„Bangos” palikimas Lietuvos futbolui
https://www.respublika.lt/lt/naujienos/ ... _futbolui/
Algirdas KLIMKEVIČIUS
Šiemet sukako 60 metų nuo antrosios meistrų komandos Lietuvoje - Kauno „Bangos" - įkūrimo. Ji buvo tarsi neoficiali antroji respublikos rinktinė ir turėjo ruošti rezervą reprezentaciniam Vilniaus klubui. Nors „Banga" gyvavo tik kelerius metus, savo užduotį ji bent iš dalies įvykdė. Daug komandos žaidėjų persikėlė į Vilniaus „Žalgirį", kai kurie tapo garsiais treneriais.
Nuo žemiausios grandies
Norint suprasti, ką antroji meistrų komanda reiškė Lietuvai ir kodėl jos reikėjo, reikia bent keliais štrichais apžvelgti sovietinio futbolo raidą. SSRS futbolas, kaip ir visa šalis, gyvavo izoliacijos sąlygomis - ilgai neturėjo ryšių su laisvuoju pasauliu, praktikoje patikrintos varžybų sistemos (dėl SSRS futbolo čempionų titulo kovodavo miestų rinktinės).
1936 m. SSRS Sporto komitetas, siekdamas pakelti futbolo žaidimo lygį ir masiškumą, sukūrė profesionalaus futbolo hibridą - „parodomąsias meistrų komandas". Pirmajame čempionate dalyvavo 28 komandos, tačiau dėl čempionės titulo varžėsi tik 7-4 iš Maskvos, 2 iš Leningrado ir 1 iš Ukrainos (Kijevo „Dinamo"). Varžybų sistema dažnai keitėsi, augo komandų skaičius. 1936 m. taurės varžybose žaidė 79 komandos, 1939 m. - jau 1765. Varžybos nenutrūko ir karo su Vokietija metais - 1942 m. surengtas Maskvos čempionatas ir kiti turnyrai.
1940 m. okupavus Lietuvą, sportas pertvarkytas minimaliai - nespėta jo integruoti į sąjunginę sistemą. Tai padaryta po pergalės prieš hitlerinę Vokietiją. 1946 m. Lietuvos futbolo rinktinė, kaip ir kitos Baltijos sesės, gavo „dovanėlę". Ji buvo įjungta į SSRS varžybų sistemos žemiausiąją grandį - III lygą. Latvijos ir Estijos rinktinės vilkėjo klubinių komandų - „Dinamo" - aprangą, o Lietuva žaidė rinktinės vardu. Didesnio pažeminimo nesugalvosi. Laisvos Lietuvos rinktinės žaidėjai - S.Skalskis, D.Ilgūnas, B.Galvičius, J.Šlyžius, H.Kersnauskas, V.Dzindziliauskas, V.Saunoris ir kiti rungtyniavo su Maskvos, Leningrado, Petrozavodsko gamyklų komandomis!
1947 m., panaikinus trečiąją grupę, Lietuvos rinktinė aprengta dinamiečių spalvomis ir perkelta į SSRS čempionato II grupės Centrinę zoną. Antrosios SSRS okupacijos pirmajame dešimtmetyje Lietuvos rinktinė, tapusi Vilniaus „Spartaku", geriausiai žaidė 1952 m., kai pateko į aukščiausiąją lygą. Jau 1953 m. su ja teko atsisveikinti.
Tribūnų nesulaukė
1960 m. įvyko eilinė SSRS futbolo sistemos reorganizacija - aukščiausioji lyga išplėsta iki 22 komandų. Vilniaus „Spartakas" tarp jų finišavo 20-oje vietoje. B klasė (antroji lyga) 1960 m. buvo išplėsta nuo 101 iki 142 komandų. Po vieną vietą skirta Lietuvai ir Estijai, Latvijai - dvi. Antrosios meistrų komandos, kaip netrukus parodė gyvenimas, tapo antrosiomis respublikų rinktinėmis. Lietuvoje kandidatu šiai vietai užimti be konkurencijos tapo Kaunas - nepriklausomybės laikų futbolo centras, 1947 m. pirmąją rinktinę perdavęs Vilniui.
Šią žinią iš „Kauno tiesos" 1960 m. sausio 8 d. sužinoję Kauno futbolo gerbėjai apsidžiaugė, o partiniai ir sporto funkcionieriai apsiblausė - iškilo nenumatyti rūpesčiai. Netrukus „Kauno tiesa" paskelbė žinutę, kuri gyva iki šiol: „Komanda vadinsis Kauno „Žalgiriu". Ryšium su tuo bus rekonstruotas KKI stadionas, kuriame vyks B klasės varžybos. Numatoma pastatyti gelžbetonio tribūnas, persirengimo kambarius. Šiems darbams jau yra asignuotos lėšos."
Pažadėta, kad B klasės pirmenybes kauniečiai stebės iš naujų tribūnų. Baigėsi žiema, o jokių ženklų apie stadiono rekonstrukcijos pradžią taip ir nesulaukta. Pagaliau balandžio 15 d. „Kauno tiesoje" prabilo KKI stadiono direktorius V.Želvys: „Pradėsime rudenį (rugsėjį)". Nuo to laiko prabėgo ne vienas, o dešimtys rugsėjų, bet iki šiol nėra nei žaliosios vejos, nei tribūnų.
Galvos skausmas užgriuvo ne tik sporto veikėjus, bet ir partinę valdžią. Jai reikėjo surasti komandos šeimininkus. 1960 m. sausio 15 d. „Kauno tiesa" paskelbė „Žalgirio" Centro tarybos pirmininko samprotavimus: „Noriu, kad meistrų komanda būtų prie „Inkaro" ir žaistų šios įmonės vardu. Prie „Inkaro" veiktų ir vaikų sporto mokyklos grupė. Ten augtų pamaina."
Komandos treniruotės numatytos sausio 20-21 d. Vasarį komanda turėjo išvykti į Klaipėdą ir ten susitikti su Kaliningrado „Baltika", Liepojos „Metalurgs" bei Rygos ekipa. Racionalu - „Inkaras" turėjo senas futbolo tradicijas, jo komandos tapo Lietuvos čempionėmis, taurės laimėtojomis. Tačiau nepagalvota, kad „Inkaro" stadionas (tiksliau - tik futbolo aikštė) neatitinka Maskvos keliamų reikalavimų - talpinti 10-15 tūkst. žiūrovų.
Be to, niekas nepaklausė, ar naujadaro norės įmonės vadovai. Pastariesiems paprieštaravus, meistrų komandos formavimas ir egzistencija patikėti Radijo gamyklai, kurios direktorius buvo futbolo gerbėjas. Komandai suteiktas „Bangos" vardas.
Studentų komanda
„Banga" tapo antrąja (neoficialia) Lietuvos futbolo rinktine, turėjusia rengti rezervą pirmajai, tai yra Vilniaus „Spartakui" (1962 m. tapusiam „Žalgiriu"), tuo metu buvusiam giliame nuosmukyje. 1957-1958 m. vilniečiai B klasės zoninėse varžybose užėmė 10-11 vietas. Po SSRS futbolo reformos, išplėtus A klasę iki 22 komandų, „Spartakas" 1960 ir 1961 m. joje užėmė 20-ąją vietą. 1962 m. jis liko 22-as ir iškrito į A klasės antrąjį pogrupį.
Tuometį bendrą Lietuvos futbolo nuosmukį atspindi Kauno „Bangos" 1961 m. pereinamosios rungtynės su respublikos čempionu Šiaulių „Elniu". Jos laimėtos 8:0 ir 3:0. O juk „Banga" vienoje iš B klasės zonų tebuvo 14-oje vietoje!
Visgi „Banga", kaip parodė gyvenimas, atgaivino sunykusios futbolo šaknis, įžiebė viltį šviesesnei ateičiai. „Bangos" gimtadieniu tapo 1960 m. vasario 3-ioji, kai į pirmąją treniruotę atvyko jaunas Politechnikos instituto dėstytojas L.Vaicekauskas, šio instituto studentai V.Jurevičius, E.Danilevičius, P.Siniakovas, Lietuvos žemės ūkio akademijos studentai E.Žemaitaitis ir R.Martinkaitis, Kūno kultūros instituto studentai P.Grigonis, A.Mickus, H.Janušauskas, R.Leščinskas, A.Špokas, K.Dimša. Šį studentų būrį papildė vartininkai - J.Vaitkevičius iš Mažeikių ir A.Gustaitis iš Marijampolės bei kaunietis A.Požėla.
Per pirmąjį sezoną komanda pasipildė Politechnikos instituto studentais Z.Žilinsku ir P.Jegorovu. Vyriausiojo trenerio pareigoms patvirtintas buvęs Vilniaus „Spartako" gynėjas P.Liutkevičius, jo asistentu - šių eilučių autorius, prieš tai dirbęs mokytoju ir sporto mokyklos treneriu. Žaidėjams ir treneriams buvo mokami 120-140 rublių dydžio sporto instruktorių (metodininkų) atlyginimai.
Banguota „Banga"
Kauno „Banga" - antroji Lietuvos futbolo rinktinė - debiutavo 1960 m. vasario 16 d. (įdomu, kad pirmosios rungtynės sutapo su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo data) mače su „Kauno audinių" komanda, kurį laimėjo 4:0. Bangiečiai ir kitose kontrolinėse rungtynėse žaidė sėkmingai - pasiektos trys pergalės ir vienerios lygiosios (1:1 su Vilniaus „Spartaku").
Tačiau pirmenybių pradžia Užkaukazėje buvo nesėkminga - Tbilisio „Lokomotiv" ir Jerevano „Burevestnik" komandoms pralaimėta vienodais rezultatais 0:3. Rungtynes Tbilisyje stebėjo net 20 tūkst. žiūrovų. Pirmieji taškai iškovoti žaidžiant namie - pasiektos lygiosios 1:1 su Gomelio „Lokomotiv" ir 2:1 įveikta Vitebsko „Krasnoje znamia". Banguotai „Banga" žaidė visus trejus gyvavimo metus (1960-1962 m.) - geriau namuose ir su kaimynais - latviais ar baltarusiais, bet labai prastai su komandomis iš Armėnijos, Gruzijos ar Azerbaidžano.
1960 m. užimta 11-oji, 1961 m. - 14-oji, o 1962 m. - 12-oji vieta. Per trejus gyvavimo metus „Banga" sužaidė 131 oficialias ir draugiškas rungtynes. 1960 m. bangiečiai dalyvavo ir vieneriose tarpvalstybinėse rungtynėse, kuriose nenusileido žinomai Čekoslovakijos ekipai „Nitra" - mačas baigėsi 1:1.
Kauno futbolo gerbėjai, taip ir nesulaukę „Bangos" sustiprėjimo, 1962 m. vėlyvą rudenį išgirdo, kad komanda likviduota. Taip pasielgta, nes „Banga" neįvykdė pagrindinių SSRS futbolo federacijos reikalavimų - nebuvo pastatytas 10-15 tūkst. vietų stadionas, komanda skendo skolose, buvo nerentabili.
Estafetė perduota Klaipėdai
Liko tik gražūs prisiminimai. „Tenka girdėti nemažai gerų žodžių apie „Bangos" meistrų kolektyvą - sveiką savo dvasia, kultūringą", - yra sakęs FIFA arbitras, SSRS futbolo federacijos darbuotojas Tabakovas. „Banga" - tvirtų kaip ąžuolai vyrų kolektyvas, puikių fizinių duomenų, drausmingas ir darnus, didelių potencinių jėgų, ateityje gali daug pasiekti. „Banga" - Lietuvos futbolo ateitis, reikia ja rūpintis ir saugoti", - teigė Vytautas Saunoris, 1961 m. buvęs Kauno komandos treneris.
Apie „Bangos" išnykimo priežastis 1964 m. „Kauno tiesoje" rašė būsimas FIFA teisėjas K.Andziulis: „Jaunas kolektyvas teikė nemažai vilčių, bet visus trejus gyvavimo metus niekaip neišdegdavo su finansiniu planu. Komanda nesurinkdavo tiek lėšų, kiek reikalinga jos kelionėms, inventoriui įsigyti ir pan. Be to, nelabai miesto sportinės organizacijos ir rūpinosi savo reprezentacine futbolo komanda. Ji buvo lyg pavainikis vaikas... Mes didžiavomės „Bangos" komanda, kurią sudarė puikūs vaikinai."
„Bangai" iškėlus baltą vėliavą, susigriebė Kauno kompartijos vadovai, kurie meistrų komandą bandė įpiršti Politechnikos institutui. Nepavykus, tuoj pat atsirado nauja šeimininkė - Klaipėda. Ji gėdos Lietuvai nepadarė - antroji Lietuvos futbolo rinktinė ne tik tapo pirmosios rezervo baze, bet ir išgarsino Klaipėdą savo laimėjimais (1964 ir 1985 m. iškovoti kelialapiai į aukštesnę lygą).
1962 m. išnyko Kauno „Bangos" meistrų komanda, bet neišnyko jos darbai, gilūs pėdsakai. 1963 m. Vilniaus „Žalgiryje" žaidė 10 bangiečių - V.Žitkus, P.Jegorovas, R.Biliūnas, G.Kalėdinskas, B.Zelkevičius ir kiti. Naujoje Klaipėdos „Granito" meistrų komandoje bangiečių buvo septyni.
„Bangos" vaisiai yra ne tik žaidėjai. Ji tapo ir būsimų meistrų komandų trenerių pradinio rengimo mokykla. Trenerio kelią pasirinko 10 buvusių bangiečių. Be pagarsėjusių G.Kalėdinsko ar B.Zelkevičiaus, daugelio trofėjų savininkais tapo H.Markevičius, F.Finkelis, P.Grigonis. Juos drįstu įvardinti Vilniaus „Žalgirio" didžiųjų pergalių bendraautoriais.
Re: Tarybų Lietuvos futbolas
Kurorto reikalai ir futbolas ėjo lygia greta…
http://www.gyvenimas.eu/2020/11/06/kuro ... gia-greta/
Taip susiklostė, kad šiame straipsnelyje minimi du jubiliejai, kurie apima daugelio žmonių likimus. Šiemet minime mūsų valstybės savivaldos 30-metį, kuris įprasmina pažinimo ir išbandymų kelią, Lietuvos žmonių savarankiškumo bei pasiaukojimo laikmetį, stengiantis sukurti tvirtą visuomenę ir savo ateitimi tikinčią jaunąją kartą. Kitas gražus jubiliejus susijęs su vienos visuomeninio gyvenimo srities – sporto – profesionalo vardu.
Nepameluosiu sakydamas, kad sovietmečiu, šaltojo karo ir ginklavimosi tarp Rytų ir Vakarų varžybų laikotarpiu piliečiai „garą“ nuleisdavo sporto srityje. Olimpinės žaidynės buvo tapusios savotiška „kovos arena“ tarp dviejų politinių stovyklų, nes idėjinėje plotmėje tas, kuris iškovodavo daugiausia medalių, triumfuodavo, skambant tos šalies himnui, ir jausdavosi morališkai stipresnis už savo priešininką.
Iki pat Lietuvos atgimimo tautinė ir idėjinė kova vyko ir futbolo srityje. Pasklaidykime to meto „Sporto“ laikraščio puslapius. Oficialiame pranešime „Lietuvos teisėjų pozicija“ („Sportas“, 1990.04.07) LFS teisėjų kolegijos pirmininkas, Pabaltijo čempionato vyr. teisėjas, birštonietis iš Šančių Alius Gorinas, išsakydamas savo poziciją, viešai paskelbė: „Lietuvos futbolo teisėjų kolegija atsakingu Tautai momentu savo veiklą glaudžiai sieja su esama situacija. TSRS čempionatuose ir turnyruose, mokomose stovyklose ir seminaruose nedalyvausime. Planuojame įsteigti ir patvirtinti aukščiausią Lietuvos Respublikos futbolo teisėjų kategoriją – Tautinę“.
Pačio Aliaus Gorino sportinė karjera prasidėjo Kaune – Šančiuose. Pradžioje jis buvo mėgėjiškos komandos vartininkas, o vėliau – daug metų žaidė futbolą Kauno „Kotono“ komandoje. Mokydamasis Kauno medicinos akademijoje, žaidė dešiniuoju puolėju šios aukštosios mokyklos futbolo komandoje.
