Mariaus Stankevičiaus atsiminimai: apie kaukėtus sirgalius, kambarioką Klosę ir žaidimą su Guardiola
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... -guardiola
Vaidotas Kazlauskas
„Sportininko gyvenimas turi savų privalumų, bet, pripažinkime, pasaulio mes negelbėjame, tad būkime nuoširdūs tam, ką darome“, – sako prieš pusantrų metų žaidėjo karjerą užbaigęs ir neseniai į Lietuvą dirbti jaunimo rinktinės treneriu grįžęs vienas geriausių visų laikų šalies futbolininkų Marius Stankevičius.
Buvusio žaidėjo sugrįžimas į Lietuvą daug kam buvo netikėtas – žaidėjas jau buvo įleidęs šaknis Italijoje, kur ir pradėjo savo trenerio karjerą, tačiau, sulaukęs kvietimo iš Lietuvos futbolo federacijos, negalėjo atsakyti „ne“.
Gynėjo ir saugo pozicijoje žaidęs kaunietis – vienas iš keleto, kurie laimėjo titulus tokiose šalyse, kaip Italija ar Ispanija, o per savo karjerą jam teko žaisti pajėgiausiuose čempionatuose ir vadovaujamam pajėgiausių Europos trenerių. Nepaisant to, buvęs futbolininkas grįžęs į Lietuvą išlieka kuklus ir tikina, jog iškovotų titulų sureikšminti nereikia, svarbu procesas ir žmonės, kuriuos sutinki kelyje.
Pirmoje jo pokalbio su LRT.lt dalyje – M. Stankevičiaus ryškiausi karjeros atsiminimai, didžiausios pergalės ir pamokos, kurias teko išmokti.
– Buvęs futbolininkas M. Stankevičius – ar pačiam jau pavyko apsiprasti su tokiu apibūdinimu, kiek neįprastai tai gal skamba?
– Dar praeitais metais taip išėjo, kai treniravau savo komandą, prie manęs prieidavo labiau patyrę treneriai ir klausdavo – tai kas maloniau: treniruoti ar žaisti? Ir aš sakydavau, jog futbolas yra toks sportas, kad galima būtų dalyvauti. Aišku, žaisti smagiausia, bet gali būti ir treneriu, direktoriumi. Apskritai, dalyvauti yra pats maloniausias dalykas. Tik tiek, kad paskui ateina riba, tiek fizinė, tiek patirties, žiūri, kokiame lygyje žaidi, ir pradedi galvoti, kokias pareigas eidamas gali tai atlikti geriau. Atėjo tas periodas, kai perėjau iš sportininko į trenerio darbą ir neturėjau dėl to daug minčių, žinojau, kad norėsiu taip daryti.
Buvo momentas, kai supratau, kad mano žinių bagažas yra didesnis, negu aš gaunu pats, ir mačiau, kad žaidėjų, kuriuos turėjau prieš save, tobulėjimas buvo mažas. Mano mintis yra tokia, kad norėčiau perduoti malonumą, kurį turėjau gyvenime, tą vidinę būseną, kurią pasiekti yra labai sunku, bet aš linkėčiau pajausti tą malonumą, kurį aikštėje patyriau aš.
– Grįžkime prie jūsų žaidėjo karjeros. Per ją žaidėte įvairiausiuose miestuose – Sevilijoje, Genujoje, Valensijoje, Romoje. Ar galėtumėte iš visų tų miestų išskirti kažkurį, kurį po savo karjeros etapo galėtumėte vadinti antraisiais savo namais?
