vaikščiojo pėsčias, ale 13k sugebėjo pravažinėti. Čia man reiktų pasimokyti, o tai pusantros tonos degalų iš savo kišenės per mėnesį...

Su brazilų futbolininku po pasaulį keliavusi Daiva: gyvenimas Čečėnijos pasienyje buvo viena didelė netvarka
https://www.lrt.lt/lituanica/istorijos/ ... e-netvarka


Žaidėjas būtų Eder Gaucho (Éder Guterres Silveira), bet kai jis nei už rinktinę žaidęs, nei kažkur UEFA turnyruose, tai nežinau už kurios čia vietos užkabintas įvadas "Būdama garsaus brazilų futbolininko"?.. Nežinau kurioje čia šalyje galėtų būti žmonės jo vardą gar bent girdėję garsiai, nekalbant jau apie įsiminimą.
https://www.transfermarkt.com/eder-gauc ... eler/13154

visi valkatos yra garsūs.. o dabar išgarsėjo ir toji poniutė, koks ten jos vardas... pasakoti nesąmones ir balabolonti moka, typo, garsenybės... Niekas tokio garsaus futbolisto negirdėjo ir nematė, tik visokios dawalkos žino... tik jos.

Senas

80-metį švenčiantis R. Lavrinavičius: „Klaipėda, „Atlantas” man – brangūs žodžiai“
https://klpsportas.lt/2021/12/31/80-met ... s-zodziai/
2021 gruodžio 31

Šiandien 80-ąjį gimtadienį švenčia vienas garsiausių Lietuvoje futbolo trenerių – Romualdas Lavrinavičius (nuotr. dešinėje). Dalį širdies ir dalį savęs (sūnų Tomą) palikęs Klaipėdoje, šmaikštumu visus specialistus lenkęs futbolo patriarchas gyvena ir sveikinimus priima Kaune.

„Man Klaipėda visada patiko ir patiks. Todėl, kai iš Vilniaus „Žalgirio“ kvietė atvykti į Klaipėdos „Atlantą“, ilgai nesvarsčiau. Vėliau šie du žodžiai – „Klaipėda” ir „Atlantas” tapo man brangūs“, – jubiliejaus išvakarėse prisiminimais dalijosi solenizantas.

Jei kas sukurtų meninį filmą apie R. Lavrinavičiaus gyvenimą, tai būtų viena populiariausių kino juostų Lietuvoje.

Vien ko vertas jo gimimo laikas – 15 minučių iki fejerverkų, skirtų 1942-ųjų pradžiai. O tuomet gi vyko karas, vokiečiai žygiavo į rytus. Šiaulių gimdymo namų akušerė siūlė, kad gimimo data būtų sausio 1-oji, tačiau tėvas, taip pat buvęs futbolininkas, nesutiko – paprašė, kad dokumentuose būtų užfiksuotas tikrasis laikas. Nenorėjo, kad mažojo Romuko gyvenimas prasidėtų nuo falsifikacijų.

Romualdo tėvas Bronius – vienas pirmųjų Šiaulių futbolininkų, tarpukario laiku (1923–1924 m.) gynė „Žiežirbos“, Lietuvos dviratininkų sąjungos ir kitų komandų garbę. Iškilęs nuo geležinkelininko iki depo viršininko, mirė jaunas – vos 42-ejų, kai sūneliui nebuvo nė penkerių.

„Mama turi dvarininkės kraujo, todėl turime ir palikimo Palangoje“, – apie mamą nedaugžodžiavo, tačiau šiuo faktu pasigyrė R. Lavrinavičius.

Mamai buvo nelengva, oi, nelengva, nes Romukas buvo padykęs kaip reikiant. Šeima gyveno sunkiame rajone, draugų įtaka buvo didesnė nei tėvų žodis. Teko jaunajam R. Lavrinavičiui ir milicininkais „pabendrauti“. „Nežinau kodėl, tačiau tėvas prieš mirtį prašė mamos, kad neprileistų manęs prie futbolo, viską darė, kad tapčiau muzikantu. Nupirko pianiną, dvejus metus samdė repetitorių, septynmetis patekau į muzikos mokyklą. Tačiau futbolo genai buvo stipresni“, – žodžių kišenėje niekados neieškojo R. Lavrinavičius.

