Re: Treneriai
Tai va butent - klaidele tikriausiai - teks viena titula is Beno atimti
Re: Benjaminas Zelkevičius
B.Zelkevičius: „Niekada nemokėjau ir nenorėjau plaukti pasroviui“
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/s ... pasroviui/" onclick="window.open(this.href);return false;
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/s ... pasroviui/" onclick="window.open(this.href);return false;
Re: Benjaminas Zelkevičius
B.Zelkevičius: „Niekada nemokėjau ir nenorėjau plaukti pasroviui“
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/s ... pasroviui/" onclick="window.open(this.href);return false;
Buvęs ilgametis Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjas ir treneris, Lietuvos nacionalinės vyrų rinktinės strategas Benjaminas Zelkevičius praėjusią savaitę (vasario 6 d.) atšventė 70-ąjį gimtadienį. Ta proga „Sporto gyvenimas“ su B.Zelkevičiumi pasikalbėjo apie jo karjeros vingius, futbolininko ir trenerio patirtį bei planus.
Daugumai futbolo mėgėjų B.Zelkevičius siejasi su Sovietų Sąjungos futbolo pirmenybėse žibėjusia Vilniaus „Žalgirio“ komanda. Du kartus šiame klube dirbęs futbolo specialistas pirmuoju mėginimu (1977 m.) „Žalgirį“ iš II SSRS lygos išvedė į I, o 1982 m. - ir į aukščiausiąją lygą. 1987 m. B.Zelkevičiaus treniruojamas „Žalgiris“ SSRS pirmenybėse užėmė trečią vietą, tais pačiais metais iš žalgiriečių sudaryta komanda iškovojo aukso medalius pasaulinėse vasaros studentų žaidynėse. Vėlesniais laikais B.Zelkevičius treniravo Lietuvos nacionalinę vyrų futbolo rinktinę, įvairius Rusijos ir Latvijos futbolo klubus, o prieš kelerius metus trenerio karjerą baigė sostinės futbolo mokykloje „Ateitis“.
Tačiau B.Zelkevičius - ne tik treneris, bet ir futbolininkas. Nuo 1963 iki 1973 m. jis žaidė Vilniaus „Žalgirio“ komandoje, 1971 ir 1972 m. buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku. Per dešimt sezonų sužaidęs 331 rungtynes B.Zelkevičius įmušė 50 įvarčių ir pagal šį rodiklį tarp visų SSRS pirmenybėse žaidusių žalgiriečių užima 8 vietą.
- Benjaminai, kokia buvo jūsų pažintis su futbolu?
- Gimiau ir augau Kaune, Vilijampolės rajone. Pas mus tuo metu žaidė „Inkaro“ komanda, dalyvavusi Lietuvos pirmenybėse, tad tai buvo tikras futbolo rajonas. Tais laikais pas mus visi vaikai žaisdavo futbolą, ne išimtis ir aš. Buvo daug aikštelių, prie Nemuno plytėjo pievos, kuriose mes per atostogas nuo ryto iki vakaro gainiodavome kamuolį. Jei būdavo pamokos, tai futbolą žaisdavome prie mokyklos - pertraukų metu ar pamokoms pasibaigus. Iš esmės kito užsiėmimo ir nebuvo. Neatsitiktinai iš mūsų rajono kilo ne vienas futbolininkas, papildęs ir meistrų komandos - Vilniaus „Spartako“ (vėliau - „Žalgirio“) - gretas. 1963 m. prasidėjo „Žalgiryje“ ir mano karjera.
- Tikriausiai „Žalgirio“ trenerių dėmesį atkreipėte ne Vilijampolės pievose?
- Tikrai ne. Į „Žalgirį“ patekau būdamas 18-os, iš Kauno „Bangos“ komandos. Beje, futbolo treniruotes pradėjau lankyti vėlokai, būdamas 14 metų. Iki tol dar užsiiminėjau lengvąja atletika, bet galiausiai pasirinkau futbolą. Futbolo mokykloje pirmuoju mano treneriu buvo Algirdas Klimkevičius. Tai buvo geras specialistas ir puikus žmogus. Aš iki šiol saugau jo treniruočių konspektus, mes iki šiol bendraujame, pasišnekame. Žaidžiantį jo treniruotos Kauno „Bangos“ jaunių komandoje mane ir pastebėjo „Žalgirio“ treneriai.
- Kokie buvo pirmieji žingsniai meistrų komandoje?
- Į Vilnių atvažiavau 1963 m. pradžioje. Buvau jaunas, tad prireikė laiko, kad apsiprasčiau naujoje komandoje. Atvirai sakant, pirmasis sezonas nebuvo sėkmingas, Sovietų Sąjungos pirmenybių A klasės antroje grupėje (tuo metu aukščiausia buvo A klasės pirma grupė) iš 34 rungtynių sužaidžiau tik 19, o „Žalgiris“ užėmė 14 vietą iš 18 komandų. Regis, mane norėjo apskritai atleisti iš komandos, nors žaisdamas „Bangoje“ buvau sulaukęs kvietimų į Sovietų Sąjungos jaunių rinktinę, žaidžiau kartu su futbolininkais, kurie vėliau žaidė pajėgiose SSRS aukščiausiosios lygos komandose.
Tačiau antrasis sezonas buvo sėkmingesnis. Įsitvirtinau pagrindinėje komandos sudėtyje, pradėjau mušti įvarčius, pagerėjo ir „Žalgirio“ rezultatai. 1964 ir 1965 m. savo pogrupyje užėmėme antrą vietą, aš pagal pelnytus įvarčius nusileidau tik Romualdui Juškai. Bet finaliniuose turnyruose mums niekaip nepavyko patekti į pajėgiausių komandų ketvertuką, kuris savo ruožtu pelnydavo kelialapius į aukščiausiąją lygą. Bet taip buvo ne dėl mūsų kaltės.
Manau, kad pagal pajėgumą mes tuo metu buvome verti žaisti ir aukščiausiojoje lygoje. Tačiau finalinėse varžybose prasidėdavo įvairiausios machinacijos, kitos komandos buvo turtingesnės, įtakingesnės, todėl mes nuolat likdavome už ketvertuko ribos.
1966 m. mes netgi laimėjome A klasės antros grupės I pogrupio varžybas, bet finaliniame ture užėmėme antrą vietą ir vėl likome be nieko. Po tokio nusivylimo kitas sezonas buvo prastesnis, o 1968 m. aš jau praleidau Ukrainoje, Donecko „Šachtior“ komandoje.
- Jei neklystu, tuo metu „Šachtior“ gretose žaidė ir vienas geriausių SSRS futbolo trenerių Valerijus Lobanovskis?
- Taip, ir būtent jo kvietimu aš ir atvykau į Donecką. Pradžia buvo labai gera, pirmame rate žaidžiau pagrindinėje sudėtyje. Bet vėliau dėl konflikto su treneriu komandą paliko V.Lobanovskis, o treneris, matyt, galvodamas, kad aš esu Valerijaus sąjungininkas, pradėjo mane ignoruoti. Gaila, kad taip atsitiko, nes man ten neblogai sekėsi. Pelniau tris įvarčius, vieną iš jų - išvykoje į Kijevo „Dinamo“ vartus. Pamenu, rungtynės baigėsi lygiosiomis 1:1, o jas stebėjo pilnas stadionas - beveik 100 tūkst. žmonių.
Iš tiesų su V.Lobanovskiu mes buvome geri draugai, Donecke gyvenome viename viešbutyje, daug bendravome. Jis buvo labai įdomus, malonus žmogus, tikras futbolo profesionalas. Beje, po to, kai paliko „Šachtior“ komandą, jis baigė futbolininko karjerą ir pradėjo treniruoti Dniepropetrovsko „Dnepr“ ekipą. Kitais metais jis mane kvietė į „Dnepr“, bet aš atsisakiau.
- Kodėl?
- Visų pirma todėl, kad pasiilgau namų, pasiilgau Lietuvos. Be to, sugrįžti kvietė „Žalgirio“ vadovai. Tuo metu vilniečiai kūrė ambicingą komandą, sukvietė pajėgius, kituose SSRS klubuose žaidusius Lietuvos futbolininkus. Iš tiesų tais metais mūsų komanda buvo labai stipri, į Vilnių atvykę varžovai būdavo pasmerkti nesėkmei. Mes tapome savo pogrupio nugalėtojais ir patekome į finalinį keturių komandų turnyrą. Jis vyko Simferopolyje, o į aukščiausiąją lygą pateko tik nugalėtojas. Beje, tame turnyre dalyvavo ir V.Lobanovskis su „Dnepr“ ekipa. Pamenu, prieš varžybas jis man sakė, kad jei turėtų tokią komandą kaip „Žalgiris“, tai net į stadioną nevažiuotų, nes žinotų, kad mes ir taip laimėsime. Tai buvo ne šiaip komplimentas ar gražūs žodžiai. Mes iš tiesų tuo metu buvome geriausi. Bet vis tiek turnyre užėmėme paskutinę vietą. Ir vėl pasikartojo įprastinė istorija - nuo pirmų rungtynių teisėjai pradėjo mus iš peties doroti. Pirmose rungtynėse buvo pašalinti du mūsų futbolininkai, jas mes pralaimėjome 0:1. Ir to užteko, kad liktume už aukščiausiosios lygos borto.
- Po tokių nuotykių gali ir rankos nusvirti.
- Blogiausia, kad ir nusviro. Ir ne tik futbolininkams. Rankos nusviro ir už futbolą atsakingiems valdžios žmonėms. Sumažėjo palaikymas, dėmesys, pagaliau ir mes, futbolininkai, praradome motyvaciją. 1970 m. dar išsilaikėme pirmojoje lygoje, o 1971 m. „Žalgiris“ užėmė 20-ą vietą ir iškrito į II lygą.
- Ar po to nesigailėjote, kad nepriėmėte V.Lobanovskio pasiūlymo?
- O ko gailėtis? Aš niekuomet nesigailiu to, ką padariau, gailiuosi to, ko nepadariau. O kaip buvo - taip.
- Bet „Dnepr“ galiausiai prasiveržė į aukščiausiąją lygą, o „Žalgiris“ - ne.
- Iš tiesų Valerijui per trejus metus pavyko išvesti komandą į aukščiausiąją lygą, bet negaliu sakyti, kad dėl to labai gailėjausi. Man norėjosi žaisti Lietuvoje, suburti gerą komandą ir savo jėgomis patekti į aukščiausiąją lygą. Pagaliau ir sąlygos to meto „Žalgiryje“ mums buvo sudarytos labai geros.
- Jei ne paslaptis, kokios buvo tos sąlygos?
- Be abejo, Donecke jos buvo geriausios. Kiekvienas „Šachtior“ futbolininkas buvo fiktyviai įdarbintas miesto šachtoje ir gaudavo papildomą „šachtininko“ atlyginimą. Tiesa, jo dydis priklausė nuo trenerio sprendimo, bet jis tikrai nebuvo mažas. Be to, dar buvo premijos. Pamenu, kad prieš kiekvienas rungtynes pas mus apsilankydavo vietos Centro komiteto pirmasis sekretorius ir pažadėdavo už pergalę konkrečią pinigų sumą. Neretai gaudavome mėnesio atlyginimo dydžio premiją. Iš penkių tokių premijų futbolininkas galėjo nusipirkti automobilį „Volga“ - tų laikų prabangos simbolį.
„Žalgiryje“ viskas buvo kiek kukliau, bet, lyginant su kitų profesijų atstovais, futbolininkai gyveno tikrai neblogai. Be abejo, geresni futbolininkai buvo „įdarbinti“ gamyklose, gaudavome atlyginimą, premijas. Tačiau nereikėtų apsigauti. Kad ir kaip būtų, iš tų pinigų futbolininkai nepraturtėdavo, baigus karjerą daugeliui teko susidurti su niūria realybe, kai nėra nei pinigų, nei jokios profesijos ar darbo įgūdžių.
- Kalbant apie karjeros pabaigą. Jūs 1971 ir 1972 m. buvote išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku, o 1973 m. netikėtai pasitraukėte ne tik iš „Žalgirio“, bet ir iš didžiojo futbolo. Kas nutiko?
- Viskas prasidėjo prieš 1973 m. sezoną, vienos iš išvykų į užsienį metu. Su keliais komandos draugais norėjome išsikeisti rublius į tos šalies valiutą, o tuometiniam „Žalgirio“ treneriui Serafimui Cholodkovui pasirodė, kad mes neturėtume to daryti. Kilo nedidelis konfliktas. Vėliau lyg ir viskas aprimo, bet prasidėjus čempionatui pasipylė priekaištai, kritika, trenerio nepasitenkinimas. Nenorėjau su tuo taikstytis ar nuolankiai tylėti. Žinojau savo kainą, koks esu futbolininkas, ką galiu padaryti aikštėje, o ko negaliu. Mačiau, kad manęs nevertina, tad paprasčiausiai atsisveikinau ir išėjau. Tai buvo elementarus trenerio ir futbolininko konfliktas. Vėliau, jau pats dirbdamas treneriu, ne kartą buvau panašiose konfliktinėse situacijose su futbolininkais. Visada pasisakiau už normalų, žmogišką bendravimą. Be abejo, tam tikras atstumas tarp trenerio ir žaidėjo turi būti, negali treneris su futbolininkais kartu žaisti kortomis ar gerti alaus. Bet turi būti žmoniškumas - reikia mokėti išklausyti, suprasti žaidėją. O tuo metu „Žalgiryje“ tokio bendravimo nebuvo. Aišku, trinktelėjęs durimis aš visiškai negalvojau apie ateitį, kokia bus tolesnė mano karjera, iš ko aš gyvensiu.
- Bet, regis, ateitis buvo gana šviesi. Jau po kelerių metų sugrįžote į „Žalgirį“ kaip vyriausiasis treneris ir su šia komanda iškovojote didžiausias pergales.
- Taip buvo vėliau, bet iš karto buvo labai sunku. Didelių pinigų būdamas futbolininku neuždirbau, o ir tie pinigai jaunystėje labai greitai išgaruodavo. Man pasisekė, kad gavau darbą Respublikiniame sporto centre, buvau atsakingas už futbolą. Be to, buvusio „Žalgirio“ futbolininko Algirdo Kulikausko kvietimu pradėjau treniruoti iš Vilniaus pedagoginio instituto studentų sudarytą „Šviesos“ komandą. SSRS jaunių čempionate užėmėme antrą vietą, sėkmingai dalyvavome moksleivių pirmenybėse.
Žodžiu, kažkokie rezultatai buvo, bet abejoju, ar jų būtų pakakę užimti „Žalgirio“ komandos vyriausiojo trenerio postą. Galima sakyti, kad man pasisekė, nes tuometinis Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ pirmininkas Viktoras Želvys pasiūlė man sugrįžti į komandą. Žinau, kad daug kas jo nesuprato, atkalbinėjo, kalbėjo, kad Zelkevičius yra labai konfliktiškas žmogus ir pan. Aš galiu pasakyti, kad buvau ir esu principingas žmogus, ir dėl tų principų kildavo konfliktų, bet tuo pat metu aš apgalvodavau kiekvieną savo poelgį ir jei būdavau neteisus - sugebėdavau ir atsiprašyti, pripažinti klaidą. Bet tiesiog plaukti pasroviui niekada nemokėjau ir nenorėjau. Turiu savo principus, gerus ar blogus, bet turiu. Būdamas treneriu buvau sukūręs savo darbo sistemą ir stengiausi jos nuosekliai laikytis. Man labai patiko žymaus sovietinio trenerio Konstantino Beskovo žodžiai: „Sistema niekada nenuvilia, nuvilia tik žmonės“. Jei jau sugalvojai ką nors, tai ir laikykis iki galo, nesiblaškyk.
- Su „Žalgiriu“ jūs dirbote daugiau nei dešimt metų. Laiko ir erdvės nuosekliam darbui pakako.
- Iš tiesų, nuo 1977 iki 1982 ir nuo 1985 iki 1991 m. dirbau su „Žalgiriu“. Šiek tiek gaila, kad po sėkmingo pasirodymo 1982 m., kai laimėjome I lygą ir iškovojome teisę žaisti aukščiausiajame SSRS futbolo divizione žaidėjai sukilo prieš mane. Tiesą sakant, dėl to ir pats buvau kaltas. Padariau klaidų, gal nelabai žmoniškai elgiausi. Pergalės išpuikino ir futbolininkus, jie pareiškė, kad nenori dirbti su Zelkevičiumi, ir man teko pasitraukti. Tačiau 1985 m., kai „Žalgiris“ labai nesėkmingai startavo ir rizikavo iškristi iš aukščiausiosios lygos, tie patys futbolininkai atėjo pas mane į namus ir paprašė sugrįžti. Sutikau, bet su sąlyga, kad jie darys tai, ką aš pasakysiu. Buvo tokių, kurie prieštaravo, nenorėjo, kad aš ateičiau. Bet iš esmės komanda buvo labai perspektyvi, sudaryta ir iš jaunų, gabių futbolininkų, ir iš patyrusių žaidėjų. Pagrindinė problema buvo ta, kad komandoje tvyrojo anarchija, futbolininkai neatsakingai treniravosi, manė, kad „nuėmę“ Zelkevičių jie gali daryti bet ką. Pradėjus kryptingai dirbti - atsirado ir rezultatas. 1985 m. mes baigėme 7-ojoje vietoje, po metų buvome 8-i, o 1987 m. iškovojome bronzą. Ir nors visi daugiausiai kalba tik apie šį pasiekimą, man asmeniškai labai daug reiškia ir 1988 m. užimta 5-oji vieta bei 1989 m. - 4-oji pozicija. Tai reiškė, kad mes buvome tarp kelių elitinių SSRS komandų ir kelerius metus iš eilės iškovojome teisę žaisti Europos taurių turnyruose.
- Užsiminėte apie trenerio sistemą. Kokie buvo jos esminiai akcentai?
- Treniruoti man tas pats kaip piešti paveikslą. Turi mėgstamas spalvas, žinai, ką nori ant drobės matyti, ir turi mokėti tai padaryti. Jei man patinka žaisti atakuojantį futbolą, tai ir į komandą rinkau tuos žmones, kurie mokėjo ne tik griauti, bet ir kurti. Kaip pavyzdį pateiksiu Sigitą Jakubauską. Pradėjęs žaisti „Žalgiryje“ jis ne vienus metus buvo puolėjas. Bet mano sistemoje jam buvo numatyta gynėjo vieta, nes jis mokėjo ne tik pulti, bet ir labai kibiai gynėsi. Ir šioje pozicijoje jis atsiskleidė visu gražumu. Mes jam atidavėme visą kraštą, kad jis laisvai žaistų nuo savų iki varžovų vartų. Ir jo dėka mes pelnėme ne vieną įvartį. Pagaliau mano tikslas buvo, kad komanda ne tik laimėtų, bet ir žaistų gražiai, išraiškingai. Be abejo, tam reikėjo atitinkamų atlikėjų, žaidėjų, kurie galėtų įgyvendinti jiems keliamas užduotis. Gal iš šalies žiūrint atrodo, kad „Žalgiryje“ 1985-1990 m. kaip tyčia atsirado daug aukšto lygio futbolininkų. Tai buvo nuoseklaus, kruopštaus darbo vaisius. Galima sakyti, kad „Žalgiriui“ dirbo visa Lietuva, visi vaikų treneriai. Ir aš pats dažnai važinėdavau po Lietuvą, stebėjau daugybę varžybų, mane kviesdavo, siūlydavo pažiūrėti į vieną ar kitą jauną futbolininką. Buvome sukūrę labai efektyvią jaunų futbolininkų rengimo sistemą, visi dirbome siekdami vieno tikslo.
