Neįvykusi ateitis
https://neakivaizdinisvilnius.lt/straip ... i-ateitis/
Agnė Šimkūnaitė, Vilniaus muziejus
Vilniaus centrinio stadiono konkursinis projektas, archit. L. Merkinas, S. Šarkinas, konstruktoriai V. Velavičius, V. Pavlovič. Projekto atspaudas, asmeninis archyvas.
Praėjusiame amžiuje Vilniui buvo pasiūlyta gausybė vizijų, turėjusių potencialo pakeisti ne tik miestiečių gyvenimo kokybę, bet ir miesto veidą. Nuskambėjo ne vienas ambicingas planas: nuo šiaurę, pietus, rytus ir vakarus sujungiančio tarpkontinentinio jūrų, upių, geležinkelių ir kelių infrastruktūros mazgo iki utopinių urbanistinių fantazijų, pavyzdžiui, tobulo apskritimo formos miesto.
Idėja stadioną statyti jau legenda tapusioje vietoje – ant Šeškinės kalvos keteros – užgimė 1984 metais. Paskelbtas konkursas Vilniaus miesto centrinio stadiono projektui sukurti. Užmojai buvo rimti, komplekse planuota įrengti 30 tūkstančių žiūrovų talpinančią areną, treniruočių aikštyną su keturiomis futbolo aikštėmis, lengvosios atletikos stadionu, dešimt teniso kortų, kitomis žaidimų aikštelėmis ir futbolo miesteliu. Uždarame projektų konkurse dalyvavo keturi Miestų statybos projektavimo instituto kolektyvai – trys iš Vilniaus ir vienas iš Kauno. Tarp pasiūlymus pateikusių komandų buvo architektų Leonido Merkino ir Sauliaus Šarkino tandemas. Antrąją vietą idėjų konkurse užėmė architektų Juliaus Jurgelionio, Kęstučio Pempės ir Gyčio Ramunio kolektyvas. Geriausiu tąkart išrinktas Algimanto Nasvyčio vadovaujamos architektų ir konstruktorių grupės projektas.
Stadiono statyba pradėta 1989 metais, kelti ambicingi tikslai ir darbus planuota baigti per metus. Statybų procesas nebuvo sklandus, užtruko ir persikėlė į nepriklausomos Lietuvos laikus. Politinių ir ekonominių audrų fone buvo daug neužtikrintumo ir mažai pinigų, trūkinėjo medžiagų tiekimo grandinės, dėl to darbai ėjosi labai lėtai. Šis ambicingas stadiono projektas taip ir netapo tikrove, tiesa, dalis jo visgi buvo įgyvendinta – pastatyta požeminė arenos dalis, išbetonuoti pilonai ir pradėtos lieti viršutinės arenos dalies konstrukcijos. Vėliau buvo idėjų stadiono griaučius konservuoti, tačiau galiausiai, 1993 metais, stadiono projektas sustabdytas.
Nacionalinis stadionas vėl prisimintas 2007 metais, kai buvo aktyviai ruošiamasi Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio renginiams. Stadiono projektas atgimė nauju vardu, jį būtume vadinę Tūkstantmečio stadionu. Savivaldybės architektai, įvertinę kadaise ant Šeškinės kalvos pradėtų statyti ir neužbaigtų stadiono griaučių būklę, pateikė keletą korekcijų ir nusprendė, kad statybas galima tęsti. Stadioną ir vėl užsimota pastatyti labai greitai, vos per dvejus metus, tačiau projektas beveik iškart pradėjo strigti, politinės intrigos ir ant kulnų belipanti ekonominė krizė neleido deramai susidėlioti prioritetų. Galiausiai, išaugus kainai, darbai galutinai sustojo.
Užburtas ratas dar kartą apsisuko ir į pradinį tašką grįžta 2019 metais: nuspręsta atnaujinti stadiono projektavimo ir statybos darbus. Paskutiniai su stadionu susiję nuotykiai – skandalas dėl galimai praloštų milijonų. Kol kas žadama, kad projektas taps realybe ir naujajame stadione rungtynes galėsime stebėti 2026 metais.
