bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai

2020 Vas 01 20:59

Futbolo rinktinės bėdas įžvelgiantis M. Stankevičius prisiminė nuopuolio pradžią: „Buvome paprašyti išeiti“
Modestas Krukauskas
2020-02-01 11:37
https://www.lrytas.lt/sportas/futbolas/ ... -13369807/

Daugiau kaip 13 metų Lietuvos futbolo rinktinei atstovavęs ir kaip dabar tokio nuopuolio nematęs Marius Stankevičius sugrįžta nacionalinės ekipos tvirtovę. Tačiau jau ne kaip žaidėjas, o stratego Valdo Urbono asistentas. „Matau aš tas bėdas – rinktinei reikia vėl išmokti ne spardyti kamuolį, o tiesiog žaisti futbolą“, – nuo kandžių replikų apie Lietuvos futbolą neišsisukinėja 38-erių garsus praeityje žaidėjas.

Dukart iš eilės geriausiu šalies futbolininku nuo 2008-ųjų rinktas M.Stankevičius sausio 8-ąją suraitė po sutartimi parašą, kurioje buvo įrašyta, kad 65 mačus nacionalinėje ekipoje sužaidęs ir 5 įvarčius pelnęs gynėjas tampa ne tik rinktinės trenerio asistentu, tačiau ir Lietuvos septyniolikmečių komandos strategu. Ir tai dar ne viskas – jam teks būti LFF Techninio direktoriaus belgo Patricko de Wilde padėjėju.

„Žinau, koks mūsų dabartinis lygis ir ką mes norime nuveikti. Pabuvęs daugelyje šalių ir pamatęs daug aukšto lygio futbolo bei prikaupęs didelį patirties bagažą supratau, kad atėjo laikas savo patirtimi pasidalinti. Būkime realistais – neateis magas su lazdele, viskam reikia laiko,“ – didesnius optimistus ramino M.Stankevičius.

Prieš du dešimtmečius iš Panevėžio „Ekrano“ klubo sparnus pakėlęs jaunasis gynėjas M.Stankevičius save išbandė daugelyje Italijos pajėgių klubų – „Brescia“, „Sampdoria“, „Lazio“ bei „Siena“, žaidė Ispanijos „Sevilla“ ir „Valencia“, kėlėsi į Turkijos „Gaziantepspor“ bei atstovavo vokiečių „Hannover 96“. Karjeros pabaigoje lietuvis prieš dvejus metus save išbandė „Crema“ ekipoje bei nutarė dėmesį skirti trenerio darbui.

– Kas jums pasiūlė imtis tiek daug darbų Lietuvoje ir kodėl sutikote su visomis pareigomis?, – lrytas.lt paklausė jau į darbus įnykusį M.Stankevičių.
– Pasiūlymas buvo iš futbolo federacijos. Tuomet teko pasikalbėti su Techniniu direktoriumi P.de Wilde ir jau po pirmojo susitikimo galima buvo pajusti, kad yra abipusis supratimas, yra neblogas ryšys. Kai žinai situaciją Lietuvos futbole, natūraliai nori, kad kažkas vis dėlto su tuo mūsų futbolu vyktų, kažkas eitų į gerąją pusę. Dėl ko mes visi gyvename? Dėl savo vaikų ar anūkų. Tad tą darbą ir priėmiau kaip būtinumą galvoti ne apie šią, o rytojaus dieną. Taip, aš turiu nemažai tų pareigų, tačiau susidėliojau sau prioritetus – vis dėlto, visų pirma aš esu treneris, kuris nori perteikti visą turimą informaciją jaunimui, kad jis galėtų pajusti futbolo malonumą, kurį pats turėjau. Tą informaciją, su kuria jie eis iki pagrindinės rinktinės ir nebūtų ji tam jaunam futbolininkui netikėta.

– Darbą federacijoje ir rinktinėje gavote, nes šios organizacijos prezidentas Tomas Danilevičius? Jis su jumis žaidė nacionalinėje komandoje ir gyvena Italijoje.
– Ne, Prezidentas užsiima visiškai kita veikla. Aš turėjau kitų neblogų pasiūlymų. Jei kalbėsime tik apie pinigus, tai tuomet turėjau rinktis kitus variantus ir tikrai nebūti čia. Aš turi patirties ir noriu ją atiduoti Lietuvai. Kad būtų aiškiau, pasiūlymą gavau ne iš Tomo, o federacijos aplinkos.

– Tai jūs jau treneris, ar save dar lepinate žaidėjo vaidmeniu.
– Einant mano karjerai į pabaigą, 2016-ųjų sezone žaidžiau Italijos trečiosios lygos „Siena“ komandoje, o prieš dvejus metus perėjau į pusiau profesionalią ketvirtąją šios šalies lygą. Kitą vertus, jau dabar, žiūrint šalies, aš pats susidėliojau kas yra profesionalu, o kas ne. Kai kas gali pasakyti, kad profesionalus sportininkas yra tas, kuris gauna už savo darbą algą ir gali iš to gyventi. Mano nuomonę, profesionalumas yra tai, kaip tu žiūri į savo veiklą, kiek tu savęs atiduodi tam procesui, nepriklausomai nuo atlygio ar honorarų. Tai tiek tų nukrypimų nuo klausimo...

Taigi, prieš dvejus metus žaidžiau ketvirtosios lygos „Crema“ komandoje, tačiau atėjo iš klubo prezidento pasiūlymas pakeisti esamas pareigas – futbolininko duoną iškeisti į trenerio. Tuo metu ekipa atsisveikino su strategu ir patys žaidėjai pasiūlė vadovui mane. Jau senokai galvojau apie tai, kad ateina laikas perteikti savo turimą informaciją ir emocijas kitiems žaidėjams. Tad jau praėjusiais metais tapau pagrindiniu „Crema“ ekipos treneriu. Dar manęs klausė, ar norėčiau būti žaidžiančiuoju treneriu, tačiau pasakiau, kad nelabai suprantu, kaip tai įmanoma: jei kažkokios veiklos apsiimi, tai turi daryti vieną darbą ir jis privalo būti gerai atliktas. Apsisprendžiau labai greitai, nes man pasidarė aišku – eidamas kaip žaidėjas į žemesnio lygio ekipas aš jau netobulėju, o ir su tavimi žaidžiantys futbolininkai tikrai netobulės. Priimtas sprendimas buvo galutinis – aš jau metus esu tik futbolo treneris.

– Kaip sekėsi jums vadovauti „Crema“ komandai?
– Kai aš ją perėmiau, ekipa buvo dvyliktoje vietoje tarp 18 komandų, o čempionatą baigė šeštoje vietoje. Tas augimas buvo geras, tačiau komandai pritrūko vos vieno taškelio, kad patektume į atkrintamuosius mačus dėl galimybės kilti į aukštesnę lygą. Būtent to ir neįvykdžiau – buvau sau užsibrėžęs su komanda būti atkrintamosiose kovose, tačiau to neįvyko. Kitą vertus, kiekvienas mato tuos rezultatus per savo prizmę – aš džiaugiuosi, kad man vadovaujant pirmą kartą per penkerius metus „Crema“ klube debiutavo net 6 šio klubo jaunieji futbolininkai, o trys net žaidė su kur kas aukštesnio lygio ekipomis taurės varžybose. Tai vadinu savo asmeniniu laimėjimu klube – prikėliau jaunimą, kuris parodė, kad jis sugeba ir nori tobulėti.

– Ar nesusikirs jūsų darbai Italijoje su veikla Lietuvoje?
– Praėjusią vasarą pasibaigė mano kontraktas, derėjomės dėl naujo, tačiau galutinių taškų su „Crema“ nesudėjome. Nors ekipa norėjo matyti mane trenerio kėdėje, vis dėlto vadovybė pasirinko kitą strategą, kurį jau ir atleido. „Crema“ čempionate buksavo, tačiau tai buvo klubo vadovų strategija. Taip, turėjau ir dar iš dviejų komandų siūlymų treniruoti, bet šiai dienai esu Lietuvoje, priėmiau sprendimą perteikti savo žinias čia ir atstovauti būtent Lietuvai. Jei tik kam mano gimtinėje reikia to, kuo tikiu, reikia mano futbolo patirties, tuomet tas bendradarbiavimas bus tikrai sėkmingas.

– Kalbate, kad norite atstovauti Lietuvai, tačiau buvo informacija, kad vilkėjote neegzistuojančios Padanijos valstybės rinktinės marškinėlius pasaulio čempionate? Žaidėte už šią ekipa net šešis mačus.
– Taip, yra toks nepripažintų valstybių ar regionų pasaulio futbolo čempionatas. Jis nepriklauso FIFA ar UEFA sistemai, turnyre negali žaisti profesionalūs futbolininkai, tai daugiau futbolo gerbėjų sueiga. Ir kas svarbiausia – tai nepelno siekiantis renginys, kuriame daugiau kalbama apie futbolo draugystę. Padanija yra toks kaip ir Italijos regionas, bet oficialiai jis neegzistuoja: kažkada labai senai jis turėjo statusą, bet prarado. Tad Padanijos futbolininkai susibūrė į komandą, pakvietė ir mane, teko tame čempionate žaisti ir su Osetijos, Abchazijos, Karpatų, Afrikos regionų, Naujosios Zelandijos ir vienos britų salyno salos rinktinėmis. Būdamas Padanijos ekipos nariu norėjau parodyti, kad ne pinigai viską lemia, yra žmogiškoji pusė, sportas, kuris yra aistra.

– Savo laiku tikinote, kad kalbant apie tam tikrus procesus, reikia atsispirti pradžioje nuo savęs, savo patirties. Kai buvote Lietuvos futbolo rinktinės nariu, mūsų ekipa pasaulio reitinge buvo penkiasdešimtoji, Belgija – keturiasdešimt šeštoji. Dabar Belgija yra pirma, o mes – 130-ioje vietoje. Kodėl taip atsitiko? Du dešimtmečius gyvenate Italijoje, gal iš ten geriau matosi Lietuvos futbolo problemos?
– Na, statistiką visi puikiai žinome, žinome tragišką rinktinės kritimą pasaulio reitinge. Taip, kalbėsiu apie save – negalima jokiais būdais teigti, kad man ar keliems mano draugams pasitraukus iš rinktinės reikalai staiga ėmė blogėti. Tačiau... Buvo labai daug žaidėjų, kurių buvo tiesiog paprašyta išeiti iš rinktinės. Ir tai nebuvo tą taip vadinama kartų kaita – žinote, ji būna natūrali, o kai kada, kaip šiuo atveju, „pastiprinta“ ar „pagreitinta“. Tai dėl tų pastiprinimų ar pagreitinimų šiai dienai mes ir mokame brangią kainą, jaučiame tas pasekmes.

Kartų kaita rinktinėse turi būti tik natūrali, o dabar mes atsiradome tokioje situacijoje, kad neturime futbolininkų, kurie žaistų Italijoje, Ispanijoje ar Anglijoje. Ką mes turime – Arvydą Novikovą, kuris varžosi Lenkijoje, Fiodorą Černychą, kuris save bando Rusijoje ar Vykintą Slivką, kuris kovoja Škotijoje. O kur daugiau žaidėjų? Vadinasi, nėra tos kartos, kuri turėjo natūraliai išaugti, subręsti. Šiuo atveju mes visi turime atsisukti ir paklausti vieni kitų – ką mes padarėme, kad ta karta užaugtų. Ir kas kaltas, kad jos nėra... Kitą vertus, visi tai suprantame, bet kas toliau? Praeitis jau įvyko ir mes jos nepakeisime, todėl reikia pradėti nuo šiandien, kad pakeistume rytojų. Ir kalbas privalu versti darbais.

– Kokie darbai laukia?
– Ko jau ko, tačiau nesuprantu ir netikiu, kad mūsų jaunimas nesugeba žaisti futbolą. Mes krepšininkus, rankininkus ar plaukikus išauginame, o čia futbolininkų nesugebame? Esu realistas ir suprantu, kad per vieną dieną nieko nepakeisi, tačiau viską reikia pradėti keisti nuo savęs. Jei ateiname kažkur į areną ir sakome, kad tie vaikai nėra geri, nelabai perspektyvūs, tai gal reikia savęs paklausti, ką padarei, kad ta perspektyva atsirastų – kuo mažiau bus badoma pirštais ir sakoma, ką kitas padarė ir kuo dažniau bus atsisukta į save, tuo geriau bus futbolui.