Kita vertus, patekus į „Žalgirį“ talentingiems futbolininkams toliau augti padėjo aukštas SSRS futbolo lygis. Neabejoju, kad jei Arminas Narbekovas nuo 18 metų būtų žaidęs ne SSRS pirmenybėse, o dabartinėje Lietuvos A lygoje, tai jis niekada nebūtų tapęs tokiu ryškiu, savitu futbolininku. Arminas buvo labai talentingas, bet panašių talentų tarp jaunimo galima rasti ir šiais laikais. Tačiau dabar mūsų futbolas yra pilkas, jame vyrauja vidutinybės, ir net talentingi žaidėjai šioje terpėje neturi kur ir kaip pasireikšti.
- Kaip jautėtės, kai 1990 m. „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS pirmenybių?
- Tai buvo pats didžiausias smūgis tiek man, tiek „Žalgiriui“, tiek visam Lietuvos futbolui. Tikiu, kad jei būtume turėję galimybę toliau kovoti tokio lygio varžybose, mes būtume išaugę į stiprią, europinę futbolo komandą. Bet tada apie sportą niekas negalvojo. Sprendimus priėmė politikai, „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS čempionato. Bet Lietuvos čempionate mums nebuvo kas veikti. Futbolininkai prarado motyvaciją, labai staigiai smuko jų sportinė forma. Paprasčiausiai jiems buvo neįdomu. Tad per kelerius metus didžioji senojo „Žalgirio“ žaidėjų dalis išvyko į užsienį. Aš iki šiol manau, kad buvo padaryta klaida. Iš viso niekada nereikia sporto maišyti su politika. Ir būtent su sportu galima pasiekti tokių pergalių prieš kitų šalių atstovus, apie kurias politikai gali tik svajoti.
- Po „Žalgirio“ jūs dar ne vienus metus darbavotės su Lietuvos rinktine. Nors iš pradžių komandoje žaidė daugelis buvusių žalgiriečių, prasimušti į finalinius Europos ar pasaulio čempionato etapus taip ir nepavyko.
- Deja, tai jau nebuvo to paties „Žalgirio“ žaidėjai. Jie jau žaidė įvairiuose užsienio klubuose, į rinktinę susirinkdavo skirtingai pasiruošę, geriau ar prasčiau treniruoti. Man pasirodė, kad tuo metu jie jau buvo šiek tiek priblėsę, išsisėmę. Jie jau nebuvo aukščiausiame karjeros pike, gal ir motyvacija buvo sumažėjusi. Nors iki šiol manau, kad net ir tokiomis sąlygomis galėjome pasiekti daugiau. Reikėjo tik nuosekliai dirbti. Bet ne, visi skubino, reikalavo rezultato, pergalių. O jų nebuvo tiek, kiek norėjosi. Pagaliau, trūko elementaraus pasitikėjimo, savitarpio supratimo tarp rinktinės trenerių ir Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovų. Nors su Vytautu Dirmeikiu mes ir žaidėme, vėliau aš jį treniravau, o jis mane pats pakvietė į rinktinę, nuoširdžių santykių mums užmegzti taip ir nepavyko. O tas negatyvas geriau dirbti tikrai nepadėjo. Niekas nepasikeitė ir atėjus naujai LFF valdžiai. Aš ir dabar esu įsitikinęs, kad ne tik treneris, bet ir federacijos vadai yra atsakingi už rinktinės rezultatus. Vien jau dėl to, kad jie renkasi trenerį, todėl irgi turi prisiimti atsakomybę. Jie turėjo gerai viską apgalvoti, įvertinti trenerio kompetenciją, sugebėjimus, žmogiškuosius aspektus - tokius kaip bendravimas su žaidėjais, žiniasklaida ir pan. Negali taip būti, kad paskiriamas geras treneris, o po metų jau atleidžiamas blogas specialistas. Jei jis toks blogas, tai kodėl jis apskritai pateko į rinktinę. Į šį klausimą turėtų atsakyti LFF vadovas.
- Benjaminai, ar jūs esate patenkintas savo kaip trenerio karjera?
- Tikriausiai žmogus niekada nebūna iki galo kuo nors patenkintas. Galvoji, kad ir tą galėjai geriau padaryti, ir ten - daugiau pasiekti. Bet iš esmės tai, ką mes nuveikėme su Vilniaus „Žalgiriu“, tai buvo maksimumas, ką galėjome pasiekti. Gaila, kad vėliau nebuvo tinkamų sąlygų realizuoti savo sumanymus, planus. Kita vertus, didžiausias atlygis treneriui - žmonių pagarba ir padėka. Jūs neįsivaizduojate, kaip man malonu, kai mane gatvėje sustabdo žmonės ir dėkoja už tą futbolą, kurį „Žalgiris“ demonstravo prieš 25 metus. Tai yra didžiausia dovana treneriui, kad jį atsimena per jo komandos žaidimą. Žmonės, jei tu jiems dovanojai džiaugsmą, tavęs niekada neužmirš.
- Jums neseniai sukako 70 metų. Ką dar norėtumėte nuveikti, ar dar turite kokių nors planų, sumanymų, ambicijų?
- Kai kalbate apie mano amžių, turiu pasakyti, kad tikrai nejaučiu jokios metų naštos. Neretai pagalvoju, kad dar galėčiau ir padėti, patarti, pasidalyti patirtimi, tik kad tų patarimų Lietuvoje niekam nereikia. Pagalvoju ir apie tai, kad būtų galima parašyti atsiminimų knygą. Medžiagos yra labai daug, mintys dar normaliai dėliojasi. Bet reikia prisiversti. Deja, kol kas to padaryti nepavyksta.
Žodžiu, kažkokie rezultatai buvo, bet abejoju, ar jų būtų pakakę užimti „Žalgirio“ komandos vyriausiojo trenerio postą. Galima sakyti, kad man pasisekė, nes tuometinis Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ pirmininkas Viktoras Želvys pasiūlė man sugrįžti į komandą. Žinau, kad daug kas jo nesuprato, atkalbinėjo, kalbėjo, kad Zelkevičius yra labai konfliktiškas žmogus ir pan. Aš galiu pasakyti, kad buvau ir esu principingas žmogus, ir dėl tų principų kildavo konfliktų, bet tuo pat metu aš apgalvodavau kiekvieną savo poelgį ir jei būdavau neteisus - sugebėdavau ir atsiprašyti, pripažinti klaidą. Bet tiesiog plaukti pasroviui niekada nemokėjau ir nenorėjau. Turiu savo principus, gerus ar blogus, bet turiu. Būdamas treneriu buvau sukūręs savo darbo sistemą ir stengiausi jos nuosekliai laikytis. Man labai patiko žymaus sovietinio trenerio Konstantino Beskovo žodžiai: „Sistema niekada nenuvilia, nuvilia tik žmonės“. Jei jau sugalvojai ką nors, tai ir laikykis iki galo, nesiblaškyk.
- Su „Žalgiriu“ jūs dirbote daugiau nei dešimt metų. Laiko ir erdvės nuosekliam darbui pakako.
- Iš tiesų, nuo 1977 iki 1982 ir nuo 1985 iki 1991 m. dirbau su „Žalgiriu“. Šiek tiek gaila, kad po sėkmingo pasirodymo 1982 m., kai laimėjome I lygą ir iškovojome teisę žaisti aukščiausiajame SSRS futbolo divizione žaidėjai sukilo prieš mane. Tiesą sakant, dėl to ir pats buvau kaltas. Padariau klaidų, gal nelabai žmoniškai elgiausi. Pergalės išpuikino ir futbolininkus, jie pareiškė, kad nenori dirbti su Zelkevičiumi, ir man teko pasitraukti. Tačiau 1985 m., kai „Žalgiris“ labai nesėkmingai startavo ir rizikavo iškristi iš aukščiausiosios lygos, tie patys futbolininkai atėjo pas mane į namus ir paprašė sugrįžti. Sutikau, bet su sąlyga, kad jie darys tai, ką aš pasakysiu. Buvo tokių, kurie prieštaravo, nenorėjo, kad aš ateičiau. Bet iš esmės komanda buvo labai perspektyvi, sudaryta ir iš jaunų, gabių futbolininkų, ir iš patyrusių žaidėjų. Pagrindinė problema buvo ta, kad komandoje tvyrojo anarchija, futbolininkai neatsakingai treniravosi, manė, kad „nuėmę“ Zelkevičių jie gali daryti bet ką. Pradėjus kryptingai dirbti - atsirado ir rezultatas. 1985 m. mes baigėme 7-ojoje vietoje, po metų buvome 8-i, o 1987 m. iškovojome bronzą. Ir nors visi daugiausiai kalba tik apie šį pasiekimą, man asmeniškai labai daug reiškia ir 1988 m. užimta 5-oji vieta bei 1989 m. - 4-oji pozicija. Tai reiškė, kad mes buvome tarp kelių elitinių SSRS komandų ir kelerius metus iš eilės iškovojome teisę žaisti Europos taurių turnyruose.
- Užsiminėte apie trenerio sistemą. Kokie buvo jos esminiai akcentai?
- Treniruoti man tas pats kaip piešti paveikslą. Turi mėgstamas spalvas, žinai, ką nori ant drobės matyti, ir turi mokėti tai padaryti. Jei man patinka žaisti atakuojantį futbolą, tai ir į komandą rinkau tuos žmones, kurie mokėjo ne tik griauti, bet ir kurti. Kaip pavyzdį pateiksiu Sigitą Jakubauską. Pradėjęs žaisti „Žalgiryje“ jis ne vienus metus buvo puolėjas. Bet mano sistemoje jam buvo numatyta gynėjo vieta, nes jis mokėjo ne tik pulti, bet ir labai kibiai gynėsi. Ir šioje pozicijoje jis atsiskleidė visu gražumu. Mes jam atidavėme visą kraštą, kad jis laisvai žaistų nuo savų iki varžovų vartų. Ir jo dėka mes pelnėme ne vieną įvartį. Pagaliau mano tikslas buvo, kad komanda ne tik laimėtų, bet ir žaistų gražiai, išraiškingai. Be abejo, tam reikėjo atitinkamų atlikėjų, žaidėjų, kurie galėtų įgyvendinti jiems keliamas užduotis. Gal iš šalies žiūrint atrodo, kad „Žalgiryje“ 1985-1990 m. kaip tyčia atsirado daug aukšto lygio futbolininkų. Tai buvo nuoseklaus, kruopštaus darbo vaisius. Galima sakyti, kad „Žalgiriui“ dirbo visa Lietuva, visi vaikų treneriai. Ir aš pats dažnai važinėdavau po Lietuvą, stebėjau daugybę varžybų, mane kviesdavo, siūlydavo pažiūrėti į vieną ar kitą jauną futbolininką. Buvome sukūrę labai efektyvią jaunų futbolininkų rengimo sistemą, visi dirbome siekdami vieno tikslo.
Kita vertus, patekus į „Žalgirį“ talentingiems futbolininkams toliau augti padėjo aukštas SSRS futbolo lygis. Neabejoju, kad jei Arminas Narbekovas nuo 18 metų būtų žaidęs ne SSRS pirmenybėse, o dabartinėje Lietuvos A lygoje, tai jis niekada nebūtų tapęs tokiu ryškiu, savitu futbolininku. Arminas buvo labai talentingas, bet panašių talentų tarp jaunimo galima rasti ir šiais laikais. Tačiau dabar mūsų futbolas yra pilkas, jame vyrauja vidutinybės, ir net talentingi žaidėjai šioje terpėje neturi kur ir kaip pasireikšti.
- Kaip jautėtės, kai 1990 m. „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS pirmenybių?
- Tai buvo pats didžiausias smūgis tiek man, tiek „Žalgiriui“, tiek visam Lietuvos futbolui. Tikiu, kad jei būtume turėję galimybę toliau kovoti tokio lygio varžybose, mes būtume išaugę į stiprią, europinę futbolo komandą. Bet tada apie sportą niekas negalvojo. Sprendimus priėmė politikai, „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS čempionato. Bet Lietuvos čempionate mums nebuvo kas veikti. Futbolininkai prarado motyvaciją, labai staigiai smuko jų sportinė forma. Paprasčiausiai jiems buvo neįdomu. Tad per kelerius metus didžioji senojo „Žalgirio“ žaidėjų dalis išvyko į užsienį. Aš iki šiol manau, kad buvo padaryta klaida. Iš viso niekada nereikia sporto maišyti su politika. Ir būtent su sportu galima pasiekti tokių pergalių prieš kitų šalių atstovus, apie kurias politikai gali tik svajoti.
- Po „Žalgirio“ jūs dar ne vienus metus darbavotės su Lietuvos rinktine. Nors iš pradžių komandoje žaidė daugelis buvusių žalgiriečių, prasimušti į finalinius Europos ar pasaulio čempionato etapus taip ir nepavyko.
- Deja, tai jau nebuvo to paties „Žalgirio“ žaidėjai. Jie jau žaidė įvairiuose užsienio klubuose, į rinktinę susirinkdavo skirtingai pasiruošę, geriau ar prasčiau treniruoti. Man pasirodė, kad tuo metu jie jau buvo šiek tiek priblėsę, išsisėmę. Jie jau nebuvo aukščiausiame karjeros pike, gal ir motyvacija buvo sumažėjusi. Nors iki šiol manau, kad net ir tokiomis sąlygomis galėjome pasiekti daugiau. Reikėjo tik nuosekliai dirbti. Bet ne, visi skubino, reikalavo rezultato, pergalių. O jų nebuvo tiek, kiek norėjosi. Pagaliau, trūko elementaraus pasitikėjimo, savitarpio supratimo tarp rinktinės trenerių ir Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovų. Nors su Vytautu Dirmeikiu mes ir žaidėme, vėliau aš jį treniravau, o jis mane pats pakvietė į rinktinę, nuoširdžių santykių mums užmegzti taip ir nepavyko. O tas negatyvas geriau dirbti tikrai nepadėjo. Niekas nepasikeitė ir atėjus naujai LFF valdžiai. Aš ir dabar esu įsitikinęs, kad ne tik treneris, bet ir federacijos vadai yra atsakingi už rinktinės rezultatus. Vien jau dėl to, kad jie renkasi trenerį, todėl irgi turi prisiimti atsakomybę. Jie turėjo gerai viską apgalvoti, įvertinti trenerio kompetenciją, sugebėjimus, žmogiškuosius aspektus - tokius kaip bendravimas su žaidėjais, žiniasklaida ir pan. Negali taip būti, kad paskiriamas geras treneris, o po metų jau atleidžiamas blogas specialistas. Jei jis toks blogas, tai kodėl jis apskritai pateko į rinktinę. Į šį klausimą turėtų atsakyti LFF vadovas.
- Benjaminai, ar jūs esate patenkintas savo kaip trenerio karjera?
- Tikriausiai žmogus niekada nebūna iki galo kuo nors patenkintas. Galvoji, kad ir tą galėjai geriau padaryti, ir ten - daugiau pasiekti. Bet iš esmės tai, ką mes nuveikėme su Vilniaus „Žalgiriu“, tai buvo maksimumas, ką galėjome pasiekti. Gaila, kad vėliau nebuvo tinkamų sąlygų realizuoti savo sumanymus, planus. Kita vertus, didžiausias atlygis treneriui - žmonių pagarba ir padėka. Jūs neįsivaizduojate, kaip man malonu, kai mane gatvėje sustabdo žmonės ir dėkoja už tą futbolą, kurį „Žalgiris“ demonstravo prieš 25 metus. Tai yra didžiausia dovana treneriui, kad jį atsimena per jo komandos žaidimą. Žmonės, jei tu jiems dovanojai džiaugsmą, tavęs niekada neužmirš.
- Jums neseniai sukako 70 metų. Ką dar norėtumėte nuveikti, ar dar turite kokių nors planų, sumanymų, ambicijų?
- Kai kalbate apie mano amžių, turiu pasakyti, kad tikrai nejaučiu jokios metų naštos. Neretai pagalvoju, kad dar galėčiau ir padėti, patarti, pasidalyti patirtimi, tik kad tų patarimų Lietuvoje niekam nereikia. Pagalvoju ir apie tai, kad būtų galima parašyti atsiminimų knygą. Medžiagos yra labai daug, mintys dar normaliai dėliojasi. Bet reikia prisiversti. Deja, kol kas to padaryti nepavyksta.
DOSJĖ
Benjaminas Zelkevičius
Gimė 1944 m. vasario 6 d.
Karjera
1963-1967 Vilniaus „Žalgiris“ 150 23
1968 Donecko „Šachtior“ 19 3
1969-1973 Vilniaus „Žalgiris“ 181 27
(Metai, komanda, rungtynės, įvarčiai)
Treniruotos komandos
1976 Vilniaus „Šviesa“
1977-1982 Vilniaus „Žalgiris“
1985-1991 Vilniaus „Žalgiris“
1990-1991 Lietuvos rinktinė
1995-1997 Lietuvos rinktinė
1997 Naberežnyje Čelnų KAMAZ
1998 Volgogrado „Rotor“
1999 Jaroslavlio „Šinnik“
2000-2003 Lietuvos rinktinė
2002-2003 Kaliningrado „Baltika“
2004-2007 Liepojos „Metalurgs“
2009 Vladivostoko „Luč-Energija“
2009-2010 FM „Ateitis“
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/s ... pasroviui/" onclick="window.open(this.href);return false;
Buvęs ilgametis Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjas ir treneris, Lietuvos nacionalinės vyrų rinktinės strategas Benjaminas Zelkevičius praėjusią savaitę (vasario 6 d.) atšventė 70-ąjį gimtadienį. Ta proga „Sporto gyvenimas“ su B.Zelkevičiumi pasikalbėjo apie jo karjeros vingius, futbolininko ir trenerio patirtį bei planus.
Daugumai futbolo mėgėjų B.Zelkevičius siejasi su Sovietų Sąjungos futbolo pirmenybėse žibėjusia Vilniaus „Žalgirio“ komanda. Du kartus šiame klube dirbęs futbolo specialistas pirmuoju mėginimu (1977 m.) „Žalgirį“ iš II SSRS lygos išvedė į I, o 1982 m. - ir į aukščiausiąją lygą. 1987 m. B.Zelkevičiaus treniruojamas „Žalgiris“ SSRS pirmenybėse užėmė trečią vietą, tais pačiais metais iš žalgiriečių sudaryta komanda iškovojo aukso medalius pasaulinėse vasaros studentų žaidynėse. Vėlesniais laikais B.Zelkevičius treniravo Lietuvos nacionalinę vyrų futbolo rinktinę, įvairius Rusijos ir Latvijos futbolo klubus, o prieš kelerius metus trenerio karjerą baigė sostinės futbolo mokykloje „Ateitis“.
Tačiau B.Zelkevičius - ne tik treneris, bet ir futbolininkas. Nuo 1963 iki 1973 m. jis žaidė Vilniaus „Žalgirio“ komandoje, 1971 ir 1972 m. buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku. Per dešimt sezonų sužaidęs 331 rungtynes B.Zelkevičius įmušė 50 įvarčių ir pagal šį rodiklį tarp visų SSRS pirmenybėse žaidusių žalgiriečių užima 8 vietą.
