Nacionalinio stadiono dilema: pinigai galimybių studijoms išleisti, o aiškumo - jokio
Mindaugas Augustis
http://sportas.delfi.lt/futbolas/nacion ... d=61451190" onclick="window.open(this.href);return false;
2013 m. gegužės 22 d. 19:30
Vyriausybei mėginant prikelti iš mirusiųjų Nacionalinio stadiono idėją, sporto atstovai neskuba ploti katučių. Kiek iš tiesų valstybei atsieis ambicingas projektas? Kokia našta prislėgs eksploatavimo išlaidas prisiimsiančią Vilniaus savivaldybę? Kiek kainuos stadiono nuoma ir kokia Šeškinės kalvų peizažą dabar darkančių stadiono griaučių būklė? Į daugelį klausimų atsakymų dar tik ieškoma.
Kitų objektų prižadėjo neskriausti
Nuo turistus šiurpinančių Koliziejaus griuvėsių, „AC/DC“ koncertų iki „kuklučio, dailučio stadionėlio“ – tokios didžiausia šalies sporto ir kultūros arena turinčio tapti Vilniaus stadiono vizijos buvo paišomos trečiadienį Seime. Jaunimo ir sporto reikalų komisijos (JSRK) posėdyje įvairių ministerijų, Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD), Vilniaus savivaldybės bei sporto organizacijų atstovai su parlamentarais dvi valandas diskutavo, ką daryti su amžiaus statybomis pramintu daugiafunkciniu kompleksu. Vidaus reikalų ministras Dailis Alfonsas Barakauskas pirmadienį pareiškė, kad Nacionalinis stadionas bus pastatytas iki 2016 metų iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšų. Tačiau tiek statybų terminus, tiek finansinius klausimus kol kas gaubia storas nežinios sluoksnis.
Trečiadienį vykdomosios valdžios atstovai galėjo tik nuraminti sporto organizacijas, kad pirmam projekto etapui užbaigti reikalingi 270 mln. litų nebus paimti iš šalies sporto plėtojimui skirtos ES paramos, kuri 2014-2020 metais iš viso turėtų sudaryti maždaug 300 mln. litų. „Naujoje finansinėje perspektyvoje Lietuvai teks daugiau nei 25 mlrd. litų. 1,2-1,3 proc. šios sumos prašysime skirti pirmam Nacionalinio stadiono statybų etapui užbaigti“, – DELFI teigė vidaus reikalų viceministras Elvinas Jankevičius. „Vieną kartą išspręskime problemą, kuria tiek metų juokiname visą Europą. Jokie kiti sporto objektai dėl to nenukentės, nebus pažeistos niekieno teisės. ES paramos lėšų užteks ir Klaipėdos, ir Vilniaus Lazdynų baseinams“, – viešojoje erdvėje pasigirdusius nuogąstavimus bandė išsklaidyti Vilniaus savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Ritas Vaiginas.
Pirmame etape norima užbaigti statyti 25 tūkst. vietų stadioną su bėgimo takais ir 22 tūkst. kvadratinių metrų patalpomis, į kurias planuojama perkelti po miestą išsibarsčiusias Vilniaus sporto mokyklas, įvairias sporto ir kultūros organizacijas, dalį patalpų nuomoti komercinei veiklai. Greta stadiono ketinama įrengti dar tris treniruočių aikštes, skirtas futbolui, lengvajai atletikai, regbiui ir kitoms sporto šakoms. Pagal naujus skaičiavimus, šie darbai turėtų atsieiti 270 mln. litų. Antrame projekto įgyvendinimo etape už papildomus 50 mln. litų prie stadiono turėtų iškilti ir maniežas bei baseinas. Užbaigtą Nacionalinį stadioną ketinama perduoti Vilniaus savivaldybei, kuri savo nuožiūra parinktų arenos operatorių. Iki birželio 15 d. suinteresuotos institucijos turi pateikti savo pasiūlymus dėl Nacionalinio stadiono panaudojimo įvairioms reikmėms. Įvertinus juos bus ruošiama paraiška Europos Komisijai dėl struktūrinių fondų paramos. Vis dėlto šiame Vyriausybės parengtame Nacionalinio stadiono statybų reanimavimo plane juodų dėmių dar gausu.
