Respublik
Pranešimai: 8577
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Tarybų Lietuvos futbolas

2020 Lap 01 22:30

„Bangos” palikimas Lietuvos futbolui
https://www.respublika.lt/lt/naujienos/ ... _futbolui/
Algirdas KLIMKEVIČIUS

Šiemet sukako 60 metų nuo antrosios meistrų komandos Lietuvoje - Kauno „Bangos" - įkūrimo. Ji buvo tarsi neoficiali antroji respublikos rinktinė ir turėjo ruošti rezervą reprezentaciniam Vilniaus klubui. Nors „Banga" gyvavo tik kelerius metus, savo užduotį ji bent iš dalies įvykdė. Daug komandos žaidėjų persikėlė į Vilniaus „Žalgirį", kai kurie tapo garsiais treneriais.

Nuo žemiausios grandies

Norint suprasti, ką antroji meistrų komanda reiškė Lietuvai ir kodėl jos reikėjo, reikia bent keliais štrichais apžvelgti sovietinio futbolo raidą. SSRS futbolas, kaip ir visa šalis, gyvavo izoliacijos sąlygomis - ilgai neturėjo ryšių su laisvuoju pasauliu, praktikoje patikrintos varžybų sistemos (dėl SSRS futbolo čempionų titulo kovodavo miestų rinktinės).

1936 m. SSRS Sporto komitetas, siekdamas pakelti futbolo žaidimo lygį ir masiškumą, sukūrė profesionalaus futbolo hibridą - „parodomąsias meistrų komandas". Pirmajame čempionate dalyvavo 28 komandos, tačiau dėl čempionės titulo varžėsi tik 7-4 iš Maskvos, 2 iš Leningrado ir 1 iš Ukrainos (Kijevo „Dinamo"). Varžybų sistema dažnai keitėsi, augo komandų skaičius. 1936 m. taurės varžybose žaidė 79 komandos, 1939 m. - jau 1765. Varžybos nenutrūko ir karo su Vokietija metais - 1942 m. surengtas Maskvos čempionatas ir kiti turnyrai.

1940 m. okupavus Lietuvą, sportas pertvarkytas minimaliai - nespėta jo integruoti į sąjunginę sistemą. Tai padaryta po pergalės prieš hitlerinę Vokietiją. 1946 m. Lietuvos futbolo rinktinė, kaip ir kitos Baltijos sesės, gavo „dovanėlę". Ji buvo įjungta į SSRS varžybų sistemos žemiausiąją grandį - III lygą. Latvijos ir Estijos rinktinės vilkėjo klubinių komandų - „Dinamo" - aprangą, o Lietuva žaidė rinktinės vardu. Didesnio pažeminimo nesugalvosi. Laisvos Lietuvos rinktinės žaidėjai - S.Skalskis, D.Ilgūnas, B.Galvičius, J.Šlyžius, H.Kersnauskas, V.Dzindziliauskas, V.Saunoris ir kiti rungtyniavo su Maskvos, Leningrado, Petrozavodsko gamyklų komandomis!

1947 m., panaikinus trečiąją grupę, Lietuvos rinktinė aprengta dinamiečių spalvomis ir perkelta į SSRS čempionato II grupės Centrinę zoną. Antrosios SSRS okupacijos pirmajame dešimtmetyje Lietuvos rinktinė, tapusi Vilniaus „Spartaku", geriausiai žaidė 1952 m., kai pateko į aukščiausiąją lygą. Jau 1953 m. su ja teko atsisveikinti.

Tribūnų nesulaukė

1960 m. įvyko eilinė SSRS futbolo sistemos reorganizacija - aukščiausioji lyga išplėsta iki 22 komandų. Vilniaus „Spartakas" tarp jų finišavo 20-oje vietoje. B klasė (antroji lyga) 1960 m. buvo išplėsta nuo 101 iki 142 komandų. Po vieną vietą skirta Lietuvai ir Estijai, Latvijai - dvi. Antrosios meistrų komandos, kaip netrukus parodė gyvenimas, tapo antrosiomis respublikų rinktinėmis. Lietuvoje kandidatu šiai vietai užimti be konkurencijos tapo Kaunas - nepriklausomybės laikų futbolo centras, 1947 m. pirmąją rinktinę perdavęs Vilniui.

Šią žinią iš „Kauno tiesos" 1960 m. sausio 8 d. sužinoję Kauno futbolo gerbėjai apsidžiaugė, o partiniai ir sporto funkcionieriai apsiblausė - iškilo nenumatyti rūpesčiai. Netrukus „Kauno tiesa" paskelbė žinutę, kuri gyva iki šiol: „Komanda vadinsis Kauno „Žalgiriu". Ryšium su tuo bus rekonstruotas KKI stadionas, kuriame vyks B klasės varžybos. Numatoma pastatyti gelžbetonio tribūnas, persirengimo kambarius. Šiems darbams jau yra asignuotos lėšos."

Pažadėta, kad B klasės pirmenybes kauniečiai stebės iš naujų tribūnų. Baigėsi žiema, o jokių ženklų apie stadiono rekonstrukcijos pradžią taip ir nesulaukta. Pagaliau balandžio 15 d. „Kauno tiesoje" prabilo KKI stadiono direktorius V.Želvys: „Pradėsime rudenį (rugsėjį)". Nuo to laiko prabėgo ne vienas, o dešimtys rugsėjų, bet iki šiol nėra nei žaliosios vejos, nei tribūnų.