- Benjaminai, kokia buvo jūsų pažintis su futbolu?
- Gimiau ir augau Kaune, Vilijampolės rajone. Pas mus tuo metu žaidė „Inkaro“ komanda, dalyvavusi Lietuvos pirmenybėse, tad tai buvo tikras futbolo rajonas. Tais laikais pas mus visi vaikai žaisdavo futbolą, ne išimtis ir aš. Buvo daug aikštelių, prie Nemuno plytėjo pievos, kuriose mes per atostogas nuo ryto iki vakaro gainiodavome kamuolį. Jei būdavo pamokos, tai futbolą žaisdavome prie mokyklos - pertraukų metu ar pamokoms pasibaigus. Iš esmės kito užsiėmimo ir nebuvo. Neatsitiktinai iš mūsų rajono kilo ne vienas futbolininkas, papildęs ir meistrų komandos - Vilniaus „Spartako“ (vėliau - „Žalgirio“) - gretas. 1963 m. prasidėjo „Žalgiryje“ ir mano karjera.
- Tikriausiai „Žalgirio“ trenerių dėmesį atkreipėte ne Vilijampolės pievose?
- Tikrai ne. Į „Žalgirį“ patekau būdamas 18-os, iš Kauno „Bangos“ komandos. Beje, futbolo treniruotes pradėjau lankyti vėlokai, būdamas 14 metų. Iki tol dar užsiiminėjau lengvąja atletika, bet galiausiai pasirinkau futbolą. Futbolo mokykloje pirmuoju mano treneriu buvo Algirdas Klimkevičius. Tai buvo geras specialistas ir puikus žmogus. Aš iki šiol saugau jo treniruočių konspektus, mes iki šiol bendraujame, pasišnekame. Žaidžiantį jo treniruotos Kauno „Bangos“ jaunių komandoje mane ir pastebėjo „Žalgirio“ treneriai.
- Kokie buvo pirmieji žingsniai meistrų komandoje?
- Į Vilnių atvažiavau 1963 m. pradžioje. Buvau jaunas, tad prireikė laiko, kad apsiprasčiau naujoje komandoje. Atvirai sakant, pirmasis sezonas nebuvo sėkmingas, Sovietų Sąjungos pirmenybių A klasės antroje grupėje (tuo metu aukščiausia buvo A klasės pirma grupė) iš 34 rungtynių sužaidžiau tik 19, o „Žalgiris“ užėmė 14 vietą iš 18 komandų. Regis, mane norėjo apskritai atleisti iš komandos, nors žaisdamas „Bangoje“ buvau sulaukęs kvietimų į Sovietų Sąjungos jaunių rinktinę, žaidžiau kartu su futbolininkais, kurie vėliau žaidė pajėgiose SSRS aukščiausiosios lygos komandose.
Tačiau antrasis sezonas buvo sėkmingesnis. Įsitvirtinau pagrindinėje komandos sudėtyje, pradėjau mušti įvarčius, pagerėjo ir „Žalgirio“ rezultatai. 1964 ir 1965 m. savo pogrupyje užėmėme antrą vietą, aš pagal pelnytus įvarčius nusileidau tik Romualdui Juškai. Bet finaliniuose turnyruose mums niekaip nepavyko patekti į pajėgiausių komandų ketvertuką, kuris savo ruožtu pelnydavo kelialapius į aukščiausiąją lygą. Bet taip buvo ne dėl mūsų kaltės.
Manau, kad pagal pajėgumą mes tuo metu buvome verti žaisti ir aukščiausiojoje lygoje. Tačiau finalinėse varžybose prasidėdavo įvairiausios machinacijos, kitos komandos buvo turtingesnės, įtakingesnės, todėl mes nuolat likdavome už ketvertuko ribos.
1966 m. mes netgi laimėjome A klasės antros grupės I pogrupio varžybas, bet finaliniame ture užėmėme antrą vietą ir vėl likome be nieko. Po tokio nusivylimo kitas sezonas buvo prastesnis, o 1968 m. aš jau praleidau Ukrainoje, Donecko „Šachtior“ komandoje.
- Jei neklystu, tuo metu „Šachtior“ gretose žaidė ir vienas geriausių SSRS futbolo trenerių Valerijus Lobanovskis?
- Taip, ir būtent jo kvietimu aš ir atvykau į Donecką. Pradžia buvo labai gera, pirmame rate žaidžiau pagrindinėje sudėtyje. Bet vėliau dėl konflikto su treneriu komandą paliko V.Lobanovskis, o treneris, matyt, galvodamas, kad aš esu Valerijaus sąjungininkas, pradėjo mane ignoruoti. Gaila, kad taip atsitiko, nes man ten neblogai sekėsi. Pelniau tris įvarčius, vieną iš jų - išvykoje į Kijevo „Dinamo“ vartus. Pamenu, rungtynės baigėsi lygiosiomis 1:1, o jas stebėjo pilnas stadionas - beveik 100 tūkst. žmonių.
Iš tiesų su V.Lobanovskiu mes buvome geri draugai, Donecke gyvenome viename viešbutyje, daug bendravome. Jis buvo labai įdomus, malonus žmogus, tikras futbolo profesionalas. Beje, po to, kai paliko „Šachtior“ komandą, jis baigė futbolininko karjerą ir pradėjo treniruoti Dniepropetrovsko „Dnepr“ ekipą. Kitais metais jis mane kvietė į „Dnepr“, bet aš atsisakiau.
- Kodėl?
- Visų pirma todėl, kad pasiilgau namų, pasiilgau Lietuvos. Be to, sugrįžti kvietė „Žalgirio“ vadovai. Tuo metu vilniečiai kūrė ambicingą komandą, sukvietė pajėgius, kituose SSRS klubuose žaidusius Lietuvos futbolininkus. Iš tiesų tais metais mūsų komanda buvo labai stipri, į Vilnių atvykę varžovai būdavo pasmerkti nesėkmei. Mes tapome savo pogrupio nugalėtojais ir patekome į finalinį keturių komandų turnyrą. Jis vyko Simferopolyje, o į aukščiausiąją lygą pateko tik nugalėtojas. Beje, tame turnyre dalyvavo ir V.Lobanovskis su „Dnepr“ ekipa. Pamenu, prieš varžybas jis man sakė, kad jei turėtų tokią komandą kaip „Žalgiris“, tai net į stadioną nevažiuotų, nes žinotų, kad mes ir taip laimėsime. Tai buvo ne šiaip komplimentas ar gražūs žodžiai. Mes iš tiesų tuo metu buvome geriausi. Bet vis tiek turnyre užėmėme paskutinę vietą. Ir vėl pasikartojo įprastinė istorija - nuo pirmų rungtynių teisėjai pradėjo mus iš peties doroti. Pirmose rungtynėse buvo pašalinti du mūsų futbolininkai, jas mes pralaimėjome 0:1. Ir to užteko, kad liktume už aukščiausiosios lygos borto.
- Po tokių nuotykių gali ir rankos nusvirti.
- Blogiausia, kad ir nusviro. Ir ne tik futbolininkams. Rankos nusviro ir už futbolą atsakingiems valdžios žmonėms. Sumažėjo palaikymas, dėmesys, pagaliau ir mes, futbolininkai, praradome motyvaciją. 1970 m. dar išsilaikėme pirmojoje lygoje, o 1971 m. „Žalgiris“ užėmė 20-ą vietą ir iškrito į II lygą.
- Ar po to nesigailėjote, kad nepriėmėte V.Lobanovskio pasiūlymo?
- O ko gailėtis? Aš niekuomet nesigailiu to, ką padariau, gailiuosi to, ko nepadariau. O kaip buvo - taip.
- Bet „Dnepr“ galiausiai prasiveržė į aukščiausiąją lygą, o „Žalgiris“ - ne.
- Iš tiesų Valerijui per trejus metus pavyko išvesti komandą į aukščiausiąją lygą, bet negaliu sakyti, kad dėl to labai gailėjausi. Man norėjosi žaisti Lietuvoje, suburti gerą komandą ir savo jėgomis patekti į aukščiausiąją lygą. Pagaliau ir sąlygos to meto „Žalgiryje“ mums buvo sudarytos labai geros.
- Jei ne paslaptis, kokios buvo tos sąlygos?
- Be abejo, Donecke jos buvo geriausios. Kiekvienas „Šachtior“ futbolininkas buvo fiktyviai įdarbintas miesto šachtoje ir gaudavo papildomą „šachtininko“ atlyginimą. Tiesa, jo dydis priklausė nuo trenerio sprendimo, bet jis tikrai nebuvo mažas. Be to, dar buvo premijos. Pamenu, kad prieš kiekvienas rungtynes pas mus apsilankydavo vietos Centro komiteto pirmasis sekretorius ir pažadėdavo už pergalę konkrečią pinigų sumą. Neretai gaudavome mėnesio atlyginimo dydžio premiją. Iš penkių tokių premijų futbolininkas galėjo nusipirkti automobilį „Volga“ - tų laikų prabangos simbolį.
„Žalgiryje“ viskas buvo kiek kukliau, bet, lyginant su kitų profesijų atstovais, futbolininkai gyveno tikrai neblogai. Be abejo, geresni futbolininkai buvo „įdarbinti“ gamyklose, gaudavome atlyginimą, premijas. Tačiau nereikėtų apsigauti. Kad ir kaip būtų, iš tų pinigų futbolininkai nepraturtėdavo, baigus karjerą daugeliui teko susidurti su niūria realybe, kai nėra nei pinigų, nei jokios profesijos ar darbo įgūdžių.
- Kalbant apie karjeros pabaigą. Jūs 1971 ir 1972 m. buvote išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku, o 1973 m. netikėtai pasitraukėte ne tik iš „Žalgirio“, bet ir iš didžiojo futbolo. Kas nutiko?
- Viskas prasidėjo prieš 1973 m. sezoną, vienos iš išvykų į užsienį metu. Su keliais komandos draugais norėjome išsikeisti rublius į tos šalies valiutą, o tuometiniam „Žalgirio“ treneriui Serafimui Cholodkovui pasirodė, kad mes neturėtume to daryti. Kilo nedidelis konfliktas. Vėliau lyg ir viskas aprimo, bet prasidėjus čempionatui pasipylė priekaištai, kritika, trenerio nepasitenkinimas. Nenorėjau su tuo taikstytis ar nuolankiai tylėti. Žinojau savo kainą, koks esu futbolininkas, ką galiu padaryti aikštėje, o ko negaliu. Mačiau, kad manęs nevertina, tad paprasčiausiai atsisveikinau ir išėjau. Tai buvo elementarus trenerio ir futbolininko konfliktas. Vėliau, jau pats dirbdamas treneriu, ne kartą buvau panašiose konfliktinėse situacijose su futbolininkais. Visada pasisakiau už normalų, žmogišką bendravimą. Be abejo, tam tikras atstumas tarp trenerio ir žaidėjo turi būti, negali treneris su futbolininkais kartu žaisti kortomis ar gerti alaus. Bet turi būti žmoniškumas - reikia mokėti išklausyti, suprasti žaidėją. O tuo metu „Žalgiryje“ tokio bendravimo nebuvo. Aišku, trinktelėjęs durimis aš visiškai negalvojau apie ateitį, kokia bus tolesnė mano karjera, iš ko aš gyvensiu.
- Bet, regis, ateitis buvo gana šviesi. Jau po kelerių metų sugrįžote į „Žalgirį“ kaip vyriausiasis treneris ir su šia komanda iškovojote didžiausias pergales.
- Taip buvo vėliau, bet iš karto buvo labai sunku. Didelių pinigų būdamas futbolininku neuždirbau, o ir tie pinigai jaunystėje labai greitai išgaruodavo. Man pasisekė, kad gavau darbą Respublikiniame sporto centre, buvau atsakingas už futbolą. Be to, buvusio „Žalgirio“ futbolininko Algirdo Kulikausko kvietimu pradėjau treniruoti iš Vilniaus pedagoginio instituto studentų sudarytą „Šviesos“ komandą. SSRS jaunių čempionate užėmėme antrą vietą, sėkmingai dalyvavome moksleivių pirmenybėse.
Žodžiu, kažkokie rezultatai buvo, bet abejoju, ar jų būtų pakakę užimti „Žalgirio“ komandos vyriausiojo trenerio postą. Galima sakyti, kad man pasisekė, nes tuometinis Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ pirmininkas Viktoras Želvys pasiūlė man sugrįžti į komandą. Žinau, kad daug kas jo nesuprato, atkalbinėjo, kalbėjo, kad Zelkevičius yra labai konfliktiškas žmogus ir pan. Aš galiu pasakyti, kad buvau ir esu principingas žmogus, ir dėl tų principų kildavo konfliktų, bet tuo pat metu aš apgalvodavau kiekvieną savo poelgį ir jei būdavau neteisus - sugebėdavau ir atsiprašyti, pripažinti klaidą. Bet tiesiog plaukti pasroviui niekada nemokėjau ir nenorėjau. Turiu savo principus, gerus ar blogus, bet turiu. Būdamas treneriu buvau sukūręs savo darbo sistemą ir stengiausi jos nuosekliai laikytis. Man labai patiko žymaus sovietinio trenerio Konstantino Beskovo žodžiai: „Sistema niekada nenuvilia, nuvilia tik žmonės“. Jei jau sugalvojai ką nors, tai ir laikykis iki galo, nesiblaškyk.
- Su „Žalgiriu“ jūs dirbote daugiau nei dešimt metų. Laiko ir erdvės nuosekliam darbui pakako.
- Iš tiesų, nuo 1977 iki 1982 ir nuo 1985 iki 1991 m. dirbau su „Žalgiriu“. Šiek tiek gaila, kad po sėkmingo pasirodymo 1982 m., kai laimėjome I lygą ir iškovojome teisę žaisti aukščiausiajame SSRS futbolo divizione žaidėjai sukilo prieš mane. Tiesą sakant, dėl to ir pats buvau kaltas. Padariau klaidų, gal nelabai žmoniškai elgiausi. Pergalės išpuikino ir futbolininkus, jie pareiškė, kad nenori dirbti su Zelkevičiumi, ir man teko pasitraukti. Tačiau 1985 m., kai „Žalgiris“ labai nesėkmingai startavo ir rizikavo iškristi iš aukščiausiosios lygos, tie patys futbolininkai atėjo pas mane į namus ir paprašė sugrįžti. Sutikau, bet su sąlyga, kad jie darys tai, ką aš pasakysiu. Buvo tokių, kurie prieštaravo, nenorėjo, kad aš ateičiau. Bet iš esmės komanda buvo labai perspektyvi, sudaryta ir iš jaunų, gabių futbolininkų, ir iš patyrusių žaidėjų. Pagrindinė problema buvo ta, kad komandoje tvyrojo anarchija, futbolininkai neatsakingai treniravosi, manė, kad „nuėmę“ Zelkevičių jie gali daryti bet ką. Pradėjus kryptingai dirbti - atsirado ir rezultatas. 1985 m. mes baigėme 7-ojoje vietoje, po metų buvome 8-i, o 1987 m. iškovojome bronzą. Ir nors visi daugiausiai kalba tik apie šį pasiekimą, man asmeniškai labai daug reiškia ir 1988 m. užimta 5-oji vieta bei 1989 m. - 4-oji pozicija. Tai reiškė, kad mes buvome tarp kelių elitinių SSRS komandų ir kelerius metus iš eilės iškovojome teisę žaisti Europos taurių turnyruose.
- Užsiminėte apie trenerio sistemą. Kokie buvo jos esminiai akcentai?
- Treniruoti man tas pats kaip piešti paveikslą. Turi mėgstamas spalvas, žinai, ką nori ant drobės matyti, ir turi mokėti tai padaryti. Jei man patinka žaisti atakuojantį futbolą, tai ir į komandą rinkau tuos žmones, kurie mokėjo ne tik griauti, bet ir kurti. Kaip pavyzdį pateiksiu Sigitą Jakubauską. Pradėjęs žaisti „Žalgiryje“ jis ne vienus metus buvo puolėjas. Bet mano sistemoje jam buvo numatyta gynėjo vieta, nes jis mokėjo ne tik pulti, bet ir labai kibiai gynėsi. Ir šioje pozicijoje jis atsiskleidė visu gražumu. Mes jam atidavėme visą kraštą, kad jis laisvai žaistų nuo savų iki varžovų vartų. Ir jo dėka mes pelnėme ne vieną įvartį. Pagaliau mano tikslas buvo, kad komanda ne tik laimėtų, bet ir žaistų gražiai, išraiškingai. Be abejo, tam reikėjo atitinkamų atlikėjų, žaidėjų, kurie galėtų įgyvendinti jiems keliamas užduotis. Gal iš šalies žiūrint atrodo, kad „Žalgiryje“ 1985-1990 m. kaip tyčia atsirado daug aukšto lygio futbolininkų. Tai buvo nuoseklaus, kruopštaus darbo vaisius. Galima sakyti, kad „Žalgiriui“ dirbo visa Lietuva, visi vaikų treneriai. Ir aš pats dažnai važinėdavau po Lietuvą, stebėjau daugybę varžybų, mane kviesdavo, siūlydavo pažiūrėti į vieną ar kitą jauną futbolininką. Buvome sukūrę labai efektyvią jaunų futbolininkų rengimo sistemą, visi dirbome siekdami vieno tikslo.
Kita vertus, patekus į „Žalgirį“ talentingiems futbolininkams toliau augti padėjo aukštas SSRS futbolo lygis. Neabejoju, kad jei Arminas Narbekovas nuo 18 metų būtų žaidęs ne SSRS pirmenybėse, o dabartinėje Lietuvos A lygoje, tai jis niekada nebūtų tapęs tokiu ryškiu, savitu futbolininku. Arminas buvo labai talentingas, bet panašių talentų tarp jaunimo galima rasti ir šiais laikais. Tačiau dabar mūsų futbolas yra pilkas, jame vyrauja vidutinybės, ir net talentingi žaidėjai šioje terpėje neturi kur ir kaip pasireikšti.
- Kaip jautėtės, kai 1990 m. „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS pirmenybių?
- Tai buvo pats didžiausias smūgis tiek man, tiek „Žalgiriui“, tiek visam Lietuvos futbolui. Tikiu, kad jei būtume turėję galimybę toliau kovoti tokio lygio varžybose, mes būtume išaugę į stiprią, europinę futbolo komandą. Bet tada apie sportą niekas negalvojo. Sprendimus priėmė politikai, „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS čempionato. Bet Lietuvos čempionate mums nebuvo kas veikti. Futbolininkai prarado motyvaciją, labai staigiai smuko jų sportinė forma. Paprasčiausiai jiems buvo neįdomu. Tad per kelerius metus didžioji senojo „Žalgirio“ žaidėjų dalis išvyko į užsienį. Aš iki šiol manau, kad buvo padaryta klaida. Iš viso niekada nereikia sporto maišyti su politika. Ir būtent su sportu galima pasiekti tokių pergalių prieš kitų šalių atstovus, apie kurias politikai gali tik svajoti.
- Po „Žalgirio“ jūs dar ne vienus metus darbavotės su Lietuvos rinktine. Nors iš pradžių komandoje žaidė daugelis buvusių žalgiriečių, prasimušti į finalinius Europos ar pasaulio čempionato etapus taip ir nepavyko.
