Pagal apimtis ir stilių tai tikrai ne Čepas čia rašo jaučiu žurnalistas pasikalba biškį su treneriu ir tada iš kelių sakinių surašo ištisą litaniją.
[Čepas] Po labai užimto pirmadienio sveikinuosi su jumis dabar ir noriu pristatyti dar vieną Trenerio dienoraščio įrašą. Noriu pakalbėti apie praėjusią savaitę, tad siūlau paskaityti apie svarbiausius jos įvykius: sugrįžimą į A lyga ir rungtynes su FK Panevėžys Oficialus, Deivydą Matulevičių ir kitus naujokus, Joao Figueiredo išvykimą ir Egidijaus Vaitkūno sugrįžimą po traumos.
Taigi, pertrauka A lygoje mums jau pasibaigė. Turėjome smagų nuotykį UEFA Europa League atrankoje, kuris mums davė daug neįkainojamos patirties. Tačiau dabar mūsų visa koncentracija sutelkta į Lietuvos pirmenybes, o jose pirmosios rungtynės su Panevėžiu tikrai nebuvo tokios, kokių tikėjomės. Turėjome aiškų planą, kaip žaisime. Pirmą praėjusios savaitės pusę skyrėme pasiruošimui gynyboje, antrą – puolimui.
Bet gavosi taip, kaip gavosi. Ruošėmės, matėme, kad Panevėžys buvo aktyvus transferų lange, pasipildė eile naujų žaidėjų. Matau, kad jie turi didelius tikslus. Sakiau savo žaidėjams, kad pirma čempionato pusė buvo tik pirmas kėlinys, dabar prasidėjo antrasis. Dabar esame tokioje čempionato fazėje, kurioje kiekviena klaida kainuoja labai daug ir yra labai skausminga.
Sunkiai pradėjome rungtynes ir taip nutiko, kad pirmieji prasileidome įvartį. Tačiau man labai patiko mano žaidėjų reakcija į tokią nesėkmingą susitikimo pradžią: jie kovojo, jie žaidė ir pirmo kėlinio pabaigoje išlygino rezultatą. Antrasis kėlinys iš vis buvo geras, kontroliavome žaidimo eiga, pačioje jo pradžioje pelnėme dar vieną įvartį. Tikrai žaidėme gerai. Tačiau viską nulemia smulkios detalės. Klaidelė čia, klaidelė ten ir jau matai, kad kažkas nesigauna. Galėjome vienuolikos metrų baudiniu padidinti savo pranašumą iki 3:1, bet galiausiai ir jo nerealizavome, ir dar rungtynių pabaigoje praleidome antrą įvartį. Futbolas, visgi, yra klaidų žaidimas. Kas jomis geriau pasinaudoja, gali pasiekti teigiamą rezultatą.
Taip, prieš šias rungtynes praradome Joao Figueiredo, bet nemanau, kad tuo galima pateisinti tokį rezultatą. Jeigu komanda tampa priklausoma nuo vieno žaidėjo, ji tuomet negali vadintis komanda. Figueiredo buvo svarbi komandos dalis, bet jis niekuomet nebus visa komanda. Vertinant pelnytus įvarčius, jo praradimo nejautėme.
Kontroliavome kamuolį, tačiau padarytos klaidos paprastose situacijose, prarasta koncentracija... Turbūt tai ir lėmė lygiąsias. Vakar atlikome rungtynių analizę ir ji parodė, kad mums apskritai nėra būdinga daryti tokias klaidas, kurias darėme su Panevėžiu. Tikiuosi, kad vaizdas su FC Vilniaus Žalgiris bus kitoks.
Šią savaitę buvo ir keli dalykai, kuriais noriu pasidžiaugti. Pirmiausiai – apie komandos komplektaciją. Vakar gavau išankstinę gimtadienio dovaną, prie FK Kauno Žalgiris prisijungė Deivydas Matulevičius. Jį pažįstu jau iš anksčiau, kartu dirbome dar Vilniuje, tad puikiai žinau jo galimybes. Kartais susiskambindavome, palaikydavome ryšį. Pasidomėdavau, kaip jam sekasi. Tad galima sakyti, jog jį ilgą laiką stebėjau.
Apskritai mūsų komandos selekcija buvo labai tikslinga, kvietėmės tokius žaidėjus, kurių mums tikrai reikėjo. Simonas Urbys mums suteiks aštrumo puolime, greičio. Deivydas mums suteiks jėgos, ypač antrame aukšte. Jo noras ir motyvacija yra labai didelė. Todėl tikiu, kad jis turės didelę rolę mūsų komandoje, o ar pasistiprinome, o ne tik pasipildėme, pamatysime čempionato eigoje. Tikiuosi, kad šioje situacijoje neprašovėme ir jis tai įrodys aikštėje.
Kitas dalykas, kuriuo noriu pasidžiaugti, yra Egidijaus Vaitkūno sugrįžimas po sunkios ir ilgos traumos. Mums jo labai trūko, todėl nuoširdžiai džiaugiamės, kad jis ir vėl žaidžia futbolą. Aišku, dar galima aiškiai jausti, kad jam dar trūksta laiko atsigauti, jam dar trūksta poros rungtynių, kad galėtų žaisti pilnu pajėgumu. Gamtos neapgausi. Tos minutės, kurias jis gavo kontrolinėse rungtynėse ir su Panevėžiu, tik tiek kol kas jis ir gali žaisti. Bet tikiu, kad jis greitai įsijungs į komandos gyvenimą, nes turi didelį charakterį.
Prakalbus apie traumas, norisi ir duoti šiokį tokį patarimą apie jų prevenciją, kadangi tai yra svarbi futbolininko gyvenimo dalis. Yra tam tikri traumų prevencijai skirti pratimai, jų visuomet galite rasti internete, kur jų yra tikrai daug ir įvairių. Tokius pratimus mes visuomet įtraukiame į savo treniruočių procesą. Kalbant konkrečiau, bent vieną dieną per savaitę apšilimo metu skiriame būtent pratimams, kurie yra skirti traumų prevencijai.
Tačiau savo silpnąsias kūno vietas reikia stiprinti kiekvieną dieną. Jeigu žinote, kad kuris nors jūsų raumuo yra linkęs po didesnės apkrovos į didesnes sveikatos problemas, tai kūno vietai visuomet reikia skirti didesnį dėmesį tiek prieš sportuojant, tiek ir po sporto. Apskritai patartina bent valandą ar pusantros prieš treniruotę keliauti į treniruoklių salę ir dirbti, jog stiprintumėte savo kūną ir raumenų grupes.
Jau patyrus traumą yra svarbu suvokti, kad nėra kur skubėti. Nereikia skubėti sugrįžti į aikštę, kadangi jeigu kūnas nebus iki galo pasveikęs, tuomet didėja rizika vėl susižeisti ir atkristi dar vienam mėnesiui ar dviem. Sveikas protas ir supratimas, kad reikia rūpintis savo kūnu yra labai svarbu gijimo procese. Pirštu negrūmoju, bet linkiu prižiūrėti save ir mėgautis futbolu.
Šiam kartui tiek. Ačiū tiems, kurie skaitėte ir kaip visuomet raginu pasidalinti istorija ir su kitais. Susirašysime kitą savaitę!