– Ne viena Futbolo federacijos vadovų karta tikino, kad imsis, darys, stengsis, tačiau, kaip teigė futbolo žurnalistas Nerijus Kesminas, kaskart pramušdavo jau atrodo pasiektą dugną. Šiai dienai turime 30 pralaimėtų oficialių šalies rinktinės rungtynių, tragišką reitingą ir visiškai nykų šalies futbolo įvaizdį. Kodėl dešimtmetį esame krizėje?
– Jei būtų viena aiški, teisinga ir rezultatą duodanti šabloninė strategija, tuomet visi ja ir naudotųsi. Tačiau jos nėra ir būti negali. Gal žmonės bandė, kažką išėjo padaryti, kažką – ne. Bet kaip sakiau, tai jau praeitis ir mes dabar matome, kad yra negerai. Ne rytoj pamatysime, o dabar matome. Vadinasi, šiandien galime tik keisti tai, ką turime – kviesti kompetetingus žmones spręsti futbolo klausimus, kurie turėtų kuo mažiau savojo ego ir norėtų būti su futbolu, o ne svarbūs futbole. Aktualiausia šiandien yra dirbti, nes tik dirbant bus rezultatas – geresnis ar blogesnis, tačiau jis bus.

– Kada tie rezultatai bus? Juk jūsų ir daugelio futbolo vadovų kontraktai su organizacija yra sudaryti trejiems-ketveriems metams. Dabar diegiama „Anderltecht“ vaikų mokymo programa numatyta net dešimtmečiui. Tad jūs neturėsite galimybių kalbėti apie darbo vaisius.
– Viskas priklauso nuo kompetencijos. Jei matosi, kad viskas veikia, viskas juda į priekį, tai vadovybė turėtų į tai atsižvelgti ir pagalvoti, jog verta su vienu ar kitu žmogumi tęsti pradėtus darbus. Mes niekas nesame apsaugoti nuo nesėkmių – jei nepasiseka, ieškai kito kelio pasiekti tikslų. Juk į numatytą tašką galima patekti ne vienu, o daugeliu kelių.

– Jūs buvote vadinamas Lietuvos futbolo federacijos kritiku. Tačiau vienintele rimtesne kritika galima būtų įvardinti jūsų ir buvusio LFF vadovo Liutauro Varanavičiaus žodinį karą, kai L.Varanavičius jus rėmė prie sienos dėl neva blogo žaidimo rinktinėje ir dėl jūsų neprofesionalumo praleistų penkių įvarčių. Jūs atkirtote, kad Federacijos vadovas privalo dirbti savo darbą, o ne svarstyti kas ir kaip žaidžia. Kodėl, žinant visas šalies futbolo peripetijas, jūs neapsiėmėte viešai aiškinti mūsų futbolo blogybių šaknų?
– Tai, kas buvo praeityje, to nepakeisime. Man svarbu, kad būtų kuo daugiau teisybės gyvenime. Ir kompetencijos. Negalima kritikuoti to, ko pats nelabai supranti. Tai jei kalbėsime apie L.Varanavičių, tai buvo žmogus, kuris kalbėjo tai, ko nesuprato, nes nebuvo kompetetingas sporto reikaluose. Aš jį galėjau kritikuoti dėl jo darbų, bet toje sferoje aš nebuvau kompetetingas. Būkime visi savo vietoje – treneris gali kalbėti apie žaidėjų darbą, vadovas – apie savo veiklą. Kitą vertus, man labiau patinka, kai siekiama bendrauti sprendžiant klausimą tiesiogiai, o ne girdint priekaištus per žiniasklaidą. Reikia visų pirma išmokti bendrauti – kalbėtis. Esu gavęs pamokų aukščiausiame lygyje ir šnekant apie L.Varanavičių, jam trūko kompetencijos – kur, kaip ir su kuo kalbėtis. Tai tokia kritika tuomet ir buvo. Jei kalbėti apie kritiką federacijos atžvilgiu, tai jei matau kažką blogo, aš sakau viską – tik ne būtinai tai darau per žiniasklaidą.

– Būsite Lietuvos futbolo rinktinės stratego asistentu. Ką jau pamatėte susipažinęs su ekipa?
– Lietuva yra labai nedidelė šalis, turinti 2,9 mln. gyventojų. Aš pastaruosius dvidešimt metų gyvenu Italijoje, kur gyvena apie 60 mln. žmonių. Esame maži, tačiau krepšininkus mes vis dėlto mokame išauginti ir jų turime. Kaip ir Urugvajus, kuris turi taip pat apie 3 mln. gyventojų, tačiau turi puikią futbolo rinktinę, kuri kovoja net planetos pirmenybėse. Yra metodai dirbti su rinktinėmis, bet esmė – ji surenka viską, ką turi geriausia. Ir treneris negali žaidėjus rinktis iš viso pasaulio, o tik tai, ką mes patys pas save turime. Mes visi norime, kad mūsų rinktinė prilygtų toms geroms komandoms, tačiau turime tokį lygį, kokį turime. Nacionalinės ekipos pajėgumas priklauso nuo daugelio aspektų: kiek futbolininkų žaidžia namie ar užsienyje, kiek jie gauna laiko žaisti, nuo gaunamos informacijos kiekio, žaidimo greičio. Pasižiūrėkime šiai dienai kad ir Lietuvos čempionatą – žaidimo greitis ir kokybė atspindi Lietuvos rinktinės situaciją. Šiaip, nereikia išradinėti dviračio, jis išrastas – turėsime komandą kurti iš to, ką turime, net ir supaprastinant įsisavinamą informaciją.

– Kuria prasme supaprastinant?
– Sportas yra gyvenimas. Nereikia komplikuoti situacijų, o sunkiausiai yra padaryti tai, kas yra labai paprasta. Reikia paprasčiau žiūrėti į įvykius, procesus ir tuomet bus patogiau ir lengviau žaisti.

– Lietuvos futbolas kasmet „gimdo“ ne vieną skandalą. 2019-ųjų pabaigoje pasižymėjo du Lietuvos A lygos klubai, kurie dėl galimų lažybų ir sutartų mačų buvo išmesti iš čempionato. Galima įsivaizduoti tokį futbolo skandalų skaičių kitose šalyse?
– Tai kad prieš dešimtmetį iš svarbiausio Italijos čempionato į antrąją lygą buvo išmestas ir Turino „Juventus“. Visi įmanomi skandalai yra ne tik futbole ir ne tik Lietuvoje – tai vyksta visose sporto šakose. Man asmeniškai sugrįžus pasijautė labai didelė visų koncentracija į galimus skandalus. Net ir tuomet, kada neįvyksta taip, kaip daug kas prognozuoja – kažkas nelaimėjo ar netikėtai laimėjo, visi pradeda šaukti – va, žiūrėkite, ten yra kažkas negerai, parduota, nupirkta. Labai keista girdėti apie tai... Netoleruoju jokių sutartų mačų ar lažybų ir džiaugiuosi, kad gyvenime nebuvau susidūręs su tokiomis situacijomis – galbūt, nebuvo aplinkoje tų, kurie vestų to link. Man pasisekė, tačiau tą sėkmę vis tiek reikia kurti pačiam.

– Ar prisiimsite atsakomybę, jei jūsų vedama septyniolikmečių rinktinė nerodys tokių rezultatų, kurių tikėsis visuomenė?
– Kas yra rezultatas? Tai vaisius. Turi pasodinti kažką, auginti, puoselėti, žiūrėti, kad būtų gera dirva – ir tik tuomet tu turėsi vaisių. Mes greitai per metus medžio neužauginame... Taip ir su futbolu. Jei mums sakys, kad rytoj turėti rezultatą, stengsiuosi, tačiau man rezultatas bus braižo sukūrimas, supratimas, kad futbolininkai įsivaizduoja, ko iš jų norima. To dabar trūksta mūsų futbolui.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai

2020 Geg 02 11:30

Istorinės komandos žaidėjas dabar kovoja už savo verslą: „Baisiausia bus po karantino“

https://www.15min.lt/sportas/naujiena/f ... 744?copied

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Straipsniai

2020 Geg 24 22:14

Pikiruojančio futbolo pergalių kronika
https://www.respublika.lt/lt/naujienos/ ... u_kronika/

Lietuvos futbolas sminga žemyn, todėl vis sunkiau įsivaizduoti, kad kažkuris mūsų futbolininkas galėtų pasižymėti tarptautinėje arenoje. Net geriausiais laikais Lietuvos futbolininkai neiškovodavo tiek trofėjų, kiek krepšininkai. Tiesą pasakius, aukščiausiame lygyje jų pelnytus medalius ir taures galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Ir visgi trofėjų buvo. Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai juos pelnė su TSRS rinktine, o XXI amžiuje Europos turnyrų laimėtojais tapo Edgaras Jankauskas ir Deividas Šemberas. Pastarojo triumfas UEFA taurės turnyre yra paskutinis skyrius pergalių kronikoje, nuo jo praėjo jau 15 metų.

Atsarginio sidabras

Lietuvos futbolininkų pergalių tarptautinėje arenoje kroniką galbūt reikėtų pradėti nuo 1987 m. universiados Zabrebe, kurią laimėjo Vilniaus „Žalgiris“, oficialiai vadintas SSRS studentų rinktine. Visgi tai nėra nei pasaulio ar Europos čempionatas, nei elitinis klubų turnyras. Aukščiausio lygio varžybose niekada nepasižymėjo nei mūsų klubai, nei rinktinė. Kelią į medalius ir titulus lietuviams atvėrė priklausymas stipriems užsienio klubams, o sovietinių laikų pabaigoje - SSRS rinktinei.

Nors „Žalgiris“ SSRS čempionato mąsteliais buvo stipri komanda, 1987 m. iškovojusi bronzos medalius, durys į rinktinę lietuviams atsiverdavo retai. „Ją tada treniravo Kijevo „Dinamo“ vyriausiasis treneris Valerijus Lobanovskis. Žinant, kad jos pagrindą sudarė dauguma šios Ukrainos komandos žaidėjų, į rinktinę patekti tikrai buvo nelengva“, - „Vakarų ekspresui“ yra sakęs Viačeslavas Sukristovas.

Būtent šis „Žalgirio“ gynėjas tapo vieninteliu Lietuvos futbolininku, su SSRS rinktine nuvykusiu į elitinį turnyrą - Vokietijoje surengtą 1988 m. Europos čempionatą. Jame sovietinė komanda pasirodė netikėtai gerai. Užėmusi pirmąją vietą grupės varžybose, ji nesustojo ir pusfinalyje, kuriame 2:0 įveikė italus.

Deja, V.Sukristovas į aikštę nebuvo išleistas nė minutei. „Aišku, norėjosi žaisti, bet tai nebuvo mano valia. Prieš finalines rungtynes vyrai kalbėjo, kad V.Lobanovskis ruošiasi mane išleisti žaisti. Mat dėl geltonų kortelių negalėjo rungtyniauti vidurio gynėjas Olegas Kuznecovas. Tačiau lemiamu momentu treneris savo apsisprendimą pakeitė. Dėl to per daug nesisielojau. Jau vien tas faktas, kad patekau į rinktinę, daug ką pasako. Juk joje žaidė tokios įžymybės kaip Aleksejus Michailičenka, Aleksandras Zavarovas, Anatolijus Demjanenka, Rinatas Dasajevas ir daugelis kitų“, - teigė žalgirietis.

Tai, kad jis nežaidė, nesutrukdė pasipuošti Europos čempionato sidabro medaliu. Tapti čempionu sutrukdė Nyderlandų rinktinė, laimėjusi finalą 2:0. Įvarčius įmušė futbolo legendos Rudas Gulitas (Ruud Gullit) ir Markas van Bastenas (Marco van Basten). Finalas vyko 1988 m. birželio 25 d. ir tai yra pirmasis įrašas Lietuvos futbolininkų laimėjimų kronikoje. Tam tikra prasme - pats ryškiausias, nes nė vienas kitas mūsiškis nėra žaidęs pasaulio ar Europos čempionatuose.