- Deja, tai jau nebuvo to paties „Žalgirio“ žaidėjai. Jie jau žaidė įvairiuose užsienio klubuose, į rinktinę susirinkdavo skirtingai pasiruošę, geriau ar prasčiau treniruoti. Man pasirodė, kad tuo metu jie jau buvo šiek tiek priblėsę, išsisėmę. Jie jau nebuvo aukščiausiame karjeros pike, gal ir motyvacija buvo sumažėjusi. Nors iki šiol manau, kad net ir tokiomis sąlygomis galėjome pasiekti daugiau. Reikėjo tik nuosekliai dirbti. Bet ne, visi skubino, reikalavo rezultato, pergalių. O jų nebuvo tiek, kiek norėjosi. Pagaliau, trūko elementaraus pasitikėjimo, savitarpio supratimo tarp rinktinės trenerių ir Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovų. Nors su Vytautu Dirmeikiu mes ir žaidėme, vėliau aš jį treniravau, o jis mane pats pakvietė į rinktinę, nuoširdžių santykių mums užmegzti taip ir nepavyko. O tas negatyvas geriau dirbti tikrai nepadėjo. Niekas nepasikeitė ir atėjus naujai LFF valdžiai. Aš ir dabar esu įsitikinęs, kad ne tik treneris, bet ir federacijos vadai yra atsakingi už rinktinės rezultatus. Vien jau dėl to, kad jie renkasi trenerį, todėl irgi turi prisiimti atsakomybę. Jie turėjo gerai viską apgalvoti, įvertinti trenerio kompetenciją, sugebėjimus, žmogiškuosius aspektus - tokius kaip bendravimas su žaidėjais, žiniasklaida ir pan. Negali taip būti, kad paskiriamas geras treneris, o po metų jau atleidžiamas blogas specialistas. Jei jis toks blogas, tai kodėl jis apskritai pateko į rinktinę. Į šį klausimą turėtų atsakyti LFF vadovas.
- Benjaminai, ar jūs esate patenkintas savo kaip trenerio karjera?
- Tikriausiai žmogus niekada nebūna iki galo kuo nors patenkintas. Galvoji, kad ir tą galėjai geriau padaryti, ir ten - daugiau pasiekti. Bet iš esmės tai, ką mes nuveikėme su Vilniaus „Žalgiriu“, tai buvo maksimumas, ką galėjome pasiekti. Gaila, kad vėliau nebuvo tinkamų sąlygų realizuoti savo sumanymus, planus. Kita vertus, didžiausias atlygis treneriui - žmonių pagarba ir padėka. Jūs neįsivaizduojate, kaip man malonu, kai mane gatvėje sustabdo žmonės ir dėkoja už tą futbolą, kurį „Žalgiris“ demonstravo prieš 25 metus. Tai yra didžiausia dovana treneriui, kad jį atsimena per jo komandos žaidimą. Žmonės, jei tu jiems dovanojai džiaugsmą, tavęs niekada neužmirš.
- Jums neseniai sukako 70 metų. Ką dar norėtumėte nuveikti, ar dar turite kokių nors planų, sumanymų, ambicijų?
- Kai kalbate apie mano amžių, turiu pasakyti, kad tikrai nejaučiu jokios metų naštos. Neretai pagalvoju, kad dar galėčiau ir padėti, patarti, pasidalyti patirtimi, tik kad tų patarimų Lietuvoje niekam nereikia. Pagalvoju ir apie tai, kad būtų galima parašyti atsiminimų knygą. Medžiagos yra labai daug, mintys dar normaliai dėliojasi. Bet reikia prisiversti. Deja, kol kas to padaryti nepavyksta.
Žodžiu, kažkokie rezultatai buvo, bet abejoju, ar jų būtų pakakę užimti „Žalgirio“ komandos vyriausiojo trenerio postą. Galima sakyti, kad man pasisekė, nes tuometinis Lietuvos sporto draugijos „Žalgiris“ pirmininkas Viktoras Želvys pasiūlė man sugrįžti į komandą. Žinau, kad daug kas jo nesuprato, atkalbinėjo, kalbėjo, kad Zelkevičius yra labai konfliktiškas žmogus ir pan. Aš galiu pasakyti, kad buvau ir esu principingas žmogus, ir dėl tų principų kildavo konfliktų, bet tuo pat metu aš apgalvodavau kiekvieną savo poelgį ir jei būdavau neteisus - sugebėdavau ir atsiprašyti, pripažinti klaidą. Bet tiesiog plaukti pasroviui niekada nemokėjau ir nenorėjau. Turiu savo principus, gerus ar blogus, bet turiu. Būdamas treneriu buvau sukūręs savo darbo sistemą ir stengiausi jos nuosekliai laikytis. Man labai patiko žymaus sovietinio trenerio Konstantino Beskovo žodžiai: „Sistema niekada nenuvilia, nuvilia tik žmonės“. Jei jau sugalvojai ką nors, tai ir laikykis iki galo, nesiblaškyk.
- Su „Žalgiriu“ jūs dirbote daugiau nei dešimt metų. Laiko ir erdvės nuosekliam darbui pakako.
- Iš tiesų, nuo 1977 iki 1982 ir nuo 1985 iki 1991 m. dirbau su „Žalgiriu“. Šiek tiek gaila, kad po sėkmingo pasirodymo 1982 m., kai laimėjome I lygą ir iškovojome teisę žaisti aukščiausiajame SSRS futbolo divizione žaidėjai sukilo prieš mane. Tiesą sakant, dėl to ir pats buvau kaltas. Padariau klaidų, gal nelabai žmoniškai elgiausi. Pergalės išpuikino ir futbolininkus, jie pareiškė, kad nenori dirbti su Zelkevičiumi, ir man teko pasitraukti. Tačiau 1985 m., kai „Žalgiris“ labai nesėkmingai startavo ir rizikavo iškristi iš aukščiausiosios lygos, tie patys futbolininkai atėjo pas mane į namus ir paprašė sugrįžti. Sutikau, bet su sąlyga, kad jie darys tai, ką aš pasakysiu. Buvo tokių, kurie prieštaravo, nenorėjo, kad aš ateičiau. Bet iš esmės komanda buvo labai perspektyvi, sudaryta ir iš jaunų, gabių futbolininkų, ir iš patyrusių žaidėjų. Pagrindinė problema buvo ta, kad komandoje tvyrojo anarchija, futbolininkai neatsakingai treniravosi, manė, kad „nuėmę“ Zelkevičių jie gali daryti bet ką. Pradėjus kryptingai dirbti - atsirado ir rezultatas. 1985 m. mes baigėme 7-ojoje vietoje, po metų buvome 8-i, o 1987 m. iškovojome bronzą. Ir nors visi daugiausiai kalba tik apie šį pasiekimą, man asmeniškai labai daug reiškia ir 1988 m. užimta 5-oji vieta bei 1989 m. - 4-oji pozicija. Tai reiškė, kad mes buvome tarp kelių elitinių SSRS komandų ir kelerius metus iš eilės iškovojome teisę žaisti Europos taurių turnyruose.
- Užsiminėte apie trenerio sistemą. Kokie buvo jos esminiai akcentai?
- Treniruoti man tas pats kaip piešti paveikslą. Turi mėgstamas spalvas, žinai, ką nori ant drobės matyti, ir turi mokėti tai padaryti. Jei man patinka žaisti atakuojantį futbolą, tai ir į komandą rinkau tuos žmones, kurie mokėjo ne tik griauti, bet ir kurti. Kaip pavyzdį pateiksiu Sigitą Jakubauską. Pradėjęs žaisti „Žalgiryje“ jis ne vienus metus buvo puolėjas. Bet mano sistemoje jam buvo numatyta gynėjo vieta, nes jis mokėjo ne tik pulti, bet ir labai kibiai gynėsi. Ir šioje pozicijoje jis atsiskleidė visu gražumu. Mes jam atidavėme visą kraštą, kad jis laisvai žaistų nuo savų iki varžovų vartų. Ir jo dėka mes pelnėme ne vieną įvartį. Pagaliau mano tikslas buvo, kad komanda ne tik laimėtų, bet ir žaistų gražiai, išraiškingai. Be abejo, tam reikėjo atitinkamų atlikėjų, žaidėjų, kurie galėtų įgyvendinti jiems keliamas užduotis. Gal iš šalies žiūrint atrodo, kad „Žalgiryje“ 1985-1990 m. kaip tyčia atsirado daug aukšto lygio futbolininkų. Tai buvo nuoseklaus, kruopštaus darbo vaisius. Galima sakyti, kad „Žalgiriui“ dirbo visa Lietuva, visi vaikų treneriai. Ir aš pats dažnai važinėdavau po Lietuvą, stebėjau daugybę varžybų, mane kviesdavo, siūlydavo pažiūrėti į vieną ar kitą jauną futbolininką. Buvome sukūrę labai efektyvią jaunų futbolininkų rengimo sistemą, visi dirbome siekdami vieno tikslo.
Kita vertus, patekus į „Žalgirį“ talentingiems futbolininkams toliau augti padėjo aukštas SSRS futbolo lygis. Neabejoju, kad jei Arminas Narbekovas nuo 18 metų būtų žaidęs ne SSRS pirmenybėse, o dabartinėje Lietuvos A lygoje, tai jis niekada nebūtų tapęs tokiu ryškiu, savitu futbolininku. Arminas buvo labai talentingas, bet panašių talentų tarp jaunimo galima rasti ir šiais laikais. Tačiau dabar mūsų futbolas yra pilkas, jame vyrauja vidutinybės, ir net talentingi žaidėjai šioje terpėje neturi kur ir kaip pasireikšti.
- Kaip jautėtės, kai 1990 m. „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS pirmenybių?
- Tai buvo pats didžiausias smūgis tiek man, tiek „Žalgiriui“, tiek visam Lietuvos futbolui. Tikiu, kad jei būtume turėję galimybę toliau kovoti tokio lygio varžybose, mes būtume išaugę į stiprią, europinę futbolo komandą. Bet tada apie sportą niekas negalvojo. Sprendimus priėmė politikai, „Žalgiris“ pasitraukė iš SSRS čempionato. Bet Lietuvos čempionate mums nebuvo kas veikti. Futbolininkai prarado motyvaciją, labai staigiai smuko jų sportinė forma. Paprasčiausiai jiems buvo neįdomu. Tad per kelerius metus didžioji senojo „Žalgirio“ žaidėjų dalis išvyko į užsienį. Aš iki šiol manau, kad buvo padaryta klaida. Iš viso niekada nereikia sporto maišyti su politika. Ir būtent su sportu galima pasiekti tokių pergalių prieš kitų šalių atstovus, apie kurias politikai gali tik svajoti.
- Po „Žalgirio“ jūs dar ne vienus metus darbavotės su Lietuvos rinktine. Nors iš pradžių komandoje žaidė daugelis buvusių žalgiriečių, prasimušti į finalinius Europos ar pasaulio čempionato etapus taip ir nepavyko.
- Deja, tai jau nebuvo to paties „Žalgirio“ žaidėjai. Jie jau žaidė įvairiuose užsienio klubuose, į rinktinę susirinkdavo skirtingai pasiruošę, geriau ar prasčiau treniruoti. Man pasirodė, kad tuo metu jie jau buvo šiek tiek priblėsę, išsisėmę. Jie jau nebuvo aukščiausiame karjeros pike, gal ir motyvacija buvo sumažėjusi. Nors iki šiol manau, kad net ir tokiomis sąlygomis galėjome pasiekti daugiau. Reikėjo tik nuosekliai dirbti. Bet ne, visi skubino, reikalavo rezultato, pergalių. O jų nebuvo tiek, kiek norėjosi. Pagaliau, trūko elementaraus pasitikėjimo, savitarpio supratimo tarp rinktinės trenerių ir Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovų. Nors su Vytautu Dirmeikiu mes ir žaidėme, vėliau aš jį treniravau, o jis mane pats pakvietė į rinktinę, nuoširdžių santykių mums užmegzti taip ir nepavyko. O tas negatyvas geriau dirbti tikrai nepadėjo. Niekas nepasikeitė ir atėjus naujai LFF valdžiai. Aš ir dabar esu įsitikinęs, kad ne tik treneris, bet ir federacijos vadai yra atsakingi už rinktinės rezultatus. Vien jau dėl to, kad jie renkasi trenerį, todėl irgi turi prisiimti atsakomybę. Jie turėjo gerai viską apgalvoti, įvertinti trenerio kompetenciją, sugebėjimus, žmogiškuosius aspektus - tokius kaip bendravimas su žaidėjais, žiniasklaida ir pan. Negali taip būti, kad paskiriamas geras treneris, o po metų jau atleidžiamas blogas specialistas. Jei jis toks blogas, tai kodėl jis apskritai pateko į rinktinę. Į šį klausimą turėtų atsakyti LFF vadovas.
- Benjaminai, ar jūs esate patenkintas savo kaip trenerio karjera?
- Tikriausiai žmogus niekada nebūna iki galo kuo nors patenkintas. Galvoji, kad ir tą galėjai geriau padaryti, ir ten - daugiau pasiekti. Bet iš esmės tai, ką mes nuveikėme su Vilniaus „Žalgiriu“, tai buvo maksimumas, ką galėjome pasiekti. Gaila, kad vėliau nebuvo tinkamų sąlygų realizuoti savo sumanymus, planus. Kita vertus, didžiausias atlygis treneriui - žmonių pagarba ir padėka. Jūs neįsivaizduojate, kaip man malonu, kai mane gatvėje sustabdo žmonės ir dėkoja už tą futbolą, kurį „Žalgiris“ demonstravo prieš 25 metus. Tai yra didžiausia dovana treneriui, kad jį atsimena per jo komandos žaidimą. Žmonės, jei tu jiems dovanojai džiaugsmą, tavęs niekada neužmirš.
- Jums neseniai sukako 70 metų. Ką dar norėtumėte nuveikti, ar dar turite kokių nors planų, sumanymų, ambicijų?
- Kai kalbate apie mano amžių, turiu pasakyti, kad tikrai nejaučiu jokios metų naštos. Neretai pagalvoju, kad dar galėčiau ir padėti, patarti, pasidalyti patirtimi, tik kad tų patarimų Lietuvoje niekam nereikia. Pagalvoju ir apie tai, kad būtų galima parašyti atsiminimų knygą. Medžiagos yra labai daug, mintys dar normaliai dėliojasi. Bet reikia prisiversti. Deja, kol kas to padaryti nepavyksta.
DOSJĖ
Benjaminas Zelkevičius
Gimė 1944 m. vasario 6 d.
Karjera
1963-1967 Vilniaus „Žalgiris“ 150 23
1968 Donecko „Šachtior“ 19 3
1969-1973 Vilniaus „Žalgiris“ 181 27
(Metai, komanda, rungtynės, įvarčiai)
Treniruotos komandos
1976 Vilniaus „Šviesa“
1977-1982 Vilniaus „Žalgiris“
1985-1991 Vilniaus „Žalgiris“
1990-1991 Lietuvos rinktinė
1995-1997 Lietuvos rinktinė
1997 Naberežnyje Čelnų KAMAZ
1998 Volgogrado „Rotor“
1999 Jaroslavlio „Šinnik“
2000-2003 Lietuvos rinktinė
2002-2003 Kaliningrado „Baltika“
2004-2007 Liepojos „Metalurgs“
2009 Vladivostoko „Luč-Energija“
2009-2010 FM „Ateitis“
Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Sporto gyvenimas“
Re: Benjaminas Zelkevičius
"Iš viso niekada nereikia sporto maišyti su politika. Ir būtent su sportu galima pasiekti tokių pergalių prieš kitų šalių atstovus, apie kurias politikai gali tik svajoti." nu jo, visų pirmą visada sportas buvo maišomas su politika, visų antrą kaip tą tolimesnį dalyvavimą ten zelkevičius įsivaizduoja...
https://www.facebook.com/Marakana-111062761352519 apie futbolą
-
...
Re: Benjaminas Zelkevičius
B.Zelkevičius: „Niekada nemokėjau ir nenorėjau plaukti pasroviui“
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/s ... pasroviui/" onclick="window.open(this.href);return false;
Kai ŽALGIRIS Sovietų sazujui atstovavo su žaliai balta apranga, tai buvo gražu.
Re: Benjaminas Zelkevičius
Taip, buvo gražu. Ir tuos žmones , kurie atstovavo anam Žalgiriui ir dabar gerbiu. Ne taip, kai dabartiniai Žalgirio fanai dažnai stumia ant Zelkevičiaus ar Liubinsko (postas aukščiau). Jokios pagarbos.B.Zelkevičius: „Niekada nemokėjau ir nenorėjau plaukti pasroviui“
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/s ... pasroviui/" onclick="window.open(this.href);return false;
Kai ŽALGIRIS Sovietų sazujui atstovavo su žaliai balta apranga, tai buvo gražu.
Re: Benjaminas Zelkevičius
38 metus dirbantis futbolo treneris – apie išugdytas žvaigždes ir savo darbų receptus
https://www.15min.lt/sportas/naujiena/f ... 24-2114470
Indrė Baltrušaitytė
Įsimylėjęs ir atsidavęs futbolui – taip būtų galima apibūdinti ilgametį futbolo trenerį Gintą Buzą, išauginusį ne vieną Lietuvos futbolo žvaigždę. Per 38 metų karjerą futbolo specialistas patirtį kaupė treniruodamas vaikus, vyrų klubus, jaunių rinktines ir nacionalinę rinktinę, prie kurios prisijungti jį pakvietė vienas sėkmingiausių visų laikų Lietuvos futbolo trenerių Benjaminas Zelkevičius.
Beveik keturis dešimtmečius futbolo treneriu dirbantis G.Buzas džiaugiasi savo paties treniruotais ir išaugintais auklėtiniais, žinomais Lietuvos futbolininkais, tokiais kaip Andrius Skerla, Edgaras Jankauskas, Deividas Šemberas, Žydrūnas Karčemarskas ar Justas Lasickas. Tai – tik keletas garsių vardų, kuriems iškilti į lietuviškojo futbolo aukštumas padėjo treneris iš Alytaus.
Profesionalų futbolą G. Buzas žaidė ir pats – karjerą pradėjo gimtojo Alytaus „Dainavos“ klube, į kurį prisijungė būdamas 16 metų. Vėliau karjerą tęsė Kauno „Atlete“ ir Vilniaus ekipose, o penkiolika metų trukusį futbolininko kelią baigė sostinės klube „Panerys“.
Dabar 60-metis G.Buzas dirba futbolo mokykloje „Geležinis vilkas“. Paklaustas, kas jį motyvuoja šitiek metų skirti futbolo treniravimui, jis atviravo: „Pagrindinė varomoji jėga dirbant vaikų treneriu yra meilė vaikams.“
Pokalbyje su 15min treneris pasakojo apie savo futbolininko karjerą ir tuometines peripetijas, apie darbą vyrų rinktinėje ir ryšį su savo „futbolo sūnumis“ bei dalijosi istorijomis apie juos – pavyzdžiui, kodėl J.Lasickas buvo pramintas futbolo „Mocartu“, o E.Jankauskas – federacijos gelbėtoju, kaip Ž.Karčemarskas perėjo į Vilniaus „Žalgirį“, o A.Skerla vos netapo kulinaru. Visa tai ir dar daugiau – interviu su G.Buzu.
