Tyliai karjerą baigęs buvęs rinktinės kapitonas: sentimentai Izraeliui, įsiminęs įvartis ir rekordinio rezultatyvumo sezonas
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... mo-sezonas

Tyliai, ramiai ir be jokių fanfarų – būtent taip karjeros pabaigą priėmė ilgametis Lietuvos rinktinės futbolininkas ir kapitonas Tadas Kijanskas, po karjeros etapo Izraelyje nusprendęs, kad atėjo laikas kabinti futbolo batelius ant vinies ir sukti kita linkme.

LRT.lt jau publikavo straipsnį apie tai, kad buvęs futbolininkas neseniai tapo vienu iš Garliavos futbolo klubo vadovų, o šį kartą T. Kijanskas dalijasi mintimis apie karjerą, kurioje buvo ir gerų, ir sunkesnių akimirkų.

Karjeros pabaiga T. Kijanskui atėjo ramiai ir be didesnių apmąstymų – Izraelyje, kurio antrojoje lygoje pastaruoju metu žaidė lietuvis, sezonai dėl koronaviruso pandemijos buvo nutraukti pirma laiko, tad tai buvo galima vertinti kaip progą 35-erių futbolininkui imtis ko nors naujo.

„Greičiausiai taip savaime sprendimas ir atėjo. Žinome visą situaciją dėl pandemijos, tai rimtai paveikė visą futbolą. Pats rungtyniavau Izraelyje, čempionatas buvo sustabdytas, komanda beveik tris mėnesius nesportavo, nesitreniravo. Baigėsi sutartis su klubu, grįžau į Lietuvą ir savaime, be jokių dvejonių pabaigiau karjerą.

Buvo pokalbių ir su klubu, šnekėjomės, bet yra šeima, vaikai jau paaugę, eina į pirmą klasę, todėl norėjosi sėslesnio gyvenimo, nes tų kilometrų yra nemažai. Einu ne jaunyn ir reikėjo priimti sprendimą, kad jei jau grįžtu, tai grįžtu visam laikui“, – LRT.lt pasakojo T. Kijanskas.

Tiesa, pastaraisiais metais vienas Lietuvos klubas domėjosi futbolininku, tačiau pokalbiai į ką nors rimtesnio neišaugo.

„Pastaruosius kelerius metus susidomėjimą rodė „Kauno Žalgiris“, vis kvietė grįžti. Bendravome, šnekėjome, bet neradome sutarimo, klubas nerodė didelio noro, tad trumpas pokalbis tuo ir baigėsi. Be to, nedegiau noru ieškotis vietos dar kur nors“, – pasakojo buvęs futbolininkas.

Simboliška, bet, sutikęs su Kauno klubo pasiūlymu, T. Kijanskas būtų grįžęs į miestą, kuriame vienintelį sykį karjeroje iškovojo A lygos čempiono titulą, – tą jis padarė 2006-aisiais rungtyniaudamas „FBK Kaune“.

Be etapo Kaune, Lietuvoje jis žaidė tokiuose klubuose kaip „FBK Kaunas“, „Šilutė“, Vilniaus „Vėtra“ bei Marijampolės „Sūduva“, o tada pradėjo legionieriaus karjerą.

Be čempiono titulu paženklintų 2006-ųjų, įsimintinas Lietuvoje buvo ir 2009-ųjų sezonas – tada, atstovaudamas „Vėtrai“, futbolininkas A lygoje pelnė 11 įvarčių ir rezultatyviausių sezono žaidėjų įskaitoje pasidalijo 2–4 vietas, nusileisdamas tik 20 įvarčių pelniusiam tuomečiam Panevėžio „Ekrano“ lyderiui Valdui Trakiui. Smulki detalė – visą karjerą T. Kijanskas žaidė centro gynėjo pozicijoje.

„Tuo metu buvo taip, kad trenerio buvau išrinktas žmogumi, kuris muš 11 metrų baudinius, po treniruočių su komandos draugais taip pat pasilikdavome to daryti. Neblogai sekėsi juos mušti, taip tie įvarčiai per sezoną ir susidėjo. Aišku, vidurio gynėjui tai yra daug, bet, jei atmintis neapgauna, tą sezoną mušėme daug baudinių, tai viskas susidėjo, nes teko mušti įvarčius ir po kampinių“, – atsiminimais dalijasi T. Kijanskas.