Gali tekti krapšyti ir mokesčių mokėtojų pinigus
Nors KKSD generalinis direktorius Klemensas Rimšelis pabrėžė, kad be ES finansinės pagalbos tokio masto objektas Lietuvoje niekada nebus pastatytas, neaišku, kokios paramos galima tikėtis. „Negalėčiau pakomentuoti, ar Europos Komisija sutiks šimtu procentų finansuoti projektą. Sunku pasakyti, kiek gali reikėti prisidėti valstybei – dabar ruošiame labai tikslius skaičiavimus, ir tuomet galėsime atsakyti. Bet mes dėsime visas pastangas, kad apgintume savo projektą“, – sakė E. Jankevičius. „Niekas negali garantuoti, kad EK pritars projektui, – neslėpė K. Rimšelis. – Paprasto stadiono statybų jie gali nefinansuoti. Todėl turime kalbėti pirmiausia apie universalų kultūros ir sporto objektą, rajono vystymą, darbo vietų kūrimą“. Lygiai taip pat nežinia, kada bus skelbiamas rangovo konkursas ir prasidės realūs darbai, kadangi ES paramos nesitikima sulaukti anksčiau 2015 metų. E. Jankevičius negalėjo pasakyti, ar tuo metu Nacionalinio stadiono laikančiosios konstrukcijos, į kurias prieš penkerius metus sukišta beveik 120 mln. litų, dar bus tinkamos naudojimui. „Mano žiniomis, šiai dienai konstrukcijos dar gali būti pritaikytos. O kada jų būklė suprastės taip, kad naudoti nebebus galima, negaliu pasakyti“, – prisipažino viceministras. Primename, kad nuo 2009 metų, kuomet nutrūko statybų darbai, nei Vyriausybė, nei savivaldybė nesugebėjo rasti 10 mln. litų, reikalingų metalo ir betono konstrukcijų konservavimui, taip apsaugant jas nuo erozijos poveikio.
Projekto reputacija – sugadinta
Būtent šimtamilijoninė suma, kurią į Nacionalinį stadioną jau investavo valstybė, virto vienu pagrindiniu argumentų diskusijoje, ar verta tęsti brangias statybas. „Negalime tiesiog užkasti tokių milžiniškų lėšų“, – tikino E. Jankevičius.
„Išleista tiek pinigų, kiek per metus skiriama visam Lietuvos sportui. Be to, ir Vyriausybės programoje numatyta užbaigti nacionalinės svarbos sporto objektų statybas, o šis kompleksas – vienas tokių“, – pabaigti pradėtus darbus ragino K. Rimšelis. Tiesa, parlamentarai į Vyriausybės atstovų entuziazmą žiūrėjo atsargiai. „Ateityje mūsų laukia ir suskystintų dujų terminalo statyba, ir brangus perėjimas prie biokuro. Reikia suprasti, kad kiekviena sritis iš kitos ES finansinės perspektyvos bandys išpešti kuo daugiau“, – pastebėjo JSRK pirmininkas Juras Požela. Kiti Seimo nariai priminė kriminalinį atspalvį, kuriuo prieš penkerius metus nusidažė biudžeto pinigus įtartinai prarijusios statybos. „Šis projektas – sukompromituotas, statybų sąskaitos galimai buvo išpūstos, kai kas dabar turėtų sėdėti kalėjime. Netikiu, kad ir atnaujinus statybas sutilpsime į planuojamą sumą, be to, nematau įrodymų, kad Nacionaliniam stadionui tikrai nebus panaudoti kitiems sporto objektams numatyti pinigai. Ar mums tikrai to stadiono reikia, ar nėra jis per brangus Lietuvai?“ – svarstė Algis Kašėta. „Stadionas būtinas, jis – tarsi gera, saugi ir „švari“ atominė elektrinė. Bet kvapas iš istorijos glūdumos sklinda nekoks. Tie, kurie dar nesėdi (kalėjime – DELFI), turbūt numirs nuo antsvorio, nes kąsniai buvo imami dideli“, – prisiminė Sergejus Jovaiša.
