Keliolika žlugusių klubų, dešimtys diskvalifikuotų žaidėjų, tūkstančiai apgautų futbolo mėgėjų ir nežinomos sumos, subyrėjusios į ciniškų machinacijų organizatorių kišenes. Lažybų skandalai daug kartų purtė Lietuvos futbolo padangę, užtat retai kada apie juos prabildavo pagrindiniai veikėjai. Ar bent jau pastarųjų marionetės.
Nors apie sutartas rungtynes dar per anksti kalbėti būtuoju laiku, bėgantys metai atpalaiduoja liežuvius. 12 anoniminių interviu sugulė į Mykolo Romerio universiteto profesorės Salomėjos Zaksaitės mokslinį straipsnį „Manipuliacijos Lietuvos futbole: empirinis tyrimas“, kuris pasirodė Vilniaus universiteto leidžiamame žurnale „Kriminologijos studijos“. Tyrimo autoriai kreipėsi į maždaug pusšimtį asmenų, vienaip ar kitaip susijusių su žiniasklaidoje nuskambėjusiais sutartų rungtynių skandalais arba viešumos taip ir nepasiekusiomis machinacijomis.
Sukčiavimo sporte srityje besispecializuojanti teisininkė ir šachmatininkė kartu su saugumo sumetimais neįvardijamu bendraautoriumi ieškojo atsakymų apie manipuliavimą rezultatais futbolo aikštėse iš pirmų lūpų. „Visi žinome tuos gandus apie lažybas, todėl tai, ką išgirdome, iš principo nebuvo netikėta. Bet vis tiek kai kuriais atvejais akys ant kaktos iššoko“, – „Delfi“ sakė S. Zaksaitė.
Atsiliepė 12 pašnekovų, neatsisakiusių kalbėti anonimiškai – tarp jų buvo žaidėjų, teisėjų, klubų atstovų. Jų buvo klausiama, kas inicijuodavo neteisėtus susitarimus, kas juos finansuodavo ir kokiomis sumomis, kaip į manipuliacijas būdavo įtraukiami futbolininkai.
„Paradoksalu, bet paskatinti žmones pasipasakoti nebuvo labai jau sunku“, – pastebėjo S. Zaksaitė. Lažybų istorijos, nupasakotos tyrimo respondentų, aprėpia 15 metų laikotarpį – maždaug nuo 2004-ųjų iki 2019-ųjų. Ir dvi pagrindines šalies lygas. Didžioji dalis minimų manipuliacijų vyko Pirmoje lygoje, bet paliestas ir aukščiausias divizionas.
Dėl informacijos jautrumo identifikuoti konkrečius asmenis ar komandas galinčios detalės buvo praleistos, o nurodytų sukčiavimo užsakovų vardai pakeisti pseudonimais. Kai kurie jų kartojosi bendraujant su skirtingais pašnekovais: pavyzdžiui, klubo savininkas „Hadas“, investuotojas „Kronas“.
„Hadas pasiūlė pinigų pasidaryt išvažiuojant į kitą miestą pažaisti, o atvykus į naują klubą, tai atsakingas buvo treneris. Kalbų treneris nerėždavo, bet, reikalui esant, keitimus padarydavo, kokius reikia“, – prisiminė vienas bendrauti sutikęs žaidėjas (čia ir toliau – kalba netaisyta).
Kitas jo kolega pasakojo pradėjęs klimpti į skolas, kuomet buvo įkalbėtas lažintis dėl šunų lenktynių rezultatų.
„Viskas prasidėjo ėmus treniruotis su pagrindine komanda ir susipažinus su jos senbuviais. Jie pasiūlė po treniruočių eiti į lažybų punktus statyti ant šuniukų ir panašiai. Pralošinėdavom ir pinigų nebelikdavo, bet jie vis tiek pasiūlydavo eiti į punktą, nes „užmes“ už mus. Jau po kurio laiko „Hermis“ pasakė, kad reikės skolą grąžinti. Davė kelias dienas, tai bandžiau skolintis pinigų, bet nebuvo, kas paskolintų.
