R.Žutautas: “Mūsų tikslas - Europos čempionatas”
2011 balandžio mėn. 15 d. 14:44:02
Parengė Evaldas GELUMBAUSKAS
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/s ... mpionatas/" onclick="window.open(this.href);return false;
Antrą sezoną Lietuvos nacionalinei futbolo rinktinei vadovaujantis Raimondas Žutautas nėra linkęs atsisakyti prieš 2012 metų Europos čempionato atrankos etapo kovas iškeltų ambicingų tikslų. 38-erių futbolo specialistas įsitikinęs, kad Lietuvos futbolininkai gali sėkmingai finišuoti atrankos etapo varžybose ir iškovoti kelialapį į finalinį Europos čempionato etapą, kitais metais vyksiantį kaimynėje Lenkijoje ir Ukrainoje. Po ketverių rungtynių surinkusi 4 taškus, mūsų šalies rinktinė I grupėje užima ketvirtą vietą. Trečioje vietoje su keturiais taškais žengia Škotija, antroje - po penkių rungtynių 9 taškus surinkusi Čekija. Būtent su šiomis ekipomis lietuviai kovos dėl antrosios vietos grupėje, nes grupės viršūnėje tvirtai įsitaisė Europos ir pasaulio čempionai ispanai, laimėję visas penkias pergales.
“Gal skeptikams tai sukels juoką, bet mūsų tikslas - Europos futbolo čempionato finalinis etapas. Šiuo metu grupėje, turėdami keturis taškus, užimame ketvirtą vietą. Liko ketverios rungtynės - dvejos artimiausios su Lichtenšteinu, o paskui išvykoje kovosime su Škotija ir namuose - su Čekija. Planas nesudėtingas - iškovoti visas keturias pergales ir tiesiu taikymu - kaip geriausia (arba viena iš dviejų geriausių) antra komanda - patekti į čempionatą”, - apie artimiausius planus pasakoja R.Žutautas. Kalbėdamasis su “Sporto žmonėmis”, jis išdėsto ir savą konflikto su vartininku Giedriumi Arlauskiu versiją bei kategoriškai paneigia “trenerio-agento” mitą.
Planas “Uraganas”
- Ką atsakytumėte skeptikams, menkinantiems Lietuvos futbolininkų galimybes ir burbantiems, ką lietuviams veikti Europos čempionate.
- Tą patį galime pasakyti ir apie lenkus, kurie į čempionatą pateko šeimininkų teisėmis, o mes juos Kaune aplošėme 2:0. Pagaliau, jei iškovotume teisę žaisti Europos čempionate, būtų visai kitokia pasiruošimo metodika. Dabar žaidėjai į rinktinę sulekia kelioms dienoms, o prieš pirmenybes pasiruošimui reikėtų skirti bent mėnesį, kad būtų galima sustyguoti rinktinės žaidimą. O jei kas nors mano, kad mus čempionate visi skriaustų, tegu pasižiūri į rungtynes su ispanais. Nors ir pralaimėjome, tikrai nebuvome stumdomi ar mušami, o juk žaidėme su geriausiais pasaulio futbolininkais. Šiandien futbolas yra išsilyginęs, didelio atotrūkio tarp lyderių ir vidutiniokų jau nebėra.
- Lietuvos rinktinė jau ne kartą ir ne du sėkmingai pradėdavo atrankos ciklą, lyg ir turėdavo progą “kabintis” už kelialapio į pasaulio ar Europos čempionatą, o pabaigoje visos viltys subliūkšdavo.
- Dažniausiai mums koją pakišdavo nesėkmės lemiamose rungtynėse. Dabar mums kiekvienos rungtynės yra lemiamos. Birželio 3 dieną svečiuose žaidžiame su Lichtenšteinu. Gal iš šalies kai kam atrodo, kad trys taškai garantuoti, bet nieko nenustebinsiu, pasakęs, kad su tokiomis rinktinėmis mums žaisti gal net sunkiau, nei su futbolo lyderiais. Reikia pripažinti, kad mums sunkiai sekasi tvarkytis su varžovais, kurie žaidžia gynybinio pobūdžio futbolą. Ir Lichtenšteine kurti nebus lengva. Todėl prieš šias rungtynes į rinktinės stovyklą kviesime net šešis puolėjus - išmėginsime visus, kuriuos turime. Lygiosios mūsų netenkina, tai būtų tas pats, kaip ir pralaimėjimas, tad sieksime tik pergalės. Aišku, rungtynių laikas mums ne pats geriausias, didžioji dalis užsienio klubuose žaidžiančių Lietuvos futbolininkų bus pabaigę kovas savo čempionatuose.
- Susidaro įspūdis, kad Lietuvos rinktinei paprasčiausiai nėra “gero” laiko atrankos mačams. Pavasarį futbolininkai dar nežaidžia, vasarą - jau nebežaidžia.
- Jei rimtai, tai geriausias laikas yra rudenį, bet juk visų rungtynių rugsėjo ir spalio mėnesiais nesužaisi. Vis dėlto iš paskutinių keturių mačų tris žaisime būtent rudenį ir tai tikrai gera proga susirinkti reikiamus taškus.
- Tačiau, regis, yra daugybė žmonių, kurie, nepaisydami, ar rinktinė laimi, ar pralaimi, reiškia nepasitenkinimą komandos žaidimu, rezultatu, treneriais.