Stadione siūlo įkurdinti ir darželinukus
Abejonių turėjo ir į posėdį pakviesti sporto organizacijų atstovai, kurie nuogąstavo dėl federacijoms ir sporto klubams neįkandamos komplekso aikščių ar patalpų nuomos kainos. „Už 300 milijonų sukelti po vienu stogu Vilniaus sporto mokyklas – brangoka. Todėl labai svarbu jau šiandien žinoti, kokie ten vyks renginiai, koks bus stadiono apkrovimas“, – domėjosi Lietuvos sporto federacijų sąjungos (LSFS) prezidentas Rimantas Kveselaitis. Bet būsimų įkainių neįvardijo nei K. Rimšelis, nei R. Vaiginas – anot jų, kalbėti apie konkrečius skaičius dar per anksti. Nacionalinio stadiono proteguotojai tik pabrėžė, kad arenoje vyks ne tik sporto renginiai. „Stadiono atidarymui reikėtų pakviesti grupę „AC/DC“ – kol jie dar gyvi. Pamatytumėte, tuomet bent vieną kartą stadionas būtų pilnas“, – juokavo K. Rimšelis. Tuo tarpu kultūros viceministras Edvardas Trusevičius teigė, jog užbaigtame Nacionaliniame stadione turėtų vykti Dainų šventės, o patalpose po tribūnomis jis pasiūlė įkurdinti... miesto darželius. „Jei dabar nebaigsime tų statybų, stadiono griaučius reikėtų paversti Vilniaus Koliziejaus griuvėsiais. Juk šalia „Akropolį“ jau turime“, – pokštavo kultūros viceministras.
Išleido šimtus tūkstančių, bet nesužinojo nieko
Kitas arenos statytojams ramybės neduodantis klausimas – būsimos objekto eksploatacinės išlaidos, kurios veikiausiai teks stadiono savininkei Vilniaus savivaldybei. R. Vaigino teigimu, šimtus tūkstančių litų kainavusias Nacionalinio stadiono galimybių studijas galima mesti į šiukšlių dėžę, kadangi jų išvados esą neatitinka realios situacijos. Paties administracijos direktoriaus pavaduotojo skaičiavimu, komplekso išlaikymas per metus turėtų atsieiti 6-10 mln. litų, o tikslesniems skaičiams išsiaiškinti jis pasiūlė... užsakyti dar vieną galimybių studiją. „Tai – ne monstras, o kuklutis, dailutis stadionėlis. Bet nereikia galvoti, kad iš sporto bazių galima uždirbti – gal tik teniso kortai neša pelną. Dengti sporto objektų išlaidas yra valdžios pareiga, nematau tame nieko blogo. Pajamos iš renginių Nacionaliniam stadionui turėtų būti tik papildomos, o pagrindinis uždarbis būtų gaunamas per kasdienę veiklą, treniruočių procesą. Tai turėtų būti „gyvas“ kompleksas, atidaras kiekvieną dieną – kaip Šiaulių arena. Vilniaus sporto mokyklų bazė – apverktina, sportininkai treniruojasi kiemuose ir rūsiuose. Per metus bazių nuomai ir išlaikymui savivaldybė išleidžia 5 mln. litų – galėtume šiuos pinigus nukreipti Nacionalinio stadiono eksploatacinėms išlaidoms“, – dėstė R. Vaiginas.