Kadangi nesusimokėjom, „Hermis“ pasakė, kad jo draugas nori pakalbėti. Po treniruotės prie stadiono atvažiavo „Hadas“ ir pasakė, kad arba susimokam nalogą, arba važiuosim pasikalbėti ir sutvarkyti šitą reikalą. Tai taip ir pakabino mus, kadangi neturėjom kaip susimokėt“, – teigė futbolininkas. „Su komandos draugais pradėjome vaikščioti į „Orakulą“ – tiesiog pastatyti. O vėliau kažkuriam daėjo, kad galima ir už savo varžybas statyti. Kažkurio vieno iniciatoriaus nebuvo, nes visi buvo nuolatiniai tam lažybų punkte, tai bendrai ir sutarėm, kad pažiūrim, kas gausis“, – panašiai manipuliacijų ištakas prisiminė dar vienas respondentas.
Kokiais būdais mėginama paveikti rungtynių rezultatą?
„Mums pasakydavo kuris laikas prieš varžybas, kad šiandien reikia taip ir taip“, – teigė vienas pašnekovas.
„Žaidi ir matai, kad kažkas gynyboj prastėja, greičiausias žaidėjas komandoje nebepabėga“, – prisiminė antras.
„Mane išleido į aikštę ir liepė žaisti kaip gynėjui, o aš gynyboj visiškai nežaidžiu. Pasakiau, kad nenoriu žaisti, nes čia vyksta nesąmonės, tai po to man pradėjo grasinti, kad bus problemų, jeigu nežaisiu. Kiti vidury sumažina tempą, vienas varžovas apsivaro penkis mūsiškius, o gynyboje ne gynėjai, tai ir gaunasi tada visokie įtarimai“, – apibūdino trečias.
Anot tyrimo dalyvių, jiems būdavo pasakomas arba konkretus rezultatas, kuriuo turi baigtis mačas, arba bendresnio pobūdžio nurodymai, pavyzdžiui, „antrame kėlinyje truputį silpniau sužaisti“.
„Buvo atvejis, kad abi komandos kartu stafkes darėm, tai jau buvom sutarę, kad pabaigsim rungtynes 3:3 ar 4:4, dabar nebepamenu. Per pirmą kėlinį viską padarėm, o antram visi realiai vaikščiojo“, – pasakojo anonimas.
Prisimintas ir kurioziškas būdas išvengti diskvalifikacijų dėl surinktų kortelių.
„Mes žaisdavom visada su marškinėliais be pavardžių ir visada numerius maišydavom. Šitaip darydavom, kad diskvalifikacijas apeitume. Tai vienas iš mūsų gavo kortelę, ir teisėjas paklausė jo pavardės, o jis atsakė, kad nežino. „Hermis“ ant jo pradėjo rėkti: ką tu čia nusišneki. Pats pasakė, su kokia pavarde jis žaidė, o po varžybų tas žaidėjas gavo spaudimo, kad jei dar toks atvejis bus, tai blogai baigtis gali“, – kalbėjo respondentas.
Vienais tyrimo paliestais atvejais susitarimai dėl rungtynių rezultatų labiau įtraukdavo vietinius futbolininkus, kitais – legionierius. Dėl pastarųjų motyvacijos žaidžiant Lietuvoje atsiliepimai – skirtingi.
„Beveik visi afrikiečiai ar azijiečiai atvažiuoja užsikabinti ir keltis į stipresnes Europos lygas. Bet su kokiais latviais, baltarusiais, rusais ar ukrainiečiais tai jau kita kalba. Jeigu kažkokia silpnesnė ar žemesnės lygos komanda tokius kelis susirenka, tai gali iškart pradėti stebėti jų rungtynes ir laukti nesąmonių. Problema ta, kad gavę diskvalifikaciją jie gali sau ramiausiai grįžti į Rusiją ir žaisti toliau žemesnėse lygose. Žinau net kelis tokius variantus, panašu, kad jų ten niekas neseka ir netikrina.
O kalbant apie lietuvius, labiau įsitraukia tie, kurie kilę iš provincijų, turėjo pinigų nepriteklių arba tame mieste banditų buvo. Iš Vilniaus, pavyzdžiui, nežinau, ar esu išvis girdėjęs kokį žaidėją, darantį varkes“, – išsamiai kategorizavo vienas pašnekovas.