Vėliau, dirbdamas Elektrėnuose, žaidė vietos „Energijos“ futbolo komandoje iki tol, kol likimas gabaus, principingo ir užsispyrusio vadovo neatplukdė į Birštoną…
Nuo 1972 metų Aleksandras Gorinas paskiriamas vadovauti Birštono „Versmės“ sanatorijai, tuomet daugiausia jo pastangomis kurorte ir buvo suburta „Versmės“ futbolo komanda, kurioje ir jam pačiam teko žaisti.
Reikia prisiminti ir kitą Birštono futbolo entuziastą – statistą, šviesios atminties Vincą Laukevičių, vadovavusį „Šarūno“ sporto klubui. Prieškariu buvęs Birštono futbolo komandos kapitonas Vincas Laukevičius nuo 1964 iki 1971 metų vadovavo Birštono „Tulpės“ vyrų futbolo komandai, kuri 1966–1967 metais iškovojo Prienų rajono pereinamąją taurę. Sporto komiteto pirmininko pareigas tuomet užėmė birštoniškis Šarūnas Grinkevičius. Pradžioje saugoti Birštono futbolo komandos vartus buvo patikėta dviems vartininkams, tai – Viliui Pranckevičiui ir Petrui Albertavičiui.
Vilius Pranckevičius buvo labai gerų fizinių duomenų: aukštas ir greitas, tad, kai reikėdavo ginti vartus, užimdavo vartininko vietą, o įprastai žaidė puolime. Nuolatiniu vartininku buvo Petras Albertavičius. Iš tų 1966–1967 metų dar likusios nuotraukos, jos spausdintos laikraščio „Gyvenimas“ straipsnyje „Birštono futbolui – 70 metų“ (2004 m. sausio 10 d.), kurį parašėme kartu su A.Gorinu. Tarp gyvųjų jau nebėra Viliaus Pranckevičiaus, Romo Polekausko, Vacio Lankevičiaus, komandos vadovo Vinco Laukevičiaus, Petro Albertavičiaus ir Romo Tankevičiaus.
Mūsų rajone futbolas buvo labai populiarus ir užėmė svarbią vietą jo mėgėjų, ir ne tik jų, gyvenime, darė įtaką netgi kai kurioms gyvenimiškoms situacijoms. Tikslinant kai kuriuos su minima 1966–1967 metų nuotrauka susijusius Birštono „Tulpės“ futbolo komandos vyrų prisiminimus, likimas mane atvedė pas šios komandos žaidėjo Vacio Lankevičiaus (dirbusio Birštono turistinėje bazėje, o vėliau – Prienuose vairuotoju) žmoną Reginą. Moteris, prisimindama jaunystę ir savo vyrą, papasakojo, kad jiems trumpai padraugavus Vacius jai pasipiršo, o ji pasimetė, tad patarimo kreipėsi į savo seserį. Ši, išgirdusi klausimą, ką daryti, ekspromtu išpyškino: „Tekėk, nes jis labai gerai žaidžia futbolą…“
Kuomet nuo 1972 metų sanatorijai „Versmė“ pradėjo vadovauti A.Gorinas, dauguma futbolą žaidusių vyrų jau buvo pakeitę darbovietes ir gyvenamąsias vietas, tad vadovas su bendraminčiais subūrė naują futbolo komandą. Pats A.Gorinas nuo 1978 metų teisėjavo futbolo varžybose, nuo 1981 m. – SSRS čempionatuose, o nuo 1986 m. – aukščiausioje futbolo lygoje.
Iš laikraščio „Tiesa“ straipsnio „Temidė futbolo aikštėje“ (1987 m. rugsėjo 29 d. Nr.225 (13544) matyti, kad Alius Gorinas tais metais jau buvo Lietuvos TSR futbolo teisėjų kolegijos pirmininkas, sąjunginės kategorijos teisėjas. Vlado Janiūno straipsnyje „Keistuolis iš Šančių“ („Sportas“, str. „Futbolo savaitė“, 2000 11 10) patvirtinta, kad „Aleksandras Gorinas: Lietuvos futbolo teisėjų asociacijos prezidentas, LFF reikalų tvarkytojas“.
Vadovaudamas sanatorijai „Versmė“ ir būdamas išrinktas Birštono miesto deputatu A.Gorinas turėjo daug planų ir idėjų, kaip sukurti žmonėms naujų darbo vietų ir pritraukti į Birštoną jaunimą, pastatyti jiems butų. Dirbdamas kartu su energingu pavaduotoju birštoniečiu Vytautu Jonu Tankevičiumi ir kitais administracijos darbuotojais, jis nemažai nuveikė dėl birštoniečių. Įvykus „pertvarkai“, nušalinus gabius sanatorijos „Versmė“ administracijos darbuotojus nuo pareigų, minėti planai ir idėjos žlugo. 2000 m. lapkričio 11 d. Nr.88 (8346) straipsnyje „Meteoras Birštone“ tvirtinau, kad „istorijos ratą į priekį suka asmenybės. Žmogaus gyvenimas matuojamas ne nugyventu amžiumi, bet paliktais po savęs darbais. Tokie žmonės, kaip meteorai danguje, blyksėdami nušviečia mums kelią ir išlieka atmintyje“.
Kraštiečių vardu 80-mečio proga sveikinu energingą ir nuoširdų žmogų – Alių Goriną, atidavusį daug jėgų ir pastangų, propaguojant Lietuvos ir Birštono sportą, nemažai prisidėjusį prie kurorto vizijos kūrimo. Linkiu jam geros sveikatos ir neblėstančio optimizmo.
Pagarbiai –
Humanitarinės asociacijos vardu
birštonietis Jonas Raiskas
http://www.gyvenimas.eu/2020/11/06/kuro ... gia-greta/
Taip susiklostė, kad šiame straipsnelyje minimi du jubiliejai, kurie apima daugelio žmonių likimus. Šiemet minime mūsų valstybės savivaldos 30-metį, kuris įprasmina pažinimo ir išbandymų kelią, Lietuvos žmonių savarankiškumo bei pasiaukojimo laikmetį, stengiantis sukurti tvirtą visuomenę ir savo ateitimi tikinčią jaunąją kartą. Kitas gražus jubiliejus susijęs su vienos visuomeninio gyvenimo srities – sporto – profesionalo vardu.
Nepameluosiu sakydamas, kad sovietmečiu, šaltojo karo ir ginklavimosi tarp Rytų ir Vakarų varžybų laikotarpiu piliečiai „garą“ nuleisdavo sporto srityje. Olimpinės žaidynės buvo tapusios savotiška „kovos arena“ tarp dviejų politinių stovyklų, nes idėjinėje plotmėje tas, kuris iškovodavo daugiausia medalių, triumfuodavo, skambant tos šalies himnui, ir jausdavosi morališkai stipresnis už savo priešininką.
Iki pat Lietuvos atgimimo tautinė ir idėjinė kova vyko ir futbolo srityje. Pasklaidykime to meto „Sporto“ laikraščio puslapius. Oficialiame pranešime „Lietuvos teisėjų pozicija“ („Sportas“, 1990.04.07) LFS teisėjų kolegijos pirmininkas, Pabaltijo čempionato vyr. teisėjas, birštonietis iš Šančių Alius Gorinas, išsakydamas savo poziciją, viešai paskelbė: „Lietuvos futbolo teisėjų kolegija atsakingu Tautai momentu savo veiklą glaudžiai sieja su esama situacija. TSRS čempionatuose ir turnyruose, mokomose stovyklose ir seminaruose nedalyvausime. Planuojame įsteigti ir patvirtinti aukščiausią Lietuvos Respublikos futbolo teisėjų kategoriją – Tautinę“.
Pačio Aliaus Gorino sportinė karjera prasidėjo Kaune – Šančiuose. Pradžioje jis buvo mėgėjiškos komandos vartininkas, o vėliau – daug metų žaidė futbolą Kauno „Kotono“ komandoje. Mokydamasis Kauno medicinos akademijoje, žaidė dešiniuoju puolėju šios aukštosios mokyklos futbolo komandoje.
Vėliau, dirbdamas Elektrėnuose, žaidė vietos „Energijos“ futbolo komandoje iki tol, kol likimas gabaus, principingo ir užsispyrusio vadovo neatplukdė į Birštoną…
Nuo 1972 metų Aleksandras Gorinas paskiriamas vadovauti Birštono „Versmės“ sanatorijai, tuomet daugiausia jo pastangomis kurorte ir buvo suburta „Versmės“ futbolo komanda, kurioje ir jam pačiam teko žaisti.
Reikia prisiminti ir kitą Birštono futbolo entuziastą – statistą, šviesios atminties Vincą Laukevičių, vadovavusį „Šarūno“ sporto klubui. Prieškariu buvęs Birštono futbolo komandos kapitonas Vincas Laukevičius nuo 1964 iki 1971 metų vadovavo Birštono „Tulpės“ vyrų futbolo komandai, kuri 1966–1967 metais iškovojo Prienų rajono pereinamąją taurę. Sporto komiteto pirmininko pareigas tuomet užėmė birštoniškis Šarūnas Grinkevičius. Pradžioje saugoti Birštono futbolo komandos vartus buvo patikėta dviems vartininkams, tai – Viliui Pranckevičiui ir Petrui Albertavičiui.
Vilius Pranckevičius buvo labai gerų fizinių duomenų: aukštas ir greitas, tad, kai reikėdavo ginti vartus, užimdavo vartininko vietą, o įprastai žaidė puolime. Nuolatiniu vartininku buvo Petras Albertavičius. Iš tų 1966–1967 metų dar likusios nuotraukos, jos spausdintos laikraščio „Gyvenimas“ straipsnyje „Birštono futbolui – 70 metų“ (2004 m. sausio 10 d.), kurį parašėme kartu su A.Gorinu. Tarp gyvųjų jau nebėra Viliaus Pranckevičiaus, Romo Polekausko, Vacio Lankevičiaus, komandos vadovo Vinco Laukevičiaus, Petro Albertavičiaus ir Romo Tankevičiaus.
Mūsų rajone futbolas buvo labai populiarus ir užėmė svarbią vietą jo mėgėjų, ir ne tik jų, gyvenime, darė įtaką netgi kai kurioms gyvenimiškoms situacijoms. Tikslinant kai kuriuos su minima 1966–1967 metų nuotrauka susijusius Birštono „Tulpės“ futbolo komandos vyrų prisiminimus, likimas mane atvedė pas šios komandos žaidėjo Vacio Lankevičiaus (dirbusio Birštono turistinėje bazėje, o vėliau – Prienuose vairuotoju) žmoną Reginą. Moteris, prisimindama jaunystę ir savo vyrą, papasakojo, kad jiems trumpai padraugavus Vacius jai pasipiršo, o ji pasimetė, tad patarimo kreipėsi į savo seserį. Ši, išgirdusi klausimą, ką daryti, ekspromtu išpyškino: „Tekėk, nes jis labai gerai žaidžia futbolą…“
Kuomet nuo 1972 metų sanatorijai „Versmė“ pradėjo vadovauti A.Gorinas, dauguma futbolą žaidusių vyrų jau buvo pakeitę darbovietes ir gyvenamąsias vietas, tad vadovas su bendraminčiais subūrė naują futbolo komandą. Pats A.Gorinas nuo 1978 metų teisėjavo futbolo varžybose, nuo 1981 m. – SSRS čempionatuose, o nuo 1986 m. – aukščiausioje futbolo lygoje.
Iš laikraščio „Tiesa“ straipsnio „Temidė futbolo aikštėje“ (1987 m. rugsėjo 29 d. Nr.225 (13544) matyti, kad Alius Gorinas tais metais jau buvo Lietuvos TSR futbolo teisėjų kolegijos pirmininkas, sąjunginės kategorijos teisėjas. Vlado Janiūno straipsnyje „Keistuolis iš Šančių“ („Sportas“, str. „Futbolo savaitė“, 2000 11 10) patvirtinta, kad „Aleksandras Gorinas: Lietuvos futbolo teisėjų asociacijos prezidentas, LFF reikalų tvarkytojas“.
Vadovaudamas sanatorijai „Versmė“ ir būdamas išrinktas Birštono miesto deputatu A.Gorinas turėjo daug planų ir idėjų, kaip sukurti žmonėms naujų darbo vietų ir pritraukti į Birštoną jaunimą, pastatyti jiems butų. Dirbdamas kartu su energingu pavaduotoju birštoniečiu Vytautu Jonu Tankevičiumi ir kitais administracijos darbuotojais, jis nemažai nuveikė dėl birštoniečių. Įvykus „pertvarkai“, nušalinus gabius sanatorijos „Versmė“ administracijos darbuotojus nuo pareigų, minėti planai ir idėjos žlugo. 2000 m. lapkričio 11 d. Nr.88 (8346) straipsnyje „Meteoras Birštone“ tvirtinau, kad „istorijos ratą į priekį suka asmenybės. Žmogaus gyvenimas matuojamas ne nugyventu amžiumi, bet paliktais po savęs darbais. Tokie žmonės, kaip meteorai danguje, blyksėdami nušviečia mums kelią ir išlieka atmintyje“.
Kraštiečių vardu 80-mečio proga sveikinu energingą ir nuoširdų žmogų – Alių Goriną, atidavusį daug jėgų ir pastangų, propaguojant Lietuvos ir Birštono sportą, nemažai prisidėjusį prie kurorto vizijos kūrimo. Linkiu jam geros sveikatos ir neblėstančio optimizmo.
Pagarbiai –
Humanitarinės asociacijos vardu
birštonietis Jonas Raiskas
Re: Tarybų Lietuvos futbolas
Legendinis Kretingos „Minijos“ kapitonas Ramutis Trumpenskas
https://ve.lt/gyvenimas/legendinis-kret ... rumpenskas
Sužibus vilčiai, kad Kretinga neužilgo gali turėti naujai rekonstruotą stadioną, prisiminkime tuos legendinės „Minijos“ futbolininkus, kurių žaidimas XX a. 7–8 dešimtmečiais į senąjį Kretingos stadioną sutraukdavo tūkstantines žmonių minias.
Vienas jų – legendinis kapitonas puolėjas-snaiperis Ramutis Trumpenskas (1939–1993).
Gimęs 1939 metais dar nepriklausomoje Lietuvoje Pakruojo apskrities Linkuvos miestelyje Salomėjos ir Broniaus Trumpenskų šeimoje, kurioje, be jo, dar augo 2 seserys, mokslų siekė Linkuvos vidurinėje mokykloje.
Guvus berniukas nuo pat mažens pamėgo ne tik gainioti su draugais futbolo kamuolį, bet mokykloje dalyvaudavo ir užklasinėje veikloje. Šiuo metu Kretingoje gyvenanti iš Linkuvos kilusi pedagogė Stasė Rutkevičiūtė Slušnienė (gim. 1940 m.) savo archyve saugo P. Maliarevskio pjesės „Ropelė“ knygelę, kurioje ranka rašalu įrašyta, kad apie 1952 m. šios mokykloje suvaidintos pjesės vieną herojų šunelį sargį įkūnijo VI b klasės mokinys R. Trumpenskas.
Kadangi miestelyje futbolo mokyklos nebuvo, jo vaikai kamuolį savarankiškai vaikydavo miestelio pakraštyje buvusiame kukliame stadione.
Trumpenskų šeimos archyve saugomas Linkuvos rajono Žeimelio žemės ūkio mechanizatorių mokyklos baigimo atestatas Nr. 1170, kuriame rusų kalba parašyta, kad Ramutis Liudvikas Trumpenskas, Broniaus nuo 1957 m. vasario 28 d. iki 1958 m. sausio 14 d. mokėsi šioje mokykloje ir jam po jos baigimo suteikta trečios kategorijos šaltkalvio kvalifikacija.
Žeimelio miestelis iki karo Šiaurės Lietuvoje garsėjo savo futbolo tradicijomis, kurios buvo tęsiamos ir pokario metais, tad, besimokydamas šioje mokykloje, R. Trumpenskas po pamokų aktyviai žaidė futbolą, stebindamas aplinkinius greičiu ir mokėjimu mušti įvarčius.
Po mokyklos baigimo jis buvo paimtas į sovietinę armiją ir 3 metus praleido Uralo Nižnij Tagilo mieste įsikūrusiame tankų dalinyje, kur taip pat aktyviai žaidė futbolą ir kaip geriausias žaidėjas, teisingas ir turintis autoritetą buvo išrinktas komandos kapitonu.