2010-aisiais legionieriaus karjerą pradėjęs T. Kijanskas spėjo pažaisti trijose skirtingose šalyse – Lenkijoje, Čekijoje ir Izraelyje. Būtent pastarojoje šalyje gynėjas rungtyniavo trijose skirtingose komandose ir tikino, kad ten tiek šeimai, tiek jam pačiam kaip žaidėjui buvo bene maloniausia.

„Nebuvo tokių problemų, kad jaustumeisi svetimas. Visur sutardavome, visur buvau priimtas pozityviai. Šeimai Izraelis turbūt buvo ta šalis, kur jautėsi geriausiai. Nedidelė šalis, geras oras, jūra, galima daug ką pamatyti. Apskritai sportininko gyvenimas skirstomas etapais: kažkur žaidi, kai dar nėra šeimos, tada atsiranda šeima, vaikai. Pavyzdžiui, Lenkijoje žaidžiau, kai dar nebuvo šeimos, Izraelyje ir Čekijoje žaidžiau, kai šeima jau buvo, tai tie dalykai šiek tiek skiriasi. Be abejo, pagal žmonių šiltumą, priėmimą tai vienareikšmiškai (įsimintiniausia šalis – LRT.lt) būtų Izraelis. Lenkijoje, Čekijoje žmonės šiek tiek konservatyvesni, bet man tai nesukeldavo sunkumų, paprasčiausiai atlieki savo darbą, paskui grįžti pas šeimą, randi kitokios veiklos“, – pasakojo buvęs žaidėjas.

Pirmą kartą iš Izraelio išvykęs 2016-aisiais, čia praleidęs tris sezonus Haifos „Hapoel“, T. Kijanskas neabejojo, kad į šią šalį dar grįš. Taip ir nutiko – 2018-aisiais jis sezoną žaidė Aškelno „Hapoel“ klube, o karjerą baigė metais antrosios lygos Um Al Fahmo „Hapoel“.

„Jei atvirai, maniau, kad grįšiu (į Izraelį – LRT.lt), bet niekada negali žinoti, kokiu statusu grįši ir kur grįši. Maniau, kad grįšiu pažaisti metus ar kelerius, ir tai išsipildė po etapo Čekijoje. Būdamas futbolininkas negali planuoti. Dažniausiai važiuoji ten, kur tave nori matyti, per jėgą nieko nepadarysi, turi būti reikalingas.

Tai yra Artimieji Rytai, tad didelis skirtumas nuo Vidurio Europos. Vien tas žmonių draugiškumas, šiltumas… Priima šiltai, visada rūpinasi, kad jaustumeisi gerai, kad šeima nejaustų diskomforto, o Lenkija ar Čekija yra konservatyvesni kraštai, ten daugiau būdavo maršrutas darbas–namai, bet dėl to man nebuvo didelės problemos. Supranti, kad tai yra darbas, o tada grįžti namo ir paskęsti savo reikaluose. Aišku, tos šalys šaltesnės, Europoje visi bėga, lekia pametę galvas, o ten (Izraelyje – LRT.lt) visi labiau atsipalaidavę, oras, saulė, karštis, visai kitoks gyvenimo tempas“, – įspūdžiais dalijosi buvęs žaidėjas.

Nemažas laikas, praleistas Izraelyje, išmokti vietinės kalbos sportininko nepaskatino.

„Šiek tiek pramokau, bet nedėjau didelių pastangų. Moku angliškai, rusiškai, todėl susikalbėti problemų nebuvo. Dauguma kalba angliškai, jei prireikdavo ko nors specifinio, galėdavau susišnekėti ir žydiškai, bet tikrai nesimokiau kalbos. Gal ir galėjau išmokti, bet nebuvo poreikio“, – atviravo žaidėjas.

Paklaustas, kiek, rungtyniaujant užsienyje, lengva sekti Lietuvos futbolo aktualijas, T. Kijanskas tikino, kad lietuviškas futbolas jį domino, o ypač kai A lygos komandos pradėdavo pasirodymą Europos turnyruose.