Galvos skausmas užgriuvo ne tik sporto veikėjus, bet ir partinę valdžią. Jai reikėjo surasti komandos šeimininkus. 1960 m. sausio 15 d. „Kauno tiesa" paskelbė „Žalgirio" Centro tarybos pirmininko samprotavimus: „Noriu, kad meistrų komanda būtų prie „Inkaro" ir žaistų šios įmonės vardu. Prie „Inkaro" veiktų ir vaikų sporto mokyklos grupė. Ten augtų pamaina."

Komandos treniruotės numatytos sausio 20-21 d. Vasarį komanda turėjo išvykti į Klaipėdą ir ten susitikti su Kaliningrado „Baltika", Liepojos „Metalurgs" bei Rygos ekipa. Racionalu - „Inkaras" turėjo senas futbolo tradicijas, jo komandos tapo Lietuvos čempionėmis, taurės laimėtojomis. Tačiau nepagalvota, kad „Inkaro" stadionas (tiksliau - tik futbolo aikštė) neatitinka Maskvos keliamų reikalavimų - talpinti 10-15 tūkst. žiūrovų.

Be to, niekas nepaklausė, ar naujadaro norės įmonės vadovai. Pastariesiems paprieštaravus, meistrų komandos formavimas ir egzistencija patikėti Radijo gamyklai, kurios direktorius buvo futbolo gerbėjas. Komandai suteiktas „Bangos" vardas.

Studentų komanda

„Banga" tapo antrąja (neoficialia) Lietuvos futbolo rinktine, turėjusia rengti rezervą pirmajai, tai yra Vilniaus „Spartakui" (1962 m. tapusiam „Žalgiriu"), tuo metu buvusiam giliame nuosmukyje. 1957-1958 m. vilniečiai B klasės zoninėse varžybose užėmė 10-11 vietas. Po SSRS futbolo reformos, išplėtus A klasę iki 22 komandų, „Spartakas" 1960 ir 1961 m. joje užėmė 20-ąją vietą. 1962 m. jis liko 22-as ir iškrito į A klasės antrąjį pogrupį.

Tuometį bendrą Lietuvos futbolo nuosmukį atspindi Kauno „Bangos" 1961 m. pereinamosios rungtynės su respublikos čempionu Šiaulių „Elniu". Jos laimėtos 8:0 ir 3:0. O juk „Banga" vienoje iš B klasės zonų tebuvo 14-oje vietoje!

Visgi „Banga", kaip parodė gyvenimas, atgaivino sunykusios futbolo šaknis, įžiebė viltį šviesesnei ateičiai. „Bangos" gimtadieniu tapo 1960 m. vasario 3-ioji, kai į pirmąją treniruotę atvyko jaunas Politechnikos instituto dėstytojas L.Vaicekauskas, šio instituto studentai V.Jurevičius, E.Danilevičius, P.Siniakovas, Lietuvos žemės ūkio akademijos studentai E.Žemaitaitis ir R.Martinkaitis, Kūno kultūros instituto studentai P.Grigonis, A.Mickus, H.Janušauskas, R.Leščinskas, A.Špokas, K.Dimša. Šį studentų būrį papildė vartininkai - J.Vaitkevičius iš Mažeikių ir A.Gustaitis iš Marijampolės bei kaunietis A.Požėla.

Per pirmąjį sezoną komanda pasipildė Politechnikos instituto studentais Z.Žilinsku ir P.Jegorovu. Vyriausiojo trenerio pareigoms patvirtintas buvęs Vilniaus „Spartako" gynėjas P.Liutkevičius, jo asistentu - šių eilučių autorius, prieš tai dirbęs mokytoju ir sporto mokyklos treneriu. Žaidėjams ir treneriams buvo mokami 120-140 rublių dydžio sporto instruktorių (metodininkų) atlyginimai.

Banguota „Banga"

Kauno „Banga" - antroji Lietuvos futbolo rinktinė - debiutavo 1960 m. vasario 16 d. (įdomu, kad pirmosios rungtynės sutapo su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo data) mače su „Kauno audinių" komanda, kurį laimėjo 4:0. Bangiečiai ir kitose kontrolinėse rungtynėse žaidė sėkmingai - pasiektos trys pergalės ir vienerios lygiosios (1:1 su Vilniaus „Spartaku").

Tačiau pirmenybių pradžia Užkaukazėje buvo nesėkminga - Tbilisio „Lokomotiv" ir Jerevano „Burevestnik" komandoms pralaimėta vienodais rezultatais 0:3. Rungtynes Tbilisyje stebėjo net 20 tūkst. žiūrovų. Pirmieji taškai iškovoti žaidžiant namie - pasiektos lygiosios 1:1 su Gomelio „Lokomotiv" ir 2:1 įveikta Vitebsko „Krasnoje znamia". Banguotai „Banga" žaidė visus trejus gyvavimo metus (1960-1962 m.) - geriau namuose ir su kaimynais - latviais ar baltarusiais, bet labai prastai su komandomis iš Armėnijos, Gruzijos ar Azerbaidžano.

1960 m. užimta 11-oji, 1961 m. - 14-oji, o 1962 m. - 12-oji vieta. Per trejus gyvavimo metus „Banga" sužaidė 131 oficialias ir draugiškas rungtynes. 1960 m. bangiečiai dalyvavo ir vieneriose tarpvalstybinėse rungtynėse, kuriose nenusileido žinomai Čekoslovakijos ekipai „Nitra" - mačas baigėsi 1:1.