Po tarnybos 1961 m. rudenį sugrįžęs į Lietuvą netrukus, 1962 m. pradžioje, R. Trumpenskas sukūrė šeimą su Maryte Draugelyte, kilusia iš Lazdijų krašto, su kuria jis savo sesers Bronės dėka romantišką draugystę užmezgė dar tarnaudamas sovietinėje armijoje, su ja susirašinėdamas laiškais.
Gilias futbolo tradicijas nuo 1923 m. puoselėjusioje Kretingoje futbolo atgimimo pradžia sietina su į Kretingą po Panevėžio hidromelioracijos technikumo baigimo 1958 m. pagal paskyrimą atvykusiu dirbti Algimantu Lučinavičiumi (1933–2009).
Jis tuo metu buvo žinomas visoje Lietuvoje puolėjas-snaiperis, 1956 m. Lietuvos A klasės futbolo pirmenybėse atstovaudamas Panevėžio MSK komandai, per 22 rungtynes įmušęs 28 įvarčius, ir šis pirmenybių rekordas buvo pagerintas tik 2012 m. Įsiliejęs į tuometinę „Melioratoriaus“ komandą, ją gerokai sustiprino.
1958 m. „Tiesos“ taurės skandalingame finale Kretingoje, rungtynes stebint 7 tūkst. žiūrovų, tik po pratęsimo, kurį teko žaisti po abejotino teisėjų sprendimo pačioje rungtynių pabaigoje iš baudinio pelnyto išlyginamojo varžovų įvarčio 3:3, 3:5 buvo pralaimėta klubinei Vilniaus „Spartako“ komandai, kurioje žaidė ir keli visoje Lietuvoje garsūs futbolo meistrai.
A. Lučinavičius šiose rungtynėse įmušė 2 įvarčius, kai 1960–1961 m. futbolo A klasės pirmenybėse atstovaudamas jau „Laisve“ pervadintai Kretingos futbolo komandai, per 23 rungtynes įmušęs 22 įvarčius, tapo rezultatyviausiu pirmenybių žaidėju.
Tvirtai sudėtas, turėjęs nepaprastą „uoslę“ įvarčiams puolėjas savo rezultatyviu žaidimu paskatino Kretingoje futbolą pradėti žaisti ne vieną vaiką ar jaunuolį. XX a. 7-o deš. pradžioje Kretingos rajono valdžia, įmonių vadovai ir pavieniai futbolo entuziastai dėjo daug pastangų, kad čia atsirastų pajėgi futbolo komanda, nes 1961–1962 m. šalies A klasės futbolo pirmenybėse „Laisvės“ („Minijos“) užimta 19-a vieta jų netenkino.
Iš kitur atvykstantiems pajėgiems žaidėjams iš karto būdavo skiriami butai, kas tuo metu buvo didžiulė vertybė, nes eiliniams žmonėms „valdiškų“ butų tekdavo laukti ilgai, o didžiuosiuose šalies miestuose – ir kelis dešimtmečius.
R. Trumpensko vyresnės sesers Bronės teigimu, jos brolį, neseniai sukūrusį šeimą, kaip perspektyvų futbolininką Kretingos rajono sporto vadovams rekomendavo 1962 m. į Kretingą atvykęs iš Linkuvos kilęs futbolo vartininkas Algis Badaras, su R. Trumpensku palaikęs draugiškus ryšius.
Nors jis turėjo ir daugiau pasiūlymų – net iš Vilniaus, galimybė įsikurti pajūrio mieste 2-jų kambarių bute valdžios žmonėms skirtame „Kremliaus“ name Vilniaus gatvėje nulėmė jo ir žmonos Marytės pasirinkimą.
Tų pačių metų rudenį į Kretingą pagal paskyrimą atvykus dirbti treneriu ir žaisti futbolą Kauno kūno kultūros instituto absolventui diplomuotam treneriui, 1962 m. su Kauno „Atleto“ komanda šalies čempionu tapusiam Algirdui Andriuškevičiui, žaidusiam dešiniuoju krašto puolėju, susiformavo „Minijos“ komandos smogiamasis branduolys, padedant vietinių futbolo mokslus žvyrduobėje išėjusių kretingiškių, savo brandžiu žaidimu lėmęs tolesnę komandos sėkmę.
Vietos valdžios rūpesčiu R. Trumpenskas buvo įdarbintas Kretingos statybos-remonto valdyboje meistru, o S. Bajelis tapo Kretingos rajono vykdomojo komiteto pirmininko futbolo entuziasto Leono Grigaliaus asmeniniu vairuotoju. 1962–1963 m. sezoną Kretingos „Minija“ A lygoje užėmė garbingą IV vietą, į priekį praleidusi tik šalies čempione tapusią Panevėžio „Statybą“, kurioje rezultatyviu žaidimu žibėjo į savo gimtąjį miestą iš Kretingos sugrįžęs A. Lučinavičius ir 2 Kauno komandas – „Politechniką“ ir „Inkarą“. 1964 m. pavasarį prasidėjęs Lietuvos futbolo sezonas Kretingos „Minijai“ tapo auksiniu.
Savo gretas sustiprinusi Nemirsetoje sovietinėje armijoje tarnavusiu patikimu vartininku iš Latvijos Ausekliu Birgeliu „Minija“ iškovojo „Tiesos“ laikraščio taurę ir šalies čempionato bronzos medalius.
1964 m. rugsėjo 13 d. įvykęs „Tiesos“ taurės finalas tarp Kretingos „Minijos“ ir Klaipėdos „Baltijos“ visiems laikams įėjo į šalies futbolo ir rajono sporto istoriją.
Rungtynes stebint 5 tūkst. žiūrovų, kai Kretingoje gyventojų buvo apie 10 tūkst., „Minijos“ komanda pasirinko gynybinę taktiką, pirmiausia pasirūpindama savo vartų saugumu. Jos ginklas – greitos kontratakos, kurių smaigalyje buvo greitasis centro puolėjas R. Trumpenskas, suveikė jau rungtynių pradžioje.
Kaip rašė „Tiesos“ spec. korespondentas Mindaugas Barysas, „R. Trumpenskas – statybos-remonto valdybos meistras ir finale pasirodė meistras pasiekti įvarčius, kurie į „Baltijos“ vartus krito vienas po kito 9-ą ir 10-ą rungtynių minutę po jo taiklių smūgių.
Kadangi klaipėdiečiai lengvai nepasidavė, rungtynės buvo atkaklios iki pat rungtynių pabaigos, jiems pelnius 2 įvarčius, o kretingiškiams atsakius 3-iuoju, apie kurį M. Barysas rašė: „S. Bajelis, dirbantis automobilio vairuotoju, po kampinio krisdamas galva nuvairavo kamuolį į priešininkų vartus.“
Po atkaklių rungtynių, pasibaigusių rezultatu 3:2 „Minijos“ naudai, visi jos žaidėjai buvo apdovanoti ąžuolo vainikais ir garbės raštais, o komandos kapitonas R. Trumpenskas dar ir savo pusantrų metų dukters Esmeraldos bučiniu“, – „Sporto“ laikraštyje rašė jo žurnalistas Virgilijus Mundrys.
Šią „Minijos“ pergalę šventė visa Kretinga, kai netrukus ji šalies A klasės pirmenybėse iškovojo III vietą, per 30 rungtynių įmušusi 59 įvarčius, iš kurių 25 pelnė R. Trumpenskas, tik vienu įvarčiu nusileidęs rezultatyviausiam pirmenybių žaidėjui. Šio jo unikalaus pasiekimo niekas iš „Minijos“ žaidėjų iki šiol nepagerino, ir vargu ar artimiausiu metu kas nors tai gali padaryti.
R. Trumpensko vaikai duktė Esmeralda (gim. 1963) ir sūnus Rytis (gim. 1967 m.) prisimena to meto gyvenimą Kretingoje, kai žmonės gyveno kukliai, bet draugiškai. Jų šeimai vienai pirmųjų mieste įsigijus televizorių, nes mama dirbo universalinėje parduotuvėje, jų bute žiūrėti transliuojamų futbolo rungtynių rinkdavosi kiti komandos nariai, čia vykdavo draugiški pasisėdėjimai, diskusijos ir rungtynių aptarimai. Vaikai šiltai prisimena savo tėvą, gyvenusį futbolu, mylėjusį savo vaikus, mėgusį namuose meistrauti – iš medžio daryti paukščiams inkilus ir lesyklėles.
Jo sėkminga futbolininko karjera nutrūko po 1971 metų futbolo sezono, kai per rungtynes gauta sunki kojos trauma privertė tai padaryti, nors jam tada buvo tik 32-eji metai ir jis buvo dar pilnas jėgų ir noro žaisti futbolą. R. Trumpenskas, ir baigęs karjerą, nuo futbolo nenutolo, lankėsi „Minijos“ rungtynėse, kurį laiką buvo ir komandos vadovas.
1977 m. svarstant nesėkmingą „Minijos“ sezoną šalies aukščiausioje lygoje, jis, kaip komandos vadovas, taip atsiliepė apie savo kartos žaidėjų atsidavimą futbolui:
„Aš pats žaidžiau „Minijoje“ nuo 1962 iki 1971 metų. Tuo metu mūsų komanda buvo viena stipriausių respublikoje. Prisimenu, beveik nė viena komanda, kovojusi su mumis, nesitikėdavo lengvos pergalės. Ir mums nebuvo lengva. Dirbdavome, kiek galėdavome. Treniruotės vykdavo kone kiekvieną dieną. Nežiūrėdavome, vasara ar žiema, kuo daugiau laiko stengdavomės praleisti lauke. Ir tie apšilimai būdavo panašūs į tikrų sportininkų apšilimą. Nuveš, būdavo, iki Palangos, o iš ten – bėgte į namus. Žinojome kiekvieną kalvą, kiekvieną takelį. Užtat ir savo darbo vaisiais galėjome didžiuotis.“
Nors savo 1964 m. pasiekimų „Minija“ daugiau nebepakartojo, ji 1967 m. šalies čempionate užėmė V vietą,1970 m. žaidė „Tiesos“ taurės finale, kur po 2 rungtynių nusileido Kėdainių „Nevėžiui“, o 1971 m. čempionate užėmė garbingą IV vietą.
Iš komandos pasitraukus R. Trumpenskui, „Minija“ jau niekada nepasiekė buvusių aukštumų, o vėliau, iškritus iš aukščiausiosios lygos, žaidė įvairiose žemesnėse lygose. R. Trumpenskas šį pasaulį paliko gana anksti, tik perkopęs savo gyvenimo penktąją dešimtį, pakirstas staigios ir klastingos ligos.
Deja, iki šiol legendinės „Minijos“ reikšmė Kretingai ir jos žmonėms nėra deramai įvertinta, o prie futbolo prisišlieję veikėjai norėjo net ir „Minijos“ pavadinimą pelningai parduoti, nors jis visiems laikams priklauso neseniai mus palikusiam šviesaus atminimo futbolininkui kretingiškiui Romualdui Skurvydui (1942–2021), 1962 m. žaidusiam „Laisvės“ futbolo komandoje ir pasiūliusiam ją pavadinti „Minijos“ vardu.
Žymiausias Lietuvos futbolo statistikas, jam paskyręs visą savo gyvenimą, apie futbolą išleidęs 0nemažai knygų Gediminas Kalinauskas prisimena, kad dėl tokių mielą akiai technišką futbolą demonstravusių pajėgių rajoninių komandų, kaip Kretingos „Minija“, ir kitų, kur žaisdavo daugiausia vietiniai žaidėjai, jis stengdavosi kartais net ir per vieną dieną apsilankyti 4-iuose Vilniaus stadionuose, kur vykdavo aukščiausiosios lygos rungtynės, nors tai buvo pakankamai sudėtinga ir užimdavo visą jo laisvalaikį.
O „Miniją“ jis atsimena kaip savitą stilių ir braižą bei kietą žemaitišką charakterį turėjusią komandą, jos trenerį ir žaidėją Algirdą Andriuškevičių, jos lyderius puolėjus snaiperius R. Trumpenską ir Eduardą Milių, šalies aukščiausios lygos pirmenybėse pelniusius per 110 įvarčių.
Tikros futbolo šventės buvo to meto rungtynės, kuriose dalyvaudavo Lietuvoje išugdyti vietiniai futbolininkai, kai dabar net ir rajonų komandose vietinių žaidėjų tik vienas kitas, tad Lietuvos futbolo regresas yra akivaizdus.
Rekonstravus šiandien apleistą Kretingos gėda vadinamą stadioną, jame turėtų būti įamžintas legendinės Kretingos „Minijos“ komandos atminimas ir jos pasiekimai, o bevardė šalia naujosios dirbtinės dangos futbolo aikštės esanti gatvelė – pavadinta R. Trumpensko vardu, taip įamžinant tuos, kurių žaidimas kretingiškiams teikdavo džiaugsmą, o kiekvienos futbolo rungtynės Kretingoje buvo tikra šventė.
https://ve.lt/gyvenimas/legendinis-kret ... rumpenskas
Sužibus vilčiai, kad Kretinga neužilgo gali turėti naujai rekonstruotą stadioną, prisiminkime tuos legendinės „Minijos“ futbolininkus, kurių žaidimas XX a. 7–8 dešimtmečiais į senąjį Kretingos stadioną sutraukdavo tūkstantines žmonių minias.
Vienas jų – legendinis kapitonas puolėjas-snaiperis Ramutis Trumpenskas (1939–1993).
Gimęs 1939 metais dar nepriklausomoje Lietuvoje Pakruojo apskrities Linkuvos miestelyje Salomėjos ir Broniaus Trumpenskų šeimoje, kurioje, be jo, dar augo 2 seserys, mokslų siekė Linkuvos vidurinėje mokykloje.
Guvus berniukas nuo pat mažens pamėgo ne tik gainioti su draugais futbolo kamuolį, bet mokykloje dalyvaudavo ir užklasinėje veikloje. Šiuo metu Kretingoje gyvenanti iš Linkuvos kilusi pedagogė Stasė Rutkevičiūtė Slušnienė (gim. 1940 m.) savo archyve saugo P. Maliarevskio pjesės „Ropelė“ knygelę, kurioje ranka rašalu įrašyta, kad apie 1952 m. šios mokykloje suvaidintos pjesės vieną herojų šunelį sargį įkūnijo VI b klasės mokinys R. Trumpenskas.
Kadangi miestelyje futbolo mokyklos nebuvo, jo vaikai kamuolį savarankiškai vaikydavo miestelio pakraštyje buvusiame kukliame stadione.
Trumpenskų šeimos archyve saugomas Linkuvos rajono Žeimelio žemės ūkio mechanizatorių mokyklos baigimo atestatas Nr. 1170, kuriame rusų kalba parašyta, kad Ramutis Liudvikas Trumpenskas, Broniaus nuo 1957 m. vasario 28 d. iki 1958 m. sausio 14 d. mokėsi šioje mokykloje ir jam po jos baigimo suteikta trečios kategorijos šaltkalvio kvalifikacija.
Žeimelio miestelis iki karo Šiaurės Lietuvoje garsėjo savo futbolo tradicijomis, kurios buvo tęsiamos ir pokario metais, tad, besimokydamas šioje mokykloje, R. Trumpenskas po pamokų aktyviai žaidė futbolą, stebindamas aplinkinius greičiu ir mokėjimu mušti įvarčius.
Po mokyklos baigimo jis buvo paimtas į sovietinę armiją ir 3 metus praleido Uralo Nižnij Tagilo mieste įsikūrusiame tankų dalinyje, kur taip pat aktyviai žaidė futbolą ir kaip geriausias žaidėjas, teisingas ir turintis autoritetą buvo išrinktas komandos kapitonu.
Po tarnybos 1961 m. rudenį sugrįžęs į Lietuvą netrukus, 1962 m. pradžioje, R. Trumpenskas sukūrė šeimą su Maryte Draugelyte, kilusia iš Lazdijų krašto, su kuria jis savo sesers Bronės dėka romantišką draugystę užmezgė dar tarnaudamas sovietinėje armijoje, su ja susirašinėdamas laiškais.