Futbolo tais laikais karjera nepavadinsi
„Karjera... Tais laikais to karjera nepavadinsi, – apie savo atsiradimą futbolo aikštėje kalbėjo G. Buzas. – Futbolą tuo metu žaidė visi – ir maži, ir dideli. Žaisdavome vaikai gatvėje visą dieną – dieną išeini, o grįžti tik vakare. O palankiai susiklosčius aplinkybėms, Algimanto Liubinsko dėka, šešiolikmetis pakliuvau į suaugusiųjų futbolą.“
Futbolo specialistas pasakojo, jog tuo metu A Liubinskas, kuris buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos rinktinės treneris, dirbo sporto komitete ir įvedė eksperimentą – aukščiausioje vyrų lygoje turėjo žaisti du iki 18 metų ir trys iki 24 metų futbolininkai. Anuomet žaisdavo daug vyresnių žaidėjų, tad šitokiu būdu norėta komandas atjauninti. Anot G.Buzo, toks eksperimentas ilgainiui davė vaisių ir pasiteisino.
„Taip ir susiklostė, kad šešiolikmetis prisijungiau prie „Dainavos“ klubo, žaidžiau kraštinio gynėjo ir krašto saugo pozicijose. O pirmi susitikimai žaidžiant su vyrais buvo nelengvi – kildavo minčių mesti futbolą, bet vyresniems žaidėjams padedant, pamokant ir palaikant, išgyvenau tą etapą ir dar labiau pamilau šį žaidimą“, – viena pirmųjų profesionalaus futbolo patirčių dalijosi treneris.
Baigęs mokyklą Alytuje, G. Buzas išvyko mokytis į Kauną, kur žaidė už „Atleto“ komandą.
„Iš „Dainavos“ į Kauno „Atletą“ atvažiavau kaip krašto gynėjas. „Atletą“ tuo metu treniravo Stasys Stankus, jis priėmė mane į komandą ir iš gynėjo padarė puolėją. Daug kas tuo labai stebėjosi. Dar studijuojant Kaune gimė dukra, žmona vilnietė, tad persikėliau į Vilnių. Gal dešimt metų Vilniaus kolegų buvau laikomas kauniečiu“, – prisiminė buvęs futbolininkas.
Vilniuje G.Buzas atstovavo tokius futbolo klubus kaip „Pažanga“, „SRT“ ir „Panerys“, futbolo aikštėje užėmė vidurio ir krašto saugo pozicijas, o karjerą užbaigė žaisdamas puolėju.
„Panery“ mes žaisdavome su Stasiu Danisevičiumi. Nemažai mačiau futbolo partnerių, bet tokio – nesu regėjęs. Taip, kaip jis žaisdavo – liko pamokos ir atminimas visam gyvenimui. Žmogus-kompiuteris. Žaisdavome, jausdavome, labai gerai suprasdavome vienas kitą. Jis pasižiūri, jau žino, kur spirs – tik pajudėk ir gausi perdavimą ant kurios kojos nori, – apie įspūdį palikusį legendinį Vilniaus „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės saugą kalbėjo ilgametis treneris.
„Panerio“ klube G.Buzas ir užbaigė savo penkiolika metų trukusią profesionalaus futbolininko karjerą. Vis tik dar pora sezonų futbolą žaidė gimtojo Alytaus klubuose „Snaigė“ ir „Poringė“.
Sprendimas tapti treneriu ir pagalba žaidėjams
„Suprantate, kai artėji prie trisdešimties, pradedi galvoti, ar vis dar verta žaisti, ar jau nebe, –sprendimą tapti futbolo treneriu prisiminė G.Buzas. – Dar pats žaisdamas, pradėjau dirbti Vilniaus olimpinio rezervo „Žalgirio“ sporto mokykloje. Tuo metu turėjau neblogus vaikus, čia iš tos 1977-ųjų kartos, kur buvo Andrius Skerla, Vidas Kaušpadas, Nerijus Vasiliauskas, vartininkas Lenkutis Vytukas, taip pat labai talentingas puolėjas Nerijus Čiulada – kito tokio per savo kaip trenerio karjerą aš nesutikau. Mūsų geri santykiai su žaidėjais yra viso ko pagrindas, gražūs prisiminimai, ir aš visą laiką vertinau juos, vertinau užmegztą ryšį. Sporto mokyklos vadovai pamatė, kaip aš bendrauju su vaikais, ir jiems tai patiko. Tad, pagalvojau, užtenka man žaidimo, reikia užsiimti rimtesniais dalykais ir daugiau dėmesio skirti vaikams.“
Per ilgą trenerio karjerą G.Buzas turėjo galimybę pamatyti daug įvairių kartų futbolininkų. Vienus žaidėjus nuo mažens jis treniruodavo pats, kitus sutikdavo jaunių rinktinėse ir jiems pagelbėdavo patarimais. Dar kitus jis stebėdavo nuošalyje, bendraudamas ir dalindamasis savo įžvalgomis su kolegomis. Taip, kartais visai netikėtai, treneris prisidėdavo prie futbolininkų karjeros pokyčių. Pavyzdžiui, viena iš tokių istorijų – ilgamečio Lietuvos rinktinės vartininko Ž.Karčemarsko, kuris dukart buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku, perėjimas į Vilniaus „Žalgirį“.
„Žydrūno Karčemarsko treneris kažkada Alytuje buvo mano treneris – Petras Simanavičius. Jis atėjo pas mane prašyti pagalbos dėl žaidėjo perėjimo į „Žalgirį“. Aš pakalbėjau su klubo prezidentu, Žydrūną priėmė. O po to „Žalgirio“ prezidentas man sako: „Gintai, ką čia tu atvežei man?“ Pasirodo, vartininkas atvažiavo traumuotas. Matyt, iš vakaro vakarėlyje santykius aiškinosi ar panašiai, – nusijuokė G. Buzas. – Atsakiau prezidentui – palaikykite jį, pažiūrėkite dar. Ir ką – po pusės metų Karčemarskas išvažiavo į Maskvos „Dinamo“. Mano manymu, Žydrūnas – geriausias vartininkas Lietuvos futbolo istorijoje.“
Treneris prisiminė ir pirmąją pažintį su Arvydu Novikovu – puolėju, patirtį kaupusiu Škotijos, Vokietijos, Lenkijos, Turkijos ir Izraelio klubuose. Šį rugpjūtį nacionalinės rinktinės žaidėjas po penkiolikos metų grįžo į Lietuvą ir prisijungė prie Vilniaus „Žalgirio“ ekipos.
„Atvažiavau į stadioną pažiūrėti varžybų, kaip tik vienoje iš komandų žaidė Arvydas. Po to jo komandos treneris manęs klausia – tai kuris žaidėjas tau patiko labiausiai? Sakau, tas, kurį išleidai penkioms minutėms. Jis galvojo, kad šaipausi iš jo. Bet Novikovas išėjo – pora prisilietimų ir jau matėsi, kad jis bus žaidėjas. Tuos mažiukus aš visada žiūriu – jie žaidėjai, jie visada išlenda“, – kalbėjo G.Buzas.
Darbas nacionalinėje rinktinėje ir „futbolo sūnūs“
„Dabar galvoju, kad gyvenime treniravau visas rinktines – buvo U-16, U-18, U-21 ir, aišku, nacionalinė rinktinė“, – atviravo buvęs futbolininkas.
Lietuvos nacionalinėje futbolo rinktinėje G.Buzas patirtį kaupė dirbdamas kartu su B.Zelkevičiumi, kuris tuo metu užėmė vyriausiojo trenerio pareigas.
„Džiugu, kad gyvenime labai gražiai susidūrėme su Benjaminu Zelkevičiumi. Kai dirbau nacionalinėje rinktinėje, manęs vienas žurnalistas paklausė: „Kaip jūs čia nacionalinės rinktinės treneriu patapote?“ Aš jam sakau – o tu ar iškart tapai žurnalistu? Ne, mokeisi. Taip ir aš – atsivedžiau savo kartą, savo vaikus, kurie augo su manimi, kurie žaidė jaunių rinktinėse, todėl atėjo laikas ir man. Vaikai mane iškėlė į tą poziciją, o treneris Zelkevičius manimi patikėjo ir pakvietė treniruoti nacionalinę rinktinę. Jis buvo mano mokytojas ir draugas. Esu jam dėkingas už suteiktą galimybę ir gyvenimo pamokas, kurių tikrai netrūko. Mano akyse jis – geriausias Lietuvos treneris. Juo buvo, yra ir liks“, – patirtį nacionalinėje rinktinėje prisiminė G.Buzas.
B.Zelkevičius Lietuvos futbolo istorijoje minimas kaip vienas sėkmingiausių visų laikų trenerių. Vienas žymiausių jo pasiekimų – triumfas 1987 metų pasaulinėje universiadoje Zagrebe treniruojant Vilniaus „Žalgirį“. Kartu su vilniečių komanda B.Zelkevičius dukart laimėjo Baltijos lygą, tapo Lietuvos čempionais, triskart iškovojo Lietuvos taurę.
„Kai aikštėje pasirodydavo Skerla, Ražanauskas, Jankauskas ir Šemberas, Zelkevičius sakydavo – „Tavo futbolo sūnūs“, – šypsodamasis pasakojo treneris.
Iš nacionalinės rinktinės G.Buzas pasitraukė kartu su B.Zelkevičiumi: „Buvome sutarę, kad aš su juo ateinu ir su juo išeinu.“
Pasak ilgamečio trenerio, po to Lietuvos nacionalinėje rinktinėje įvyko skaudi permaina, kurios padariniai jaučiami iki šiol.
„Rinktinė vienu laikotarpiu atsisveikino su dauguma patyrusių žaidėjų – Karčemarsku, Danilevičiumi, broliais Česnauskiais, Šemberu, Klimavičiumi. Neliko rinktinės stuburo. Liko jauni žaidėjai, jie mokėsi iš savo pačių klaidų. Viskas sugriuvo, todėl dabar toks ir rezultatas. Užauginti žaidėjus reikia laiko. Viską sugriauti lengva, o pastatyti?“ – svarstė G.Buzas.
Treneris savo buvusį auklėtinį E.Jankauską, vieną geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų, kuris žaisdamas „Porto“ klube laimėjo UEFA Čempionų lygą, laiko Lietuvos futbolo federacijos gelbėtoju.
„Paimti komandą, rinktinę tokiu laiku... Mes kalbėjome, sakau, Edgarai, ar tu supranti, kad tu savižudis? – pasakojo G. Buzas apie E.Jankauską, kuris šiemet, po penkerių metų pertraukos, sugrįžo į nesėkmių kamuotos nacionalinės rinktinės vyriausiojo trenerio postą. „Kai šiais metais Edgaras atėjo į rinktinę, jį visi pradėjo atakuoti. Aš jį palaikiau su savo argumentais – niekas man neprieštaravo, bet visi galvojo, kad aš eisiu į nacionalinę rinktinę su juo, – atviravo buvęs E.Jankausko treneris. – Sakau: žmonės, yra jaunesnių už mane. Aš treniruoju vaikučius, džiaugiuosi tuo. Man rinktinė jau praeitas etapas.“
„Na, tai kada jūs išleisite Skerlą?“
„Jis vaikas tylus, ramus buvo, – apie Andrių Skerlą kalbėjo G.Buzas. – Į futbolą vėlokai atėjo, su draugu. Aš jo prašydavau, kad vis atsivestų draugą, nes jis mane labiau domino nei Skerla. O po to žiūrėjau, kaip pats Andrius stengėsi – buvo žingeidus ir atkaklus vaikas.“
„Unikalus atvejis apie jį, kur futbolas būtų baigęsis. Susitariau su kolega Rimu Kochanausku, kad Skerlą paimtų į vyresniųjų rinktinę. Grįžta jis iš jos, sako: „Treneri, aš į kulinarijos technikumą nunešiau dokumentus.“ Klausiu jo, gal mokykloje kas jį taip spaudė pasielgti? Jis man atsako:„Ne, tai su draugu nutarėme, draugas sakė, jog ten panelių daug“. Sakau: „Greitai tik dokumentus atsiimk.“ Jis gynėsi, kad į savo mokyklą negrįš, o aš pažadėjau jį įtaisyti į kitą. Ir ką, važiuoju aš į Ozo gimnaziją, ateinu pas direktorių, sakau: „Gal mokinys ir nekoks, bet priimkite, gali būti futbolininkas geras.“ Patikėjo manimi tada.
Kartą žiūriu, šaukia mane gimnazijos direktorius, galvoju, na, jau kažką prisidirbo Skerla. Prieinu, o direktorius sako: „Duokit mums daugiau tokių futbolininkų, iš kur jūs jų tokių gaunate?“, – A.Skerlos bandymą „pabėgti“ iš futbolo prisiminė treneris.
G.Buzo dėka į futbolą „sugrįžusio“ A.Skerlos karjera vingiavo per Lietuvos, Nyderlandų, Škotijos, Rusijos ir Lenkijos klubus. Vienas sėkmingiausių karjeros etapų – su „Eindhoven PSV“ laimėta Nyderlandų aukščiausia futbolo lyga. Lietuvos rinktinei A.Skerla atstovavo penkiolika metų ir buvo vienas pagrindinių komandos gynėjų.
„O po to Andrius kaip ėjo, taip ir nuėjo, – apie auklėtinio karjerą tęsė G.Buzas. – Pasimatydavome, atvažiuodavo, bendraudavome, rinktinėse jį susitikdavau. Zelkevičius sakydavo: „Tai leisime tavo vaiką?“ Atsakydavau, kad visus mano vaikus leidžiame. Juokaudavome taip. Kartą spaudos konferencijoje vienas žurnalistas Zelkevičiaus klausė: „Na, tai kada jūs išleisite Skerlą?“ (pradžioje treneris ilgai neleido A.Skerlos į aikštę.) O Zelkevičius jam atsakė: „Na, išleisiu, jau man jo treneris nusibodo. Jau leidžiu, viskas, nebeuždavinėkite klausimų.“ Juokaudamas kolega tokį pusiau šou padarė.“
G.Buzas džiaugėsi ir savo „futbolo sūnaus“ sėkminga trenerio karjera – nuo 2021 metų A. Skerla treniruoja Kauno rajono klubą „Hegelmann“. „Jis kruopštus žmogus, geras, protingai siekiantis tikslo, pasveriantis visus variantus už ir prieš. Atrodo ramus, bet jis viduje dega. Bet kai sugeba to neparodyti ir žaidėjai neperima to, jis visada pasiekia teigiamą rezultatą. Aš visada jam sakydavau – geriau išlaikyti blogas emocijas, nerimą, kad niekas nesuprastų, o tada viskas bus gerai. Nerimas nieko gero neatneša, tai persiduoda žaidėjams, nuo to atmosfera kinta tiek rūbinėje, tiek aikštėje. Čia ta negatyvi, negraži futbolo pusė, apie kurią niekas nenori kalbėti ir kurios niekas nenori prisiminti“, – pažymėjo ilgametis futbolo treneris.
Idealus atakų kūrėjas – futbolo „Mocartas“ Justas Lasickas
„Elitinėje jaunių lygoje mane gyvenimas suvedė su Justu Lasicku. Jis man padėdavo lygoje, o aš jam padėdavau patarimais, jis man atlygindavo rezultatais. Vaikas patikėjo ir mums pavyko“, – apie pažintį su dabartiniu Liublianos klubo „Olimpija“ ir Lietuvos rinktinės žaidėju kalbėjo G.Buzas.
„Tuo metu jis žaidė ir elitinėje lygoje, ir 1-ojoje už „Žalgirį“. Jis žaisdavo kaip iš natų, gerai valdė komandą, labai gerai kūrė atakas. Jaunimo žaidynėse kaip tik žaidėme pusfinalį. Justas taip sudirigavo, kad per penkiolika minučių 3:0 buvome priekyje. Tuomet priešininkų komandos vartininkas nusiėmė pirštines ir dar nepasibaigus varžyboms išėjo, – pasakodamas šyptelėjo treneris. – Tose varžybose Justukas taip susuko, dėl to ir „Mocartu“ pradėjau vadinti. Jis – unikalus. Anksčiau jis karščiuodavosi, į dvikovas lįsdavo. Dabar jis jau pasikeitė, truputį kitaip žiūri. Jis – labai protingas žmogus. Tik gal kiek per švelnus futbolui.“
Paklaustas apie tolesnę J.Lasicko karjerą, treneris atviravo: „Tikiuosi, bus gera. Jis gyvenime daro viską teisingai. Jam tik norisi sėkmės palinkėti, kad nebūtų traumų ir būtų sveikatos. Tiesa, mane truputį nuliūdino – jis gi anksčiau vidurio saugu žaidė, atakų organizatorius buvo. O dabar jis į kraštą, prie tos linijos perėjo...“
„Tarp kitko, Deividas Šemberas irgi buvo vidurio saugas, – prisiminė G.Buzas. – Aš jį pasikviečiau į U-16 rinktinę, prie vyresnių, ir žaisdavo jis tai atraminiu, tai atakuojančiu vidurio saugu. O po to žiūriu CSKA – gynėju, gynėju, gynėju... Bet ten žmogus subrendo, nusiramino, jautėsi komfortiškai. Laimėjo Europos taurę ir dešimt metų CSKA praleido – jis gal ir vienintelis legionierius tiek metų pražaidęs. Taip ir su Justu – tikiuosi, kad jam viskas bus gerai. Žmogus renkasi, kur širdis linksta, įvertina savo galimybes. Bet man Justas – idealus kūrėjas.“
Darbo vaikų treneriu pagrindas – meilė vaikams
„Pagrindinė varomoji jėga dirbant vaikų treneriu yra meilė vaikams. Reikia mylėti vaikus. Jeigu treneris nenusileis iki vaiko lygio ir neįsigilins, jis nesupras, jam nerūpės vaikas“, – sakė 38 metus futbolo treneriu dirbantis G.Buzas.
Kalbėdamas apie trenerio algą, G.Buzas atviravo: „Suprantate, kas myli vaikus, tas nelabai žiūri, rūpi vaikai. Užsidirbti šiais laikais tikrai galima. Yra vaikų, yra darželiai, kuriuos gali įtraukti į savo darbą. Mūsų laikais tai tikrai nebuvo gerų atlyginimų, jie buvo maži. Bet dabar reikia tik teigiamo požiūrio kampo.“
G.Buzui per beveik keturis dešimtmečius trunkančią karjerą teko treniruoti kelių kartų vaikus.
„Vaikai yra vaikai, visi jie panašūs, – paklaustas, ar įžvelgia skirtumų tarp kartų, sakė treneris. – Tik aplinkybės, supančios juos, keičiasi. Anksčiau treniruoti buvo lengviau – nebuvo tiek pagundų ir technologijų, kurios tolintų vaikus nuo futbolo ir bendrai aktyvaus laisvalaikio. Dvidešimt pirmame amžiuje atsirado tokia sąvoka „motyvacijos ištvermė“ – ją pradėjo vartoti Arsene'as Wengeras. O po to visi kartojo – motyvacija, motyvacija... Tad pagrindinis skirtumas tarp kartų – sąlygos pagerėjo, bet dabar vaikus reikia motyvuoti žaisti futbolą.“
Anot G.Buzo, kai kuriems treneriams pritrūksta paprasčiausio supratingumo ir atsidavimo darbui su vaikais.
„Kai treneriai sako, jog jiems visi vaikai yra vienodi, tai... Žmogau, tu nieko nenusimanai. Tu prastas psichologas, nes visi jie unikalūs, visi skirtingi. Jie negali būti vienodi ir nebus vienodi. Tu ir komandą sulipdai juk taip – gera komanda, tai ne geriausi žaidėjai, o žaidėjai, kurie tinka vienas kitam, kurie geriausiai pritampa. O kiek analogų, pasižiūrėkite – PSG klube Messi, Neymaras, Mbappe. Kas iš jų buvo? Nieko nebuvo, ten pragaras nutiko“, – griežtesniu tonu akcentavo G.Buzas.
