Šių laikų Lietuvos futbolo aukščiausiai lygai - 20 metų (Pirmąjį čempionatą prisimenant)
Today at 5:02pm
http://www.facebook.com/note.php?note_i ... 6&comments
Kaip jau pažymėjo "Lietuvos futbolo enciklopedijos" puslapis, lygiai prieš 20 metų balandžio 7 d. žaistos pirmosios šių laikų nepriklausomos Lietuvos aukščiausiosios lygos rungtynės.
Ta proga siūlome pernai Futbolas.lt talpintą straipsnį apie pirmąjį atsikūrusios Lietuvos futbolo čempionatą.
SSRS čempionatą baigė vos pradėjęs
1990 metų futbolo sezono pradžia buvo įprastinė – kovo 9 dieną sovietmečiu Lietuvos futbolo simboliu ir pasididžiavimu buvęs Vilniaus „Žalgiris“ eilinį kartą startavo Sovietų Sąjungos pirmenybėse. Nors daugelis specialistų kalbėjo, kad Lietuvos sostinės komanda 1990-ųjų čempionate gali tikėtis labai aukštų vietų, vilniečiai pradėjo nuo pralaimėjimo Odesoje „Černomorec“ komandai.
Vis tik šios rungtynės buvo svarbios ne dėl sportinės reikšmės, o dėl istorinės – tai buvo paskutinis mačas Sovietų Sąjungos lygoje. Vos „Žalgiriui“ spėjus sugrįžti namo, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kovo 11-ąją paskelbė atkuriantis šalies nepriklausomybę.
Po kelių dienų šalies sportininkai, išskyrus krepšininkus, kurie savo sezoną baigė, pasitraukė iš Sovietų čempionatų. Vilniaus „Žalgirio“ gerbėjai eilinio SSRS čempionato turo rungtynių su Maskvos „Dinamo“ kovo 17 dieną nesulaukė.
Užtat tą dieną “Žalgiris“ žaidė draugiškas rungtynes su Klaipėdos „Sirijumi“. „Kas gi tas „Sirijus“ ?“, - klausė tų rungtynių žiūrovai. „Atlantą“, žaidusį SSRS antrojoje lygoje žmonės žinojo, o „Sirijų“ – tik nedaugelis. Tačiau būtent šis Klaipėdos klubas tais metais tapo pirmuoju futbolo čempionu po nepriklausomybės atkūrimo.
Susijungė su „Atlantu“
„Pamenu, sužaidėme tada garbingai, pralaimėjome tik 0-1,“ – prisiminė tas draugiškas rungtynes su „Žalgiriu“ tuometinis „Sirijaus“ vyriausiasis treneris Šenderis Giršovičius.
„Sirijaus“ komandą pradėjau treniruoti dar 1988-asiais. Tais metais mes patekome į tuometinės LTSR aukščiausiąją lygą, o po metų užėmėme trečiąją vietą. Po nepriklausomybės paskelbimo SSRS čempionate žaidęs Klaipėdos „Atlantas“ ėmė irti ir susijungėme. 1990-asiais komanda žaidė „Sirijaus“ pavadinimu. Tačiau tikrai ne visa komanda buvo sudaryta iš „Atlanto“ žaidėjų“, - pasakojo Š.Giršovičius.
Vėliau klaipėdiečiai laimėjo ir Lietuvos taurę, ir pirmenybes. Tiesa, besikuriančios futbolo sistemos metais iki šalies čempionų titulo „Sirijui“ reikėjo eiti vingiuotu keliu, įveikiant tarsi du etapus. Stipriausias Lietuvos klubas paaiškėjo tik rudens finaliniame turnyre, o iki tol komandos žaidė arba Baltijos šalių čempionate, arba vadinamojoje Lietuvos aukščiausioje lygoje.
Baltijos turnyras surengtas paskubomis
Vienus metus gyvavęs Baltijos šalių čempionatas startavo balandžio pradžioje visų trijų Baltijos šalių futbolo federacijų iniciatyva.
„Turnyras buvo suorganizuotas labai greitai. Prieš tai tarėmės, kad Baltijos šalių čempionate žaistų Rusijos Kaliningrado srities, Baltarusijos klubai. Pamenu, jog treneriai buvo susirinkę ir tarėsi. Ne viskas pavyko – pavyzdžiui, baltarusiai atsisakė. Baltijos šalių čempionatas nebuvo sugalvotas vieneriems metams, jis turėjo vykti ir toliau. Tačiau vėliau federacijos dėl kažko nesutarė ir 1991-aisiais jo jau nebuvo“, - prisiminė vienas tuomečio Vilniaus „Žalgirio“ trenerių Vytautas Jančiauskas.