Gilias futbolo tradicijas nuo 1923 m. puoselėjusioje Kretingoje futbolo atgimimo pradžia sietina su į Kretingą po Panevėžio hidromelioracijos technikumo baigimo 1958 m. pagal paskyrimą atvykusiu dirbti Algimantu Lučinavičiumi (1933–2009).
Jis tuo metu buvo žinomas visoje Lietuvoje puolėjas-snaiperis, 1956 m. Lietuvos A klasės futbolo pirmenybėse atstovaudamas Panevėžio MSK komandai, per 22 rungtynes įmušęs 28 įvarčius, ir šis pirmenybių rekordas buvo pagerintas tik 2012 m. Įsiliejęs į tuometinę „Melioratoriaus“ komandą, ją gerokai sustiprino.
1958 m. „Tiesos“ taurės skandalingame finale Kretingoje, rungtynes stebint 7 tūkst. žiūrovų, tik po pratęsimo, kurį teko žaisti po abejotino teisėjų sprendimo pačioje rungtynių pabaigoje iš baudinio pelnyto išlyginamojo varžovų įvarčio 3:3, 3:5 buvo pralaimėta klubinei Vilniaus „Spartako“ komandai, kurioje žaidė ir keli visoje Lietuvoje garsūs futbolo meistrai.
A. Lučinavičius šiose rungtynėse įmušė 2 įvarčius, kai 1960–1961 m. futbolo A klasės pirmenybėse atstovaudamas jau „Laisve“ pervadintai Kretingos futbolo komandai, per 23 rungtynes įmušęs 22 įvarčius, tapo rezultatyviausiu pirmenybių žaidėju.
Tvirtai sudėtas, turėjęs nepaprastą „uoslę“ įvarčiams puolėjas savo rezultatyviu žaidimu paskatino Kretingoje futbolą pradėti žaisti ne vieną vaiką ar jaunuolį. XX a. 7-o deš. pradžioje Kretingos rajono valdžia, įmonių vadovai ir pavieniai futbolo entuziastai dėjo daug pastangų, kad čia atsirastų pajėgi futbolo komanda, nes 1961–1962 m. šalies A klasės futbolo pirmenybėse „Laisvės“ („Minijos“) užimta 19-a vieta jų netenkino.
Iš kitur atvykstantiems pajėgiems žaidėjams iš karto būdavo skiriami butai, kas tuo metu buvo didžiulė vertybė, nes eiliniams žmonėms „valdiškų“ butų tekdavo laukti ilgai, o didžiuosiuose šalies miestuose – ir kelis dešimtmečius.
R. Trumpensko vyresnės sesers Bronės teigimu, jos brolį, neseniai sukūrusį šeimą, kaip perspektyvų futbolininką Kretingos rajono sporto vadovams rekomendavo 1962 m. į Kretingą atvykęs iš Linkuvos kilęs futbolo vartininkas Algis Badaras, su R. Trumpensku palaikęs draugiškus ryšius.
Nors jis turėjo ir daugiau pasiūlymų – net iš Vilniaus, galimybė įsikurti pajūrio mieste 2-jų kambarių bute valdžios žmonėms skirtame „Kremliaus“ name Vilniaus gatvėje nulėmė jo ir žmonos Marytės pasirinkimą.
Netrukus čia įsikūrė ir į Kretingą pagal R. Trumpensko rekomendaciją atvykęs dar vienas linkuvietis Stasys Bajelis (1940–2008), žaidęs atakuojančiojo kairiojo saugo pozicijoje ir savo jėga, veržlumu, ištverme ir gebėjimu organizuoti žaidimą tikęs kretingiškiams.Po treniruotės galima ir pašėlioti. Iš kairės A. Badaras, R. Trumpenskas, R. Skurvydas. Už jų su „Minijos“ komandos dovana popierinėje dėžėje išlydimas į Panevėžį A. Lučinavičius. 1962 m. birželis.
Tų pačių metų rudenį į Kretingą pagal paskyrimą atvykus dirbti treneriu ir žaisti futbolą Kauno kūno kultūros instituto absolventui diplomuotam treneriui, 1962 m. su Kauno „Atleto“ komanda šalies čempionu tapusiam Algirdui Andriuškevičiui, žaidusiam dešiniuoju krašto puolėju, susiformavo „Minijos“ komandos smogiamasis branduolys, padedant vietinių futbolo mokslus žvyrduobėje išėjusių kretingiškių, savo brandžiu žaidimu lėmęs tolesnę komandos sėkmę.
Vietos valdžios rūpesčiu R. Trumpenskas buvo įdarbintas Kretingos statybos-remonto valdyboje meistru, o S. Bajelis tapo Kretingos rajono vykdomojo komiteto pirmininko futbolo entuziasto Leono Grigaliaus asmeniniu vairuotoju. 1962–1963 m. sezoną Kretingos „Minija“ A lygoje užėmė garbingą IV vietą, į priekį praleidusi tik šalies čempione tapusią Panevėžio „Statybą“, kurioje rezultatyviu žaidimu žibėjo į savo gimtąjį miestą iš Kretingos sugrįžęs A. Lučinavičius ir 2 Kauno komandas – „Politechniką“ ir „Inkarą“. 1964 m. pavasarį prasidėjęs Lietuvos futbolo sezonas Kretingos „Minijai“ tapo auksiniu.
Savo gretas sustiprinusi Nemirsetoje sovietinėje armijoje tarnavusiu patikimu vartininku iš Latvijos Ausekliu Birgeliu „Minija“ iškovojo „Tiesos“ laikraščio taurę ir šalies čempionato bronzos medalius.
1964 m. rugsėjo 13 d. įvykęs „Tiesos“ taurės finalas tarp Kretingos „Minijos“ ir Klaipėdos „Baltijos“ visiems laikams įėjo į šalies futbolo ir rajono sporto istoriją.
Rungtynes stebint 5 tūkst. žiūrovų, kai Kretingoje gyventojų buvo apie 10 tūkst., „Minijos“ komanda pasirinko gynybinę taktiką, pirmiausia pasirūpindama savo vartų saugumu. Jos ginklas – greitos kontratakos, kurių smaigalyje buvo greitasis centro puolėjas R. Trumpenskas, suveikė jau rungtynių pradžioje.
Kaip rašė „Tiesos“ spec. korespondentas Mindaugas Barysas, „R. Trumpenskas – statybos-remonto valdybos meistras ir finale pasirodė meistras pasiekti įvarčius, kurie į „Baltijos“ vartus krito vienas po kito 9-ą ir 10-ą rungtynių minutę po jo taiklių smūgių.
Kadangi klaipėdiečiai lengvai nepasidavė, rungtynės buvo atkaklios iki pat rungtynių pabaigos, jiems pelnius 2 įvarčius, o kretingiškiams atsakius 3-iuoju, apie kurį M. Barysas rašė: „S. Bajelis, dirbantis automobilio vairuotoju, po kampinio krisdamas galva nuvairavo kamuolį į priešininkų vartus.“
Po atkaklių rungtynių, pasibaigusių rezultatu 3:2 „Minijos“ naudai, visi jos žaidėjai buvo apdovanoti ąžuolo vainikais ir garbės raštais, o komandos kapitonas R. Trumpenskas dar ir savo pusantrų metų dukters Esmeraldos bučiniu“, – „Sporto“ laikraštyje rašė jo žurnalistas Virgilijus Mundrys.
Šią „Minijos“ pergalę šventė visa Kretinga, kai netrukus ji šalies A klasės pirmenybėse iškovojo III vietą, per 30 rungtynių įmušusi 59 įvarčius, iš kurių 25 pelnė R. Trumpenskas, tik vienu įvarčiu nusileidęs rezultatyviausiam pirmenybių žaidėjui. Šio jo unikalaus pasiekimo niekas iš „Minijos“ žaidėjų iki šiol nepagerino, ir vargu ar artimiausiu metu kas nors tai gali padaryti.
Ypač artima draugystė R. Trumpenską siejo su A. Badaru. Deja, tuo metu, kai Kretingos „Minija“ skynė pergales, jis, buvęs šios komandos vartininkas, tarnavo sovietinės armijos dalinyje tolimojoje Kuboje, kur taip pat aktyviai žaidė futbolą, mokydamas vietos futbolininkus futbolo gudrybių. Iš ten į Kretingą ir atgal skriedavo laiškai ir nuotraukos. Juose bičiuliai dalindavosi savo pasiekimų futbole ir gyvenimo naujienomis.„Minijos“ komanda po apdovanojimo 1964 m. gruodžio 26. 1-oje eilėje iš kairės: Kazimieras Mačiulskis, laikraščio ,,Sportas” redaktoriaus pavaduotojas Algirdas Kazilionis, Stasys Bajelis, Algirdas Andriuškevičius, Kretingos rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Aloyzas Opulskis, Romualdas Skurvydas, Ramutis Trumpenskas. 2-je eilėje Eduardas Milius, Vytautas Vilkas, Vladas Eitavičius, Vaclovas Brazdeikis, Romas Šalnis, Auseklis Birgelis, Stasys Galdikas, Edvardas Valatka
R. Trumpensko vaikai duktė Esmeralda (gim. 1963) ir sūnus Rytis (gim. 1967 m.) prisimena to meto gyvenimą Kretingoje, kai žmonės gyveno kukliai, bet draugiškai. Jų šeimai vienai pirmųjų mieste įsigijus televizorių, nes mama dirbo universalinėje parduotuvėje, jų bute žiūrėti transliuojamų futbolo rungtynių rinkdavosi kiti komandos nariai, čia vykdavo draugiški pasisėdėjimai, diskusijos ir rungtynių aptarimai. Vaikai šiltai prisimena savo tėvą, gyvenusį futbolu, mylėjusį savo vaikus, mėgusį namuose meistrauti – iš medžio daryti paukščiams inkilus ir lesyklėles.
Jo sėkminga futbolininko karjera nutrūko po 1971 metų futbolo sezono, kai per rungtynes gauta sunki kojos trauma privertė tai padaryti, nors jam tada buvo tik 32-eji metai ir jis buvo dar pilnas jėgų ir noro žaisti futbolą. R. Trumpenskas, ir baigęs karjerą, nuo futbolo nenutolo, lankėsi „Minijos“ rungtynėse, kurį laiką buvo ir komandos vadovas.
1977 m. svarstant nesėkmingą „Minijos“ sezoną šalies aukščiausioje lygoje, jis, kaip komandos vadovas, taip atsiliepė apie savo kartos žaidėjų atsidavimą futbolui:
„Aš pats žaidžiau „Minijoje“ nuo 1962 iki 1971 metų. Tuo metu mūsų komanda buvo viena stipriausių respublikoje. Prisimenu, beveik nė viena komanda, kovojusi su mumis, nesitikėdavo lengvos pergalės. Ir mums nebuvo lengva. Dirbdavome, kiek galėdavome. Treniruotės vykdavo kone kiekvieną dieną. Nežiūrėdavome, vasara ar žiema, kuo daugiau laiko stengdavomės praleisti lauke. Ir tie apšilimai būdavo panašūs į tikrų sportininkų apšilimą. Nuveš, būdavo, iki Palangos, o iš ten – bėgte į namus. Žinojome kiekvieną kalvą, kiekvieną takelį. Užtat ir savo darbo vaisiais galėjome didžiuotis.“
Nors savo 1964 m. pasiekimų „Minija“ daugiau nebepakartojo, ji 1967 m. šalies čempionate užėmė V vietą,1970 m. žaidė „Tiesos“ taurės finale, kur po 2 rungtynių nusileido Kėdainių „Nevėžiui“, o 1971 m. čempionate užėmė garbingą IV vietą.
Iš komandos pasitraukus R. Trumpenskui, „Minija“ jau niekada nepasiekė buvusių aukštumų, o vėliau, iškritus iš aukščiausiosios lygos, žaidė įvairiose žemesnėse lygose. R. Trumpenskas šį pasaulį paliko gana anksti, tik perkopęs savo gyvenimo penktąją dešimtį, pakirstas staigios ir klastingos ligos.
Deja, iki šiol legendinės „Minijos“ reikšmė Kretingai ir jos žmonėms nėra deramai įvertinta, o prie futbolo prisišlieję veikėjai norėjo net ir „Minijos“ pavadinimą pelningai parduoti, nors jis visiems laikams priklauso neseniai mus palikusiam šviesaus atminimo futbolininkui kretingiškiui Romualdui Skurvydui (1942–2021), 1962 m. žaidusiam „Laisvės“ futbolo komandoje ir pasiūliusiam ją pavadinti „Minijos“ vardu.
Žymiausias Lietuvos futbolo statistikas, jam paskyręs visą savo gyvenimą, apie futbolą išleidęs 0nemažai knygų Gediminas Kalinauskas prisimena, kad dėl tokių mielą akiai technišką futbolą demonstravusių pajėgių rajoninių komandų, kaip Kretingos „Minija“, ir kitų, kur žaisdavo daugiausia vietiniai žaidėjai, jis stengdavosi kartais net ir per vieną dieną apsilankyti 4-iuose Vilniaus stadionuose, kur vykdavo aukščiausiosios lygos rungtynės, nors tai buvo pakankamai sudėtinga ir užimdavo visą jo laisvalaikį.
O „Miniją“ jis atsimena kaip savitą stilių ir braižą bei kietą žemaitišką charakterį turėjusią komandą, jos trenerį ir žaidėją Algirdą Andriuškevičių, jos lyderius puolėjus snaiperius R. Trumpenską ir Eduardą Milių, šalies aukščiausios lygos pirmenybėse pelniusius per 110 įvarčių.
Tikros futbolo šventės buvo to meto rungtynės, kuriose dalyvaudavo Lietuvoje išugdyti vietiniai futbolininkai, kai dabar net ir rajonų komandose vietinių žaidėjų tik vienas kitas, tad Lietuvos futbolo regresas yra akivaizdus.
Rekonstravus šiandien apleistą Kretingos gėda vadinamą stadioną, jame turėtų būti įamžintas legendinės Kretingos „Minijos“ komandos atminimas ir jos pasiekimai, o bevardė šalia naujosios dirbtinės dangos futbolo aikštės esanti gatvelė – pavadinta R. Trumpensko vardu, taip įamžinant tuos, kurių žaidimas kretingiškiams teikdavo džiaugsmą, o kiekvienos futbolo rungtynės Kretingoje buvo tikra šventė.
Re: Tarybų Lietuvos futbolas
Pagerbė FK „Nevėžis“ čempionus
https://rinkosaikste.lt/pagerbe-fk-nevezis-cempionus/
2022-05-23
Šeštadienį Kėdainių stadione prieš Optibet Pirmos lygos rungtynes „Nevėžis“ – „Atmosfera“ buvo pagerbti FK „Nevėžis“ čempionai: apdovanoti 1972 m. sezono futbolininkai, prieš 50 metų iškovoję čempionų vardus.
1972 metų sezoną „Nevėžio“ komanda iš esmės buvo naujai organizuota. Ją papildė kauniečiai A. Katavičius, J. Rakauskas, R. Garkauskas, buvę Vilniaus „Žalgirio“ ir Klaipėdos „Atlanto“ meistrų komandų žaidėjai A. Paškevičius ir J. Stankus.
„Nevėžis“ kartu su Alytaus „Dainava“ ryškiai lenkė likusias komandas, bet kėdainiškių rodikliai buvo šiek tiek geresni. Individualiai geriausią laiką parodė J. Rakauskas.
Paskelbtame 1972 m. geriausių 33 Lietuvos futbolininkų sąraše vėl buvo gausu kėdainiškių. Pirmaisiais įrašyti A. Paškevičius (kairysis vidurio puolėjas), R. Garkauskas (dešinysis saugas) ir J. Stankus (vidurio saugas), antruoju – S. Grigaitis (kairysis gynėjas), tarp trečiųjų – E. Zdanavičius (dešinysis gynėjas) ir A. Katavičius (kairysis puolėjas).
1972 m. sezono „Nevėžio“ sudėtis: Andrius Paškevičius, Algimantas Gricius, Jonas Stankus, Juozas Vaitkevičius, Edvardas Zdanavičius, Stasys Grigaitis, Romualdas Garkauskas, Aleksas Šalkauskas, Juozas Rakauskas, Edvardas Žukas, Antanas Katavičius, Henrikas Jankauskas, Virginijus Petrauskas , Jonas Jasaitis, Jonas Staniulis, Valerijus Stanaitis, Vincas Paura, Mykolas Beržinskas, Remigijus Pjachnas, Adolfas Sidabras, Simas Krikštūnas. Treneris Henrikas Markevičius.
https://rinkosaikste.lt/pagerbe-fk-nevezis-cempionus/
2022-05-23
Šeštadienį Kėdainių stadione prieš Optibet Pirmos lygos rungtynes „Nevėžis“ – „Atmosfera“ buvo pagerbti FK „Nevėžis“ čempionai: apdovanoti 1972 m. sezono futbolininkai, prieš 50 metų iškovoję čempionų vardus.
