Subalansuota mityba turi didelę įtaką futbolininkų rezultatams, jų sportinei formai bei ištvermei
http://www.zalgiris-vilnius.lt/naujieno ... tinis.html" onclick="window.open(this.href);return false;

„Ji padeda geriau atsistatyti organizmui po treniruočių ir rungtynių, gerina medžiagų apykaitą, traumų atveju paspartina gijimą. Maistas – svarbiausias energijos šaltinis. Valgant netinkamus produktus, apkraunamas organizmas, nes energija sunaudojama maistui pašalinti“, - teigia Vilniaus miesto futbolo draugijos „Žalgiris“ vyriausiasis kineziterapeutas Dainius Pavilonis.

Futbolininkų mityba skiriasi prieš treniruotes ir rungtynes bei po jų. Norėdami pasiekti gerų rezultatų, jie valgo skirtingo pobūdžio produktus.

„Prieš rungtynes pateikiamas daug angliavandenių turintis maistas (pvz. makaronai) bei produktai, kuriuose yra baltymų (pvz. vištos ar kalakuto krūtinėlė, žuvis). Po rungtynių pirmąjį pusvalandį galima praktiškai valgyti ką nori, nes tuo metu paspartėja medžiagų apykaita ir viskas sudega“, - sako 42 metų specialistas.

Profesionaliam futbolininkui svarbu valgyti subalansuotą maistą kiekvieną dieną. Dėl tinkamos mitybos padidėja ištvermė, greičiau pasiekiami geresni rezultatai.

„Pusryčių metu reikia valgyti maisto, turinčio daug angliavandenių, nes jie įsisavinami ryte. Po treniruotės – daug baltymų turinčio maisto. Svarbu ir ląsteliena – šviežios daržovės. Vakare reikėtų valgyti lengvesnį maistą“, - teigia D.Pavilonis.

Subalansuotai mitybai svarbūs ir maisto papildai. Juos patartina naudoti nuolatos ir laikas nuo laiko keisti. Futbolininkai naudoja skirtingus papildus prieš treniruotę, jos metu bei po treniruotės. Papildams priskiriami energiniai, izotoniniai bei hipertoniniai gėrimai, kurie leidžia greičiau atgauti jėgas.

„Jeigu energiniai gėrimai su kofeinu, tai po treniruotės jie nenaudojami“, - sako sportininkų sveikata besirūpinantis „Žalgirio“ narys.

Jis teigia, kad be subalansuotos mitybos, futbolininkams būtina gerai išsimiegoti. „Miegas – tai energijos baterijų perkrovimas. Tinkamas miego režimas ne mažiau svarbus kaip subalansuota mityba“, - priduria D.Pavilonis.

Dėl fiziškai pasyvių gyventojų Lietuva per metus praranda 2,5 mlrd. litų

Didžioji Lietuvos gyventojų dalis yra įsitikinusi, jog jų gyvenamoje teritorijoje yra sudarytos palankios sąlygos būti fiziškai aktyviems, tačiau fiziškai aktyvūs yra tik pusė šalies gyventojų, o didžioji dauguma jų mankštinasi namuose, rodo tik ką pristatyto „Eurobarometer“ tyrimo duomenys.

Visose Europos Sąjungos šalyse 2013 metais atliktas sporto ir fizinio aktyvumo tyrimas atskleidė, kad nuo 2009-ųjų, kada buvo atliktas toks pat tyrimas, pagrindinės tendencijos kito nežymiai – 42 proc. ES gyventojų vis dar yra fiziškai neaktyvūs, Lietuvoje tokių – 46 proc. Daugiausiai juda Šiaurės Europos valstybių (Švedijos, Danijos, Suomijos) gyventojai, mažiausiai – pietiečiai (bulgarai, portugalai, rumunai, italai).

„Lietuviai daugeliu aspektų yra arti ES vidurkio, tačiau fiziniu aktyvumu labai stipriai atsilieka nuo šiauriečių, kurių fiziškai aktyvių yra net iki 70 proc. Skirtumai išryškėja ir kai lyginame, kur sportuoja lietuviai bei visa ES“, – apibendrina Lietuvos sveikatingumo klubų asociacijos (LSKA) prezidentas Aurimas Mačiukas.

Nors fiziškai aktyvūs yra pusė Lietuvos gyventojų, tik 15 proc. lietuvių sportuoja reguliariai, tai yra bent 2-3 kartus per savaitę, dar 22 proc. – bent kartą per savaitę, o 17 proc. tai daro retai ir nereguliariai.

„Pasaulio sveikatos organizacijos skaičiavimais, Lietuvos finansiniai nuostoliai dėl gyventojų fizinio pasyvumo kasmet siekia apie 2,5 mlrd. litų per metus. Padidinus fiziškai aktyvių gyventojų skaičių, sveikatos problemų galėtų ženkliai sumažėti, atitinkamai mažėtų ir šalies gyventojų gydymui išleidžiamos lėšos. Lietuva gana stipriai atsilieka nuo fiziškai aktyvių ES narių, kurios yra sektinas pavyzdys kitoms šalims, tačiau norint pasiekti teigiamų pokyčių būtina ne tik sudaryti palankias sąlygas, bet ir formuoti visuomenės sąmonėje nuomonę apie fizinio aktyvumo naudą pirmiausia patiems žmonėms, jų artimiesiems, o galiausiai ir valstybei. Tačiau tam būtina valdžios institucijų parama. Būtina pereiti nuo reagavimo, kuris pasireiškia sveikatos apsauga, prie prevencijos, t. y. fizinio aktyvumo skatinimo. Europos sveikatingumo asociacijos duomenimis, 1 euras, skiriamas fiziniam aktyvumui skatinti, sutaupo 3 eurus, skiriamus sveikatos apsaugai“, – įsitikinęs LSKA prezidentas.

Europos sveikatingumo asociacijos duomenimis, 1 euras, skiriamas fiziniam aktyvumui skatinti, sutaupo 3 eurus, skiriamus sveikatos apsaugai

Kaip ir 2009 metais, daugiausia (net 63 proc.) fiziškai aktyvių lietuvių fizine veikla užsiima namuose, tačiau sumažėjo lietuvių sportuojančių lauke (iki 28 proc.) ar pakeliui į darbą, mokyklą bei parduotuvę (iki 29 proc.) skaičius, išaugo darbe (iki 19 proc.) bei mėgėjiškose sporto komandose (iki 12 proc.) sportuojančių gyventojų skaičius. ES vidurkis rodo, kad žmonės daugiau sportuoja lauke ir gerokai mažiau namuose.

Bene ryškiausias skirtumas atsiranda tarp sportuojančių sporto ir sveikatingumo klubuose. Tyrimo duomenimis, sporto ir sveikatingumo klubuose sportuoja 15 proc. ES gyventojų, o Lietuvoje – vos 2 proc.

„78 proc. fiziškai aktyvių Lietuvos gyventojų vis dar nepriklauso jokiam sporto ar fizinio aktyvumo veikla užsiimančiam klubui. Didžioji dalis gyventojų mano, kad jų gyvenamoje teritorijoje veikiantys sporto klubai suteikia ir siūlo įvairius būdus būti fiziškai aktyviems, tačiau beveik pusė jų yra įsitikinę, jog nepakankamos yra vietinės valdžios priemonės gyventojų fiziniam aktyvumui užtikrinti ir skatinti“, – teigia A. Mačiukas.

Nors sumažėjo lietuvių sportuojančių siekiant geresnės sveikatos skaičius, vis dar daugiau nei pusė (53 proc.) jų kaip pagrindinę fizinio aktyvumo priežastį įvardino norą pagerinti savo sveikatos būklę, beveik pusė teigė sportuojantys vien dėl to, jog jiems tai patinka. Žmonės taip pat sportuoja siekdami geresnės fizinės būklės ir didesnės ištvermės, norėdami atsipalaiduoti, kontroliuoti savo svorį ar pabūti su draugais.

Pagrindinės priežastys, kodėl lietuviai nesportuoja reguliariai, išlieka tos pačios: beveik pusei trūksta laiko, penktadaliui – motyvacijos arba yra neįdomu, kiti teigė, jog jiems per brangu ar negali dėl negalios bei sveikatos problemų.

„Dažniausiai laiko trūkumo argumentacija rodo, kad gyventojai vis dar nesuteikia sveikatingumui reikiamo prioriteto. Taip pat trūksta judėjimo įgūdžių, gerosios praktikos, kuri turėtų būti gaunama mokykloje per kokybiškai vedamas kūno kultūros pamokas, žinių apie sveikatinimą per fizinį aktyvumą ir sveiką gyvenseną“ – komentuoja A. Mačiukas.

Tyrimas taip pat atskleidė, jog ES šalyse vyrai yra fiziškai aktyvesni už moteris, o bendras gyventojų fizinis aktyvumas ypač krenta amžiaus grupėje nuo 55 metų. Sulaukę šio amžiaus fiziškai neaktyvūs yra 70 proc. ES gyventojų.

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/naujiena/sportas/ki ... z2xoPVWsu5" onclick="window.open(this.href);return false;

John Martinez Pavliga, Flickr.com / Kojų mankšta

A.Rimkevičius– apie Brunėjaus egzotiką ir ambicijas Kaune
http://www.lrytas.lt/sportas/futbolas/a ... -kaune.htm" onclick="window.open(this.href);return false;

„Čia mano sentimentai, mano šeima, mano draugai. Kaunas – mano miestas. Jame prabėgo gražiausi mano futbolo metai“, - atvirai pasakojo Artūras Rimkevičius. 31-erių futbolininkas vilkėjo Kauno „Jėgerių“, FBK „Kauno“ marškinėlius, vėliau žaidė „Šiaulių“, Panevėžio „Ekrano“ klubuose, keliavo į Suomiją, Graikiją, visai neseniai buvo Brunėjaus sultonato komandos narys. Dabar jis apsuko ratą, rašo dienraštis „Lietuvos rytas“.
2012 metų rezultatyviausias Lietuvos A lygos žaidėjas – įmušė rekordinius 35-is įvarčius – vėl užsivilko Kauno klubo marškinėlius. Puolėjas tapo „Stumbro“ ekipos, kuri varžosi LFF I lygoje, nariu.

- Šiemet žaisite Kauno „Stumbro“ komandoje. Kaip ir kodėl čia patekote?, - „Lietuvos rytas“ paklausė A.Rimkevičiaus.

