Lietuviška futbolo pasaka Mažeikiuose
Vilmantas REMEIKA 2010 08 12
"Romar" į Lietuvos futbolo padangę įskriejo kaip meteoritas. Taip pat greitai ir sudegė, palikdamas slogų nostalgijos šleifą, iki šiol virpinantį mažeikiškių širdis. Centre - klubo prezidentas R.Marcinkevičius.
Pirmosiomis rugpjūčio dienomis Mažeikių futbolo gerbėjai minėjo nelinksmą sukaktį - prieš 15 metų žlugo išskirtinis šio miesto futbolo klubas "Romar". Staiga iškilęs žaibiškai nuskynė čempionų laurus ir taip pat greitai nugrimzdo į užmarštį.
"Romar" futbolo klubo aukso amžius buvo 1993-1995 metais. Iki tol ilgai Mažeikių futbolo vėliavą nešė komanda "Atmosfera", vėliau tapusi "Jovaru". Šios ekipos nepasižymėjo įspūdingais laimėjimais, šalies čempionate nuolat būdavo tarp vidutiniokų. 1992-aisiais reprezentacinę miesto komandą ėmė remti tuo metu garsus Mažeikių verslininkas Romas Marcinkevičius. Jis automatiškai tapo klubo prezidentu ir pavadino jį skambiu savo vardo ir pavardės trumpiniu - "Romar". 1993 metais "Romar" šalies čempionate tenkinosi 6-ąja vieta, tačiau jau kitą sezoną klubas subūrė įspūdingą komandą, kuri sudrebino Lietuvos futbolą. Dabartinių klubų vadovai trina rankomis, jei į savo komandos rungtynes pavyksta pritraukti bent porą tūkstančių žiūrovų. Jie su pavydu klausosi istorijų apie tai, kaip eilinėse "Romar" rungtynėse Mažeikių stadione šurmuliuodavo bent penki tūkstančiai sirgalių. O 1994-aisiais per "Romar" rungtynes su Vilniaus "Žalgiriu" užfiksuota rekordinė Lietuvos čempionatų auditorija - 10 tūkst. futbolo gerbėjų. Šio rekordo iki šiol nesumušė joks mūsų šalies futbolo klubas ir vargu ar artimiausiu metu pajėgs tai padaryti. "Romar" į Lietuvos futbolo padangę įskriejo kaip meteoritas. Greitai įskriejo, taip pat greitai ir sudegė, palikdamas slogų nostalgijos šleifą, iki šiol virpinantį mažeikiškių širdis. Trumpa klubo "Romar" istorija tapatinama su kitais trumpalaikiais Lietuvos futbolo "projektais" - panašus likimas ištiko Vilniaus "Panerį", Šiaulių "Karedą", Kauno "Inkarą Grifą", sostinės "Vilnių", Vilniaus "Vėtrą". Jų istorija paprasta, bet labai skaudi. Oligarchinis valdymas garantuoja sotų gyvenimą, kol vieninteliam klubo rėmėjui sekasi rungtyniauti verslo stadione. Tačiau kai ten verslininkas patiria nesėkmę, jam belieka ištarti skaudžius žodžius: "Gaila, bet mums teks skirstytis." Taip 1995-ųjų rugpjūčio pradžioje su savo komanda atsisveikino ir R.Marcinkevičius. Išsekus pinigų šuliniui, sugriuvusio klubo savininkas emigravo į JAV, kur gyvena iki šiol, o auksinės komandos nebeliko. Primindamos futbolo gerbėjams trumpą, bet labai įspūdingą garsiosios Mažeikių komandos erą LŽ pakalbino buvusius "Romar" ekipos narius. Šiame klube žaidė garsūs to meto futbolininkai, ne sykį vilkėję ir Lietuvos rinktinės marškinėlius.