– Lietuva yra mano gimtinė, kurią tikrai labai myliu ir gerbiu, ja didžiuojuosi. Visgi, aš nemažai metų žaidžiau Brešoje, netoli ten gyvenu ir jaučiu, kad tai yra mano namai. Tai ten daugiausia metų praėję, daug visko patirta, pajausta šilto ir šalto. Vėlgi, sakyčiau, kad kaip vyras aš susiformavau Italijoje. Paskutinius 18–20 metų žaisdamas futbolą aš kaip vyras subrendau žaisdamas užsienyje, ne Lietuvoje. Kaip jaunuolis suaugau čia, bet tapau vyru visai kitur. Jei šnekame apie tai, kur jaučiuosi kaip namuose, tai visgi Brešoje, o jei kalbėtume apie futbolo lygį, kur jaučiausi geriausiai, tai, sudėjus visus aspektus (gyvenimą, futbolą, žmonių mentalitetą, nuolankumą), man labai patiko Ispanija, nes man ji davė labai daug. Tačiau man teko pažaisti labai neblogose komandose, teko žaisti ne tik čempionatuose, bet ir aukštesnio lygio varžybose, tai dėl to Ispanija paliko labai didelį įspūdį.
Ir tas futbolo malonumas... Dar būdamas Italijoje visiems sakiau – jūs turite pažaisti Ispanijoje, ten yra tikrasis futbolas. Juokaujant galima sakyti, jog yra gyvenime tie, kurie žaidžia futbolą, ir tie, kurie žaidžia su kamuoliu. Du skirtingi dalykai, mano manymu. Ispanijoje tikrai yra žaidžiamas futbolas.
– O žvelgiant iš kitos pusės – kur galbūt buvo sunkiausia? Ankstesniuose interviu esate minėjęs, kad etapas Hanoveryje nebuvo lengvas, ten jau po dvejų rungtynių patyrėte traumą. Ar ta stotelė ir buvo sunkiausia, ar buvo sunkesnių laikotarpių?
– Hanoveryje šiaip sunku nebuvo, ten buvo viskas gerai, buvo iššūkis. Manęs ten laukė iki tam tikro momento. Komandai kurį laiką nesisekė gerai, tada aš jiems pasakiau – jūs pasikvietėte mane, turiu šiek tiek patirties, tačiau žaisti neleidžiate, bet jie dar laukė, laukė, kol galų gale pribrendo tas laikas. Vykome į rungtynes Dortmunde su „Borussia“. Ir aš jiems juokaudamas sakau – debiutui pasirinkote būtent tokią komandą, negalėjote duoti kažko lengvesnio? (Juokiasi.) Nuvažiavome ir laimėjome tas rungtynes, o po jų galėjo būti lūžis, nes vėliau buvo taurės mačas, viskas galėjo pasikeisti, tačiau gavau traumą ir taip neįvyko. Vadinasi, taip turėjo būti.
Man ten buvo labai geri metai, gaila, kad mažai žaidžiau. Šiaip sunkesni periodai apskritai buvo tada, kai kamavo traumos, kai neradau išeities, tačiau tai irgi buvo ieškojimų metas. Futbole yra tokia gyvuliška pusė – jei tu gali, tu ir varai. Kartais esi pavargęs, bet turi prisiversti ir eiti, kartais su nuskausminamaisiais ar kitais dalykais. Tu sugriūni – tada yra kitas. Tai man tokių problemėlių buvo, kaip ir visiems sportininkams. Būdavo periodų, kai žaisdavau ir kęsdamas skausmą, o kai kurie treneriai net sakydavo, kad turiu priprasti gyventi su skausmu. Bet aš sau viduje sakydavau, jog taip neturi būti, todėl reikėjo ieškoti išeičių. Kaip gyvenime mes sprendžiame ne problemą, o priežastį, taip ir man – jie bandė tarsi pakeisti lemputę, nors pats jungiklis buvo sulūžęs. Ji užsidega, bet reikia tvarkyti jungiklį, tačiau surasti tuos žmones, kurie tau padės, yra menas. Gyvenime mes ne darome klaidas, o įgauname patirties ir aš manau, kad turėjau labai daug gerų patirčių. Ir jas aš norėčiau perduoti, jei kam to reikės, tai yra kiekvieno pasirinkimas. Aš tik noriu prisidėti.
– Kalbant apie didžiausias karjeros pergales turbūt labiausiai išsiskirtų laimėjimai Italijos ir Ispanijos taurių varžybose. Visgi, kuri pergalė jums pačiam buvo mielesnė ir svarbesnė?
