...

Re: Treneriai

2014 Gru 16 11:03

Dambrauskui trūksta solidumo, diplomatiškumo, "prekinės išvaizdos". Abejoju ar jis su Nikoličium sutartų.
Valdas Dambrauskas nesolidžiai atrodo.. :idea: joo..

Tektų jį į kostiumą įvilkti, kad spaudos konferencijoje nesėdėtų su marškinukais trumpom rankovėm.. juk nesolidu..

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Treneriai

2015 Sau 29 19:33

A.Narbekovas: “Norisi padėti jaunimui”
2015.01.29, 15:26 | Komentarų: 0
http://penalty.lt/a-narbekovas-%E2%80%9 ... %E2%80%9D/" onclick="window.open(this.href);return false;
Evaldas GELUMBAUSKAS

Paveikslėlis

Kiek daugiau nei prieš mėnesį Lietuva pažymėjo Arvydo Sabonio 50-metį. Legendinio krepšininko garbei buvo kuriami filmai, žiniasklaidoje mirgėjo A.Saboniu skirti straipsniai, liejosi sveikinimai. Tuo metu analogišką jubiliejų švenčiantis A.Narbekovas išskirtinio dėmesio nepageidauja. „Nereikia man to šurmulio, iškilmių ar prabangių dovanų. Geriausia dovana, tai galimybė susitikti su draugais, bendražygiais. Pasėdėsime, pabendrausime, prisiminsime jaunystę“, – sakė vienas geriausių visų laikų Lietuvos futbolininkų.

Vis dėlto, išvengti sveikinimų jam nepavyko. Trečiadienį A.Narbekovą su sukaktimi sveikino Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentas Julius Kvedaras, buvę žalgiriečiai, kolegos treneriai, futbolininkai, sporto organizacijų atstovai. Jubiliato krūtinę papuošė garbingi apdovanojimai. Kūno kultūros ir sporto departamento vadovas Edis Urbanavičius jubiliatui įteikė Sporto garbės kryžių, o Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas Algis Vasiliauskas – Olimpinę žvaigždę. Panašu, kad A.Narbekovas sulauks ir jam skirto filmo. Bent jau gimtadienio svečiai turėjo galimybę pirmieji išvysti Stasio Petkaus ir Gintarės Grikštaitės kuriamo dokumentinio filmo „Arminas Narbekovas. Futbolo fenomenas” anonsą. Filmo premjera numatoma vasario 19-ąją.

Tiesa, iki tol A.Narbekovas dar spės apsilankyti Austrijoje. Ten jo laukia dar viena sveikinimų banga. „Buvę Vienos „Austria“ komandos draugai labai nori susitikti ir pasveikinti. Vis dėlto, Austrijoje prabėgo 15 mano gyvenimo metų, ši šalis tapo mano antra tėvyne. Tačiau Lietuvos trauka visada buvo stipresnė“, – pastebėjo A.Narbekovas.

Iš tiesų, iš Gargždų kilusio futbolininko karjera prasidėjo Lietuvoje, o baigėsi – Austrijoje. Nuo 1983 iki 1990 m. žaidė Vilniaus „Žalgirio“ komandoje. Su šia komanda jis 1987 m. tapo SSRS čempionato bronziniu prizininku, tais pačiais metais tapo ir Universiados nugalėtoju. Iš viso SSRS pirmenybėse „Žalgirio“ gretose A.Narbekovas sužaidė 155 rungtynes ir pelnė 51 įvartį. 1988 m. su SSRS rinktine Seulo olimpiadoje jis iškovojo aukso medalį. O po kelių metų, jau vilkėdamas tapo pirmojo Nepriklausomos Lietuvos vyrų futbolo rinktinės įvarčio autoriumi. Nuo 1985 iki 1988 m. A.Narbekovas buvo renkamas geriausiu Lietuvos metų futbolininku. 2003 m.UEFA jubiliejaus proga buvo pripažintas “Auksiniu” penkiasdešimtmečio Lietuvos futbolininku.