Stadionas įdomus tik mums patiems
Prieš pustrečių metų tuometė Vilniaus valdžia gaivinti Nacionalinio stadiono statybas siūlė pasitelkiant viešo ir privataus sektoriaus partnerystės (PPP) modelį. Sostinės politikai tuomet ragino skelbti privataus stadiono operatoriaus konkursą ir ieškoti verslo objektų, galinčių finansuoti statybas iš savo lėšų. Pagal šį sumanymą, valstybė su operatoriumi būtų atsiskaičiusi per du dešimtmečius. JSRK posėdyje parlamentaras Artūras Skardžius siūlė grįžti prie senos idėjos, tačiau palaikymo nesulaukė. „Paaiškėjo, kad bendra stadiono kaina pagal šį modelį būtų išaugusi dvigubai“, – teigė R. Vaiginas. Tuo tarpu E. Jankevičius DELFI sakė, jog prieš kelerius metus garsiai ištrimituota žinia apie kompanijų iš Vengrijos, Italijos, Didžiosios Britanijos ir kitų valstybių susidomėjimą stadionu Vilniuje buvo, švelniai tariant, pernelyg skubota. „Jei laikytumėmės įsikibę šio modelio, projektas galbūt tik kalbomis ir užsibaigtų neatsiradus investuotojui. Konkretaus verslo pasiūlymo iki šiol taip ir nebuvo, tik abstrakčios kalbos. O Lietuvai stadiono reikia“, – teigė vidaus reikalų viceministras.
Ministras pirmininkas – vėl neteisingai suprastas?
Beje, dar prieš dieną premjeras Algirdas Butkevičius, komentuodamas atgyjančius Nacionalinio stadiono statybų planus, tvirtino, jog dėl arenos statybų vietos dar nėra apsispręsta. Neva renkamasi tarp griaučių Šeškinėje ir apleisto „Žalgirio“ stadiono, šiuo metu priklausančio Šiaulių bankui. E. Jankevičius tokius ministro pirmininko samprotavimus pavadino nesusikalbėjimu – esą Vyriausybė nesvarsto alternatyvių Nacionalinio stadiono statybų scenarijų. „Iš naujo ieškoti vietos stadionui būtų iš fantastikos srities laiko ir pinigų prasme. Statybos vėl nusikeltų neapibrėžtam laikui“, – kategoriškas buvo ir K. Rimšelis. Tiesa, vien kalbomis iš nacionalinio pasididžiavimo valstybės gėda spėjęs virsti stadionas ir taip statomas jau ne vienerius metus. „Šioje salėje tą patį klausimą svarstome jau ketvirtą kartą“, – pastebėjo KKSD vadovas.
Stato nuo sovietmečio
Nacionalinis stadionas pagal architekto Algimanto Nasvyčio projektą buvo pradėtas statyti dar 1987 metais. Planuota, kad tai bus pagrindinis šalies stadionas, turintis apie 30 tūkst. sėdimų vietų, o statybos bus užbaigtos per šešerius metus. Vis dėlto 1993-iais arenos statybos buvo užkonservuotos. Iki to laiko spėta pastatyti stadiono požeminę dalį, sumontuoti tribūnų rėmų pamatus ir dalį tribūnų rėmų. 2007 metų spalį – praėjus metams po to, kai Vyriausybė pripažino stadioną Šeškinėje nacionalines svarbos sporto objektu – po neskelbiamų derybų su bendrove „Veikmė“ ir statinio statybos valdytoju „Vilniaus kapitaline statyba“ pasirašyta statybos sutartis ir pradėti darbai. Vis dėlto 2009 metų lapkritį Aukščiausiasis Teismas šią sutartį pripažino niekine ir pasirašyta neteisėtai. Sutrikusio valstybinio finansavimo pristabdytos statybos galutinai įstrigo, o milžiniška statybų aikštelė ant Šeškinės kalvų buvo palikta likimo valiai.
Tikrai ten reikėtų... 