„Daugelis iš trečiųjų šalių atvykstančių užsieniečių dažnai neturi nė cento, tai jeigu jų tikslas – tik pinigai, jiems bus visiškai vienodai. Dėl lietuvių, tai juos Lietuvoje labiau stebi. Priedo lietuvių registracija eina per kitą sistemą nei užsieniečių, todėl šiems gali būti lengviau apeiti Integrity (sąžiningo žaidimo – „Delfi“) sistemą“, – atkreipė dėmesį kitas respondentas.
„Pas mus naujų žmonių niekas nekabindavo, praktiškai visa komanda, įskaitant ir trenerį, buvo surinkta ant stafkių, tame tarpe ir užsieniečiai. Panašu, kad pažinčių ratas kažkoks buvo, nes vėliau kas įtarimų ar baudų išvengė, tai į kitas komandas išėjo, kurios varkes suko. Buvo kas ir į Latviją išvažiavo, ir Europos atrankose „rezultatus“ darė“, – patirtimi dalinosi dar vienas anoniminis šaltinis.
„Praktiškai visi 5-6 pas mus žaidę latviai buvo įtraukti į galimas manipuliacijas, tik dėl vartininko sunkiau pasakyti. Jis galbūt ir nebuvo manipuliuojantis, bet sunkiausia būtų jį pastebėti, nes visos klaidos būdavo per latvius ir viskas padaryta iki įvarčio. Kai per rungtynes saviškiai varžovus kokį 20 kartų išveda prieš savo vartininką, tai kaip rezultato nepadarys“, – bylojo tyrimo dalyvis.
„Tik tarp savų lietuvių vyko šitas dalykas, užsieniečių niekas nekalbino, bet gal tik porą jų turėjom komandoj“, – kitokią situaciją prisiminė pašnekovas.
„Su lietuviais tai buvo taip, kad vyresni buvo geri savininko draugai, tai jie kaip ir be klausimų dalyvavo visi. O su užsieniečiais tokia situacija, kad jie kartu atvyko su treneriu užsidirbti, o treniruotėse išvis vos ne atskirai treniruodavosi nuo visų – sakydavo, kad jiems taip lengviau susišnekėti“, – atsiliepė respondentas.
„Jau Lietuvoje esančių užsieniečių niekas neįtraukinėdavo, bent man taip atrodo. Bet jeigu patys atsiveždavo kokį užsienietį, tai labai didelė tikimybė, kad jis irgi „įdarbintas“ buvo. Bet iš savo patirties, tai galvoju, kad jiems labiau apsimokėdavo jaunus lietuvius užkabinti, jeigu žinodavo, kad pinigų neturi“, – svarstė dar vienas šaltinis iš futbolo bendruomenės.
Lėšų stygių tyrime cituojami asmenys dažnu atveju nurodė viena priežasčių, paskatinusių įsitraukti į nelegalią veiklą. Pajamos iš pastarosios esą keleriopai pranokdavo oficialius atlyginimus – jeigu šie apskritai būdavo mokami.
Kai kuriems Pirmos lygos dalyviams jų klubai atseikėdavo tik maistpinigių – keliasdešimt eurų per savaitę. Konkretus išmokos dydis priklausydavęs nuo rezultato. Tuo metu sutartas mačas jau papildydavęs piniginę šimtinėmis.
„Vien pas mane už rungtynes galėdavo būti 400-500 eurų. Aš per mėnesį gaudavau daugiau nei mano tėvai uždirba, tai gali įsivaizduoti: 4-5-erios rungtynės, tai ir iki 3000 eurų buvo galima pasidaryti. Tokie pinigai man buvo visiškas kosmosas“, – atviravo žaidėjas, pridūręs, jog pagrindiniai ekipos futbolininkai iš lažybų užsidirbdavę dar daugiau.
„Jeigu viskas gerai paeidavo, tai mėnesio gale už rezultatus esu virš 3000 eurų gavęs. Čia tik už rezultatus, plius dar atlyginimas prisidėdavo, bet jis nebuvo didelis, iki tūkstančio eurų“, – skaičiavo kitas pašnekovas.