Palanki tuometė situacija, nes dar nebuvo kompiuterių, televizorių, buvo treneriams, kuriems tereikėdavo pasisukioti po dykynes, kuriose savo energiją išliedavo patrakę paaugliai. 1956-aisiais R. Lavrinavičius su draugais laimėjo tarpgatvines varžybas Šiauliuose. Po metų treneris Ignas Urbonas iš Šiaulių padaužų sudarė rinktinę, kuri Lietuvos jaunių pirmenybėse užėmėme antrąją vietą. Geresni buvo tik Kauno „padaužos“.

1958 m. R. Lavrinavičius pradėjo žaisti „Elnio“ komandoje.

„Elnias“ turėjo nepaprastą mecenatą – fabriko direktorių. Žaidėjai buvo privilegijuoti, dirbo prestižiniame ceche odos pjaustytojais. Po darbo išeidavo „papilnėję“. Sargai – užsimerkdavo. Po rungtynių turėdavome laisvą dieną, tačiau žaidėjai eidavo dirbti ir tuomet. Mane paskyrė į tokį cechą, kuriame galėjau ir pamokas ruošti“, – kone anekdotines istorijas porino futbolo legenda.

R. Lavrinavičių pastebėjo Vilniaus „Spartako“ (dab. „Žalgirio“) meistrų komandos treneris Zenonas Ganusauskas. Sužinoję apie tai, „Elnio“ vadovai padidino jaunuoliui algą dvigubai – nuo 600 iki 1 800 rublių.

Tačiau neilgai šiais pinigais šildėsi jaunasis talentas. 1961-aisiais, baigęs vidurinę mokyklą, įstojo į Kūno kultūros institutą, pradėjo atstovauti „Atleto“ komandai. Būtent su šia vienuolike R. Lavrinavičius ir užpildė CV kortelėje buvusią tuščią eilutę. 1961 ir 1962 m. jis tapo Lietuvos futbolo čempionu. Daugiau to pakartoti šiauliečiui nebuvo lemta.

Ne gana to, 1962-aisiais prasidėjus Kubos krizei, į sovietinę armiją griebė ir studentus. Net trejus metus – iki 1965-ųjų lapkričio, R. Lavrinavičius nešiojo kerzinius batus Estijoje. Kone geriausi tobulėjimo, meistriškumo kėlimo metai buvo palikti armijoje. Lietuvis žaidė vietos komandoje, tačiau tai nepalyginti, į kokias aukštumas futbolininkas būtų iškilęs, jei būtų likęs Lietuvoje.

Grįžęs iš armijos tęsė studija „kki‘ne“, tačiau neakivaizdžiai. Šios dienos jubiliatas jau tikrai buvo pakviestas į Vilniaus „Žalgirio“ meistrų ekipą. 1966-aisias vilniečiams, ir R. Lavrinavičiui, buvo suteikti SSRS sporto meistrų vardai.

Jau kitais metais „Žalgirį“ ištiko žaidybinė krizė. Tuo metu futbolininkas ir sulaukė pasiūlymo į atvykti į Klaipėdą.

„Žalgiryje“ žaisdavau kada ne kada, todėl pernelyg ilgai nesvarsčiau – išvykau į pajūrį“, – atviravo R. Lavrinavičius.

Paskutinius savo, kaip futbolininko, karjeros metus, nuo 1974 iki 1976 m., praleido Gargždų „Bangoje“.

Romualdas su žmona Almona, Kauno konservatorijos fortepijono dėstytoja, pajūryje susilaukė trijų atžalų. Dukra, baigusi muzikos mokslus Leipcige (Vokietija), liko ten gyventi. Sūnūs – Andrius ir Tomas.