Kauno futbolo gerbėjai, taip ir nesulaukę „Bangos" sustiprėjimo, 1962 m. vėlyvą rudenį išgirdo, kad komanda likviduota. Taip pasielgta, nes „Banga" neįvykdė pagrindinių SSRS futbolo federacijos reikalavimų - nebuvo pastatytas 10-15 tūkst. vietų stadionas, komanda skendo skolose, buvo nerentabili.

Estafetė perduota Klaipėdai

Liko tik gražūs prisiminimai. „Tenka girdėti nemažai gerų žodžių apie „Bangos" meistrų kolektyvą - sveiką savo dvasia, kultūringą", - yra sakęs FIFA arbitras, SSRS futbolo federacijos darbuotojas Tabakovas. „Banga" - tvirtų kaip ąžuolai vyrų kolektyvas, puikių fizinių duomenų, drausmingas ir darnus, didelių potencinių jėgų, ateityje gali daug pasiekti. „Banga" - Lietuvos futbolo ateitis, reikia ja rūpintis ir saugoti", - teigė Vytautas Saunoris, 1961 m. buvęs Kauno komandos treneris.

Apie „Bangos" išnykimo priežastis 1964 m. „Kauno tiesoje" rašė būsimas FIFA teisėjas K.Andziulis: „Jaunas kolektyvas teikė nemažai vilčių, bet visus trejus gyvavimo metus niekaip neišdegdavo su finansiniu planu. Komanda nesurinkdavo tiek lėšų, kiek reikalinga jos kelionėms, inventoriui įsigyti ir pan. Be to, nelabai miesto sportinės organizacijos ir rūpinosi savo reprezentacine futbolo komanda. Ji buvo lyg pavainikis vaikas... Mes didžiavomės „Bangos" komanda, kurią sudarė puikūs vaikinai."

„Bangai" iškėlus baltą vėliavą, susigriebė Kauno kompartijos vadovai, kurie meistrų komandą bandė įpiršti Politechnikos institutui. Nepavykus, tuoj pat atsirado nauja šeimininkė - Klaipėda. Ji gėdos Lietuvai nepadarė - antroji Lietuvos futbolo rinktinė ne tik tapo pirmosios rezervo baze, bet ir išgarsino Klaipėdą savo laimėjimais (1964 ir 1985 m. iškovoti kelialapiai į aukštesnę lygą).

1962 m. išnyko Kauno „Bangos" meistrų komanda, bet neišnyko jos darbai, gilūs pėdsakai. 1963 m. Vilniaus „Žalgiryje" žaidė 10 bangiečių - V.Žitkus, P.Jegorovas, R.Biliūnas, G.Kalėdinskas, B.Zelkevičius ir kiti. Naujoje Klaipėdos „Granito" meistrų komandoje bangiečių buvo septyni.

„Bangos" vaisiai yra ne tik žaidėjai. Ji tapo ir būsimų meistrų komandų trenerių pradinio rengimo mokykla. Trenerio kelią pasirinko 10 buvusių bangiečių. Be pagarsėjusių G.Kalėdinsko ar B.Zelkevičiaus, daugelio trofėjų savininkais tapo H.Markevičius, F.Finkelis, P.Grigonis. Juos drįstu įvardinti Vilniaus „Žalgirio" didžiųjų pergalių bendraautoriais.

Respublik
Pranešimai: 8577
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Tarybų Lietuvos futbolas

2021 Sau 27 16:16

Tarybų Lietuva 1980 - 07. Žalgiris - 80
https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/956 ... algiris-80

Respublik
Pranešimai: 8577
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Tarybų Lietuvos futbolas

2021 Kov 29 05:01

Kurorto reikalai ir futbolas ėjo lygia greta…
http://www.gyvenimas.eu/2020/11/06/kuro ... gia-greta/

Taip susiklostė, kad šiame straipsnelyje minimi du jubiliejai, kurie apima daugelio žmonių likimus. Šiemet minime mūsų valstybės savivaldos 30-metį, kuris įprasmina pažinimo ir išbandymų kelią, Lietuvos žmonių savarankiškumo bei pasiaukojimo laikmetį, stengiantis sukurti tvirtą visuomenę ir savo ateitimi tikinčią jaunąją kartą. Kitas gražus jubiliejus susijęs su vienos visuomeninio gyvenimo srities – sporto – profesionalo vardu.

Nepameluosiu sakydamas, kad sovietmečiu, šaltojo karo ir ginklavimosi tarp Rytų ir Vakarų varžybų laikotarpiu piliečiai „garą“ nuleisdavo sporto srityje. Olimpinės žaidynės buvo tapusios savotiška „kovos arena“ tarp dviejų politinių stovyklų, nes idėjinėje plotmėje tas, kuris iškovodavo daugiausia medalių, triumfuodavo, skambant tos šalies himnui, ir jausdavosi morališkai stipresnis už savo priešininką.

