bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Seni sezonai

2010 Bal 07 17:08

Šių laikų Lietuvos futbolo aukščiausiai lygai - 20 metų (Pirmąjį čempionatą prisimenant)
Today at 5:02pm
http://www.facebook.com/note.php?note_i ... 6&comments

Kaip jau pažymėjo "Lietuvos futbolo enciklopedijos" puslapis, lygiai prieš 20 metų balandžio 7 d. žaistos pirmosios šių laikų nepriklausomos Lietuvos aukščiausiosios lygos rungtynės.

Ta proga siūlome pernai Futbolas.lt talpintą straipsnį apie pirmąjį atsikūrusios Lietuvos futbolo čempionatą.

SSRS čempionatą baigė vos pradėjęs
1990 metų futbolo sezono pradžia buvo įprastinė – kovo 9 dieną sovietmečiu Lietuvos futbolo simboliu ir pasididžiavimu buvęs Vilniaus „Žalgiris“ eilinį kartą startavo Sovietų Sąjungos pirmenybėse. Nors daugelis specialistų kalbėjo, kad Lietuvos sostinės komanda 1990-ųjų čempionate gali tikėtis labai aukštų vietų, vilniečiai pradėjo nuo pralaimėjimo Odesoje „Černomorec“ komandai.

Vis tik šios rungtynės buvo svarbios ne dėl sportinės reikšmės, o dėl istorinės – tai buvo paskutinis mačas Sovietų Sąjungos lygoje. Vos „Žalgiriui“ spėjus sugrįžti namo, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba kovo 11-ąją paskelbė atkuriantis šalies nepriklausomybę.

Po kelių dienų šalies sportininkai, išskyrus krepšininkus, kurie savo sezoną baigė, pasitraukė iš Sovietų čempionatų. Vilniaus „Žalgirio“ gerbėjai eilinio SSRS čempionato turo rungtynių su Maskvos „Dinamo“ kovo 17 dieną nesulaukė.

Užtat tą dieną “Žalgiris“ žaidė draugiškas rungtynes su Klaipėdos „Sirijumi“. „Kas gi tas „Sirijus“ ?“, - klausė tų rungtynių žiūrovai. „Atlantą“, žaidusį SSRS antrojoje lygoje žmonės žinojo, o „Sirijų“ – tik nedaugelis. Tačiau būtent šis Klaipėdos klubas tais metais tapo pirmuoju futbolo čempionu po nepriklausomybės atkūrimo.

Susijungė su „Atlantu“
„Pamenu, sužaidėme tada garbingai, pralaimėjome tik 0-1,“ – prisiminė tas draugiškas rungtynes su „Žalgiriu“ tuometinis „Sirijaus“ vyriausiasis treneris Šenderis Giršovičius.

„Sirijaus“ komandą pradėjau treniruoti dar 1988-asiais. Tais metais mes patekome į tuometinės LTSR aukščiausiąją lygą, o po metų užėmėme trečiąją vietą. Po nepriklausomybės paskelbimo SSRS čempionate žaidęs Klaipėdos „Atlantas“ ėmė irti ir susijungėme. 1990-asiais komanda žaidė „Sirijaus“ pavadinimu. Tačiau tikrai ne visa komanda buvo sudaryta iš „Atlanto“ žaidėjų“, - pasakojo Š.Giršovičius.

Vėliau klaipėdiečiai laimėjo ir Lietuvos taurę, ir pirmenybes. Tiesa, besikuriančios futbolo sistemos metais iki šalies čempionų titulo „Sirijui“ reikėjo eiti vingiuotu keliu, įveikiant tarsi du etapus. Stipriausias Lietuvos klubas paaiškėjo tik rudens finaliniame turnyre, o iki tol komandos žaidė arba Baltijos šalių čempionate, arba vadinamojoje Lietuvos aukščiausioje lygoje.

Baltijos turnyras surengtas paskubomis
Vienus metus gyvavęs Baltijos šalių čempionatas startavo balandžio pradžioje visų trijų Baltijos šalių futbolo federacijų iniciatyva.

„Turnyras buvo suorganizuotas labai greitai. Prieš tai tarėmės, kad Baltijos šalių čempionate žaistų Rusijos Kaliningrado srities, Baltarusijos klubai. Pamenu, jog treneriai buvo susirinkę ir tarėsi. Ne viskas pavyko – pavyzdžiui, baltarusiai atsisakė. Baltijos šalių čempionatas nebuvo sugalvotas vieneriems metams, jis turėjo vykti ir toliau. Tačiau vėliau federacijos dėl kažko nesutarė ir 1991-aisiais jo jau nebuvo“, - prisiminė vienas tuomečio Vilniaus „Žalgirio“ trenerių Vytautas Jančiauskas.

Iš viso į Baltijos čempionatą susirinko devynios Lietuvos, šešios Latvijos, dvi Estijos ir viena Rusijos komanda. Tik lietuviai ir estai į šias pirmenybes delegavo savo stipriausias komandas – pajėgiausi latvių klubai tada dar žaidė Sovietų lygose. Estai turnyrą baigė turėdami tik vieną savo atstovą, nes sovietų kariuomenės Talino „Fosforit“ ekipa pasitraukė nesužaidusi pirmojo rato.

Pirmenybės toli gražu nebuvo įdomios. Lietuvos komandos buvo gerokai stipresnės už kitų šalių ekipas – į pirmąjį dešimtuką įsiterpė tik Černiachovsko „Progress“ (Rusija), kuris sugebėjo užimti ketvirtą vietą, ir aštuntas likęs Jelgavos RAF (Latvija). Čempionu be vargo tapo Vilniaus „Žalgiris“, kuris laimėjo 32 rungtynes, 4 kartus sužaidė lygiosiomis, ir tik kartą pralaimėjo techniniu rezultatu, kai sezono pabaigoje neatvyko žaisti į Mažeikius.

Vienur žiūrovų mažėjo, kitur - daugėjo
Tačiau nepaisant įspūdingo triumfo, „Žalgirio“ vyriausiasis treneris Benjaminas Zelkevičius nelabai norėjo prisiminti tų metų varžybų: „Negalima lyginti SSRS, 1990-ųjų Baltijos ir Lietuvos čempionatų. Pirmaisiais nepriklausomybės metais mes visas rungtynes žaidėme beveik šoko būklėje, tuščiuose stadionuose, kai buvome pripratę prie žmonių susidomėjimo. Tai jau buvo visai kitas futbolas, visai kita aplinka.“

„Kita vertus, idėja buvo gera - tai šiek tiek įdomiau, nei žaisti su Lietuvos komandomis, stebint saujelei žiūrovų. Kaip įdomiausią epizodą pamenu rungtynes Černiachovske. Tada pas mus žaidė Valdas Ivanauskas, Arminas Narbekovas, visi kiti žymūs futbolininkai, kurių laukė vietos žiūrovai. Tada vėlavome, bet atvažiavome ir stebint nemažam skaičiui žiūrovų nugalėjome vietos komandą. Tai buvo tarsi šviesos spindulys toje tamsoje, kuri mums buvo žaidžiant tuščiuose stadionuose“, - vertino B.Zelkevičius.