Ryškų pėdsaką A.Narbekovas paliko ne tik Lietuvos, bet ir Austrijos futbolo istorijoje. Nuo 1990 iki 1996 m. jis žaidė Vienos „Austria“ ekipoje, per tą laiką iškovojo tris Austrijos čempiono titulus, du kartus triumfavo taurės turnyre. Tiesa, futbolo specialistai sutaria, kad A.Narbekovas buvo vertas pajėgesnių čempionatų iššūkio. Tačiau iš Austrijos ištrūkti jam taip ir nepavyko. „Buvo labai reali galimybė iš Austrijos persikelti į Angliją ir žaisti Boltono klube. Bet “Austria” užsiprašė per daug pinigų. Po to buvo du kontaktai su Vokietijos “Bundesliga” komandomis, manimi domėjosi Bremeno “Werder” ir Lėverkuzeno “Bayer”. Bet abiem atvejais, kai jau reikėjo tik pasirašyti kontraktą, mane pakirsdavo traumos. Apskritai, būtent traumos labiausiai apkartino austrišką karjeros etapą. Persikėlus iš Lietuvos į Austriją pasikeitė aplinka ir maistas. O dėl pakitusios mitybos pradėjo trūkinėti raumenys. Tiesa, apie tai man tik vėliau išaiškino daktarai. Ir traumos buvo ne vaikiškos. Dėl vienos raumens traumos aš net 9 mėnėsius negalėjau žaisti. Suprantu, kad joks klubas nerizikuos ir nesudarys sutarties su tokiu probleminiu žaidėju. Bet aš dėl to nesigailiu. 15 metų žaidžiau Austrijoje. Vadinasi toks ir buvo mano likimas”, – samprotavo A.Narbekovas.

Įvairiuose Austrijos klubuos A.Narbekovas rungtyniavo net iki 2004 m. Vėliau treniravo klubus Austrijoje ir Lietuvoje, darbavosi Lietuvos nacionalinėje vyrų rinktinėje. Nuo 2013 m. vidurio A.Narbekovas vadovauja Lietuvos jaunimo (iki 21 metų) rinktinės žaidimui.

Būtent darbas su jaunimu ir tapo pagrindine pokalbio su A.Narbekovu tema. Apie praeities pergales ir pasiekimus užvakar jubiliejinį 50 metų gimtadienį atšventęs futbolo specialistas kalba nenoriai. Jo galvoje vis dar sukasi Lietuvos jaunimo rinktinės žaidimo Sandraugos taurės turnyre vaizdai. Praėjusią savaitę Sankt Peterburge vykusiame turnyre dalyvavę lietuviai pasirodė labai nesėkmingai. A.Narbekovo treniruojama rinktinė patyrė keturias nesėkmes, kartą sužaidė lygiosiomis ir galutinėje komandų rikiuotėje užėmė paskutinę – 12 vietą. Tai prasčiausias lietuvių rezultatas per visą dalyvavimo Sandraugos taurės turnyre istoriją. 2013 m. lietuviai užėmė 4 vietą, o pernai buvo 7-i.

„Kaip pasiruošėme, taip ir pasirodėme. Kitos rinktinės kelias savaites treniravosi, surinko pajėgiausius žaidėjus. O mes susirinkome likus trims dienoms iki išvykos. Ir kaip susirinkome? Į rinktinę negalėjo atvykti nei vienas užsienyje žaidžiantis futbolininkas. Jei komandoje būtų Simonas Stankevičius, Gratas Sirgėdas, Donatas Kazlauskas, Deimantas Petravičius, Vykintas Slivka, Lukas Spalvis, tai ir mūsų žaidimas, ir rezultatas būtų kitoks. Bet jų nebuvo. Taip pat savo žaidėjų neišleido Vilniaus “Žalgiris“ ir Marijampolės” Sūduva”. Žodžiu, į Sankt Peterburgą vežėmės ne pagrindinę, o rezervinę rinktinę, – apmaudo neslėpė A.Narbekovas. – Puikiai suprantu, kad geriau sužaisti mes negalėjome. Gamtos juk neapgausi. Jei žmonės nepasiruošę, tai jie ir nepažais. O juk reikėjo per savaitę sužaisti penkias rungtynes. Tai žiaurus krūvis. Ir vis tiek asmeniškai man labai skauda dėl tokio rezultato. Juk mes atstovaujame Lietuvą. O dabar išeina, kad išstatėme savo šalį pajuokai. Taip negalima. Jei jau dalyvaujame tokiame turnyre, tai turi būti ir atitinkamas pasirengimas, komplektacija”.

- Ar po tokių nesėkmių nenusvyra rankos? Juk jaunimo rinktinės trenerio indėlis į jaunųjų futbolininkų pasirengimą yra minimalus. O pralaimėjimų šešėlis krenta ir ant trenerių štabo.