- Kaunas aukščiausioje lygoje jau kurį laiką neturi komandos, o aš norėčiau, kad ji ten būtų. Aš noriu padėti Kauno miestui, o čia pasitaikė ambicingas projektas.

- Tačiau I lygoje žaidžia Kauno „Spyris“, o II lygos Pietų zonoje – F.B.K „Kaunas“, kuriame pats esate žaidęs. Kuo „Stumbras“ geresnis?

Čia buvo daugiau potencialo. Be to, kolektyvas arčiau širdies. Negaliu sakyti, kad kitos komandos blogos, tačiau šis projektas buvo priimtinesnis. Juolab, kad realų kvietimą gavau tik iš „Stumbro“.

Tiesa, dar su Valdu Knyzeliu (F.B.K „Kauno“ komandos vadovas, - Red.) juokais kalbėjome, kad reikėtų sugrįžti. Šiai komandai reikia daugiau metų, kad ji pakiltų aukščiau, o su „Stumbru“ galime ir kitąmet žaisti A lygoje.

- Ar „Stumbro“ pasiūlymas buvo vienintelis prieš sezoną?

- Ne. Susidomėjimą rodė nemažai A lygos komandų. Konkretų pasiūlymą pateikė Marijampolės „Sūduva“, tačiau nepavyko susitarti dėl sąlygų. Esu dar dalyvavęs Izraelio klubo peržiūroje.

- Kelionės po užsienį, Lietuvos elitinės lygos klubai. O dabar – I lygos komanda. Ar tai nėra žingsnis atgal?

- Aš žiūriu į priekį. Tikiuosi, kad su „Stumbru“ greitai žaisime A lygoje. Tada dar nemažai metų galėsiu žaisti aukščiausioje lygoje.

- Vilkėjote Brunėjaus sultonato klubo „Duli Pengiran Muda Mahkota“ marškinėlius. Kodėl sugrįžote?

- Aš atvykau į komandą, kuri praėjusį sezoną Singapūro lygoje užėmė antrąją vietą, tad jai buvo keliami nemažesni tikslai. Bet nutiko taip, kad mes nepatekome net į pirmąjį šešetą. Komanda priklauso princui Al-Muhtadee Bullahui (pirmas kandidatas tapti sultonu, - red.) ir jis nusprendė imtis permainų – atleido visus legionierius, trenerį.

- Klubas priklausė princui, valstybė egzotiška. Ar buvo pasirūpinta prabanga?

- Gyvenimas buvo labai geras. Gražu, šilta, jūra. Sąlygos – idealios: namai su baseinais, treniruoklių salėmis, teniso kortais. Klubas taip pat davė automobilį. „Lamborghini“ už įvarčius nedalino, bet premijos ir atlyginimas buvo geri.

Tačiau viskam trukdė rezultatai. Bet ten gyventi su šeima buvo puiku, todėl tikėjausi likti ilgesniam laikui.

- O koks yra Singapūro čempionatas?
- Jis nėra aukščiausio lygio, bet žaisti sunku. Pirmiausia tai ten labai karšta. Mūsų ir daugelis kitų komandų nebuvo taktiškai pajėgios. Dominavo individualus žaidėjų meistriškumas. Buvo sunku prisitaikyti. Ne viskas pavyko, kaip norėjau. Nebuvo taip, kaip „Šiaulių“ klube, kai saugai žaidė per mane. Čia visi labai kovodavo dėl savo vietos komandoje, todėl buvo keistenybių. Kai kurie žaidėjai gal tyčia kenkdavo kitiems. Nebuvo kolektyvo. Klube, kuriame žaidžiau visi daugiau norėjo vietos aikštėje, o ne siekti rezultatų.
Tai ir pakišo koją.

- Kaip nusigavote iki Brunėjaus sultonato? Žaisti taip toli – drąsus žingsnis.

- Iš tiesų man visus planus sugadino situacija su Edinburgo „Hearts“ klubu. Kai pasirašiau sutartį su komanda, jiems dėl nevykdomų finansinių įsipareigojimų buvo skirta nuobauda – draudimas registruoti žaidėjus.

Aš mėnesį laiko buvau nežinioje. Nes turėjau sutartį, bet ji negaliojo. Vėliau sužinojau, kad žiemą jie manęs tikrai negalės registruoti. O per paskutinę treniruotę patyriau traumą – įplyšo blauzdos raumuo.

Visa tai sujaukė planus. Vėliau tris mėnesius gydžiausi traumą, negalėjau pasinaudoti gerais šansais.

O kodėl išvažiavau į Aziją? Man paskambino, pateikė pasiūlymą. Atlyginimas buvo geras, tad kodėl ne? Taip ir išvažiavau pažiūrėti, kas ten įdomaus. Gal būčiau pramušęs lietuviams kelią į Aziją.

- Per savo karjerą jums teko pabūvoti įvairiose šalyse. Žaidėte Latvijoje, Suomijoje, dvejuose Graikijos klubuose, Singapūro lygoje. Ar save laikote žaidėju-turistu?

- Aš visada mėgau keliauti (juokiasi), bet tai nelėmė fakto, kad aplankiau tiek šalių. Čia pats futbolas taip padarė. Tiesiog gaudavau pasiūlymus ir vykdavau ten, kur geriausios sąlygos.

- Ar pinigai buvo pagrindinis faktorius?

- Pirmiausia futbolininkas žiūri į tai, kaip jam užsidirbti. Lietuvoje pragyventi iš futbolo gali, bet neuždirbsi. Tada stengiesi išvykti į užsienį, kur ir futbolas, ir sąlygos, ir pinigai – kitokie.

- Lietuvoje labiausiai išgarsėjote, kai prieš porą metų žaidėte „Šiaulių“ komandoje ir įmušėte 35-is įvarčius. Tai laikote aukščiausiu karjeros tašku?

- Prisimenu šį faktą, bet nesu iš tų, kurie gyvena prisiminimais ir kalba tik apie tai, ką padarė. Tai maloni istorija. Tai buvo geras sezonas, komanda žaidė per mane ir taip gavosi. Jeigu rekordas išliks ilgiau, bus malonu, tačiau tai nėra kažkoks svarbiausias momentas.

- Esate 31-erių. Kokias viltis puoselėjate futbole?

- Dabar galvoju, kaip laimėti su Kauno „Stumbru“ I lygą. O kas bus vėliau – neaišku. Jeigu gausiu gerą pasiūlymą, gal ir išvažiuosiu kažkur. O gal ir liksiu čia. Šiai dienai esu „Stumbro“ narys.

- Sužaidėte septynis mačus su Lietuvos rinktine. Ar ji – vis dar mintyse?

- Kalbėjau su Lietuvos rinktinės treneriu Igoriu Pankratjevu. Jis man tiesiai šviesiai pasakė, kad jeigu pasirinksiu I lygą, rinktinės durys bus realiai užvertos.

Bet viskas gali pasikeisti, jeigu žaisiu aukštesniame lygyje.
Kol būsiu I lygoje į rinktinę patekti šansų neturiu. Bet dar noras nėra dingęs. Gal dar kada ir užsivilksiu rinktinės marškinėlius.
- Šį sezoną jau esate įmušęs du įvarčius. Abu – į buvusios A lygos ekipos Tauragės „Tauro“ vartus. Pasiekėte savo geriausią formą?

- Ji geresnė. Tai parodė šios rungtynės. Sekėsi gerai išpildyti progas, bet visa komanda žaidė gerai. Jauni „Stumbro“ vaikinai dar turi ką įrodyti, noro. Perspektyvos ekipa turi.

O mačas lengvas nebuvo. Manau, kad I lyga šiemet stipriausia per visą istoriją. Yra bent keturi klubai, kurie nori žaisti A lygoje.

- Jaučiate sentimentus Kaunui?

- Kaunas – mano miestas. Visi sentimentai tik šiam miestui. Mano gražiausi futbolo laikai buvo Kaune. Todėl ir turiu tokį norą žaisti Kauno klube.

- Žaidėte Singapūro lygoje, kuri ne kartą figūravo bylose dėl rungtynių pardavimo, sukčiavimo. Neteko su tuo susidurti?

- Asmeniškai ne. Brunėjaus sultonate apie tai kalbama nebuvo. Gal legionieriams ir galėjo kilti tokių minčių, bet vietiniams – tikrai ne. Pats nesu girdėjęs apie tai.

Pačiame Brunėjaus sultonate įstatymai – labai griežti. Minčių parduoti žaidėjai neturėtų turėti, nes gal kokias rankas paskui nukapotų.

Neseniai skaičiau, kad ten gėjus ir lesbietes akmenimis apmėto. Tokį įstatymą sugalvojo sultonas.

Artūras Rimkevičius

2001 Tauragės „Tauras“

2002-2003 FBK „Kaunas“

2003-2005 Liepojos „Metalurgs“ (Latvija)

2005-2006 „Šilutė“

2006-2007 „Šiauliai“

2007-2009 „Bekentas“

2009-2010 „Atlantis“ (Suomija)

2010-2011 Tripolio „Asteras“ (Graikija)

2011 Pirėjaus „Ethnikos“ (Graikija, išnuomotas)

2011-2013 „Šiauliai“

2013 „Ekranas“

2013 Brunėjaus „Duli Pengiran Muda Mahkota“

Lietuvos rinktinė. 2010 metai. Sužaidė septynis mačus, įmušė tris įvarčius.

Lietuvos futbolininkai ateitį pasirenka, naudodamiesi internetu
2014-05-11 http://futbolo.tv/straipsniai/2014-meta ... -internetu" onclick="window.open(this.href);return false;

Ne vienas mūsų šalies futbolininkas jau spėjo pajusti teigiamą naudą, kurią teikia futbolo svetainė Fieldoo.com, leidžianti žaidėjams kilti karjeros laiptais tarptautiniame futbolo pasaulyje. Šių metų sezone, naudodamiesi Fieldoo, daugiau nei 500 žaidėjų rado naujus klubus, tarp kurių - ne vienas lietuvis.

Nenuostabu, kad tarp tūkstančių vartotojų, galima atrasti ir lietuvių. Jaunimo rinktinių žaidėjai Gabrielius Judickas, Lukas Narbutas, taip pat saugas Paulius Janušauskas yra tik keletas pavyzdžių. Be jų Fieldoo naudojasi daugiau nei 80 futbolininkų iš mūsų šalies. Nepaisant jų skirtingo amžiaus ir meistriškumo, didžiausias futbolo tinklas pasaulyje visiems turi, ką pasiūlyti.

