Likimo smūgiai futbolininko neparbloškė
http://www.zalgiris-vilnius.lt/naujieno ... loske.html" onclick="window.open(this.href);return false;
Nuo pakvietimo į Lietuvos rinktinę iki minties apie karjeros pabaigą - tokį laikotarpį išgyveno Liepojos „Metalurgs“ lietuvis Rytis Leliūga
Santarve.lt
Šeštadienį Latvijoje rungtyniaujantis 25-erių metų futbolininkas galėjo savo jėgas išbandyti ir su Lietuvos komanda. Juodkrantėjė vykusiose tarptautinėse draugiškose rungtynėse jo atstovaujama Liepojos „Metalurgas“ komanda susitiko su antrąją vietą „General Financing A lygoje" užimančia Vilniaus miesto futbolo draugijos „Žalgiris“ ekipa.
Susitikimas baigėsi žalgiriečių pergale 2:1, o pats Rytis Leliūga po rungtynių su sostinės ekipos spaudos atstovais pasidalino savo įspūdžiais apie futbolo šventę Kuršių nerijoje bei trumpai pasakojo apie savo karjerą Latvijoje.
Gimtojo Mažeikių miesto „Santarvės laikraščiui“ sportininkas atskleidė dar daugiau ne tik karjeros, bet ir asmeninio gyvenimo detalių.
Trauma sukėlė depresiją
Praėjusių metų sausį mažeikiškis pasirašė sutartį su šalies futbolo A lygos komanda „FK Šiauliai“, žaidė joje iki gegužės mėnesio, kai patyrė sunkią kelio traumą.
„Iš pradžių gydytojai sakė, kad operacijos nereikia, būtina sąlyga – nerungtyniauti tris keturis mėnesius. Praėjus kuriam laikui, juntu, kad skausmai nerimsta, vėl lekiu tyrimams į Kauną, tada nusprendžia daryti operaciją. Padarius operaciją, skausmai nerimsta, net ir pavaikščioti sunku, jau pradėjau galvoti ir apie sportinės karjeros pabaigą“, – prisiminė tą laikotarpį Rytis.
Sportininkas pripažįsta, kad krito į depresiją – ką daryti, jeigu visas gyvenimas skirtas tik futbolui (nuo septyniolikos metų jis rungtyniavo Anglijos, Danijos ir Norvegijos klubuose), jauti, kad tinkamai save išreikšti gali tik čia, o dabar ir ta svajonė nuplaukė visiems laikams.
„Sėdi ir galvoji sukandęs dantis – niekam nebesi reikalingas, net mintyse jau nesijauti futbolininkas. Tačiau man pavyko – laukiau, kol kelis sugis, tikėjausi, dėjau pastangas, sukaupiau valią. Ir dar galiu pasakyti – už savo atgimimą esu dėkingas mažeikiškiui draugui, taip pat futbolininkui Artūrui Kaspučiui“, – pasakojo sportininkas.
Artūras šių metų sausį Rytį pakvietė į Norvegiją, padėjo apsiprasti ir pakvietė pabandyti rungtyniauti pusiau profesionaliame Norvegijos trečios futbolo lygos klube, kuriame ir pats žaidė. Klubas suteikė gerą medicininę priežiūrą, surado masažuotoją, pasiūlė darbą nuo aštuonių iki penkioliktos valandos.
„Pradėjau judėti, stiprėti, žiūriu, kad jau einasi visai neblogai. Spėjau pasėdėti penkerias rungtynes ant atsarginių suolo, trejas sužaisti, o paskutinėse pelnyti įvartį. Po to sulaukiau kvietimo į vieną stipriausių Latvijos klubų – Liepojos „Metalurgą“, – pasakojo R. Leliūga.
Pirmasis įvartis įkvėpė trenerių pasitikėjimą
Latvijos aukščiausioje lygoje yra keturios komandos, kurios jau kelerius metus kovoja dėl vietos ant prizininkų pakylos. Liepojos „Metalurgas“ – 2009 metų Latvijos čempionas, pernykštį sezoną iškovojęs sidabro medalius ir teisę žaisti Europos lygos turnyre. Šio sezono šalies pirmenybėse, kur dešimt komandų rungtyniauja keturiais ratais, užima ketvirtąją vietą.
„Futbolo pasaulyje visi apie visus žino, tad ir gavau kvietimą į vieną stipriausių Latvijos klubų. Sutartyje su norvegais buvo sąlyga, kad galiu juos palikti, jeigu surasiu profesionalų klubą, tuo ir pasinaudojau, sudariau su latviais sutartį iki sezono pabaigos“, – sakė mažeikiškis.
Sportininkas prisipažino, kad tris savaites, norėdamas atgauti sportinę formą, dirbo po dvi treniruotes per dieną iki tiek, kad net imdavo pykinti… Ant atsarginių suolelio Latvijoje prasėdėjo penkerias rungtynes, po to buvo pasirodymas Europos lygos rungtynėse, pirmasis įvartis ir trenerių pasitikėjimas.