- Kyla visokiausių minčių. Bet man norisi padėti jaunimui. Noriu, kad jie patikėtų savo jėgomis, kad suprastų, jog jie gali žaisti futbolą. Ir tikrai, yra pas mus gabių, talentingų vaikų. Bet jie turi kardinaliai keisti požiūrį į futbolą. Jie privalo suprasti, kad tai yra jų darbas. Ir kad futbolas reikalauja tam tikrų aukų. Turiu omeny, kad reikia laikytis sportinio režimo. Beje, šiais laikais didžiausias futbolininkų priešas yra ne naktiniai barai, o išmanieji telefonai ir kompiuteriai. Vaikinų tiesiog neįmanoma nuo jų nukrapštyti. Tai tikrai labai rimta problema. Kartais atrodo, kad geriausia būtų iš viso atjungti internetą, kad jie bent kažkiek pailsėtų.

- Su Lietuvos jaunimo rinktine dirbate nuo 2013 m. vidurio. Ko trūksta mūsų futbolininkams, kad galėtų konkuruoti su bendraamžiais iš kitų šalių?

- Šiuolaikinis futbolas yra greitas žaidimas. Jei neturi greičio, tai esi pasmerktas. Tačiau reikia ne tik greitai bėgti, bet ir greitai mąstyti. Prieš 30 metų priėmęs kamuolį aš turėdavau laiko jį sustabdyti, apsidairyti, įvertinti padėtį ir priimti sprendimą. Dabar viską lemia sekundės dalys. Negalima delsti, nes varžovai eina į dvikovą, neleidžia laisvai žaisti. Sprendimus priimti reikia daug greičiau. Ir ne tik nuspręsti, bet ir įgyvendinti sumanymą. O tai yra viena iš didžiausių mūsų futbolininkų bėdų. Technikos spragos tiesiog bado akis. Statistika rodo, kad Sandraugos turnyre per rungtynes tik vienas kitas futbolininkas sugebėdavo individualiai apžaisti savo varžovą. O vien mušdamas kamuolį į priekį rungtynių nelaimėsi.

Nors kam kalbėti apie driblingą, jei pas mane rinktinėje buvo žmonių, kurie nesugeba kamuolio sustabdyti, nėra kam net baudos smūgio atlikti. Ta prasme, žmonės į stovintį kamuolį nepataiko. Žaisdami prieš Pietų Afrikos Respublikos komandą turėjome milžinšką ūgio persvarą. Bet standartinėse situacijose kamuolys paprasčiausiai nepasiekdavo mūsų gynėjų. O tai juk yar paprasčiausias techninis elementas. Bet mes net ir jo negalime atlikti. Bet negalima dėl to kaltinti vien tik vaikinų. Jie žaidžia taip, kaip juos treneriai išmokė. Tada kyla klausimas, ką šie vaikai veikė treniruotėse nuo 8 iki 15 metų?

- Abejojate vaikų trenerių darbo metodika ir kompetencija?

- O koks gali būti darbas, kai vienas treneris dirba su keliomis dešimtimis vaikų? Jis fiziškai negali visiems skirti reikiamo dėmesio. Kita vertus, dabar Lietuvoje pilna vaikų trenerių, kurie patys nemoka nei sustabdyti, nei perduoti kamuolio. Tai ką jie gali išmokyti vaikus?

- Futbolo aikštėje jūs pasižymėjote puikia technika, aukšta perdavimo kultūra. Ar tai talento, ar darbo treniruotėse rezultatas?

- Man pasisekė su treneriais. Atėjau į futbolą mokėdamas lygiai tiek pat, kaip ir kiti. Gal šiek tiek greičiau viską įsisavindavau. Gargžduose mane treniravo Michailas Terentjevas, Panevėžio sporto internate – Vytautas Blinstrubas. Jie su mumis dirbo labai nuoširdžiai, neskaičiuodami valandų. Kita vertus, mes žaisdavome futbolą ne tik per treniruotes. Žaisdavome kieme, per lietų, ar ant sniego. Būtent tokiose laisvo pobūdžio treniruotėse galėjai tobulinti driblingą, individulią techniką, išmėginti sudėtingus fintus. O dabar kiemuose futbolo niekas nežaidžia. Net nežinau, ar apskritai vaikai išeina į lauką. Dauguma dienas praleidžia prie kompiuterio, o tų kelių treniruočių per savaitę paprasčiausiai nepakanka. Turime atvirai pripažinti, kad treniruodamiesi kartą per dieną, mes niekada neaplenksime tų, kurie dirba po du kartus.