Viskas arba nieko
Kaip viskas prasidėjo? Klausimas, neduodantis ramybės futbolu mažiau besidomintiems žmonėms ar jaunesnės kartos šios sporto šakos aistruoliams. 1992-1993 metų sezono viduryje Mažeikių klube tuomet darbavęsis treneris Saulius Vertelis ryžosi aplankyti R.Marcinkevičių ir paprašyti paramos komandai. Jo vizitas pas verslininką pranoko visus lūkesčius. "Su Romu kartu baigėme mokyklą, buvome geri pažįstami. Jis Mažeikiuose tuo metu sėkmingai pradėjo verslą, todėl nutarėme prašyti jo paramos komandai, - prisimena S.Vertelis. - R.Marcinkevičius buvo maksimalistas, jei ko nors imdavosi, siekdavo tik aukščiausių tikslų. Iš karto pasakė: jei remsiu komandą, ji taps čempione. Arba neduosiu nė skatiko. Taip ir pasinėrė į šį reikalą." Taip Mažeikių komanda tapo Romo "Romar". 1993 metus ekipa šalies pirmenybes baigė būdama šeštojoje vietoje. O jau rengdamasi kitam sezonui ėmė burti savo svajonių komandą, kurioje atsidūrė ir Lietuvos rinktinės nariai - Raimondas ir Vaidas Žutautai, Rolandas Vaineikis, Vidas Dančenka, Remigijus Pocius, Nerijus Gudaitis, Saulius Mikalajūnas, Arūnas Šuika. "Pinigų netrūko, todėl ir nebuvo kreipiama dėmesio į vieno ar kito žaidėjo kainą", - sakė S.Vertelis. Dauguma komandos žaidėjų buvo iš Žemaitijos regiono, tai -R.Marcinkevičiaus užgaida. Jis troško remtis savo krašto futbolininkais.
Miesto šventė
Tokios stiprios sudėties "Romar" greitai tapo šalies futbolo lyderiu ir jau 1993-1994-ųjų sezoną iškovojo Lietuvos čempionato aukso medalius. Futbolo populiarumas Mažeikiuose tuomet augo lyg ant mielių, o "Romar" namų rungtynės tapdavo visuotine miesto švente. Žiūrovai apie stadioną imdavo šurmuliuoti iki rungtynių pradžios likus dar penkioms valandoms. Pramogų jiems nestigo - vaišinosi gėrimais ir užkandžiais, stebėdavo, kaip virš stadiono skraido komandos atributika papuošti lėktuvai ir kaip į aikštę leidžiasi parašiutininkai. Dažnai "Romar" savininkas žiūrovams rengdavo loteriją, kurios laimėtojui atitekdavo automobilis. "Prieš rungtynes mūsų komandos autobusui buvo sunku pro žiūrovų minią prasiskinti kelią iki stadiono", - sakė S.Vertelis. R.Marcinkevičius gerbė savo žiūrovus - jis samdė autobusus ir jais vežė aistruolius į "Romar" rungtynes kituose miestuose. 1994-ųjų gegužės 29-ąją lemiamas paskutines čempionato rungtynes mažeikiškiai žaidė Klaipėdoje su vietos "Sirijumi". "Romar" laimėjo 1:0 ir iškovojo auksą, o nugalėtojų triumfą stebėjo net 4 tūkst. žiūrovų iš Mažeikių. "Romar" futbolininkai visuomet jautė išskirtinę pagarbą, mieste jiems buvo atviri visi keliai. "Visiems žaidėjams mieste buvo nuomojami butai, o maitindavomės miesto kavinėse, - teigė nuo 1994 metų Mažeikiuose rungtyniavęs Paulius Malžinskas. - Rytą komandos autobusas važiuodavo per miestą, surinkdavo visus žaidėjus ir atveždavo į treniruotę. Po jos visus veždavo pietauti. Vakare prieš antrąją treniruotę autobusas vėl sukdavo ratus mieste. Išeidavome iš namų į gatvę laukti autobuso, o tuo metu praeiviai sveikindavo mus."
Namas su ratais
Buvę "Romar" nariai šį laikotarpį vadina pasakišku ir teigia tokių sąlygų neturėję nė viename kitame Lietuvos klube. Nei atlyginimai, nei premijos anuomet niekada nevėlavo. "Romar" nariai gaudavo nuo 500 iki 1000 JAV dolerių per mėnesį, be premijų. Vidutinis Lietuvos gyventojas prieš 16 metų uždirbdavo apie 100 JAV dolerių (lito ir dolerio kursas tuomet buvo 1 su 4). "Romar" turėjo tokias sąlygas, apie kurias kiti Lietuvos klubai galėjo tik pasvajoti. Prieš rungtynes komanda buvo uždaroma į karantiną netoli Mažeikių esančiame Plinkšių profilaktoriume. Tačiau ten nenuobodžiavo. "Plinkšiuose maudydavomės ežere, žaisdavome biliardą, stalo ir lauko tenisą, krepšinį. Buvo ką veikti", - teigė S.Vertelis. Mažeikių futbolo mohikanu laikomas N.Gudaitis, ėjęs "Romar" kapitono pareigas, įsitikinęs, kad jo komanda anuomet gyveno tokiomis sąlygomis, kokias turėjo tik garsiausi Vakarų Europos klubai. Be visų patogumų, R.Marcinkevičius savo futbolininkus nusprendė pamaloninti naujausios klasės "Mercedes" autobusu, kuris priversdavo iš nuostabos aikčioti kitų miestų futbolo aistruolius. "Tokių autobusų Europoje tuo metu buvo vienetai. Tai tarsi namas su ratais. Jame buvo staliukai, kėdės, televizoriai, šaldytuvai, tualetai, kondicionieriai. Tuo metu visa tai atrodė kaip iš fantastinio filmo", - įspūdžiais dalijosi P.Malžinskas.