Iki pat Lietuvos atgimimo tautinė ir idėjinė kova vyko ir futbolo srityje. Pasklaidykime to meto „Sporto“ laikraščio puslapius. Oficialiame pranešime „Lietuvos teisėjų pozicija“ („Sportas“, 1990.04.07) LFS teisėjų kolegijos pirmininkas, Pabaltijo čempionato vyr. teisėjas, birštonietis iš Šančių Alius Gorinas, išsakydamas savo poziciją, viešai paskelbė: „Lietuvos futbolo teisėjų kolegija atsakingu Tautai momentu savo veiklą glaudžiai sieja su esama situacija. TSRS čempionatuose ir turnyruose, mokomose stovyklose ir seminaruose nedalyvausime. Planuojame įsteigti ir patvirtinti aukščiausią Lietuvos Respublikos futbolo teisėjų kategoriją – Tautinę“.

Pačio Aliaus Gorino sportinė karjera prasidėjo Kaune – Šančiuose. Pradžioje jis buvo mėgėjiškos komandos vartininkas, o vėliau – daug metų žaidė futbolą Kauno „Kotono“ komandoje. Mokydamasis Kauno medicinos akademijoje, žaidė dešiniuoju puolėju šios aukštosios mokyklos futbolo komandoje.

Vėliau, dirbdamas Elektrėnuose, žaidė vietos „Energijos“ futbolo komandoje iki tol, kol likimas gabaus, principingo ir užsispyrusio vadovo neatplukdė į Birštoną…

Nuo 1972 metų Aleksandras Gorinas paskiriamas vadovauti Birštono „Versmės“ sanatorijai, tuomet daugiausia jo pastangomis kurorte ir buvo suburta „Versmės“ futbolo komanda, kurioje ir jam pačiam teko žaisti.

Reikia prisiminti ir kitą Birštono futbolo entuziastą – statistą, šviesios atminties Vincą Laukevičių, vadovavusį „Šarūno“ sporto klubui. Prieškariu buvęs Birštono futbolo komandos kapitonas Vincas Laukevičius nuo 1964 iki 1971 metų vadovavo Birštono „Tulpės“ vyrų futbolo komandai, kuri 1966–1967 metais iškovojo Prienų rajono pereinamąją taurę. Sporto komiteto pirmininko pareigas tuomet užėmė birštoniškis Šarūnas Grinkevičius. Pradžioje saugoti Birštono futbolo komandos vartus buvo patikėta dviems vartininkams, tai – Viliui Pranckevičiui ir Petrui Albertavičiui.

Vilius Pranckevičius buvo labai gerų fizinių duomenų: aukštas ir greitas, tad, kai reikėdavo ginti vartus, užimdavo vartininko vietą, o įprastai žaidė puolime. Nuolatiniu vartininku buvo Petras Albertavičius. Iš tų 1966–1967 metų dar likusios nuotraukos, jos spausdintos laikraščio „Gyvenimas“ straipsnyje „Birštono futbolui – 70 metų“ (2004 m. sausio 10 d.), kurį parašėme kartu su A.Gorinu. Tarp gyvųjų jau nebėra Viliaus Pranckevičiaus, Romo Polekausko, Vacio Lankevičiaus, komandos vadovo Vinco Laukevičiaus, Petro Albertavičiaus ir Romo Tankevičiaus.

Mūsų rajone futbolas buvo labai populiarus ir užėmė svarbią vietą jo mėgėjų, ir ne tik jų, gyvenime, darė įtaką netgi kai kurioms gyvenimiškoms situacijoms. Tikslinant kai kuriuos su minima 1966–1967 metų nuotrauka susijusius Birštono „Tulpės“ futbolo komandos vyrų prisiminimus, likimas mane atvedė pas šios komandos žaidėjo Vacio Lankevičiaus (dirbusio Birštono turistinėje bazėje, o vėliau – Prienuose vairuotoju) žmoną Reginą. Moteris, prisimindama jaunystę ir savo vyrą, papasakojo, kad jiems trumpai padraugavus Vacius jai pasipiršo, o ji pasimetė, tad patarimo kreipėsi į savo seserį. Ši, išgirdusi klausimą, ką daryti, ekspromtu išpyškino: „Tekėk, nes jis labai gerai žaidžia futbolą…“

Paveikslėlis

Kuomet nuo 1972 metų sanatorijai „Versmė“ pradėjo vadovauti A.Gorinas, dauguma futbolą žaidusių vyrų jau buvo pakeitę darbovietes ir gyvenamąsias vietas, tad vadovas su bendraminčiais subūrė naują futbolo komandą. Pats A.Gorinas nuo 1978 metų teisėjavo futbolo varžybose, nuo 1981 m. – SSRS čempionatuose, o nuo 1986 m. – aukščiausioje futbolo lygoje.

Iš laikraščio „Tiesa“ straipsnio „Temidė futbolo aikštėje“ (1987 m. rugsėjo 29 d. Nr.225 (13544) matyti, kad Alius Gorinas tais metais jau buvo Lietuvos TSR futbolo teisėjų kolegijos pirmininkas, sąjunginės kategorijos teisėjas. Vlado Janiūno straipsnyje „Keistuolis iš Šančių“ („Sportas“, str. „Futbolo savaitė“, 2000 11 10) patvirtinta, kad „Aleksandras Gorinas: Lietuvos futbolo teisėjų asociacijos prezidentas, LFF reikalų tvarkytojas“.