1972 metų sezoną „Nevėžio“ komanda iš esmės buvo naujai organizuota. Ją papildė kauniečiai A. Katavičius, J. Rakauskas, R. Garkauskas, buvę Vilniaus „Žalgirio“ ir Klaipėdos „Atlanto“ meistrų komandų žaidėjai A. Paškevičius ir J. Stankus.
„Nevėžis“ kartu su Alytaus „Dainava“ ryškiai lenkė likusias komandas, bet kėdainiškių rodikliai buvo šiek tiek geresni. Individualiai geriausią laiką parodė J. Rakauskas.
Paskelbtame 1972 m. geriausių 33 Lietuvos futbolininkų sąraše vėl buvo gausu kėdainiškių. Pirmaisiais įrašyti A. Paškevičius (kairysis vidurio puolėjas), R. Garkauskas (dešinysis saugas) ir J. Stankus (vidurio saugas), antruoju – S. Grigaitis (kairysis gynėjas), tarp trečiųjų – E. Zdanavičius (dešinysis gynėjas) ir A. Katavičius (kairysis puolėjas).
1972 m. sezono „Nevėžio“ sudėtis: Andrius Paškevičius, Algimantas Gricius, Jonas Stankus, Juozas Vaitkevičius, Edvardas Zdanavičius, Stasys Grigaitis, Romualdas Garkauskas, Aleksas Šalkauskas, Juozas Rakauskas, Edvardas Žukas, Antanas Katavičius, Henrikas Jankauskas, Virginijus Petrauskas , Jonas Jasaitis, Jonas Staniulis, Valerijus Stanaitis, Vincas Paura, Mykolas Beržinskas, Remigijus Pjachnas, Adolfas Sidabras, Simas Krikštūnas. Treneris Henrikas Markevičius.
Re: Tarybų Lietuvos/sovietmečio futbolas
Garsiausias legendinės Kretingos „Minijos“ pergales prisiminus
https://musukretinga.lt/garsiausias-leg ... risiminus/
Romualdas Beniušis
1964-ieji metai aukso raidėmis įrašyti į Kretingos futbolo ir sporto istoriją, nes tais metais „Minijos“ komanda iškovojo šalies futbolo taurę bei pasipuošė Lietuvos aukščiausios lygos pirmenybių bronzos medaliais. Bet šie pasiekimai neatsirado iš niekur.
„Minijos“ futbolininkų garbės ratas stadiono taku su iškovota „Tiesos“ taure: (iš kairės) komandos kapitonas Ramutis Trumpenskas, Auseklis Birgelis, Romualdas Skurvydas, Vaclovas Brazdeikis, Romas Šalnis, Edvardas Valatka, Kazimieras Mačiulskis, Algirdas Andriuškevičius, Zenonas Meškauskas, Vladas Eitavičius, Stasys Bajelis. 1964 m. nuotr. iš Skurvydų šeimos archyvo
Futbolas nuo senų laikų Kretingoje buvo mėgstamas, vaikai ir paaugliai šio žaidimo pagrindus dažniausiai įgydavo miesto žvyrduobėje, kur nuo ryto iki sutemų virdavo atkaklios kovos. Čia užaugę futbolininkai papildydavo jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų futbolo komandas, nes sporto mokyklos mieste nebuvo, kai treniruotės ir draugiškos bei oficialios rungtynės vykdavo miesto stadione prie parko. Kretingos futbolo komandos pakilimas XX a. 6-jame dešimtmetyje sietinas su iš Panevėžio po Hidromelioracijos technikumo baigimo pagal paskyrimą į Kretingos melioracijos statybos valdybą (MSV) dirbti atvykusiu vienu rezultatyviausių visų laikų šalies futbolininku Algimantu Lučinavičiumi (1933–2009). Jis 1957 m. kartu su kitu panevėžiečiu A. Mikšiu atvykęs į Kretingą sustiprino vietos „Melioratoriaus“ komandą, kuri tas pačiais metais regioninėje Klaipėdos zonoje užėmė I v. ir iškopė į B lygą, o 1958 m. joje užėmusi II v. iškovojo teisę kitais metais rungtyniauti šalies aukščiausioje lygoje.
Tais pačiais metais kretingiškiai pasiekė ir „Tiesos“ taurės finalą, kur namuose, stebint 7 tūkst. žiūrovų, po abejotinų teisėjo Kęstučio Andziulio sprendimų, po pratęsimo 3:5 pralaimėjo Vilniaus „Spartako“ meistrų komandos dubleriams, nors rungtynių eigoje pirmavo 3:1. Tais pačiais metais kretingiškiai savo aikštėje sužaidė ir pirmąsias taikiai 1:1 pasibaigusias tarptautines draugiškas rungtynes su Suomijos Pietarsario komanda.
1963 m. Lietuvos A lygos čempionate kretingiškiai daug triukšmo sukėlė ne tik savo geru žaidimu, bet ir tuo, kad iš komandos buvo atimti jos iškovoti 3 taškai už tai, kad dvejose rungtynėse joje rungtyniavo prie Klaipėdoje naujai sukurtos „Granito“ meistrų komandos atsisakęs prisijungti ir dėl to laikinai diskvalifikuotas A. Andriuškevičius. Tais metais kretingiškiai, aukščiausioje lygoje užėmę garbingą IV v., subrendo ir tapo pajėgia, pasirengusia siekti dar aukštesnių tikslų, komanda.
1964 m. pavasarį Kretingos „Minija“ naujam sezonui pradėjo rengtis Palangoje, kur treniravosi ir dalyvavo „Palangos Juzės“ turnyre. Komanda jam ruošėsi negailėdama jėgų, vadovaujant treneriui A. Andriuškevičiui. Kaip prisimena 1962–1967 m. „Minijoje“ žaidęs kretingiškis Vladas Eitavičius, gim. 1940 m., visa komanda buvo apgyvendinta „Žuvėdros“ sanatorijos viršutiniame aukšte , dideliame kambaryje, kur buvo miegama metalinėse lovose. Treniruotės vykdavo pajūryje ir kopose, kur buvo ne tik bėgami krosai, bet ir sunkiai dirbama fiziškai, žaidėjams vienas kitą nešiojant ant pečių, su svoriais ir pan. Žaidžiant draugiškas rungtynes su Nemirsetoje dislokuoto karinio dalinio komanda, savo meistriškumu maloniai nustebino jos vartininkas latvis Auseklis Birgelis, netrukus tapęs pagrindiniu „Minijos“ vartininku. Šį turnyrą kretingiškiams pavyko laimėti, nors jame dalyvavo pajėgios Lietuvos ir Latvijos komandos. Jos gretas ypač sustiprino taip pat, kaip ir R. Trumpenskas, iš Linkuvos miestelio kilęs fiziškai pajėgus ir ištvermingas „geležinis“ saugas Stasys Bajelis, tapęs ne tik atakų organizatoriumi, bet ir žaidėju, gebančiu įmušti svarbius įvarčius. Nors „Minija“ 1964 m. Lietuvos A lygos pirmenybių I ratą baigė sėkmingai, per 15 rungtynių surinkusi 23 taškus ir kartu su Kauno „Inkaro“ komanda dalijosi I vieta, vasarą prasidėjusioje „Tiesos“ taurėje kiekvienos rungtynės, nepriklausomai nuo varžovų pajėgumo, buvo atkaklios ir reikalavo daug jėgų. Jos finalą pavyko pasiekti gana nelengvai, laimėjus 1:0 prieš Plungės „Linų audinius“, 3:0 – prieš Kauno „Maistą“, atkaklioje kovoje 3:2 buvo laimėta prieš Radviliškio „Lokomotyvą“ ir pusfinalyje 3:1 – prieš Šiaulių „Elnią“ tik po pratęsimo, kai kretingiškis Edvardas Valatka rezultatą 1:1 išlygino tik paskutinę – 90-ąją – rungtynių minutę.
Finalinės šalies futbolo taurės rungtynės rugsėjo 13 d., sekmadienį, Kretingos stadione tarp vietos „Minijos“ ir Klaipėdos „Baltijos“ komandų, kurias stebėjo 5 tūkst. žiūrovų, kai Kretingoje tuo metu gyveno per 10 tūkst. gyventojų, tapo išskirtiniu įvykiu. Jų pradžia kretingiškiams susiklostė ypač sėkmingai, atakų lyderiui R. Trumpenskui 9-ą ir 10-ą min. įmušus du greitus įvarčius. Nors pirmą kėlinį varžovai 35-ą min. pelnė įvartį, o po pertraukos 77-ą min. – ir antrąjį, 53-ią min. po vienintelio kretingiškių kelto kampinio S. Bajelio galva pelnytas trečiasis įvartis tapo „auksiniu“, nulėmusiu „Minijos“ nelengvą pergalę rezultatu 3:2. Komandos kapitonui R. Trumpenskui buvo įteikta „Tiesos“ laikraščio pereinamoji taurė, žaidėjai pagerbti ąžuolo lapų vainikais, stadiono bėgimo taku apeitas ir garbės ratas. Tai tapo neeiline švente ne tik futbolininkams, komandos gerbėjams, bet ir visiems kretingiškiams. Šiose rungtynėse įvarčius pelnę iš mažo Linkuvos miestelio kilę R. Trumpenskas ir S. Bajelis kartu su visa „Minijos“ komanda pateko į Lietuvos futbolo istoriją.
„Tiesos“ taurės turnyro atkakliose kovose išvarginti žaidėjai silpniau pasirodė pirmenybių II rate, netikėtai pralaimėję kelerias rungtynes silpnesniems varžovams ir surinkę tik 15 tšk., bet palankiai susiklosčius aplinkybėms, to pakako dėl geresnio įmuštų ir praleistų įvarčių santykio 59:40 užimti III v. Neabejotinu komandos lyderiu buvo R. Trumpenskas, įmušęs 25 įvarčius, jam gerai talkino ir 8 įv. įmušęs R. Skurvydas bei 7 įv. pelnęs S. Bajelis. Po čempionato žaidėjai buvo pagerbti jiems iškilmingai įteikiant bronzos medalius, nors piniginio paskatinimo jie negavo.
Kaip prisimena V. Eitavičius, futbolininkai buvo įdarbinti miesto įstaigose ir įmonėse, todėl dažniausiai treniruodavosi vakare po darbo, o tuometinis komandos aprūpinimas buvo kuklus, trūko aprangos, futbolo kamuolių, sportinės avalynės. Komanda į rungtynes didžiuosiuose šalies miestuose ir rajonuose vykdavo kukliu PAZ markės 20 vietų autobusu, kelionės neretai trukdavo nuo 3 iki 5 valandų, bet tai netrukdė net ir išvykose rodyti solidų, sporto gerbėjų akiai malonų žaidimą, ir siekti pergalių. Jis iki šiol prisimena, kad 1967 m., pabaigus futbolininko karjerą, rajono sporto komiteto darbuotojas paprašė grąžinti ne tik naudotą sportinę aprangą, bet ir dvejus padėvėtus sportinius batelius, lyg jų nebūtų užsitarnavęs.
„Minijos“ futbolininkai po apdovanojimo 1964 m. gruodžio 26 d.: pirmoje eilėje (iš kairės) Kazimieras Mačiulskis, laikraščio „Sportas“ redaktoriaus pavaduotojas Algirdas Kazilionis, Stasys Bajelis, Algirdas Andriuškevičius, Kretingos rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Aloyzas Opulskis, Romualdas Skurvydas, Ramutis Trumpenskas, antroje eilėje – Eduardas Milius, Vytautas Vilkas, Vladas Eitavičius, Vaclovas Brazdeikis, Romas Šalnis, Auseklis Birgelis, Stasys Galdikas, Edvardas Valatka. 1964 m. nuotr. iš Trumpenskų šeimos archyvo
Šie „Minijos“ sportiniai žygdarbiai, kovojant su šalies didmiesčių stambių įmonių ar organizacijų remiamomis futbolo komandomis, tapo puikia paskata jauniesiems kretingiškiams pradėti žaisti futbolą ir siekti sportinių aukštumų, nors šie svarūs „Minijos“ pasiekimai daugiau ir nebuvo pakartoti. Gaila, bet šiandien šias legendines „Minijos“ pergales prisimena tik sporto mėgėjai ir senieji kretingiškiai, kai šiam neeiliniam 60 metų jubiliejui pažymėti nesugebėta surengti net kuklaus paminėjimo, fotografijų parodos ar futbolo turnyro, pasikviečiant Kretingoje gyvenančius 1964 m. legendinės Minijos žaidėjus Vytautą Vilką ir Vladą Eitavičių. Maža to, savotišką „dovaną“ šiems legendinės „Minijos“ pasiekimams paminėti įteikė Kretingos rajono savivaldybės taryba, miesto stadioną prieš pat jo rekonstrukciją skubiai nusprendusi pavadinti Šaulių vardu, nors ikikarinė šios sukarintos visuomeninės organizacijos veikla nei su šiuo sovietmečiu įrengtu stadionu, nei su Kretingos futbolo svariais pasiekimais nėra susijusi. Rajono taryba neišgirdo ir atskirų Tarybos narių bei visuomenės atstovų raginimo šį klausimą geriau apsvarstyti, atsižvelgiant į daugumos žmonių kitą nuomonę, sprendimą atidedant po stadiono rekonstrukcijos, taip pat ieškant kitokių XX a. 4-ame deš. šioje vietoje įkurto Šaulių sąjungos sporto aikštyno atminimo įamžinimo būdų. Visuomenės balsas taip ir liko neišgirstas, nors 34-erius metus po nepriklausomybės atkūrimo šio gerokai apleisto ir nugyvento stadiono apgailėtina būklė ir jo pavadinimas nerūpėjo ne tik rajono valdžiai, bet ir patiems šauliams. Deja, Kretingoje žmonių nuomonė rajono Tarybos narių ignoruojama jau ne pirmą kartą, kaip atsitiko šiame stadione įspraudus per tūkstantį žiūrovų talpinantį, tik keliasdešimt metrų nuo daugiabučių namų kvartalo nutolusį, be didesnės automobilių stovėjimo aikštelės didžiulį sporto centrą, kai tik už kelių šimtų metrų buvo laisvas Savivaldybei priklausantis žemės sklypas su perspektyva ten įrengti ne tik sporto centrą su talpia automobilių stovėjimo aikštele, bet ir kitų sporto šakų: krepšinio, tinklinio, teniso, badmintono, ir kitas aikšteles, kurių jau šiandien reikia žmonėms, o dar labiau jų reikės augant ir plečiantis miestui. Nors šiandien apie legendinės „Minijos“ sporto pasiekimus stengiamasi nutylėti, jie išliks ne tik miesto istorijoje, bet ir žmonių atmintyje, o gal ateis laikas, kai šios neeilinės pergalės sulauks ir rajono valdžios dėmesio, bus pažymėtos bei įamžintos.
1953 m. nuotr. iš Nikolajaus Gnedojaus archyvo. Vaclovas Brazdeikis(1933–2018), nuotraukoje vilkintis Kretingos „Žalgirio“ komandos marškinėlius, buvo ne tik geras futbolininkas, bet ir treneris, sporto vadybininkas.
https://musukretinga.lt/garsiausias-leg ... risiminus/
Romualdas Beniušis
1964-ieji metai aukso raidėmis įrašyti į Kretingos futbolo ir sporto istoriją, nes tais metais „Minijos“ komanda iškovojo šalies futbolo taurę bei pasipuošė Lietuvos aukščiausios lygos pirmenybių bronzos medaliais. Bet šie pasiekimai neatsirado iš niekur.