Pribloškė lenkų sirgaliai
Pirmasis Europos lygos susitikimas Latvijos klubui buvo su San Marino komanda, kurią du kartus įveikė. Kaip pasakojo Rytis, vos įleistas į aikštę, jis jau po penkių minučių pelnė įvartį. Treneriai pradėjo žiūrėti visai kitaip, ir mažeikiškis įsitvirtino pagrindinėje sudėtyje. O antrajame rate jų laukė legendinė Lenkijos komanda – Varšuvos „Legija“.
„Namuose dar sugebėjome atsilaikyti prieš lenkus ir sužaidėme lygiosiomis 2:2, pelniau vieną įvartį. Tuo tarpu išvykoje pralaimėjome rezultatu 1:5. Tada ir pajutau Europos lygos dvasią, ne veltui apie šio klubo sirgalių fanatizmą rašomos knygos ir kuriami filmai – septyniolika tūkstančių talpinantis stadionas pilnutėlis, sirgalių vadeiva futbolo nežiūri, o atsistojęs iki pusės nuogas ant specialios pakylos prieš tribūną su mikrofonu diriguoja minioms bendraminčių, staugia dainas. Kai iki rungtynių pabaigos likus dešimčiai minučių atsisėdau ant suolelio, pasijutau kaip kine“, – europinį debiutą prisiminė futbolininkas.
Tokios atmosferos, nors ir rungtyniavęs futbolą mėgstančiose šalyse, Rytis sakė iki tol nepajautęs – važiuojant mieste, visi demonstravo rankomis sudėtą L ženklą, žaisdamas savo komandos žaidėjo negalėjai girdėti už trijų keturių metrų, tik iš akių kontakto galėjai suprasti, ką jis mąsto su kamuoliu toliau daryti.
„Net ir žaidžiant Liepojoje susidarė įspūdis, kad rungtyniaujame Lenkijoje – atvyko per du tūkstančiai lenkų sirgalių, sukėlė tokią dūmų uždangą, kad rungtynės prasidėjo tik po dešimties minučių, kai dūmai išsisklaidė. Nors mes jų agresijos nepatyrėme, tačiau miestą jie nusiaubė, prirašinėjo ant sienų“, – prisiminė futbolininkas.
Pagarbą reikia pelnyti
Sąlygomis Liepojoje mažeikiškis patenkintas – gyvena sporto bazėje, maitinimas – ten pat tris kartus per dieną, treniruotės – ten pat, ir automobilio nereikia. Klube yra vienas azerbaidžanietis, keturi lietuviai, likusieji komandoje – latviai.
„Iš pradžių buvo sunku, senbuviai žiūrėjo ir tikriausiai galvojo – ai, atvažiavo čia kažkoks grybukas, nors ir žaidė aukštu lygiu, tačiau jo sėkmė jau praeityje. Reikėjo įrodyti, kad galiu būti naudingas komandai, o tam prireikė dviejų mėnesių – per dešimt rungtynių Latvijos čempionate pelniau penkis įvarčius, atlikau vieną rezultatyvų perdavimą.
Dabar drąsiai galiu pasakyti – esu sveikas, mušu įvarčius, pelniau kitų žaidėjų pagarbą, tapau savas. Ypač nusipelniau pagarbos, kai laimėjome prieš Rygos „Skonto“, o aš įmušiau vienintelį pergalingą įvartį“, – prisiminė sportininkas.
Latvijos čempionate komandai liko sužaisti vienuolika rungtynių, iškeltas tikslas būti tarp prizininkų. Pasak Ryčio, į futbolo rungtynes sirgalių nesusirenka daug, tik kai tarpusavyje žaidžia keturi stipriausieji šalies klubai, jų būna daugiau, bet ir tai ne pilni stadionai.
Tikisi atstovauti šaliai
Kaip ir prieš dvejus metus, mažeikiškis vėl yra įtrauktas į išplėstinį 35 šalies futbolo rinktinės žaidėjų sąrašą.
„Naujas treneris, vėl reikia iš naujo įrodinėti, kad galiu žaisti šalies rinktinėje. Žaidėjų konkurencija joje didžiulė, laukiu savo šanso. Giliai širdyje tikiu – galiu joje žaisti. Manau, kad pavyko peržengti dvejus metus kamavusią traumų atkarpą, pradedu galvoti, kad atsidūriau sėkmės ruože. Net ir kai susidaro pusprogė įvarčiui pelnyti, jei anksčiau tokios neišnaudodavau, dabar jau pasiseka ir pasiunčiu kamuolį į vartus“, – džiaugėsi futbolininkas.
Pastarąsias Latvijos čempionato rungtynes Liepojos komanda žaidė rugsėjo pirmąją su Rygos „Daugava“ ir jas baigė lygiosiomis 3:3. Šį rezultatą mažeikiškis priskyrė prie nesėkmės – liepojiečiai pirmavo rezultatu 3:0, tačiau paskutinėmis rungtynių minutėmis pergalę paleido.
Rytis žaidė visas rungtynes ir atliko rezultatyvų perdavimą, kaip jis pats sako, įvarčių kiekvienose rungtynėse pasiekti nėra ko ir norėti – juos mušti, tai ne saulėgrąžas gliaudyti.