Iš viso į Baltijos čempionatą susirinko devynios Lietuvos, šešios Latvijos, dvi Estijos ir viena Rusijos komanda. Tik lietuviai ir estai į šias pirmenybes delegavo savo stipriausias komandas – pajėgiausi latvių klubai tada dar žaidė Sovietų lygose. Estai turnyrą baigė turėdami tik vieną savo atstovą, nes sovietų kariuomenės Talino „Fosforit“ ekipa pasitraukė nesužaidusi pirmojo rato.
Pirmenybės toli gražu nebuvo įdomios. Lietuvos komandos buvo gerokai stipresnės už kitų šalių ekipas – į pirmąjį dešimtuką įsiterpė tik Černiachovsko „Progress“ (Rusija), kuris sugebėjo užimti ketvirtą vietą, ir aštuntas likęs Jelgavos RAF (Latvija). Čempionu be vargo tapo Vilniaus „Žalgiris“, kuris laimėjo 32 rungtynes, 4 kartus sužaidė lygiosiomis, ir tik kartą pralaimėjo techniniu rezultatu, kai sezono pabaigoje neatvyko žaisti į Mažeikius.
Vienur žiūrovų mažėjo, kitur - daugėjo
Tačiau nepaisant įspūdingo triumfo, „Žalgirio“ vyriausiasis treneris Benjaminas Zelkevičius nelabai norėjo prisiminti tų metų varžybų: „Negalima lyginti SSRS, 1990-ųjų Baltijos ir Lietuvos čempionatų. Pirmaisiais nepriklausomybės metais mes visas rungtynes žaidėme beveik šoko būklėje, tuščiuose stadionuose, kai buvome pripratę prie žmonių susidomėjimo. Tai jau buvo visai kitas futbolas, visai kita aplinka.“
„Kita vertus, idėja buvo gera - tai šiek tiek įdomiau, nei žaisti su Lietuvos komandomis, stebint saujelei žiūrovų. Kaip įdomiausią epizodą pamenu rungtynes Černiachovske. Tada pas mus žaidė Valdas Ivanauskas, Arminas Narbekovas, visi kiti žymūs futbolininkai, kurių laukė vietos žiūrovai. Tada vėlavome, bet atvažiavome ir stebint nemažam skaičiui žiūrovų nugalėjome vietos komandą. Tai buvo tarsi šviesos spindulys toje tamsoje, kuri mums buvo žaidžiant tuščiuose stadionuose“, - vertino B.Zelkevičius.
Šiam antrino ir antrą vietą su „Sirijumi“ Baltijos čempionate užėmęs Š.Giršovičius, kurio teigimu lyga buvo geras sumanymas, nes sutraukdavo daugiau žiūrovų.
„Bent jau į Baltijos čempionato „Sirijaus“ rungtynes rinkdavosi daugiau žmonių, negu į Lietuvos TSR pirmenybes 1989-aisiais. Nors jei lyginant su miestiečių lankymųsi stadione stebėti „Atlanto“ SSRS pirmenybėse, žiūrovų buvo kur kas mažiau. Sumažėjo žmonių ir Vilniuje. Tačiau Panevėžyje susirinkdavo po kelis tūkstančius, daugiau buvo ir kituose miestuose, kur vietinės komandos nebuvo dalyvavusios SSRS pirmenybėse. Lietuvos čempionato finale Pasvalyje stadionas buvo pilnas – rungtynes stebėjo apie 5 tūkstančiai žmonių“, - aptarė lankomumą treneris.
Trečias Baltijos čempionate liko Panevėžio „Ekranas“, kuriam vadovavo tuomet trenerio karjerą pradėjęs, tačiau tuo pačiu vartus aikštėje saugojęs Virginijus Liubšys. Jo teigimu, Baltijos pirmenybės nepadėjo lietuviams tobulėti, bet leisdavo pritraukti daugiau futbolo mėgėjų.
„Mūsų futbolo lygis tuomet buvo daug aukštesnis nei Latvijos ar Estijos. Galima sakyti, kad mes tada juos mokėme žaisti futbolą, o mums patiems nebuvo didelės naudos. Tačiau kur kas įdomiau buvo žiūrovams. Pagalvokite, kiek Panevėžio žiūrovai tais metais pamatė naujų, nematytų komandų. Aišku, daugiausiai rinkosi Černiachovske. Komanda, kuri prieš tai žaidė tik Kaliningrado srities pirmenybėse, pradėjo rungtis su lietuviais, latviais, ir į namų rungtynes surinkdavo pilną stadioną“, - atsiminė V.Liubšys.