- Manęs tai nestebina. Pavydas - labai lietuviškas bruožas. Suprantu, kad visi laukia, kada aš paslysiu. Bet iki šiol lyg ir nebuvo progos. Nesakau, kad tai tik mano nuopelnas. Rinktinėje suburtas geras kolektyvas, tiek žaidėjai, tiek treneriai smagiai bendrauja tarpusavyje. Kol kas jokių pretenzijų iš futbolininkų nesulaukiau.
G.Arlauskio “konfliktas”
- Kalbate apie gerus santykius su futbolininkais, bet žiniasklaidoje jau beveik pusmetį trimituojama apie jūsų ir vartininko Giedriaus Arlauskio nesutarimus. Jūs kaltinamas tuo, kad užsiimate ir futbolo agento veikla, esą mėginote priversti jį sudaryti sutartį, o kai jis nesutiko - neleidote jam žaisti rinktinėje.
- Noriu vieną kartą aiškiai pasakyti, kad jokių sutarčių niekada jam nesiūliau. Iš dalies tas žaidėjas man turėtų dėkoti, nes aš jam tikrai padėjau sutvarkyti perėjimo į Kazanės “Rubin” klubą reikalus. Bet ta pagalba buvo netiesioginė - kai pernai rugpjūčio mėnesį žaidėme draugiškas rungtynes su Baltarusija, G.Arlauskis, man leidus, prieš rungtynes derino sutarties sąlygas su “Rubin” atstovais. Kai man skambino “Rubin” direktorius, G.Arlauskį gyriau ir kaip futbolininką, ir kaip žmogų. O visos tos kalbos apie kažkokias sutartis ir mano kerštą yra visiška nesąmonė. Man asmeniškai tos kai kuriose žiniasklaidos priemonėse įkyriai eskaluojamos kalbos yra labai nemalonios. Vargu ar kam nors patiktų nuolat skaityti ar girdėti teigiant, kad esi vagis, melagis ir pan.
- Ne paslaptis, kad daugiausiai tokių kaltinimų nuskamba verslininkui Vladimirui Romanovui priklausančios “Sport1” televizijos reportažuose bei jo valdomos žiniasklaidos leidiniuose. Gal esate užmynęs jam “ant nuospaudos”?
- Aš asmeniškai V.Romanovo net nepažįstu. Nežinau, ar jis turi kokių nors priežasčių ant manęs pykti. Manau, kad visa tai kyla dėl V.Romanovo ir Lietuvos futbolo federacijos vadovų nesutarimų. Gal jam ir jo aplinkos žmonėms nepatiko, kad rinktinės treneriu buvo išrinktas jaunas žmogus, buvęs futbolininkas. Galbūt dėl to ir atsirado tokių svaičiojimų apie futbolo agentą. Bet tegul parodo nors vieną futbolininką, su kuriuo esu pasirašęs kokią nors sutartį.
- Tačiau per draugišką mačą su Baltarusija jūs G.Arlauskiu pasitikėjote, o oficialias atrankos etapo rungtynes su Škotija jis stebėjo nuo atsarginių suolo?
- Aš pasirinkau Žydrūną Karčemarską, kuris, mano ir kitų trenerių nuomone, tuo metu buvo geresnės sportinės formos. Gal Giedrius galvojo, kad būtent jis turi būti pagrindiniu vartininku. Jis yra užsispyręs, jam netrūksta pasitikėjimo savo jėgomis - ir tai nėra blogai. Bet galutinį sprendimą priima treneris, ir tik jis už tai atsako. Ž.Karčemarskas per rungtynes su škotais ir čekais ne kartą gelbėjo komandą, tad mano sprendimas buvo teisingas.
Krepšinio valdžia
- Prieš rungtynes su Ispanija ir po jų daug diskusijų sukėlė apverktina Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadiono būklė.
- Ką čia ir kalbėti. Kiekviena save gerbianti šalis savo sostinėje turi nacionalinį stadioną. Mes Vilniuje ne tik neturime nacionalinio, bet neturime ir jokio stadiono, kuriame galėtų žaisti Lietuvos rinktinė. O ir Kauno stadionas rinktinei tinka tik iš bėdos. Jau nekalbant apie veją, bet tos betoninės konstrukcijos, atviros tribūnos, nuo pat jo įkūrimo nevalytos kėdės... Visa tai formuoja neigiamą futbolo įvaizdį.
- Jūs kritiškai sureagavote ir į ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus žodžius, kad futbolininkai galės kalbėti apie naują stadioną, kai į Lietuvą atvyks pasaulio lygio komandos.
- A.Kubilius tik parafrazavo Algirdo Brazausko, sakiusio, kad iš pradžių reikia išmokti žaisti futbolą, o tada reikalauti stadiono, žodžius. Tai būtų tas pats, kas plaukikui pasakytum: kai tapsi pasaulio čempionu, į baseiną prileisime vandens. Visame pasaulyje futbolas yra populiariausia sporto šaka. Gal Lietuvoje daugiau dėmesio tenka krepšiniui, juo žavisi daugiau žmonių, krepšininkai iškovoja daugiau pergalių. Prie krepšinio populiarinimo prisidėjo ir Arvydas Sabonis su Šarūnu Marčiulioniu, kurie žaidė turtinguose klubuose, užsidirbo daug pinigų. Buvusių Vilniaus “Žalgirio” futbolininkų sutartys buvo daug kuklesnės, jie netapo milijonieriais ir negalėjo smarkiai prisidėti prie futbolo plėtojimo Lietuvoje. O valdžia savo paramą skyrė krepšiniui. Todėl dabar ir esame tokioje liūdnoje padėtyje.
Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Sporto žmonės"