Įvarčiai Seule

„Jei ne trauma, galėjau 1988 m. iš olimpinių žaidynių Seule kartu su Arvydu Janoniu bei Arminu Narbekovu parsivežti ir olimpiados auksą“, - prarastą galimybę prisiminė V.Sukristovas. Olimpinės žaidynės futbole nėra toks svarbus turnyras kaip pasaulio ar Europos pirmenybės. Kita vertus, apie olimpinį auksą svajoja kiekvienas sportininkas.

1988 m. į olimpinę SSRS rinktinę pretendavo keli žalgiriečiai, o į Seulą išvyko du. Gynėjas
A.Janonis aikštėje pasirodė tik kartą - grupės rungtynėse su JAV komanda. Tuo metu atakuojantis saugas Arminas Narbekovas buvo tvirtas starto sudėties žaidėjas.

„Olimpiada man - lyg sapnas. Dalyvavau visose šešeriose olimpinio turnyro rungtynėse, pelniau du įvarčius, antrąjį įvartį įmušiau pusfinalio rungtynėse su Italija, per pratęsimą. Smagios buvo akimirkos... Pamenu, kad po Seulo olimpinių žaidynių finalo mes su visa Sąjungos rinktine džiūgavome, šventėme lyg išprotėję, o brazilas Romarijus (Romario) verkė prie drabužinės, prašė, kad kuris nors iš mūsų komandos jam marškinėlius atiduotų. Tai buvo kažkas nerealaus“, - taip apie triumfą Seule yra kalbėjęs A.Narbekovas.

Finalas įvyko spalio 1 d., SSRS rinktinė jį po pratęsimo laimėjo 2:1. Įvartį įmušęs Romarijus vėliau tapo viena ryškiausių futbolo žvaigždžių, kaip ir jo partneris atakos grandyje Bebetas (Bebeto). A.Narbekovas finale nepasižymėjo ir buvo pakeistas po pirmojo kėlinio. Tačiau olimpinis auksas yra jo, o ne Romarijaus, kolekcijoje.

Vieną svarbiausių savo karjeros įvarčių A.Narbekovas pelnė mačo su italais pratęsimo pradžioje. Po jo smūgio rezultatas tapo 2:1 sovietinės rinktinės naudai. Pusfinalio rungtynes SSRS komanda laimėjo 3:2.

„Porto“ dublis

Atsivėrus sienoms, žalgiriečiai išsivažinėjo po užsienio komandas, bet nei vienam iš jų nepavyko priartėti prie viršūnės svarbiausiose klubų varžybose. Jose Lietuvos futbolininkas laimingą bilietą ištraukė tik XXI amžiuje. O laimingu bilietu tapo kvietimas į Portugalijos klubą „Porto“, kuriam 2002-2005 m. atstovavo E.Jankauskas.

Žozė Mourinjo (Jose Mourinho) treniruota komanda atliko dublį - per dvejus metus laimėjo du svarbiausius Europos klubų turnyrus. 2003 m. ji triumfavo antrajame pagal pajėgumą UEFA taurės turnyre. Dabar šios varžybos vadinamos Europos lyga. Gegužės 21 d. „Porto“ finale Sevilijoje po pratęsimo 3:2 palaužė Glazgo „Celtic“ futbolininkus, E.Jankauskas nebuvo registruotas rungtynėms.

Kita vertus, negalima teigti, kad lietuvis žygyje į tikslą buvo tik stebėtojas. Jis po keitimų pasirodė aikštėje abejose pusfinalio rungtynėse su Romos „Lazio“ ir pirmajame ketvirtfinalio susitikime su Atėnų „Panathinaikos“.

2004 m. „Porto“ triumfavo pačiame svarbiausiame klubų turnyre - Čempionų lygoje. Finale Gelzenkirchene gegužės 26 d. Ž.Mourinjo auklėtiniai 3:0 susitvarkė su „Monaco“. Kelyje į finalą E.Jankauskas buvo tas atsarginis, kurio paslaugų treneriui dažnai prireikia antrajame kėlinyje. Lietuvis po keitimų išėjo į aikštę tiek abejose aštuntfinalio rungtynėse su „Manchester United“, tiek abiejuose ketvirtfinalio susitikimuose su Liono „Olympique“. Jis žaidė ir pusę pirmųjų pusfinalio rungtynių su La Korunjos „Deportivo“.

O kaipgi finalas? Jame E.Jankauskas vėl negavo šanso, nors šįkart buvo registruotas rungtynėms. „Prieš „Monaco“ Ž.Mourinjas nutarė žaisti be nominalių puolėjų. Aš su Beniu Makarčiu (Benni McCarthy) likau ant suolo. Benis pasirodė aikštėje antrojo kėlinio pabaigoje. Toks buvo trenerio sprendimas. Ir jis pasiteisino“, - vėliau finalą komentavo E.Jankauskas.

Tą pergalingą sezoną lietuvis Čempionų lygoje sužaidė 10 rungtynių, pasižymėti įvarčiais jam nepavyko. Pergalės turnyruose „Porto“ suteikė teisę kovoti dėl UEFA supertaurės, tačiau jos laimėtoju E.Jankauskas netapo. 2003 m. „Porto“ pripažino „Milan“, o 2004 m. - „Valencia“ pranašumą.

CASK žygis

Taip jau sutapo, kad Europos turnyrų laimėtojais lietuviai tapo trejus metus iš eilės. Iš E.Jankausko estafetę perėmė D.Šemberas. Gynėjo ir saugo pozicijose žaidęs futbolininkas geriausius savo metus praleido Maskvos klube CASK, kuriam atstovavo 2002-2012 m. Geriausias Rusijos sostinės komandai buvo 2004-2005 m. sezonas. Per jį CASK ne tik laimėjo viską, kas įmanoma, savo šalyje, bet ir iškovojo UEFA taurę.

Maskviečiai sezoną pradėjo Čempionų lygoje, bet iš jos iškrito, savo grupėje praleidę į priekį Londono „Chelsea“ ir „Porto“ futbolininkus. Persikėlęs į UEFA taurę, CASK atkrintamosiose varžybose vieną po kito eliminavo Lisabonos „Benfica“, Belgrado „Partizan“, „Auxerre“ ir „Parma“ klubus.

D.Šemberas Maskvoje buvo, kaip dabar mėgstama sakyti, „svarbus rotacijos žaidėjas“. 2005 m. UEFA taurės turnyre jis sužaidė šešerias rungtynes ir trejas iš jų pradėjo starto sudėtyje. Pats futbolininkas prisimena, kad sužaisti dar daugiau sutrukdė diskvalifikacijos dėl kortelių.

Finalas 2005 m. gegužės 18 d. įvyko Lisabonoje, CASK jame susitiko su aikštės šeimininkais - Lisabonos „Sporting“ futbolininkais. Pastarieji buvo vadinami favoritais ir po pirmojo kėlinio pirmavo 1:0, tačiau po pertraukos Aleksejaus Berezuckio, Jurijaus Žirkovo ir Vagnerio Lovo (Vagner Love) įvarčiai nulėmė CASK pergalę 3:1.

Treneris Valerijus Gazajevas Lisabonoje neišleido lietuvio į starto sudėtį. „Sunku pasakyti, kodėl taip atsitiko. Tai yra trenerio pasirinkimas, o komandoje tuo metu buvo nemažai mano pozicijos žaidėjų, didelė konkurencija. Labai to nesureikšminu, nors ir dabar atsimenu, kad širdyje buvo šiek tiek apmaudu. Kita vertus, kai laimi trofėjų, tai neatrodo labai svarbu“, - sakė D.Šemberas. Visgi jis, kitaip nei E.Jankauskas, gavo progą pažaisti finale. D.Šemberas pasirodė aikštėje 82 min., pakeitęs brazilą Danielį Karvalją (Daniel Carvalho).

Praėjo 15 metų nuo to laiko, kai D.Šemberas tapo UEFA taurės laimėtoju, ir per šį laiką nė vienas Lietuvos futbolininkas net nepriartėjo prie tokių aukštumų. O kaip priartėti, jei mūsiškiai apskritai nepatenka į klubus, galinčius kažką nuveikti Europoje? Lietuvių jau seniai nebuvo Čempionų lygoje, jie retai patenka ir į Europos lygos grupių varžybas. Šį sezoną aukščiausiai užkopė vartininkas Giedrius Arlauskis. Jis su Klužo klubu CFR pateko į Europos lygos atkrintamąsias varžybas ir iš turnyro pasitraukė po šešioliktfinalio kovų.

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Straipsniai

2020 Geg 24 22:20

Trofėjus, dabar atrodantis nepasiekiamas
https://www.respublika.lt/lt/naujienos/ ... siekiamas/

Ilgametis Lietuvos rinktinės futbolininkas Deividas Šemberas šią savaitę turėjo progą prisiminti svarbiausią karjeros pergalę, nes sukako 15 metų nuo tos dienos, kai jis su Maskvos klubu CASK iškovojo UEFA taurę. Ta proga planuota didelė šventė, tačiau jos teko atsisakyti dėl pandemijos. Prabėgus 15-ai metų, sunku net patikėti, kad buvo laikai, kai lietuviai tapdavo Europos futbolo turnyrų laimėtojais. Dabar tai atrodo nepasiekiama viršūnė, nes mūsų šalies futbolininkai nepatenka į elitinius klubus. D.Šemberas nepraranda vilties, kad per kitus 15 metų kas nors pakartos jo pasiekimą, tačiau kartu pastebi, jog kažkada praleidome momentą, kai traukinys nuvažiavo, o Lietuvos futbolas liko stovėti vietoje.

Lietuvis su Maskvos klubu triumfavo 2005 m. gegužės 18 d. Lisabonoje. Pasak D.Šembero, jei ne socialiniai tinklai, jis gal net nepastebėtų, jog užvakar buvo pergalės metinės. Senus laikus primena ir buvę komandos draugai. Su jais tenka bendrauti per atstumą, nors šiemet buvo planų atšvęsti pergalę susitikus gyvai.

„Kiek žinau, planuota pažymėti 15-os metų sukaktį, tačiau pandemija viską sumaišė. Manau, 20-metis bus kitoks ir jį pažymėsime trankiai. Susitiksime su draugais, prisiminsime praeitį, pakalbėsime apie ateitį“, - „Vakaro žinioms“ sakė D.Šemberas.

UEFA taurės (šiais laikais turnyras vadinamas Europos lyga) finale CASK 3:1 įveikė Lisabonos klubą „Sporting“. D.Šemberas aikštėje pasirodė 82 min., kai pakeitė saugą iš Brazilijos Danielį Karvalją (Daniel Carvalho).

„Tas sezonas buvo išskirtinis. Laimėjome keturis trofėjus: Rusijos čempionatą, taurę, supertaurę ir UEFA taurę. Negaliu pasakyti, jog buvo įsitikinę, kad laimėsime Europos taurę. Aišku, ne. Tačiau su kiekvienu pereitu etapu pasitikėjimas augo. Kai finalas yra vis arčiau ir arčiau, pradedi galvoti: kodėl gi ne? Žinojome, kad galime nueiti toli, nors niekas nesitikėjo, kad taip toli“, - prisiminė D.Šemberas.

CASK sezoną pradėjo Čempionų lygoje, bet iš jos iškrito, kai grupėje užėmė trečiąją vietą, nusileidęs Londono „Chelsea“ ir „Porto“ klubams. UEFA taurės atkrintamosiose varžybose pakeliui į finalą teko peržengti keturis barjerus: Lisabonos „Benfica“ (Portugalija), Belgrado „Partizan“ (Serbija), „Auxerre“ (Prancūzija) ir „Parma“ (Italija).

„Galbūt sunkiausias etapas buvo dvikova su „Benfica“. Tai buvo labai gera komanda, joje žaidė daug Portugalijos rinktinės futbolininkų. To etapo praėjimas suteikė labai daug pasitikėjimo, kad galime nueiti toli šiame turnyre“, - teigė D.Šemberas. Dvejų rungtynių su „Benfica“ jis nežaidė, aštuntfinalio akistatoje su „Partizan“ vieną kartą pasirodė aikštėje, bet buvo pakeistas.