Treneris pabrėžė, kad net ir blogiausiose situacijose reikia įžvelgti teigiamus dalykus.
„Jauniems treneriams sakau – net po pačių prasčiausių rungtynių suraskite gerų dalykų. Duokite viltį nosis nukabinusiems žaidėjams. Smulkmeną pakelkite – ir tai jau mažas žingsnelis link pergalės. Nes atsiminkite: be pralaimėjimų pergalių nebūna. Čia senos tiesos, viskas labai paprasta. Tik žmonės tai pamiršta“, – kalbėdamas šyptelėjo ilgametis treneris.
Dabar G.Buzas dirba futbolo akademijoje „Geležinis vilkas“ ir, kaip pats sako, treniruoja vaikus, kuriems vis dažniau reikia įkvėpti pasitikėjimo savimi.
„Kartą buvo atvejis (dar dirbau „Ateities“ mokykloje) – atvedė pas mane Deivido Česnauskio sūnų Deividą, labai nedrąsus jis buvo. Sakė, ankstesnėje akademijoje treneriai tėtį prikaišiojo, su juo lygindavo. O po pusės metų, kai tėvai pamatė jį pas mane treniruotėse, negalėjo patikėti savo akimis. Vaiko mama rašė: „Ačiū, kad užauginote vaikui sparnus“. Bet daug juk nereikia – tik pasitikėjimo savimi“, – prisiminė G.Buzas.
Treneris pasakojo, jog šiais laikais jį nuvilia tėvų žavėjimasis vaikų treneriais iš užsienio.
„Tėvai nesupranta, kad pagrindinis trenerio įrankis tiems vaikučiams yra žodis. Ką tu pasakysi, jie aikštėje bandys daryti. Juk vaikučiai nesupranta užsienio kalbos, nors kai kurie net geriau šiais laikais supranta negu tas italas ar ispanas. Aš mačiau juos. Čia mados reikalas, mados klyksmas, – piktinosi treneris. – Jau geriau atiduoti komandą jaunam mūsų treneriui, kuris myli vaikus. Pas mus su UEFA Pro licencija yra virš 60 trenerių Lietuvoje. Kiek lietuvių treniruoja A lygoje? Kiek kitur? Jie neturi darbo. Ir aš visą laiką sakau: licencija netreniruoja, treniruoja asmenybės.“
Lietuvos futbolas juda į priekį, bet mes – ne Brazilija
„Negalime žiūrėti tik iš blogosios pusės, – apie Lietuvos futbolą kalbėjo G.Buzas. – Kartos keičiasi, jaunimas treniruojasi, futbolas greitėja. Ne tik greitis auga, bet ir sprendimų priėmimo laikas trumpėja. Viskas juda. Bet mes ne Brazilija. Visi pamiršta – esame maža šalelė, kur nėra viskas taip blogai. Viskas čia gerai, viskam reikia laiko, reikia tik mažiau kritikuoti, o geriau patarimu padėti, prisidėti kiekvienam po truputį, tada mes tą kelią sutrumpinsim link laimės žiburio. Visi kartu, o ne kritikuodami, ne pašiepdami. Šaipytis lengviausia.“
Kalbėdamas apie legionierius aukščiausioje Lietuvos futbolo lygoje, futbolo specialistas pripažino: „Visi rinktinių treneriai nori, kad žaistų kuo daugiau lietuvių. Bet mes Europos sąjungos šalis, mes įstatyti į tokius rėmus. Nors, aišku, išimčių reikia ieškoti.“
Treneris atviravo tikintis, jog Lietuvos futbolo laukia kur kas šviesesnė ateitis. „Aš tikiu, kad ir pas mus ateis laikas, atsiras gerų žaidėjų. Tam, kad atsirastų žaidėjai, reikalingi treneriai, jie paruoš kitus trenerius, visi pradės dirbti ir darbas duos rezultatų. Ir viskas turi kilti palaipsniui. Aišku, bus ir visokių trukdžių, kritimų, nuopuolių. Kiekviename darbe to neišvengi, čia gyvenimas. Tas pats ir čia. Bet aš tikiu šviesia ateitimi, tikiu jaunimu“, – viltimi dalijosi G.Buzas.
Į klausimą, ko reikia, kad Lietuvos rinktinės pasirodymai ir rezultatai gerėtų, treneris atsakė atvirai – reikia labai daug ko. „Reikia laiko, reikia sėkmės, reikia asmenybių, – dėstė G.Buzas. – Asmenybės neužauga per vieną dieną. Dabar, matyti, yra pagrindai, yra ir žaidėjų. Reikia, kad jie dar derėtų vienas prie kito. Treneris, komanda – kad viskas liptų, sueitų į vieną. Sėkmė yra labai permaininga, reikia, kad ji būtų. Bet daug sėkmės priklauso ir nuo pačių žaidėjų.“
Ryšys su buvusiais auklėtiniais ir idėja parašyti knygą
Beveik keturių dešimtmečių patirtį sukaupęs treneris džiaugėsi, kad su savo buvusiais auklėtiniais, su treniruotais žaidėjais vis dar palaiko ryšį – susiskambina, susitinka, pasikalba. Kai kurie futbolininkai su treneriu ir pasikonsultuoja – dėl kontraktų, klubų pasiūlymų.
„Malonu, kai padedi, kai tavimi tiki, tavęs klauso“, – sakė G.Buzas.
Pokalbio pabaigoje treneris kukliai prasitarė apie idėją parašyti knygą ir papasakoti daugiau istorijų, kurių per savo ilgametę patirtį sukaupė tikrai nemažai.
„Galvoju kažkada parašyti knygą, bet jeigu rašysi visą tiesą, tik supriešinsi visus, – šyptelėjo treneris. – Tai reikia labai gerai pagalvoti apie tai. Čia papasakojau tik kelis niuansus, kurie įstrigo atmintyje, kuriuos prisiminiau. Prašau atleisti žaidėjų, apie kuriuos neužsiminiau – tikiuosi paminėti juos savo knygoje.“
https://www.15min.lt/sportas/naujiena/f ... 24-2114470
Indrė Baltrušaitytė
Įsimylėjęs ir atsidavęs futbolui – taip būtų galima apibūdinti ilgametį futbolo trenerį Gintą Buzą, išauginusį ne vieną Lietuvos futbolo žvaigždę. Per 38 metų karjerą futbolo specialistas patirtį kaupė treniruodamas vaikus, vyrų klubus, jaunių rinktines ir nacionalinę rinktinę, prie kurios prisijungti jį pakvietė vienas sėkmingiausių visų laikų Lietuvos futbolo trenerių Benjaminas Zelkevičius.
Beveik keturis dešimtmečius futbolo treneriu dirbantis G.Buzas džiaugiasi savo paties treniruotais ir išaugintais auklėtiniais, žinomais Lietuvos futbolininkais, tokiais kaip Andrius Skerla, Edgaras Jankauskas, Deividas Šemberas, Žydrūnas Karčemarskas ar Justas Lasickas. Tai – tik keletas garsių vardų, kuriems iškilti į lietuviškojo futbolo aukštumas padėjo treneris iš Alytaus.
Profesionalų futbolą G. Buzas žaidė ir pats – karjerą pradėjo gimtojo Alytaus „Dainavos“ klube, į kurį prisijungė būdamas 16 metų. Vėliau karjerą tęsė Kauno „Atlete“ ir Vilniaus ekipose, o penkiolika metų trukusį futbolininko kelią baigė sostinės klube „Panerys“.
Dabar 60-metis G.Buzas dirba futbolo mokykloje „Geležinis vilkas“. Paklaustas, kas jį motyvuoja šitiek metų skirti futbolo treniravimui, jis atviravo: „Pagrindinė varomoji jėga dirbant vaikų treneriu yra meilė vaikams.“
Pokalbyje su 15min treneris pasakojo apie savo futbolininko karjerą ir tuometines peripetijas, apie darbą vyrų rinktinėje ir ryšį su savo „futbolo sūnumis“ bei dalijosi istorijomis apie juos – pavyzdžiui, kodėl J.Lasickas buvo pramintas futbolo „Mocartu“, o E.Jankauskas – federacijos gelbėtoju, kaip Ž.Karčemarskas perėjo į Vilniaus „Žalgirį“, o A.Skerla vos netapo kulinaru. Visa tai ir dar daugiau – interviu su G.Buzu.
Futbolo tais laikais karjera nepavadinsi
„Karjera... Tais laikais to karjera nepavadinsi, – apie savo atsiradimą futbolo aikštėje kalbėjo G. Buzas. – Futbolą tuo metu žaidė visi – ir maži, ir dideli. Žaisdavome vaikai gatvėje visą dieną – dieną išeini, o grįžti tik vakare. O palankiai susiklosčius aplinkybėms, Algimanto Liubinsko dėka, šešiolikmetis pakliuvau į suaugusiųjų futbolą.“
Futbolo specialistas pasakojo, jog tuo metu A Liubinskas, kuris buvo pirmasis nepriklausomos Lietuvos rinktinės treneris, dirbo sporto komitete ir įvedė eksperimentą – aukščiausioje vyrų lygoje turėjo žaisti du iki 18 metų ir trys iki 24 metų futbolininkai. Anuomet žaisdavo daug vyresnių žaidėjų, tad šitokiu būdu norėta komandas atjauninti. Anot G.Buzo, toks eksperimentas ilgainiui davė vaisių ir pasiteisino.
„Taip ir susiklostė, kad šešiolikmetis prisijungiau prie „Dainavos“ klubo, žaidžiau kraštinio gynėjo ir krašto saugo pozicijose. O pirmi susitikimai žaidžiant su vyrais buvo nelengvi – kildavo minčių mesti futbolą, bet vyresniems žaidėjams padedant, pamokant ir palaikant, išgyvenau tą etapą ir dar labiau pamilau šį žaidimą“, – viena pirmųjų profesionalaus futbolo patirčių dalijosi treneris.
Baigęs mokyklą Alytuje, G. Buzas išvyko mokytis į Kauną, kur žaidė už „Atleto“ komandą.
„Iš „Dainavos“ į Kauno „Atletą“ atvažiavau kaip krašto gynėjas. „Atletą“ tuo metu treniravo Stasys Stankus, jis priėmė mane į komandą ir iš gynėjo padarė puolėją. Daug kas tuo labai stebėjosi. Dar studijuojant Kaune gimė dukra, žmona vilnietė, tad persikėliau į Vilnių. Gal dešimt metų Vilniaus kolegų buvau laikomas kauniečiu“, – prisiminė buvęs futbolininkas.
Vilniuje G.Buzas atstovavo tokius futbolo klubus kaip „Pažanga“, „SRT“ ir „Panerys“, futbolo aikštėje užėmė vidurio ir krašto saugo pozicijas, o karjerą užbaigė žaisdamas puolėju.
„Panery“ mes žaisdavome su Stasiu Danisevičiumi. Nemažai mačiau futbolo partnerių, bet tokio – nesu regėjęs. Taip, kaip jis žaisdavo – liko pamokos ir atminimas visam gyvenimui. Žmogus-kompiuteris. Žaisdavome, jausdavome, labai gerai suprasdavome vienas kitą. Jis pasižiūri, jau žino, kur spirs – tik pajudėk ir gausi perdavimą ant kurios kojos nori, – apie įspūdį palikusį legendinį Vilniaus „Žalgirio“ ir Lietuvos rinktinės saugą kalbėjo ilgametis treneris.
„Panerio“ klube G.Buzas ir užbaigė savo penkiolika metų trukusią profesionalaus futbolininko karjerą. Vis tik dar pora sezonų futbolą žaidė gimtojo Alytaus klubuose „Snaigė“ ir „Poringė“.
Sprendimas tapti treneriu ir pagalba žaidėjams
„Suprantate, kai artėji prie trisdešimties, pradedi galvoti, ar vis dar verta žaisti, ar jau nebe, –sprendimą tapti futbolo treneriu prisiminė G.Buzas. – Dar pats žaisdamas, pradėjau dirbti Vilniaus olimpinio rezervo „Žalgirio“ sporto mokykloje. Tuo metu turėjau neblogus vaikus, čia iš tos 1977-ųjų kartos, kur buvo Andrius Skerla, Vidas Kaušpadas, Nerijus Vasiliauskas, vartininkas Lenkutis Vytukas, taip pat labai talentingas puolėjas Nerijus Čiulada – kito tokio per savo kaip trenerio karjerą aš nesutikau. Mūsų geri santykiai su žaidėjais yra viso ko pagrindas, gražūs prisiminimai, ir aš visą laiką vertinau juos, vertinau užmegztą ryšį. Sporto mokyklos vadovai pamatė, kaip aš bendrauju su vaikais, ir jiems tai patiko. Tad, pagalvojau, užtenka man žaidimo, reikia užsiimti rimtesniais dalykais ir daugiau dėmesio skirti vaikams.“
Per ilgą trenerio karjerą G.Buzas turėjo galimybę pamatyti daug įvairių kartų futbolininkų. Vienus žaidėjus nuo mažens jis treniruodavo pats, kitus sutikdavo jaunių rinktinėse ir jiems pagelbėdavo patarimais. Dar kitus jis stebėdavo nuošalyje, bendraudamas ir dalindamasis savo įžvalgomis su kolegomis. Taip, kartais visai netikėtai, treneris prisidėdavo prie futbolininkų karjeros pokyčių. Pavyzdžiui, viena iš tokių istorijų – ilgamečio Lietuvos rinktinės vartininko Ž.Karčemarsko, kuris dukart buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku, perėjimas į Vilniaus „Žalgirį“.
„Žydrūno Karčemarsko treneris kažkada Alytuje buvo mano treneris – Petras Simanavičius. Jis atėjo pas mane prašyti pagalbos dėl žaidėjo perėjimo į „Žalgirį“. Aš pakalbėjau su klubo prezidentu, Žydrūną priėmė. O po to „Žalgirio“ prezidentas man sako: „Gintai, ką čia tu atvežei man?“ Pasirodo, vartininkas atvažiavo traumuotas. Matyt, iš vakaro vakarėlyje santykius aiškinosi ar panašiai, – nusijuokė G. Buzas. – Atsakiau prezidentui – palaikykite jį, pažiūrėkite dar. Ir ką – po pusės metų Karčemarskas išvažiavo į Maskvos „Dinamo“. Mano manymu, Žydrūnas – geriausias vartininkas Lietuvos futbolo istorijoje.“
Treneris prisiminė ir pirmąją pažintį su Arvydu Novikovu – puolėju, patirtį kaupusiu Škotijos, Vokietijos, Lenkijos, Turkijos ir Izraelio klubuose. Šį rugpjūtį nacionalinės rinktinės žaidėjas po penkiolikos metų grįžo į Lietuvą ir prisijungė prie Vilniaus „Žalgirio“ ekipos.
„Atvažiavau į stadioną pažiūrėti varžybų, kaip tik vienoje iš komandų žaidė Arvydas. Po to jo komandos treneris manęs klausia – tai kuris žaidėjas tau patiko labiausiai? Sakau, tas, kurį išleidai penkioms minutėms. Jis galvojo, kad šaipausi iš jo. Bet Novikovas išėjo – pora prisilietimų ir jau matėsi, kad jis bus žaidėjas. Tuos mažiukus aš visada žiūriu – jie žaidėjai, jie visada išlenda“, – kalbėjo G.Buzas.
Darbas nacionalinėje rinktinėje ir „futbolo sūnūs“
„Dabar galvoju, kad gyvenime treniravau visas rinktines – buvo U-16, U-18, U-21 ir, aišku, nacionalinė rinktinė“, – atviravo buvęs futbolininkas.
Lietuvos nacionalinėje futbolo rinktinėje G.Buzas patirtį kaupė dirbdamas kartu su B.Zelkevičiumi, kuris tuo metu užėmė vyriausiojo trenerio pareigas.
„Džiugu, kad gyvenime labai gražiai susidūrėme su Benjaminu Zelkevičiumi. Kai dirbau nacionalinėje rinktinėje, manęs vienas žurnalistas paklausė: „Kaip jūs čia nacionalinės rinktinės treneriu patapote?“ Aš jam sakau – o tu ar iškart tapai žurnalistu? Ne, mokeisi. Taip ir aš – atsivedžiau savo kartą, savo vaikus, kurie augo su manimi, kurie žaidė jaunių rinktinėse, todėl atėjo laikas ir man. Vaikai mane iškėlė į tą poziciją, o treneris Zelkevičius manimi patikėjo ir pakvietė treniruoti nacionalinę rinktinę. Jis buvo mano mokytojas ir draugas. Esu jam dėkingas už suteiktą galimybę ir gyvenimo pamokas, kurių tikrai netrūko. Mano akyse jis – geriausias Lietuvos treneris. Juo buvo, yra ir liks“, – patirtį nacionalinėje rinktinėje prisiminė G.Buzas.
B.Zelkevičius Lietuvos futbolo istorijoje minimas kaip vienas sėkmingiausių visų laikų trenerių. Vienas žymiausių jo pasiekimų – triumfas 1987 metų pasaulinėje universiadoje Zagrebe treniruojant Vilniaus „Žalgirį“. Kartu su vilniečių komanda B.Zelkevičius dukart laimėjo Baltijos lygą, tapo Lietuvos čempionais, triskart iškovojo Lietuvos taurę.
„Kai aikštėje pasirodydavo Skerla, Ražanauskas, Jankauskas ir Šemberas, Zelkevičius sakydavo – „Tavo futbolo sūnūs“, – šypsodamasis pasakojo treneris.
Iš nacionalinės rinktinės G.Buzas pasitraukė kartu su B.Zelkevičiumi: „Buvome sutarę, kad aš su juo ateinu ir su juo išeinu.“
Pasak ilgamečio trenerio, po to Lietuvos nacionalinėje rinktinėje įvyko skaudi permaina, kurios padariniai jaučiami iki šiol.
„Rinktinė vienu laikotarpiu atsisveikino su dauguma patyrusių žaidėjų – Karčemarsku, Danilevičiumi, broliais Česnauskiais, Šemberu, Klimavičiumi. Neliko rinktinės stuburo. Liko jauni žaidėjai, jie mokėsi iš savo pačių klaidų. Viskas sugriuvo, todėl dabar toks ir rezultatas. Užauginti žaidėjus reikia laiko. Viską sugriauti lengva, o pastatyti?“ – svarstė G.Buzas.
Treneris savo buvusį auklėtinį E.Jankauską, vieną geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų, kuris žaisdamas „Porto“ klube laimėjo UEFA Čempionų lygą, laiko Lietuvos futbolo federacijos gelbėtoju.