Dar žaisdamas „Bangoje“ R. Lavrinavičius ėmėsi trenerio darbo. 30 metų (nuo 1974 iki 2004 m.) buvo vyriausiuoju strategu arba asistentu. Iš viso treniravo 21 komandą.

Trenerio (tiesa, vaikų) karjerą specialistas pradėjo Klaipėdoje – Vaikų ir jaunimo sporto mokykloje. 1978-aisiais įstojo į Maskvos trenerių aukštąją mokyklą, kurią 1980-aisiais baigė. R. Lavrinavičius buvo puikus studentas. Baigusį šią mokyklą lietuvį kvietė imtis mokslinio darbo, treniruoti rusų komandų.

Atsisakęs pasiūlymų, grįžo į Klaipėdą. 1981-aisiais kartu su Fiodoru Finkeliu nuvedė „Granitą“ į Lietuvos čempionų aukštumą, kitus dvejus metus uostamiesčio vienuolikė užėmė antrąsias vietas.

Tuo pat metu R. Lavrinavičius treniravo Klaipėdos aukšto sportinio meistriškumo mokyklos (ASMM) auklėtinius, kurie sudarė „Žvejo“ komandos branduolį. Dėl nesutarimu su šios mokyklos administracija, 1986-aisiais treneris atsisveikino ne tik su mokykla, bet ir su Klaipėda. Stratego darbas jį vedė per įvairius Lietuvos klubus. Vėliau plušėjo Lietuvos futbolo federacijoje. Visur, kur dirbdavo R. Lavrinavičius, liūdna nebūdavo.

kur čia futbolas?

Pasižiūrėk pagal pavardes lietuvosfutbolas.lt
Žaisdavo tiek futsalą, tiek ankščiau nac. čempionatuose.

Iš kilogramo „kokaino“ teliko 29 gramai
https://jurbarkosviesa.lt/is-kilogramo- ... uotraukos/

Spalio 26-ąją Kauno apygardos teisme pradėta svarstyti jurbarkiečių Roko ir Mato Venslauskų byla. Broliai kaltinami didelio kiekio kokaino laikymu su tikslu platinti, o R. Venslauskas dar ir milijonine cigarečių kontrabanda. Tačiau iš pradžių teisėsaugos skelbti duomenys apie beveik kilogramą rasto kokaino, po ekspertų išvadų tapo tik kalbomis – broliai teisiami tik dėl 29 gramų kvaišalų.

„Atlikus ekspertizę paaiškėjo, koks yra grynasis kokaino kiekis, todėl ir kaltinimai pasikeitė iš labai didelio kiekio narkotikų laikymo su tikslu platinti, į didelį kiekį“, – sakė byloje kaltinimą palaikanti Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Nomeda Urbonavičienė.

Kokia medžiaga buvo kitos priemaišos, į kurias buvo įmaišytas kokainas, prokurorė nepatikslino.

Posėdį nukėlė

Iš esmės turėjęs prasidėti bylos svarstymas ketvirtadienį buvo nukeltas, nes kaltinamieji ir jų gynėjai pareiškė norą nušalinti prokurorę. Beveik valandą laiko kalbėjęs M. Venslausko advokatas Edgaras Dereškevičius vardijo, jo manymu, atliekant ikiteisminį tyrimą padarytus procesinius pažeidimus ir aiškino, kad prokurorė N. Urbonavičienė galimai nėra nešliška ir negali objektyviai atlikti savo pareigų.

Pati prokurorė su E. Dereškevičiaus kaltinimais nesutiko ir prašė teismo advokato prašymo netenkinti. Sprendimą dėl prokurorės nušalinimo teismas skelbs spalio 31-ąją.

Abu broliai teisiamųjų suole atsidūrė dėl didelio kiekio narkotikų, kurie pernai rudenį buvo aptikti Jurbarko lentpjūvėje per kratas, atliktas praėjusių metų lapkričio pradžioje.