„Visą laiką kažkiek sekdavau. Aišku, daugiau tada, kai Europos taurėse žaisdavo komandos, kur daugiau pažįstamų ar buvusių komandos draugų. Žinoma, „Sūduva“, „Žalgiris“, „Riteriai“. Jų rungtynes stebėti buvo tikrai įdomu, ypač pastaruosius kelerius metus, kai „Sūduva“ demonstravo gerą žaidimą ir buvo arti kelialapio į grupių varžybas, bet, deja, nepavyko“, – teigė jis.

Pokalbio pradžioje buvęs futbolo žaidėjas minėjo, kad pastaraisiais metais jo paslaugomis domėjosi „Kauno Žalgirio“ klubas, o dar anksčiau, karjerai pasiekus piką, galimybe jį įsigyti domėjosi kita Lietuvos komanda.

„Jei neklystu, buvo pokalbis su Vilniaus „Žalgiriu“, kai jame dar buvo Mindaugas Nikoličius. Buvo bandymas užmegzti kontaktą, bet tuo metu rungtyniavau kitur. Nebuvo derybų stadijos, jie manęs pasiteiravo, kokie ateities planai, ir tiek, karjera toliau rutuliojosi užsienyje. Konkretumo, galima sakyti, nebuvo, bet kalbų lygiu domėjosi“, – dėstė buvęs rinktinės žaidėjas.

Dar vieno įvertinimo T. Kijanskas sulaukė jau minėtų 2009-ųjų pabaigoje – pirmą kartą buvo pakviestas į Lietuvos rinktinę, kuri rengėsi pasaulio čempionato atrankai, ir iškart buvo mestas į startinę sudėtį per išvykos rungtynes su Austrija.

„Be abejo, prisimenu tą kvietimą. Kiekvienas žaidėjas nori sulaukti kvietimo į rinktinę, papulti į komandą ir žaisti su geriausiais žaidėjais. Tada ir rinktinė buvo, sakykime, aukštumoje, nebuvo taip lengva į ją prasibrauti. Net patekti į išplėstinį sąrašą nebuvo lengva, tai buvo tikras pamaloninimas už visą darbą, įdėtą triūsą. Aišku, buvo malonu, tas jauduliukas jautėsi. Rinktinėje žaidė futbolininkai, surinkti iš stipriausių lygų, todėl buvo stimulas įsitvirtinti. Kaip dabar pamenu, pirmas rungtynes teko žaisti su austrais. Kai išgirdau, kad žaisiu starto sudėtyje, buvo šioks toks jaudulys. Tada trenerio asistentu dirbęs Donatas Vencevičius priėjo ir paklausė, kaip jaučiuosi. Buvo svarbios rungtynės ir iškart įšokti į pagrindinę sudėtį buvo šiek tiek netikėta, bet susitvarkiau su jauduliu.

Tada pralaimėjome 1:2, poroje teko žaisti su Ignu Dedura, kuris rungtyniauja dar ir dabar (42-ejų I. Dedura atstovauja LFF pirmojoje lygoje žaidžiančiam Kauno „Hegelmann Litauen“ klubui – LRT.lt). Ignas mane palaikė, buvo smagu, tas jaudulys po kurio laiko dingo ir tiesiog stengiausi maksimaliai atsiduoti, pasirodyti iš geriausios pusės. Man tai nebuvo prastos rungtynės, aišku, gal jautėsi patirties stoka, bet antras rungtynes žaidėme su serbais Marijampolėje, laimėjome, buvo smagu. Taip ta karjera rinktinėje ir prasidėjo. Kiekvienam malonu, kai laimi prieš Serbiją, apylygiai žaidi su austrais, nes tai tikrai rimtos rinktinės“, – apie pirmą patirtį vilkint rinktinės marškinėlius pasakojo T. Kijanskas.

Tai buvo dar ne viskas – 2013-ųjų spalį futbolininkas sulaukė dar vieno įvertinimo ir tapo rinktinės kapitonu. Naujų pareigų krikštas buvo pergalingas – pasaulio čempionato atrankoje namuose 2:0 įveikti Latvijos futbolininkai.