„Paimti komandą, rinktinę tokiu laiku... Mes kalbėjome, sakau, Edgarai, ar tu supranti, kad tu savižudis? – pasakojo G. Buzas apie E.Jankauską, kuris šiemet, po penkerių metų pertraukos, sugrįžo į nesėkmių kamuotos nacionalinės rinktinės vyriausiojo trenerio postą. „Kai šiais metais Edgaras atėjo į rinktinę, jį visi pradėjo atakuoti. Aš jį palaikiau su savo argumentais – niekas man neprieštaravo, bet visi galvojo, kad aš eisiu į nacionalinę rinktinę su juo, – atviravo buvęs E.Jankausko treneris. – Sakau: žmonės, yra jaunesnių už mane. Aš treniruoju vaikučius, džiaugiuosi tuo. Man rinktinė jau praeitas etapas.“
„Na, tai kada jūs išleisite Skerlą?“
„Jis vaikas tylus, ramus buvo, – apie Andrių Skerlą kalbėjo G.Buzas. – Į futbolą vėlokai atėjo, su draugu. Aš jo prašydavau, kad vis atsivestų draugą, nes jis mane labiau domino nei Skerla. O po to žiūrėjau, kaip pats Andrius stengėsi – buvo žingeidus ir atkaklus vaikas.“
„Unikalus atvejis apie jį, kur futbolas būtų baigęsis. Susitariau su kolega Rimu Kochanausku, kad Skerlą paimtų į vyresniųjų rinktinę. Grįžta jis iš jos, sako: „Treneri, aš į kulinarijos technikumą nunešiau dokumentus.“ Klausiu jo, gal mokykloje kas jį taip spaudė pasielgti? Jis man atsako:„Ne, tai su draugu nutarėme, draugas sakė, jog ten panelių daug“. Sakau: „Greitai tik dokumentus atsiimk.“ Jis gynėsi, kad į savo mokyklą negrįš, o aš pažadėjau jį įtaisyti į kitą. Ir ką, važiuoju aš į Ozo gimnaziją, ateinu pas direktorių, sakau: „Gal mokinys ir nekoks, bet priimkite, gali būti futbolininkas geras.“ Patikėjo manimi tada.
Kartą žiūriu, šaukia mane gimnazijos direktorius, galvoju, na, jau kažką prisidirbo Skerla. Prieinu, o direktorius sako: „Duokit mums daugiau tokių futbolininkų, iš kur jūs jų tokių gaunate?“, – A.Skerlos bandymą „pabėgti“ iš futbolo prisiminė treneris.
G.Buzo dėka į futbolą „sugrįžusio“ A.Skerlos karjera vingiavo per Lietuvos, Nyderlandų, Škotijos, Rusijos ir Lenkijos klubus. Vienas sėkmingiausių karjeros etapų – su „Eindhoven PSV“ laimėta Nyderlandų aukščiausia futbolo lyga. Lietuvos rinktinei A.Skerla atstovavo penkiolika metų ir buvo vienas pagrindinių komandos gynėjų.
„O po to Andrius kaip ėjo, taip ir nuėjo, – apie auklėtinio karjerą tęsė G.Buzas. – Pasimatydavome, atvažiuodavo, bendraudavome, rinktinėse jį susitikdavau. Zelkevičius sakydavo: „Tai leisime tavo vaiką?“ Atsakydavau, kad visus mano vaikus leidžiame. Juokaudavome taip. Kartą spaudos konferencijoje vienas žurnalistas Zelkevičiaus klausė: „Na, tai kada jūs išleisite Skerlą?“ (pradžioje treneris ilgai neleido A.Skerlos į aikštę.) O Zelkevičius jam atsakė: „Na, išleisiu, jau man jo treneris nusibodo. Jau leidžiu, viskas, nebeuždavinėkite klausimų.“ Juokaudamas kolega tokį pusiau šou padarė.“
G.Buzas džiaugėsi ir savo „futbolo sūnaus“ sėkminga trenerio karjera – nuo 2021 metų A. Skerla treniruoja Kauno rajono klubą „Hegelmann“. „Jis kruopštus žmogus, geras, protingai siekiantis tikslo, pasveriantis visus variantus už ir prieš. Atrodo ramus, bet jis viduje dega. Bet kai sugeba to neparodyti ir žaidėjai neperima to, jis visada pasiekia teigiamą rezultatą. Aš visada jam sakydavau – geriau išlaikyti blogas emocijas, nerimą, kad niekas nesuprastų, o tada viskas bus gerai. Nerimas nieko gero neatneša, tai persiduoda žaidėjams, nuo to atmosfera kinta tiek rūbinėje, tiek aikštėje. Čia ta negatyvi, negraži futbolo pusė, apie kurią niekas nenori kalbėti ir kurios niekas nenori prisiminti“, – pažymėjo ilgametis futbolo treneris.
Idealus atakų kūrėjas – futbolo „Mocartas“ Justas Lasickas
„Elitinėje jaunių lygoje mane gyvenimas suvedė su Justu Lasicku. Jis man padėdavo lygoje, o aš jam padėdavau patarimais, jis man atlygindavo rezultatais. Vaikas patikėjo ir mums pavyko“, – apie pažintį su dabartiniu Liublianos klubo „Olimpija“ ir Lietuvos rinktinės žaidėju kalbėjo G.Buzas.
„Tuo metu jis žaidė ir elitinėje lygoje, ir 1-ojoje už „Žalgirį“. Jis žaisdavo kaip iš natų, gerai valdė komandą, labai gerai kūrė atakas. Jaunimo žaidynėse kaip tik žaidėme pusfinalį. Justas taip sudirigavo, kad per penkiolika minučių 3:0 buvome priekyje. Tuomet priešininkų komandos vartininkas nusiėmė pirštines ir dar nepasibaigus varžyboms išėjo, – pasakodamas šyptelėjo treneris. – Tose varžybose Justukas taip susuko, dėl to ir „Mocartu“ pradėjau vadinti. Jis – unikalus. Anksčiau jis karščiuodavosi, į dvikovas lįsdavo. Dabar jis jau pasikeitė, truputį kitaip žiūri. Jis – labai protingas žmogus. Tik gal kiek per švelnus futbolui.“
Paklaustas apie tolesnę J.Lasicko karjerą, treneris atviravo: „Tikiuosi, bus gera. Jis gyvenime daro viską teisingai. Jam tik norisi sėkmės palinkėti, kad nebūtų traumų ir būtų sveikatos. Tiesa, mane truputį nuliūdino – jis gi anksčiau vidurio saugu žaidė, atakų organizatorius buvo. O dabar jis į kraštą, prie tos linijos perėjo...“
„Tarp kitko, Deividas Šemberas irgi buvo vidurio saugas, – prisiminė G.Buzas. – Aš jį pasikviečiau į U-16 rinktinę, prie vyresnių, ir žaisdavo jis tai atraminiu, tai atakuojančiu vidurio saugu. O po to žiūriu CSKA – gynėju, gynėju, gynėju... Bet ten žmogus subrendo, nusiramino, jautėsi komfortiškai. Laimėjo Europos taurę ir dešimt metų CSKA praleido – jis gal ir vienintelis legionierius tiek metų pražaidęs. Taip ir su Justu – tikiuosi, kad jam viskas bus gerai. Žmogus renkasi, kur širdis linksta, įvertina savo galimybes. Bet man Justas – idealus kūrėjas.“
Darbo vaikų treneriu pagrindas – meilė vaikams
„Pagrindinė varomoji jėga dirbant vaikų treneriu yra meilė vaikams. Reikia mylėti vaikus. Jeigu treneris nenusileis iki vaiko lygio ir neįsigilins, jis nesupras, jam nerūpės vaikas“, – sakė 38 metus futbolo treneriu dirbantis G.Buzas.
Kalbėdamas apie trenerio algą, G.Buzas atviravo: „Suprantate, kas myli vaikus, tas nelabai žiūri, rūpi vaikai. Užsidirbti šiais laikais tikrai galima. Yra vaikų, yra darželiai, kuriuos gali įtraukti į savo darbą. Mūsų laikais tai tikrai nebuvo gerų atlyginimų, jie buvo maži. Bet dabar reikia tik teigiamo požiūrio kampo.“
G.Buzui per beveik keturis dešimtmečius trunkančią karjerą teko treniruoti kelių kartų vaikus.
„Vaikai yra vaikai, visi jie panašūs, – paklaustas, ar įžvelgia skirtumų tarp kartų, sakė treneris. – Tik aplinkybės, supančios juos, keičiasi. Anksčiau treniruoti buvo lengviau – nebuvo tiek pagundų ir technologijų, kurios tolintų vaikus nuo futbolo ir bendrai aktyvaus laisvalaikio. Dvidešimt pirmame amžiuje atsirado tokia sąvoka „motyvacijos ištvermė“ – ją pradėjo vartoti Arsene'as Wengeras. O po to visi kartojo – motyvacija, motyvacija... Tad pagrindinis skirtumas tarp kartų – sąlygos pagerėjo, bet dabar vaikus reikia motyvuoti žaisti futbolą.“
Anot G.Buzo, kai kuriems treneriams pritrūksta paprasčiausio supratingumo ir atsidavimo darbui su vaikais.
„Kai treneriai sako, jog jiems visi vaikai yra vienodi, tai... Žmogau, tu nieko nenusimanai. Tu prastas psichologas, nes visi jie unikalūs, visi skirtingi. Jie negali būti vienodi ir nebus vienodi. Tu ir komandą sulipdai juk taip – gera komanda, tai ne geriausi žaidėjai, o žaidėjai, kurie tinka vienas kitam, kurie geriausiai pritampa. O kiek analogų, pasižiūrėkite – PSG klube Messi, Neymaras, Mbappe. Kas iš jų buvo? Nieko nebuvo, ten pragaras nutiko“, – griežtesniu tonu akcentavo G.Buzas.
Treneris pabrėžė, kad net ir blogiausiose situacijose reikia įžvelgti teigiamus dalykus.
„Jauniems treneriams sakau – net po pačių prasčiausių rungtynių suraskite gerų dalykų. Duokite viltį nosis nukabinusiems žaidėjams. Smulkmeną pakelkite – ir tai jau mažas žingsnelis link pergalės. Nes atsiminkite: be pralaimėjimų pergalių nebūna. Čia senos tiesos, viskas labai paprasta. Tik žmonės tai pamiršta“, – kalbėdamas šyptelėjo ilgametis treneris.
Dabar G.Buzas dirba futbolo akademijoje „Geležinis vilkas“ ir, kaip pats sako, treniruoja vaikus, kuriems vis dažniau reikia įkvėpti pasitikėjimo savimi.
„Kartą buvo atvejis (dar dirbau „Ateities“ mokykloje) – atvedė pas mane Deivido Česnauskio sūnų Deividą, labai nedrąsus jis buvo. Sakė, ankstesnėje akademijoje treneriai tėtį prikaišiojo, su juo lygindavo. O po pusės metų, kai tėvai pamatė jį pas mane treniruotėse, negalėjo patikėti savo akimis. Vaiko mama rašė: „Ačiū, kad užauginote vaikui sparnus“. Bet daug juk nereikia – tik pasitikėjimo savimi“, – prisiminė G.Buzas.
Treneris pasakojo, jog šiais laikais jį nuvilia tėvų žavėjimasis vaikų treneriais iš užsienio.
„Tėvai nesupranta, kad pagrindinis trenerio įrankis tiems vaikučiams yra žodis. Ką tu pasakysi, jie aikštėje bandys daryti. Juk vaikučiai nesupranta užsienio kalbos, nors kai kurie net geriau šiais laikais supranta negu tas italas ar ispanas. Aš mačiau juos. Čia mados reikalas, mados klyksmas, – piktinosi treneris. – Jau geriau atiduoti komandą jaunam mūsų treneriui, kuris myli vaikus. Pas mus su UEFA Pro licencija yra virš 60 trenerių Lietuvoje. Kiek lietuvių treniruoja A lygoje? Kiek kitur? Jie neturi darbo. Ir aš visą laiką sakau: licencija netreniruoja, treniruoja asmenybės.“
Lietuvos futbolas juda į priekį, bet mes – ne Brazilija
„Negalime žiūrėti tik iš blogosios pusės, – apie Lietuvos futbolą kalbėjo G.Buzas. – Kartos keičiasi, jaunimas treniruojasi, futbolas greitėja. Ne tik greitis auga, bet ir sprendimų priėmimo laikas trumpėja. Viskas juda. Bet mes ne Brazilija. Visi pamiršta – esame maža šalelė, kur nėra viskas taip blogai. Viskas čia gerai, viskam reikia laiko, reikia tik mažiau kritikuoti, o geriau patarimu padėti, prisidėti kiekvienam po truputį, tada mes tą kelią sutrumpinsim link laimės žiburio. Visi kartu, o ne kritikuodami, ne pašiepdami. Šaipytis lengviausia.“
Kalbėdamas apie legionierius aukščiausioje Lietuvos futbolo lygoje, futbolo specialistas pripažino: „Visi rinktinių treneriai nori, kad žaistų kuo daugiau lietuvių. Bet mes Europos sąjungos šalis, mes įstatyti į tokius rėmus. Nors, aišku, išimčių reikia ieškoti.“
Treneris atviravo tikintis, jog Lietuvos futbolo laukia kur kas šviesesnė ateitis. „Aš tikiu, kad ir pas mus ateis laikas, atsiras gerų žaidėjų. Tam, kad atsirastų žaidėjai, reikalingi treneriai, jie paruoš kitus trenerius, visi pradės dirbti ir darbas duos rezultatų. Ir viskas turi kilti palaipsniui. Aišku, bus ir visokių trukdžių, kritimų, nuopuolių. Kiekviename darbe to neišvengi, čia gyvenimas. Tas pats ir čia. Bet aš tikiu šviesia ateitimi, tikiu jaunimu“, – viltimi dalijosi G.Buzas.
Į klausimą, ko reikia, kad Lietuvos rinktinės pasirodymai ir rezultatai gerėtų, treneris atsakė atvirai – reikia labai daug ko. „Reikia laiko, reikia sėkmės, reikia asmenybių, – dėstė G.Buzas. – Asmenybės neužauga per vieną dieną. Dabar, matyti, yra pagrindai, yra ir žaidėjų. Reikia, kad jie dar derėtų vienas prie kito. Treneris, komanda – kad viskas liptų, sueitų į vieną. Sėkmė yra labai permaininga, reikia, kad ji būtų. Bet daug sėkmės priklauso ir nuo pačių žaidėjų.“
Ryšys su buvusiais auklėtiniais ir idėja parašyti knygą
Beveik keturių dešimtmečių patirtį sukaupęs treneris džiaugėsi, kad su savo buvusiais auklėtiniais, su treniruotais žaidėjais vis dar palaiko ryšį – susiskambina, susitinka, pasikalba. Kai kurie futbolininkai su treneriu ir pasikonsultuoja – dėl kontraktų, klubų pasiūlymų.
„Malonu, kai padedi, kai tavimi tiki, tavęs klauso“, – sakė G.Buzas.
Pokalbio pabaigoje treneris kukliai prasitarė apie idėją parašyti knygą ir papasakoti daugiau istorijų, kurių per savo ilgametę patirtį sukaupė tikrai nemažai.
„Galvoju kažkada parašyti knygą, bet jeigu rašysi visą tiesą, tik supriešinsi visus, – šyptelėjo treneris. – Tai reikia labai gerai pagalvoti apie tai. Čia papasakojau tik kelis niuansus, kurie įstrigo atmintyje, kuriuos prisiminiau. Prašau atleisti žaidėjų, apie kuriuos neužsiminiau – tikiuosi paminėti juos savo knygoje.“
Re: Benjaminas Zelkevičius
Vilius Kavaliauskas: O prieš Sąjūdį - buvo futbolas
https://ve.lt/nuomones/vilius-kavaliaus ... o-futbolas
https://ve.lt/nuomones/vilius-kavaliaus ... o-futbolas
Re: Benjaminas Zelkevičius
Prezidentas įteikė valstybės apdovanojimus už nuopelnus Lietuvai
https://www.regionunaujienos.lt/prezide ... ietuvai-2/
https://www.regionunaujienos.lt/prezide ... ietuvai-2/
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiais <...>futbolininkas, treneris, sporto organizatorius Benjaminas Zelkevičius.
Re: Benjaminas Zelkevičius
Netektis – mirė Lietuvos futbolo legenda Benjaminas Zelkevičius, užuojautą pareiškė ir Gitanas Nausėda
https://sportas24.lt/futbolas/netektis- ... lkevicius/
Sausio 12-osios vakarą, eidamas 82-uosius metus, anapilin iškeliavo legendinis Lietuvos futbolo treneris ir asmenybė Benjaminas Zelkevičius, praneša Lietuvos futbolo federacija. Futbolo bendruomenė reiškią didžiulę užuojautą legendinio mūsų Trenerio šeimai ir artimiesiems šią itin skaudžią valandą.
—-
B. Zelkevičius – futbolininkas, treneris, sporto organizatorius. LSSR (1977), SSRS (1989) nusipelnęs treneris.
Žaidė puolėju Kauno „Bangos” (1961–1962), Vilniaus „Žalgirio” (1963–1967, 1969–1973; 331 rungtynės, 50 įvarčių), Donecko „Šachtar” (1968), Vilniaus „Pažangos” (1973–1975) vyrų futbolo komandose. SSRS jaunių čempionato 3 vietos laimėtojas (1961), Lietuvos futbolo vicečempionas (1975, su Vilniaus „Pažanga”).
Kaip treneris, dirbo „Šviesos”, Vilniaus „Žalgirio”, Vienos „Austria Memphis” (Austrija), Neberežnyje Čelnų „Kam AZ” (Rusija), Vologrado „Rotor” (Rusija), Jaroslavio „Šinnik” (Rusija), Kaliningrado „Baltika” (Rusija), Liepojos „Metalurgs” (Latvija), Vladisvostoko „Luč-Energija”, Vilniaus FM „Ateitis” komandose.
1979, 1990–1991, 1995–1997, 2001–2003 metais treniravo Lietuvos rinktinę. Su Vilniaus „Žalgiriu” dukart tapo Lietuvos čempionu bei iškovojo tris Lietuvos taures. Su Liepojos klubu tapo Latvijos čempionu bei taurės laimėtoju.
—
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda reiškia nuoširdžią užuojautą dėl legendinio Lietuvos futbolo trenerio Benjamino Zelkevičiaus mirties. Prezidentas reiškia užuojautą B. Zelkevičiaus šeimai, artimiesiems, kolegoms ir visai Lietuvos futbolo bendruomenei.
„Benjamino Zelkevičiaus netektis – skaudi žinia Lietuvos sporto bendruomenei. Tai buvo asmenybė, kurios vardas neatsiejamas nuo mūsų šalies futbolo istorijos, pergalių ir ištisų sportininkų kartų ugdymo. B. Zelkevičiaus atsidavimas futbolui ir profesionalumas paliko gilų pėdsaką ne tik aikštėje, bet ir visoje Lietuvos sporto kultūroje“, – rašoma Prezidento užuojautoje.
Benjaminas Zelkevičius už nuopelnus Lietuvai 2024 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Šalies vadovas pabrėžė B. Zelkevičiaus išskirtinį indėlį į Lietuvos futbolo raidą – nuo pergalių su Vilniaus „Žalgiriu“ ir darbo nacionalinėje rinktinėje iki ilgametės veiklos rengiant trenerius ir telkiant futbolo bendruomenę.
------------------
Sieks, kad futbolo legenda atgultų Antakalnio kapinėse
https://lnk.lt/straipsniai/sportas/siek ... ese/354978
„Mano noras – padaryti, kad šis žmogus amžinojo poilsio atgultų Antakalnio kapinėse, jam deramame kalnelyje. Padarysiu viską asmeniškai pats ir visa Futbolo federacija, nes jis savo darbais, garsindamas Lietuvą, to nusipelnė“, – pabrėžė E. Stankevičius.
Vasarį prasidėsiantis Lietuvos futbolo čempionatas legendinį trenerį pagerbs tylos minute.