Štai Pakruojo „Kruojos“ vienas lyderių Robertas Vėževičius sako: „Aš manau, jog Fieldoo yra labai naudingas jauniems žaidėjams, bandantiems susirasti agentus, kurie padėtų pasirašyti sutartis užsienyje.“

Šiame technologijų amžiuje labai svarbu suprasti, jog vien laukti neužtenka. Tam, kad būtum atrastas, gali žengti žingsnius ir pats. Ši populiari platforma gali padėti lietuvių futbolininkams atrasti tinkamus kelius, siekiant savo svajonės. Daug sėkmės istorijų, prie kurių prisidėjo Fieldoo, tik patvirtina, kad internetas šiais laikais yra puikus pagalbininkas.

Pasak vieno licenciją turinčio FIFA agento, Fieldoo atveria platesnes galimybes visiems: „Fieldoo man suteikė šansą dirbti globaliai ir tiesiogiai panaudoti savo licenciją, be jokių apribojimų. Mano verslui tai labai naudinga, čia galiu pristatyti save visiems“, - kalbėjo jis.

Šiuo metu Fieldoo naudojasi ne tik tarptautinės karjeros siekiantys lietuviai žaidėjai, tačiau ir agentai, kurie jau suprato šios platformos teikiamą naudą.

Fieldoo.com jungia net 150 tūkstančių futbolininkų ir agentų, klubų ir skautų visame pasaulyje. Šis interneto puslapis futbolo perėjimus paverčia visiems prieinamais ir nesudėtingais. Futbolininkams tai – visiškai nemokama galimybė parodyti save platesnei auditorijai. Fieldoo nuolat pateikiami pasiūlymai atvykti į peržiūras, treniruočių stovyklas, taip pat žaidėjai gali sulaukti šanso pasirašyti kontraktą.

Visame pasaulyje pažįstami sporto gigantai, tokie kaip „Fance Football“ ar ESPN jau pripažino, jog futbolininkams tai – puiki proga parodyti savo sugebėjimus ir būti pastebėtiems.

Įdomus faktas, netgi žymus futbolo agentas, atstovaujantis: Maradonai, Romario, Rivaldo, Guardiolai, taip pat atradęs Lionelį Messi – Josepas Maria Minguella – naujų talentų ieško būtent Fieldoo.com.

V. Dambrauskas: „D. Šembero elgesys ir kalbos tik populiarina A lygą“
http://futbolo.tv/straipsniai/2014-meta ... ina-a-lyga" onclick="window.open(this.href);return false;

Panevėžio „Ekranas“ trečiadienį po daugiau nei 10-ies dienų pertraukos sugrįžta į A lygos kovas ir Vilniuje XIV ture susitiks su pirmenybių lyderiu „Žalgiriu“. Turnyro lentelė išduoda, kad šioje dvikovoje favoritu drąsiai laikyti galima sostinės klubą, kuris savaitgalį Utenoje apgynė taurės laimėtojų vardus.

Panevėžio „Ekranas“ šiuo metu savo sąskaitoje turi 19 taškų ir su Gargždų „Banga“ dalinasi 5-6 vietas.

Panevėžio „Ekrano“ vyriausiasis treneris Valdas Dambrauskas pasidalino mintimis apie būsimą dvikovą su Vilniaus „Žalgiriu“.

- „Ekranas“ turėjo beveik dviejų savaičių pertrauką, kaip ekipa išnaudojo tą laiką?

- Ta pertrauka – sąlyginė. Treniravomės kiekvieną dieną. Kartais darydavome ir dvi treniruotes, nebuvo tokios pauzės, kai žaidėjai galėjo visiškai atsipalaiduoti nuo futbolo.

Darėm treniruotes ir penktadienį, ir šeštadienį, ir sekmadienį, kartais po du kartus per dieną. Tikrai vaikinai gana sunkiai, neblogai padirbėjo. Manau, tam dviejų rungtynių etapui esame pasiruošę.

- „Žalgiris“ savaitgalį apgynė šalies taurės laimėtojų vardus, kokį įspūdį paliko finalo kova?

- Finalo rungtynės visą laiką būna įtemptos ir retai gražios. Manau, kad „Žalgiris“ laimėjo pelnytai, jau po pirmojo kėlinio turėjo dviejų įvarčių persvarą ir tereikėjo ją išlaikyti iki rungtynių galo. Nors „Banga“ sušvelnino rezultatą, gerų momentų, kad išlygintų rezultatą, neturėjo.

Rungtynės kažkuo nebuvo labai išsiskiriančios, tačiau nuo pat pradžių matėsi „Žalgirio“ persvara ir ypač individualus žaidėjų mesitriškumas. Nebuvo taip, kad ekipa labai akivaizdžiai pranoktų komandą inividualiu meistriškumu, kurtų daugybę momentų.

Tačiau įvarčius muša „iš nieko“: tai nulemia individualus žaidėjų meistriškumas. Visų pirma tai Jakubas Wilkas, kuris įvarčius pelno vos ne kiekvienose rungtynėse. Aišku, Deividas Šemberas, krašte žaidžiantis Ramūnas Radavičius, puolėjas Serge Nyuiadzi. Tai aukšto individualaus meistriškumo žaidėjai, kurie gali bet kada nulemti rungtynių baigtį.

- „Žalgirio“ pusėje po laimėto taurės finalo – geros emocijos bei dar didesnis pasitikėjimas savo jėgomis.

- Be abejo, „Žalgiris“ čempionas, šalies pirmenybių lyderis, turintis savo sąskaitoje įtikinamą atsargą taškų, taip pat ką tik laimėjo taurę. Vilniečiai žais namuose, juos palaikys savi žiūrovai, fanai.

Visi koziriai yra „Žalgirio“ rankose. Jie bus nusiteikę laimėti, per pirmas rungtynes galbūt mūsų kažkiek neįvertino. Tad šitose rungtynėse tikrai to nebus. Jie, ko gero, yra pasiekę geriausią sezono formą, puikios nuotaikos. Net neabejoju, kad bus labai gerai pasiruošę.

- Ar „Ekrano“ taktika kažkuo galėtų skirtis nuo pirmųjų rungtynių Panevėžyje?

- Trečiadienio vakaras parodys. Mes turime suprasti, kaip mes galime žaisti, ką galime pademonstruoti, kokius žaidėjus turime. Kaip minėjau, „Žalgiris“ turi individualiai stiprius žaidėjus ir jiems reikia skirti didžiulį dėmesį. Momentų atakuoti surandame kiekvienose rungtynėse.

Įmušame nemažai įvarčių, tikiuosi, kad pavyks pasižymėti ir rytoj.

- Ar nesupykdė D. Šembero žodžiai apie komandą ir pasirinktą taktiką žaidžiant prieš „Žalgirį“?

- Po rungtynių verda emocijos ir galima kalbėti bet ką. Taisyklėse nėra uždrausta rinktis tokią taktiką, kuria nori pasiekti rezultatą. Tie žodžiai davė duagiau motyvacijos mums ir naudos visam Lietuvos futbolui. Po to interviu su D. Šemberu susidomėjimas tiek „Ekranu“, tiek visa A lyga tik padidėjo.

Valdas gal irgi galėtų ką primušti ir pakalbėti kažką tokio populiarinančio

O davai aš išvarysiu kada į stadioną, įbėgsiu į aikštę nes tie storuliai tikrai nepagaus, nusimausiu kelnes ir prišiksiu ant vidurio aikštės, tai bus labai didelis populiarinimas futbolo.

tapsi žvaigžde didesne už Minedą..

Pedagogės entuziazmas įvertintas UEFA apdovanojimu
http://www.lff.lt/lt/article/pedagoges_ ... dovanojimu" onclick="window.open(this.href);return false;

Kaunietės entuziastės, masinio futbolo festivalių organizatorės, lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ kūno kultūros pedagogės Daivos Statkevičienės darbas buvo įvertintas Europos futbolo asociacijų sąjungos (UEFA) apdovanojimu.

Daugiau nei 20 metų dirbdama ikimokyklinėje įstaigoje aktyvi kaunietė stengiasi vaikus supažindinti su įvairiomis sporto šakomis. „Manau didžiausias ir maloniausias mano pasiekimas – artima draugystė ir bendradarbiavimas su Lietuvos futbolo federacija“, - sakė D.Statkevičienė.

„Prieš penketą metų aktyviai įsijungiau į ilgalaikę Lietuvos futbolo federacijos vaikų futbolo vystymo programą „Sugrąžinkime vaikus į stadionus“. Pradžioje į projektą „Futboliukas“ patekus kaip dalyvė, dabar padedu skleisti patirtį respublikos pedagogams, demonstruoju jiems galimybes plėsti futbolo veiklą vaikų bei jų šeimų tarpe, mokau taikyti futbolo elementus ugdomojoje veikloje“, - kalbėjo pedagogė.

Taip pat Daiva nemažai savo laiko skiria ir steoreotipus laužančiam judėjimui „Moterys už futbolą“ ir savo sukaupta patirtimi dalijasi su mergaitėmis ir moterimis. „Geranoriškai dalinuosi sukaupta patirtimi su kolegomis, todėl jau labai didelis būrys vaikų bei jų tėvelių tapo tikrais futbolo mylėtojais. Kadangi esu ir judėjimo „Moterys už futbolą“ entuziastė, tai pusė mano renginių dalyvių – mergaitės ir moterys“, - pasakojo Daiva.

UEFA masinio futbolo programos sidabrinis apdovanojimas pažymint lyderio savybes D.Statkevičienei buvo įteiktas per 2015 m. Europos jaunimo U-21 čempionato atrankos runtynių tarp Lietuvos ir Moldovos pertrauką.

Apdovanojimą entuziastei įteikė Lietuvos futbolo federacijos generalinis direktorius Edvinas Eimontas, ją pasveikino ir masinio futbolo asociacijos direktorius Vaidotas Rastenis.

Kartu su apdovanojimu laureatei atiteks ir 100 futbolo kamuolių.

