Amžiaus afera vadinamos Vilniaus stadiono statybos slepia iššvaistytus milijonus
http://sportas.lrytas.lt/futbolas/deivi ... 110833.htm" onclick="window.open(this.href);return false;
http://sportas.lrytas.lt/futbolas/amzia ... ijonus.htm" onclick="window.open(this.href);return false;
Rasa Karmazaitė
„Gal ta vieta užkeikta?“ – į vaiduoklius mūrus žvelgė futbolo žvaigždė Deividas Šemberas. Jo noras žaisti nacionaliniame stadione Vilniuje neišsipildė, bet viltis jį išvysti vėl gyva. Ar amžiaus afera vadinamos statybos pagaliau pajudės iš mirties taško?
„Kas čia toks?“ – iš statybininkų būdelės išlindęs apsaugininkas prisimerkęs žvelgė į D.Šemberą, lipantį iš balto visureigio „Land Rover“.
Išgirdęs, kad tai žinomas futbolininkas, apmirusių statybų sargas atsiduso: „Nepažinau. Nėra geros vietos, kur būtų galima pažiūrėti rungtynes. Vėl ir vėl kalbama apie stadioną, bet čia dar tylu. Ir pavojinga vaikščioti.“
Šalia šurmuliuojančio Vilniaus prekybos ir pramogų centro „Akropolis“ atsiveriantys vaizdai – lyg iš siaubo filmo. Gelžbetoninės konstrukcijos apaugo krūmais. Statybvietė ant Šeškinės kalvų šiemet švenčia 30 metų sukaktį.
„Vaizdas labai graudus. Kodėl iki šiol nėra nacionalinio futbolo stadiono, reikėtų klausti politikų. Milijonai, kurie jam buvo skirti, išgrobstyti“, – kalbėjo D.Šemberas.
38 metų sportininkas parodė ranka į arčiausią devynaukštį. Ten jis užaugo ir dar būdamas vaikas matė, kaip ekskavatoriai kasė duobes būsimam stadionui. Berniukas svajojo jame ateityje spardyti kamuolį.
D.Šemberas užaugo, tapo profesionaliu futbolininku ir jau baigė žaidėjo karjerą, o stadiono vis nėra.
1987 metais pradėtas plėtoti projektas vadinamas amžiaus afera. 1993-iaisiais darbai sustojo, vėliau kelis kartus jie buvo atnaujinti ir žadamos pabaigtuvės iki svarbių datų: Lietuvos tūkstantmečiui skirtos Dainų šventės 2009 metais, vėliau – valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo 2018-aisiais. Į statybvietę sugužėję darbininkai imdavosi darbo, bet jį nutraukdavo politikų rietenos.
Pagaliau 2016 metų rudenį buvo paskelbtas konkursas investuotojui rasti. Jo rengėjai sulaukė priekaištų, kad duota per mažai laiko parengti pirminį pasiūlymą. Statytojo ir valdytojo paieškas teko pratęsti. Paraiškų teikimo terminas pasibaigs jau kovo 1-ąją. „Lietuvos ryto“ žiniomis, konkursu domėjosi ir mūsų šalies, ir Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos investuotojai. Futbolo aistruoliams ir žaidėjams vėl nušvito viltis turėti šiuolaikinę sporto šventovę. „Lietuvos rytas“ aiškinosi, kokia ji bus, ar žiūrovams nelis ant galvų ir pagaliau – kur dingo statyboms skirti milijonai.
Kliūties jau nebeliko
„Tikimės, kad kovo 1-ąją bus atplėšti vokai su pasiūlymais – tuomet galėsime paskelbti ir kiek yra galimų investuotojų. Susidomėjimas nemažas, skaičiai svyruoja, bet jų turėtų būti ne vienas ir ne du“, – „Lietuvos rytui“ šią savaitę teigė Vilniaus vicemeras Linas Kvedaravičius. Pašnekovas svarstė, kad kliūčių turėtų nebelikti, nes teismas atmetė reikalavimą laikinai sustabdyti Vilniaus savivaldybės skelbtą konkursą. Tokį reikalavimą buvo pateikusi koncerno „Icor“ bendrovė „Axis Industries“. Vasario 22-ąją Vilniaus apygardos teismas pretenzijas atmetė ir nurodė, kad konkurso procedūrų stabdymas keltų grėsmę Europos Sąjungos lėšų panaudojimui.