„Žaidėme LFF stadione, treneris buvo Igoris Pankratjevas. Prieš mačą jis priėjo ir pasakė, kad būsiu kapitonas. Nustebau, nes tuo metu dar žaidė ir Marius Žaliūkas, ir Saulius Mikoliūnas, kurie buvo vyresni. Aš maniau, kad jie buvo verti turėti raištį, bet treneris pasakė, kad sprendimas priimtas ir turiu išvesti komandą. Tas rungtynes laimėjome neblogu stiliumi (pergalingus įvarčius įmušė Fedoras Černychas ir S. Mikoliūnas), buvo tam tikras Baltijos derbis, tad viskas taip ir prasidėjo. Stengiausi atlikti kapitono pareigą kuo geriau, kaip atlikau – vertinti ne man, bet aikštėje bandžiau visą laiką žaisti kuo geriau, būti komandos lyderiu, ramsčiu. Nedrįstu savęs vertinti, kaip pavyko“, – pasakojo iš viso devyneriose rungtynėse kapitono raištį ryšėjęs rinktinės žaidėjas.

Paklaustas, kuriuos susidūrimus su futbolo žvaigždėmis aikštėje atsimena geriausiai, T. Kijanskas išskyrė kelis.

„Buvo įsimintinų rungtynių kad ir su Anglijos, Ispanijos rinktinėmis, buvo geros rungtynės Kaune su Bosnija ir Hercegovina, kai pralošėme tik paskutinėmis minutėmis. Buvo tokių, kurios padarė neišdildomą įspūdį asmeniškai man, kaip žaidėjui, kai gali susitikti su aukščiausio lygio futbolininkais, kurie yra žvaigždės, dievukai visame pasaulyje, kurie tikrai yra varančioji jėga. Be abejo, malonu pasigalynėti, pažiūrėti, kaip atrodai. Manau, tada tikrai sužaidėme pagal savo galimybes, nes nėra įmanoma iššokti aukščiau bambos. Buvo ir skambių pergalių, tai, matyt, buvo gera karta, stiprūs, pajėgūs žaidėjai, ir rezultatai automatiškai viską atspindi“, – laikus su rinktinės, kurioje sužaidė 48 rungtynes, marškinėliais atsiminė pašnekovas.

Įsimintinas T. Kijanskui buvo ir 2011-ųjų pradžioje vykusios rinktinės rungtynės su Ispanija. Tada lietuviai po įspūdingo Mariaus Stankevičiaus įvarčio ilgai laikėsi kovoje, rezultatas buvo 1:1, tačiau antram kėliniui einant į pabaigą nesėkmingai nuo varžovo išpuolio apsiginti bandęs T. Kijanskas pasiuntė kamuolį į savus vartus ir lietuviai tą dvikovą pralaimėjo 1:3. Prabėgus beveik dešimčiai metų buvęs rinktinės gynėjas tą epizodą atsimena jau su šypsena.

„Buvo apmaudu, be abejo, bet yra net posakis: kas tu per gynėjas, jei neįsimuši įvarčio? (Juokiasi.) Aišku, apmaudas buvo, kai tas įvartis krito. Aikštės kokybė tada buvo prasta, žaidėme praktiškai ant smėlio, gal ir tai padarė įtaką. Žinoma, pagalvoji, gal buvo galima padaryti kitaip, bet šaukštai po pietų, tos išvados ateina po įvarčio. Savęs graužti dėl to nemačiau prasmės. Greitai susitvarkai su emocijomis ir toliau stengiesi atlikti užduotis aikštėje. Be abejo, pralošėme, bet kai pilnas stadionas Kaune po rungtynių plojo už tą kovą, kurią parodėme žaisdami su pasaulio čempionais, tai rodo, kad žmonėms renginys patiko. Žaidėjai padaro klaidų, futbolas yra klaidų žaidimas, tai yra neišvengiama. Labai ramiai į tai žiūriu. Žinoma, kartais pagalvoju: „Bliamba, jei nebūčiau tos klaidos padaręs, gal rezultatas būtų kitaip pasisukęs.“ Kita vertus, tai nutiko ir nieko atgal neatsuksi. Bet viską atspindi tai, kad žiūrovams patiko, tai yra svarbiausia, kovojome kaip liūtai“, – atsiminimais į praeitį nusikėlė žaidėjas.