Atskiras čempionatas ir finalinis etapas
Baltijos čempionate nedalyvavę Lietuvos klubai žaidė Lietuvos aukščiausios lygos pirmenybėse. 16 komandų turnyras startavo taip pat balandį, o baigėsi spalio mėnesį. Nugalėtojais tapo Vilniaus „Panerio“ futbolininkai. Tačiau jie šalies čempionais vadintis negalėjo, nes dar laukė finalinis Lietuvos pirmenybių etapas.
Jame atkrintamųjų varžybų sistema rungtyniavo po keturias geriausias lietuviškos Baltijos čempionato ir Lietuvos pirmenybių komandas. Iš Baltijos lygos komandų šią teisę iškovojo šių pirmenybių prizininkai „Žalgiris“, „Sirijus“, „Ekranas“ bei penktą vietą užėmęs Mažeikių „Jovaras“ (iki 1990 m. – „Atmosfera“). Lietuvos aukščiausioji lyga delegavo „Panerį“, turnyro vicečempioną Klaipėdos „Granitą“, Klaipėdos „Sirijietį“ bei Tauragės „Elektroną“ (pakeitusį pavadinimą iš „Tauro“).
Trečią vietą aukščiausioje lygoje užėmęs „Sirijietis“ buvo „Sirijaus“ antroji komanda. Turnyro reglamentas lėmė, kad „Sirijus“ su savo dubleriais spalio mėnesį susitiko finalinio etapo ketvirtfinalyje. Bendru rezultatu 3-2 (2-0, 1-2) nugalėjo „Sirijus“. Kituose spalio mėnesį prasidėjusiuose ketvirtfinalio mačuose „Žalgiris“ sutriuškino „Elektroną“ 9-0 (6-0 ir 3-0), „Ekranas“ nugalėjo „Granitą“ 3-1 (1-1 ir 2-0), o „Panerys“ po pratęsimo privertė pasiduoti „Jovarą“ 2-1 (1-0, 1-1).
Pusfinalyje „Žalgiris“ netikėtai 0:2 pralaimėjo pusfinalio rungtynes Panevėžyje prieš „Ekraną“, o atsakomąsias telaimėjo 1-0. Paguodos rungtynėse 1-0 nugalėję kitą sostinės klubą „Panerį“, kuris pusfinalyje du kartus nusileido „Sirijui“ 2-3 ir 1-2, žalgiriečiai užėmė trečiąją vietą.
Lapkričio 4 dieną Lietuvos čempionato finale Pasvalyje pagrindinis rungtynių laikas ir pratęsimas baigėsi be įvarčių, o po baudinių serijos „Sirijus“ nugalėjo „Ekraną“ 3-2 ir tapo pirmuoju atsikūrusios Lietuvos čempionu.
Iš pirmo čempionato - skirtingi prisiminimai
Nesėkmę turnyre patyrusio „Žalgirio“ tuometinis strategas B.Zelkevičius iki šiol skeptiškai vertina pirmųjų Lietuvos pirmenybių sistemą.
„Pirmojo čempionato, kur žaidė aštuonios komandos „vieno minuso“ sistema, net nėra ko prisiminti. Koks gali būti čempionatas, kai jis žaidžiamas kaip taurės varžybos?“, - neigiamai pirmąjį čempionatą vertino 1990-1992 m. tiek „Žalgirį“, tiek Lietuvos rinktinę treniravęs B.Zelkevičius.
Kitiems pašnekovams šis finalinis etapas labiau įstrigo į atmintį. Vienas 1990 metų šalies čempiono bei taurės laimėtojo „Sirijaus“ atakų lyderių Audrius Žuta teigė, kad jam tai – ypatingas prisiminimas.
„Man laimėti Lietuvos pirmenybes buvo labai svarbu. Tada turėjome tokius rėmėjus, kurie ateidavo ne tik į rungtynes, o ir į mūsų treniruote. Užsivedimas komandoje buvo tikrai didelis. Laimėti buvo didelė garbė, po rungtynių Pasvalyje buvome pakviesti pas Klaipėdos merą. Pačios rungtynės buvo įdomios, į jas net atvyko mūsų gerbėjų autobusas“, - pasakojo dešimt įvarčių Baltijos lygoje ir tris finaliniame čempionato etape įmušęs A.Žuta.
Metų netikėtumas – „Žalgirio“ nesėkmės
Vargu ar kas galėjo tikėtis, kad tais metais geriausius Lietuvos futbolininkus surinkęs „Žalgiris“ nelaimės nei Lietuvos čempionato, nei taurės. Sunku pasakyti, kuris vilniečių pralaimėjimas buvo didesnis netikėtumas.