„Minijos“ futbolininkų garbės ratas stadiono taku su iškovota „Tiesos“ taure: (iš kairės) komandos kapitonas Ramutis Trumpenskas, Auseklis Birgelis, Romualdas Skurvydas, Vaclovas Brazdeikis, Romas Šalnis, Edvardas Valatka, Kazimieras Mačiulskis, Algirdas Andriuškevičius, Zenonas Meškauskas, Vladas Eitavičius, Stasys Bajelis. 1964 m. nuotr. iš Skurvydų šeimos archyvo
Futbolas nuo senų laikų Kretingoje buvo mėgstamas, vaikai ir paaugliai šio žaidimo pagrindus dažniausiai įgydavo miesto žvyrduobėje, kur nuo ryto iki sutemų virdavo atkaklios kovos. Čia užaugę futbolininkai papildydavo jaunių, jaunimo ir suaugusiųjų futbolo komandas, nes sporto mokyklos mieste nebuvo, kai treniruotės ir draugiškos bei oficialios rungtynės vykdavo miesto stadione prie parko. Kretingos futbolo komandos pakilimas XX a. 6-jame dešimtmetyje sietinas su iš Panevėžio po Hidromelioracijos technikumo baigimo pagal paskyrimą į Kretingos melioracijos statybos valdybą (MSV) dirbti atvykusiu vienu rezultatyviausių visų laikų šalies futbolininku Algimantu Lučinavičiumi (1933–2009). Jis 1957 m. kartu su kitu panevėžiečiu A. Mikšiu atvykęs į Kretingą sustiprino vietos „Melioratoriaus“ komandą, kuri tas pačiais metais regioninėje Klaipėdos zonoje užėmė I v. ir iškopė į B lygą, o 1958 m. joje užėmusi II v. iškovojo teisę kitais metais rungtyniauti šalies aukščiausioje lygoje.
Tais pačiais metais kretingiškiai pasiekė ir „Tiesos“ taurės finalą, kur namuose, stebint 7 tūkst. žiūrovų, po abejotinų teisėjo Kęstučio Andziulio sprendimų, po pratęsimo 3:5 pralaimėjo Vilniaus „Spartako“ meistrų komandos dubleriams, nors rungtynių eigoje pirmavo 3:1. Tais pačiais metais kretingiškiai savo aikštėje sužaidė ir pirmąsias taikiai 1:1 pasibaigusias tarptautines draugiškas rungtynes su Suomijos Pietarsario komanda.
Tolesnis Kretingos futbolo komandos brandos ir stiprėjimo etapas sietinas su 1961 m. įvykusiu futbolo komandos pavadinimo pakeitimu, kai nuo jos rėmėjų iki tol priklausiusi komanda, turėjusi „Žalgirio“, „Nemuno“, „Kooperatininko“, „Melioratoriaus“ ir „Laisvės“ pavadinimus, komandos žaidėjui Romualdui Skurvydui (1942–2021) pasiūlius ir komandos draugams pritarus, buvo pavadinta „Minija“, kuriai gerokai didesnį dėmesį bei paramą pradėjo skirti rajono valdžia, supratusi, kad stipri futbolo komanda suteiks ne tik garbę Kretingai ir džiaugsmo jos žmonėms, bet ir skatins vaikus bei jaunimą sportuoti. 1962 m. Vilniaus g. 10 pastačius naują daugiabutį, kurį ilgainiui kretingiškiai praminė „kremliumi“, čia įsikūrė į Kretingą pakviestas iš Linkuvos kilęs greitakojis centro puolėjas Ramutis Trumpenskas (1939–1993), pakeitęs į Panevėžį sugrįžusį A. Lučinavičių, bei tuomečio Kūno kultūros instituto absolventas su Kauno „Atleto“ komanda Lietuvos čempionu tapęs Algirdas Andriuškevičius (1938–2011), „Minijos“ komandos atakų organizatorius ir žaidžiantysis treneris, kai R. Trumpenskas tapo rezultatyviu puolimo lyderiu.Reikėtų suprasti FF Jaro Pietarsaari
1963 m. Lietuvos A lygos čempionate kretingiškiai daug triukšmo sukėlė ne tik savo geru žaidimu, bet ir tuo, kad iš komandos buvo atimti jos iškovoti 3 taškai už tai, kad dvejose rungtynėse joje rungtyniavo prie Klaipėdoje naujai sukurtos „Granito“ meistrų komandos atsisakęs prisijungti ir dėl to laikinai diskvalifikuotas A. Andriuškevičius. Tais metais kretingiškiai, aukščiausioje lygoje užėmę garbingą IV v., subrendo ir tapo pajėgia, pasirengusia siekti dar aukštesnių tikslų, komanda.
1964 m. pavasarį Kretingos „Minija“ naujam sezonui pradėjo rengtis Palangoje, kur treniravosi ir dalyvavo „Palangos Juzės“ turnyre. Komanda jam ruošėsi negailėdama jėgų, vadovaujant treneriui A. Andriuškevičiui. Kaip prisimena 1962–1967 m. „Minijoje“ žaidęs kretingiškis Vladas Eitavičius, gim. 1940 m., visa komanda buvo apgyvendinta „Žuvėdros“ sanatorijos viršutiniame aukšte , dideliame kambaryje, kur buvo miegama metalinėse lovose. Treniruotės vykdavo pajūryje ir kopose, kur buvo ne tik bėgami krosai, bet ir sunkiai dirbama fiziškai, žaidėjams vienas kitą nešiojant ant pečių, su svoriais ir pan. Žaidžiant draugiškas rungtynes su Nemirsetoje dislokuoto karinio dalinio komanda, savo meistriškumu maloniai nustebino jos vartininkas latvis Auseklis Birgelis, netrukus tapęs pagrindiniu „Minijos“ vartininku. Šį turnyrą kretingiškiams pavyko laimėti, nors jame dalyvavo pajėgios Lietuvos ir Latvijos komandos. Jos gretas ypač sustiprino taip pat, kaip ir R. Trumpenskas, iš Linkuvos miestelio kilęs fiziškai pajėgus ir ištvermingas „geležinis“ saugas Stasys Bajelis, tapęs ne tik atakų organizatoriumi, bet ir žaidėju, gebančiu įmušti svarbius įvarčius. Nors „Minija“ 1964 m. Lietuvos A lygos pirmenybių I ratą baigė sėkmingai, per 15 rungtynių surinkusi 23 taškus ir kartu su Kauno „Inkaro“ komanda dalijosi I vieta, vasarą prasidėjusioje „Tiesos“ taurėje kiekvienos rungtynės, nepriklausomai nuo varžovų pajėgumo, buvo atkaklios ir reikalavo daug jėgų. Jos finalą pavyko pasiekti gana nelengvai, laimėjus 1:0 prieš Plungės „Linų audinius“, 3:0 – prieš Kauno „Maistą“, atkaklioje kovoje 3:2 buvo laimėta prieš Radviliškio „Lokomotyvą“ ir pusfinalyje 3:1 – prieš Šiaulių „Elnią“ tik po pratęsimo, kai kretingiškis Edvardas Valatka rezultatą 1:1 išlygino tik paskutinę – 90-ąją – rungtynių minutę.
Finalinės šalies futbolo taurės rungtynės rugsėjo 13 d., sekmadienį, Kretingos stadione tarp vietos „Minijos“ ir Klaipėdos „Baltijos“ komandų, kurias stebėjo 5 tūkst. žiūrovų, kai Kretingoje tuo metu gyveno per 10 tūkst. gyventojų, tapo išskirtiniu įvykiu. Jų pradžia kretingiškiams susiklostė ypač sėkmingai, atakų lyderiui R. Trumpenskui 9-ą ir 10-ą min. įmušus du greitus įvarčius. Nors pirmą kėlinį varžovai 35-ą min. pelnė įvartį, o po pertraukos 77-ą min. – ir antrąjį, 53-ią min. po vienintelio kretingiškių kelto kampinio S. Bajelio galva pelnytas trečiasis įvartis tapo „auksiniu“, nulėmusiu „Minijos“ nelengvą pergalę rezultatu 3:2. Komandos kapitonui R. Trumpenskui buvo įteikta „Tiesos“ laikraščio pereinamoji taurė, žaidėjai pagerbti ąžuolo lapų vainikais, stadiono bėgimo taku apeitas ir garbės ratas. Tai tapo neeiline švente ne tik futbolininkams, komandos gerbėjams, bet ir visiems kretingiškiams. Šiose rungtynėse įvarčius pelnę iš mažo Linkuvos miestelio kilę R. Trumpenskas ir S. Bajelis kartu su visa „Minijos“ komanda pateko į Lietuvos futbolo istoriją.
„Tiesos“ taurės turnyro atkakliose kovose išvarginti žaidėjai silpniau pasirodė pirmenybių II rate, netikėtai pralaimėję kelerias rungtynes silpnesniems varžovams ir surinkę tik 15 tšk., bet palankiai susiklosčius aplinkybėms, to pakako dėl geresnio įmuštų ir praleistų įvarčių santykio 59:40 užimti III v. Neabejotinu komandos lyderiu buvo R. Trumpenskas, įmušęs 25 įvarčius, jam gerai talkino ir 8 įv. įmušęs R. Skurvydas bei 7 įv. pelnęs S. Bajelis. Po čempionato žaidėjai buvo pagerbti jiems iškilmingai įteikiant bronzos medalius, nors piniginio paskatinimo jie negavo.
Kaip prisimena V. Eitavičius, futbolininkai buvo įdarbinti miesto įstaigose ir įmonėse, todėl dažniausiai treniruodavosi vakare po darbo, o tuometinis komandos aprūpinimas buvo kuklus, trūko aprangos, futbolo kamuolių, sportinės avalynės. Komanda į rungtynes didžiuosiuose šalies miestuose ir rajonuose vykdavo kukliu PAZ markės 20 vietų autobusu, kelionės neretai trukdavo nuo 3 iki 5 valandų, bet tai netrukdė net ir išvykose rodyti solidų, sporto gerbėjų akiai malonų žaidimą, ir siekti pergalių. Jis iki šiol prisimena, kad 1967 m., pabaigus futbolininko karjerą, rajono sporto komiteto darbuotojas paprašė grąžinti ne tik naudotą sportinę aprangą, bet ir dvejus padėvėtus sportinius batelius, lyg jų nebūtų užsitarnavęs.
„Minijos“ futbolininkai po apdovanojimo 1964 m. gruodžio 26 d.: pirmoje eilėje (iš kairės) Kazimieras Mačiulskis, laikraščio „Sportas“ redaktoriaus pavaduotojas Algirdas Kazilionis, Stasys Bajelis, Algirdas Andriuškevičius, Kretingos rajono vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Aloyzas Opulskis, Romualdas Skurvydas, Ramutis Trumpenskas, antroje eilėje – Eduardas Milius, Vytautas Vilkas, Vladas Eitavičius, Vaclovas Brazdeikis, Romas Šalnis, Auseklis Birgelis, Stasys Galdikas, Edvardas Valatka. 1964 m. nuotr. iš Trumpenskų šeimos archyvo
Šie „Minijos“ sportiniai žygdarbiai, kovojant su šalies didmiesčių stambių įmonių ar organizacijų remiamomis futbolo komandomis, tapo puikia paskata jauniesiems kretingiškiams pradėti žaisti futbolą ir siekti sportinių aukštumų, nors šie svarūs „Minijos“ pasiekimai daugiau ir nebuvo pakartoti. Gaila, bet šiandien šias legendines „Minijos“ pergales prisimena tik sporto mėgėjai ir senieji kretingiškiai, kai šiam neeiliniam 60 metų jubiliejui pažymėti nesugebėta surengti net kuklaus paminėjimo, fotografijų parodos ar futbolo turnyro, pasikviečiant Kretingoje gyvenančius 1964 m. legendinės Minijos žaidėjus Vytautą Vilką ir Vladą Eitavičių. Maža to, savotišką „dovaną“ šiems legendinės „Minijos“ pasiekimams paminėti įteikė Kretingos rajono savivaldybės taryba, miesto stadioną prieš pat jo rekonstrukciją skubiai nusprendusi pavadinti Šaulių vardu, nors ikikarinė šios sukarintos visuomeninės organizacijos veikla nei su šiuo sovietmečiu įrengtu stadionu, nei su Kretingos futbolo svariais pasiekimais nėra susijusi. Rajono taryba neišgirdo ir atskirų Tarybos narių bei visuomenės atstovų raginimo šį klausimą geriau apsvarstyti, atsižvelgiant į daugumos žmonių kitą nuomonę, sprendimą atidedant po stadiono rekonstrukcijos, taip pat ieškant kitokių XX a. 4-ame deš. šioje vietoje įkurto Šaulių sąjungos sporto aikštyno atminimo įamžinimo būdų. Visuomenės balsas taip ir liko neišgirstas, nors 34-erius metus po nepriklausomybės atkūrimo šio gerokai apleisto ir nugyvento stadiono apgailėtina būklė ir jo pavadinimas nerūpėjo ne tik rajono valdžiai, bet ir patiems šauliams. Deja, Kretingoje žmonių nuomonė rajono Tarybos narių ignoruojama jau ne pirmą kartą, kaip atsitiko šiame stadione įspraudus per tūkstantį žiūrovų talpinantį, tik keliasdešimt metrų nuo daugiabučių namų kvartalo nutolusį, be didesnės automobilių stovėjimo aikštelės didžiulį sporto centrą, kai tik už kelių šimtų metrų buvo laisvas Savivaldybei priklausantis žemės sklypas su perspektyva ten įrengti ne tik sporto centrą su talpia automobilių stovėjimo aikštele, bet ir kitų sporto šakų: krepšinio, tinklinio, teniso, badmintono, ir kitas aikšteles, kurių jau šiandien reikia žmonėms, o dar labiau jų reikės augant ir plečiantis miestui. Nors šiandien apie legendinės „Minijos“ sporto pasiekimus stengiamasi nutylėti, jie išliks ne tik miesto istorijoje, bet ir žmonių atmintyje, o gal ateis laikas, kai šios neeilinės pergalės sulauks ir rajono valdžios dėmesio, bus pažymėtos bei įamžintos.
1953 m. nuotr. iš Nikolajaus Gnedojaus archyvo. Vaclovas Brazdeikis(1933–2018), nuotraukoje vilkintis Kretingos „Žalgirio“ komandos marškinėlius, buvo ne tik geras futbolininkas, bet ir treneris, sporto vadybininkas.
Re: Tarybų Lietuvos/sovietmečio futbolas
^^^
Dar vienas kurį reikia skaityti tiems, rašantiems apie 62 m. naują klubą.Dėmesio: nemaišyti su legendine "Minija" iš Kretingos (1962-2016).
Re: Tarybų Lietuvos/sovietmečio futbolas
Žalgiris, tai net ne Minija... bet, visiems nusispjauti, gi Kretinga tas pats miestas, nesvarbu, kad kiekvienas fabrikėlis, ir koopratyvai turėjo savas komandėles. Visiems žinomas tik Minijos pavadinimas, tai ant vieno kurpaliaus viską darom...^^^Dar vienas kurį reikia skaityti tiems, rašantiems apie 62 m. naują klubą.Dėmesio: nemaišyti su legendine "Minija" iš Kretingos (1962-2016).
Re: Tarybų Lietuvos/sovietmečio futbolas
Pirmaisiais karo metais gimusieji...
www.old.sportas.info/naujienos/14571-pi ... sieji.html
Algirdas Klimkevičius (2012 m.)
Šios kartos atėjimą į pasaulį lydėjo ne fejerverkai, šampano sklidinos taurės, bet kanonados, bombonešių gausmas ir gaisrų pašvaistės. Okupuotos Lietuvos futbole išsiskyrė karta, gimusi laisvoje šalyje ir augusi karo metų audrose. Tai ji išgarsino Lietuvą, kai 1946 ir 1947 m. laimėjo SSRS jaunių čempionatus, tai iš jų išaugę žaidėjai 1952 m. išvedė Vilniaus „Spartako“ meistrų komandą į SSRS čempionato aukščiausiąją lygą.
1956 m. garbingai „pasispardę“ SSRS tautų spartakiadoje prieš Maskvos rinktinę (iš esmės SSRS rinktinę) 0:2, pradėjo užleisti pozicijas naujai kartai – karo metais gimusiems žaidėjams. Šių žaidėjų šeimas lydėjo buitiniai nepritekliai, nuolatinė baimė. Tais neramiais laikais nebuvo sporto salių, treniruočių aikščių, inventoriaus, aprangos. Bet ir tokiu laiku sugebėjo iškilti naujų vardų, šalies futbole palikusių ryškių pėdsakų. Daugumai iš tuo metu augusio futbolo rezervo pernai ar šiemet suskambo 70 metų jubiliejaus varpai.