Visgi ketvirtfinalyje lietuvis nuo starto iki finišo žaidė abejas rungtynes su „Auxerre“. Pusfinalio kovose su „Parma“ D.Šemberas žaidė visą pirmąjį susitikimą, o antrajame išėjo į aikštę po keitimo. Gynėjo ir saugo pozicijose rungtyniavęs lietuvis Maskvos komandoje tikrai nebuvo statistas. Tačiau Lisabonoje treneris Valerijus Gazajevas neišleido jo į starto sudėtį.

„Sunku pasakyti, kodėl taip atsitiko. Tai yra trenerio pasirinkimas, o komandoje tuo metu buvo nemažai mano pozicijos žaidėjų, didelė konkurencija, - svarstė D.Šemberas. - Labai to nesureikšminu, nors ir dabar atsimenu, kad širdyje buvo šiek tiek apmaudu. Kita vertus, kai laimi trofėjų, tai neatrodo labai svarbu. Tą sezoną gana daug rungtyniavau, žaidimo laiko tikrai užteko. Jei ne rungtynių praleidimas dėl kortelių, jo būtų buvę dar daugiau. Taip, šiek tiek skaudu nepatekti į starto sudėtį, bet sportininkui tai normalu. Svarbiausia, kad pasiekėme savo tikslą.“

Finalas vyko „Sporting“ namų stadione. „Iš dalies tai mums gal netgi buvo naudinga, nes mus iš anksto visi nurašė. Sakyčiau, net ir patys portugalai neįvertino mūsų komandos. Tai jiems labai daug kainavo“, - sakė D.Šemberas. Po pirmojo kėlinio CASK atsiliko 0:1, bet antrajame Aleksejaus Berezuckio, Jurijaus Žirkovo ir Vagnerio Lovo (Vagner Love) įvarčiai garantavo pergalę.

D.Šembero nuomone, tuo metu, kai jis žengė į aikštę, jau viskas buvo aišku: „Manau, keitimas buvo formalus. Rezultatas buvo gana aiškus. Jautėsi, kad varžovų komanda sužlugdyta tiek morališkai, tiek fiziškai. Buvo nesunku išeiti žaisti, nes 100 proc. kontroliavome padėtį, nors ir rungtyniavome varžovų aikštėje. Ir jokio jaudulio nejaučiau.“

Tais pačiais 2005 m. D.Šemberas su CASK kovojo ir dėl UEFA supertaurės, bet po pratęsimo 1:3 nusileido „Liverpool“ klubui. Lietuvos futbolininkai tais laikais dar sugebėdavo patekti į aukščiausio lygio klubus. D.Šemberas tarsi perėmė estafetę iš E.Jankausko, su „Porto“ 2003 m. laimėjusio UEFA taurę, o 2004 m. - Čempionų lygą.

Čempionų lygos klubuose prieš 15-20 metų būta ir daugiau lietuvių. Dabar lietuviai nė iš tolo nepriartėja prie elitinio turnyro, jų atstovaujamos komandos retai patenka ir į Europos lygos grupių varžybas. Ar D.Šemberas tikisi, kad per kitus 15 metų kažkuris lietuvis taps Europos turnyro nugalėtoju?

„Noriu to, bet ar taip bus, nežinau. Gal ir bus, gal atsiras lietuvis, kuris žais gana stiprioje komandoje, gerame čempionate. Galbūt jam pavyks pasiekti net daugiau nei man ir pakartoti E.Jankausko pasiekimą - laimėti Čempionų lygą. To ir linkiu. Galbūt sisteminis darbas Lietuvos futbole kada nors prives prie tokių rezultatų, bet šiuo metu nematau, kuris žaidėjas galėtų tai padaryti. Galbūt pamatysime jį artimiausiose ateityje“, - vylėsi UEFA taurės laimėtojas.

Pasak jo, sunku atsakyti į klausimą, kodėl jo kartos futbolininkai prisibelsdavo į elitinius klubus, o dabartinės - ne: „Nenorėčiau kalbėti, kaip veteranai kalba: o štai mūsų laikais kaip žaidėme. Futbolas labai greitai eina į priekį. Jeigu tik šiek tiek stabtelime, traukinys nuvažiuoja. Tai dabar ir stebime. Matome, kad kažkuriuo momentu labai stipriai prasilenkėme su progresu ir likome vietoje. O futbolas pažengė toli į priekį. Nežinau, kiek laiko reikės pasivyti ir pasiekti, kad vėl būtume konkurencingi, mūsų žaidėjai taptų bent jau vidutinio lygio futbolininkais Europoje.“

Lietuvos A lyga daugelio Europos šalių čempionatus aplenks bent tuo, kad anksčiau atsikratys karantino pančių, futbolininkai grįš į aikštes. Kol kas tik tuo ir galima džiaugtis. „Tas mūsų čempionatas su šešiomis komandomis... Norėtųsi visai kitokių pirmenybių. Reikėtų ieškoti priemonių, kaip, neišbalansuojant lygos silpnų komandų priėmimu, stiprinti klubus, kad ateityje turėtume bent 10-12 komandų čempionatą“, - teigė D.Šemberas, einantis Vilniaus „Žalgirio“ sporto operacijų direktoriaus pareigas.

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Straipsniai

2020 Spa 18 22:32

Nepamenu ar čempionatas turėjo atskirą savo temą, tai keliu čia. Senesnis straipsnis.

Prisiminkime: kaip 2013-aisiais Lietuvoje siautė ryškiausios dabartinių laikų futbolo žvaigždės
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... -zvaigzdes

Prieš septynerius metus, 2013-ųjų vasarą, Lietuva pirmą kartą surengė didelį europinio masto futbolo turnyrą. Trijuose Lietuvos miestuose žaidė aštuonios pajėgiausios Europos komandos, o tarp jų, šeimininkų teisėmis, galimybę išbandyti jėgas gavo ir Lietuvos futbolininkai.

Galima sakyti, kad šis turnyras LFF atvėrė duris galimybėms ir ateityje organizuoti didelio pobūdžio turnyrus – 2018 m. čia vyko Europos U-17 merginų čempionatas, o jau šių metų rudenį turėjome sulaukti FIFA pasaulio salės futbolo čempionato, tačiau dėl koronaviruso pandemijos jis perkeltas į kitus metus.

Čempionų titulą tada gynė Ispanijos rinktinė, tačiau gynyba užsitęsė tik iki pusfinalio – ten ispanai po pratęsimo nusileido Prancūzijos rinktinei. Finale prancūzai susitiko su taip pat netikėtumą pusfinalyje pateikusia Serbijos rinktine, kuri po baudinių serijos palaužė portugalus.

Lemiamos rungtynės dėl titulo Marijampolėje buvo atkaklios ir laimėtojus lėmė vos vienas įvartis, kurį pelnė serbai – antrojo kėlinio pradžioje tiksliai mušė Andrija Lukovičius, ir, kaip vėliau paaiškėjo, tas įvartis buvo pergalingas – Serbijos rinktinei jis atnešė čempionų titulą.

Tuo tarpu lietuviai kelionę baigė jau po grupės etapo – pralaimėjo rungtynes Nyderlandų (2:3), Ispanijos (0:2) ir Portugalijos rinktinėms (2:4). Nors lietuviams tame čempionate taškų iškovoti nepavyko, stadionai neretai būdavo apypilniai ir mūsiškiai sulaukė solidaus palaikymo.

Portalas LRT.lt kviečia prisiminti čempionatą ir pasižiūrėti, kurie iš tuomet Lietuvoje besilankiusių žaidėjų dabar yra žvaigždės ir žaidžia didžiausiuose Europos klubuose, prisiminti ir futbolininkus, kurie tada atstovavo Lietuvos rinktinei, ir sužinoti, ką jie veikia dabar.

Lietuvos rinktinė čempionate. Kur jie dabar?

Nors, kaip jau buvo minėta, lietuviai tame turnyre kalnų nenuvertė, bet kai kuriems iš jų tai buvo tramplinas pabandyti laimę aukštesniame lygyje, kai kurie iš jų liko rungtyniauti Lietuvoje, kai kurie baigė futbolininko karjerą ir dabar užsiima kita veikla.

Tomas Švedkauskas (3 čempionato rungtynės) – pagrindinis Lietuvos rinktinės vartų sargas turnyre žaidė neblogai ir karjerą sėkmingai tęsia iki šiol – ilgą laiką blaškęsis po žemesnių Italijos divizionų klubus, marijampolietis pusantro sezono sužaidė Vilniaus „Riterių“ klube, o nuo praeitų metų vasaros atstovauja „Lommel“ klubui Belgijoje.

Džiugas Petrauskas (3 čempionato rungtynės) – didžiąją karjeros dalį praleido Panevėžyje, kur atstovavo „Baltijos“, „Ekrano“ ir „Panevėžio“ ekipoms, o 2018-ųjų vasarą persikėlė į tada Pirmoje lygoje žaidusio „Kupiškio“ gretas.

Julius Aleksandravičius (3 čempionato rungtynės) – didžiąją karjeros dalį praleido Lietuvoje, kur atstovavo tuometinės Jonavos „Lietavos“ ir Utenos „Utenio“ komandoms, 2013–2014 m. trumpam buvo išvykęs į Vokietiją, 2018 m. karjerą pratęsė Islandijoje, žemesnio diviziono „Snaefell“ ekipoje.

Lukas Artimavičius (2 čempionato rungtynės, 1 įvartis) – aukštas, vidurio gynėjo ir atraminio saugo pozicijoje žaisti galintis futbolininkas visą karjerą praleido Lietuvoje – rungtyniavo Klaipėdos „Atlanto“, Tauragės „Tauro“, Utenos „Utenio“, Kauno „Stumbro“ ir „Jonavos“ klubuose, o profesionalo karjerą baigė po 2018-ųjų sezono. Šiuo metu L. Artimavičius darbuojasi Lietuvos futbolo federacijoje Techninio departamento vadybininku.

Lukas Čerkauskas (2 čempionato rungtynės) – kaip ir ką tik minėtas jo bendravardis, L. Čerkauskas visą savo karjerą leidžia Lietuvoje. Krašto gynėjas kurį laiką rungtyniavo Panevėžio „Ekrano“ komandoje, vėliau sekė etapas „Stumbro“ klube, po jo – metai Pirmoje lygoje su Alytaus „Dainava“. Vėliau žaidėjo laukė dar vienas etapas „Stumbre“, kol, galų gale, buvo sugrįžta į gimtąjį Panevėžį, kur futbolininkas su savo komanda šiuo metu varžosi A lygoje.

Rolandas Baravykas (3 čempionato rungtynės) – po etapo U-19 rinktinėje šiauliečio karjera stabiliai kopė į viršų – iki pat 2016-ųjų jis atstovavo Klaipėdos „Atlantui“, o 2017 m. persikėlė į Vilniaus „Žalgirį“. Žaidėjas kviečiamas ir į pagrindinę Lietuvos rinktinę, o nuo šio sezono pirmą kartą ragauja legionieriaus duonos – Kipre atstovauja Famagustos „Nea Salamis“ klubui.

Deimantas Petravičius (1 čempionato rungtynės) – jaunimo karjerą praleido Anglijos „Nottingham Forest“ klube, tačiau pirmoje komandoje taip ir neįsitvirtino. Palikęs legendinę Anglijos komandą, dar rungtyniavo Lenkijoje, Škotijoje ir Kazachstane, o pastarąja jo karjeros stotele tapo žemesnių lygų Škotijos komanda „Queen of the South“. Žaidėjas reguliariai kviečiamas į šalies rinktinę.

Klaudijus Upstas, skirtingai nuo prieš tai minėto D. Petravičiaus, užsienyje jėgų taip ir neišbandė, visą laiką sukosi (ir tebesisuka) Lietuvos klubuose. Jo dosjė galima rasti Tauragės „Tauro“, Gargždų „Bangos“, Kauno „Stumbro“, tuometinių „Trakų“, „Jonavos“, Klaipėdos „Atlanto“ ir „Palangos“ vardus. Šiuo metu futbolininkas atstovauja antrajame šalies divizione besivaržančiame Kauno „Hegellman“ klube.