11 receptų Lietuvos rinktinei patekti į pasaulio čempionatą
http://www.lrytas.lt/sportas/futbolas/1 ... ionata.htm" onclick="window.open(this.href);return false;

Lietuvos futbolininkai pasaulio čempionato kovas vėl stebės tik televizoriaus ekrane. Kol šalies rinktinė vėl liko už svarbiausių planetos varžybų borto, ryškiausios Lietuvos futbolo asmenybės kūrė veiksmų planą, kaip pagaliau patekti į pasaulio pirmenybes.

Lietuvos futbolininkai iki šiol gali didžiuotis, kad prieš 90 metų pralenkė krepšininkus.

Jie tapo pirmaisiais šalies olimpiečiais, kai Lietuvos futbolo rinktinė debiutavo 1924-ųjų olimpinėse žaidynėse.

Tiesa, Paryžiuje lietuviai 0:9 pralaimėjo šveicarams, ir šios pirmosios nesėkmės šešėlis mūsų šalies futbolą, regis, persekioja iki šiol.

Atkūrus šalies nepriklausomybę Lietuvos rinktinė jau šešis kartus žaidė pasaulio čempionato atrankos turnyruose ir penkis kartus dalyvavo Europos pirmenybių atrankoje, tačiau dar nė karto nepateko į finalines varžybas.

Ką reikėtų daryti, kad Lietuvos futbolo gerbėjų svajonė galų gale išsipildytų?

Pasaulio čempionato Brazilijoje proga vienuolika Lietuvos futbolo asmenybių „Lietuvos rytui“ pateikė po savą receptą, ko reikėtų griebtis jau šiandien, kad mūsų šalies rinktinė pagaliau patektų į svarbiausią planetos sporto šventę.

1. Keisti LFF valdžią

Algimantas Liubinskas, buvęs Lietuvos rinktinės, o šiuo metu Vilniaus futbolo mokyklos treneris. 79 mačus – daugiausia per Lietuvos futbolo istoriją – laikė nacionalinės ekipos vairą.

„Lietuvoje reikia iš esmės keisti požiūrį į futbolą ir mūsų futbolo valdymą.

Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo visi kalba apie skaudžiausias futbolo bėdas ir nuolat rengia posėdžius, kaip pakelti jo lygį. Bet futbolą atgaivinti pirmiausia gali tik pati federacija.

Visi pokyčiai bus galimi tiktai tuomet, kai pasikeis dabartinė LFF valdžia. Kitų galimybių aš, deja, nematau.

Mūsų rinktinių bėdas lemia Stasio Stankaus (LFF vykdomojo komiteto narys ir LFF techninio skyriaus direktorius. – Red.) veikla.

Nežinau, kokią įtaką jis daro Juliui Kvedarui ir kodėl jau tiek metų LFF prezidentas nenori jo keisti. Bet S.Stankus yra pagrindinis stabdys visai federacijai.

Dabar dirbu su jaunimu ir kasdien susiduriu su apgailėtinomis problemomis. Sunku surasti net jaunių varžybų rezultatų, nors dabar visi vaikšto su „iPhone“ ir „iPad“.

Švaistomi pinigai, kuriamos kažkokios mistinės futbolo akademijos Šiauliuose, kur niekuomet nebuvo daug talentų, bet ten – S.Stankaus tėvonija.

Viskas daroma tam, kad pirmiausia būtų patenkinti asmeniniai poreikiai ir po to sužvejoti balsai per būsimus LFF prezidento rinkimus, o ne dėl mūsų futbolo ateities.

Mums reikia užauginti naują kartą, kuri būtų pajėgi kautis. Viešai kasdien kalbame apie rinktinės atjauninimą, bet žaisti į Baltijos taurės turnyrą važiuoja 34 metų Ričardas Beniušis (Pakruojo „Kruojos“ puolėjas. – Red.).

Kada mūsų deklaruojami tikslai ir lozungai pagaliau sutaps su realybe?

Nors tikrai nejaučiu karštos meilės Vytautui Dirmeikiui (buvusiam LFF prezidentui. – Red.), jis buvo vienintelis, kuris į pasaulio čempionatą JAV buvo nusiuntęs grupę mūsų vaikų trenerių. Paklauskite LFF vadovų, kas dabar gavo tokius kelialapius į Braziliją?

Kol girdėsime tik deklaracijas, bet nieko nebus realiai daroma dėl vaikų futbolo, nieko ir neturėsime.

Kol nepasikeis LFF, nieko gero nebus. Bet futbolo bendruomenė pati turi susiorganizuoti ir nieko nebijoti, jeigu nori realių permainų.“

Prognozė: 2014-ųjų čempionatą laimės Brazilija, o Lietuvos rinktinė pasaulio pirmenybėse dalyvaus 2022 metais.

2. Daugiau valstybės paramos

Arvydas Janonis, Seulo olimpinis čempionas. 1988-ųjų vasaros žaidynėse su SSRS rinktine triumfavęs Vilniaus „Žalgirio“ gynėjas nuo 1991-ųjų gyvena Austrijoje.

„Susidariau įspūdį, kad Lietuvos valdžiai nelabai rūpi futbolas. Nėra aikščių, trenerių.

Vilniuje iki šiol nėra normalaus stadiono. Nelabai noriu kritikuoti, bet ar ne gėda dėl to?

Austrijoje kiekvienas kaimas turi savo stadioną. Šioje šalyje yra net aštuonios futbolo lygos. Kiekvienais metais Austrijoje lankau trenerių seminarus, jie padeda tobulėti. Į juos skaityti paskaitų atvažiuoja nacionalinių rinktinių treneriai, psichologai, fiziologai. Jie papasakoja naujausias tendencijas, kokia kryptimi eina futbolas.

Kai iš Austrijos atvykęs į tėviškę važiuoju per mūsų miestelius, darosi liūdna. Lietuvoje nematau sportinio gyvenimo.

Viskas prasideda nuo šalies valdžios dėmesio.

Futbolui reikia lėšų ir didesnės valstybės paramos. Norėčiau, kad vyriausybė daugiau dėmesio skirtų ne tik futbolui, bet ir visam sportui.

Jeigu investuoji į futbolo aikštes ir kitą sporto infrastruktūrą, sudarai geresnes sąlygas savo žmonėms, išsprendi ne vieną socialinę problemą. Jeigu niekuo nepadedi, nėra ir rezultatų.

Jei Vyriausybė skirtų daugiau lėšų negu dabar, gal prasidėtų ir futbolo pakilimas. Bet jeigu niekas nesikeis, negalima net svajoti, kad Lietuva po 20, 50 ar 100 metų žais pasaulio pirmenybėse. Man atrodo, kad bent jau aš tikrai nesulauksiu tokios šventės.“

Prognozė: 2014 m. čempionatą laimės Brazilija.

3. Išvalyti Kauno akademiją

Valdas Ivanauskas, Chabarovsko „SKA-Energija“ (Rusija) treneris. Keturis kartus geriausiu Lietuvos futbolininku pripažintas puolėjas buvo pirmasis lietuvis, žaidęs Vokietijos bundeslygoje.

„Dabar vienintelė viltis rinktinei atsitiesti – jaunoji karta. Reikia į vieną būrį surinkti perspektyviausius talentus, kad jie galėtų kartu tobulėti.

Lietuvoje jau yra sudarytos tam tikros sąlygos: veikia futbolo akademija Kaune, kuriami panašūs futbolo centrai Panevėžyje, Klaipėdoje ir Šiauliuose.

Bet turime išvengti nesveikos konkurencijos tarp miestų ir pavydo vienas kitam.

Į vieną grupę reikia surinkti pačius geriausius, o atranka ir konkurencija turi būti sąžininga. Į elitinę grupę turi pakliūti talentingiausi vaikai, o ne tie, kurie turi reikalingų pažįstamų, kaip dabar yra Kaune.

Šiuo metu geriausios sąlygos tobulėti yra Kauno akademijoje, bet ji turi daugybę bėdų.

Čia reikėtų keisti visą vadovybę. S.Stankus jau seniai turėjo išeiti į pensiją, bet jis iki šiol vadovauja ne tik šalies jaunimo futbolui, bet ir Lietuvos rinktinei. Tai tiesiog juokinga.

Gerbiu savo kolegas, bet mūsų vaikų ir jaunimo futbole labai trūksta rimtų specialistų. Gal treneriai ir stengiasi, bet jiems tikrai trūksta žinių apie šiuolaikinį futbolą.

Šalyje būtina rengti kursus, kurie padėtų vaikų treneriams tobulėti. Federacija privalo nuolat kviesti skaityti paskaitų trenerius iš kitų šalių, pavyzdžiui, Vokietijos.

Vokietijos rinktinė prieš devynerius metus taip pat išgyveno krizę, bet vėl grįžo į viršūnę, kai tik pakeitė požiūrį į jaunimo ugdymo sistemą.

Esame maža valstybė, todėl vien savo jėgomis ką nors pasiekti tikrai negalime.

Galimybių tobulėti tikrai yra, bet labiausiai trūksta noro jomis pasinaudoti.

Kauno akademijoje dabar visi patenkinti ir džiaugiasi, jog turi šiltas darbo vietas. Niekas nesistengia tobulėti, o tokiame uždarame rate mūsų futbolo laukia liūdnos perspektyvos.“

Prognozė: 2014 m. čempionatą laimės Vokietija.

4. Pasirinkti teisingą strategiją

Benjaminas Zelkevičius, buvęs Lietuvos rinktinės treneris. Jo vadovaujama nacionalinė komanda buvo arčiausiai išsvajoto tikslo, 1998 metų pasaulio čempionato atrankos turnyre užėmusi trečiąją vietą.

„Reikia turėti ilgalaikę rinktinės strategiją ir jos nuosekliai laikytis. Bet ši strategija turi būti teisinga ir pasverta. Jeigu kiekvienais metais blaškysimės, nieko gero nebus.

Lietuvoje nėra daug pajėgių žaidėjų, todėl prieš 2016 metų Europos čempionatą, kai turime amžiaus galimybę į jį pagaliau patekti, mano nuomone, vėl buvo pasirinkta netinkama strategija.

Dabar šalies rinktinėje atsisakyta žaidėjų, kurie dar gali padėti pasiekti geresnį rezultatą. Niekas pasaulyje taip nedaro. Rinktinėje turi žaisti patys stipriausi futbolininkai, nesvarbu, kokio jie amžiaus.

Esu įsitikinęs, jog Žydrūnas Karčemarskas, Marius Stankevičius, Darvydas Šernas ar Deividas Šemberas visa galva pranašesni už ne vieną žaidėją, kurie dabar kviečiami į rinktinę.