Pažadėjo pabučiuoti ranką
Atgaivinti įstrigusias statybas ant Šeškinės kalvų prieš pustrečių metų užsimojo dar tuomečio premjero Algirdo Butkevičiaus vadovaujama Vyriausybė ir sostinės meras Artūras Zuokas. 2014 metų pabaigoje Rotušėje vykusioje Vilniaus „Žalgirio“ futbolo klubo pagerbimo šventėje meras pranešė, kad žaidėjai pagaliau turės namus. Jis kalbėjo apie būsimą sporto kompleksą, kuriame tilptų 20 tūkst. sirgalių.
„Jei A.Zuokas pastatys stadioną, aš jam ranką pabučiuosiu“, – pažadėjo tuometis šalies Futbolo federacijos vadovas Julius Kvedaras.
49 metų A.Zuokas „Lietuvos rytui“ teigė, kad sveikatingumo, ugdymo, kultūros ir užimtumo skatinimo komplekso statybos turėjo prasidėti 2015 metų pabaigoje arba 2016-ųjų pradžioje.
„Naujoji miesto valdžia atleido darbuotojus, kurie buvo įsigilinę į projektą. Savivaldybėje neliko žmonių, kurie tą projektą stumtų į priekį, ir jis tapo pamestinuku“, – apgailestavo buvęs sostinės meras.
Tuomet siūlyto projekto vizija – stadionas su dengtomis tribūnomis. Su projektu dirbę žmonės lankėsi kaimyninių šalių aikštėse ir mokėsi, kokių klaidų nedaryti. Štai Lenkijoje, Vroclavo mieste, pastatytame stadione blogai apskaičiuotas lubų aukštis – trūksta 20 centimetrų, kad galėtų įvažiuoti vilkikai, gabenantys aparatūrą koncertams.
Baiminosi „Mitnijos“ šešėlio
2015 metų pavasarį sostinės mero kėdę laimėjusiam Remigijui Šimašiui taip pat akis badė griuvėsiai šiaurinėje miesto dalyje. Tik jo komanda neskubėjo įgyvendinti pirmtakų vizijos, o dairėsi naujos. Savivaldybės ir Vyriausybės darbo grupė iš naujo svarstė projekto finansavimo būdus. Buvo atmestas modelis, pagal kurį investuotojas prie stadiono galėtų statyti daugiabučius. Nors pardavus dalį sklypo sumažėtų stadiono statybų sąnaudos, toks planas pasirodė rizikingas. Atsisakyti šio modelio skatino ir gandai, kad būsimo konkurso sąlygos gali būti naudingos koncernui „MG Baltic“, kurio statybų įmonė „Mitnija“ dalyvauja panašiuose projektuose. Kalbas, kad nacionalinės svarbos projektas gali būti įgyvendintas neskaidriai, kurstė ir tuo metu kilęs korupcijos skandalas. Į jį įsivėlė „MG Baltic“ viceprezidentas Raimondas Kurlianskis ir tuometis liberalų lyderis Eligijus Masiulis. Vilniaus valdžios atstovai neigė būsimo konkurso sąsajas su „Mitnija“. Tačiau šaltinis iš darbo grupės žurnalistei prasitarė, kad būtent po korupcijos skandalo buvo atidžiau pažvelgta į konkurso sąlygas.