Lukas Narbutas (3 čempionato rungtynės) 2013–2014 m. rungtyniavo Panevėžio „Ekrane“, vėliau jo, kaip profesionalo, karjera, galima sakyti, baigėsi. Praėjusio sezono pabaigoje jis sužaidė porą rungtynių su „Kupiškio“ marškinėliais, o šiame sezone yra įtrauktas į paraišką rungtyniauti LFF II lygos varžybose, buvusioje Panevėžio „Aukštaitijos“ komandoje, kuri neseniai pakeitė pavadinimą ir susigrąžino istorinį „Ekrano“ vardą.

Simonas Stankevičius (3 čempionato rungtynės) – pagrindinis rinktinės puolėjas, kaip futbolininkas brendęs „Leicester City“ klubo akademijoje Anglijoje. Visgi kaip futbolininko karjera panevėžiečiui nesusiklostė – etapas Vilniaus „Žalgiryje“ sėkmingas nebuvo, jis dar pabandė laimės ieškoti Kroatijos ir Norvegijos klubuose, tačiau 2018-ųjų vasarą priėmė sprendimą baigti profesionalaus futbolininko karjerą. Šiuo metu S. Stankevičius kremta informacinių technologijų mokslus Anglijoje, o apie savo, kaip sportininko, kelią ir gyvenimo pasirinkimus praėjusią vasarą išsamiai papasakojo portalui LRT.lt.

Donatas Kazlauskas (3 čempionato rungtynės) – po čempionato Lietuvoje futbolininkas „užsikabino“ Klaipėdos „Atlante“ ir ten greitai tapo vienu iš komandos lyderių bei greitai sulaukė dėmesio iš užsienio – jo paslaugomis susidomėjo Gdansko „Lechia“ klubas. Laikas Lenkijoje futbolininkui nenusisekė, 2016 m. jis grįžo į Klaipėdą ir ten iš naujo atrado save. „Atlantui“ susiduriant su finansiniais sunkumais, 2018 m. viduryje jis paliko komandą ir prisijungė prie „Riterių“. Čia jis rungtyniauja iki šiol ir demonstruoja solidžią formą, yra vienas iš komandos lyderių.

Edvinas Gertmonas – antrasis tų metų rinktinės vartininkas, jau tuo metu rungtyniavęs Tauragės „Tauro“ komandoje. Vėliau persikėlė į „Atlantą“, o ten sėkmingai pasirodęs, patraukė į Prancūziją, kur pradėjo atstovauti „Rennes“ klubui. Ten praleido 4-erius metus – nuo 2015 iki 2019 m., per tą laiką net spėjo tapti Prancūzijos taurės laimėtoju, tačiau pagrindinėje komandoje taip ir nedebiutavo. Galų gale, sutarčiai su komanda pasibaigus, E. Gertmonas praėjusių metų vasarą grįžo į Lietuvą ir prisijungė prie Vilniaus „Žalgirio“, kur šiuo metu yra Martino Berkoveco dubleris.

Lukas Spalvis (3 čempionato rungtynės) – dar vienas tuometinės rinktinės puolėjas ir, kaip tada atrodė, būsimas vyrų rinktinės atakų lyderis. Komandoje „Aalborg“ Danijoje jis demonstravo pavydėtiną formą ir buvo tapęs tikru varžovų gynėjų siaubu. Tapęs šalies čempionu ir taurės laimėtoju, L. Spalvis sulaukė Portugalijos grando skambučio – futbolininką įsigyti nusprendė Lisabonos „Sporting“ klubas. Tačiau ten lietuvis jau per pirmąsias rungtynes gavo skaudžią traumą, po kurios taip ir neatsistatė. Puolėjas trumpai buvo nuomotas „Belenenses“ komandai, o 2017 m. išvyko į Vokietiją, kur prisijungė prie legendinio „Kaiserslautern“ klubo. Tačiau ir ten negalėjo nusikratyti traumų šleifo ir stabilios vietos komandos taip ir nerado.

Vykintas Slivka (2 čempionato rungtynės), galima sakyti, yra vienas sėkmingiausių šios jaunimo rinktinės žaidėjų. Dar prieš turnyrą saugas persikėlė rungtyniauti į Italiją ir prisijungė prie legendinio „Juventus“ klubo jaunimo komandos. Su pagrindinės komandos marškinėliais lietuvis aikštėje taip ir nepasirodė ir buvo nuomojamas Italijos, Slovėnijos ir Nyderlandų klubams, kol 2017-aisiais tapo visaverčiu Edinburgo „Hibernian“ nariu. Ten rungtyniavo trejus metus, o šią vasarą klubas nusprendė su juo sutarties nepratęsti. Galima neabejoti, kad saugas turėtų rasti naują komandą, o tai bus svarbu ir Lietuvos rinktinei – V. Slivka yra vienas pagrindinių žaidėjų.

Justinas Januševskis (2 čempionato rungtynės) įveikė visas pakopas – nuo mėgėjų futbolo iki A lygos – atstovaudamas „Trakų“ klubui, vėliau tapusiam „Riteriais“, ir ten buvo spėjęs tapti vienu iš komandos veidų, o prieš šį A lygos sezoną pakeitė komandą ir rungtyniauja „Panevėžio“ klube.

Gratas Sirgėdas (3 čempionato rungtynės, 3 įvarčiai) yra neabejotinai didžiausia Lietuvos rinktinės žvaigždė aptariamame čempionate: pelnė net 3 įvarčius, laimėjo „Auksinį batelį“ (po tiek pat įvarčių pelnė dar du žaidėjai, bet lietuvis tai padarė per mažiausiai minučių) ir atkreipė į save užsienio klubų dėmesį. Futbolininką pasikvietė Vokietijos klubas „Stuttgart“, tačiau ten lietuviui įsitvirtinti nepavyko – jį kamavo traumos, tad dar po kelių etapų žemesnių Vokietijos lygų klubuose grįžo į Lietuvą. 2017-ųjų vasarą jis prisijungė prie „Kauno Žalgirio“, ten žaidė pusantrų metų ir 2019 m. tapo Marijampolės „Sūduvos“ nariu. Ir ten futbolininko sveikatos bėdos neaplenkė, stabilios formos atgauti taip ir nepavyko, tad prieš šį sezoną jis grįžo į Kauną ir vėl yra vienas svarbiausių „Kauno Žalgirio“ futbolininkų.

Gabrielius Judickas didelę karjeros dalį praleido Italijoje, „Novara“ klube, o 2016-ųjų vasarą trumpam prisijungė prie Marijampolės „Sūduvos“. 2017-ųjų pradžioje jis dar kartą pabandė savo laimę užsienyje – išvyko rungtyniauti į žemesnėje Portugalijos lygoje žaidžiantį „Alta de Lisboa“ klubą.

Klaidas Jaškus (2 čempionato rungtynės ) – jo profesionali karjera taip pat neužsitęsė – 2014 m. jis dar sužaidė sezoną su Kauno „Stumbro“ marškinėliais LFF I lygoje, bet vėliau komandą paliko ir nuo tada profesionaliai nebežaidė.

Kaip ji atrodytų dabar: geriausių turnyro žaidėjų vienuolikė

Iškart po turnyro UEFA išrinko simbolinę turnyro komandą, tačiau ne visos joje buvusios pavardės dabar žinomos futbolo sirgaliams.

Simbolinė turnyro komanda:

Vartininkai: Bacho Mikava (Sakartvelas), Predragas Rajkovičius (Serbija), Alfonso Herrero (Ispanija);

Gynėjai: Antoine Conte ir Aymericas Laporte (Prancūzija), Tobias Figueiredo ir Rafa (Portugalija), Milošas Veljkovičius (Serbija), Hectoras Bellerinas ir Borja Lopezas (Ispanija);

Saugai: Anthony Martialis ir Adrienas Rabiot (Prancūzija), Bilalas Basacikoglu ir Rai`us Vloetas (Nyderlandai), Bernardo Silva (Portugalija), Marko Pavlovski (Serbija), Jose Rodriguezas ir Alvaro Vadillo (Ispanija), Recepas Niyazas (Turkija);

Puolėjai: Yassine`as Benzia (Prancūzija), Gratas Sirgėdas (Lietuva), Helderis Costa (Portugalija), Aleksandras Mitrovičius (Serbija).

Beje, Aleksandras Mitrovičius buvo pripažintas ir geriausiu viso turnyro žaidėju.

LRT.lt nutarė prisiminti tada Lietuvos futbolo stadionuose žaidusias būsimas pasaulinio lygio žvaigždes ir sudarė simbolinį turnyro vienuoliktuką.

Vartininkas Predragas Rajkovičius (Serbija, 4 turnyro rungtynės, 3 praleisti įvarčiai) šiuo metu rungtyniauja „Reims“ klube Prancūzijoje. Serbas neabejotinai buvo geriausias turnyro vartininkas, o ryškiausiai sužibėjo pusfinalyje, kai baudinių serijoje prieš Portugaliją atmušė net du varžovų smūgius ir taip garantavo savo komandai kelialapį į finalą. Jo karjeroje – sėkmingi etapai Serbijoje ir Izraelyje, o praėjusią vasarą jis persikėlė į Prancūziją, kur tapo pagrindiniu „Stade de Reims“ ekipos vartininku. Pastaruoju metu jis nuolat kviečiamas į savo šalies nacionalinę vyrų rinktinę.

Gynėjai:

Hectoras Bellerinas (Ispanija, 2 rungtynės, 1 raudona kortelė). Dabartinis klubas – Londono „Arsenal“.

Jau pirmose grupės rungtynėse jis gavo raudoną kortelę, dėl to turėjo praleisti likusius du pirmojo etapo mačus. Į aikštę jis grįžo pusfinalyje prieš Prancūziją, tačiau komandos nuo nesėkmės neišgelbėjo – prancūzai tas rungtynes laimėjo ir žengė į finalą. Sezoną po turnyro H. Bellerinas nuomos pagrindais praleido „Watford“ vienuolikėje, vėliau pamažu įsitvirtino pagrindinėje „Arsenal“ komandoje ir, kai nėra kamuojamas traumų, neabejotinai yra vienas geriausių komandos žaidėjų ir vienas iš vicekapitonų.

Aymericas Laporte (Prancūzija, 5 rungtynės). Dabartinis klubas – „Manchester City“.

A. Laporte buvo tos rinktinės kapitonas ir rodė tikrą ramybę – jo komanda per visą turnyrą praleido vos 4 įvarčius ir nužygiavo iki pat finalo. Ir nors finalą prancūzai pralaimėjo, A. Laporte karjera tebesiklosto solidžiai – jau tada gynėjas buvo svarbus Bilbao „Athletic“ rotacijos žaidėjas, o 2018-ųjų sausį persikėlė į galingąjį „Manchester City“ klubą, kur dabar yra pagrindinis komandos vidurio gynėjas. Nors žaidėją pastaruoju metu kamavo traumos, nereikia abejoti – jis vis tiek išlieka vienas geriausių savo pozicijos futbolininkų visame pasaulyje.

Terence’as Kongolo (Nyderlandai, 3 rungtynės). Dabartinis klubas – „Fulham“.

Žaidėjas savo rinktinėje žaidė visas to čempionato rungtynes, tačiau turnyras Nyderlandų komandai neužsitęsė – grupėje jie nugalėjo tik Lietuvos futbolininkus ir į pusfinalį nepateko. Visgi T. Kongolo karjera pamažu kilo – Roterdamo „Feyenord“ akademijos auklėtinis įveikė visas savo gimtosios komandos pakopas ir 2017-aisiais išvyko į Prancūziją, kur prisijungė prie „Monaco“ klubo. Ten etapas nebuvo labai sėkmingas, tad vėliau jo kelias pasuko į Angliją – iki pat dabar jis priklauso „Huddersfield Town“ klubui, tačiau nuo šių metų pradžios nuomos pagrindais jis rungtyniauja „Fulham“ ekipoje, antrajame Anglijos divizione.