Talkino gaisrininkai
Vis dėlto šalia tviskančios "Romar" prabangos nestigo ir akį rėžiančių paradoksų. Mažeikių miesto stadione nebuvo nei dušų, nei persirengimo kambarių, o pusė žiūrovų netilpdavo į daugiau nei 4 tūkst. vietų tribūnas, tad rungtynes stebėdavo įsitaisę tiesiog už aikštės ribų. "Romar" futbolininkai į rungtynes atvykdavo jau vilkėdami sportinę aprangą. Po rungtynių jie keliaudavo į miesto pirtį, ten prausdavosi ir persirengdavo. "Romar" varžovai persirengti ir nusiprausti vykdavo į kurį nors viešbutį. Kartą su "Žalgirio" komanda į Mažeikius atvyko tuo metu Lietuvoje viešėjęs ir reportažą apie legendinį sostinės klubą rengęs Olandijos futbolo žurnalistas. "Kai svečias pamatė, kad nėra kur persirengti ir nusiprausti, pasibaisėjo - ir tai yra jūsų aukščiausios lygos čempionatas? - juokdamasis prisiminė tuometis "Žalgirio" žaidėjas Ričardas Zdančius. - Tačiau ir olandas liko sužavėtas, išvydęs tūkstančius žiūrovų." "Klubas neturėjo jokios bazės. Tuo metu buvo daug pinigų, ir jie mesti vien tam, kad komanda greitai iškovotų pergales. Nebuvo jokios ateities strategijos ar klubo vadybos. Niekas nepasiūlė R.Marcinkevičiui ilgalaikės vizijos, nepaaiškino, kad verta investuoti į Mažeikių futbolo ateitį. Klubas gyveno ta diena", - tvirtino buvęs "Romar" gynėjas Gediminas Kontautas. Stadionas buvo prastos būklės, bet jo veja atitiko aukščiausius reikalavimus, nors ir neturėjo laistymo įrangos. "Mažeikių ugniagesiai kasdien važiuodavo laistyti vejos, aikštė buvo nuolat voluojama, pjaunama žolė", - dalijosi prisiminimais "Romar" kapitonas N.Gudaitis. Vis dėlto R.Marcinkevičius puoselėjo ambicingus planus statyti naują futbolo areną Mažeikių mieste. "Iki šiol prieš akis matau naujo stadiono maketus Romo darbo kabinete. Jis kviesdavo žaidėjus, klausdavo, kuris maketas priimtinesnis. Tie projektai atrodė įspūdingai, priminė vakarietiškus stadionus. Deja, realybe tai netapo", - atsiduso G.Kontautas.
Netikėta pabaiga
1994-1995-ųjų sezoną "Romar" nepavyko apginti čempionų titulo - jį paveržė staiga į elitą įsiveržęs Kauno "Inkaras-Grifas". Mažeikiškiai tenkinosi bronzos medaliais. Jau tuomet Mažeikių futbolo pasaka buvo baigta. 1995-1996 metų sezono pradžioje "Romar" tesužaidė ketverias rungtynes ir... išnyko iš futbolo žemėlapio. Futbolo aistruoliams ši žinia buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Versle su didžiuliais sunkumais susidūręs R.Marcinkevičius išvykdamas į JAV davė nurodymą išformuoti komandą. "Naujo čempionato išvakarėse ėmė sklisti kalbos apie niūrią "Romar" ateitį. Iš pradžių komandą paliko treneris Fiodoras Finkelis, vėliau - saugas S.Mikalajūnas. Gandai pasitvirtino", - sakė G.Kontautas. Nors išvykęs už Atlanto R.Marcinkevičius ėmėsi verslo JAV, su visais savo komandos nariais jis atsiskaitė. Verslininką futbolininkai iki šiol mini tik geru žodžiu. "Jis buvo žodžio žmogus. Jei ką pažadėdavo, visada ištesėdavo", - tvirtino N.Gudaitis. "Jei kildavo asmeninių problemų, pakakdavo bet kada paskambinti klubo prezidentui, ir visi sunkumai akimirksniu buvo išsprendžiami. R.Marcinkevičius ir dabartinių futbolo klubų vadovai savo požiūriu į komandą ir į futbolą skiriasi kaip diena ir naktis", - tvirtino G.Kontautas. "Komandos šeimininkas su mumis bendravo labai šiltai, kartu švęsdavome pergales. R.Marcinkevičius praturtėjo greitai, bet neišpuiko. Jis buvo paprastas ir nuoširdus žmogus, nė iš tolo nepriminė solidaus pasipūtusio verslininko. Net negalėčiau pasakyti, ar esu jį matęs vilkintį kostiumą", - komandos vadovo paveikslą tapė P.Malžinskas.