Apie 1941 m. gimusiuosius
Iš pirmaisiais karo metais gimusiųjų ryškesni dabartinio Lietuvos vaikų ir jaunių futbolo asociacijos prezidento Romualdo Lavrinavičiaus, Antano Stankevičiaus ir Alberto Macežinsko veidai.
A. Macežinskas sublizgėjo būdamas 15–16 metų – gerai žaidė futbolą, krepšinį, bandė jėgas kaip lengvaatletis. 1959 m., vykstant į SSRS moksleivių spartakiadą, juo nepasidalijo futbolo ir lengvosios atletikos treneriai. Nugalėjo lengvoji atletika – Albertas dalyvavo rutulio stūmimo varžybose. Šeštojo dešimtmečio pradžioje A. Macežinskas susiviliojo nauju žaidimu – rankiniu. Tapo ne tik Lietuvos, bet ir SSRS rinktinės garsenybe, kapitonu. Neatlaikęs garbės ir malonumų naštos iš gyvenimo išėjo būdamas vos 42 metų.
A. Stankevičius – nesiekęs ir 170 cm ūgio dešiniojo krašto puolėjas, dabartinių futbolo žemaūgių kamuolio virtuozų pirmtakas. Futbolo aikštėse pradėjo reikštis būdamas 16 metų, kai žaidė Marijampolės (tada Kapsuko) reprezentacinėje cukraus fabriko komandoje. 1958 m. pradėjęs žaisti Vilniaus „Spartako“ klubinėje ekipoje, 1959 m. rado vietą ir pagrindinėje jos sudėtyje. (1959–1962 m. – 70 rungtynių, 14 įvarčių.) 1963 m. paspruko iš Vilniaus ir gynė Lvovo SKA, Donecko „Šachtar“ garbę. Šiose komandose žaidė beveik 100 rungtynių ir pelnė 17 įvarčių. Futbolininko saulėlydį sutiko Lietuvoje – 1971 m. žaidė Kėdainių „Nevėžio“ komandoje, bandė jėgas ir antraeilėje Ždanovo „Azovec“ komandoje. Mirė būdamas 56-erių.
Vienas Lietuvos moterų futbolo atgimimo įkvėpėjų R. Lavrinavičius iki šiol sėkmingai tęsia darbus ir populiarina sporto šaką, kuriai atidavė visą savo gyvenimą.
Apie 1942 m. gimusiuosius
Apie Joną Baužą pasakojo buvęs šiaulietis R. Lavrinavičius: „Baužą pamačiau 1957 m. ginantį Tauragės jaunių komandos vartus. Primušėme jam gal dešimt įvarčių. 1958 m. atvyko gyventi į Šiaulius pas brolį Vytautą, buvusį „Elnio“ vartininką. Buvome kaimynai. Į rytmetines savarankiškas treniruotes pasikvietėme ir Joną. „Šaudėme“ į jį iš abiejų vartelių pusių, privertėme kristi į balas. Po pusmečio treneris Ignas Urbonas, neatvykus į rungtynes Vytautui, pastatė jį į vartus. Kilo kaip ant mielių – 1959 m. iš vartų išstūmė Vilniaus „Spartako“ meistrų vartininką Leoną Dūdą. Vilniuje neužsibuvo – 1962 m. jį iškeitė į Maskvą – CSKA, „Dinamo“, Spartaką...“
J. Bauža su CSKA iškovojo SSRS taurę (1971), SSRS čempionatų bronzos medalius (1964, 1965).
1942-aisiais gimė ir Romualdas Grabažius. „Tėtis, buvęs Kauno „Kovo“ futbolininkas, dažnai pasakodavo apie karališką žaidimą, Stasį Paberžį, Vladą Dzindziliauską, neišdildomą pergalę prieš kažkokį švedų klubą. Dvylikametį penktoką mane pradėjo treniruoti Justinas Labutis. Žaidžiau jaunučių ir jaunių komandoje – kartais po dvejas rungtynes per dieną. Ūgtelėjęs treniravausi su Kauno politechnikos instituto (KPI) studentais, vasaros atostogas leidau su statybininkais. 1959 m. patekau į moksleivių rinktinę – su kauniečių komanda tapome čempionais, su respublikos dalyvavau spartakiadoje Maskvoje. Prieš išvykdami į Maskvą sužaidėme draugiškas rungtynes Alytuje su Leningrado rinktine – 2:2. Po spartakiados kelias atvedė į „Kauno audinius“, „Bangos“ jaunių ir meistrų komandą. Kai įsidarbinau Radijo gamykloje, pasukau ir į imtynių sporto salę. Patekęs į armiją praradau visas jaunystės iliuzijas. Grįžęs žaidžiau eilinėje gamyklos komandoje, baigiau Kauno politechnikumą. Su sportu nesiskiriu iki šių dienų – susidomėjau dviračių, orientavimosi sportu, dalyvauju Vilniaus maratone“, – prisiminė R. Grabažius.
Gintautas Kalėdinskas futbolo pradus gavo Kauno 9-ojoje („Jėzuitų“) vidurinėje mokykloje. 1957 m. pradėjo lankyti sporto mokyklą. 1959 m. atrenkant kandidatus į respublikos moksleivių rinktinę, buvo „nurašytas“ kaip neperspektyvus – nedidukas, lėtas. Matyt, tai užgavo Gintauto savimeilę. Niekam nesigirdamas kelerius metus ankstyvais rytais prieš pamokas treniravosi su kaimynu Jonu Vienažindžiu. Jo valanda išaušo 1961-aisiais, kai žaisdamas svetima pavarde „Bangos“ jaunių komandoje SSRS jaunių čempionate iškovojo trečiąją vietą. Nesulaikomas lyg vijurkas krašto puolėjas tuoj atsidūrė ir „Bangos“ meistrų komandoje. 1963–1973 m. žaidė Vilniaus „Žalgiryje“ (299 rungtynės, 24 įmušti įvarčiai), 1964 m. tapo sporto meistru, 1966 m. pripažintas geriausiu šalies futbolininku, 1975 m. baigė Kūno kultūros institutą (KKI). Dirbo treneriu – kartu su jaunystės draugu Benjaminu Zelkevičiumi treniravo Vilniaus „Žalgirio“ meistrus, padėjo jiems iškopi į lig tol nematytas aukštumas – SSRS aukščiausiąją lygą, laimėti čempionato bronzos medalius (1987), tapti pasaulinės universiados nugalėtojais (1987). G. Kalėdinską iš mūsų pasaulio 1998 m. išplėšė autokatastrofa.
Ričardas Kučinskas augo Kauno priemiestyje, Vilijampolėje, šalia „Inkaro“ gamyklos. Reto talento vaikinas, draugų vadintas „zuikiu“, pradėjo garsėti būdamas paauglys – žaidė Kauno „Bangos“ jaunių (1960) komandoje, 1961–1962 m. atstovavo Vilniaus „Žalgiriui“ (29 rungtynės, 2 įvarčiai). Nenorėjęs mokytis (tais laikais meistrų komandos žaidėjai turėjo mokytis, studijuoti) ir nesutaręs su treneriais 1963 m. paspruko į armiją – apie dešimt metų žaidė Rostovo prie Dono ASK (1966 m. pelnė SSRS čempionato sidabrą), Odesos „Černomoreco“, Minsko „Dinamo“ aukšto lygio komandose. Buvo laikomas vienu sumaniausių SSRS saugų. Išvargintas klajonių paskutines gyvenimo dienas praleido gimtajame Kaune.
Romualdas Leščinskas – G. Kalėdinsko bendramokslis. 1957 m. patekęs į sporto mokyklą 1958 ir 1959 m. žaidė Kauno ir respublikos moksleivių rinktinėse, 1960 m. – Kauno „Bangos“ jaunių, 1960–1962 m. – meistrų komandoje. 1963–1968 atstovavo Vilniaus „Žalgirio“ meistrų kolektyvui. 1964 m. jam suteiktas sporto meistro vardas. 1970–1978 m. dirbo KKI dėstytoju ir vyr. dėstytoju, 1970–1971 m. žaidė studentų „Atleto“ komandoje (1970 m. tapo šalies čempionu). Buvo pirmojo Lietuvoje sporto psichologijos profesoriaus Jurgio Palaimos mokinys, metus stažavosi Varšuvos kūno kultūros akademijoje. Treniravo KKI studentų rinktinę, 1970 m. subūrė vieną pirmųjų Lietuvoje Kauno moterų futbolo komandų. Iš gyvenimo pasitraukė 2006 metais.
2011 m. mirė dar vienas šios kartos atstovas – Andrius Paškevičius. Nelankęs sporto mokyklos 1959 m. pateko į Kauno „Raudonojo spalio“ („Lituanikos“) komandą, žaidusią Lietuvos pirmenybėse. 1960 m. gynė Kauno „Bangos“ jaunių komandos garbę SSRS čempionate Babruiske (Baltarusija). 1960 m. įstojęs studijuoti į KKI, 1962 m. su „Atleto“ komanda tapo šalies čempionu, 1963–1970 m. žaidė Klaipėdos „Granito“ („Atlanto“) meistrų komandoje, 1964 m. jam suteiktas sporto meistro vardas. Būdamas 29 metų (1971) buvo pakviestas į Vilniaus „Žalgirį“. 1975–1991 m. treniravo įvairias Kauno, Kėdainių komandas. Yra laimėjęs šalies čempionatų sidabro medalių (1979, 1981), penkis kartus Taurę (1972, 1973, 1978, 1979, 1980).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pasuko laimės ieškoti į JAV. Ten ketverius metus dirbęs sodininku, kaip pats sakė „nematydamas šviesios dienos“, į Lietuvą grįžo praturtėjęs. Ramia senatve džiaugėsi neilgai – buvo nugalėtas užklupusios nepagydomos ligos.
Simas Šeibokas – sporto meistras (1966), 1965 m. baigė KKI. Tėvą, buvusį matininką, 1946 m. suėmė ir ištrėmė į Sibirą – jis iki 1955 metų dirbo Norilsko anglių kasyklose. Futbolą S. Šeibokas atrado Panevėžio vidurinėje mokykloje: „Laimė lydėjo mano kartos moksleivius – mokykloje dirbo tarpukario sporto pažiba Vilius Variakojis. Nežinau iš kur jis ėmėsi sveikatos – žiemą su kerziniais auliniais batais su mokiniais ant sniego žaisdavo futbolą, vasarą – krepšinį, kartu bėgdavo krosus. 1955 m. patekau į pirmojo Panevėžio vaikų trenerio Vytauto Šilinsko rankas. Ir prasidėjo kelias į didįjį futbolą. 1958 m. Panevėžio moksleivių rinktinė dalyvavo aštuonių miestų turnyre Vilniuje ir užėmė ketvirtąją vietą. Tačiau SSRS moksleivių spartakiadoje Tbilisyje (Gruzija) iš panevėžiečių niekas nedalyvavo. 1959 m. Panevėžio moksleiviai pirmą kartą Lietuvoje iškopė į prizininkų trejetą. Į respublikos rinktinę, dalyvavusią SSRS moksleivių spartakiadoje, pateko keturi panevėžiečiai, tarp jų – gynėjas S. Šeibokas.
1960–1963 m. jis žaidė Kauno studentų „Atleto“ komandoje. Su ja tapo 1962 m. Lietuvos futbolo čempionu, 1963 m. SSRS studentų žaidynėse iškovojo antrąją vietą, buvo pakviestas į SRS studentų rinktinę. 1964–1967 m. žaidė Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandoje, vėliau – Ukmergės „Vienybės“, Vilniaus „Pažangos“ ekipose. Su jomis tapo čempionatų prizininku, 1971 m. Taurės laimėtoju. Palikęs futbolo aikštes, atsidėjo pedagoginiam ir organizaciniam darbui, parašė metodinį leidinį kūno kultūros mokytojams. Paskutinė S. Šeiboko, kaip kūno kultūros metodininko darbovietė iki 2011 m., – S. Dariaus ir S. Girėno vidurinė Mokykla.
Juozas Žvinakevičius futbolu susidomėjo ankstyvoje vaikystėje: „Prie mokyklos buvo smėlio aikštelė, joje ir praleisdavau dienas gainiodamas suplyšusį kamuolį. Tėvai priešinosi mano užsiėmimui, ne kartą gavau pylos. Atlaidesni pasidarė tik apie 1957 m., kai nuo 1953 m. gyvenome Klaipėdoje ir mane pradėjo treniruoti sporto mokyklos treneris Kostas Vasiliauskas. Vasarą pėsti eidavome į Girulius ir žaisdavome su pionierių stovyklų komandomis. 1958 m. buvau pakviestas į moksleivių rinktinę. Dešimtoje klasėje pradėjau žaisti Kretingos „Melioratoriaus“ komandoje – gaudavau kišenpinigių, vėliau – Klaipėdos ekipose. 1960 m. buvau pakviestas į Vilniaus „Spartako“ meistrų komandą, po kelių savaičių grįžau į Klaipėdą. Čia įleidau šaknis visam gyvenimui.“ J. Žvinakevičius 1978 m. baigė Vilniaus valtybinį universitetą (VVU), darbo ekonomikos specialybę, dirbo paprastu jūrininku žvejybos laivyne. 1964 m. jam suteiktas sporto meistro vardas.
Įdomus gyvenimo kelias ir dviejų žinomų vartininkų: Jono Stanislovaičio ir Vinco Kateivos.
V. Kateiva į didįjį futbolą atkeliavo iš užkampio – Naujosios Akmenės. 1964 m. patekęs į Vilniaus „Žalgirį“ čia su tam tikromis pertraukomis yra iki šiol – perteikia patirtį kaip vartininkų treneris.
J. Stanislovaitis į futbolą pateko atsitiktinai. Iš Žemaičių Naumiesčio atvykusį KPI pirmo kurso studentą per fizinio lavinimo pratybas žaidžiantį tinklinį pastebėjo futbolo treneris Justinas Labutis ir pakvietė treniruotis. Naujokas tobulėjo ne dienomis, o valandomis. 1962 m. – KPI pagrindinis vartų sargas, 1963 m. – Lietuvos jaunimo rinktinės narys, 1964 m. žaidė Klaipėdos „Granito“ meistrų komandoje. 1963 m. SSRS jaunimo rinktinių varžybose pripažintas geriausiu vartininku, 1964 m. – prisegtas sporto meistro ženklelis. J. Stanislovaitis baigęs KPI iškilo kaip gabus inžinierius, organizatorius. 1987–1995 m. buvo Klaipėdos namų statybos kombinato gen. direktorius.
Vienas ryškiausių 1942 m. gimusių futbolo žmonių – Romualdas Juška. Futbolininkas, teisėjas, nuo 1983 m. – FIFA kategorijos arbitras. Po žaidėjo karjeros Klaipėdos „Baltijos“, Vilniaus „Žalgirio“, Lvovo SKA, Maskvos CSKA, Charkovo „Metalist“ ir Vilniaus „Pažangos“ ekipose, per kurią 1970 m. buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku, R. Juška paragavo trenerio ir teisėjo duonos. Būtent teisėjo darbas ir išgarsino jį labiau nei futbolo žaidimas. 1980–1984 m. penkis kartus buvo išrinktas į geriausių SSRS teisėjų trejetą: 1981 m. – antras, 1983 m. – pirmas. Teisėjavo kelioms dešimtims tarptautinių rungtynių, iš jų šešioms tarpvalstybinėms, 1980 m. dirbo Maskvos olimpinių žaidynių futbolo turnyre.
www.old.sportas.info/naujienos/14571-pi ... sieji.html
Algirdas Klimkevičius (2012 m.)
Šios kartos atėjimą į pasaulį lydėjo ne fejerverkai, šampano sklidinos taurės, bet kanonados, bombonešių gausmas ir gaisrų pašvaistės. Okupuotos Lietuvos futbole išsiskyrė karta, gimusi laisvoje šalyje ir augusi karo metų audrose. Tai ji išgarsino Lietuvą, kai 1946 ir 1947 m. laimėjo SSRS jaunių čempionatus, tai iš jų išaugę žaidėjai 1952 m. išvedė Vilniaus „Spartako“ meistrų komandą į SSRS čempionato aukščiausiąją lygą.