Benjaminas Mendy (Prancūzija, 2 rungtynės). Dabartinis klubas – „Manchester City“.

Būtent po šio čempionato prancūzo karjera pradėjo ryškiai kilti – prieš 2013–2014-ųjų sezoną B. Mendy papildė Marselio „Olympique“ komandos gretas ir nuo tada atgal nebesidairė. Ten jis per tris sezonus sužaidė 81 rungtynes, pasižymėjo 2 įvarčiais ir 2016 m. papildė „Monaco“ gretas. Šis sezonas jo karjeroje buvo geriausias – su Monako klubu 2017 m. triumfavo Prancūzijos čempionate, nukarūnuodami žymųjį PSG klubą, ir patriukšmavo Čempionų lygoje, kur pasiekė pusfinalį. Pakako vos vieno sėkmingo sezono, ir B. Mendy vėl susipakavo lagaminus ir iškeliavo į Angliją, kur šiuo metu atstovauja „Manchester City“ klubui. Su „miestiečiais“ krašto gynėjas jau du kartus tapo „Premier“ lygos laimėtoju, o 2018 m. su savo šalies vyrų rinktine triumfavo ir pasaulio čempionate Rusijoje.

Saugai:

Adrienas Rabiot (Prancūzija, 5 rungtynės). Dabartinis klubas – Turino „Juventus“.

Nors aikštingasis prancūzas pastaraisiais metais labiau žinomas savo išsišokimais už aikštės ribų, negalima paneigti, kad jis – vienas talentingiausių savo kartos žaidėjų. Iki pat 2019 m. PSG atstovavęs centro saugas praėjusią vasarą persikėlė į Turino „Juventus“. Kol kas jam dar nepavyksta pademonstruoti geriausio savo žaidimo, bet jis neabejotinai vis dar yra vienas daugiausia potencialo galinčių išlaisvinti žaidėjų – tai jis parodė 2013-aisiais Lietuvoje, savo šalies jaunimo rinktinei padėdamas pasiekti finalą.

Bernardo Silva (Portugalija, 4 rungtynės, 1 įvartis). Dabartinis klubas – „Manchester City“.

B. Silvos kilimas kiek užtruko, bet šiuo metu drąsiai galima teigti, jog tai vienas geriausių žaidimo organizatorių pasaulyje. Įdomu tai, kad etapas gimtosios Lisabonos „Benfica“ komandoje jam nesusiklostė – čia pagrindinėje ekipoje sužaidė vos vienas rungtynes, o 2014 m. nuomos pagrindais papildė „Monaco“ gretas. 2015 m. perėjimas tapo visavertis ir tada portugalas ėmė rodyti savo potencialą. Per tris sezonus Monake sužaidė 101 rungtynes, pelnė 24 įvarčius ir buvo žaidėjas tos pačios komandos, kurioje žaidė ir neseniai minėtas B. Mendy, laimėjusios šalies čempionatą ir patriukšmavusios Čempionų lygoje. Su tuo pačiu B. Mendy portugalas 2017-aisiais persikėlė į „Manchester City“ klubą ir toliau sėkmingai pildo savo trofėjų kolekciją.

Sergejus Milinkovičius-Savičius (Serbija, 4 rungtynės). Dabartinis klubas – Romos „Lazio“.

Būtent po šio turnyro serbas pradėjo savo, kaip profesionalo, kelią ir kitame sezone debiutavo „Vojvodinos“ klube, kuriame perėjo visas jaunimo komandų pakopas. Pakako vos vieno gero sezono, kad į žaidimo organizatorių dėmesį atkreiptų „Genk“ klubas, tad 2014-aisiais S. Milinkovičius-Savičius iškeliavo į Belgiją. Ir čia saugas greitai sulaukė palankaus įvertinimo ir dar po metų išvyko į Romos „Lazio“, kur sėkmingai iki šiol rungtyniauja, ir yra vienas iš komandos veidų. Nors trofėjų lentyna dar nėra pergrūsta – žaidėjas su komanda kartą laimėjo Italijos taurę ir dvi Supertaures – galima neabejoti, kad artimiausiu metu futbolininkas turėtų persikelti į dar pajėgesnį klubą ir papildyti savo taurių kolekciją.

Puolėjai:

Anthony Martialis (Prancūzija, 5 rungtynės). Dabartinis klubas – „Manchester United“.

Dar prieš Lietuvoje vykusį čempionatą A. Martialis iš Liono „Olympique“ persikėlė į „Monaco“ gretas ir, nepaisant jauno amžiaus, per ateinančius du sezonus įmušė 11 įvarčių. Tai atkreipė Europos grandų dėmesį ir 2015-ųjų perėjimo lango metu žaidėjas persikėlė į Angliją ir iki pat dabar atstovauja „Manchester United“ klubui. Čia jis neabejotinai yra vienas geriausių ir efektyviausių komandos puolėjų, per 136 rungtynes yra pelnęs 45 įvarčius, o su komanda spėjo laimėti UEFA Europos lygos ir FA taurės varžybas.

Aleksandras Mitrovičius (Serbija, 4 rungtynės, 1 įvartis). Dabartinis klubas – „Fulham“.

Per Lietuvoje vykusį turnyrą serbų atakų lyderis neabejotinų buvo vienas iš komandos vedlių. Nors pelnė tik vieną įvartį, tačiau atliko du rezultatyvius perdavimus (vieną iš jų – pergalingame mače finale) ir tapo geriausiu varžybų futbolininku. Po šio turnyro puolėjas paliko Serbiją ir išvyko į Briuselio „Anderlecht“, ten per savo du sezonus dominavo – per 69 rungtynes pelnė 36 įvarčius. 2015 m. jis išvyko rungtyniauti į Angliją, prisijungė prie „Newcastle United“ komandos. Čia formą atrasti nebuvo lengva, tad buvo priimtas sprendimas palikti Niukastlą ir išvykti į Londoną, kur nuo 2018-ųjų atstovauja „Fulham“ komandai. Įdomu tai, kad A. Mitrovičius dabar yra vienas didžiausių Lietuvos rinktinės siaubų – Serbijos ir Lietuvos ekipų keliai vis susiduria įvairiuose UEFA turnyruose, o serbų puolimo vedlys mūsiškius baudžia dažnai – jau penkis įvarčius yra įmušęs. Pagal šį rodiklį A. Mitrovičius nusileidžia tik vienam žmogui – vienintelis Cristiano Ronaldo į mūsų rinktinės vartus smūgiavęs yra tiksliau – 7 kartus vos per dvejas rungtynes.

Adama Traore (Ispanija, 4 rungtynės). Dabartinis klubas – „Wolverhampton Wanderers“.

Galingasis Anglijos „Premier“ krašto puolėjas, tuomet dar būdamas vos 17-os, Lietuvoje vykusiame turnyre aikštėje pasirodė visus keturis kartus, tiesa, kaskart po keitimo. Tuo metu futbolininkas dar priklausė „Barcelona“ klubo sistemai, tačiau pagrindinėje komandoje taip ir neįsitvirtino, sužaidė vos vienas rungtynes. Tada išvyko į Angliją, buvo etapas „Aston Villa“ ir „Middlesborough“ komandose, kol galų gale 2018 m. rado vietą Vulverhamptone. Dabar krašto puolėjas pasižymi didžiuliu greičiu ir fizine jėga, netyla kalbos, kad tik laiko klausimas, kada jis persikels į pajėgesnį klubą.

Verti paminėjimo ir šie futbolininkai: Wesley Hoedtas (Nyderlandai, dabartinis klubas – „Southampton“), Jose Gaya (Ispanija, dabartinis klubas – „Valencia“), Sandro Ramirezas (Ispanija, dabartinis klubas – „Real Valladolid“), Joao Cancelo (Portugalija, dabartinis klubas – „Manchester City“), Rudinilsonas Silva (Portugalija, dabartinis klubas – „Kauno Žalgiris“), Helderis Costa (Portugalija, dabartinis klubas – „Leeds United“).

Įdomu ir tai, kad tais metais Lietuvoje viešėjo ir dabar gerai žinomas Anglijos futbolo teisėjas Michaelas Oliveris. 2012 m. FIFA licenciją gavęs arbitras Lietuvoje teisėjavo trims susitikimams, paskui karjera tik kilo – jis dažnai pasirenkamas teisėjauti Anglijos taurių finalams, taip pat yra nuolatinis UEFA čempionų lygos ir svarbiausių rinktinių čempionatų teisėjas.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Straipsniai

2020 Gru 16 09:23

Koronos karštojoje linijoje dirbantis Naglis: apie žmones, kuriems numeta ragelį, ir 12 val. trunkančias pamainas
https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena ... 980?copied

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Straipsniai

2021 Vas 02 19:57

Miesto istorija: žydų bendruomenė ir futbolas Gargžduose
https://mano-gargzdai.lt/component/k2/i ... gargzduose
https://www.gargzdumuziejus.lt/uploads/ ... 20Copy.pdf

Apie futbolą Gargžduose XX amžiaus pirmoje pusėje randame tik informacijos nuotrupas. Gali būti, kad tą kuklų informacijos kiekį nulėmė geografinė miesto (miestelio) padėtis ir žmogiškasis faktorius –informaciją to meto spaudai pateikiančių žmonių stygius.

Gargžduose populiari legenda, kad tarpukariu mūsų mieste buvo dvi futbolo komandos (įvardijant ir konkrečius pavadinimus – „Ąžuolas“ ir „Makabi“), atstovavusios dviem didžiausioms tautinėms grupes – lietuviams ir žydams. Kaip ir dažnoje legendoje, dalis tiesos yra.

Taip, tarpukariu Gargžduose futbolo komandas žydai ir lietuviai formavo atskirai. Tačiau tai nulėmė ne (arba ne vien) tautiniai skirtumai. Tarpukariu daigas, iš kurio išaugdavo ir futbolo komanda ar klubas, buvo tam tikra visuomeninė organizacija (sąjunga, draugija).

Tarpukario futbolo Gargžduose paveikslą reiktų pradėti nuo žydų klubų. Nes būtent žinutė apie Gargždų „Makabi“ žaistas rungtynes ir yra ta pirmoji dėlionės detalė, kurią dedame į tą paveikslą. 1925 metų liepos 26 dieną Gargždų „Makabi“ II komanda Rietave žaidė draugiškas rungtynes su vietos „Makabi“. Kaip pranešė Liūtuku pasivadinęs rietaviškis, „lošimas prasidėjo gana puikiu svečių tempu. Pirmajame havtaime rietaviečiai gauna vieną golą ir pendelį, kuris liko atmuštas, ir tuo viskas baigėsi. Antrame havtaime svečiai gauna pendelį, kurį atmušo, ir lošimo gale rietaviečiai, persilaužę pro centrą, įmušė svečiams vieną golą. Rungtynės baigėsi 1:1“.

Beje, nereiktų stebėtis, kad minima antroji „Makabi“ komanda. Skirtingai nei dabartiniais laikas, to meto pirmąją komandą sudarydavo vienuolika pajėgiausių futbolininkų. Tuo tarpu visi kiti futbolininkai jau buvo įvardijami antrąja komanda. Be minėtos žinutės tarpukariu apie Gargždų „Makabi“ galime rasti tik dar kelis pranešimus lietuviškuose laikraščiuose ir žurnaluose. Gali būti, kad toks kuklus informacijos kiekis išliko tik dėl to, kad dažniausiai gargždiškių žydų varžovais būdavo kitų kaimyninių miestelių žydų klubai arba Gargždų lietuvių klubai, o informacijos apie tokias rungtynes paprasčiausiai nebuvo kam pasiųsti (arba siųsdavo žydų kalba leidžiamiems leidiniams).

Apie Plungės, Kretingos, Rietavo ir Telšių „Makabi“ klubus, Skuodo ir Plungės „Hapoel“, Klaipėdos „Bar-Kochba“ ir „Hagibor“ išlikę daugiau informacijos tik dėl to, kad šie žaidė daugybę draugiškų rungtynių su lietuvių klubais ir apie tai gana plačiai rašė lietuvių spauda.