– Kiekviena taurė yra savotiška. Mano pati pirmoji laimėta taurė buvo kažkas… (M. Stankevičius su Panevėžio „Ekranu“ Lietuvos taurės varžybose triumfavo dar 1998-aisiais ir 2000-aisiais metais – LRT.lt.) Tai buvo taurė, finalas, laimėjimas ir tai yra kažkas nerealaus. Lietuvoje tai man buvo pirmoji taurė, mums buvo po 17–18 metų ir tai jau buvo euforija, jaunuolio ambicijos.
Ispanijoje – įsivaizduokite: finalo rungtynes žaidi prieš Madrido „Atletico“ „Camp Nou“ stadione (tas rungtynes lietuvio atstovaujama „Sevilla“ laimėjo 2:0 – LRT.lt). Tai yra kažkas tokio… Šiurpuliukai grįžta dar ir dabar. Mes skleidžiame emociją, apskritai tai buvo kažkas nerealaus ir man pačiam.
O Italijos taurė yra tokia istorinė – pirmą kartą šalies futbolo istorijoje Romoje susitiko dvi sostinės komandos. Tai įvyko vieną kartą istorijoje (tada M. Stankevičiaus „Lazio“ 1:0 laimėjo prieš „Romą“ – LRT.lt). Ta taurė buvo vienintelė iš tos pusės. Bet galiu suprasti, pas mus gal nėra tokio entuziazmo tam sportui, o ten buvo kažkas tokio. Bet man esmė gyvenime ir sporte yra pats procesas, tas, kuris yra labiausiai įsimintinas. Tai, ką tu veiki. Pergalės, taurės – tai yra labai sureikšminta. Esmė yra tai, ką mes nuveikiame iki tol. Man procesas buvo svarbiausias.
– Žaidimą Italijos taurės finale jau buvote patyręs ir anksčiau – 2009-aisiais, dar atstovaudamas Genujos „Sampdoria“, finalinėse rungtynėse po baudinių serijos pralaimėjote tam pačiam „Lazio“ klubui. Pats baudinio nemušėte, tad ar po to nebuvo apmaudo ar kitų emocijų, jog galbūt viskas galėjo baigtis kitaip? Gal pamenate, kelintas būtumėte smūgiavęs?
– Buvo baudiniai ir buvo penki žaidėjai, kurie mušė, o vėliau atėjo laikas mušti kitiems. Pamenu, chebra, rodos, man sakė „eik, mušk“, bet argentinietis Hugo Campagnaro sakė „ne, eisiu aš“. (Žaidėjas baudinį pramušė, o vėliau prie kamuolio stojęs „Lazio“ saugas Ousmane`as Dabo pelnė pergalingą įvartį – LRT.lt.) Tuo metu jis prisiėmė tą atsakomybę, bet kartais pagalvoju, gal tuo metu tai daryti turėjau aš, bet jis tada pajautė, kad reikia, vadinasi, taip turėjo būti. Po to, kai jis neįmušė, visi man kartojo „gi sakėme, kad mušti turi eiti tu (juokiasi)“. Sakau, taip, žinau, suprantu, bet nežinome, kaip būtų buvę, gal pramušęs būčiau ir aš. Nutiko taip, kaip turėjo nutikti. Apmaudu? Taip, bet buvo tokia patirtis: nelaimėjau, bet laimėjau po kelerių metų.
– Jūsų laikais „Lazio“ komandoje teko susidurti ir su Miroslavu Klose. Kokį įspūdį susidarėte apie šį žaidėją, kuris neretai buvo įvardijamas kaip profesionalumo pavyzdys?