Šiam antrino ir antrą vietą su „Sirijumi“ Baltijos čempionate užėmęs Š.Giršovičius, kurio teigimu lyga buvo geras sumanymas, nes sutraukdavo daugiau žiūrovų.

„Bent jau į Baltijos čempionato „Sirijaus“ rungtynes rinkdavosi daugiau žmonių, negu į Lietuvos TSR pirmenybes 1989-aisiais. Nors jei lyginant su miestiečių lankymųsi stadione stebėti „Atlanto“ SSRS pirmenybėse, žiūrovų buvo kur kas mažiau. Sumažėjo žmonių ir Vilniuje. Tačiau Panevėžyje susirinkdavo po kelis tūkstančius, daugiau buvo ir kituose miestuose, kur vietinės komandos nebuvo dalyvavusios SSRS pirmenybėse. Lietuvos čempionato finale Pasvalyje stadionas buvo pilnas – rungtynes stebėjo apie 5 tūkstančiai žmonių“, - aptarė lankomumą treneris.

Trečias Baltijos čempionate liko Panevėžio „Ekranas“, kuriam vadovavo tuomet trenerio karjerą pradėjęs, tačiau tuo pačiu vartus aikštėje saugojęs Virginijus Liubšys. Jo teigimu, Baltijos pirmenybės nepadėjo lietuviams tobulėti, bet leisdavo pritraukti daugiau futbolo mėgėjų.

„Mūsų futbolo lygis tuomet buvo daug aukštesnis nei Latvijos ar Estijos. Galima sakyti, kad mes tada juos mokėme žaisti futbolą, o mums patiems nebuvo didelės naudos. Tačiau kur kas įdomiau buvo žiūrovams. Pagalvokite, kiek Panevėžio žiūrovai tais metais pamatė naujų, nematytų komandų. Aišku, daugiausiai rinkosi Černiachovske. Komanda, kuri prieš tai žaidė tik Kaliningrado srities pirmenybėse, pradėjo rungtis su lietuviais, latviais, ir į namų rungtynes surinkdavo pilną stadioną“, - atsiminė V.Liubšys.

Atskiras čempionatas ir finalinis etapas
Baltijos čempionate nedalyvavę Lietuvos klubai žaidė Lietuvos aukščiausios lygos pirmenybėse. 16 komandų turnyras startavo taip pat balandį, o baigėsi spalio mėnesį. Nugalėtojais tapo Vilniaus „Panerio“ futbolininkai. Tačiau jie šalies čempionais vadintis negalėjo, nes dar laukė finalinis Lietuvos pirmenybių etapas.

Jame atkrintamųjų varžybų sistema rungtyniavo po keturias geriausias lietuviškos Baltijos čempionato ir Lietuvos pirmenybių komandas. Iš Baltijos lygos komandų šią teisę iškovojo šių pirmenybių prizininkai „Žalgiris“, „Sirijus“, „Ekranas“ bei penktą vietą užėmęs Mažeikių „Jovaras“ (iki 1990 m. – „Atmosfera“). Lietuvos aukščiausioji lyga delegavo „Panerį“, turnyro vicečempioną Klaipėdos „Granitą“, Klaipėdos „Sirijietį“ bei Tauragės „Elektroną“ (pakeitusį pavadinimą iš „Tauro“).

Trečią vietą aukščiausioje lygoje užėmęs „Sirijietis“ buvo „Sirijaus“ antroji komanda. Turnyro reglamentas lėmė, kad „Sirijus“ su savo dubleriais spalio mėnesį susitiko finalinio etapo ketvirtfinalyje. Bendru rezultatu 3-2 (2-0, 1-2) nugalėjo „Sirijus“. Kituose spalio mėnesį prasidėjusiuose ketvirtfinalio mačuose „Žalgiris“ sutriuškino „Elektroną“ 9-0 (6-0 ir 3-0), „Ekranas“ nugalėjo „Granitą“ 3-1 (1-1 ir 2-0), o „Panerys“ po pratęsimo privertė pasiduoti „Jovarą“ 2-1 (1-0, 1-1).

Pusfinalyje „Žalgiris“ netikėtai 0:2 pralaimėjo pusfinalio rungtynes Panevėžyje prieš „Ekraną“, o atsakomąsias telaimėjo 1-0. Paguodos rungtynėse 1-0 nugalėję kitą sostinės klubą „Panerį“, kuris pusfinalyje du kartus nusileido „Sirijui“ 2-3 ir 1-2, žalgiriečiai užėmė trečiąją vietą.

Lapkričio 4 dieną Lietuvos čempionato finale Pasvalyje pagrindinis rungtynių laikas ir pratęsimas baigėsi be įvarčių, o po baudinių serijos „Sirijus“ nugalėjo „Ekraną“ 3-2 ir tapo pirmuoju atsikūrusios Lietuvos čempionu.

Iš pirmo čempionato - skirtingi prisiminimai
Nesėkmę turnyre patyrusio „Žalgirio“ tuometinis strategas B.Zelkevičius iki šiol skeptiškai vertina pirmųjų Lietuvos pirmenybių sistemą.

„Pirmojo čempionato, kur žaidė aštuonios komandos „vieno minuso“ sistema, net nėra ko prisiminti. Koks gali būti čempionatas, kai jis žaidžiamas kaip taurės varžybos?“, - neigiamai pirmąjį čempionatą vertino 1990-1992 m. tiek „Žalgirį“, tiek Lietuvos rinktinę treniravęs B.Zelkevičius.

Kitiems pašnekovams šis finalinis etapas labiau įstrigo į atmintį. Vienas 1990 metų šalies čempiono bei taurės laimėtojo „Sirijaus“ atakų lyderių Audrius Žuta teigė, kad jam tai – ypatingas prisiminimas.

„Man laimėti Lietuvos pirmenybes buvo labai svarbu. Tada turėjome tokius rėmėjus, kurie ateidavo ne tik į rungtynes, o ir į mūsų treniruote. Užsivedimas komandoje buvo tikrai didelis. Laimėti buvo didelė garbė, po rungtynių Pasvalyje buvome pakviesti pas Klaipėdos merą. Pačios rungtynės buvo įdomios, į jas net atvyko mūsų gerbėjų autobusas“, - pasakojo dešimt įvarčių Baltijos lygoje ir tris finaliniame čempionato etape įmušęs A.Žuta.