Šią prielaidą patvirtina ir Gargžduose tarpukariu gyvenusių žydų prisiminimai: „Sekmadieniais su nekantrumu laukdavome atvykstančių komandų iš Klaipėdos ar kitų miestų. Tada visi bėgdavome į miesto sodą, kur buvo įrengta futbolo aikštė, ir sodas būdavo pilnas žmonių, jaunų ir senų, ir visi buvo susirūpinę, kad tik neduok dieve, mūsų Gargždų „Makabi“ nepralaimėtų“. O pačių rungtynių dieną futbolininkai žygiuodavo gatvėmis iki futbolo aikštės ir skambėdavo „Makabi“ daina: „Mes esame futbolo komanda, / Mes visada pasiruošę rungtynėms /Mes nešame Makabi vėliavą / Mes nešame ją su pasididžiavimu ir džiaugsmu“.

Šiuose amžininkų liudijimuose mes randame ne tik „Makabi“ vardą: „Makabi futbolo komanda, o vėliau ir Hapoel buvo gerai žinomos visiems gargždiškiams“. Tą patį patvirtina ir kititarpukario Gargždų gyventojai žydai: „čia buvo labdaros, filantropinės organizacijos ... taip pat ir sporto organizacijos, tokios kaip Makabi ir Hapoel“.

Tiesa, jokiuose kituose šaltiniuose Gargždų „Hapoel“ vardas ir nėra minimas, tad lieka paslaptimi, ar tikrai buvo ir antras žydų futbolo klubas.

1923 metais žydai sudarė beveik 50 procentų visų Gargždų gyventojų, miestui išaugus 1939 metais – apie 30 procentų (gyventojų apie 3100, iš jų žydų –apie 1000). Teigiama, kad „Makabi“ klubas turėjo 56 narius.

Senieji gargždiškiai savo prisiminimuose dažnai mini Gargždų žydų ir lietuvių futbolo komandų akistatas futbolo aikštėje. Kaip prisimena dvejose tarpukario Gargždų lietuvių komandose spėjęs pažaisti Albinas Macius, Gargždų klubai ne tik žaisdavo tarpusavyje:

– Jaunalietuviai ir „Makabi“ tarpusavyje žaisdavo per metus porą kartų tikrai. Taip pat ateidavome į treniruotes vieni pas kitus.

Šiuos prisiminimus patvirtina ir informacija tarpukario spaudoje. Tiesa, kaip jau ir minėta, tos informacijos yra tik nuotrupos. Pavyzdžiui, 1934 metų rugsėjo mėnesį rašoma, kad to meto stipriausios Gargždų futbolo komandos JSO (Jaunalietuvių sporto organizacija) antroji komanda žaidė su Gargždų „Makabi“ ir laimėjo 5:19.

Gargždų lietuvių ir žydų komandos ne tik rungtyniaudavo viena prieš kitą, bet kartais futbolo aikštėje suvienydavo jėgas. Įdomios futbolo rungtynės Gargžduose vyko 1938 birželio 19 dieną, kai Gargždų rinktinė 3:1 įveikė Naumiesčio rinktinę. Tiesa, lieka neaišku, kokių komandų atstovai sudarė tą rinktinę.

Gali būti, kad joje buvo visi pajėgiausi vietos futbolininkai, nes kita išlikusi informacija mums leidžia teigti, jog tokia susijungimo praktika egzistavo.

1939 metų liepos 20 dieną Ž. Naumiesčio įgula Kretingoje 5:0 nugalėjo vietos „Makabi“, kuri buvo pasitelkusi ir buvusios Klaipėdos „Bar-Kochba“ komandos žaidėjų, ir „savo sudėtį buvo papildžiusi keliais Gargždų „Makabi“ ir JSO žaidikais“.

Paskutinį kartą tarpukario Gargždų futbolininkai nepriklausomos Lietuvos spaudoje paminėti 1940 metais. Gargžduose vykusioje sporto sezono atidarymo šventėje dalyvavo „vietos JSO, Šaulio ir Makabi klubai“.

Be bėgimo per miestą, kuriame dalyvavo 24 bėgikai, dar buvo žaidžiamos draugiškos krepšinio ir futbolo rungtynės. Įdomu, jog abiem atvejais žaidžiama buvo „tarp JSO ir kombinuotos Šaulio – Makabi komandų“. Futbolo rungtynes, kaip ir galima tikėtis, 3:0 laimėjo JSO, nors „ir žaidė su keliais atsarginiais“.

Pirmuosius Gargždų futbolo klubus sugriovė sovietų įvykdyta Lietuvos okupacija ir atūžusi Antrojo pasaulinio karo banga. Lietuvių tautinės jaunuomenės „Jaunosios Lietuvos“ sąjungos su visais jos padaliniais veikla nutraukta 1940 metų birželio 19 dieną 13, Lietuvos žydų sporto ir gimnastikos sąjunga „Makabi“ ir jos skyriai uždaryti nuo 1940 metų liepos 22 dienos.

Taip per kiek daugiau nei mėnesį formaliai neliko nei vienos organizacijos, ilgesnį ar trumpesnį laiką turėjusios savo futbolo komandą Gargžduose. Tragiško likimo gargždiškis Antanas Stalmokas, 1946 metais NKVD nuteistas mirties bausme už priklausymą Lietuvos laisvės armijai ir pasipriešinimą okupantams, 1940 metais savo dienoraštyje taip aprašė niūrią Gargždų futbolo padangę: „dabar tik retkarčiais su buvusia komanda Šaulių sporto aikštėje dar pažaisdavome futbolą, nes į Gargždus mažai kas atvažiuodavo, o mes tai niekur neišvykdavom. Retkarčiais dar parungtyniaudavom su Gargždų žydų futbolo komanda „Makabi“, kurią mes dažniausiai be ypatingų pastangų įveikdavom, o su rusų kareiviais, dėl suprantamų priežasčių, dalyvauti komandinėse žaidynėse nenorėjom“.

Juoda diena Gargždų miesto istorijoje tapo 1941 metų birželio 24 diena, kai vokiečių kariniai daliniai atrinko ir sušaudė beveik visus Gargždų miestelio žydus vyrus. Tarp jų buvo ir Gargždų „Makabi“ futbolininkų.

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Straipsniai

2021 Kov 17 15:36

Kuo netiki LFF generalinis, bet tiki Europa
https://www.sveiksvalio.lt/blog/kuo-net ... iki-europa

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Straipsniai

2021 Bal 14 21:29

Kodėl futbolas 2021 m. bus viena svarbiausių sporto šakų Lietuvoje?
https://www.ukzinios.lt/lietuva/aktuali ... -lietuvoje

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Straipsniai

2021 Bir 15 19:04

Profesionaliems futbolininkams: informacinis ciklas apie sritis, į kurias svarbu atkreipti dėmesį
https://www.pfasociacija.lt/blog/profes ... s-i-kurias

Profesionalių futbolininkų asociacija, ruošią informacinį ciklą, apie svarbias sritis su kuriomis susipažinti kviečiame kiekvieną profesionalų futbolininką.

Kontrakto pasirašymas

Kontrakto pasirašymas su futbolo klubu yra neišvengiama futbolininko darbo dalis. Šiame dokumente, kiekvienas punktas yra labai svarbus. Futbolininkas privalo į juos įsigilinti bei žinoti savo ir klubo pareigas.

Futbolininkas, pasirašydamas kontraktą, būtinai turi pasilikti vieną kopiją sau, o likusias kopijas palikti futbolo klubui, kad jas užregistruotų.

Kodėl tai yra labai svarbu?

Pasirašius kontraktą, futbolininkas jau kitą dieną treniruojasi su komanda, bet tuo metu, kontraktas, nebūtinai, jau bus užregistruotas. Patyrus traumą, ar neįtikus naujam treneriui, futbolininko gali būti atsisakyta. Kadangi, kontraktas dar nebuvo užregistruotas, futbolininkas neturi jokių įrodymų apie kontrakto pasirašymą.

„Papasakosiu atvejį, atsitikusį draugui. Sausio mėnesį, futbolininkas užsienyje pasirašė kontraktą, bet visas tris kontrakto kopijas pasiėmė futbolo klubas, motyvuodamas tuo, kad kontraktą reikia užregistruoti. Futbolininkas su klubu treniravosi, žaidė draugiškas rungtynes ir po mėnesio patyrė traumą. Futbolo klubas, nusprendė, kad traumuotas futbolininkas jiems yra nereikalingas. Kontraktas, per tą laiką, taip ir nebuvo užregistruotas, todėl futbolininkas neturėdamas kontrakto kopijos su savimi, grįžo namo traumuotas ir be naujo futbolo klubo. Norint išvengti tokių situacijų, reikalaukite vienos pasirašytos kontrakto kopijos ir ją būtinai pasilikite sau, kol futbolo klubas kitas kopijas užregistruos“,- apie nemalonią situaciją pasakoja PFA Lietuva prezidentas Arūnas Klimavičius.

UEFA kompensacija futbolo klubui, už futbolininko iškvietimą į Lietuvos nacionalinę vyrų rinktinę

Už futbolininko iškvietimą, į Lietuvos nacionalinę vyrų futbolo rinktinę, UEFA, futbolo klubui išmoka kompensaciją.

Vidutinė išmoka už oficialioms rungtynėms registruotą futbolininką siekia apie 4000 eurų.

Išmokos suma, atsižvelgiant į surinktas įplaukas, nustatoma pasibaigus oficialiam rinktinių ciklui.

Po 2016 metais, įvykusio Europos futbolo čempionato “EURO 2016”, didžiausią kompensacijos išmoką – 3,5 milijonų eurų, gavo futbolo klubas “Juventus”.

Anglijos futbolo klubai, už žaidėjus pakviestus atstovauti įvairių šalių rinktinėms, iš viso išsidalino 38 milijonus eurų. Tai, didžiausias rodiklis lyginant visų šalių klubų gautas kompensacijas iš UEFA.

„Mano patarimas būtų paprastas. Jei manai, kad futbolo klubo siūlomas atlygis nėra toks, kokio tikėjaisi, susitarkite, kad išmoką už iškvietimą į rinktinę, su klubu, dalinsitės per pusę. Tiesa, šį punktą būtina įtraukti į pasirašomą kontraktą. Jei esi nuolat kviečiamas į rinktinę, susidaro, tikrai nemaža suma. Žinau, ne vieną, Lietuvos futbolininką, kuris tokį punktą jau yra įtraukęs į savo kontraktą“, – apie galimybes pasakoja A.Klimavičius.

Futbolo agentai

Futbolo agentai - neatsiejama futbolo dalis. Dažnai, jie padeda futbolininkui susirasti naują futbolo klubą bei gina jo interesus.

Prieš pasirašant kontraktą su agentu, labai svarbu, apie jį susižinoti kuo daugiau informacijos. Reikėtų pabandyti išsiaiškinti, ar tai tikrai tas žmogus, kuriam galima patikėti naujo darbo paieškas.

Futbolo pasaulyje, pasitaiko tokių atvejų, kai už peržiūras kituose futbolo klubuose, agentai, žaidėjo prašo susimokėti, o susimokėjus peržiūra, ne visada ir įvyksta.

Tokių pasiūlymų sulaukia ir Lietuvos jaunieji futbolininkai, todėl tokius pasiūlymus vertėtų vertinti atsakingai.

„Galiu iš savo patirties pasakyti - kuo futbolininkas yra jaunesnis, tuo jam siūloma nepalankesnė sutartis. Atsižvelgdamas, į naujausias tendencijas, futbolininkams rekomenduoju, neatiduoti visų išskirtinių teisių tik vienam agentui keletui metų ir pasirašyti autorizaciją į atskiras šalis ar atskirus futbolo klubus. Dažnai, agentas turi prioritetines šalis, kuriose jis dirba. Ribotas šalių skaičius bei kuo trumpesnis kontrakto laikas, stipriau motyvuoja futbolo agentą kokybiškai dirbti ir ieškoti geresnių sąlygų jo atstovaujamam futbolininkui. Esame padėję, ne vienam futbolininkui pasirašyti tokią sutartį ir dažnai patirtis leidžia pagerinti kontrakto sąlygas futbolininko naudai“, – komentuoja A. Klimavičius.