Statyboms – treji metai
2016 metais Vilniaus savivaldybė kartu su Kūno kultūros ir sporto departamentu nutarė projektą įgyvendinti viešojo ir privataus sektoriaus partnerystės būdu pagal modelį „Projektuok, statyk, finansuok, valdyk“. Sutartis su privačiu investuotoju turėtų būti pasirašyta 25 metams, o kompleksas nuosavybės teise priklausys savivaldybei. Ketinama pastatyti ne mažiau kaip 15 tūkst. vietų futbolo stadioną, taip pat sporto muziejų, lengvosios atletikos stadioną, sporto sales, biblioteką, kultūros ir ugdymo centrą, 300 vietų vaikų darželį. Į visą kompleksą ketinama investuoti apie 73,1 mln. eurų be PVM – 33,6 mln. Europos Sąjungos, 36,6 mln. valstybės biudžeto ir 2,9 mln. eurų savivaldybės lėšų.
Kokie reikalavimai keliami būsimam investuotojui?
„Statytojas ir valdytojas turi atitikti kriterijus, būti pastatę tam tikrus objektus“, – aiškino vicemeras L.Kvedaravičius. Pašnekovas svarstė, kad statytojas turėtų atsižvelgti į mūsų šalies klimato sąlygas ir įrengti dengtas tribūnas.
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorė Alma Vaitkunskienė aiškino, kad konkurso dalyviai pateiks būsimo komplekso techninį sprendimą, kuris apims ir architektūrinę viziją.
„Statybas planuojama baigti per trejus metus nuo koncesijos sutarties įsigaliojimo. Sudaryti tokią sutartį numatoma 2018 metų birželio mėnesį“, – aiškino A.Vaitkunskienė.
Architektui – skaudus dūris
Ankstesnis stadiono projektas, kuris buvo tobulintas, turbūt atsidurs šiukšlių dėžėje. Jo autorius architektas Algimantas Nasvytis nusiminė, kai per sunkmetį stadiono statybos buvo sustabdytos.
„Man skaudu apie tai kalbėti – daug pastangų įdėta! Kurdamas šį projektą domėjausi, kaip stadionai statomi užsienyje. Daug metų dalyvavau procese, o niekas man nepranešė, kai darbus sustabdė. Kalbėta, kad pritrūko pinigų“, – lėtai kalbėjo A.Nasvytis. 88 metų kūrėjo balsas išdavė, kad tai jam jautri tema: „Ir nemaloni. Gal dėl sustojusių statybų ne tik sunkmetis buvo kaltas?“
A.Nasvytis 1988 metais braižė, o vėliau su keliais kolegomis tobulino futbolo stadiono projektą. Virš tribūnų buvo ketinta įrengti lanko formos konstrukciją, laikančią nuimamą stogo denginį. Senajame projekte nebuvo numatyta atskirų ložių, liftų, o naujame atsirado. Stadionas turėjo būti skirtas 25 tūkst. žiūrovų.
„Skaičius buvo tik apytikslis, jis priklausė nuo kėdžių – kokio pločio užpakaliui jos būtų buvusios pritaikytos“, – nusijuokė pralinksmėjęs pašnekovas.
Sąlygos – kaip pokariu
„Visiems rūpi, koks bus stadionas. Futbolas, kaip ir krepšinis, vienija daug žmonių. Mūsų žaidėjai nėra prasti, bet sąlygos – kaip pokariu. Žaidėjams ant galvų lyja, košia vėjas. Aistruoliams nuo lietaus tenka dangstytis polietilenu. Sirgaliai seka orų prognozę – jei žada lietų, daug jų lieka namuose prie televizoriaus“, – dėstė D.Šemberas.
Geriausiose Europos aukštėse žaidęs lietuvis įsitikinęs – jeigu Lietuva nori gero futbolo, turėtų akylai vertinti būsimą projektą. Ir architektai turėtų būti ne vien daugiabučius mūriję.
Šiuolaikiniuose stadionuose tribūnos yra uždengtos, visi žiūrovai sėdi po stogu, jiems nereikia skėčių. Dideliame stadione dengtos tribūnos sukuria geresnę akustiką, o iš nedengtų girdėti pavieniai šūksniai.
„Kai stadione su dengtomis tribūnomis šaukia dešimtys tūkstančių žiūrovų, žaidėjams šiurpuliai kūnu bėgioja“, – šyptelėjo D.Šemberas.