Juolab kad ir dabartinė mūsų rinktinė tikrai nėra jauna.

Kas gali pasakyti, kad ji pasieks rezultatą? Aš šitokias kalbas apie atjauninimą vadinu savotiška spekuliacija.

Kai paskelbi, jog dabar žais jaunimas, iš anksto apsidraudi – nesitikėkite rezultatų. Taip tik išvengi atsakomybės. Po to sakysi: et, tas jaunimas nepateisino vilčių, dabar jau į komandą rinksime kitus.

Ir tokia dainelė – visą laiką be pabaigos.

Lietuvos rinktinė – šalies futbolo veidas, todėl ji turi dabar, o ne rytoj rodyti rezultatą.

Turėjome tą trenerį iš Vengrijos (Laszlo Csabą. – Red.). Jis vos pradėjęs dirbti su rinktine pasakė: į šį pasaulio čempionatą nepateksime, bet į kitą jau stengsimės papulti.

Tai absurdiški žodžiai. Žaidėjai juk girdi tokius trenerio žodžius: dabar nepersistengsime, o žaisti pradėsime kitais metais.

Ką gali, išspausk dabar, o ne atidėliok rytdienai.

Ir dabar reikia daryti viską, kad pasinaudotume šansu ir pirmiausia patektume į Europos čempionatą.

Mano receptas – reikia surinkti pačius stipriausius Lietuvos žaidėjus ir siekti rezultato.

Aišku, labai svarbu teisingai pasirinkti žaidimo taktiką. Lietuva – maža šalis, todėl vertėtų surinkti rinktinių trenerius ir stengtis, kad skirtingų amžiaus grupių mūsų komandos žaistų pagal tą patį modelį. Taip daro daugelis į mus panašių valstybių.

Puikus pavyzdys – šveicarai. Jie tapo pasaulio jaunimo čempionais ir žaidžia visuose svarbiausiuose turnyruose. Kodėl? Todėl, kad turi gerai apgalvotą strategiją ir nuo mažens visi eina tuo pačiu keliu. Teisinga sistema negali nuvilti, nuvilia tik žmonės.

Mes jau jau neturime kur kristi žemiau. Dabar mūsų rinktinė jau priklauso ne vidutiniokams, o pačiai žemiausiai grupei komandų kartu su Lichtenšteinu, San Marinu ir Latvija.

Anksčiau net nekildavo klausimo, ar laimėsime, kai žaisdavome su latviais ar estais. Buvo tik vienas klausimas – kiek įmušime. Bet kaimynai žengė į priekį, o mes, deja, – atgal. Jie kūrė futbolo mokyklas, kvietė trenerius iš užsienio, statė stadionus.

Pas mus nieko nėra. Natūralu, kad atsidūrėme ten, kur dabar esame, nes neturėjom jokios futbolo vystymo strategijos“.

Prognozė: 2014-ųjų čempionatą laimės Brazilija, o Lietuvos rinktinė pasaulio pirmenybėse dalyvaus 2026 metais.

5. Mokytis iš pažangių šalių

Aurelijus Skarbalius, „Viborg“ (Danija) treneris. Vienintelis lietuvis, įsitvirtinęs Vakarų Europos futbolo lygoje. Buvęs Lietuvos rinktinės kapitonas pastaruosius 20 metų gyvena Danijoje.

„Komandoje, kaip ir bet kurioje įmonėje, – kuo ilgiau treneris tobulina savo strategiją, tuo daugiau galimybių, kad rezultatai taps stabilūs ir geresni.

Svarbiausia surasti tą specialistą, kuriuo tiki federacija ir Lietuvos futbolo bendruomenė. Tik reikia sudaryti jam sąlygas dirbti ne vienus metus, nesvarbu, kad rezultatai gali banguoti.

Kai pradedi naujus projektus, labiausiai reikia tęstinumo ir stabilumo. Jeigu turėsi strategiją ir kryptingai sieksi savo tikslo, rezultatai neišvengiamai pagerės.

Nesvarbu, ką rašys spauda ar mėgins įteigti sirgaliai.

Reikia turėti bendrą strategiją ir visiems judėti ta pačia kryptimi. Mes – maža valstybė, todėl reikia viską išspausti iš kiekvieno talento.

Belgai prieš 12 metų pradėjo novatoriškai dirbti su jaunimu, ir pažiūrėkite šiandien į jų rezultatus.

Danija žengia lygiai tokiu pat keliu – jų rinktinės treneris dirba nuo 2000-ųjų.

Islandijos sėkmę lėmė trys priežastys. Ten sukurtos bazės, kuriose jie gali treniruotis net žiemą. Kaip ir Danijoje, su islandų vaikais jau dirba tik profesionalūs futbolo treneriai, o ne mėgėjai.

Talentingiausi islandai nuo mažens išvažiuoja į stipresnių lygų profesionalius klubus.

Pirmoji mūsų užduotis – sukurti Lietuvoje tokią pat terpę žaidėjams tobulėti.“

6. Užauginti naują kartą

Deividas Šemberas, Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjas. Daugiausia rungtynių (36) Čempionų lygoje sužaidęs Lietuvos futbolininkas. Vienas iš dviejų lietuvių, iškovojusių UEFA taurę.

Į pasaulio čempionatą pateksime tuomet, kai galėsime kovoti su atrankos grupės lyderiais. Kol kas jiems neprilygstame. Rinktinė turi žingsnis po žingsnio kilti laipteliais, kad atrankos turnyruose gautų kuo silpnesnius varžovus.

Lietuvoje turime užauginti naują žaidėjų kartą, kuri būtų konkurencinga.

Reikia pradėti nuo trenerių. Kai nėra kam auginti, sunku ir užauginti. Deja, turime tuos pačius trenerius, kurie dirbo ir prieš 20 metų. Bet jų metodika dabar jau netinka.

Prieš 20 metų jie dar įstengė užauginti žaidėjus, bet dabar jau nelabai ką gali pasiekti. Negalima dirbti taip, kaip prieš 20 metų, nes futbolas labai pasikeitė.

Kuo daugiau talentingų mūsų žaidėjų turėtų išvažiuoti į užsienio klubus. Lietuvos čempionatas, aišku, nėra labai aukšto lygio, todėl jo neužtenka, kai aikštėje reikia kautis su geriausiais.

Būtina, kad į rinktinę atvažiuotų futbolininkai, sukaupę patirties Europos klubuose ir turnyruose. Tačiau išvažiavę svetur jie privalo žaisti ir tobulėti, o ne sėdėti ant suolo.

Geriau išvažiuoti į prastesnį klubą, bet nuolat žaisti.

Gratas Sirgėdas – labai talentingas, tačiau jau praleido visą sezoną. Būnant tokio amžiaus išbraukti iš karjeros svarbiausius metus pavojinga.

Galime prarasti labai didelį talentą, todėl dabar reikia rūpintis, jog jis pereitų į kitą klubą ar būtų išnuomotas, kad pagaliau galėtų žaisti.

Jaunimas turi mažiau tikėti agentais, kurie prižada aukso kalnus ir patys nori kuo greičiau užsidirbti. Jie prižada visko tėvams, bet po to išveža talentus į vaikų komandas, kuriose neįmanoma nei tobulėti, nei uždirbti pinigų.

Smagu, kad Lukui Spalviui šių metų sezonas buvo puikus.

Bet rinktinei reikia daug tokių žaidėjų, kad ji galėtų ką nors pasiekti. Reikia visos kartos, o ne vieno, dviejų ar trijų futbolininkų. Reikia komandos, rinktinė nėra tik trys žaidėjai. Kai užsiauginsime tokią kartą, gal ką nors ir pasieksime.“

Prognozė: 2014 m. čempionatą laimės Vokietija, o Lietuvos rinktinė dalyvaus 2022 m. pasaulio pirmenybėse.

7. Rūpintis vaikų futbolu

Edgaras Jankauskas, „Trakų“ treneris. Vienintelis lietuvis, laimėjęs du svarbiausius Europos klubų turnyrus. Buvęs „Porto“ puolėjas 2003-iaisiais triumfavo UEFA taurės, o 2004-aisiais – ir Čempionų lygos varžybose.

„Skandinavijoje vaikai ateina į futbolą penkerių, o pas mus – 10–11 metų.

Dažnai stebiu vaikų rungtynes – kai kurie berniukai net nemoka bėgti atbulomis.

Kai jie žaidė su švedais ar suomiais, atrodė, kad tai – visiškai kita sporto šaka.

Kai į rinktinę ateina 22-ejų futbolininkas, nemokantis kaire koja mušti baudos smūgio ar pakelti kamuolio, jau ne laikas jį mokyti. Mums pirmiausia reikia rūpintis vaikais ir juos ugdyti.“

Prognozė: 2014-ųjų čempionatą laimės Brazilija.

8. Į jaunimo rinktines – geriausi

Andrius Skerla, Vilniaus „Žalgirio“ trenerio asistentas. Daugiausia mačų (84) Lietuvos rinktinėje sužaidęs futbolininkas.

„Viskas prasideda nuo vaikų futbolo. Lietuvoje labai daug talentingų vaikų, tačiau neretai jie kažkodėl nesulaukia deramo dėmesio, o vietoj jų kažkas pasirenka kitus žaidėjus.

Visi treneriai Lietuvoje ir visa mūsų futbolo struktūra turi dirbti viena kryptimi. Visose mūsų rinktinėse – nuo jaunučių iki vyrų – turėtų žaisti patys geriausi.

Bet dabar taip tikrai nėra. Neseniai grįžau į Lietuvą ir nuolat girdžiu pažįstamų trenerių kalbas, kad vaikų grupėse į viršų neretai stumiami tie, kurie turi stipresnį užnugarį, o ne didesnį talentą. Daug talentingų vaikų, neturinčių turtingų tėvų, lieka už borto.

Vaikų netreniruoju, bet tokios kalbos iš dalies teisingos, nes viską geriausiai parodo mūsų jaunučių rezultatai.

Šio amžiaus grupėse tikrai neturėtume stipriai atsilikti nuo kitų šalių, bet praraja labai ryški.

Dabar jaunimas turi tokias sąlygas, apie kurias mes galėjome tik svajoti. Mano karta užaugo „Marakanoje“ (legendinė aikštė greta Vilniaus „Žalgirio“ stadiono. – Red.) ant purvo ir dulkių.