Spaudė teisėjus?
Kur pergalės - ten ir apkalbos. "Romar" aukso amžiuje netrūko įtarimų ir versijų, kad šiai komandai dažnai padėdavo aukštesnės jėgos - rungtynių arbitrai. Neva Mažeikių ekipa buvo daugiausia 11 m baudinių mušanti Lietuvos čempionato komanda, o "Romar" žaidėjai nuolat jautė teisėjų palankumą. Ar galėjo Mažeikių klubo vadovai daryti spaudimą teisėjams? Istorinės komandos nariai to negali nei patvirtinti, nei paneigti. "Nenoriu sakyti, kad teisėjai mums padėdavo. Galbūt netrukdydavo žaisti. O kai laimi stipresni, visuomet atsiranda sąmokslo teorijų", - samprotavo S.Vertelis. "Vieša paslaptis, kad tuo metu Lietuvos futbole buvo daug purvo. Kalbų būta įvairių, tačiau tų faktų ištirti ir patvirtini negali niekas", - įsitikinęs G.Kontautas. Po futbolininko karjeros teisėjo duonos ragavęs P.Malžinskas įžvelgė kitą veiksnį, galėjusį turėti įtakos arbitrų darbui: "Teisėjų persirengimo vagonėlis nebuvo saugomas ar aptvertas, jį visada apsupdavo žiūrovai. Dirbti esant šešiems tūkstančiams žiūrovų, iš kurių dalis buvo gerokai įkaušusi ir darė spaudimą, sunku psichologiškai."
Graudinantys prisiminimai
"Romar" nariai penkiolikos metų senumo įvykius iki šiol prisimena su nostalgija. "Kai tik važiuoju į Mažeikius, mane iš karto aplanko sentimentalūs prisiminimai", - prisipažino G.Kontautas. 1994-ųjų Lietuvos čempionai rengė susitikimus savo pergalės paminėjimo penkmečio ir dešimtmečio progomis, šiltai bendrauja iki šiol. "Komandinė dvasia buvo stipri. Pasakykite, kurio kito Lietuvos futbolo klubo žaidėjai po tiek metų noriai bendrauja šeimomis?" - retoriškai klausė N.Gudaitis, šiuo metu treniruojantis A lygoje rungtyniaujančią gimtojo miesto "Mažeikių" komandą. "Ir dabar pasižiūriu "Romar" rungtynių vaizdajuostes. Mane domina ne žaidimas. Negaliu atsistebėti, kiek žmonių tada ateidavo į rungtynes", - prisipažino S.Vertelis. Jis teigė, kad nesenai bendravo su R.Marcinkevičiumi, sėkmingai plėtojančiu verslą JAV: "Pakalbėjome, prisiminėme senus gerus laikus. Romas puse lūpų prasitarė, kad reikia gaivinti futbolą Mažeikiuose. Ką gali žinoti, galbūt vieną diena jis sugrįš ir vėl suburs puikią komandą..." "Ar galima tikėtis, kad kada nors į rungtynes Lietuvoje vėl rinksis tiek žiūrovų? Galbūt po daugybės metų, bet pirmiausia visi turime pakeisti požiūrį į infrastruktūrą ir žiūrovus", - tvirtino R.Zdančius, šiuo metu dirbantis Lietuvos futbolo federacijos varžybų vykdymo vadybininku.
Daugiau skaitykite:
http://lzinios.lt/lzinios/futbolas/liet ... ose/142367" onclick="window.open(this.href);return false;
© Lietuvos žinios