Į pratybas grįžęs Golubickas: apie nereikalingą veido kaukę, metus Kroatijoje ir naujo sezono ambicijas
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... -ambicijas
Šių metų birželio 6-oji vienam geriausių Lietuvos jaunųjų futbolininkų Pauliui Golubickui įsiminė ilgam – per Kroatijos čempionato rungtynes jis patyrė vieną rimčiausių karjeros traumų, kai susidūrus su varžovu lūžo žandikaulis. Tačiau praėjus mėnesiui lietuvis jau šypsosi aikštėje su komandos draugais ir ruošiasi naujam sezonui.
Jei reikėtų ieškoti, kam iš lietuvių dėl pasaulį sukausčiusios koronaviruso pandemijos paskelbtas karantinas išėjo į naudą, juokais būtų galima sakyti, kad tai buvo P. Golubickas. Šių metų pradžioje į Kroatiją rungtyniauti išvykęs jaunas žaidėjas iš Ignalinos kurį laiką turėjo kovoti dėl vietos po saule, tačiau gegužę draugiškų rungtynių cikle parodė savo galimybes ir pelnė net kelis įvarčius, vienas kurių krito ir į daugkartinių šalies čempionų Zagrebo „Dinamo“ vartus. Visgi atnaujintas čempionatas atakuojančiam saugui truko vos aštuonias minutes – pirmų oficialių rungtynių po pertraukos metu lietuvis aikštėje susidūrė su varžovu ir pargriuvo ant žemės. Diagnozė buvo skaudi – dviejose vietose lūžęs žandikaulis ir priverstinis laikas be futbolo.
Jau kitą dieną po incidento buvo atlikta operacija, paskui futbolininkas kuriam laikui grįžo į Lietuvą ir čia atliko pirminę reabilitaciją. Šiuo metu lietuvis jau grįžęs į Kroatiją ir treniruotėse pluša su bendraklubiais iš „HNK Gorica“.
Lietuviškajam klubui „HNK Gorica“, kur direktoriumi dirba Mindaugas Nikoličius, o treneriu – Valdas Dambrauskas, sezonas eina į pabaigą. Likus vos kelerioms rungtynėms komanda nebeturi realių šansų pakilti iki ketvirtos vietos, kuri garantuotų vietą Europos taurės varžybose kitą sezoną.
Bendraudamas su LRT.lt Paulius Golubickas pasidalijo įspūdžiais apie pirmuosius metus Kroatijoje, pasidžiaugė galimybe per treniruotes kartais pabendrauti lietuviškai ir dar kartą mintimis sugrįžo į tą birželio 6-osios vakarą.
– Kaip šiuo metu pavyksta stebėti rungtynes iš šono? Ar būnant Lietuvoje žiūrėjote visas komandos rungtynes?
– Stengiausi stebėti visas komandos draugų rungtynes. Teko praleisti keletą kėlinių, bet daugiau mažiau stebėjau viską. Dabar jau esu Kroatijoje, tad galėsiu viską pamatyti gyvai.
– Kada planuojate grįžti į komandines pratybas?
– Daug kas priklauso nuo mano darbo ir požiūrio. Šiuo metu sportuoju individualiai, ruošiuosi fiziškai, o atėjus laikui prisijungsiu prie treniruočių su komanda. Reikia duoti laiko pažeistiems kaulams sugyti. Nesinori skubėti, bet kol kas judame labai gera linkme.
– Ar gali tekti kurį laiką sportuoti su specialia veido kauke?
– Tiek su gydytoju, tiek su klubo atstovais apie tai dar nekalbėjome, bet, manau, man to neprireiks.
– Ar nesijaus baimė, savisaugos instinktas žaidžiant? Kiek svarbu bus išjungti tuos saugiklius einant į aikštę?