Metų netikėtumas – „Žalgirio“ nesėkmės
Vargu ar kas galėjo tikėtis, kad tais metais geriausius Lietuvos futbolininkus surinkęs „Žalgiris“ nelaimės nei Lietuvos čempionato, nei taurės. Sunku pasakyti, kuris vilniečių pralaimėjimas buvo didesnis netikėtumas.

Dar prieš Lietuvos čempionato finalinį etapą „Žalgirį“ šalies taurės (ji tada pagal įsteigėją vadinosi „Tiesos“ dienraščio taure) finale nugalėjo „Sirijus“. Tauragės stadione vykusios rungtynės baigėsi be įvarčių, kaip ir jų pratęsimas. Baudinius tiksliau mušė klaipėdiečiai - 4:3.

Pasak nugalėtojų trenerio Š.Giršovičiaus, po nepriklausomybės atkūrimo komandos išsilygino: „Žalgiris“ jau nebebuvo toks elitinis klubas, su kuriuo vien sužaisti rungtynes buvo garbė. Nepriklausomybės atkūrimas davė šansą mūsų žaidėjams įrodyti, kad jie gali pasivaržyti prieš Arvydą Janonį, Valdą Ivanauską ar amžiną atilsį Valdemarą Martinkėną. Nors labai gerbėme ir „Žalgirio“ žaidėjus, ir trenerius, mes juos įveikėme taurės finale pirmi. Jau po to žalgiriečiai buvo nugalėti Lietuvos čempionato pusfinalyje“

Tose čempionato pusfinalio rungtynėse, kuriose „Žalgiris“ nusileido „Ekranui“, iš ankstesnės sudėties komandoje jau buvo likę tik V.Martinkėnas ir Gintautas Kvitkauskas - pradėję metus Odesoje viena sudėtimi, „Žalgirio“ futbolininkai 1990-uosius baigė visiškai pasikeitusia komanda.

„Žaliai baltų“ spalvas į sezono pabaigą gynė tie žaidėjai, kurių didžioji dauguma pavasarį galėjo pretenduoti nebent į dublerius. Tačiau komandos nesėkmė čempionate buvo laikoma ne mažesne sensacija, nei pralaimėjimas taurės finale.

„Pamenu tas rungtynes Baltijos lygoje, kai Panevėžyje pralaimėjome „Žalgiriui“, kuris žaidė sudėtimi, ką tik rungtyniavusia SSRS čempionate. Prisimenu ir tą dvikovą, kai nugalėjome „Žalgirį“ namie 2-0 ir vėliau patekome į finalą. Galbūt tada jiems buvo sunku prisiversti rimtai kovoti su Lietuvos komandomis. Mums motyvacija buvo fantastiška. Supratome, kad galime kaip lygūs su lygiais kovoti su „Žalgirio“ futbolininkais“, - kalbėjo buvęs „Ekrano“ strategas V.Liubšys.

„Tais laikais juk buvo tautinis atgimimas, visi jautė didelį patriotizmo jausmą. Bet futbolui tai buvo didelis smūgis. Ypač „Žalgiriui“, kuriam teko iš aukštybių nusileisti į Lietuvos čempionatą. Bet kitaip negalėjo būti – taip turėjo įvykti“, – samprotavo tuometinis „Žalgirio“ varžovas „Sirijaus“ ekipoje A.Žuta.

Čempionų gretose - būsimas rinktinės narys ir teisėjas
Iš „Atlanto“, žaidusio SSRS pirmenybėse, į „Sirijų“ perėjęs A.Žuta tapo vienu to meto futbolo atradimų. Techniškas puolėjas 1990 metais prisidėjo prie Klaipėdos klubo istorinių pergalių, nors dar prieš metus svajojo žaisti Vilniuje.

„Ir ne tik svajojau. 1989-aisiais mane kvietė į „Žalgirį. Buvau nuvykęs į Vilnių, kalbėjausi su Benjaminu Zelkevičiumi. Sutarėme, kad po metų atvažiuosiu žaisti. Bet po metų „Žalgiris“ jau nežaidė SSRS lygoje. Todėl ir nebebuvo dėl ko ten važiuoti“, - aiškino A.Žuta.

Visgi 1991-asiais klaipėdietis, tuomet sulaukęs 22 metų, jau rungtyniavo prieš stipriausias jau buvusios SSRS komandas: „Išvykau į Baltarusiją - į artimiausią šalį, kur dar vyko NVS aukščiausios lygos čempionatas, žaisti už Minsko „Dinamo“. Mano svajonės - rungtyniauti prieš tokias komandas, kaip Kijevo „Dinamo“, kaip Maskvos „Spartak“ - išsipildė. Nors ir ne „Žalgirio“ sudėtyje...“

Su „Dinamo“ A.Žuta du kartus tapo Baltarusijos čempionu. 1993 m. lietuvis grįžo į tėvynę, į „Sirijų“, po to kelis metus atstovavo Klaipėdos „Arui“ (vėliau tapusiam „Atlantu“), vėliau persikėlė į Šiaulių „Karedą“, su kuria du kartus tapo Lietuvos čempionu. Taip pat A.Žuta žaidė latvių „Ventspils“ ekipoje, 2000 m. Lietuvoje aukso medalius iškovojo „Kauno“ gretose, o 2002 m. gimtojoje Klaipėdoje žaisdamas už „Atlantą“ baigė futbolininko karjerą. 1992-1995 m. Lietuvos rinktinėje A.Žuta sužaidė 26 rungtynes ir įmušė 2 įvarčius.

Baigęs žaisti jis paėmė į rankas švilpuką ir netrukus išsikovojo vietą tarp geriausių šalies arbitrų. Įdomu, kad A lygoje pastaraisiais metais teisėjauja ir kitas buvęs „auksinės“ „Sirijaus“ ekipos atstovas Saulius Atmanavičius, taip pat teisėjo asistentas Vladas Grigaravičius.

Kelias į užsienį – per kaimynus
Kaip A.Žuta išvyko į Minską, taip ir ne vienas kitas Lietuvos futbolininkas po nepriklausomybės atkūrimo nusprendė ieškoti darbo užsienio klubuose. Pirmas lietuvių futbolininkų imigracijos etapas prasidėjo nuo „Žalgirio“.

Atrodė, kad futbolininkai buvo pasiryžę žaisti bet kur, tik ne Lietuvoje - net Sovietų pirmenybėse taip pat atsisakiusiuose žaisti Gruzijos klubuose. Pavyzdžiui, vienas „Žalgirio“ lyderių Robertas Fridrikas negrįžo į Lietuvą iš „Žalgirio“ turnė po šią šalį ir pasiliko atstovauti Lančchučio „Guria“ komandai. Tarp iškeliavusių į Gruziją buvo ir Romas Mažeikis, Ričardas Zdančius, Virginijus Baltušnikas, o Robertas Tautkus ir Vladimiras Buzmakovas pasirinko Moldovą.