Maskvos CSKA ir „Dinamo“ klubuose žaidusiam lietuviui itin įsiminė futbolo šventovės Didžiojoje Britanijoje. Ten sirgaliai traukia ir su šeimomis – yra specialiai joms įrengtos tribūnos. D.Šemberą sužavėjo 63 tūkst. vietų stadionas „Emirates“, kuriame žaidžia klubas „Arsenal“, taip pat „Chelsea“ ekipai priklausantis „Stamford Bridge“ bei „Manchester United“ komandos stadionas „Old Trafford“. Juose varžybas gali stebėti nuo 63 tūkst. iki 76 tūkst. žiūrovų. Lietuvos futbolo žvaigždei didelį įspūdį paliko ir Madrido „Real“ komandos namai – „Santiago Bernabeu“ stadionas. Įdomus lietuviui atrodo ir atnaujintas Maskvos CSKA stadionas, prie kurio įrengti ir biurai: „Žmogus, kuris kūrė CSKA stadiono projektą, moka skaičiuoti.“
Šitoje vietoje leisiu sau įkišti trigrašį, ir šiaip jau dėl krizės ir sankcijų tas dangoraižis stovi praktiškai tuščias, išnuomota ne daugiau ~20% patalpų ir jis realiai niekad neatsipirks, bet koks skirtumas, vis tiek Lietuvoje tereikėtų normalių standartų stadiono, o ne dabartinių aikščių su daugiau kėdžių žiūrovams
D.Šembero teigimu, pastatyti europinį lygį atitinkantį stadioną – šalies garbės reikalas. Projekto negalima pirkti kaip katės maiše, kad neatsitiktų taip, kaip su kitais mūsų šalies stadionais. Jiems tvarkyti buvo skirtos ir europinės lėšos, bet ne visuose galima žaisti net A lygos rungtynes, o ką jau kalbėti apie tarptautines.
„Ar galima stadioną sostinėje, Liepkalnyje, pavadinti šiuolaikiniu? Gerai, kad dar jame leidžiama rinktinei žaisti“, – ironiškai šypsojosi D.Šemberas.
Futbolo legenda viliasi, kad jo sūnus ateityje gainios kamuolį geroje aikštėje.
Jeigu kas nori išsiaiškinti kokie paminėtų stadionų horoskopai, atsiverskite pirmąjį linką
Su pinigais tvarkėsi blogai
„Esu baigęs futbolo mokyklą. Man apmaudu ir gėda, kad Lietuva neturi nacionalinio stadiono“, – ištarė Seimo narys Gediminas Kirkilas.
2007 metais jo vadovaujama Vyriausybė buvo užsimojusi atnaujinti statybą. Tą žiemą ant Šeškinės kalvų buvo įmūryta simbolinė kapsulė. Vyriausybė nutarė skirti 200 milijonų litų (58 mln. eurų), pusė sumos buvo pervesta savivaldybei.
„Darbai buvo pradėti rimtai. Bet savivaldybė, vadovaujama „tvarkiečio“ Juozo Imbraso, nesugebėjo vykdyti projekto. Ji politikavo, reikalavo daugiau pinigų, tvarkėsi blogai. Sunku patikrinti, kaip panaudoti pinigai, nes tai buvo betonavimo fazė. Kai darbus sunku išmatuoti, pinigus galima gerai paslėpti. Tas stadionas tikrai nėra stebuklas. Įgyvendinta ir sunkesnių projektų – Vilniuje pastatyta „Siemens“ arena, Kaune – „Žalgirio“, Klaipėdoje – „Švyturio“. Miestai, kurių merai gerai vadovavo, turi geras sporto arenas“, – kalbėjo 65 metų G.Kirkilas.
Tada buvo kalbama, kad stadiono statyba mokesčių mokėtojams gali kainuoti net 700 mln. litų. Kritikos strėlės dėl galbūt neskaidraus projekto smigo į tuometį Vilniaus vicemerą Evaldą Lementauską.