Treniravomės ant gumos ir džiaugėmės, nes net neįsivaizdavome, kad gali būti kitaip.

Futbolo akademija Kaune išleidžia labai daug jaunučių komandų, bet jų rezultatai tikrai nedžiugina. Vienintelė U19 rinktinė galbūt teikia didesnių vilčių.

Bet ar joje taip pat surinkti visi perspektyviausi Lietuvos talentai, tikrai dar būtų galima svarstyti.“

Prognozė: 2014 m. čempionatą laimės Brazilija, o Lietuvos rinktinė dalyvaus 2026 m. pasaulio pirmenybėse.

9. Atskirti vaikų treniruotes nuo komercijos

Arminas Narbekovas, Lietuvos jaunimo (iki 21 metų) rinktinės treneris. Seulo olimpinis čempionas 2004 metais išrinktas geriausiu pastarojo penkiasdešimtmečio Lietuvos futbolininku.

„Treniruoju U21 rinktinę, bet turime labai mažai gerų 1992 m. gimusių žaidėjų.

Remiamės dvejais trejais metais jaunesniais, bet nėra lengva ką nors su tokia komanda pasiekti, nes metų skirtumas šiose amžiaus grupėse turi daug reikšmės rezultatams.

Ši situacija tiktai patvirtina, jog rengiant jaunimą Lietuvos futbole tikrai buvo skylė, nes 1992-ųjų kartos žaidėjai nepasiekė tinkamo lygio. Tuomet nebuvo žengti reikiami žingsniai, bet vaikai tikrai nėra kalti. Kaip juos treniravo, taip jie dabar ir žaidžia.

Norėdami patekti į pasaulio čempionatą, pirmiausia turime kitaip treniruoti jaunimą. Negali vienas treneris iš karto dirbti su 30 vaikų. Kokybiška treniruotė tuomet tiesiog neįmanoma.

Dabar pinigai surenkami, bet nesvarbu, ką vaikai daro. Reikia skirti, kur tikros treniruotės, o kur tik komercija. Čia ir yra didžiausia dabartinės mūsų sistemos problema.

Daug metų praleidau Austrijoje – ten vaikai ilgai neužsibūna pas vieną trenerį. Jie auga ir išeina pas kitą, kad galėtų nuolat tobulėti. Lietuvoje labai trūksta tokio požiūrio.

Aš pats buvau sovietinės sporto sistemos produktas. Mūsų laikų Lietuvos rinktinėje beveik 90 proc. žaidėjų buvo išugdyta Panevėžio sporto internate.

Mes treniravomės 10 kartų per savaitę ir dar šeštadienį žaisdavome rungtynes. Jeigu dabar treniruojiesi 5 ar 6 kartus, negali tikėtis stebuklų ir vėliau pasivyti tų, kurie dirbo daugiau.

Mūsų vaikai labai prastai valdo kamuolį. O kai esi techniškai silpnai pasirengęs, aikštėje iš karto kyla papildomų problemų ir turi mažiau laiko priimti teisingą sprendimą.

Bet sąlygos Lietuvoje dabar po truputį gerėja, atidaromos futbolo akademijos ir Panevėžyje, ir Šiauliuose. Jos suteiks galimybę vaikams treniruotis tiek, kiek reikia, o ne tiek, kiek gali.

Kauno akademijos treneris Antanas Vingilas įdėjo daug darbo, todėl dabar turime perspektyvių 1994–1996 metais gimusių žaidėjų. Iš šios kartos ateityje galime nemažai tikėtis.“

Prognozė: 2014 m. čempionatą laimės Brazilija, o Lietuvos rinktinė pasaulio pirmenybėse dalyvaus 2022 metais.

10. Tikslesnė talentų atranka

Viačeslavas Sukristovas, 1988 metų Europos vicečempionas. Vienintelis Lietuvos futbolininkas, su SSRS rinktine užlipęs ant žemyno pirmenybių garbės pakylos.

„Aišku, kad reikia pradėti nuo vaikų. Bet mūsų laikais futbolo mokyklose buvo tikra atranka.

Teko matyti, kaip vaikai renkami į Šarūno Marčiulionio krepšinio mokyklą. Ten vyksta atranka – tokios futbole labai trūksta. Pas mus žaidžia visi, kurie turi pinigų.

Dabar Lietuvoje pilna futbolo mokyklų, tačiau visur reikia mokėti. Vaikas gali neturėti jokio talento – svarbu, kad jo tėvai sumokėtų.

Garsiausi pasaulio futbolininkai dažniausiai kilę iš neturtingų šeimų. Ir Lietuvoje daug tėvų neišgali kiekvieną mėnesį mokėti po 100 litų, kad jų vaikas galėtų lankyti treniruotes.

Suprantu trenerius – jiems reikia kažkaip gyventi, todėl jie taip ir susirenka sau algą. Bet Lietuvos futbolas dėl to praranda labai daug talentų.“

Prognozė: 2014 m. čempionatą laimės Brazilija, o Lietuvos rinktinė dalyvaus 2018 m. pasaulio pirmenybėse.

11. Reikia naujų lyderių

Tomas Danilevičius, „Goriza“ (Slovėnija) klubo puolėjas. Rezultatyviausias visų laikų Lietuvos rinktinės futbolininkas, per 71 mačą įmušęs 19 įvarčių.

„Lietuvoje krepšinis – sporto šaka Nr.1, esame maža šalis, ir mums sunku išauginti daugiau talentų.

Futbolui daug ko trūksta – geresnės infrastruktūros, populiarumo, gerų trenerių, bet labiausiai žaidėjų. Jeigu dabar staiga atsirastų 10 milijonų dolerių, ar rinktinė patektų į pasaulio čempionatą? Jos rezultatai ir sėkmė tikrai nepriklauso tik nuo vieno trenerio darbo.

Pirmiausia reikia žaidėjų. Rinktinei neužtenka tik vieno ar dviejų lyderių. Norint suburti pajėgią ekipą, reikia, kad tuo pat metu gimtų keturi penki stiprūs futbolininkai, žaistų geriausiose lygose ir sudarytų rinktinės pagrindą.

Kol kas mūsų rinktinėje tik vienas ar du žaidėjai žaidžia stipresnėse ir net ne stipriausiose Europos lygose. Kiti atvažiuoja iš žemesnių lygų, ir tose neretai dar sėdi ant suolo.

Man pasisekė, kad iš Lietuvos išvažiavau labai anksti. Aš buvau vos aštuoniolikos, kai patekau į „Brugge“ klubą. Užsienyje praleidau 18 metų, pasinaudojau Londono „Arsenal“ pasiūlymu, o daugiausia žaidžiau Italijoje.

Nesakau, kad visiems reikia sekti mano pavyzdžiu ir išvažiuoti kuo anksčiau, bet milžiniškas skirtumas, kai geriausiais karjeros metais žaidi Lietuvoje ir kai Ispanijoje ar Italijoje.

Būtų buvę gerai, jei tuomet kartu su manimi būtų išvažiavę dar dešimt lietuvių. Jeigu rinktinėje žaistų dešimt ar penkiolika panašaus lygio futbolininkų, patekti į pasaulio čempionatą būtų kur kas paprasčiau.

Dabar jauniems talentams svetur išvažiuoti tikrai lengviau, nes yra internetas. Informacija sklinda žaibiškai, todėl sulauki dėmesio, jeigu esi jo vertas. Kitas dalykas, ar sugebėsi juo pasinaudoti.

G.Sirgėdas gerai žaidė Europos jaunimo čempionate ir išvažiavo į „Stuttgart“ klubą, L.Spalvis šį sezoną nepraleido šanso Danijoje. Kai tokių žaidėjų Lietuvoje turėsime dvidešimt, ir rinktinės rezultatai bus kitokie.“

Prognozė: 2014 m. čempionatą laimės Brazilija, o Lietuvos rinktinė dalyvaus 2018 m. pasaulio pirmenybėse.

Optimistai

Edgaras Česnauskis: „Tai geriausias pasaulio čempionatas“
http://www.lrytas.lt/brazilija-2014/edg ... onatas.htm" onclick="window.open(this.href);return false;

Lietuvos rinktinės senbuvis Edgaras Česnauskis tokio įdomaus pasaulio čempionato dar nebuvo matęs. Tačiau „Rostov“ klubo atstovui greitai pritrūks vienos komandos, kuri planetos pirmenybėms būtų suteikusi dar gražesnį atspalvį.

„Gaila prarasti tokią komandą, – be abejo, apie Ispanijos rinktinę kalbėjo E.Česnauskis. – Pasaulio čempionatui tai labai didelis nuostolis.“

Bendraudamas su portalu lrytas.lt 30 metų saugas svarstė, kad galbūt ispanai į Braziliją atvyko prastai pasiruošę ir nesitikėdami tokio varžovų pasipriešinimo.

„Akivaizdu, kad su olandais ir Čile jie nežaidė taip, kaip moka“, – tvirtino E.Česnauskis.

Futbolininko manymu, šis ispanų fiasko buvo atsitiktinumas ir jie greitai grįš į elitą.

Tiesa, stebėdamas pasaulio čempionato dvikovas E.Česnauskis nevilki Ispanijos rinktinės marškinėlių. Jo favoritai – brazilai.

„Man visuomet patiko jų futbolas“, – tikino kito garsaus futbolininko Deivido Česnauskio brolis.

Bet tai, kaip pasaulio čempionato šeimininkai pradėjo pasirodymą, jo nežavi.

„Brazilai startavo tikrai sunkiai. Pergalę prieš kroatus lėmė neaiškus 11 metrų baudinys, o mače su Meksika taip pat nesimatė brazilų dominavimo. Brazilai dar neparodė įspūdingo žaidimo. Gal tai irgi lemia psichologinis faktorius, savų sirgalių spaudimas. Toks įspūdis, kad brazilai nerizikuoja, nenori padaryti klaidos ir žaidžia labai atsargiai“, – savo palaikomą komandą kritikavo E.Česnauskis.

Prieš čempionatą lietuvis tikėjo, kad brazilai taps čempionais. Tačiau dabar jis nebėra toks užtikrintas.

„Brazilams dar reikia labai daug ką taisyti“, – sakė E.Česnauskis.

Jo teigimu, geriausią futbolą šiuo metu demonstruoja Vokietijos ir Olandijos rinktinės. Gerą įspūdį futbolininkui paliko Italijos ekipa, maloniai nustebino Čilė ir Meksika.