„Žaidėjai nenorėjo žaisti tokiame lygyje. Tai buvo aukšto lygio futbolininkai ir mes supratome, kad jiems nėra kas veikti Lietuvos pirmenybėse. Stengėmės jiems padėti išvykti į užsienį, nors tada Lietuva buvo nepripažinta FIFA ir žaidėjams buvo draudžiama persikelti į kitas valstybes. Todėl į užsienį buvo keliaujama per Maskvos „Lokomotiv“ klubą“, - apie to meto perėjimų subtilybes pasakojo B.Zelkevičius.

Maskvos „geležinkelį“ į Europą tuomet pasirinko tokie garsūs žaidėjai kaip Arminas Narbekovas, Valdas Ivanauskas, kurie per Rusiją iškeliavo į Vienos „Austria“.

Tarptautinės futbolo asociacijų federacijos (FIFA) draudimai ne tik neleido žaidėjams išvykti, bet ir klubams žaisti draugiškų rungtynių su užsienio ekipomis. FIFA, pildydama Sovietų Sąjungos įgeidžius, bausdavo užsienio klubus finansinėmis baudomis ir grasino diskvalifikacijomis tiems Vokietijos ir Lenkijos klubams, kurie nepabūgo rungtis su lietuviais.

Atvyko į nukeltas rungtynes
Itin mažai dėmesio lietuvių futbolininkams skyrė ir nacionalinė žiniasklaida – taip pat kaip ir visiems kitiems sportininkams.

Lietuviams pasitraukus iš sovietų čempionatų, dienraščiai apie sportą rašydavo retai, o televizija dažniau pranešdavo užsienio naujienas nei Baltijos ar Lietuvos lygos rungtynių aktualijas.

Laikais, kai internetas pasaulyje ir Lietuvoje dar tik pradėjo pirmuosius žingsnius, neretai sužinoti, kur vyksta futbolo rungtynės, būdavo itin nelengva. Dvikovos būdavo dažnai perkelinėjamos, o bene vienintelio skelbusio rungtynių laiką laikraščio „Sportas“ informacija irgi ne visada būdavo patikima.

Informacijos stygiaus problema vieniems futbolo sirgaliams baigėsi kuriozu. Visur savo komandą lydėję „Žalgirio“ gerbėjai tik atvykę palaikyti savo komandos į vieną Latvijos miestą sužinojo, kad rungtynės paskutinį momentą buvo nukeltos dviem dienoms...

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Seni sezonai

2010 Rgp 13 09:02

Lietuviška futbolo pasaka Mažeikiuose
Vilmantas REMEIKA
http://www.lzinios.lt/lt/2010-08-12/spo ... iuose.html

Paveikslėlis
"Romar" į Lietuvos futbolo padangę įskriejo kaip meteoritas. Taip pat greitai ir sudegė, palikdamas slogų nostalgijos šleifą, iki šiol virpinantį mažeikiškių širdis. Centre - klubo prezidentas R.Marcinkevičius. Nerijaus Gudaičio asmeninio archyvo nuotrauka

Pirmosiomis rugpjūčio dienomis Mažeikių futbolo gerbėjai minėjo nelinksmą sukaktį - prieš 15 metų žlugo išskirtinis šio miesto futbolo klubas "Romar". Staiga iškilęs žaibiškai nuskynė čempionų laurus ir taip pat greitai nugrimzdo į užmarštį.

"Romar" futbolo klubo aukso amžius buvo 1993-1995 metais. Iki tol ilgai Mažeikių futbolo vėliavą nešė komanda "Atmosfera", vėliau tapusi "Jovaru". Šios ekipos nepasižymėjo įspūdingais laimėjimais, šalies čempionate nuolat būdavo tarp vidutiniokų.

1992-aisiais reprezentacinę miesto komandą ėmė remti tuo metu garsus Mažeikių verslininkas Romas Marcinkevičius. Jis automatiškai tapo klubo prezidentu ir pavadino jį skambiu savo vardo ir pavardės trumpiniu - "Romar". 1993 metais "Romar" šalies čempionate tenkinosi 6-ąja vieta, tačiau jau kitą sezoną klubas subūrė įspūdingą komandą, kuri sudrebino Lietuvos futbolą.

Dabartinių klubų vadovai trina rankomis, jei į savo komandos rungtynes pavyksta pritraukti bent porą tūkstančių žiūrovų. Jie su pavydu klausosi istorijų apie tai, kaip eilinėse "Romar" rungtynėse Mažeikių stadione šurmuliuodavo bent penki tūkstančiai sirgalių. O 1994-aisiais per "Romar" rungtynes su Vilniaus "Žalgiriu" užfiksuota rekordinė Lietuvos čempionatų auditorija - 10 tūkst. futbolo gerbėjų. Šio rekordo iki šiol nesumušė joks mūsų šalies futbolo klubas ir vargu ar artimiausiu metu pajėgs tai padaryti.

"Romar" į Lietuvos futbolo padangę įskriejo kaip meteoritas. Greitai įskriejo, taip pat greitai ir sudegė, palikdamas slogų nostalgijos šleifą, iki šiol virpinantį mažeikiškių širdis. Trumpa klubo "Romar" istorija tapatinama su kitais trumpalaikiais Lietuvos futbolo "projektais" - panašus likimas ištiko Vilniaus "Panerį", Šiaulių "Karedą", Kauno "Inkarą Grifą", sostinės "Vilnių", Vilniaus "Vėtrą". Jų istorija paprasta, bet labai skaudi. Oligarchinis valdymas garantuoja sotų gyvenimą, kol vieninteliam klubo rėmėjui sekasi rungtyniauti verslo stadione. Tačiau kai ten verslininkas patiria nesėkmę, jam belieka ištarti skaudžius žodžius: "Gaila, bet mums teks skirstytis." Taip 1995-ųjų rugpjūčio pradžioje su savo komanda atsisveikino ir R.Marcinkevičius. Išsekus pinigų šuliniui, sugriuvusio klubo savininkas emigravo į JAV, kur gyvena iki šiol, o auksinės komandos nebeliko.

Primindamos futbolo gerbėjams trumpą, bet labai įspūdingą garsiosios Mažeikių komandos erą LŽ pakalbino buvusius "Romar" ekipos narius. Šiame klube žaidė garsūs to meto futbolininkai, ne sykį vilkėję ir Lietuvos rinktinės marškinėlius.

Viskas arba nieko

Kaip viskas prasidėjo? Klausimas, neduodantis ramybės futbolu mažiau besidomintiems žmonėms ar jaunesnės kartos šios sporto šakos aistruoliams. 1992-1993 metų sezono viduryje Mažeikių klube tuomet darbavęsis treneris Saulius Vertelis ryžosi aplankyti R.Marcinkevičių ir paprašyti paramos komandai. Jo vizitas pas verslininką pranoko visus lūkesčius.