Meras susiėmė už galvos
Sostinės mero poste J.Imbrasą 2009-aisiais pakeitęs Vilius Navickas susiėmė už galvos: „Stadionas pradėtas statyti visai ne taip!“
Pasirodo, šios statybos valdytojos „Vilniaus kapitalinės statybos“ ir rangovo – bendrovės „Veikmė“ – susitarime nebuvo numatyta galutinė darbų kaina.
Smūgis stadiono projektui suduotas 2009 metais – Aukščiausiasis teismas pripažino negaliojančia sutartį, kurią pasirašė statybų įmonė „Veikmė“ ir „Vilniaus kapitalinė statyba“.
Buvęs meras J.Imbrasas piktinosi: „Sutartį pasirašė savivaldybės bendrovė ir rangovai, o teismas paskelbia, kad ji negaliojanti! Darbai padaryti, pinigai sumokėti. Atrado stebuklą!“
Sutartis su „Veikme“ buvo nutraukta, o keli šimtai statybininkų išvyko į kitus objektus.
„Kiek buvo darbų padaryta, po žeme daug mūryta, įrengtas požeminis techninis tunelis! Stadionas galėjo papuošti miestą, o tapo nacionaline gėda. Bet mūsų įmonė nedalyvaus dabartiniame konkurse, turime ir kitų projektų“, – „Lietuvos rytui“ teigė „Veikmės“ generalinis direktorius Eugenijus Zaremba.
Per sunkmetį Vyriausybei vadovavęs konservatorius Andrius Kubilius tada kratėsi minties apie stadioną: „Galėtume galvoti, kaip laimėti ne tik prieš Lenkiją, bet ir prieš Ispaniją, o jau po to – apie stadioną.“
Ieškojo dingusių milijonų
Valstybės kontrolė 2009 metais Vilniaus miesto savivaldybėje atliko auditą ir nustatė, kad įgyvendinant nacionalinio stadiono projektavimą ir statybas galbūt buvo pažeistos Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatos. Auditoriai, išstudijavę atliktų darbų ir išlaidų aprašymus, nutarė, kad apie 45 mln. litų (13 mln. eurų) galėjo būti panaudoti nepagrįstai. Ar jie buvo pavogti? Tai aiškinosi prokurorai.
2009 metų liepos 24-ąją Generalinė prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galimo didelės vertės turto iššvaistymo ir piktnaudžiavimo. Buvo tiriama, ar iššvaistytas svetimas turtas, ar apgaulingai ir aplaidžiai tvarkoma apskaita ir suklastoti dokumentai. Apklausta daug liudytojų, specialistų. Prokurorams nepavyko surasti įrodymų, kad vykdant stadiono projektą būtų atlikti mokėjimai už neatliktus darbus arba pažeidžiant teisės normas. Vilniaus apygardos prokuratūra 2013-ųjų lapkričio 12-ąją nutraukė ikiteisminį tyrimą.
Dėl galbūt iššvaistytų milijonų kilusio skandalo visi galai – kaip į vandenį. O koks likimas laukia įmūrytų milijonų – senų gelžbetoninių kontrukcijų? Juokaujama, kad virš jų reikėtų pasiųsti bombonešį – atsieitų gerokai pigiau nei išardyti.
Viziją diktuoja naujos technologijos
Edvinas Eimontas (Lietuvos futbolo federacijos prezidentas): “Aistruoliai į stadioną eina dėl patogumo, pramogos, bendravimo, o varžybų rezultatas jiems – tik 4-oje vietoje. Stadionas, kuriame galėtų vykti UEFA varžybos ir žaisti mūsų rinktinė, turi būti 4 žvaigždžių. Jo architektūra galėtų būti išskirtinė visose Baltijos šalyse, jis galėtų diktuoti madas. Jei Vilniuje bus pastatytas modernus traukos centras, jis privilios aistruolių iš užsienio, garsins mūsų šalį, pritrauks pinigų. Naujuose stadionuose žiūrovams ant galvos nelyja. O ten, kur labai lietingas klimatas, statoma su visiškai uždaromu stogu. Užsienyje ant stadionų stogų įrengiamos saulės baterijos, jie patys apsirūpina energija, panaudojamas ir lietaus vanduo. Šiuolaikinėse arenose nenaudojami grynieji pinigai, negaištama laiko grąžai atiduoti. Žiūrovams prigalvojama įvairių pramogų, pavyzdžiui, jie gali interneto ryšiu prisijungti prie papildomų kamerų ir matyti tai, ko nerodo televizija.“
Sulaukia kitų šalių aistruolių užuojautos
44 metų vilnietis Agnius Stankūnas yra aplankęs 72 stadionus buvusioje Sovietų Sąjungoje ir dvi dešimtis – Europoje.