Šiek tiek anksčiau Klaipėdos jūrų terminale buvo aptiktas daugiau nei 2 mln. eurų vertės kontrabandinių cigarečių krovinys – įtarimai dėl šio epizodo byloje pareikšti R. Venslauskui. Tuo tarpu epizode dėl didelio narkotikų kiekio įtarimai pareikšti abiem broliams.

Broliai anksčiau buvo teisti. M. Venslauskas buvo patekęs į teisėsaugos akiratį dėl dviejų jaunuolių sumušimo, o jo vyresnysis brolis – dėl reketo.

Čia senas, bet:

Į rinktinę patekęs vilkaviškietis nuo mažens gyvena futbolu
https://www.santaka.info/?sidx=64849
2022-03-25

Jau šįvakar Lietuvos futbolo rinktinė išvykoje žais draugiškas rungtynes su San Marino ekipa. Pirmą kartą nacionalinės komandos sudėtyje bus ir vilkaviškietis Augustinas Klimavičius.

Netikėtas kvietimas

Turbūt kiekvienas profesionalus sportininkas svajoja vieną dieną atstovauti nacionalinei šalies rinktinei. Vilkaviškietis A. Klimavičius – ne išimtis. Netrukus 21-ąjį gimtadienį minėsiantis futbolininkas praėjusią savaitę maloniai nustebo, kai paskelbtame į Lietuvos futbolo rinktinę kviečiamų žaidėjų sąraše išvydo savo pavardę.

„Anksčiau buvau kviečiamas į įvairaus amžiaus jaunimo rinktines, o apie galimybę patekti į nacionalinę vyrų komandą pirmą kartą išgirdau dar praėjusį rudenį. Visgi tuomet buvau traumuotas, tad kvietimo nesulaukiau. Šįkart labai apsidžiaugiau, kai pamačiau, kad esu kviečiamas prisidėti prie rinktinės. Pirmieji mane pasveikino tėvai ir brolis. Tėtis man nuolat akcentuoja, kad niekada negalima nustoti stengtis, nereikia dairytis aplink, o visą energiją būtina sukoncentruoti į norimą tikslą. Tik taip galima pasiekti norimų rezultatų. Stengiuosi vadovautis tėčio patarimais, per treniruotes ir rungtynes niekada negailiu savęs“, – teigė Lietuvos futbolo A lygoje rungtyniaujančioje Kauno „Hegelmann“ komandoje puolėju žaidžiantis A. Klimavičius.

Futbolininkas nesitiki, kad šiandien jau nuo pirmų dvikovos minučių išbėgs į aikštę, tačiau viliasi, jog treneris Valdas Ivanauskas kažkuriuo metu jam vis tiek suteiks galimybę debiutuoti su nacionalinės komandos marškinėliais. Jei ne šiandien, tai bent jau antradienį, kovo 29 d., vyksiančiose kitose draugiškose rungtynėse su Airijos futbolininkais.

Brolis buvo autoritetas

Futbolas A. Klimavičių lydi nuo mažų dienų. Dar būdamas 4 metų jis Vilkaviškio Aušros gatvės kiemuose kamuolį spardydavo į daugiabučių sienas. Vėliau šeimai persikėlus į Maldėnų kaimą nuo spyrių „kentėjo“ jau privatus namas.

Futbolo treniruotes Augustinas pradėjo lankyti pas rajono sporto mokykloje dirbusį Gintautą Girdauską. Netrukus jaunuolis ėmė važinėti į Marijampolės „Sūduvos“ žaidėjų akademiją, kurioje šio žaidimo paslapčių mokėsi ir brolis Tadas. Ten vaikino treneriu tapo Algimantas Dvareckas. Nuo pat pirmų treniruočių Augustinas išsiskyrė iš savo bendraamžių. Tvirtai sudėtas jaunuolis puikiai mokėjo smūgiuoti abiem kojomis, tad neretai rungtynes baigdavo įmušęs 3 ar 4 įvarčius. Sulaukęs vos 13 metų kraštietis debiutavo „Sūduvos“ dublerių ekipoje. Įprastai tokių metų futbolininkai dar varžosi su bendraamžiais, tad Augustino patekimas į dublerių komandą daugeliui buvo labai netikėtas. Tuo metu ekipoje jau kurį laiką rungtyniavo ir penkeriais metais vyresnis vaikino brolis.