"Su Romu kartu baigėme mokyklą, buvome geri pažįstami. Jis Mažeikiuose tuo metu sėkmingai pradėjo verslą, todėl nutarėme prašyti jo paramos komandai, - prisimena S.Vertelis. - R.Marcinkevičius buvo maksimalistas, jei ko nors imdavosi, siekdavo tik aukščiausių tikslų. Iš karto pasakė: jei remsiu komandą, ji taps čempione. Arba neduosiu nė skatiko. Taip ir pasinėrė į šį reikalą."

Taip Mažeikių komanda tapo Romo "Romar". 1993 metus ekipa šalies pirmenybes baigė būdama šeštojoje vietoje. O jau rengdamasi kitam sezonui ėmė burti savo svajonių komandą, kurioje atsidūrė ir Lietuvos rinktinės nariai - Raimondas ir Vaidas Žutautai, Rolandas Vaineikis, Vidas Dančenka, Remigijus Pocius, Nerijus Gudaitis, Saulius Mikalajūnas, Arūnas Šuika.

"Pinigų netrūko, todėl ir nebuvo kreipiama dėmesio į vieno ar kito žaidėjo kainą", - sakė S.Vertelis.

Dauguma komandos žaidėjų buvo iš Žemaitijos regiono, tai -R.Marcinkevičiaus užgaida. Jis troško remtis savo krašto futbolininkais.

Miesto šventė

Tokios stiprios sudėties "Romar" greitai tapo šalies futbolo lyderiu ir jau 1993-1994-ųjų sezoną iškovojo Lietuvos čempionato aukso medalius. Futbolo populiarumas Mažeikiuose tuomet augo lyg ant mielių, o "Romar" namų rungtynės tapdavo visuotine miesto švente. Žiūrovai apie stadioną imdavo šurmuliuoti iki rungtynių pradžios likus dar penkioms valandoms. Pramogų jiems nestigo - vaišinosi gėrimais ir užkandžiais, stebėdavo, kaip virš stadiono skraido komandos atributika papuošti lėktuvai ir kaip į aikštę leidžiasi parašiutininkai. Dažnai "Romar" savininkas žiūrovams rengdavo loteriją, kurios laimėtojui atitekdavo automobilis.

"Prieš rungtynes mūsų komandos autobusui buvo sunku pro žiūrovų minią prasiskinti kelią iki stadiono", - sakė S.Vertelis.

R.Marcinkevičius gerbė savo žiūrovus - jis samdė autobusus ir jais vežė aistruolius į "Romar" rungtynes kituose miestuose. 1994-ųjų gegužės 29-ąją lemiamas paskutines čempionato rungtynes mažeikiškiai žaidė Klaipėdoje su vietos "Sirijumi". "Romar" laimėjo 1:0 ir iškovojo auksą, o nugalėtojų triumfą stebėjo net 4 tūkst. žiūrovų iš Mažeikių.

"Romar" futbolininkai visuomet jautė išskirtinę pagarbą, mieste jiems buvo atviri visi keliai.

"Visiems žaidėjams mieste buvo nuomojami butai, o maitindavomės miesto kavinėse, - teigė nuo 1994 metų Mažeikiuose rungtyniavęs Paulius Malžinskas. - Rytą komandos autobusas važiuodavo per miestą, surinkdavo visus žaidėjus ir atveždavo į treniruotę. Po jos visus veždavo pietauti. Vakare prieš antrąją treniruotę autobusas vėl sukdavo ratus mieste. Išeidavome iš namų į gatvę laukti autobuso, o tuo metu praeiviai sveikindavo mus."

Namas su ratais

Buvę "Romar" nariai šį laikotarpį vadina pasakišku ir teigia tokių sąlygų neturėję nė viename kitame Lietuvos klube. Nei atlyginimai, nei premijos anuomet niekada nevėlavo. "Romar" nariai gaudavo nuo 500 iki 1000 JAV dolerių per mėnesį, be premijų. Vidutinis Lietuvos gyventojas prieš 16 metų uždirbdavo apie 100 JAV dolerių (lito ir dolerio kursas tuomet buvo 1 su 4).

"Romar" turėjo tokias sąlygas, apie kurias kiti Lietuvos klubai galėjo tik pasvajoti. Prieš rungtynes komanda buvo uždaroma į karantiną netoli Mažeikių esančiame Plinkšių profilaktoriume. Tačiau ten nenuobodžiavo.

"Plinkšiuose maudydavomės ežere, žaisdavome biliardą, stalo ir lauko tenisą, krepšinį. Buvo ką veikti", - teigė S.Vertelis.

Mažeikių futbolo mohikanu laikomas N.Gudaitis, ėjęs "Romar" kapitono pareigas, įsitikinęs, kad jo komanda anuomet gyveno tokiomis sąlygomis, kokias turėjo tik garsiausi Vakarų Europos klubai.

Be visų patogumų, R.Marcinkevičius savo futbolininkus nusprendė pamaloninti naujausios klasės "Mercedes" autobusu, kuris priversdavo iš nuostabos aikčioti kitų miestų futbolo aistruolius.

"Tokių autobusų Europoje tuo metu buvo vienetai. Tai tarsi namas su ratais. Jame buvo staliukai, kėdės, televizoriai, šaldytuvai, tualetai, kondicionieriai. Tuo metu visa tai atrodė kaip iš fantastinio filmo", - įspūdžiais dalijosi P.Malžinskas.

Talkino gaisrininkai

Vis dėlto šalia tviskančios "Romar" prabangos nestigo ir akį rėžiančių paradoksų. Mažeikių miesto stadione nebuvo nei dušų, nei persirengimo kambarių, o pusė žiūrovų netilpdavo į daugiau nei 4 tūkst. vietų tribūnas, tad rungtynes stebėdavo įsitaisę tiesiog už aikštės ribų.

"Romar" futbolininkai į rungtynes atvykdavo jau vilkėdami sportinę aprangą. Po rungtynių jie keliaudavo į miesto pirtį, ten prausdavosi ir persirengdavo. "Romar" varžovai persirengti ir nusiprausti vykdavo į kurį nors viešbutį.

Kartą su "Žalgirio" komanda į Mažeikius atvyko tuo metu Lietuvoje viešėjęs ir reportažą apie legendinį sostinės klubą rengęs Olandijos futbolo žurnalistas.

"Kai svečias pamatė, kad nėra kur persirengti ir nusiprausti, pasibaisėjo - ir tai yra jūsų aukščiausios lygos čempionatas? - juokdamasis prisiminė tuometis "Žalgirio" žaidėjas Ričardas Zdančius. - Tačiau ir olandas liko sužavėtas, išvydęs tūkstančius žiūrovų."