– Kuris stadionas jums padarė didžiausią įspūdį? – „Lietuvos ryto“ žurnalistas Arūnas Dumalakas paklausė A.Stankūno.
– Įsimintiniausia – praėjusių metų išvyka į Vemblio stadioną Londone, kur Europos futbolo čempionato atrankos rungtynes žaidė Anglijos ir Lietuvos rinktinės. Stadionas atrodo didingai. Sirgaliai rankomis lietė aikštę, kurioje žaidžiamas tikras futbolas.
– Kaip kitų šalių sirgaliai reaguoja sužinoję, kad Lietuvoje nėra gero stadiono?
– Kai kurie reiškia užuojautą. Kiti tiesiai paklausia: „Beveik trisdešimt metų esate nepriklausomi ir neturite stadiono?“ Jie pateikia Islandijos pavyzdį, kur gyventojų gerokai mažiau, o pristatyta stadionų, aikščių ir vaikai gainioja kamuolį. Noriu nuvykti į Islandiją, tik bijau, kad pamačius tiek daug stadionų suskaus širdį. Islandija pernai išgarsėjo per Europos čempionatą, ji buvo pavadinta futbolo ugnikalniu. Tai – puiki reklama valstybei.
– Kitos Baltijos valstybės turi gerų stadionų, nors futbolo lygis ten nėra aukštas.
– Teko lankytis Taline, kur žaidžia Estijos rinktinė. Stadionas nėra labai didelis, bet Estija jį pastatė per metus. O Lenkijoje padorus stadionas yra kiekviename miestelyje. Sarkazmu dvelkė lenkų sirgalių kvietimas lietuviams: „Atvažiuokite pasižiūrėti tikro futbolo.“
Kiek kainavo pernai atidaryti stadionai?
Cvikau „Stadion Zwickau“ (Vokietija), 10 134 vietos – 21 mln. eurų (naujas).
Funšalio „Estadio do Maritimo“ (Portugalija), 10 932 vietos – 35 mln. eurų (naujas).
Pilzeno „Dosan Arena“ (Čekija), 11 700 vietų – 19 mln. eurų (rekonstrukcija).
Belsko-Bialos „Stadion Miejski“ (Lenkija), 15 076 vietos – 25,8 mln. eurų (naujas).
Chemnico „Community4You Arena“ (Vokietija), 15 479 vietos – 27 mln. eurų (naujas).
Mecheleno „Afas Stadium“ (Belgija), 18 447 vietos – 9,1 mln. eurų (rekonstrukcija).
Udinės „Dacia Arena“ (Italija), 25 144 vietos – 22 mln. eurų (rekonstrukcija).
Sivaso „Sivas Arena“ (Turkija), 27 532 vietos – 20 mln. eurų (naujas).
Vienos „Allianz Stadium“ (Austrija), 28 345 vietos – 53 mln. eurų (naujas).
Eskišechyro „Yeni Eskisehir Stadyumu“ (Turkija), 34 930 vietų – 32 mln. eurų (naujas).
Trabzono „Medical Park Arena“ (Turkija), 41 461 vieta – 57 mln. eurų (naujas).
Jeigu perskaitėte ir dar to nepadarėte, tai nepatingėkite paklikinti abu linkus, gal bent kiek prisidėsime prie autorinių straipsnių apie LT futbolą dažnėjimo