Pats A. Klimavičius prisipažino, kad brolis buvo vienas iš tų idealų, kurie jį įkvėpė siekti aukštumų.

„Nuo pat mažens visos mano mintys sukosi tik apie futbolą. Su šiuo žaidimu buvo susijęs ir visas mano laisvalaikis. Priešingai nei dauguma bendraamžių, kompiuteriu beveik nežaisdavau. Nebent tą patį futbolą. Bet irgi tik tada, kai jau lauke neidavo spardyti kamuolio. Net kambaryje dažnai su broliu iš kojinių susisukdavome kamuolį ir kovodavome vienas prieš kitą. Taip sudaužėme ne vieną vaikystėje iškovotą prizą. Tėvai dėl to labai pyko“, – šypsojosi A. Klimavičius.

Tapo čempionu

Lietuvoje vilkaviškiečiui dažnai tekdavo žaisti su vyresniais futbolininkais, todėl tai jį išties užgrūdino. Netrukus po debiuto „Sūduvos“ dublerių gretose vaikinas sulaukė kvietimo prisijungti prie Kauno futbolo akademijos. Visgi šis pasiūlymas A. Klimavičiaus nesudomino. Jis daug labiau norėjo jėgas išbandyti užsienyje.

2014 m. lapkritį vilkaviškietis išvyko į vienos geriausių Italijoje Milano „Inter“ komandos peržiūrą. Puikiai pasirodęs vaikinas sulaukė kvietimo prisijungti prie šios ekipos jaunimo akademijos.

Pirmieji mėnesiai Italijoje Augustinui Klimavičiui nebuvo lengvi. Vienam be tėvų svetimoje šalyje apsigyvenusiam trylikamečiui iššūkių netrūko. Nors angliškai jis kalbėjo neblogai, tačiau itališkai kurį laiką nesuprato nė žodžio.

„Tikrai ne kartą po treniruočių grįžęs namo verkiau, tačiau net nebuvo minčių viską mesti. Žinojau, kad to nebūtų supratęs mano brolis, kuris taip pat labai norėjo tapti futbolininku. Treniruotėse viskas pasimiršdavo. Apie nieką daugiau negalvodavau – tik apie futbolą“, – prisiminė pašnekovas.

Sulaukęs 15 metų A. Klimavičius perėjo į kitą Italijos klubą – „Genoa“. Tuomet žaidėjas pasirašė ir pirmąjį profesionalaus sportininko kontraktą. Pernai jis buvo išnuomotas „Empoli“ komandai, su kuria kiek netikėtai tapo Italijos jaunimo lygos „Primavera 1“ čempionu. Įdomu tai, kad prieš sezoną ekipai buvo keliamas tikslas neiškristi į žemesnį divizioną.

Negalėjo patikėti

Septynerius metus Italijoje praleidęs vilkaviškietis per šį laiką priprato ne tik prie šalies gyvenimo, bet ir prie futbolo kultūros. Lietuvoje jis itin daug laiko žaisdavo su kamuoliu, išsiskyrė techninėmis bei fizinėmis savybėmis. Vis tik Italijoje vyravo didesnė konkurencija, tad jaunuolis iš Lietuvos stengėsi daug dirbti papildomai.

Iki išvykimo į Italiją Augustinas dažniausiai rungtyniaudavo vidurio saugo arba vadinamojo popuolėjo pozicijose. Kartais dėl fizinių savybių ir tam tikrų įgūdžių jam net tekdavo žaisti gynėju.