"Klubas neturėjo jokios bazės. Tuo metu buvo daug pinigų, ir jie mesti vien tam, kad komanda greitai iškovotų pergales. Nebuvo jokios ateities strategijos ar klubo vadybos. Niekas nepasiūlė R.Marcinkevičiui ilgalaikės vizijos, nepaaiškino, kad verta investuoti į Mažeikių futbolo ateitį. Klubas gyveno ta diena", - tvirtino buvęs "Romar" gynėjas Gediminas Kontautas.

Stadionas buvo prastos būklės, bet jo veja atitiko aukščiausius reikalavimus, nors ir neturėjo laistymo įrangos.

"Mažeikių ugniagesiai kasdien važiuodavo laistyti vejos, aikštė buvo nuolat voluojama, pjaunama žolė", - dalijosi prisiminimais "Romar" kapitonas N.Gudaitis.

Vis dėlto R.Marcinkevičius puoselėjo ambicingus planus statyti naują futbolo areną Mažeikių mieste.

"Iki šiol prieš akis matau naujo stadiono maketus Romo darbo kabinete. Jis kviesdavo žaidėjus, klausdavo, kuris maketas priimtinesnis. Tie projektai atrodė įspūdingai, priminė vakarietiškus stadionus. Deja, realybe tai netapo", - atsiduso G.Kontautas.

Netikėta pabaiga

1994-1995-ųjų sezoną "Romar" nepavyko apginti čempionų titulo - jį paveržė staiga į elitą įsiveržęs Kauno "Inkaras-Grifas". Mažeikiškiai tenkinosi bronzos medaliais.

Jau tuomet Mažeikių futbolo pasaka buvo baigta. 1995-1996 metų sezono pradžioje "Romar" tesužaidė ketverias rungtynes ir... išnyko iš futbolo žemėlapio. Futbolo aistruoliams ši žinia buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Versle su didžiuliais sunkumais susidūręs R.Marcinkevičius išvykdamas į JAV davė nurodymą išformuoti komandą.

"Naujo čempionato išvakarėse ėmė sklisti kalbos apie niūrią "Romar" ateitį. Iš pradžių komandą paliko treneris Fiodoras Finkelis, vėliau - saugas S.Mikalajūnas. Gandai pasitvirtino", - sakė G.Kontautas.

Nors išvykęs už Atlanto R.Marcinkevičius ėmėsi verslo JAV, su visais savo komandos nariais jis atsiskaitė. Verslininką futbolininkai iki šiol mini tik geru žodžiu.

"Jis buvo žodžio žmogus. Jei ką pažadėdavo, visada ištesėdavo", - tvirtino N.Gudaitis.

"Jei kildavo asmeninių problemų, pakakdavo bet kada paskambinti klubo prezidentui, ir visi sunkumai akimirksniu buvo išsprendžiami. R.Marcinkevičius ir dabartinių futbolo klubų vadovai savo požiūriu į komandą ir į futbolą skiriasi kaip diena ir naktis", - tvirtino G.Kontautas.

"Komandos šeimininkas su mumis bendravo labai šiltai, kartu švęsdavome pergales. R.Marcinkevičius praturtėjo greitai, bet neišpuiko. Jis buvo paprastas ir nuoširdus žmogus, nė iš tolo nepriminė solidaus pasipūtusio verslininko. Net negalėčiau pasakyti, ar esu jį matęs vilkintį kostiumą", - komandos vadovo paveikslą tapė P.Malžinskas.

Spaudė teisėjus?

Kur pergalės - ten ir apkalbos. "Romar" aukso amžiuje netrūko įtarimų ir versijų, kad šiai komandai dažnai padėdavo aukštesnės jėgos - rungtynių arbitrai. Neva Mažeikių ekipa buvo daugiausia 11 m baudinių mušanti Lietuvos čempionato komanda, o "Romar" žaidėjai nuolat jautė teisėjų palankumą. Ar galėjo Mažeikių klubo vadovai daryti spaudimą teisėjams? Istorinės komandos nariai to negali nei patvirtinti, nei paneigti.

"Nenoriu sakyti, kad teisėjai mums padėdavo. Galbūt netrukdydavo žaisti. O kai laimi stipresni, visuomet atsiranda sąmokslo teorijų", - samprotavo S.Vertelis.

"Vieša paslaptis, kad tuo metu Lietuvos futbole buvo daug purvo. Kalbų būta įvairių, tačiau tų faktų ištirti ir patvirtini negali niekas", - įsitikinęs G.Kontautas.

Po futbolininko karjeros teisėjo duonos ragavęs P.Malžinskas įžvelgė kitą veiksnį, galėjusį turėti įtakos arbitrų darbui: "Teisėjų persirengimo vagonėlis nebuvo saugomas ar aptvertas, jį visada apsupdavo žiūrovai. Dirbti esant šešiems tūkstančiams žiūrovų, iš kurių dalis buvo gerokai įkaušusi ir darė spaudimą, sunku psichologiškai."

Graudinantys prisiminimai

"Romar" nariai penkiolikos metų senumo įvykius iki šiol prisimena su nostalgija.

"Kai tik važiuoju į Mažeikius, mane iš karto aplanko sentimentalūs prisiminimai", - prisipažino G.Kontautas.

1994-ųjų Lietuvos čempionai rengė susitikimus savo pergalės paminėjimo penkmečio ir dešimtmečio progomis, šiltai bendrauja iki šiol.

"Komandinė dvasia buvo stipri. Pasakykite, kurio kito Lietuvos futbolo klubo žaidėjai po tiek metų noriai bendrauja šeimomis?" - retoriškai klausė N.Gudaitis, šiuo metu treniruojantis A lygoje rungtyniaujančią gimtojo miesto "Mažeikių" komandą.

"Ir dabar pasižiūriu "Romar" rungtynių vaizdajuostes. Mane domina ne žaidimas. Negaliu atsistebėti, kiek žmonių tada ateidavo į rungtynes", - prisipažino S.Vertelis.

Jis teigė, kad nesenai bendravo su R.Marcinkevičiumi, sėkmingai plėtojančiu verslą JAV: "Pakalbėjome, prisiminėme senus gerus laikus. Romas puse lūpų prasitarė, kad reikia gaivinti futbolą Mažeikiuose. Ką gali žinoti, galbūt vieną diena jis sugrįš ir vėl suburs puikią komandą..."