„Kai atidirbinėjom, tai duodavo po kokį šimtą eurų kartą į mėnesį, plius sutarties atlyginimas. Vėliau, kai paaugom ir jau buvom atidirbę, tai A lygoje ir po 500 eurų esam gavę už rungtynes“, – teigė trečias futbolininkas.
O jo kolega prisipažino nė neatsimenantis savo algos dydžio, nes tai buvo „neesminis dalykas“. „Atlyginimas buvo stafkės“, – konstatavo buvęs žaidėjas.
Tuo metu anonimiškai bendravęs teisėjas tvirtino sykį sulaukęs pasiūlymo už... 30 eurų. Ir tai – visai brigadai, taigi, po 10 eurų kiekvienam.
Kaip minėta, kai kuriais atvejais manipuliacijas organizuodavo patys žaidėjai, o kitomis aplinkybėmis jie vykdydavo perduodamus nurodymus. Ne vieno pašnekovo manymu, šią veiklą valdė nusikalstamo pasaulio veikėjai.
„Nepamenu, kokia ten pagrindinio klyčka, bet jis irgi vienas iš miesto mafukų. „Hadas“, aišku, ten irgi prie tos visos chebros, bet ne jis pagrindinis, pas kurį šaibos būdavo, tai jo rungtynėse praktiškai niekada nebūdavo“, – pasakojo tyrime dalyvavęs futbolininkas.
Tas pats pašnekovas prisiminė išgyvenęs įtemptų situacijų. „Visą savaitę judėjau, tai pasakiau, kad nebėra sveikatos ir tikrai nepažaisiu. Kitą rytą paskambino man, sako, ateik prie parduotuvės, yra strielkė. Kai nuėjau, pamačiau gal devyniese su dviem auto atvažiavo, pradėjo mane tampyti, kelis kartus trenkė į padychą ir vos ne į bagažinę tempti, sakydami, kad važiuosim pasivažinėti.
Viskas ramiai baigėsi, nes visi prigėrę atvažiavo, būčiau galėjęs gintis. Bet paskui mane būtų vakare prie laiptinės tikrai sulaužę, nes žinojo, kur gyvenu. O jų priduot negalėjau, nes gyvenau pagal paniatkes, tai būčiau ožiu padarytas“, – nusikaltėlių žargono nevengė žaidėjas.
Jo kolega svarstė, jog vietiniai machinacijų organizatoriai turėjo globėjų užsienyje.
„Stogas tikriausiai buvo „Hado“ pažįstami iš Rusijos arba Latvijos, nes dažnai šnekėdavo rusiškai. Bet gal jie buvo tiesiog kontaktas pinigams išgryninti“, – samprotavo respondentas.
„Lengvas spaudimas prasidėjo nuo „Hermio“, bet tada prisistatė „Hadas“ su savo chebra. Tai spėju, kad „Hadas“ pats ir buvo visų stogas. Bet dar kelis kartus yra tekę girdėt apie kažkokį Grafą, kuris galėjo irgi prie rimtesnių būti“, – dėstė kitas pašnekovas.
Apibendrindama pacituotus liudijimus, S. Zaksaitė rašo, jog manipuliacijos yra „rimta problema Lietuvos futbole, nors jų pikas tikriausiai jau praeityje“. Finansinės Lietuvos futbolo realijos iki šių dienų smarkiai nepasikeitė, vis dėlto bent jau „teisinio aiškumo“ atsirado šiek tiek daugiau.
„Įtampa, kylanti dėl mažų ar laiku nemokamų atlyginimų, skaidrumo bei teisinio aiškumo stokos, yra neutralizuojama patogia galimybe greitai praturtėti“, – straipsnio išvadose paaiškinamas futbolininkų dalyvavimas susitarimuose dėl rezultatų. „Priimtas specialus Baudžiamojo kodekso straipsnis, kurio taikymo specifika dabar tikslinama, ratifikuota Makolino konvencija dėl manipuliavimo sporto varžybomis, Nacionalinė sporto agentūra rengia mokymus, Lietuvos futbolo federacija bent jau popieriuje įvedė išties pažangų reguliavimą. Visi šie žingsniai leidžia viltis, kad blogiausia liks praeityje“, – kalbėdama su „Delfi“, prognozavo S. Zaksaitė.