„Po pirmo sezono Genujoje atėjęs klubo direktorius pasiūlė pabandyti kitose rungtynėse sužaisti vidurio puolėju. Iš pradžių spyriojausi, bet galiausiai sutikau. Tąkart įmušiau du įvarčius. Nuo to laiko nuolat žaidžiau puolėju, tačiau įvarčio pelnyti nepavyko gal pusmetį. Viskas pasikeitė po kalėdinių atostogų, per kurias buvau parvykęs namo, pabuvau su šeima, psichologiškai atsipalaidavau. Sugrįžęs į Italiją per likusią sezono dalį įmušiau gal 10 įvarčių. Net treneris negalėjo patikėti, kaip pasikeičiau“, – šypsojosi pašnekovas.

Prarado amą

Italijoje Augustinas aikštėje susidūrė su daugybe futbolo žvaigždžių. Vienoje komandoje jam teko rungtyniauti su tokiais žaidėjais kaip makedonų legenda Goronas Pandevas ar Italijos rinktinės atstovai Nicolo Rovella bei Andrea Belotti. Vilkaviškietį taip pat trumpai treniravo buvęs Italijos rinktinės ir tokių klubų kaip „Barcelona“ ar Paryžiaus PSG žaidėjas Tiago Motta. Vis dėlto bene labiausiai Augustinui įsiminė apsilankymas Argentinos futbolo žvaigždės Mauro Icardi namuose.

„Mano ir Mauro agentas buvo tas pats asmuo. Iš argentiniečio esu gavęs dovanų futbolo batelius. Pamenu, kai sėdėjome prie bendro stalo ir pietavome, o aš negalėjau valgyti. Mauro juokėsi iš manęs ir klausė, kodėl nepratariu nė žodžio. O aš, tuo metu keturiolikmetis vaikas iš Vilkaviškio, buvau praradęs amą, matydamas, kad šalia manęs sėdi tokia futbolo žvaigždė“, – smagiai pasakojo pašnekovas.

Tikslas – ketvertas

Šį sezoną A. Klimavičius sugrįžo į Lietuvą ir pasirašė sutartį su puikiai Lietuvos futbolo A lygoje startavusia Kauno „Hegelmann“ ekipa. Jau antrose rungtynėse vilkaviškietis pelnė pirmąjį savo įvartį. Reguliariai startinėje sudėtyje žaidžiantis Augustinas priėmė nelengvą iššūkį – jam komandoje teko pakeisti gerą draugą, puikiai praėjusį sezoną šiame klube rungtyniavusį Naurį Petkevičių.

„Turėjau pasiūlymų ir iš kitų klubų, tačiau „Hegelmann“ sporto direktorius Giedrius Klevinskas viliojo prisijungti būtent prie jo ekipos. Apsispręsti padėjo ir tai, kad čia dirba vienas iš Lietuvos U21 rinktinės trenerių Andrius Velička, kuris mane jau treniravo jaunimo komandoje. Norėjau vykti į tą ekipą, kuri daug tikisi iš manęs, kurioje galėčiau atskleisti geriausias savo savybes“, – kalbėjo vilkaviškietis.

Jis negailėjo gražių žodžių ir vyriausiajam ekipos treneriui Andriui Skerlai, kuris pats dar visai neseniai buvo itin aukšto lygio žaidėjas. Augustino teigimu, A. Skerla puikiai supranta futbolininkus, sugeba iš jų išreikalauti norimų rezultatų.

Kalbėdamas apie sezono tikslus pašnekovas vylėsi, jog ekipai pavyks Lietuvos čempionatą pabaigti stipriausiųjų komandų ketverte, o tai leistų kitą sezoną jėgas išmėginti europinėse varžybose. Giliai širdyje vilkaviškietis tiki, kad „Hegelmann“ yra pajėgus iškovoti ir medalius.