„Su šiomis dviem rinktinėmis niekam nebus lengva, – pabrėžė E.Česnauskis. – Tuo tarpu olandai demonstruoja geriausią puolimą. Su tokiu žaidimu jie gali laimėti čempionatą.“

Dramatiškos kovos, rekordinis įvarčių tempas ir tikra futbolo karštinė E.Česnauskiui nepaliko abejonių – tai jam geriausias matytas pasaulio čempionatas.

„Labai daug panašaus pajėgumo komandų. Net sunku kažką nuspėti. Tą įrodo favoritais laikytų ispanų iškritimas. Su visomis komandomis dabar reikia žaisti. Tokio įdomaus čempionato dar nesu regėjęs“, – portalui lrytas.lt teigė E.Česnauskis.

„Gaila prarasti tokią komandą, – be abejo, apie Ispanijos rinktinę kalbėjo E.Česnauskis. – Pasaulio čempionatui tai labai didelis nuostolis.“

Niekam tikę, nuobodūs ir užknisantys ispanai yra.. turi būti flegma koks, kad jų žaidimą vertintum..
prasčiausia šio čempionato komanda kol kas jie yra.

Lietuvos policininkai laimėjo tarptautinį futbolo turnyrą Italijoje.

Video reportaže - mūsiškių triumfo akimirkos.

https://www.dropbox.com/s/ukofxi6yae3pi ... e%2001.mp4" onclick="window.open(this.href);return false;

Kada Užnemunėje pradėjo žaisti futbolą?
http://benjamino.blogas.lt/kada-uznemun ... a-273.html" onclick="window.open(this.href);return false;

Užrašiau pavadinimą ir tik tada susimąsčiau, ar nereikėtų straipsnelį įvardinti globaliau, pvz. „Kada Lietuvoje pradėjo žaisti futbolą?”. Vis tik nusprendžiau, kad nelįsiu į miglotus Klaipėdos sporto istorijos įvykius, kuriuose gal ir slypi atsakymas su paminėta dar senesne data. Nelengva aiškintis pirmuosius sporto karaliaus „pasispardymo” Lietuvoje žingsnius, nes mes net neturime oficialios datos, kurią laikytume Lietuvos futbolo gimimo data! 1997 m. išėjo V. Saulio ir G. Kalinausko knyga “Lietuvos futbolas 1922 - 1997 m.”. Jau iš pavadinimo suprantame, kada tie metai pradedami skaičiuoti. 2003 m. Lietuvos futbolo federacija (LFF) kartu su Kauno UAB “Rodiklis” išleido šalies futbolo jubiliejui skirtą statistiko G. Kalinausko knygą “Lietuvos futbolui - 80″. Tos pačios LFF internetinėje svetainėje teigiama, kad futbolo krikšto metais reikėtų laikyti 1921 m. Galų gale, šiai datai pritarti yra linkęs ir pats G. Kalinauskas knygoje „Futbolas Sūduvos krašte 1921 - 2011″. Autorius rašo, kad 1921 m. „savo jėgas išmėgino Marijampolės ir Vilkaviškio futbolininkai, pradėjo rungtyniauti jaunieji kybartiečiai”.

Keisčiausia, kad ne tik šiuose trijuose šaltiniuose, bet ir kitur, ne kartą figūruoja Lietuvos futbolą mininčios datos, senesnės už 1921 ar 1922 m. Pateiksiu tik kelis, tuose leidiniuose išspausdintus faktus. 1905 m. Vilniuje žaidė Mokytojų seminarijos ir Futbolo mėgėjų ratelio komandos. Štai Klaipėdoje 1909 m. futbolą tarpusavyje žaidė dvi komandos, bet būta ir trečiosios, labiau patyrusios MTV komandos. Vadinasi, pastaroji rungtyniavo jau keletą ar kelioliką metų. 1909 m. rudenį pirmosios futbolo rungtynės įvyko ir Vilniuje. 1911 m. Kaune karininkas ir futbolo entuziastas Vincas Petrauskas organzavo futbolo rungtynes, kurias žaidė caro armijos dviejų pulkų komandos, pasivadinusios tuo pačiu „Oriolo” vardu. Po metų Kaune įvyko ir pirmosios tarpmiestinės komandos tarp vietos „Aro” ir Vilniaus futbolo lygos komandos. Suprantu, kad ne kiekvieną spyrį į kamuolį derėtų skelbti futbolo žaidimo aušra Lietuvoje, bet… Nepateikinėsiu dar „šviežesnių” šio žaidimo paminėjimo metų, nes ir taip darosi aišku, kad dar iki Pirmojo pasaulinio karo futbolas buvo žaidžiamas beveik visoje Lietuvoje: Klaipėdoje, Kaune, Vilniuje ir galbūt Skuode. O kaip buvo Užnemunėje? Ar tikrai vos ne lietuviško „spirdžiaus” krikštatėviai sūduviai šį žaidimą „išrado” tik po Pirmojo pasaulinio karo? Atsakymas būtų trumpas, bet nelabai konkretus” - Ne, tai prasidėjo gerokai anksčiau.

Užnemunė buvo vos ne vakariausias Lietuvos kraštas carinėje imperijoje, į kurį vakarietiškas (jei norite - kapitalistines) naujoves pirmiausiai atveždavo kontrabandininkai, kariškiai ir keleiviai, kurie turėjo daug laiko, perlipdami į skirtingo pločio bėgiais riedėjusius traukinius Virbalio (Kybartų) geležinkelio stotyje. Jei tokiu būdu tie traukinio keleiviai odinius kamuolius dar XIX a. 9 dešimtmetyje parsigabendavo į Sankt Peterburgą (žr. Rusijos futbolo istoriją), tai jais „atsikratyti” turėjo galimybių ir kituose imperijos miestuose, buvusiuose prie šios geležinkelio linijos. Spėju, kad Lietuvos futbolo užuomazgų reikėtų ieškoti Kybartuose, Marijampolėje, gal Vištytyje (būta pasienio praėjimo punkto).

Man jau senokai užkliuvo ebay aukcionuose pardavinėti Kybartų miestelio atvirukai, kuriuos 1902 - 1903 m. Eitkūnuose išleido Elise Becker leidykla ar Rytų Vokietijos knygų ir popieriaus prekybos rūmai. Nupirkti jų nepavyko, bet informacija sudomino. Tuose vaizduose aiškiai matyti, jog kareivių pratybų aikštėse stovi futbolo vartai (geriau įžiūrimi tik vieneri vartai). Toje aikštėje yra ir kitokių prietaisų, įtaisų, pvz. gimanastikos skersinių. Supainioti su kitokia paskirtimi šių vartų neįmanoma - jų skersinis keliskart storesnis už gimnastikos skersinio „lazdą”. Beje, ir pieva ties tais vartais yra labiau numinta, negu kitose jos vietose. Žinau, kad pro tokius vartus mėgindavo kazokai ir prajoti, tik nežinau, kaip jiems tai pasisekdavo atlikti … Vadinasi, jei būta futbolo vartų, tai būta ir poreikio į juos spardyti kamuolį.

Eitkūnuose, o ir tolimesniuose Rytprūsių miesteliuose, vokiečiai senokai žaidė futbolą (netiesa, kad pradėjo tik 1908 ar 1909 metais), todėl labai tikėtina, kad jie atvykdavo žaisti ir į Kybartus. XIX a. pabaigoje miestelyje buvo dislokuota skaitlinga Virbalio sienos apsaugos brigada, kurioje netgi buvo skiriami jaunesnieji karininkai, atsakingi „už gimnastiką”(tiesa, tik gal po nesėkmingo karo su Japonija). 1911 m. Eitkūnų futbolo komanda viešėjo Kaune ir 3:0 laimėjo prieš Kauno „Arą”. Manau, kad ta ar kita vokiečių komanda jau ne kartą žaidimo partnerius surado ir arčiau, t.y. Kybartuose. Tik periferijos įvykiai ne visada patekdavo į didesniuose miestuose leidžiamą spaudą.

2013 m. išleistuose kybartiškio Juozo Zabielavičiaus „Virbalis mano atsiminimuose” skaitome: „Carskos uličios gale”, prie geležinkelio pylimo, buvo apie 1 ha pievulė. 1915 m. kažkas atgabeno trofėjinį kamuolį futbolo lošimui - pasigamino iš skudurų gerai suraišiotą špagatu (vis tik paaiškėja, kad kamuolys buvo ne „trofėjinis”, o savadarbis - B.M.). Vis viena kamuolys riedėdavo. Iš šių bežaidžainčių paauglių vėliau susidarė geras branduolys Kybartų futbolo komandos „Sveikata”, kuri buvo viena iš stipriausių komandų Lietuvoje”. Vadinasi, Kybartų berniokų jau nereikėjo mokyti „spirdžiaus” - jiems trūko tik kamuolio.

O ar galėjo tais laikais futbolas būti žinomas ir Marijampolėje? Neabejoju, kad taip. Pateiksiu tik keletą epizodų, daugiau ar mažiau, tai patvirtinančių. Jau rašiau, kad 1911 m. Kaune futbolą žaidė dvi „erelių” (rusiškai „Oriol”) komandos. Įdomiausia, kad viena ta komanda buvo savo šaknimis labai „marijampolietiška”, t.y. sudaryta iš 111 Dono pėstininkų pulko, iki 1910 m. dislokuoto Marijampolėje, o po to iškelto į Kauną. Neabejoju, kad jie futbolą žaisti išmoko ne per tą pusmetį, praleistą Kaune; įgūdžius jau atsivežė iš Marijampolės.

