https://fkzalgiris.lt/zalgirio-futbolo- ... o-ziurovu/
Kai vieną gražų rytą buvo pradėta viešai per internetą pardavinėti bilietus į Čempionų lygos atrankos etapo rungtynes Vilniuje su „Bodø/Glimt“ komanda, laisvų vietų maždaug 5 000 žiūrovų talpinančiame Liepkalnio stadione neliko per valandą.
Neliko abejonių: Lietuvos futbolo gerbėjai išalkę, ištroškę gerų futbolo rungtynių, pasiilgę mūsų komandos pergalių. Reikšminga „Žalgirio“ sėkmė šių metų Čempionų lygos atrankos ciklo varžybose prieš Švedijos čempionus „Malmö“ klubą įžiebė viltis pasiekti dar neregėtas mūsų šalies komandoms Europos klubinio futbolo aukštumas.
Kokios dar viltys likusiems be bilietų? <...> Ateityje galima būtų Liepkalnio gatvės atkarpą prie stadiono uždengti tuneliu, o virš jo pastatyti didelę, patogią tribūną.
Kai nori, viskas įmanoma. Urugvajiečiai, ruošdamiesi pirmajam pasaulio futbolo čempionatui, „Centenario“ stadioną. kuriame tilpo 100 000 žiūrovų, pastatė per vienerius metus. Po to jie jame tapo 1930 metų pasaulio futbolo čempionais.
Sakartvele (anksčiau vadintame Gruzija) per du mėnesius Lančchutyje pastatė 20 000 žiūrovų talpinantį stadioną, kai „Gurija“ įkopė į Tarybų Sąjungos čempionato Aukščiausiąją lygą. Niekam nerūpėjo, kad iš viso miestelyje tuomet gyveno tik apie 9 000 žmonių. Atvažiuos svečiai… Beje, šiame nuostabiame stadione jie žaidė ir su „Žalgiriu“. 1987 metų birželio 27 dieną mūsų klubas laimėjo 2:0.
Dideli, aistringų žiūrovų užpildyti stadionai. Kol kas tai mūsų svajonė. Kauniečiai jau šį rudenį žada turėti rekonstruotą Dariaus ir Girėno stadioną, jame tilps 15 000 žmonių. Vilniečiai turės stadioną kada nors vėliau Šeškinėje arba kur nors kitur. Kol kas – mažas verdantis katiliukas Liepkalnyje. Sakoma: “Mažam puodely gardi košelė“. Norvegų komandai bus nelengva…
Kai 1988 metų rugsėjį Vilniaus „Žalgiris“ debiutavo Europos taurių varžybose, į rungtynes Vilniuje, tuomet dar buvusiame ir klestėjusiame „Žalgirio“ stadione, su Vienos „Austria“ buvo gautos paraiškos 60 000 bilietų. Tuomet ten buvo 13 500 vietų…
Po metų UEFA taurėje žaista su Geteborgo IFK ekipa. Vėl 60 000 norinčių.
Kiek dabar būtų norinčių, jei žaistume su Madrido „Real“ , „Manchester City“ arba Miuncheno „Bayern“? Vėl 60 000, o gal daugiau?
60 000 žiūrovų stebi Vilniaus „Žalgirio“ ir Kijevo „Dinamo“ rungtynes Ukrainos sostinėje 1962 metų gegužės 2 dieną. Žalgiriečių marškinėliai tamsūs.
Vilniaus „Žalgiris“ yra žaidęs prieš tokią fantastiškai didelę auditoriją. 1989 metų spalio 17 dieną 58 000 žiūrovų stebėjo Belgrado stadione „Crvena Zvezda“ komandos ir „Žalgirio“ UEFA taurės rungtynes (deja, pralaimėtas 1:4). Tai buvo ne pirmasis kartas tokioje gausioje sirgalių apsuptyje.
Dar 1953 metų gegužės 22 dieną, kai Vilniaus „Spartakas“ (toks buvo tuomet „Žalgirio“ pavadinimas) debiutavo TSRS stipriausiųjų grupėje, tuometiniame Leningrade (dabartiniame Sankt Peterburge) „Zenito“ ir Lietuvos reprezentantų rungtynes Kirovo vardo stadione stebėjo 60 000 žiūrovų. Pralaimėjome 0:1.
Kiek žiūrovų tilpdavo senajame (dabar nebeegzistuojančiame, jau tik patyrusių sirgalių sapnuose gyvame) „Žalgirio“ stadione, nežinia. Vienur rašyta, kad 20 000, kitur sakyta, kad 18 000 (pavyzdžiui, stadiono diktorius iškilmingu balsu minėjo šį skaičių, kai „Žalgiris“ buvo ąžuolų vainikais iškilmingai sveikinamas su 1969 metų sezono pogrupio varžybų pergalinga pabaiga). Kitur rašyta, kad 13 500.
Iš tiesų prisigrūsdavo žymiai daugiau. Pavyzdžiui, 1969 metų gegužės 21 dieną vykusiose Vilnius „Žalgirio“ stadione TSRS taurės 1/16 dalies rungtynėse su Maskvos CASK (Centriniu armijos sporto klubu) jų buvo bent 25 000, nes buvo užsėsti visi praėjimai tarp sektorių, gausybė žmonių stovėjo tribūnų viršuje. Nesimatė ne tik laisvos sėdimos vietos, bet ir laisvo plotelio. Kadangi žiūrovams buvo įrengtos ne kėdės, kaip dabar, o mediniai suolai, trise susėsdavo į vietas, skirtas dviem žiūrovams.
Buvo nuostabi futbolo šventė. Mačiau ją, prasmukau be bilieto (buvau dar vienuolikos metų berniukas). Iki šiol esu įsitikinęs, kad Kęstutis Latoža ranka sužaidė netyčia ir teisėjas Tofikas Bachramovas (tas pats, kurio sprendimas padėjo 1966 metais Anglijai tapti pasaulio čempione) nuskriaudė „Žalgirį“, skirdamas lemtingą 11 metrų baudinį. Pralaimėjome 0:1, bet tai buvo neužmirštamos rungtynės, teikusios vilčių pergalingai ateičiai.
Vis dėlto kaip gerai, kad bilietai į rungtynes su „Bodø/Glimt“ išpirkti per valandą. Vilnius vėl gyvena didžiojo futbolo laukimu.
Autorius Rimantas Mackevičius – „Žalgirio“ komandos gerbėjas nuo 1964 metų, knygos apie futbolą „Milijonų aistra“ autorius, ilgus metus bendradarbiauja spaudoje, televizijoje ir radijuje futbolo temomis.
:
Raseinių laukiame bent jau I lygoje kitais metais su tokia infrastruktūra.