Dar prieš Lietuvos čempionato finalinį etapą „Žalgirį“ šalies taurės (ji tada pagal įsteigėją vadinosi „Tiesos“ dienraščio taure) finale nugalėjo „Sirijus“. Tauragės stadione vykusios rungtynės baigėsi be įvarčių, kaip ir jų pratęsimas. Baudinius tiksliau mušė klaipėdiečiai - 4:3.
Pasak nugalėtojų trenerio Š.Giršovičiaus, po nepriklausomybės atkūrimo komandos išsilygino: „Žalgiris“ jau nebebuvo toks elitinis klubas, su kuriuo vien sužaisti rungtynes buvo garbė. Nepriklausomybės atkūrimas davė šansą mūsų žaidėjams įrodyti, kad jie gali pasivaržyti prieš Arvydą Janonį, Valdą Ivanauską ar amžiną atilsį Valdemarą Martinkėną. Nors labai gerbėme ir „Žalgirio“ žaidėjus, ir trenerius, mes juos įveikėme taurės finale pirmi. Jau po to žalgiriečiai buvo nugalėti Lietuvos čempionato pusfinalyje“
Tose čempionato pusfinalio rungtynėse, kuriose „Žalgiris“ nusileido „Ekranui“, iš ankstesnės sudėties komandoje jau buvo likę tik V.Martinkėnas ir Gintautas Kvitkauskas - pradėję metus Odesoje viena sudėtimi, „Žalgirio“ futbolininkai 1990-uosius baigė visiškai pasikeitusia komanda.
„Žaliai baltų“ spalvas į sezono pabaigą gynė tie žaidėjai, kurių didžioji dauguma pavasarį galėjo pretenduoti nebent į dublerius. Tačiau komandos nesėkmė čempionate buvo laikoma ne mažesne sensacija, nei pralaimėjimas taurės finale.
„Pamenu tas rungtynes Baltijos lygoje, kai Panevėžyje pralaimėjome „Žalgiriui“, kuris žaidė sudėtimi, ką tik rungtyniavusia SSRS čempionate. Prisimenu ir tą dvikovą, kai nugalėjome „Žalgirį“ namie 2-0 ir vėliau patekome į finalą. Galbūt tada jiems buvo sunku prisiversti rimtai kovoti su Lietuvos komandomis. Mums motyvacija buvo fantastiška. Supratome, kad galime kaip lygūs su lygiais kovoti su „Žalgirio“ futbolininkais“, - kalbėjo buvęs „Ekrano“ strategas V.Liubšys.
„Tais laikais juk buvo tautinis atgimimas, visi jautė didelį patriotizmo jausmą. Bet futbolui tai buvo didelis smūgis. Ypač „Žalgiriui“, kuriam teko iš aukštybių nusileisti į Lietuvos čempionatą. Bet kitaip negalėjo būti – taip turėjo įvykti“, – samprotavo tuometinis „Žalgirio“ varžovas „Sirijaus“ ekipoje A.Žuta.
Čempionų gretose - būsimas rinktinės narys ir teisėjas
Iš „Atlanto“, žaidusio SSRS pirmenybėse, į „Sirijų“ perėjęs A.Žuta tapo vienu to meto futbolo atradimų. Techniškas puolėjas 1990 metais prisidėjo prie Klaipėdos klubo istorinių pergalių, nors dar prieš metus svajojo žaisti Vilniuje.
„Ir ne tik svajojau. 1989-aisiais mane kvietė į „Žalgirį. Buvau nuvykęs į Vilnių, kalbėjausi su Benjaminu Zelkevičiumi. Sutarėme, kad po metų atvažiuosiu žaisti. Bet po metų „Žalgiris“ jau nežaidė SSRS lygoje. Todėl ir nebebuvo dėl ko ten važiuoti“, - aiškino A.Žuta.