– Visais aspektais – profesionalumo, kokybės, žaidimo – man jis vienas geriausių pasaulio žaidėjų. Man teko žaisti su dar geresniais, kurie gal išsiskiria žaidimo kokybe, bet, paėmus visumą, su žmogiškąja puse, nuoširdumu, bendravimu… Jis turėjo ir puikias kapitono savybes, nors raiščio nenešiojo, bet į tai susidėjo labai daug. Jis tikrai jis yra vienas geriausių pasaulyje. Tai buvo darbas, profesionalumas, tad apie jį tik gerai arba nieko. Man buvo garbė žaisti su tokiu žaidėju ir kartais turėti jį kaip savo kambarioką. Visiems linkėčiau su tokiu žaidėju pabendrauti, pabūti ir pamatyti, koks jis yra nuoširdus žmogus. Nesvarbu, kad yra viską laimėjęs, padaręs, bet parodo, kad svarbiau yra ne laimėjimas, o žmogiškosios savybės. Sportininko gyvenimas turi savų privalumų, bet, pripažinkime, pasaulio mes negelbėjame, tad būkime nuoširdūs tam, ką darome.
– Valensijoje jūsų treneris buvo Unai`us Emery, vienas ryškiausių šių dienų strategų. Kaip jį pamenate jūs ir kaip manote, kodėl jam nesusiklostė etapas Londone?
– Manau, kad jis tikrai yra vienas geriausių trenerių ir man asmeniškai jis atvertė trenerio požiūrio į futbolą pusę. Italijos futbolas buvo vienoks, Ispanijos kitoks, Anglijos – dar kitoks, kiekviena šalis turi savo viziją. Ta pati Anglija labai pasikeitė, nebėra to angliško žaidimo. Dabar jų čempionate dauguma trenerių turi naujas tendencijas – ispanai, vokiečiai, Pietų Amerikos piliečiai, o anglų atrandama vis mažiau, pasikeitė ir pats futbolas. U. Emery man leido suprasti iš labai kitos pusės – trenerio yra toks darbas. Jis labai gerai atliko darbą Valensijoje, vėliau išvažiavo į Maskvos „Spartaką“, ten jam etapas nesusiklostė. Kodėl? Priežasčių gali būti daug – kalbos, mentaliteto barjerai, gal tiesiog jo nepriėmė, nes neįmanoma visiems patikti. Gali būti natūralus procesas, pagal kurį tu tiesiog netinki, netinka tavo futbolo filosofija. Ten jam nepavyko padaryti to, ko norėjo. Bet po Rusijos jis nuvažiuoja į Seviliją, ten tris kartus iš eilės laimi Europos lygą ir skrenda nerealiai. Tai kaip – jis buvo geras, blogas ir tada vėl geras? Ne. Tas pats buvo ir Londone. Čia nėra vienos taisyklės, kurios laikydamasis visada laimėtum. Jei tokia būtų – visi juk pagal tai ir gyventų.
Yra treneriai, kurie treniruoja komandą, ir yra tokie, kurie tiesiog palaiko tą atmosferą komandoje. Pagalvokite apie tokią komandą, kaip „Barcelona“, kuri turi Lionelį Messi, Luisą Suarezą. Įsivaizduokite, kad treneris ateina ir moko žaidėjus tokių dalykų, kad jie turėtų kamuolį stabdyti kitaip nei iki tol. Jie turbūt pažiūrėtų skersai ir sakytų, kad tokius dalykus supranta. Jų treniruoti nereikia, bet juos reikia paruošti fiziškai, sudėlioti, kad būtų geros formos. Ir yra komandos, kurias treniruoti reikia, atvesti į konkrečias pozicijas, ir treneriai būtent tam yra skirti. Mano vienas iš labiausiai gerbiamų trenerių yra Carlo Ancelotti – treneris, kuris, mano manymu, yra fenomenalus, bet tas, kuriam didžiosiose komandose reikėdavo tik sudėlioti fizines jėgas ir sustatyti visus į vietas. Ir kai „Napoli“ reikėjo pradėti treniruoti kitaip – prasidėjo sunkumai. Vėlgi, čia tik mano pamąstymai, bet jis yra šiek tiek kitokio braižo, jis nėra tokiam treniravimui. Klausimas, kaip U. Emery, atvykęs į „Arsenal“, atlikinėjo tą darbą, nes jis yra treneris, kuris dažniausiai treniruoja. Iš kitos pusės, atėjęs Mikelis Arteta mato, kad nėra taip lengva. Tokiose komandose, kaip „Arsenal“ ar „Manchester United“ ilgus metus buvo ta pati, stabili sistema, o dabar ten treneriai keičiasi tarsi konvejeriu. Kas vyksta ten – irgi klausimas, kodėl niekas negali prieiti.