------------------
V. Ivanausko žvilgsnis į legendinį B. Zelkevičių – skaudi istorija, kuri galėjo priversti trenerį graužtis
https://www.lrytas.lt/sportas/futbolas/ ... s-40942276
https://sportas24.lt/futbolas/netektis- ... lkevicius/
Sausio 12-osios vakarą, eidamas 82-uosius metus, anapilin iškeliavo legendinis Lietuvos futbolo treneris ir asmenybė Benjaminas Zelkevičius, praneša Lietuvos futbolo federacija. Futbolo bendruomenė reiškią didžiulę užuojautą legendinio mūsų Trenerio šeimai ir artimiesiems šią itin skaudžią valandą.
—-
B. Zelkevičius – futbolininkas, treneris, sporto organizatorius. LSSR (1977), SSRS (1989) nusipelnęs treneris.
Žaidė puolėju Kauno „Bangos” (1961–1962), Vilniaus „Žalgirio” (1963–1967, 1969–1973; 331 rungtynės, 50 įvarčių), Donecko „Šachtar” (1968), Vilniaus „Pažangos” (1973–1975) vyrų futbolo komandose. SSRS jaunių čempionato 3 vietos laimėtojas (1961), Lietuvos futbolo vicečempionas (1975, su Vilniaus „Pažanga”).
Kaip treneris, dirbo „Šviesos”, Vilniaus „Žalgirio”, Vienos „Austria Memphis” (Austrija), Neberežnyje Čelnų „Kam AZ” (Rusija), Vologrado „Rotor” (Rusija), Jaroslavio „Šinnik” (Rusija), Kaliningrado „Baltika” (Rusija), Liepojos „Metalurgs” (Latvija), Vladisvostoko „Luč-Energija”, Vilniaus FM „Ateitis” komandose.
1979, 1990–1991, 1995–1997, 2001–2003 metais treniravo Lietuvos rinktinę. Su Vilniaus „Žalgiriu” dukart tapo Lietuvos čempionu bei iškovojo tris Lietuvos taures. Su Liepojos klubu tapo Latvijos čempionu bei taurės laimėtoju.
—
Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda reiškia nuoširdžią užuojautą dėl legendinio Lietuvos futbolo trenerio Benjamino Zelkevičiaus mirties. Prezidentas reiškia užuojautą B. Zelkevičiaus šeimai, artimiesiems, kolegoms ir visai Lietuvos futbolo bendruomenei.
„Benjamino Zelkevičiaus netektis – skaudi žinia Lietuvos sporto bendruomenei. Tai buvo asmenybė, kurios vardas neatsiejamas nuo mūsų šalies futbolo istorijos, pergalių ir ištisų sportininkų kartų ugdymo. B. Zelkevičiaus atsidavimas futbolui ir profesionalumas paliko gilų pėdsaką ne tik aikštėje, bet ir visoje Lietuvos sporto kultūroje“, – rašoma Prezidento užuojautoje.
Benjaminas Zelkevičius už nuopelnus Lietuvai 2024 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Šalies vadovas pabrėžė B. Zelkevičiaus išskirtinį indėlį į Lietuvos futbolo raidą – nuo pergalių su Vilniaus „Žalgiriu“ ir darbo nacionalinėje rinktinėje iki ilgametės veiklos rengiant trenerius ir telkiant futbolo bendruomenę.
------------------
Sieks, kad futbolo legenda atgultų Antakalnio kapinėse
https://lnk.lt/straipsniai/sportas/siek ... ese/354978
„Mano noras – padaryti, kad šis žmogus amžinojo poilsio atgultų Antakalnio kapinėse, jam deramame kalnelyje. Padarysiu viską asmeniškai pats ir visa Futbolo federacija, nes jis savo darbais, garsindamas Lietuvą, to nusipelnė“, – pabrėžė E. Stankevičius.
Vasarį prasidėsiantis Lietuvos futbolo čempionatas legendinį trenerį pagerbs tylos minute.
------------------
V. Ivanausko žvilgsnis į legendinį B. Zelkevičių – skaudi istorija, kuri galėjo priversti trenerį graužtis
https://www.lrytas.lt/sportas/futbolas/ ... s-40942276
Re: Benjaminas Zelkevičius
„In Memoriam“: legendinio B. Zelkevičiaus gyvenimas – kadruose
https://www.lrytas.lt/sportas/futbolas/ ... e-40938161
Portalas Lrytas pateikia B.Zelkevičiaus gyvenimo kadrus.
https://www.lrytas.lt/sportas/futbolas/ ... e-40938161
Portalas Lrytas pateikia B.Zelkevičiaus gyvenimo kadrus.
Re: Šlovės galerija: Benjaminas Zelkevičius †AA
Benjaminas Zelkevičius – ir karvedys, ir džentelmenas
https://www.lrytas.lt/sportas/futbolas/ ... s-40973750
https://www.lrytas.lt/sportas/futbolas/ ... s-40973750
Re: Šlovės galerija: Benjaminas Zelkevičius †AA
Vilniuje atsisveikinta su legendiniu futbolo treneriu
https://lnk.lt/straipsniai/sportas/viln ... riu/355736
[video]
Vilniuje ketvirtadienį ir penktadienį galima atsisveikinti su viena iškiliausių Lietuvos futbolo asmenybių – Benjaminu Zelkevičiumi. Ilgametis šalies futbolininkas ir treneris per karjerą spėjo iškovoti daugybę titulų. B. Zelkevičius savo kelią pradėjo Kauno „Inkaro“ klube, o didelę dalį karjeros praleido Vilniaus „Žalgiryje“, kuriame per daugiau nei 300 mačų pelnė 50 įvarčių. Be to, jis du kartus buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku. Baigęs futbolininko karjerą B. Zelkevčius tapo treneriu ir dagiausia savo karjeros praleido treniruodamas Vilniaus „Žalgirio“ klubą. Taip pat dirbo ir užsienio komandose, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę B. Zelkevičius net tris kartus buvo paskirtas Lietuvos rinktinės treneriu. Prieš dvejus metus Lietuvos futbolo treneris buvo apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Norėdami atsisveikinti su B. Zelkevičiumi žmonės į Antakalnyje esančius laidojimo namus ėmė rinktis dar ketvirtadienio popietę.
„Tai yra viena iš futbolo legendų, o pirmiausia Vilniaus „Žalgirio“. Daug kas bandė jam prilygti, tačiau Benjaminas buvo unikalus treneris“, – neslėpė Vilniaus „Žalgirio“ direktorius Mindaugas Kasperūnas.
„Benjamino darbas buvo toks, kad jis vienijo visų trenerių darbą“, – kalbėjo buvęs Lietuvos futbolininkas ir treneris Vytautas Jančiauskas.
„Treneris iš didžiosios raidės. Jis labai daug paliko „Žalgiryje“. Gaila, kad dabar mes tokių aukštumų nepasiekiame“, – sakė ilgametė Vilniaus „Žalgirio“ aistruolė Drąsuolė Bilevičiūtė.
Apie skaudžią B. Zelkevičiaus netektį pranešta pirmadienį. Nusipelniusiam Lietuvos futbolo treneriui vasario mėnesį būtų suėję 82 metai. Penktadienį jis bus palaidotas Antakalnio kapinėse.
https://lnk.lt/straipsniai/sportas/viln ... riu/355736
[video]
Vilniuje ketvirtadienį ir penktadienį galima atsisveikinti su viena iškiliausių Lietuvos futbolo asmenybių – Benjaminu Zelkevičiumi. Ilgametis šalies futbolininkas ir treneris per karjerą spėjo iškovoti daugybę titulų. B. Zelkevičius savo kelią pradėjo Kauno „Inkaro“ klube, o didelę dalį karjeros praleido Vilniaus „Žalgiryje“, kuriame per daugiau nei 300 mačų pelnė 50 įvarčių. Be to, jis du kartus buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku. Baigęs futbolininko karjerą B. Zelkevčius tapo treneriu ir dagiausia savo karjeros praleido treniruodamas Vilniaus „Žalgirio“ klubą. Taip pat dirbo ir užsienio komandose, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę B. Zelkevičius net tris kartus buvo paskirtas Lietuvos rinktinės treneriu. Prieš dvejus metus Lietuvos futbolo treneris buvo apdovanotas Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
Norėdami atsisveikinti su B. Zelkevičiumi žmonės į Antakalnyje esančius laidojimo namus ėmė rinktis dar ketvirtadienio popietę.
„Tai yra viena iš futbolo legendų, o pirmiausia Vilniaus „Žalgirio“. Daug kas bandė jam prilygti, tačiau Benjaminas buvo unikalus treneris“, – neslėpė Vilniaus „Žalgirio“ direktorius Mindaugas Kasperūnas.
„Benjamino darbas buvo toks, kad jis vienijo visų trenerių darbą“, – kalbėjo buvęs Lietuvos futbolininkas ir treneris Vytautas Jančiauskas.
„Treneris iš didžiosios raidės. Jis labai daug paliko „Žalgiryje“. Gaila, kad dabar mes tokių aukštumų nepasiekiame“, – sakė ilgametė Vilniaus „Žalgirio“ aistruolė Drąsuolė Bilevičiūtė.
Apie skaudžią B. Zelkevičiaus netektį pranešta pirmadienį. Nusipelniusiam Lietuvos futbolo treneriui vasario mėnesį būtų suėję 82 metai. Penktadienį jis bus palaidotas Antakalnio kapinėse.
Re: Šlovės galerija: Benjaminas Zelkevičius †AA
Už 4 valandų:
„Delfi TV“ eteryje – dokumentinis filmas apie futbolo legendą Benjaminą Zelkevičių
https://www.delfi.lt/veidai/filmai-ir-t ... -120205689
„Delfi TV“ eteryje šį sekmadienį, vasario 1 d. 19 val. Rimvydo Čekavičiaus filmas „Futbolo filosofas. Benjamino Zelkevičiaus kelias“.
R. Čekavičius laidoje „Delfi diena“ pasakojo, kad B. Zelkevičius visų pirma buvo nepaprastai šiltas ir geras žmogus: „Aš kadangi dokumentikoje tikrai esu jau daug metų, galiu pasakyti, kad jis buvo vienas iš tų, kur iš karto jauti kažkokią gerą aurą, šilumą ir žmogiškumą tai. Nors mus skyrė daug metų, bet iškart radome ryšį ir vos ne iki paskutinių dienų palaikėme tokį šiltą bendravimą“.
Pasak filmo autoriaus, B. Zelkevičiaus išskirtinumas buvo drąsa.
„Jis visos karjeros metu nebijojo imtis iššūkių, juos imdavo ir tiesiog spręsdavo, tie iššūkiai jį ir formavo. Jis gana jaunas pradėjo dirbti Vilniaus „Žalgiryje“ kaip treneris, kur dar žaidė jo komandos draugai, tad jam reikėjo rasti balansą tarp trenerio ir draugo, bet jis sugebėjo tai atskirti. Pasikartosiu, bet visi šitie iššūkiai jį formavo kaip žmogų, galbūt būtent tai lėmė, kad jis pradėjo dirbti treneriu su savo draugais, kad dėl to išliko tas santykis žmogiškumo ir draugystės, kuris po to jį visą karjerą lydėjo. Jis buvo visiškai paprastas žmogus, kaip mano filme pasakojo žaidėjai, kad po sunkių rungtynių mes visi šlapi, murzini, o jis prieina, apsikabina, nesvarbu, kad kostiumas brangus ar panašiai“, – prisiminė R. Čekavičius.
„Kaip man pasakojo pats Benjaminas, pirmosios Lietuvos vėliavos būtent ir atsirado stadione, ta prasme, kad futbolo fanai pirmieji atsinešė Lietuvos tautiškas vėliavas – to meto „Žalgiris“ ir buvo kova už laisvę. Po rungtynių sirgaliai eidavo per Gedimino prospektą ir dainavo lietuviškas dainas. Iš principo tai buvo reiškinys ir Benjaminas sugebėjo sukurti tokią aurą, atmosferą, nes jis buvo pakankamai įtakingas ir nieko nebijojo, dėl to galėjo kaip lygus su lygiais kalbėtis su visais to meto CSKA vadovais ir jų nebijojo, nes jis pats buvo autoritetas, jis galbūt ir davė žmonėms tokį pasitikėjimą, kad galima save išreikšti futbolo rungtynėse“, – sakė R. Čekavičius.
Jo futbolo filosofija taip pat atspindėjo jo drąsą.: „Kalbant futbolo terminais, jis nebijojo keisti žaidėjų pozicijų, jeigu jis matė, kad komandoje yra trys geri puolėjai, bet reikia tik dviejų, jis nebijojo to trečio paskirti, kad būtų saugas ar gynėjas, jis surasdavo vietą visiems patiems geriausiems žaidėjams aikštėje. Kitas dalykas, kaip pasakojo žaidėjai, kad jeigu yra kažkoks nusiskundimas ar problema, tu nueini pas jį, bet išeini laimingas, nes jis sugebėdavo įtikinti, kad tavo problemos ar tavo kažkokie dalykai komandai reikalingi, kad tu turi šiek tiek paaukoti savo ego, savo interesą vardan to, kad komandai būtų geriau. Bendrai paėmus visos tos savybės ir leidžia galvoti, kad jis buvo išskirtinis treneris“.
„Aš labai norėčiau, kad jaunoji karta šiek tiek prisiliestų prie jo istorijos ir pamatytų, koks tai buvo žmogus. Vėlgi, mūsų didieji vardai, tiek Edgaras Jankauskas, tiek Deividas Šemberas tapo tokiais būtent gavę šansą iš Benjamino, nes jis juos jaunus paėmė į komandą, į rinktinę ir davė jiems šansą. Tad vėlgi grįžtu prie tos jo drąsos nebijoti eiti savo keliu ir tikėti tuo, ką darai. Jo palikimas toks ir yra, kad mes turim tikėti tuo, ką darom, turim nebijoti ir eiti pirmyn“, – kalbėjo R. Čekavičius.
Pasak režisieriaus, filme sau įdomių dalykų atras ne tik futbolo fanai: „Iš principo mano visi filmai yra tokie, kur kiekvienas žmogus gali rasti dalį savęs. Aš stengiausi atskleisti ne tai, kiek jis pelnė įvarčių, koks buvo geras žaidėjas, bet apie jo asmenines savybes, apie jo vidų, apie jo vertybes. Todėl aš galvoju, kad kiekvienas žmogus, pažiūrėjęs šitą filmą, ras, kas jam yra brangu.
„Delfi TV“ eteryje – dokumentinis filmas apie futbolo legendą Benjaminą Zelkevičių
https://www.delfi.lt/veidai/filmai-ir-t ... -120205689
„Delfi TV“ eteryje šį sekmadienį, vasario 1 d. 19 val. Rimvydo Čekavičiaus filmas „Futbolo filosofas. Benjamino Zelkevičiaus kelias“.
R. Čekavičius laidoje „Delfi diena“ pasakojo, kad B. Zelkevičius visų pirma buvo nepaprastai šiltas ir geras žmogus: „Aš kadangi dokumentikoje tikrai esu jau daug metų, galiu pasakyti, kad jis buvo vienas iš tų, kur iš karto jauti kažkokią gerą aurą, šilumą ir žmogiškumą tai. Nors mus skyrė daug metų, bet iškart radome ryšį ir vos ne iki paskutinių dienų palaikėme tokį šiltą bendravimą“.
Pasak filmo autoriaus, B. Zelkevičiaus išskirtinumas buvo drąsa.
„Jis visos karjeros metu nebijojo imtis iššūkių, juos imdavo ir tiesiog spręsdavo, tie iššūkiai jį ir formavo. Jis gana jaunas pradėjo dirbti Vilniaus „Žalgiryje“ kaip treneris, kur dar žaidė jo komandos draugai, tad jam reikėjo rasti balansą tarp trenerio ir draugo, bet jis sugebėjo tai atskirti. Pasikartosiu, bet visi šitie iššūkiai jį formavo kaip žmogų, galbūt būtent tai lėmė, kad jis pradėjo dirbti treneriu su savo draugais, kad dėl to išliko tas santykis žmogiškumo ir draugystės, kuris po to jį visą karjerą lydėjo. Jis buvo visiškai paprastas žmogus, kaip mano filme pasakojo žaidėjai, kad po sunkių rungtynių mes visi šlapi, murzini, o jis prieina, apsikabina, nesvarbu, kad kostiumas brangus ar panašiai“, – prisiminė R. Čekavičius.
„Kaip man pasakojo pats Benjaminas, pirmosios Lietuvos vėliavos būtent ir atsirado stadione, ta prasme, kad futbolo fanai pirmieji atsinešė Lietuvos tautiškas vėliavas – to meto „Žalgiris“ ir buvo kova už laisvę. Po rungtynių sirgaliai eidavo per Gedimino prospektą ir dainavo lietuviškas dainas. Iš principo tai buvo reiškinys ir Benjaminas sugebėjo sukurti tokią aurą, atmosferą, nes jis buvo pakankamai įtakingas ir nieko nebijojo, dėl to galėjo kaip lygus su lygiais kalbėtis su visais to meto CSKA vadovais ir jų nebijojo, nes jis pats buvo autoritetas, jis galbūt ir davė žmonėms tokį pasitikėjimą, kad galima save išreikšti futbolo rungtynėse“, – sakė R. Čekavičius.
Jo futbolo filosofija taip pat atspindėjo jo drąsą.: „Kalbant futbolo terminais, jis nebijojo keisti žaidėjų pozicijų, jeigu jis matė, kad komandoje yra trys geri puolėjai, bet reikia tik dviejų, jis nebijojo to trečio paskirti, kad būtų saugas ar gynėjas, jis surasdavo vietą visiems patiems geriausiems žaidėjams aikštėje. Kitas dalykas, kaip pasakojo žaidėjai, kad jeigu yra kažkoks nusiskundimas ar problema, tu nueini pas jį, bet išeini laimingas, nes jis sugebėdavo įtikinti, kad tavo problemos ar tavo kažkokie dalykai komandai reikalingi, kad tu turi šiek tiek paaukoti savo ego, savo interesą vardan to, kad komandai būtų geriau. Bendrai paėmus visos tos savybės ir leidžia galvoti, kad jis buvo išskirtinis treneris“.
„Aš labai norėčiau, kad jaunoji karta šiek tiek prisiliestų prie jo istorijos ir pamatytų, koks tai buvo žmogus. Vėlgi, mūsų didieji vardai, tiek Edgaras Jankauskas, tiek Deividas Šemberas tapo tokiais būtent gavę šansą iš Benjamino, nes jis juos jaunus paėmė į komandą, į rinktinę ir davė jiems šansą. Tad vėlgi grįžtu prie tos jo drąsos nebijoti eiti savo keliu ir tikėti tuo, ką darai. Jo palikimas toks ir yra, kad mes turim tikėti tuo, ką darom, turim nebijoti ir eiti pirmyn“, – kalbėjo R. Čekavičius.
Pasak režisieriaus, filme sau įdomių dalykų atras ne tik futbolo fanai: „Iš principo mano visi filmai yra tokie, kur kiekvienas žmogus gali rasti dalį savęs. Aš stengiausi atskleisti ne tai, kiek jis pelnė įvarčių, koks buvo geras žaidėjas, bet apie jo asmenines savybes, apie jo vidų, apie jo vertybes. Todėl aš galvoju, kad kiekvienas žmogus, pažiūrėjęs šitą filmą, ras, kas jam yra brangu.