Emocijų kupinas sekmadienio vakaras: ŽALGIRIS 2 – 2 Sūduva
http://www.pietu4.lt/emociju-kupinas-se ... -2-suduva/" onclick="window.open(this.href);return false;
Prasidėjo paskutinysis vasaros mėnuo, o A Lygos čempionatas jau pamažu artėja į finišo tiesiąją. Iš tiesų, kiekvienos rungtynės dabar – aukso svarbos. Būtent tokių minčių vedini praeitą sekmadienį į LFF stadioną rinkosi žmonės, dauguma kurių tikėjosi išvysti Žaliai Baltų pergalę. Pergalę išvysti tikėjosi ir aštuonios dešimtys Žalgirio ištikimiausiųjų, tradiciškai apsistojusių trispalvės spalvomis padabintos tribūnos krašte.
„Šios rungtynės man nebuvo išskirtinės, tiesiog Žalgiriečių susitikimas su dar viena komanda, kurią privalėjome įveikti, norėdami pasivyti Ekraną“, – apie A Lygos lyderių dvikovą kalbėjo Žaliai Baltu ritmu jau beveik metus gyvenantis Paulius. „Tikėjausi pergalės“, – pridėjo jis. „Vyliausi, jog pirmajame kėlinyje įgysime bent vieno įvarčio pranašumą, tačiau, kaip visada, mano lūkesčiai buvo per dideli“, – Pauliui antrino Aidas, kuris Pietų IV tribūnoje aktyviai lankosi nuo šių metų pradžios.
Atėjus į stadioną gana teigiamai nuteikė faktas, jog mūsiškiai po truputį įpranta į rungtynes rinktis vis anksčiau ir anksčiau – iki startinio teisėjo švilpuko likus valandai, LFF stadione jau buvo galima išvysti per dešimtį ultrų. Tačiau garsinis palaikymas buvo pradėtas iki rungtynių likus maždaug ketvirčiui valandos, mat iki tol didžioji tribūnos dalis dalinosi įvairiais įspūdžiais tarpusavyje. Viena vertus, dėl to nepavyko prisiminti kelių primirštų gabaliukų, tačiau geriau juk kalbėtis prieš mačą, o ne jo metu, kuomet iš tiesų reikia sutelkti visas jėgas mylimos komandos palaikymui.
Šioms rungtynėms, nepaisant jų svarbos, Pietų Ketvirtosios vaizdinis palaikymas rungtynių pradžioje apsiribojo pirotechnika: žali dūmai rungtynių pradžioje, žali fajeriai – pabaigoje. O štai palaidyti gerkles norėti turėjo visi. „Pirmasis kėlinys, man atrodo, buvo vienas iš blogiausių palaikymo atžvilgiu iš tų rungtynių, kuriose esu buvęs“, – gan liūdnu tonu samprotavo Paulius. „Palaikymas nebuvo toks geras, kaip dažniausiai būna, kai tribūnoje – 80 ultrų. Palypėję keletu eilių aukščiau galėjome pagerinti palaikymą, kuris buvo nelabai patenkinamas net ir mano neįgudusioms ausims“, – Pauliui neprieštaravo Aidas. Tarp kitko, Pauliaus nuomone, „Po kelių momentų antrajame kėlinyje mūsų sektorius suskambėdavo pakankamai neblogai, tačiau vertinant visas rungtynes, palaikymas nebuvo toks, kokį turėtų demonstruoti Pietų IV“, o štai Aidas leido sau pasvarstyti, jog „įtaką prastokam palaikymui galėjo padaryti ne vienas naujokas, kurie tribūnoje, veikiausiai, buvo pirmą kartą“. Natūralu, jog naujas asmuo tribūnoje dar nelabai moka dainas, tad jam ganėtinai sunku prisidėti prie futbolo atmosferos kūrimo, tačiau niekas juk negimė visko mokėdamas!