– Per savo karjerą jums apskritai teko būti komandos draugais su tokiomis vietinėmis legendomis, kaip Davidas Albelda („Valencia“) ar pasaulio čempionas Jesusas Navasas („Sevilla“). Kiek tokie žaidėjai klubuose turi vos ne savo kultus, kiek jų įtaka būdavo matoma ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų?
– Žinoma, yra šie žaidėjai, bet turiu pasakyti, jog, būdamas 20 metų, „Brescia“ komandoje žaidžiau su Pepu Guardiola ir Roberto Baggio. Pasauliniu lygiu šie du žaidėjai irgi daug ką sako. Tas pats Antonio Cassano – neseniai su juo buvome susitikę po daugelio metų, pakalbėjome. Tu žaidi su jais ir galvoji: aš esu iš Lietuvos, futbole esu niekas, o būnu su pasaulinėmis žvaigždėmis. Bet realybė tokia – kuo aukštesnis lygis, tuo paprastesni žaidėjai. Mažiau susireikšmina ir rodo savo ego. Kuo lygis žemesnis, tuo labiau galvojame, kad esame stipresni, geresni ir taip toliau. Žaidžiant su tokiais žmonėmis tau atrodo, kad jie yra su tavimi lygūs. Pamenu, per apšilimą prieš vienas iš pirmųjų rungtynių visi turėjo išsidalinti trejetais. Visi išsidalino, o man teko į trejetą stoti su tais dviem (P. Guardiola ir R. Baggio). Kiekvieną perdavimą labai pergalvodavau, kad tik gerai sustabdyčiau, nes galvodavau, kad negaliu nuvilti šių žaidėjų. Ir viduje vyksta toks nesusipratimas, kaip taip gali būti. Bet tada ateina, paplekšnoja per petį ir parodo, kad tu esi lygus, kad kalbame ta pačia kalba. Tas ir yra svarbiausia – pagarba vienas kitam.
Kalbant apie tuos numylėtinius, tai reikia pasakyti, jog tarp sirgalių dažnai egzistuoja mąstymas „kas buvo – tas pražuvo“. Visi gerbia mūsų praeitį, prisimena, bet jei vieną dieną sužaidęs gerai galvodavai, kad kitą gali atsipalaiduoti – taip nebūdavo. Tiems sirgaliams reikdavo viską įrodinėti iš naujo, nes jie nepripažįsta. Kai baigsi karjerą – tada gal duos medalį, gal apsikabins, bet kol žaidi – negali galvoti apie vakar, nuolat turi įrodinėti, jog esi toks pat stiprus, koks buvai ir vakar. Tie sirgaliai rodo didesnį dėmesį, bet tas svarbumas, susireikšminimas priklauso ir nuo mūsų, kokie yra tie mūsų prioritetai. Man svarbūs visi žmonės ir aš neišskiriu. Gerbiu ir Lietuvos futbolo sirgalius, kurie nori pakalbėti ir geruoju, ir bloguoju – kodėl jie turi likti neišgirsti?
Pats mačiau ir šilto, ir šalto, apie sirgalius galiu šnekėti ilgai, bet jei pašnekėtume apie tokią Italiją… Nuo laiko „Brescia“ bent du kartus per metus ateidavo sirgaliai su beisbolo lazdomis ir pirštu rodo, kaip kažko nepadarei, – tokie dalykai tikrai vyko. Toje pačioje Valensijoje buvo momentas, kai kelerias rungtynes iš eilės laimėjome, tačiau pralošėme rungtynes prieš Madrido „Real“ ir sirgaliai buvo labai nepatenkinti, pradėjo badyti pirštais. Visa tai – nepaisant to, kad lygoje buvome treti, sėkmingai žaidėme ir Čempionų lygoje. Kartais tai palyginu su senesniais laikais, gladiatorių kovomis. Jei viskas gerai – nykštys kyla aukštyn, jei blogai – nykštys į apačią ir žmonės pradeda į tave mėtyti įvairiausius dalykus. Šiandien vyksta tas pats, tik žodžiais, o kas yra skaudžiau – geras klausimas, nes, mano manymu, žodžiai dažnai būna skaudesni.