Visgi 1991-asiais klaipėdietis, tuomet sulaukęs 22 metų, jau rungtyniavo prieš stipriausias jau buvusios SSRS komandas: „Išvykau į Baltarusiją - į artimiausią šalį, kur dar vyko NVS aukščiausios lygos čempionatas, žaisti už Minsko „Dinamo“. Mano svajonės - rungtyniauti prieš tokias komandas, kaip Kijevo „Dinamo“, kaip Maskvos „Spartak“ - išsipildė. Nors ir ne „Žalgirio“ sudėtyje...“
Su „Dinamo“ A.Žuta du kartus tapo Baltarusijos čempionu. 1993 m. lietuvis grįžo į tėvynę, į „Sirijų“, po to kelis metus atstovavo Klaipėdos „Arui“ (vėliau tapusiam „Atlantu“), vėliau persikėlė į Šiaulių „Karedą“, su kuria du kartus tapo Lietuvos čempionu. Taip pat A.Žuta žaidė latvių „Ventspils“ ekipoje, 2000 m. Lietuvoje aukso medalius iškovojo „Kauno“ gretose, o 2002 m. gimtojoje Klaipėdoje žaisdamas už „Atlantą“ baigė futbolininko karjerą. 1992-1995 m. Lietuvos rinktinėje A.Žuta sužaidė 26 rungtynes ir įmušė 2 įvarčius.
Baigęs žaisti jis paėmė į rankas švilpuką ir netrukus išsikovojo vietą tarp geriausių šalies arbitrų. Įdomu, kad A lygoje pastaraisiais metais teisėjauja ir kitas buvęs „auksinės“ „Sirijaus“ ekipos atstovas Saulius Atmanavičius, taip pat teisėjo asistentas Vladas Grigaravičius.
Kelias į užsienį – per kaimynus
Kaip A.Žuta išvyko į Minską, taip ir ne vienas kitas Lietuvos futbolininkas po nepriklausomybės atkūrimo nusprendė ieškoti darbo užsienio klubuose. Pirmas lietuvių futbolininkų imigracijos etapas prasidėjo nuo „Žalgirio“.
Atrodė, kad futbolininkai buvo pasiryžę žaisti bet kur, tik ne Lietuvoje - net Sovietų pirmenybėse taip pat atsisakiusiuose žaisti Gruzijos klubuose. Pavyzdžiui, vienas „Žalgirio“ lyderių Robertas Fridrikas negrįžo į Lietuvą iš „Žalgirio“ turnė po šią šalį ir pasiliko atstovauti Lančchučio „Guria“ komandai. Tarp iškeliavusių į Gruziją buvo ir Romas Mažeikis, Ričardas Zdančius, Virginijus Baltušnikas, o Robertas Tautkus ir Vladimiras Buzmakovas pasirinko Moldovą.
„Žaidėjai nenorėjo žaisti tokiame lygyje. Tai buvo aukšto lygio futbolininkai ir mes supratome, kad jiems nėra kas veikti Lietuvos pirmenybėse. Stengėmės jiems padėti išvykti į užsienį, nors tada Lietuva buvo nepripažinta FIFA ir žaidėjams buvo draudžiama persikelti į kitas valstybes. Todėl į užsienį buvo keliaujama per Maskvos „Lokomotiv“ klubą“, - apie to meto perėjimų subtilybes pasakojo B.Zelkevičius.
Maskvos „geležinkelį“ į Europą tuomet pasirinko tokie garsūs žaidėjai kaip Arminas Narbekovas, Valdas Ivanauskas, kurie per Rusiją iškeliavo į Vienos „Austria“.
Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos (FIFA) draudimai ne tik neleido žaidėjams išvykti, bet ir klubams žaisti draugiškų rungtynių su užsienio ekipomis. FIFA, pildydama Sovietų Sąjungos įgeidžius, bausdavo užsienio klubus finansinėmis baudomis ir grasino diskvalifikacijomis tiems Vokietijos ir Lenkijos klubams, kurie nepabūgo rungtis su lietuviais.
Atvyko į nukeltas rungtynes
Itin mažai dėmesio lietuvių futbolininkams skyrė ir nacionalinė žiniasklaida – taip pat kaip ir visiems kitiems sportininkams.
Lietuviams pasitraukus iš sovietų čempionatų, dienraščiai apie sportą rašydavo retai, o televizija dažniau pranešdavo užsienio naujienas nei Baltijos ar Lietuvos lygos rungtynių aktualijas.
Laikais, kai internetas pasaulyje ir Lietuvoje dar tik pradėjo pirmuosius žingsnius, neretai sužinoti, kur vyksta futbolo rungtynės, būdavo itin nelengva. Dvikovos būdavo dažnai perkelinėjamos, o bene vienintelio skelbusio rungtynių laiką laikraščio „Sportas“ informacija irgi ne visada būdavo patikima.
Informacijos stygiaus problema vieniems futbolo sirgaliams baigėsi kuriozu. Visur savo komandą lydėję „Žalgirio“ gerbėjai tik atvykę palaikyti savo komandos į vieną Latvijos miestą sužinojo, kad rungtynės paskutinį momentą buvo nukeltos dviem dienoms...