– Kaip ir po kiekvienos traumos, yra tam tikras barjeras, kurį reikia perlipti. Neabejoju, kad taip bus ir šiuo atveju. Jau dabar dirbu su savimi, tad dalyvaujant treniruotėse ar rungtynėse neturėtų būti baimės, nes tai tik dar labiau gali pabloginti situaciją.
– Trumpam grįžkime prie to nelemto traumos epizodo. Prabėgus šiek tiek laiko, kaip jį pamenate, kokia buvo pirma reakcija? Buvo neramu, kad gali būti kažkas rimčiau?
– Kamuolys buvo kitoje pusėje, ties centru, todėl nusprendžiau kirsti į centrą ir kovoti dėl atšokusio kamuolio. Man visai neblogai pavyko, bet prieš paliesdamas kamuolį išgirdau teisėjo švilpuką. Dėmesys tuo metu buvo būtent ten, o gynėją pastebėjau tik paskutinę sekundę, kai jau nieko negalėjau padaryti – nei galvos palenkti, nei rankų ištiesti, nei sustabdyti savęs, nes atstumas buvo per trumpas. Po susidūrimo praėjus šiek tiek laiko supratau, kad kažkas negerai ir kad negalėsiu tęsti rungtynių. Jaučiau, kad kažkas negerai žandikauliui, buvo sunku kalbėti, burna pilna kraujo.
– Interviu klubui buvote minėjęs, kad iškart po to sulaukėte daugybės žinučių. Ar jau spėjote visiems atrašyti, ar vis dar keliauja tos žinutės?
– Sulaukiau daug palaikymo. Stengiausi visiems atrašyti. Jei ką praleidau, tikiuosi, kad nesupyks, ir dar kartą dėkoju visiems už palaikymą.
– Sezonas Kroatijoje eina į pabaigą. Ar pats dar veržtumėtės į aikštę dėl tų kelių likusių turų, ar labiau norėtumėte pasisaugoti ir pradėti pasiruošimą kitam sezonui?
– Kad ir kaip norėčiau žengti į aikštę dar šį sezoną, nebus galimybės to padaryti. Gydytojo rekomendacija yra kitokia, o dar ir atgauti formą užtruktų laiko. Tikiuosi būti pasiruošęs kitam sezonui, o tai parodys laikas.
– Į pabaigą eina pirmieji jūsų paties metai Kroatijoje. Kaip juos įvertintumėte? Kiek viską palengvino tai, kad jau anksčiau turėjote legionieriaus patirties Anglijoje? Gal nebuvo šoko, ypač vos atvykus?
– Nepaisydamas sunkios pradžios, koronaviruso ar dabartinės traumos, metus vertinčiau teigiamai. Stengiuosi matyti teigiamus dalykus, tai yra labai svarbu, nes ir kitaip save nuteiki. Įgavau nemažai patirties per tokį trumpą laiką. Gal šiek tiek ir turėjo įtakos legionieriaus patirtis, čia nebuvo kalbos barjero, kuris turbūt turėjo didžiausią įtaką prieš tai išvykus.
– Ar galėtumėte išskirti, kokią įtaką jūsų paties tobulėjimui padarė darbas su Valdu Dambrausku ir Mindaugu Nikoličiumi? Ar padeda tai, kad klube yra žmonių iš gimtosios šalies, su kuriais galima pabendrauti ir lietuviškai?
– Įtaka akivaizdi. Klubo sporto direktorius Mindaugas suteikė šansą atstovauti komandai aukštesniu lygiu, kur atsiveria visos galimybės, bet toliau viskas priklauso nuo manęs. Komandos treneris Valdas labai daug prisideda prie mano tobulėjimo aikštėje, padeda suprasti silpnąsias vietas ir kaip jas patobulinti, nekantrauju sugrįžti į treniruotes. Taip pat malonu, kai yra galimybė pabendrauti lietuviškai.
– Ar padarė jie kokią nors įtaką jums pačiam augant kaip žaidėjui?