"Ar galima tikėtis, kad kada nors į rungtynes Lietuvoje vėl rinksis tiek žiūrovų? Galbūt po daugybės metų, bet pirmiausia visi turime pakeisti požiūrį į infrastruktūrą ir žiūrovus", - tvirtino R.Zdančius, šiuo metu dirbantis Lietuvos futbolo federacijos varžybų vykdymo vadybininku.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Seni sezonai

2014 Sau 16 08:24

Gal kada ir kokie Kazlų Rūdos „Šilas“ sezonui ruoštis važiuos į Turkiją?
Pradžiai Kroatijos pakaktų.. Turkija aukštesnio lygmens klubams. :mrgreen:
- Atspėkit, kur toliausiai nuo Lietuvos, besiruošdamas sezonui išvyko mūsų vienas klubas?

Rulis
Pranešimai: 751
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 12:15
Palaikoma komanda: Tauras

Re: FK Tauras

2014 Sau 16 10:29

Kažkaip netgaminu gal Bronius galetum pasakyti kuriais tai buvo metais :?:

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Seni sezonai

2014 Sau 16 10:39

Ok, tai nebuvo tikras pasiruošimas, o greičiau turnė + gerai praleistas laikas. Laikai - tarybiniai. Klubas - jau aišku koks..

Rulis
Pranešimai: 751
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 12:15
Palaikoma komanda: Tauras

Re: FK Tauras

2014 Sau 16 10:52

Nu savo knygu netsivertes tikslai nepasakysiu bet žinau kad Žalgiris kažkur po draugiškas azijos socelistines šalis yra klajojas vetnama ar tai kažkoke sunkei pamenama valstybe pietritšiu azijoj?ar teisingai misliju?

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Seni sezonai

2014 Sau 16 11:07

Toliau..

...

Re: Seni sezonai

2014 Sau 16 11:21

Toliau..
Brazilija gal kokia buvo.. senais laikais juk sportininkams buvo lengviau išvykti... :roll:
bet jeigu jau toli juos siųsti, tai pas kengūras, ar Naująją Zelandiją. :mrgreen:

Tobex
Pranešimai: 10882
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:14
Palaikoma komanda: Šiauliai

Re: Seni sezonai

2014 Sau 16 11:24

Kuba? :)

Behemoth'c
Pranešimai: 812
Užsiregistravo: 2014 Sau 06 08:52
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Seni sezonai

2014 Sau 16 11:58

jo sovietmieciu pp Karbus kue tai baladojos.. su Trinidadais lose..

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Seni sezonai

2014 Sau 16 14:00

Taip, tai Trinidadas ir Tobagas bei JAV. Kelionė vyko 1989 metų lapkričio mėnesį pasibaigus SSSR čempui. Tad tai greičiau buvo ne tik pasiruošimas kitam sezonui, bet ir prizas už užimtą aukštą ketvirtą vietą. Niekas turbūt nenujautė, kad toks Žalgiris jau artėja prie gyvavimo pabaigos.. Gale klipo - tų pačių metų, tik rugsėjo mėnesio draugiškų rungtynių vaizdai iš Izraelio (?).


...

Re: Seni sezonai

2014 Sau 16 14:28

Man tai čia į Krymą panašu, o totoriai vaidina tobagiečius. :mrgreen: Nostalgija šiokia tokia.. 8-)

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

2001 metai

2016 Rgs 20 19:34

Kaune iškilmingai uždarytas 2001 metų futbolo sezonas
https://www.delfi.lt/sportas/kitos-spor ... nas-607593

Sekmadienį Kauno pramogų centre "Los Patrankos" įvyko iškilminga 2001 metų Lietuvos futbolo federacijos (LFF) A lygos čempionato uždarymo ir nugalėtojų apdovanojimo ceremonija.

Po oficialių kalbų ir sveikinimų iš pradžių buvo pagerbtos LFF I lygos čempionato prizininkės: bronzos medaliai bei diplomai įteikti Kauno "Kauno jėgerių" vienuolikei, sidabro - Marijampolės "Sūduvos" komandai, o aukso medaliai ir LFF I lygos taurė - Vilniaus "Polonijos" futbolininkams.

A lygos bronzos medaliai įteikti Vilniaus "Žalgirio" (vyr. treneris Večiaslavas Sukristovas) komandai, kuri ateinantį sezoną iškovojo teisę dalyvauti UEFA "Intertoto" turnyre. Sidabro medalius pelnė Klaipėdos "Atlanto" (vyr. treneris Šenderas Giršovičius) vienuolikė, kuri žais UEFA taurės turnyre. Aukso apdovanojimai, "A lygos" bei pereinamoji taurė atiteko Kauno "FBK Kaunas" (vyr. treneris Saulius Širmelis) futbolininkams.

Rezultatyviausio čempionato žaidėjo prizą gavo 22 įvarčius įmušęs Remigijus Pocius ("FBK Kaunas"). Jis pripažintas ir geriausiu Lietuvoje žaidžiančiu futbolininku. R.Pocius geriausiojo futbolininko rinkimuose aplenkė Marių Stankevičių (Panevėžio "Ekranas") ir Raimondą Vilėniškį ("Žalgiris"). Šioje nominacijoje buvo išvardinti 45 žaidėjai iš vienuolikos klubų.

Į pirmąją simbolinę 2001 metų LFF A lygos čempionato rinktinę pateko: vartininkas - Eduardas Kurskis ("FBK Kaunas"); gynėjai - Tomas Kančelskis ("FBK Kaunas"), Marius Stankevičius ("Ekranas"), Darius Sanajevas ir Darius Gvildys (abu "FBK Kaunas"); saugai - Raimondas Vilėniškis ("Žalgiris"), Tadas Papečkys ir Vitalijus Daniličevas (abu - "FBK Kaunas"); puolėjai - Martynas Karalius ("Atlantas"), Remigijus Pocius ("FBK Kaunas") ir Ričardas Beniušis ("Inkaras").

Antroje simbolinėje čempionato rinktinėje paminėti: Marius Poškus ("Atlantas"); Sergejus Novikovas ("Žalgiris"), Darius Regelskis ("FBK Kaunas"), Egidijus Žukauskas ir Arūnas Šuika (abu - "Atlantas"); Tomas Tamošauskas ("Atlantas"), Marius Bezykornovas ("FBK Kaunas"), Vidas Kaušpadas ("Inkaras"); Gintaras Juodeikis, Andrius Puotkalis (abu - "FBK Kaunas") ir Kęstutis Rudžionis ("Inkaras").