Pats A. Klimavičius pernelyg toli į ateitį nėra linkęs žiūrėti, tačiau neslepia, jog norėtų kada nors rungtyniauti vienoje iš penkių stipriausių Europos futbolo lygų. Labiausiai jį žavi Anglijos ir Vokietijos čempionatai.

„Tiesiog noriu tobulėti ir toliau gerinti žaidimą. Jei sunkiai dirbsiu, tikiu, kad pasieksiu tai, ko noriu“, – teigė pašnekovas.

Kompensacijos už žaidėjus rinktinėje: trims Lietuvos klubams – šešiaženklės išmokos
https://osportas.lt/kompensacijos-uz-za ... s-ismokos/
2023-12-30

Nors Edgaro Jankausko vadovaujama Lietuvos rinktinė buvo toli nuo patekimo į Europos čempionatą, mūsiškiai šiemet suteikė nemažai vilties dėl futbolo atsigavimo, be to, už išleidžiamus žaidėjus pinigines papildė ir Lietuvos klubai. Apie tai praneša facebook paskyra Tik Stadione. Pagal UEFA nuostatus, klubai už kiekvieną Europos čempionato atrankos rungtynėms registruotą žaidėją gauna 3,6 tūkst. eurų kompensacijas. Šiemet ši kompensacija siekė 3659 eur.

Daugiausiai šį sezoną iš tokių kompensacijų uždirbo pirmą sykį istorijoje A lygos čempionu tapęs „Panevėžio“ klubas. Net trys jo žaidėjai – Linas Klimavičius, Markas Beneta ir Pijus Širvys – buvo registruoti visoms 8 Europos čempionato atrankos rungtynėms, tad vien šie žaidėjai „Panevėžiui“ atnešė daugiau nei 85 tūkst. eurų. Iš viso Lietuvos čempionai už išleistus žaidėjus susirinko solidžią pinigų sumą – 142 tūkst. 701 eur.

Antrą vietą pagal gautas kompensacijas šiame sąraše užima Vilniaus „Žalgiris“, susirinkęs 124 tūkst. 406 eur. Šešiaženklę sumą susižėrė ir istoriniais bronzos medaliais pasidabinę „Šiauliai“. Mindaugo Čepo komanda pelnė net 106 tūkst. 111 eur.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmams atmetus „Piletilevi Group“ skundą, Estijos bendrovė, Lietuvoje valdanti bilietų platinimo platformą „Bilietai.lt“, praneša sprendimą skųsianti Lietuvos aukščiausiajam administraciniam teismui.

ELTA primena, kad Estijos bendrovė teismui apskundė Konkurencijos tarybos nutarimą, kuriuo institucija 2022 m. birželį atsisakė duoti leidimą vykdyti koncentraciją. Konkurencijos taryba nustatė, kad dėl įgyvendinto sandorio, kurio metu „Piletilevi Group“ įsigijus 100 proc. „Tiketos“ akcijų, buvo sukurta ar sustiprinta dominuojanti padėtis arba itin apribota konkurencija bilietų į įvairius renginius platinimo rinkoje Lietuvoje.

https://www.lrytas.lt/verslas/rinkos-pu ... o-29999782

Už sporto plėtojimą padėkota Stanislovui Monkui ir Benjaminui Kirstukui
https://etaplius.lt/naujiena/uz-sporto- ... -kirstukui