– Be abejo, aikštėje jaučiuosi labiau pasitikintis savimi, geriau suprantu patį žaidimo principą, žinau, kur ir kada judėti. Ateityje dar daugiau išmoksiu. Žmogų reikia ugdyti nuo mažens, čia labai daug priklauso nuo šeimos, trenerių bei draugų.
– Ar jau tenka pagalvoti, kokias ambicijas su klubu galėtumėte ir norėtumėte sau kelti kitą sezoną?
– Dabar visos mintys apie reabilitaciją, bet klubo tikslas yra žaisti Europoje. Sezonas dar nesibaigė, reikia laimėti likusias rungtynes ir laukti kitų komandų kluptelėjimo. Komandos žaidimas gerėja, neabejoju, kad kitą sezoną būsime dar stipresni. O mano tikslas yra būti vienu iš atakos lyderių.
– Kokia situacija dėl gijimo po traumos? Ar viskas vyksta pagal planą? Kokius pratimus jau galite atlikti, kokį krūvį prisiimate?
– Praėjęs mėnuo nuo operacijos, viskas vyksta pagal planą. Dėl kalbėjimo bėdų neturiu, o valgau vis dar minkštą maistą. Šiuo metu daugiau dirbu fiziškai, stiprinu raumenyną, dabar yra galimybė sustiprinti organizmą. Be abejo, stiprinu veido raumenis. Jau šiek tiek pradedu dirbti su kamuoliu, nemažai bėgioju.
– Kokia situacija dėl žandikaulio? Ar jau galite valgyti kaip įprastai, ar yra dar produktų, kurių gydytojai rekomenduoja vengti?
– Žandikaulio sąkandis geras. Už tai turėčiau dėkoti gydytojui ir jo personalui. Per daug negaliu išsižioti. Valgau mažiau ir lėčiau negu įprastai. Pagrindinė rekomendacija – vengti kietų produktų, labai svarbu valgyti mažais gabaliukais.
– Pastaruoju metu komandos forma, atrodo, gerėja: pasiektos lygiosios su čempionais Zagrebo „Dinamo“, laimėta prieš aukščiau lentelėje esančias „Rijeka“, Splito „Hajduk“ komandas. Kur, jūsų manymu, slypi esminės tokios formos priežastys?
– Turnyro lentelėje aukščiau stovinčias komandas stengiamės pažeisti gynyboje. Nenorime būti ta komanda, kuri didesnę rungtynių dalį ginasi, nes tai atima daug energijos ir tuomet sunku kurti atakas. Jeigu jie bus labiau pažeidžiami gynyboje, tai automatiškai visi turės pasitraukti prie savų vartų, o tada ir mes turėsime šansų. Tačiau turime būti agresyvesni atakuodami ir nebijoti rizikuoti. Norėdami kovoti dėl vietos Europoje, turime būti žaidžianti komanda. Čia treneris įdeda labai daug darbo, o mes, žaidėjai, stengiamės tai išpildyti. Tai ir matyti aikštėje pastaruoju metu.
– Po lygiųjų su čempionais „Dinamo“ V. Dambrauskas minėjo, kad nėra patenkintas rezultatu, nes galėjo būti pasiekta pergalė. Ką tai sako apie komandos ir klubo ambicijas?
– Mes nenorime stovėti vietoje, norime judėti į priekį. Turnyro lentelėje turime pakilti tarp tų komandų, kurios kovoja dėl kelialapio į Europą. Dabartiniai rezultatai rodo, kad galime būti ta komanda.
– Klubas parodė pasitikėjimą jumis ir įteikė naują ilgalaikę sutartį. Kiek jums pačiam svarbus komandos pasitikėjimas?
– Naudodamasis proga dar kartą dėkoju klubui už pasitikėjimą. Man tai labai svarbu. Tai parodo, kad jie mato potencialą manyje, o kaip man tai pavyks išpildyti, viskas priklausys tik nuo manęs. Noriu visa tai paversti matomu rezultatu.