Vadovaudamas sanatorijai „Versmė“ ir būdamas išrinktas Birštono miesto deputatu A.Gorinas turėjo daug planų ir idėjų, kaip sukurti žmonėms naujų darbo vietų ir pritraukti į Birštoną jaunimą, pastatyti jiems butų. Dirbdamas kartu su energingu pavaduotoju birštoniečiu Vytautu Jonu Tankevičiumi ir kitais administracijos darbuotojais, jis nemažai nuveikė dėl birštoniečių. Įvykus „pertvarkai“, nušalinus gabius sanatorijos „Versmė“ administracijos darbuotojus nuo pareigų, minėti planai ir idėjos žlugo. 2000 m. lapkričio 11 d. Nr.88 (8346) straipsnyje „Meteoras Birštone“ tvirtinau, kad „istorijos ratą į priekį suka asmenybės. Žmogaus gyvenimas matuojamas ne nugyventu amžiumi, bet paliktais po savęs darbais. Tokie žmonės, kaip meteorai danguje, blyksėdami nušviečia mums kelią ir išlieka atmintyje“.

Kraštiečių vardu 80-mečio proga sveikinu energingą ir nuoširdų žmogų – Alių Goriną, atidavusį daug jėgų ir pastangų, propaguojant Lietuvos ir Birštono sportą, nemažai prisidėjusį prie kurorto vizijos kūrimo. Linkiu jam geros sveikatos ir neblėstančio optimizmo.

Pagarbiai –
Humanitarinės asociacijos vardu
birštonietis Jonas Raiskas

Respublik
Pranešimai: 8577
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Tarybų Lietuvos futbolas

2021 Gru 01 08:25

Legendinis Kretingos „Minijos“ kapitonas Ramutis Trumpenskas
https://ve.lt/gyvenimas/legendinis-kret ... rumpenskas

Sužibus vilčiai, kad Kretinga neužilgo gali turėti naujai rekonstruotą stadioną, prisiminkime tuos legendinės „Minijos“ futbolininkus, kurių žaidimas XX a. 7–8 dešimtmečiais į senąjį Kretingos stadioną sutraukdavo tūkstantines žmonių minias.

Vienas jų – legendinis kapitonas puolėjas-snaiperis Ramutis Trumpenskas (1939–1993).

Gimęs 1939 metais dar nepriklausomoje Lietuvoje Pakruojo apskrities Linkuvos miestelyje Salomėjos ir Broniaus Trumpenskų šeimoje, kurioje, be jo, dar augo 2 seserys, mokslų siekė Linkuvos vidurinėje mokykloje.

Guvus berniukas nuo pat mažens pamėgo ne tik gainioti su draugais futbolo kamuolį, bet mokykloje dalyvaudavo ir užklasinėje veikloje. Šiuo metu Kretingoje gyvenanti iš Linkuvos kilusi pedagogė Stasė Rutkevičiūtė Slušnienė (gim. 1940 m.) savo archyve saugo P. Maliarevskio pjesės „Ropelė“ knygelę, kurioje ranka rašalu įrašyta, kad apie 1952 m. šios mokykloje suvaidintos pjesės vieną herojų šunelį sargį įkūnijo VI b klasės mokinys R. Trumpenskas.

Kadangi miestelyje futbolo mokyklos nebuvo, jo vaikai kamuolį savarankiškai vaikydavo miestelio pakraštyje buvusiame kukliame stadione.

Trumpenskų šeimos archyve saugomas Linkuvos rajono Žeimelio žemės ūkio mechanizatorių mokyklos baigimo atestatas Nr. 1170, kuriame rusų kalba parašyta, kad Ramutis Liudvikas Trumpenskas, Broniaus nuo 1957 m. vasario 28 d. iki 1958 m. sausio 14 d. mokėsi šioje mokykloje ir jam po jos baigimo suteikta trečios kategorijos šaltkalvio kvalifikacija.

Žeimelio miestelis iki karo Šiaurės Lietuvoje garsėjo savo futbolo tradicijomis, kurios buvo tęsiamos ir pokario metais, tad, besimokydamas šioje mokykloje, R. Trumpenskas po pamokų aktyviai žaidė futbolą, stebindamas aplinkinius greičiu ir mokėjimu mušti įvarčius.

Po mokyklos baigimo jis buvo paimtas į sovietinę armiją ir 3 metus praleido Uralo Nižnij Tagilo mieste įsikūrusiame tankų dalinyje, kur taip pat aktyviai žaidė futbolą ir kaip geriausias žaidėjas, teisingas ir turintis autoritetą buvo išrinktas komandos kapitonu.

Po tarnybos 1961 m. rudenį sugrįžęs į Lietuvą netrukus, 1962 m. pradžioje, R. Trumpenskas sukūrė šeimą su Maryte Draugelyte, kilusia iš Lazdijų krašto, su kuria jis savo sesers Bronės dėka romantišką draugystę užmezgė dar tarnaudamas sovietinėje armijoje, su ja susirašinėdamas laiškais.

Gilias futbolo tradicijas nuo 1923 m. puoselėjusioje Kretingoje futbolo atgimimo pradžia sietina su į Kretingą po Panevėžio hidromelioracijos technikumo baigimo 1958 m. pagal paskyrimą atvykusiu dirbti Algimantu Lučinavičiumi (1933–2009).

Jis tuo metu buvo žinomas visoje Lietuvoje puolėjas-snaiperis, 1956 m. Lietuvos A klasės futbolo pirmenybėse atstovaudamas Panevėžio MSK komandai, per 22 rungtynes įmušęs 28 įvarčius, ir šis pirmenybių rekordas buvo pagerintas tik 2012 m. Įsiliejęs į tuometinę „Melioratoriaus“ komandą, ją gerokai sustiprino.