1956 m. garbingai „pasispardę“ SSRS tautų spartakiadoje prieš Maskvos rinktinę (iš esmės SSRS rinktinę) 0:2, pradėjo užleisti pozicijas naujai kartai – karo metais gimusiems žaidėjams. Šių žaidėjų šeimas lydėjo buitiniai nepritekliai, nuolatinė baimė. Tais neramiais laikais nebuvo sporto salių, treniruočių aikščių, inventoriaus, aprangos. Bet ir tokiu laiku sugebėjo iškilti naujų vardų, šalies futbole palikusių ryškių pėdsakų. Daugumai iš tuo metu augusio futbolo rezervo pernai ar šiemet suskambo 70 metų jubiliejaus varpai.
Apie 1941 m. gimusiuosius
Iš pirmaisiais karo metais gimusiųjų ryškesni dabartinio Lietuvos vaikų ir jaunių futbolo asociacijos prezidento Romualdo Lavrinavičiaus, Antano Stankevičiaus ir Alberto Macežinsko veidai.
A. Macežinskas sublizgėjo būdamas 15–16 metų – gerai žaidė futbolą, krepšinį, bandė jėgas kaip lengvaatletis. 1959 m., vykstant į SSRS moksleivių spartakiadą, juo nepasidalijo futbolo ir lengvosios atletikos treneriai. Nugalėjo lengvoji atletika – Albertas dalyvavo rutulio stūmimo varžybose. Šeštojo dešimtmečio pradžioje A. Macežinskas susiviliojo nauju žaidimu – rankiniu. Tapo ne tik Lietuvos, bet ir SSRS rinktinės garsenybe, kapitonu. Neatlaikęs garbės ir malonumų naštos iš gyvenimo išėjo būdamas vos 42 metų.
A. Stankevičius – nesiekęs ir 170 cm ūgio dešiniojo krašto puolėjas, dabartinių futbolo žemaūgių kamuolio virtuozų pirmtakas. Futbolo aikštėse pradėjo reikštis būdamas 16 metų, kai žaidė Marijampolės (tada Kapsuko) reprezentacinėje cukraus fabriko komandoje. 1958 m. pradėjęs žaisti Vilniaus „Spartako“ klubinėje ekipoje, 1959 m. rado vietą ir pagrindinėje jos sudėtyje. (1959–1962 m. – 70 rungtynių, 14 įvarčių.) 1963 m. paspruko iš Vilniaus ir gynė Lvovo SKA, Donecko „Šachtar“ garbę. Šiose komandose žaidė beveik 100 rungtynių ir pelnė 17 įvarčių. Futbolininko saulėlydį sutiko Lietuvoje – 1971 m. žaidė Kėdainių „Nevėžio“ komandoje, bandė jėgas ir antraeilėje Ždanovo „Azovec“ komandoje. Mirė būdamas 56-erių.
Vienas Lietuvos moterų futbolo atgimimo įkvėpėjų R. Lavrinavičius iki šiol sėkmingai tęsia darbus ir populiarina sporto šaką, kuriai atidavė visą savo gyvenimą.
Apie 1942 m. gimusiuosius
Apie Joną Baužą pasakojo buvęs šiaulietis R. Lavrinavičius: „Baužą pamačiau 1957 m. ginantį Tauragės jaunių komandos vartus. Primušėme jam gal dešimt įvarčių. 1958 m. atvyko gyventi į Šiaulius pas brolį Vytautą, buvusį „Elnio“ vartininką. Buvome kaimynai. Į rytmetines savarankiškas treniruotes pasikvietėme ir Joną. „Šaudėme“ į jį iš abiejų vartelių pusių, privertėme kristi į balas. Po pusmečio treneris Ignas Urbonas, neatvykus į rungtynes Vytautui, pastatė jį į vartus. Kilo kaip ant mielių – 1959 m. iš vartų išstūmė Vilniaus „Spartako“ meistrų vartininką Leoną Dūdą. Vilniuje neužsibuvo – 1962 m. jį iškeitė į Maskvą – CSKA, „Dinamo“, Spartaką...“
J. Bauža su CSKA iškovojo SSRS taurę (1971), SSRS čempionatų bronzos medalius (1964, 1965).
1942-aisiais gimė ir Romualdas Grabažius. „Tėtis, buvęs Kauno „Kovo“ futbolininkas, dažnai pasakodavo apie karališką žaidimą, Stasį Paberžį, Vladą Dzindziliauską, neišdildomą pergalę prieš kažkokį švedų klubą. Dvylikametį penktoką mane pradėjo treniruoti Justinas Labutis. Žaidžiau jaunučių ir jaunių komandoje – kartais po dvejas rungtynes per dieną. Ūgtelėjęs treniravausi su Kauno politechnikos instituto (KPI) studentais, vasaros atostogas leidau su statybininkais. 1959 m. patekau į moksleivių rinktinę – su kauniečių komanda tapome čempionais, su respublikos dalyvavau spartakiadoje Maskvoje. Prieš išvykdami į Maskvą sužaidėme draugiškas rungtynes Alytuje su Leningrado rinktine – 2:2. Po spartakiados kelias atvedė į „Kauno audinius“, „Bangos“ jaunių ir meistrų komandą. Kai įsidarbinau Radijo gamykloje, pasukau ir į imtynių sporto salę. Patekęs į armiją praradau visas jaunystės iliuzijas. Grįžęs žaidžiau eilinėje gamyklos komandoje, baigiau Kauno politechnikumą. Su sportu nesiskiriu iki šių dienų – susidomėjau dviračių, orientavimosi sportu, dalyvauju Vilniaus maratone“, – prisiminė R. Grabažius.
Gintautas Kalėdinskas futbolo pradus gavo Kauno 9-ojoje („Jėzuitų“) vidurinėje mokykloje. 1957 m. pradėjo lankyti sporto mokyklą. 1959 m. atrenkant kandidatus į respublikos moksleivių rinktinę, buvo „nurašytas“ kaip neperspektyvus – nedidukas, lėtas. Matyt, tai užgavo Gintauto savimeilę. Niekam nesigirdamas kelerius metus ankstyvais rytais prieš pamokas treniravosi su kaimynu Jonu Vienažindžiu. Jo valanda išaušo 1961-aisiais, kai žaisdamas svetima pavarde „Bangos“ jaunių komandoje SSRS jaunių čempionate iškovojo trečiąją vietą. Nesulaikomas lyg vijurkas krašto puolėjas tuoj atsidūrė ir „Bangos“ meistrų komandoje. 1963–1973 m. žaidė Vilniaus „Žalgiryje“ (299 rungtynės, 24 įmušti įvarčiai), 1964 m. tapo sporto meistru, 1966 m. pripažintas geriausiu šalies futbolininku, 1975 m. baigė Kūno kultūros institutą (KKI). Dirbo treneriu – kartu su jaunystės draugu Benjaminu Zelkevičiumi treniravo Vilniaus „Žalgirio“ meistrus, padėjo jiems iškopi į lig tol nematytas aukštumas – SSRS aukščiausiąją lygą, laimėti čempionato bronzos medalius (1987), tapti pasaulinės universiados nugalėtojais (1987). G. Kalėdinską iš mūsų pasaulio 1998 m. išplėšė autokatastrofa.
Ričardas Kučinskas augo Kauno priemiestyje, Vilijampolėje, šalia „Inkaro“ gamyklos. Reto talento vaikinas, draugų vadintas „zuikiu“, pradėjo garsėti būdamas paauglys – žaidė Kauno „Bangos“ jaunių (1960) komandoje, 1961–1962 m. atstovavo Vilniaus „Žalgiriui“ (29 rungtynės, 2 įvarčiai). Nenorėjęs mokytis (tais laikais meistrų komandos žaidėjai turėjo mokytis, studijuoti) ir nesutaręs su treneriais 1963 m. paspruko į armiją – apie dešimt metų žaidė Rostovo prie Dono ASK (1966 m. pelnė SSRS čempionato sidabrą), Odesos „Černomoreco“, Minsko „Dinamo“ aukšto lygio komandose. Buvo laikomas vienu sumaniausių SSRS saugų. Išvargintas klajonių paskutines gyvenimo dienas praleido gimtajame Kaune.
Romualdas Leščinskas – G. Kalėdinsko bendramokslis. 1957 m. patekęs į sporto mokyklą 1958 ir 1959 m. žaidė Kauno ir respublikos moksleivių rinktinėse, 1960 m. – Kauno „Bangos“ jaunių, 1960–1962 m. – meistrų komandoje. 1963–1968 atstovavo Vilniaus „Žalgirio“ meistrų kolektyvui. 1964 m. jam suteiktas sporto meistro vardas. 1970–1978 m. dirbo KKI dėstytoju ir vyr. dėstytoju, 1970–1971 m. žaidė studentų „Atleto“ komandoje (1970 m. tapo šalies čempionu). Buvo pirmojo Lietuvoje sporto psichologijos profesoriaus Jurgio Palaimos mokinys, metus stažavosi Varšuvos kūno kultūros akademijoje. Treniravo KKI studentų rinktinę, 1970 m. subūrė vieną pirmųjų Lietuvoje Kauno moterų futbolo komandų. Iš gyvenimo pasitraukė 2006 metais.
2011 m. mirė dar vienas šios kartos atstovas – Andrius Paškevičius. Nelankęs sporto mokyklos 1959 m. pateko į Kauno „Raudonojo spalio“ („Lituanikos“) komandą, žaidusią Lietuvos pirmenybėse. 1960 m. gynė Kauno „Bangos“ jaunių komandos garbę SSRS čempionate Babruiske (Baltarusija). 1960 m. įstojęs studijuoti į KKI, 1962 m. su „Atleto“ komanda tapo šalies čempionu, 1963–1970 m. žaidė Klaipėdos „Granito“ („Atlanto“) meistrų komandoje, 1964 m. jam suteiktas sporto meistro vardas. Būdamas 29 metų (1971) buvo pakviestas į Vilniaus „Žalgirį“. 1975–1991 m. treniravo įvairias Kauno, Kėdainių komandas. Yra laimėjęs šalies čempionatų sidabro medalių (1979, 1981), penkis kartus Taurę (1972, 1973, 1978, 1979, 1980).
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pasuko laimės ieškoti į JAV. Ten ketverius metus dirbęs sodininku, kaip pats sakė „nematydamas šviesios dienos“, į Lietuvą grįžo praturtėjęs. Ramia senatve džiaugėsi neilgai – buvo nugalėtas užklupusios nepagydomos ligos.
Simas Šeibokas – sporto meistras (1966), 1965 m. baigė KKI. Tėvą, buvusį matininką, 1946 m. suėmė ir ištrėmė į Sibirą – jis iki 1955 metų dirbo Norilsko anglių kasyklose. Futbolą S. Šeibokas atrado Panevėžio vidurinėje mokykloje: „Laimė lydėjo mano kartos moksleivius – mokykloje dirbo tarpukario sporto pažiba Vilius Variakojis. Nežinau iš kur jis ėmėsi sveikatos – žiemą su kerziniais auliniais batais su mokiniais ant sniego žaisdavo futbolą, vasarą – krepšinį, kartu bėgdavo krosus. 1955 m. patekau į pirmojo Panevėžio vaikų trenerio Vytauto Šilinsko rankas. Ir prasidėjo kelias į didįjį futbolą. 1958 m. Panevėžio moksleivių rinktinė dalyvavo aštuonių miestų turnyre Vilniuje ir užėmė ketvirtąją vietą. Tačiau SSRS moksleivių spartakiadoje Tbilisyje (Gruzija) iš panevėžiečių niekas nedalyvavo. 1959 m. Panevėžio moksleiviai pirmą kartą Lietuvoje iškopė į prizininkų trejetą. Į respublikos rinktinę, dalyvavusią SSRS moksleivių spartakiadoje, pateko keturi panevėžiečiai, tarp jų – gynėjas S. Šeibokas.
1960–1963 m. jis žaidė Kauno studentų „Atleto“ komandoje. Su ja tapo 1962 m. Lietuvos futbolo čempionu, 1963 m. SSRS studentų žaidynėse iškovojo antrąją vietą, buvo pakviestas į SRS studentų rinktinę. 1964–1967 m. žaidė Vilniaus „Žalgirio“ meistrų komandoje, vėliau – Ukmergės „Vienybės“, Vilniaus „Pažangos“ ekipose. Su jomis tapo čempionatų prizininku, 1971 m. Taurės laimėtoju. Palikęs futbolo aikštes, atsidėjo pedagoginiam ir organizaciniam darbui, parašė metodinį leidinį kūno kultūros mokytojams. Paskutinė S. Šeiboko, kaip kūno kultūros metodininko darbovietė iki 2011 m., – S. Dariaus ir S. Girėno vidurinė Mokykla.
Juozas Žvinakevičius futbolu susidomėjo ankstyvoje vaikystėje: „Prie mokyklos buvo smėlio aikštelė, joje ir praleisdavau dienas gainiodamas suplyšusį kamuolį. Tėvai priešinosi mano užsiėmimui, ne kartą gavau pylos. Atlaidesni pasidarė tik apie 1957 m., kai nuo 1953 m. gyvenome Klaipėdoje ir mane pradėjo treniruoti sporto mokyklos treneris Kostas Vasiliauskas. Vasarą pėsti eidavome į Girulius ir žaisdavome su pionierių stovyklų komandomis. 1958 m. buvau pakviestas į moksleivių rinktinę. Dešimtoje klasėje pradėjau žaisti Kretingos „Melioratoriaus“ komandoje – gaudavau kišenpinigių, vėliau – Klaipėdos ekipose. 1960 m. buvau pakviestas į Vilniaus „Spartako“ meistrų komandą, po kelių savaičių grįžau į Klaipėdą. Čia įleidau šaknis visam gyvenimui.“ J. Žvinakevičius 1978 m. baigė Vilniaus valtybinį universitetą (VVU), darbo ekonomikos specialybę, dirbo paprastu jūrininku žvejybos laivyne. 1964 m. jam suteiktas sporto meistro vardas.
Įdomus gyvenimo kelias ir dviejų žinomų vartininkų: Jono Stanislovaičio ir Vinco Kateivos.
V. Kateiva į didįjį futbolą atkeliavo iš užkampio – Naujosios Akmenės. 1964 m. patekęs į Vilniaus „Žalgirį“ čia su tam tikromis pertraukomis yra iki šiol – perteikia patirtį kaip vartininkų treneris.
J. Stanislovaitis į futbolą pateko atsitiktinai. Iš Žemaičių Naumiesčio atvykusį KPI pirmo kurso studentą per fizinio lavinimo pratybas žaidžiantį tinklinį pastebėjo futbolo treneris Justinas Labutis ir pakvietė treniruotis. Naujokas tobulėjo ne dienomis, o valandomis. 1962 m. – KPI pagrindinis vartų sargas, 1963 m. – Lietuvos jaunimo rinktinės narys, 1964 m. žaidė Klaipėdos „Granito“ meistrų komandoje. 1963 m. SSRS jaunimo rinktinių varžybose pripažintas geriausiu vartininku, 1964 m. – prisegtas sporto meistro ženklelis. J. Stanislovaitis baigęs KPI iškilo kaip gabus inžinierius, organizatorius. 1987–1995 m. buvo Klaipėdos namų statybos kombinato gen. direktorius.
Vienas ryškiausių 1942 m. gimusių futbolo žmonių – Romualdas Juška. Futbolininkas, teisėjas, nuo 1983 m. – FIFA kategorijos arbitras. Po žaidėjo karjeros Klaipėdos „Baltijos“, Vilniaus „Žalgirio“, Lvovo SKA, Maskvos CSKA, Charkovo „Metalist“ ir Vilniaus „Pažangos“ ekipose, per kurią 1970 m. buvo išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku, R. Juška paragavo trenerio ir teisėjo duonos. Būtent teisėjo darbas ir išgarsino jį labiau nei futbolo žaidimas. 1980–1984 m. penkis kartus buvo išrinktas į geriausių SSRS teisėjų trejetą: 1981 m. – antras, 1983 m. – pirmas. Teisėjavo kelioms dešimtims tarptautinių rungtynių, iš jų šešioms tarpvalstybinėms, 1980 m. dirbo Maskvos olimpinių žaidynių futbolo turnyre.