– Minėjote apie laikus Italijoje, kai sulaukdavote ne itin pozityviai nusiteikusių sirgalių vizitų. Į užsienį išvykote labai jaunas – ar tokie dalykai niekada neskatindavo pamąstymų apie norą palikti šalį dėl ne su futbolu susijusių priežasčių, ar niekada nejautėte realaus pavojaus dėl savo saugumo?
– Gerai ten, kur mūsų nėra, bet tai yra futbolo dalis, ją turi pereiti, ypač Italijoje tokie dalykai dar nėra sutvarkyti iki galo. Minčių buvo visokiausių, buvo ir baimių. Kad ir sirgaliai – kai tau sekasi blogai, jie tau sako, kad duoda paskutinį šansą, ir tada pradedi per daug galvoti, kaip teisingai atlikti perdavimą, kai tave stebi 30–50 tūkstančių žmonių. Per treniruotes tai darai užsimerkęs, o tokiais momentais atsiranda spaudimas. Visada sakydavome, jog svarbiausia – tiksliai atlikti pirmus tris perdavimus, kad būtų galima pašalinti tą moralinę įtampą ir pradėti žaisti. Sportas yra psichologija, ypač kai žaidi tokiose grandų komandose. Visi gali sakyti, koks jis geras žaidėjas, bet ar jis stiprus psichologiškai? Kaip reaguosi, kai kaukėti sirgaliai metro atstumu žvelgs tau į veidą ir badys pirštu sakydami, jog privaloma laimėti, kad tavo prakaitas turi bėgti krauju?
Aš atsimenu savo pirmąjį kartą – jie mane pasikvietė asmeniškai, apie dvidešimt tokių agresyviai atrodančių sirgalių. Stovi ir reikalauja, o tu, atvažiavęs prieš pusmetį ar kažkiek, galvoji, kodėl pasirinko būtent mane, bet jie taip nusprendė tarsi įskelti tokią žiežirbą viduje. Daug buvo tokių situacijų. Nuvažiavau į „Cosenza“ klubo peržiūrą (čia lietuvis nuomos pagrindais rungtyniavo 2002–2003 metais – LRT.lt), tai prieš pirmą treniruotę atėjau, su visais pasisveikinau, o bėgant jau pirmą ratą sirgaliai iš už tvoros žiūri ir, jei mato, kad žaidėjai prastai bėga, akmenimis apmėto visą komandą. Buvo pirmas mano ratas ir galvoju, oho, kur čia atvažiavau. Reikia suprasti žmonių išsilavinimo, suvokimo lygį, bet ten yra tokių žmonių ir ne tik futbole.
Taip yra ne tik futbole, vienuose iš mokymų, kuriuose buvau, dalyvavo ir Massimiliano Allegri, jis sakė, jog jei aukščiausioje lygoje treneriui reikėtų rūpintis tik žaidimu – tai būtų malonios dainos. Reikia galvoti apie labai daug dalykų – kaip bendrauti su sirgaliais, žurnalistais, kaip vyksta spaudimas. Tiesiog yra daug dalykų, kurie užgožia patį futbolą. Yra labai daug niuansų tame tikrajame futbole ir, norint iki jo nueiti, reikia nuveikti tikrai daug. Iš tikrųjų, tik dabar pradedu suprasti, kiek man reikėjo pereiti, kad viską pasiekčiau. Visada galvojau labai paprastai – va, įvyko, tarsi natūralus procesas. Šiandien, žiūrėdamas į naują kartą, kaip viskas tobulėja, greitėja, suprantu, kad nebuvo viskas tarsi spragtelėjimas.