1958 m. „Tiesos“ taurės skandalingame finale Kretingoje, rungtynes stebint 7 tūkst. žiūrovų, tik po pratęsimo, kurį teko žaisti po abejotino teisėjų sprendimo pačioje rungtynių pabaigoje iš baudinio pelnyto išlyginamojo varžovų įvarčio 3:3, 3:5 buvo pralaimėta klubinei Vilniaus „Spartako“ komandai, kurioje žaidė ir keli visoje Lietuvoje garsūs futbolo meistrai.

A. Lučinavičius šiose rungtynėse įmušė 2 įvarčius, kai 1960–1961 m. futbolo A klasės pirmenybėse atstovaudamas jau „Laisve“ pervadintai Kretingos futbolo komandai, per 23 rungtynes įmušęs 22 įvarčius, tapo rezultatyviausiu pirmenybių žaidėju.

Tvirtai sudėtas, turėjęs nepaprastą „uoslę“ įvarčiams puolėjas savo rezultatyviu žaidimu paskatino Kretingoje futbolą pradėti žaisti ne vieną vaiką ar jaunuolį. XX a. 7-o deš. pradžioje Kretingos rajono valdžia, įmonių vadovai ir pavieniai futbolo entuziastai dėjo daug pastangų, kad čia atsirastų pajėgi futbolo komanda, nes 1961–1962 m. šalies A klasės futbolo pirmenybėse „Laisvės“ („Minijos“) užimta 19-a vieta jų netenkino.

Iš kitur atvykstantiems pajėgiems žaidėjams iš karto būdavo skiriami butai, kas tuo metu buvo didžiulė vertybė, nes eiliniams žmonėms „valdiškų“ butų tekdavo laukti ilgai, o didžiuosiuose šalies miestuose – ir kelis dešimtmečius.

R. Trumpensko vyresnės sesers Bronės teigimu, jos brolį, neseniai sukūrusį šeimą, kaip perspektyvų futbolininką Kretingos rajono sporto vadovams rekomendavo 1962 m. į Kretingą atvykęs iš Linkuvos kilęs futbolo vartininkas Algis Badaras, su R. Trumpensku palaikęs draugiškus ryšius.

Nors jis turėjo ir daugiau pasiūlymų – net iš Vilniaus, galimybė įsikurti pajūrio mieste 2-jų kambarių bute valdžios žmonėms skirtame „Kremliaus“ name Vilniaus gatvėje nulėmė jo ir žmonos Marytės pasirinkimą.

Paveikslėlis
Po treniruotės galima ir pašėlioti. Iš kairės A. Badaras, R. Trumpenskas, R. Skurvydas. Už jų su „Minijos“ komandos dovana popierinėje dėžėje išlydimas į Panevėžį A. Lučinavičius. 1962 m. birželis.
Netrukus čia įsikūrė ir į Kretingą pagal R. Trumpensko rekomendaciją atvykęs dar vienas linkuvietis Stasys Bajelis (1940–2008), žaidęs atakuojančiojo kairiojo saugo pozicijoje ir savo jėga, veržlumu, ištverme ir gebėjimu organizuoti žaidimą tikęs kretingiškiams.

Tų pačių metų rudenį į Kretingą pagal paskyrimą atvykus dirbti treneriu ir žaisti futbolą Kauno kūno kultūros instituto absolventui diplomuotam treneriui, 1962 m. su Kauno „Atleto“ komanda šalies čempionu tapusiam Algirdui Andriuškevičiui, žaidusiam dešiniuoju krašto puolėju, susiformavo „Minijos“ komandos smogiamasis branduolys, padedant vietinių futbolo mokslus žvyrduobėje išėjusių kretingiškių, savo brandžiu žaidimu lėmęs tolesnę komandos sėkmę.

Vietos valdžios rūpesčiu R. Trumpenskas buvo įdarbintas Kretingos statybos-remonto valdyboje meistru, o S. Bajelis tapo Kretingos rajono vykdomojo komiteto pirmininko futbolo entuziasto Leono Grigaliaus asmeniniu vairuotoju. 1962–1963 m. sezoną Kretingos „Minija“ A lygoje užėmė garbingą IV vietą, į priekį praleidusi tik šalies čempione tapusią Panevėžio „Statybą“, kurioje rezultatyviu žaidimu žibėjo į savo gimtąjį miestą iš Kretingos sugrįžęs A. Lučinavičius ir 2 Kauno komandas – „Politechniką“ ir „Inkarą“. 1964 m. pavasarį prasidėjęs Lietuvos futbolo sezonas Kretingos „Minijai“ tapo auksiniu.

Savo gretas sustiprinusi Nemirsetoje sovietinėje armijoje tarnavusiu patikimu vartininku iš Latvijos Ausekliu Birgeliu „Minija“ iškovojo „Tiesos“ laikraščio taurę ir šalies čempionato bronzos medalius.

1964 m. rugsėjo 13 d. įvykęs „Tiesos“ taurės finalas tarp Kretingos „Minijos“ ir Klaipėdos „Baltijos“ visiems laikams įėjo į šalies futbolo ir rajono sporto istoriją.

Rungtynes stebint 5 tūkst. žiūrovų, kai Kretingoje gyventojų buvo apie 10 tūkst., „Minijos“ komanda pasirinko gynybinę taktiką, pirmiausia pasirūpindama savo vartų saugumu. Jos ginklas – greitos kontratakos, kurių smaigalyje buvo greitasis centro puolėjas R. Trumpenskas, suveikė jau rungtynių pradžioje.