Baigęs karjerą T. Kijanskas liko futbole ir, kaip jau minėjome, tapo vienu iš Garliavos futbolo klubo vadovų, taip papildydamas buvusių komandos draugų rinktinėje, kurie sporto taip pat neapleido, gretas. Tomas Danilevičius šiuo metu yra Lietuvos futbolo federacijos prezidentas, M. Stankevičius ir Andrius Skerla dirba treneriais, Deividas Šemberas kurį laiką vadovavo A lygai, o Arūnas Klimavičius įkūrė Profesionalių futbolininkų asociaciją (PFA) ir dirba būtent sportininkų labui.

Kaip sakė T. Kijanskas, smagu, kad buvę bendražygiai lieka futbole, tačiau pripažino, jog taisytinų dalykų yra nemažai ir itin svarbu, kad neišblėstų entuziazmas.

„Kiekvienas atranda save, bando įnešti ką nors pozityvaus. Gal ne viskas pavyksta iškart, bet kiekvienas savo srityje bando padaryti kuo geriau ir kurti pridėtinę vertę. Reikia pagirti A. Klimavičių, kad subūrė daugiau nei 100 profesionalių žaidėjų. Manau, jo organizacija galėtų ir privalėtų būti įtraukta į LFF struktūrą, į Vykdomąjį komitetą. Tai rodo, kad žmogus dirba teisinga linkme. Manau, ateityje Arūnas galėtų puikiai atstovauti Lietuvos žaidėjų interesams tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėje arenoje.

Šaunu, kad futbolininkai lieka, bet svarbu, kad neišblėstų entuziazmas. Matome, kad ir Lietuvos futbolo sirgaliams, ir bendruomenei nepatinka esami rezultatai, bet situacija dabar yra tokia. Yra daug klausimų, reikia priimti daug sprendimų, bet tikiu, kad kuo daugiau atsiras žmonių, priimančių tinkamus sprendimus, tuo labiau futbolas turėtų judėti į priekį“, – dėstė 35-erių buvęs futbolininkas.

Apibendrindamas prabėgusią profesionalo karjerą, T. Kijanskas teigė visada objektyviai suvokęs savo lygį ir besididžiuojantis tuo, ką pasiekė.

„Iš esmės turbūt kiekvienam žaidėjui pasitenkinimą teikia tai, kad turi galimybę susitikti su tokiais rimtais, pasaulyje žinomais žaidėjais. Aš pats, būdamas dar vaikas, stebėdavau rungtynes, turėjau mintį, kad galbūt kada nors žaisiu su geriausiais iš geriausių. Tai buvo variklis, o vėliau atėjo supratimas, jog ten jau esi, žaidei su tais žaidėjais, išbandei savo jėgas ir matei savo galimybių ribas. Iš tiesų malonu tai prisiminti. Aišku, kad tai yra didžiulis darbas. Aš savęs niekada nelaikiau aukščiausio lygio žaidėju, buvau stiprus vidutiniokas, bet savo nuosekliu, juodu darbu pasiekiau tai, ką pasiekiau. Manau, kad galiu didžiuotis tuo, ką pasiekiau, nes žinau, kiek įdėjau darbo.

Kiekvienas žaidėjas turi galimybių ribas. Manau, aš buvau netoli jų ir iš savęs išspaudžiau arti maksimumo. Palinkėčiau kiekvienam žaidėjui, pasiekusiam tam tikrą karjeros etapą, pasakyti sau, kad didžiuojuosi savimi, pasižiūrėti drąsiai į veidrodį ir pasakyti, kad taip, viską padariau, išspaudžiau maksimumą. Gal nuskambės savanaudiškai ar panašiai, bet didžiuojuosi tuo, kiek pasiekiau. Neabejojau nė minutės, žinojau, kad bus sunku“, – sakė T. Kijanskas.