Prieš keletą metų Suvalkų įstaigose ieškojau žinių apie Marijampolės kareivinių statinius. Viename rusiškame laikraštyje, 1909 m. leistame Suvalkuose, radau žinutę, kad Marijampolės kareivinėse viešėjo kariškių iš Eitkūnų futbolo komanda, kuri žaidė su 3 Jelizavetgrado husarų pulko komanda. Korespondentas nenurodė rungtynių rezultato, tik paminėjo, jog į priešininko vartus kamuolius įspyrė du „Sokolo” komandos žaidėjai, jaunesnieji karininkai (pavardės nurodytos). Vokiečiai atsivežė ir kamuolį, bet, paaiškėjus, kad jį turi ir rusai, žaidė senuoju, o naująjį padovanojo. Gaila, kad tuomet ieškojau kitokio turinio faktų, „spaudė” laikas ir pastarojo aprašymo nemetrikavau (neprisimenu net laikraščio pavadinimo, bet manau, kad tuo metu Suvalkuose neleido daug rusiškų laikraščių). Žinant, kad šį Marijampolėje dislokuotą pulką šefavo Viurtenburgo kunigaikštis (dėl giminystės ryšių su caro šeima), tai tame krašte neretai lankėsi Marijampolės karininkai, iš kelionių grįždami su gausiomis dovanomis. Gal tuomet ir atsivežė futbolo kamuolį? Po pulko vado Viktoro Nordo ir svitos vizito į Štutgartą 1892 m. lapkritį, į Virbalio geležinkelio stotį atkeliavo visas vagonas vokiškų dovanų. Tikėtina, kad tarp jų buvo ir kamuolių.

Pastarąjį sakinį iliustruoja dar vienas pavyzdys. 1913 m. laikraštyje „Vienybė lietuvninkų” Leonas Ereminas praneša, jog Marijampolės „Lietuvių gimnastikos klubas jau sutvėręs savo chorą”. Nors čia apie gimnastiką nėra pasakyta nė žodžio, bet pats muzikas, augęs muzikalioje ūkininko šeimoje, Pirmojo pasaulinio karo metais JAV užrašytuose prisiminimuose teigė, jog jo dėdė Piotras Jeriominas, tarnaudamas Marijampolėje dragūnų pulke „orkestrmeisteriu” dar aname šimtmety, turėjo laukti, kol kamuolį gainiojantys kareiviai apleis pratybų aikštę vyrams su „vario ginklais”, t.y. orkestro muzikantams. Nors L. Ereminas buvo kilęs nuo Skuodo, bet prisiminimuose gana rusiškai skambanti dėdės pavardė, byloja, kad orkestrmeisteris tikrai galėjo lengviau pritapti kareivinėse.

Įdomių užuominų apie kažkokį žaidimą su kamuoliu radau caro armijos generolo Jurijaus Gončarenkos prisiminimų knygoje „Lengvoji kavalerija”, 1928 m. rusų kalba išleistoje Rygoje. Pirmojo pasaulinio karo metais, vykdamas pro Marijamolės kareivines, stebėjosi, kad jos beveik nenukentėjo. Karininkas prisiminė, kaip naujai pastatytame manieže žiemą kareiviai gainiojo kamuolį („goniali meč”), o vasarą būdavo, ką veikti, todėl šia pramoga mėgavosi rečiau. Minimas arklių maniežas, pastatytas apie 1888 -1890 m. stovi ir dabar. Ir tikrai erdviame statinyje buvo galima ne tik išjodinėti žirgus.

Na, ir su vienu liudytoju „futbolo naudai” kalbėjausi gyvai apie 1985 metus, kai dirbau Marijampolės krašto muziejaus direktoriumi. Kudirkos gatvėje, mediniame dviaukštyje name (jis ir dabar stovi) gyveno didelis sporto entuziastas ir istorinės medžiagos kaupėjas Mykolas Baskakovas (buvusio LR Seimo nario Antano Basko tėvas). Guvus seniokas pasitiko savo kambariuose, antrajame aukšte: rodė kolekciją, ją komentavo. Jis daug galėjo papasakoti apie 3 dešimtmečio Marijampolės sportą, bet man labiau įsiminė jo vaikystės patirtys. Sporto (o ypač futbolo gerbėjas) sakė, kad prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą Marijampolėje futbolą žaidė ne tik caro armijos kareiviai. Kadangi vyko kareivių rotacija, tai neretai nepavykdavo suformuoti dviejų komandų, galinčių lošti tarpusavyje. Tam, matyt, atsiliepė, ir kad vienas pulkas buvo iškeltas į Kauną. Tuomet kareiviai ėmė kviesti žaisti stačiatikių tikėjimą išpažįstančius vyrus. Deja, vietinių rusų būta nedaug (supratau, kad Baskakovai vieni iš tokių), tai vėliau kalbino visus, neklausiant apie jų tikėjimą, tautybę ir pažiūras. Taip, anot M. Baskakovo, nurimus karo audroms, Marijampolėje jau būta vyrų, kurie buvo žaidę futbolą ar tik jį stebėję. Jie net turėjo siuvėją, mokantį siūti kamuolius.

Kai 1915 m. pavasarį vokiečiai okupavo Marijampolę, jie čia nepajudinti išbuvo net ketverius metus. Maždaug dabartinių P. Armino ir Aušros gatvių sankirtoje, pievose įrengė karinį oro uostą. Frontui nusistovėjus, lakūnai ir juos aptarnaujantys kariškiai dykinėjo. Kasdienybei paįvairinti jie žaisdavo įvairius žaidimus, tarp jų ir futbolą. Gal jie per rungtynes ir apsieidavo be miestiečių paslaugų, bet nuo pašalinių akių nesislapstė. Taigi, marijampoliečiams pasitaikė dar viena proga susigundyti įdomiu žaidimu. Atrodo, kad tame vokiečių lėktuvų išvažinėtame stadione, 1921 m. vasarą ir įvyko pirmosios oficialios futbolo rungtynės Marijampolėje, nors miesto komandos „Šaulys” ir „Perkūnas” jau buvo žaidusios Vilkaviškyje, į kurį vyko … siauruoju geležinkeliu.

Mažai mes žinome apie tai, kas dėjosi provincialiame Vištytyje, turėjusiame „duris” į Vakarus. 1911 m. jame apsilankė Prūsijos karaliaus Vilchelmo II duktė Viktorija Charlote, kad kartu su specialistais numatytų, kuria trasa vertėtų tiesti geležinkelį iš Ramintos girios. Tarp miestelio pastoriui įteiktų dovanų buvo ir futbolo kamuolys. Tiesa, pastoriui tai nebuvo nematytas daiktas…

Žinau, jog skeptikai mane kritikuos - ne lietuvių kareivių istorijoje ieškau lietuviško futbolo pradmenų. Gal ir taip? Bet nemanau, kad tie kareiviai buvo labai izoliuoti nuo visuomenės ir negalėjo jos pakerėti šiuo žaidimu. Galbūt, mes tik nežinome kaip civiliai įsitraukė į futbolo pasaulį. Nesiruošiu nustatinėti jokių galutinių „diagnozių” ir teigti, kad Užnemunėje futbolas atsirado vienais ar kitais konkrečiais metais, bet esu įsitikinęs, kad šiame krašte futbolo istorija jau įžengė į antrąjį šimtmetį. Gal laikui bėgant atsiras norinčiųjų pasikapstyti giliau ir aptiks senesnes sporto karaliaus šaknis Sūduvoje. Manau, kad sukūriau progą, o įvartį įmuš kiti.

Rudens taurėje – dalyvių rekordas ir netikėti rezultatai
2014-09-29 http://www.futbolo.tv/straipsniai/2014- ... rezultatai" onclick="window.open(this.href);return false;

Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos stadionas pulsavo futbolo švente. Čia trečius metus iš eilės Pietinės miesto bendruomenės organizuotas futbolo turnyras „Ruduo-2014“ subūrė 11 ekipų.

Gerą nuotaiką kūrė muzikinis fonas, išalkę pasistiprinti galėjo šalia palapinėje paruoštomis salotomis bei dešrelėmis, o troškulį numalšinti giros bokalu.

Į du pogrupius padalintos komandos sužaidė vieno rato sistema, po keturias pirmąsias vietas užėmusios ekipos žengė į atkrintamąsias kovas. Vienas turnyro iniciatorių Arūnas Balčiūnas džiaugėsi dalyvių gausa: pirmaisiais metais varžėsi šešios ekipos, pernai – septynios komandos. Pasak jo, vargu ar pavyktų priimti dar daugiau komandų: visų pirma labai užsitęstų turnyro trukmė, o natūralios vejos aikštę didesnis komandų skaičius paprasčiausiai stipriai ištryptų.

Vienu metu vyko po dvejas rungtynes, komandos rungtyniavo per pusę aikštės septyni prieš septynis, o mačas truko 15 minučių.

A pogrupyje varžėsi „FC Kupsc“, „Sportidus“, „Atominiai akmenys“, „Rėkliai“, „Baltic“, „Ūliūnai“. Po pogrupio rungtynių į kitą epatą žengė pirmąją vietą užėmęs „Sportidus“ (10 taškų), antri liko „Rėkliai“ (10), treti – „Baltic“, „Atominiai akmenys“ (7).

Kitoje B grupėje kovojo „Panevėžio balsas“, „Stop“, „Fokusas“, „Ąžuolas“, „Orfa“. Prieš ketvirtfinalio kovas ekipos grupėje išsidėstė tokia tvarka: pirmoji vieta – „Panevėžio balsas“ (8), antroji – „Orfa“, trečioji – „Ąžuolas“, ketvirti liko „Fokuso“ futbolininkai.

Ketvirtfinalyje netrūko staigmenų. A grupėje pirmąją vietą užėmę „Sportidus“ futbolininkai 1:2 nusileido vos į kitą etapą patekusiai „Fokuso“ komandai. Kitoje poroje „Panevėžio balso“ futbolininkai kovojo su „Atominiais akmenimis“, pagrindinis laikas pasibaigė be įvarčių, tad žaidėjai stojo mušti baudinių seriją. Čia sėkmė lydėjo „Atominius akmenis“, kurie savo gretose turėjo labiau patyrusį ir du smūgius atrėmusį Aidą Skeiverį, o serija baigėsi 4:3.

„Rėkliai“ po baudinių serijos 5:4 pranoko „Ąžuolo“ futbolininkus, o „Orfa“ 2:0 įveikė „Baltic“ ekipą.

Pusfinalyje „Fokusas“ nebekrėtė fokusų ir 0:1 pralaimėjo „Orfai“, „Atominiai akmenys“ po baudinių serijos 5:4 palaužė „Rėklius“. Šie „mažajame“ finale 2:0 įveikė „Fokusą“.

Finale susitiko „Orfa“ ir „Atominiai akmenys“. Pergalei pakako vieno įvarčio ir turnyro nugalėtojais tapo „Atominiai akmenys“.

Geriausiu vartininku pripažintas A. Skeiverys, puolėju – Raimundas Eiva iš „Orfa“, geriausias gynėjas – Mantas Adamonis iš „Rėklių“.

Linas Jocius, „Sekundė“