86 apklausti respondentai paminėjo 75 žaidėjus iš visų dešimties A lygos klubų. Daugiausiai - 14 žaidėjų - paminėta iš šalies čempionės "FBK Kaunas" ekipos, 12 futbolininkų iš "Atlanto" vienuolikės, po 10 - iš "Žalgirio" ir "Inkaro" komandų.

modo
Pranešimai: 41
Užsiregistravo: 2013 Bal 16 12:56
Palaikoma komanda: FK Kruoja

Re: Seni sezonai

2018 Vas 21 16:49

https://football-gloom.livejournal.com/2604051.html" onclick="window.open(this.href);return false;
высшая лига чемпионата Литвы

В общем, расскажу вам одну небольшую историю, только для начала немного поясню чопачом.
Вощим, я играю за висагинский Интерас, который выступает (ну как выступает - разница мячей уже -111) в высшей литовской лиге. Играю не от хорошей жизни, ибо играть там больше тупо некому. Расскажу вам про свой сегодняшний дебют в высшей лиге (я терь самый молодой игрок чемпа Литвы ) и вы сами все поймете.
Команды как таковой вообще-то нет - есть обанкротившийся владелец, у которого на контракте нет ни одного игрока. Поначалу они были, но когда стали заканчиваться бабосы, грузины из чемпа Белоруссии стали строить кому-то баню, дабы не умереть с голоду. В итоге заработали на билет до солнечного Тбилиси и улетели.

Поэтому играть в Интерасе сейчас некому.Сниматься с турнира наш президент не хочет, ибо если мы закончим сезон то ему чотатам перепадет от спонсоров. А если мы не приедем хоть на одну игру, то клуб снимут нахуй, а за одно еще и штрафанут.
Вот и сегодня по расписанию игра с ФК Вильнюсом. Игра в 5, выезд из Висагинаса в час, т.е. до часу нужно пробить где-то хотя бы одинадцать тел. Первым делом президент едет на стадион, где ващета по идее должна была состояться игра местной команды 90/91г.р. Заходит в раздевалку и спрашивает, мол, кто хочет за Интер прокататься. Вызвалось четыре человека, в том числе и я.
Сели в автобус, нас четверо. Вызвонили парня 89 г.р., который тренируется с нами. Он вызвонил двух друзей, которые когда-то играли в футбол, а сегодня с утра мирно похмелялись в бане. Итого нас уже семь, включая одного вратаря. Если посчитать с президентом и его заместителем - то девять, ибо от безысходности они собирались выходить на поле в свои 50 лет.
Итак, перед нами встала задача - где за пятнадцать минут найти еще несколько футболистов?Естественно, в баре!Заезжаем в ближайшую пивнуху, где бухают два бывших футболиста, которые когда-то там в детстве пинали мяч, но уже давно забыли чо это такое. Один из них сказал, мол, давно хотел поиграть в футбол, поэтому поедет играть в высшую литовскую лигу.
Итого нас девять, плюс два старика, короче на поле уже можно выходить. Выехали в Вильнюс. По дороге вызвонили какого-то пацаненка, который тоже когда-то играл в футбол, а щас учится в каком-то столичном колледже. Правда у него нет ни бутс, ни щитков, но это в принципе не проблема, когда даже у вратаря нет перчаток.
В автобусе стоял дикий перегар. Кстати, мы обнаружили, что все до одного футболиста вчера бухали. Кто-то по-страшному, кто-то нет, но бухали все.
В Вильнюсе к нам подошли два левых парня и попросились сыграть вместе в центре защиты. Ну хули обламывать пацанов - вот вам форма, одевайтесь и выходите.
На предматчевой установке было весело.Так как тренера у нас нет, ее проводил президент. Сначала определялись кто где играет, в итоге сошлись на том, что в принципе нету разницы на каком участке поля кого отвозят. Потом он нарисовал одну половину поля. На естественный вопрос "почему только одна" он ответил "а нахуя нам вторая". Сказал вощим, чтобы на чужую половину поля только изредка переходили нападающие, а полузащитники об этом даже не думали. Наш правый полузащитник, например, после игры сказал что на чужую половину поля не перешел ни разу.
Президент попросил сыграть попроще ,то есть при виде мяча бить его как можно дальше и сильнее и не по своим воротам. Получалось, правда, хуево, ибо третий гол мы пропустили после ахуеннейшего дальнего удара центрального защитника - вратарь (кстати, перчатки ему дал второй вратарь соперника) достать мяч не сумел.
Я, кстате, остался на банке. Вначале наша борда изображала из себя чота типа дуэт Капелло и Моуриньо. Выглядело это очень смешно, ибо сначала Капелло матерился и выбегал на поле, а Маур его успокаивал, а потом они менялись ролями. Мы обильно ржали, за что они выгнали нас разминаться. Ваще, было весело - тот из универа попросил замену на 10й минуте, его послали нах, поэтому он упал на газон и сказал что вставать нихуя не собирается. Потом весь стадион взорвался от смеха, когда наши два идиота столкнулись головами, упали, и синхронно на протяжении тридцати секунд корчились от боли. Вот бы на ютуб выложить - жесть еще та.
В раздевалку в перерыве мы вошли при счете 3-0. Кто-то из ребят сказал "ну давай, скажи нам тактику при счете 3-0", президент разозлился и заменил этого остроума на меня. А так, поставил нам цель не пропустить больше 14-ти голов, ибо это и есть рекорд литовского чемпионата.
В принципе, задачу выполнить удалось. А если бы эти два левых вильнюсских поца не вообразили себя Зиданами и не показывали в своей штрафной свой ахуенный дриблинг, то и вовсе больше пятака мы бы не привезли.Мы даже могли забить, если бы не ебучий президент - наш нападающий, которого мы оторвали от кружки, поскользнулся и к своему удивлению обвел защитника, но из-за криков президента "бей" перепугался и ебанул в аут.
Короче, вьебали мы 9-0. На атмосферу в раздевалке это не повлияло и мы катались по полу от смеха. Президент сказал, что вся проблема в нашей несыгранности. Кто-то из ребят предложил перенести базу в какой-нибудь бар, тогда точно сыграемся.
Ибо было уже семь вечера, а никто с утра ничего не жрал, заехали в магазин. Президент раздал суточные в размере примерно десяти баксов каждому. Набрали пива на все деньги. Пошло на ура. Водила на всю громкость включил Сектор Газа, поэтому было весело. Особенно весело было, когда президент пел "Опа, опа, зеленая ограда, Девки выебли попа, так ему и надо".
Вот так вот полный аутсайдер (31 матч, 27 поражений, мячи 16-127) сегодня провел матч против Вильнюса. А я стал самым молодым игроком чемпионата Литвы.
(с) http://simply-toxa.livejournal.com/3042.html?style=mine

P. S. Описывавемые здесь события имели место быть в сезоне 2007 года по итогам которого "Самая худшая команда Литвы 2007 года "Интерас" из Висагинаса решением исполкома Федерации футбола Литвы исключена из участников чемпионата 2008 года. При этом никто из представителей второго дивизиона не выразил желания подняться на ранг выше. Таким образом, в новом сезоне чемпионат будет состоять только из 9 клубов, сообщает "Спорт-экспресс"."

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Seni sezonai

2018 Vas 21 17:51

gera istorija ir gerai aprašyta, pakėlė nuotaiką :D

Grįžti į