Futbolo klubo finansinių įsipareigojimų nevykdymas

Vienas iš nemaloniausių dalykų, kuris gali atsitikti futbolininkui – klubo finansinių įsipareigojimų nevykdymas. Taip gali atsitikti visiem, nesvarbu, kurios šalies futbolo klubui yra atstovaujama.

Pagrindinė taisyklė, futbolo klubą paliekančiam futbolininkui, kuriam jis dar skolingas – jokiu būdu, nepasirašinėti jokių dokumentų, kuriuose yra įrašas apie futbolo klubo finansinių įsipareigojimų futbolininkui nebuvimą.

Minėtą dokumentą, pasirašyti galima tik tada, kai futbolo klubas parengia įsipareigojimų dokumentą, dar kitaip – garantinį lapą, su nurodyta įsiskolinimų suma, grąžinimo terminu ir atsakingo klubo atstovo parašu bei antspaudu.

„Per praėjusius metus į PFA kreipėsi, ne vienas futbolininkas, kuriam buvo iškilę klausimų dėl futbolo klubo įsiskolinimų. Vieniems, užteko patarimo, o į keletą futbolo klubų teko siųsti elektroninius laiškus su perspėjimu imtis teisinių veiksmų, jei su futbolininku nebus atsiskaityta. Jei minėtos priemonės neveikia, tuomet, tenka kreiptis į atitinkamas institucijas, kuriose su asociacijos pagalba, keletas futbolininkų jau laimėjo bylas prieš savo buvusius futbolo klubus. Kiekvienas atvejis, kaip futbolininkui galima padėti atgauti skolą yra indvidualus ir jam sudaromas atskiras veiksmų planas”, – apie situaciją pasakoja A.Klimavičius.

Jei ir jūs susiduriate su panašiomis problemomis ir norėtumėte pasikonsultuoti su mūsų specialistais – kreipkitės į profesionalių futbolininkų asociaciją. Elektroninis paštas: [email protected]

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Straipsniai

2021 Bir 25 22:32

Nei įvarčių, nei stadiono, nei ambicijos
https://www.vz.lt/izvalgos/2021/06/23/n ... -ambicijos

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Straipsniai

2021 Bir 26 20:59

Skandalingas liudijimas milijonieriaus palikimo dramoje: prabilo apie našlės ir A. Pukelio ryšį
https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/akt ... -19800801/

Į A. Pukelį šnairuoja ir mirusio turtuolio R. Karpavičiaus sūnus: „Tėvas patarė juo nepasitikėti“ II dalis
https://www.lrytas.lt/lietuvosdiena/akt ... -19796396/

– Dėl kokių reikalų su jūsų tėvu, verslininku R.Karpavičiumi, bendraudavo A.Pukelis? Gal ir jums yra tekę kalbėtis su tauragiškiu? – paklausiau Roko Karpio.
– Kiek man žinoma, mano tėvas su juo bendravo futbolo reikalais, kai norėjo siekti Lietuvos futbolo federacijos prezidento posto. Taip pat tėvas man yra kelis kartus minėjęs, kad negalima pasitikėti šiuo žmogumi. Man yra tekę kalbėti su A.Pukeliu vieną kartą telefonu, kai tėvas jau sirgo ir buvo Kauno klinikose. Tada A.Pukelis man bandė pasakyti, kad tėvui galvoje atsirado auglių, nes neva aš jį buvau stipriai sumušęs, nors tai yra visiškas melas. Niekada nesu tėvo net pirštu palietęs.

Išgirdęs klausimus pratrūko

Nors A.Pukelis ir šį kartą kalbėdamas su „Lietuvos rytu“ kratėsi sąsajų su našle Aiste Karpavičiene, jo reakcija į klausimus buvo kur kas audringesnė.

– Ar pažįstate A.Rikliką? – paklausiau A.Pukelio.
– Anksčiau jį žinojau, o dabar nebendrauju.

– Ar jus siejo bičiuliški santykiai?
– Taip, anksčiau buvo bičiuliški santykiai.

– Ar vieną iš kartų, kai jis buvo jūsų sodyboje, ten buvo ir kaunietė A.Grybauskienė?
– O Viešpatie! Aš jau anksčiau sakiau, kad A.Grybauskienės nepažinojau ir asmeniškai nepažįstu. Vieną kartą esu matęs ją per laidotuves. Esu pasakęs „laba diena“.

– O A.Riklikas yra buvęs pas jus sodyboje?
– Taip, jis yra anksčiau buvęs mano sodyboje. Bet aš su juo nebendrauju dvylika ar penkiolika metų. Kaip jis galėjo ten ją matyti? Ir man visai neįdomu, ką tas invalidas Riklikas kalba. Paskambinkite į neįgalių žmonių namus ir ten klausinėkite.

– Kodėl A.Rikliką vadinate neįgaliu? Minėjote, kad su juo seniai nebendravote, bet vis dėlto apie jį žinote?
– Aš nesiruošiu daugiau kalbėti! Dėk ragelį! Tu daugiau man neskambinėk! Viskas, čiuožk! – staiga pratrūko A.Pukelis, kuris yra ir Lietuvos futbolo federacijos vykdomojo komiteto narys, Tauragės futbolo federacijos prezidentas.

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Straipsniai

2021 Lie 05 20:11

Sporto psichologo žvilgsnis į Europos futbolo čempionatą: įvardijo stipriausias ir silpniausias rinktines
https://lrytas.lt/sportas/futbolas/2021 ... -19985713/

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Straipsniai

2021 Lie 31 15:47

Sporto veteranas Marijonas Gečas nenutolsta nuo jo gyvenimo būdu virtusio pomėgio
https://sekunde.lt/leidinys/sekunde/spo ... -galerija/

Kitų sporto šakų atstovai tik geru žodžiu atsiliepia apie šiandien savo gimtadienį švenčiantį senjorą.

„M. Gečas buvo didelis futbolo entuziastas, miesto stadione komentuodavo Panevėžio „Statybos“ bei „Ekrano“ komandų susitikimus, rašydavo straipsnius, rengdavo radijo laidas. Iki šiol puikiai prisimenu jo balsą stadione, kai tekdavo aikštėje kovoti su varžovais“, – sakė su „Ekrano“ komanda Lietuvos čempionu tapęs dabartinis Panevėžio futbolo federacijos apskrities prezidentas Darius Butkus.

Respublik
Pranešimai: 8573
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Straipsniai

2021 Rgp 30 00:43

Bai­gė­si Al­gir­dui Dan­ki­sui at­mi­nti skir­tas fut­bo­lo tur­ny­ras
https://www.skrastas.lt/sportas/bai-ge- ... tur-ny-ras
Indrė BALTRUŠAITYTĖ

Atsidavęs futbolui

Anot R. Tamošaičio, yra nemažai iš Kuršėnų kilusių futbolininkų, kurie garsino ir vis dar garsina Kuršėnus futbolo pasaulyje, tačiau labiau atsidavusio futbolui už A. Dankisą – nėra. Būtent todėl surengtas turnyras, skirtas jo atminimui.

Pasak istoriko, A. Dankisas buvo tikras futbolo entuziastas. Tarnaudamas kariuomenėje, jis 3 metus žaidė Simferopolio „Tavria“ komandoje, su kuria 1974 metais tapo Ukrainos aukščiausios futbolo lygos čempionu bei laimėjo Ukrainos taurę.

„Jis futbolui atidavė 42 savo gyvenimo metus, – įspūdingu faktu dalijosi „Ventos“ vadovas. – Čia, Kuršėnuose, dar nėra tokių trenerių, kurie būtų atidavę tiek metų futbolui ir pasiekę tokių rezultatų“, – sakė istorikas.

A. Dankisas buvo Kuršėnų „Ventos“ jaunimo komandos treneris. Nuo penktos klasės lankiusiam futbolą R. Tamošaičiui taip pat teko treniruotis pas garsųjį kuršėniškį. „Džiaugiuosi, jog tuo metu Kuršėnuose atsirado toks futbolo entuziastas, kuris po darbo, nes, pirmiausia, atsiminkim – jis iš to negyveno, laisvu laiku treniravo jaunąją kartą“, – sakė R. Tamošaitis. Jauna karta užaugo ir šiandien dar kai kurie futbolininkai tebežaidžia „Ventos“ komandoje.

Baigęs vaikų trenerio karjerą, A. Dankisas futbolo neužmiršo. „Puikiai atsimenu – ateidavo į kiekvienas Kuršėnų futbolo klubo „Venta“ rungtynes. Turėdavo savo vietą stadione, komentuodavo varžybas, patarinėdavo žaidėjams, ką ir kaip daryti“, – sakė R. Tamošaitis.

Įvairiapusiška asmenybė

Visas organizuojamo turnyro rungtynes stebėjusi žymaus futbolo entuziasto dukra Erika Baranauskienė su šeima gyveno čia pat – daugiabutyje, pro kurio langus matydavosi stadionas. Iš pradžių futbolas jos nelabai žavėjo, tačiau ilgainiui meilę šiai sporto šakai išvystė tėtis. „Juk nuo mažų dienų mane vesdavosi į varžybas“, – šypsodamasi prisiminimais dalijosi E. Baranauskienė.

Nors didžiausia A. Dankiso aistra buvo futbolas, jis buvo įvairiapusiška asmenybė. „Labai linksmo būdo žmogus, labai komunikabilus, bendraujantis. Su juo buvo galima pakalbėti apie viską“, – tėtį prisiminė E. Baranauskienė.

A. Dankisas labai mylėjo gamtą, mėgo žvejoti, keliauti. Fotografavo, rašė apybraižas, noveles, esė, eiles, daug metų laikraštyje „Šiaulių kraštas“ dirbo žurnalistu. Pernai Šiaulių rajono savivaldybės viešoji biblioteka parengė ir išleido A. Dankiso (1942–2014) knygą „Pelėdos valanda“. Pirmoji A. Dankiso apsakymų ir vaizdelių knyga „Ką šlama ašuotės“ buvo išleista 1995 metais.

Atminimui surengtas turnyras

Ketvirtadienio vakarą Kuršėnų sporto mokyklos stadiono dirbtinės dangos aikštėje sužaistos finalinės futbolo turnyro Algirdui Dankisui (1942–2014) atminti rungtynės. Kuršėnų miesto futbolo klubo „Venta“ organizuotose pirmenybėse pirmą vietą iškovojo „ŠSPC-Radviliškio“ komanda, antra vieta atiteko Joniškio „Saned“ ekipai, o bronzos medaliais pasipuošė „ŠSPC-Radviliškio“ B futbolininkai.

Turnyre dalyvavo 6 komandos: Kuršėnų „Venta“, Kuršėnų „Venta“ B, „ŠSPC-Radviliškis“, „ŠSPC-Radviliškis“ B, Joniškio „Saned“ ir Pakruojo „Kruoja-Kupsc“.

„Labai stebiuosi, jog susirinko tiek daug komandų. Komandose – po 15 registruotų žaidėjų. Jų palaikyti atėjo draugai, žmonos, draugės, vaikai“, – dideliu susidomėjimu džiaugėsi vienas iš pagrindinių turnyro organizatorių, istorikas bei „Ventos“ vadovas Rolandas Tamošaitis.

Pirmų trijų vietų laimėtojai apdovanoti taurėmis ir medaliais, simbolinėmis dovanomis pagerbtos likusios trys komandos. Prizai įteikti geriausiems kiekvienos komandos futbolininkams bei apdovanotas rezultatyviausias turnyro žaidėjas Nerijus Volkovas (11 įvarčių).

Anot organizatoriaus, turnyras gali tapti tradiciniu renginiu. „Bet pagalvojom, kad kiekvienais metais pagrindinę taurę skirsim vis kitam garsiam Kuršėnų miesto futbolininkui“, – ateities planais dalijosi R. Tamošaitis. „Tuo labiau, kad kitąmet bus 100 metų, kai paminėtas Kuršėnų futbolas istoriniuose šaltiniuose“, – apie svarbą surengti futbolo turnyrą kitais metais kalbėjo istorikas.

Grįžti į