Reikėtų pastebėti, jog antrajame kėlinyje, vis kylant įtampai, o Žalgiriui atsiliekant net dviejų įvarčių skirtumu, vis dažniau ir dažniau komandos palaikymą mūsų tribūna užmiršdavo bei pradėdavo atvirai piktintis įvairiais (kartais idiotiškais) teisėjo veiksmais ar sprendimais. To nuslopinti nepadėjo ir Sūduvos žaidėjai, nevengę demonstratyviai parodyti, kaip jiems neva skauda, taip tempdami brangų laiką. Toks sūduvių elgesys galų gale iššaukė dainą apie „š… raudono“ įveikimą. Vertinant tokį elgesį mūsų pašnekovai nesutarė: „Nemanau, kad tai buvo visiškai sąmoningas elgesys, veikiau jau pykčio pagautos bandos efektas. Visgi, tai įvyko. Tribūnoje nesu labai ilgai, bet vis tiek manau, jog tie tokie šūkiai nebuvo būtini“, – teigė Paulius, „Manau, kad Sūduva šio įžeidimo nusipelnė. A lygoje žaidžia profesionaliausios Lietuvos futbolo komandos ir toks varžovų komandos elgesys nėra toleruotinas bei rodo nepagarbą tiek žaidėjams, tiek sirgaliams“, – prieštaravo Aidas. Tarp kitko, pirmasis šioje situacijoje rado ir teigiamų aspektų: „Tačiau negaliu paneigti to, jog po to komandos palaikymas pakildavo į kiek aukštesnį lygį“.
Nepamirškime, jog laiko vis mažėjo, o rezultatas nesikeitė – Žaliai Balti vis dar atsilikinėjo dviejų įvarčių skirtumu. Tuomet, kai pyktis buvo užvaldęs visus Žalgirio fanatikus, iki pagrindinio laiko pabaigos likus 9 minutėms, mūsų lenkas Kamilis Bilinskis pelnė įvartį. Įdomu tai, jog šis įvartis emocinės stadiono būklės beveik nepagerino – visi ir toliau išliko neapsakomai piktais, mat suprato paprastą dalyką – bet koks kitas rezultatas, nei pergalė, reiškia, jog kova dėl aukso vien nuo Žalgiriečių rezultatų nebepriklausys. Situacijos negelbėjo ir besitęsiantys laiko tempimai ant žaliosios vejos.
Tenka pripažinti, kad tiksint paskutinėms rungtynių minutėms, didžioji dalis Pietų Ketvirtosios (o dalis centrinės lankytojų nuo savo kėdžių pakilo dar anksčiau) jau nebetikėjo netgi Žalgirio galimybėmis išlyginti rezultatą. Bet ne visada viskas būna taip, kaip tikiesi – 92 minutę tas pats Kamilis Bilinskis pasiuntė kamuolį į vartus antrą kartą, šįkart jau atgaivindamas viltį, jog per likusias 2 minutes galbūt pavyks išplėšti net pergalę. „Mano džiaugsmas buvo staigiai užgožtas pykčio, nes įvyko (Žalgiriečio Luka Peričiaus ir Sūduvos žaidėjo – aut. past.) susistumdymas, o žibalo į ugnį įpylė teisėjo veiksmai aikštėje (abu žaidėjai nubausti raudonomis kortelėmis – aut. past.)“, – pripažino Aidas. Paulius reagavo kiek kitaip: „Manęs pyktis neapėmė, tiesiog pajutau neviltį, nes, tiesą pasakius, netikėjau pergale.“ Reikia pastebėti, jog ir likusi tribūnos dalis į įvykius reagavo dvejopai – vieni pasiliko tribūnoje džiaugtis įvarčiu, o kiti – pasileido bėgti teisėjo link. Visa laimė, kad mūsiškiai į aikštę neišbėgo, nes tokiu atveju rungtynės galėjo būti nutrauktos, o Žalgiris būtų praradęs ir tą vieną stebuklingai iškovotą tašką.
Ultroms pavykus patiems kiek nurimti (ar pamačius pykčio kupiną M. Čepo veidą bei išgirdus jo žodžius), kampinis sektorius tribūnoje už vartų vėl buvo pilnas ir bandė tęsti palaikymą. Žinia, trijų taškų „išgelbėti“ nepavyko – nuaidėjus finaliniam švilpukui rezultatas buvo 2 – 2. Žaidėjai priėjo padėkoti ištikimiausiesiems, pastarieji – komandai, tačiau visi suprato, kokią didelę reikšmę tolesnei įvykių eigai A Lygoje turės šių rungtynių baigtis.
Stadioną žmonės palikinėjo toli gražu nesidžiaugdami išplėštu tašku, veikiau liūdėdami dėl prarastų dviejų. Su tokiomis mintimis kiekvienas Žaliai Baltas gyvens iki kitų rungtynių – ypatingai svarbaus susitikimo su Ekranu Panevėžyje šį sekmadienį, bet iki to belieka panosėje niūniuoti „Žalgiri Vilniaus, pakilki į kovą! Žalgiri Vilniaus, įveiki varžovą!“