Kaip rašė „Tiesos“ spec. korespondentas Mindaugas Barysas, „R. Trumpenskas – statybos-remonto valdybos meistras ir finale pasirodė meistras pasiekti įvarčius, kurie į „Baltijos“ vartus krito vienas po kito 9-ą ir 10-ą rungtynių minutę po jo taiklių smūgių.

Kadangi klaipėdiečiai lengvai nepasidavė, rungtynės buvo atkaklios iki pat rungtynių pabaigos, jiems pelnius 2 įvarčius, o kretingiškiams atsakius 3-iuoju, apie kurį M. Barysas rašė: „S. Bajelis, dirbantis automobilio vairuotoju, po kampinio krisdamas galva nuvairavo kamuolį į priešininkų vartus.“

Po atkaklių rungtynių, pasibaigusių rezultatu 3:2 „Minijos“ naudai, visi jos žaidėjai buvo apdovanoti ąžuolo vainikais ir garbės raštais, o komandos kapitonas R. Trumpenskas dar ir savo pusantrų metų dukters Esmeraldos bučiniu“, – „Sporto“ laikraštyje rašė jo žurnalistas Virgilijus Mundrys.

Šią „Minijos“ pergalę šventė visa Kretinga, kai netrukus ji šalies A klasės pirmenybėse iškovojo III vietą, per 30 rungtynių įmušusi 59 įvarčius, iš kurių 25 pelnė R. Trumpenskas, tik vienu įvarčiu nusileidęs rezultatyviausiam pirmenybių žaidėjui. Šio jo unikalaus pasiekimo niekas iš „Minijos“ žaidėjų iki šiol nepagerino, ir vargu ar artimiausiu metu kas nors tai gali padaryti.

Paveikslėlis
„Minijos“ komanda po apdovanojimo 1964 m. gruodžio 26. 1-oje eilėje iš kairės: Kazimieras Mačiulskis, laikraščio ,,Sportas” redaktoriaus pavaduotojas Algirdas Kazilionis, Stasys Bajelis, Algirdas Andriuškevičius, Kretingos rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Aloyzas Opulskis, Romualdas Skurvydas, Ramutis Trumpenskas. 2-je eilėje Eduardas Milius, Vytautas Vilkas, Vladas Eitavičius, Vaclovas Brazdeikis, Romas Šalnis, Auseklis Birgelis, Stasys Galdikas, Edvardas Valatka
Ypač artima draugystė R. Trumpenską siejo su A. Badaru. Deja, tuo metu, kai Kretingos „Minija“ skynė pergales, jis, buvęs šios komandos vartininkas, tarnavo sovietinės armijos dalinyje tolimojoje Kuboje, kur taip pat aktyviai žaidė futbolą, mokydamas vietos futbolininkus futbolo gudrybių. Iš ten į Kretingą ir atgal skriedavo laiškai ir nuotraukos. Juose bičiuliai dalindavosi savo pasiekimų futbole ir gyvenimo naujienomis.

R. Trumpensko vaikai duktė Esmeralda (gim. 1963) ir sūnus Rytis (gim. 1967 m.) prisimena to meto gyvenimą Kretingoje, kai žmonės gyveno kukliai, bet draugiškai. Jų šeimai vienai pirmųjų mieste įsigijus televizorių, nes mama dirbo universalinėje parduotuvėje, jų bute žiūrėti transliuojamų futbolo rungtynių rinkdavosi kiti komandos nariai, čia vykdavo draugiški pasisėdėjimai, diskusijos ir rungtynių aptarimai. Vaikai šiltai prisimena savo tėvą, gyvenusį futbolu, mylėjusį savo vaikus, mėgusį namuose meistrauti – iš medžio daryti paukščiams inkilus ir lesyklėles.

Jo sėkminga futbolininko karjera nutrūko po 1971 metų futbolo sezono, kai per rungtynes gauta sunki kojos trauma privertė tai padaryti, nors jam tada buvo tik 32-eji metai ir jis buvo dar pilnas jėgų ir noro žaisti futbolą. R. Trumpenskas, ir baigęs karjerą, nuo futbolo nenutolo, lankėsi „Minijos“ rungtynėse, kurį laiką buvo ir komandos vadovas.

1977 m. svarstant nesėkmingą „Minijos“ sezoną šalies aukščiausioje lygoje, jis, kaip komandos vadovas, taip atsiliepė apie savo kartos žaidėjų atsidavimą futbolui:

„Aš pats žaidžiau „Minijoje“ nuo 1962 iki 1971 metų. Tuo metu mūsų komanda buvo viena stipriausių respublikoje. Prisimenu, beveik nė viena komanda, kovojusi su mumis, nesitikėdavo lengvos pergalės. Ir mums nebuvo lengva. Dirbdavome, kiek galėdavome. Treniruotės vykdavo kone kiekvieną dieną. Nežiūrėdavome, vasara ar žiema, kuo daugiau laiko stengdavomės praleisti lauke. Ir tie apšilimai būdavo panašūs į tikrų sportininkų apšilimą. Nuveš, būdavo, iki Palangos, o iš ten – bėgte į namus. Žinojome kiekvieną kalvą, kiekvieną takelį. Užtat ir savo darbo vaisiais galėjome didžiuotis.“

Nors savo 1964 m. pasiekimų „Minija“ daugiau nebepakartojo, ji 1967 m. šalies čempionate užėmė V vietą,1970 m. žaidė „Tiesos“ taurės finale, kur po 2 rungtynių nusileido Kėdainių „Nevėžiui“, o 1971 m. čempionate užėmė garbingą IV vietą.