– Kiek anksčiau užsiminėte apie žaidimą su P. Guardiola. Ar tada jau buvo galima matyti, kad jis gali tapti tokio lygio treneriu?
– Neturiu aš tokios vizijos, kad matyčiau, ar jis bus geras, ar ne. Aišku, ta vizija jo buvo kitokia, jis buvo užaugęs kitaip, Ispanijos futbolas yra kitokio tipo, kitokios sistemos. Kai kurie sako, kad tokią „Barcelonos“ komandą žodžiais galėtų treniruoti bet kas. Bet reikia pasakyti – žaidėjas trenerį nuskenuoja per dvi sekundes: ar jis geras, ar jis stiprus žmogus, ar jis žino, ką daro.
Įsivaizduokite, kai tokioje komandoje 40–50 žaidėjų tave nuskenuoja per dvi sekundes. Ar priimtas, ar ne – tave perskaitys per pirmas dvi sekundes, tai jo iššūkis buvo labai didelis. Bet jis atėjo iš klubo sistemos, jis žinojo, kaip žaisti, ir turėjo tam priemones. Tai, man atrodo, buvo tobulas balansas tarp kokybės ir komandos. Manęs toks jo perėjimas nenustebino. Kas gal įstrigo labiau, kai dar žaidžiau „Brescia“ komandoje, jis dar netreniravo, aš visada buvau eilinis žaidėjas ir jis kelis kartus buvo atvykęs, apsikabino ir ta jo kalba mane labai nustebino, nes aš vis galvodavau – čia juk tu esi Guardiola, o aš – tik eilinis ir tu prieini prie manęs asmeniškai. Ir tai dar kartą parodo tą futbolo burbulą, kad svarbiau yra geraširdiškumas, svarbu būti paprastam, tai yra pagrindas. Jis tikrai turi savo viziją, savo kelią ir ką jis nuveikė, tai yra menas. Duok Dieve, visiems pasisektų bent pažiūrėti, suprasti, kaip jis dirba. Kalbėkime ne apie rezultatus, bet apie sistemą, kaip jis ją perteikia.
– Kalbėjote apie tai, jog teko rungtyniauti su ne vienu geru žinomu žaidėju. Su kuriais iš jų galbūt pavyko užmegzti tokias pažintis, kurios išliko ir iki šiol ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų?
– Galėčiau nieko neišskirti – Lietuvos rinktinė (juokiasi). Šiaip tų ryšių yra visur, bet jei kalbame apie draugus, tuos tikruosius draugus, tai jų nėra daug. O pažįstamų visada yra ir bus, ypač kai buvo tie metai, kai kažkur žaidei, jų buvo dar daug.
Mariaus Stankevičiaus žaidėjo karjera ir titulai:
1998–2001 Panevėžio „Ekranas“ (1998-aisiais ir 2000-aisiais laimėta Lietuvos taurė);
2001–2008 „Brescia“ (Italija);
2002–2003 „Cosenza“ (Italija, nuoma);
2008–2011 Genujos „Sampdoria“ (Italija, 2009-aisiais žaista Italijos taurės finale);
2009–2010 „Sevilla“ (Ispanija, nuoma, 2010-aisiais laimėta Ispanijos taurė);
2010–2011 „Valencia (Ispanija, nuoma);
2011–2013 Romos „Lazio“ (Italija, 2013-aisiais laimėta Italijos taurė);
2013–2014 „Gaziantepspor“ (Turkija);
2014–2015 „Hannover 96“ (Vokietija);
2015–2016 „Cordoba“ (Ispanija);
2016–2017 „Robur Siena“ (Italija);
2017–2018 „Crema“ (Italija).
Trenerio karjera:
2018–2019 „Crema“ (Italija);
nuo 2019 iki dabar Lietuvos U-17 jaunimo rinktinė;
nuo 2019 iki dabar Lietuvos nacionalinės rinktinės trenerių štabas.
kaip aš pusę metų Škotijoje gyvenau be šeimos pusę metų,tikrai menkas malonumas