Per susitikimą Stanislovas Monkus pasakojo, kad aktyviai sportavo jau nuo jaunystės, į Šiaulius atsikraustė 1978 metais ir nuo to laiko aktyviai prisidėjo prie sporto bendruomenės:
1979–1984 m. dirbo vyr. trenerio dėstytojo asistentu Šiaulių miesto sporto klube „Tauras“;
1986–1988 m. dirbo Šiaulių moterų žolės riedulio komandos vyr. trenerio asistentu;
1986 m. atstovavo Šiaulių miesto futbolo rinktinę ir iškovojo Lietuvos spartakiados aukso medalį;
1989 m. įkūrė pirmąją Lietuvoje specializuotą lauko teniso sporto mokyklą;
1990–1996 m. dirbo treneriu Šiaulių miesto futbolo komandoje „Sakalas“;
1997–2000 m. buvo paskirtas sporto mokyklos „Saulė“ direktoriaus pareigoms;
2000–2007 m. dirbo sporto mokyklos „Klevas“ direktoriumi;
Reorganizavus Šiaulių sporto mokyklą „Klevas“ 2007 – 2010 m. dirbo naujai įsteigtoje Šiaulių futbolo akademijoje direktoriaus pavaduotoju mokymo reikalams;
Nuo 2010 m. dirbo „Atžalyno“ direktoriumi, vėliau direktoriaus pavaduotoju.

Rusiški šaltiniai skelbia, kad Maskvoje dingo V. Antonovas: viskas atrodė panašu į pagrobimą
https://kauno.diena.lt/naujienos/krimin ... ma-1162525

Maskvoje dingo bankininkas, buvęs futbolo klubo „Portsmouth“ savininkas, daugelio rezonansinių bylų liudininkas Vladimiras Antonovas. Prieš du mėnesius jis nuėjo į susitikimą ir nuo to laiko jo niekas nematė, praneša „kom1.org“.

Anot portalo šaltinių, Naujųjų metų išvakarėse V. Antonovas restorane susitiko su draugu. Jiedviem besikalbant, V. Antonovas pasakė, kad turi trumpam išeiti ir su kažkuo pasimatyti. Nuo tos akimirkos V. Antonovo niekas nematė. Iš pradžių artimieji nepanikavo, tačiau vėliau V. Antonovo tėvas Aleksandras kreipėsi į policiją. Ką konkrečiai pavyko pamatyti peržiūrint stebėjimo kamerų įrašus, „kom1.org“ šaltinis nepasakojo, bet paminėjo, kad viskas atrodė panašu į pagrobimą.

Kadaise V. Antonovas buvo ganėtinai sėkmingai dirbęs bankininkas (tiesa, visada turėjo pinigų plovimo schemų dalyvio reputaciją). Jis buvo įsigijęs banką vienoje iš Baltijos šalių, Didžiosios Britanijos futbolo klubą „Portsmouth“ ir automobilių įmonę „Spyker Cars N. V.“ V. Antonovas net dalyvavo derybose dėl automobilių gamybos milžinės SAAB įsigijimo, tačiau, kai Europos Sąjungoje buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, pasinaudodamas padirbtu pasu pabėgo į Rusiją.

V. Antonovas taip pat yra buvęs bankrutavusio Lietuvos „Snoro“ banko pagrindinis akcininkas. Jam, kartu su Raimondu Baranausku, pareikšti kaltinimai dėl didelės vertės žlugusio banko „Snoras“ turto pasisavinimo. Jie taip pat įtariami didelės vertės turto iššvaistymu, nusikalstamu bankrotu, nusikalstamu būdu įgyto turto legalizavimu.

Kaip skelbiama „kom1.org“, Rusijoje apsistojęs V. Antonovas buvo apkaltintas banko „Sovetskij“ lėšų pasisavinimu ir nuteistas kalėti. Visgi bausmės atlikimo terminas buvo neilgas, o išėjęs į laisvę jis vėl mėgino įsigyti tam tikrus bankus, bet nesėkmingai.

Tačiau dalyvauti įvairiose finansinėse operacijose V. Antonovas neatsisakė, ypač pastaraisiais metais. Po suėmimo dėl kaltinimų „Sovetskij“ byloje V. Antonovas iš karto ėmė bendradarbiauti su tyrėjais ir nuo to laiko sutinka duoti parodymus įvairiose rezonansinėse bylose. Pavyzdžiui, jis tapo liudininku pulkininko Dmitrijaus Zacharčenkos, taip pat „Laundromat“ byloje ir kt.