Iš komandos pasitraukus R. Trumpenskui, „Minija“ jau niekada nepasiekė buvusių aukštumų, o vėliau, iškritus iš aukščiausiosios lygos, žaidė įvairiose žemesnėse lygose. R. Trumpenskas šį pasaulį paliko gana anksti, tik perkopęs savo gyvenimo penktąją dešimtį, pakirstas staigios ir klastingos ligos.

Deja, iki šiol legendinės „Minijos“ reikšmė Kretingai ir jos žmonėms nėra deramai įvertinta, o prie futbolo prisišlieję veikėjai norėjo net ir „Minijos“ pavadinimą pelningai parduoti, nors jis visiems laikams priklauso neseniai mus palikusiam šviesaus atminimo futbolininkui kretingiškiui Romualdui Skurvydui (1942–2021), 1962 m. žaidusiam „Laisvės“ futbolo komandoje ir pasiūliusiam ją pavadinti „Minijos“ vardu.

Žymiausias Lietuvos futbolo statistikas, jam paskyręs visą savo gyvenimą, apie futbolą išleidęs 0nemažai knygų Gediminas Kalinauskas prisimena, kad dėl tokių mielą akiai technišką futbolą demonstravusių pajėgių rajoninių komandų, kaip Kretingos „Minija“, ir kitų, kur žaisdavo daugiausia vietiniai žaidėjai, jis stengdavosi kartais net ir per vieną dieną apsilankyti 4-iuose Vilniaus stadionuose, kur vykdavo aukščiausiosios lygos rungtynės, nors tai buvo pakankamai sudėtinga ir užimdavo visą jo laisvalaikį.

O „Miniją“ jis atsimena kaip savitą stilių ir braižą bei kietą žemaitišką charakterį turėjusią komandą, jos trenerį ir žaidėją Algirdą Andriuškevičių, jos lyderius puolėjus snaiperius R. Trumpenską ir Eduardą Milių, šalies aukščiausios lygos pirmenybėse pelniusius per 110 įvarčių.

Tikros futbolo šventės buvo to meto rungtynės, kuriose dalyvaudavo Lietuvoje išugdyti vietiniai futbolininkai, kai dabar net ir rajonų komandose vietinių žaidėjų tik vienas kitas, tad Lietuvos futbolo regresas yra akivaizdus.

Rekonstravus šiandien apleistą Kretingos gėda vadinamą stadioną, jame turėtų būti įamžintas legendinės Kretingos „Minijos“ komandos atminimas ir jos pasiekimai, o bevardė šalia naujosios dirbtinės dangos futbolo aikštės esanti gatvelė – pavadinta R. Trumpensko vardu, taip įamžinant tuos, kurių žaidimas kretingiškiams teikdavo džiaugsmą, o kiekvienos futbolo rungtynės Kretingoje buvo tikra šventė.

Respublik
Pranešimai: 8577
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Tarybų Lietuvos futbolas

2022 Rgs 13 21:58

Pagerbė FK „Nevėžis“ čempionus
https://rinkosaikste.lt/pagerbe-fk-nevezis-cempionus/
2022-05-23

Šeštadienį Kėdainių stadione prieš Optibet Pirmos lygos rungtynes „Nevėžis“ – „Atmosfera“ buvo pagerbti FK „Nevėžis“ čempionai: apdovanoti 1972 m. sezono futbolininkai, prieš 50 metų iškovoję čempionų vardus.

1972 metų sezoną „Nevėžio“ komanda iš esmės buvo naujai organizuota. Ją papildė kauniečiai A. Katavičius, J. Rakauskas, R. Garkauskas, buvę Vilniaus „Žalgirio“ ir Klaipėdos „Atlanto“ meistrų komandų žaidėjai A. Paškevičius ir J. Stankus.

„Nevėžis“ kartu su Alytaus „Dainava“ ryškiai lenkė likusias komandas, bet kėdainiškių rodikliai buvo šiek tiek geresni. Individualiai geriausią laiką parodė J. Rakauskas.

Paskelbtame 1972 m. geriausių 33 Lietuvos futbolininkų sąraše vėl buvo gausu kėdainiškių. Pirmaisiais įrašyti A. Paškevičius (kairysis vidurio puolėjas), R. Garkauskas (dešinysis saugas) ir J. Stankus (vidurio saugas), antruoju – S. Grigaitis (kairysis gynėjas), tarp trečiųjų – E. Zdanavičius (dešinysis gynėjas) ir A. Katavičius (kairysis puolėjas).

1972 m. sezono „Nevėžio“ sudėtis: Andrius Paškevičius, Algimantas Gricius, Jonas Stankus, Juozas Vaitkevičius, Edvardas Zdanavičius, Stasys Grigaitis, Romualdas Garkauskas, Aleksas Šalkauskas, Juozas Rakauskas, Edvardas Žukas, Antanas Katavičius, Henrikas Jankauskas, Virginijus Petrauskas , Jonas Jasaitis, Jonas Staniulis, Valerijus Stanaitis, Vincas Paura, Mykolas Beržinskas, Remigijus Pjachnas, Adolfas Sidabras, Simas Krikštūnas. Treneris Henrikas Markevičius.

Grįžti į