Be abejo, yra ir daugiau problemų. Visų pirma, reikia sutvarkyti futbolo infrastruktūrą. Jei vasarą dar turime kur žaisti, tai žiemą yra tiesiog tragedija. Vilniuje yra tik vienas dengtas futbolo maniežas. Jis eksploatuojamas nuo ryto iki vakaro. Aikštės danga susidėvėjusi, bėgiojant kyla pusantro metro aukščio dulkės, o vaikams tokiomis sąlygomis žaisti yra tiesiog kenksminga. Aš nesuprantu, negi taip sunku pastatyti dar kelis maniežus? Aišku, galima psakyti, kad žiemą vaikams geriausia būtų žaisti salėse. Panevėžyje mes taip ir darėme. Bet šiais laikais į sales futbolininkų irgi nenori įsileisti. O juk salėse vaikams yra geriausios sąlygos ugdyti technines savybes. Mažas kamuolys, mažiau erdvės bėgimui, daugiau laiko driblingui. Iki 10 metų vaikai apskritai turėtų daugiausia žaisti salėse. Tik tokiu būdu galima ugdyti techniškus žaidėjus. Nes dabar galime bėgti, stumti ir kovoti, bet nesugebame atlikti tikslaus perdavimo per kelis metrus. Svarbiausia, kad vaikai susidraugautų su kamuoliu. Juk anksčiau „Žalgirio“ komandoje visada būdavo žaidėjų, kurie galėdavo organizuoti žaidimą. O dabar net rinktinėje nėra atakuojančio saugo.

- Ar planuojate tęsti darbą su Lietuvos jaunimo rinktine?

- Mano sutartis su federacija baigėsi gruodžio 31 d., naujos dar neturiu. Kol kas negaliu pasakyti, kaip bus. Susitiksiu su LFF prezidentu , kalbėsimės. Iš tiesų, būna momentų, kai norisi spjauti ir nieko nedaryti. Bet futbolo trauka yra labai stipri. Man įdomu dirbti su jaunimu, jaučiu, kad turiu ką jiems pasiūlyti. Deja, ne visi supranta ką jiems sakai, ko iš jų nori.

- Futbolininko karjerą truko kelis dešimtmečius, per tą laiką iškovojote daug skambių pergalių, sulaukėte pripažinimo. Trenerio darbo stažas trumpesnis, o pasiekimai – kuklesni. Ar turite su šia veikla susijusių svajonių, tikslų?

- Šiuo metu visos mano mintys sukasi apie Lietuvos jaunimo rinktinę. Nors, kartais pagalvoju, kad gal vertėtų pačiam užsiimti darbu su vaikais. Kad matyčiau kaip vaikai auga, tobulėja. Manau, kad tai yra labai puikus jausmas. Jei pavyktų iš vaiko nulipdyti nacionalinės rinktinės narį, aukšto lygio futbolininką, tada būtų pats didžiausais malonumas, didžiausia pergalė.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Treneriai

2015 Kov 11 15:52

V. Lemežis: "Talentingiems futbolininkams išvažiuoti nereikia"
2015-03-10 18:45
http://vilniausfutbolas.lt/naujiena/V-L ... eikia/3832" onclick="window.open(this.href);return false;

Virmantas Lemežis - gerai žinomas futbolo aistruoliams žmogus. Ilgametis futbolininkas yra „Trakų" sporto direktorius, o praeito sezono pabaigoje ir pats treniravo A lygos komandą. Vis dėlto futbolo specialistas skiria dėmesį ne tik suaugusiųjų ekipai. V. Lemežio treniruojama „Milan" futbolo akademijos 8-mečių vaikų ekipa tapo Vilniaus regiono futbolo sąjungos (VRFS) rengiamo vaikų salės futbolo čempionato „Veikmės" taurei laimėti nugalėtoja. Turnyro finale V. Lemežio auklėtiniai baudinių serijoje 2:1 palaužė jaunuosius Baltijos FA futbolininkus (pagrindinis rungtynių laikas baigėsi lygiosiomis 0:0). Čempionato pusfinalyje „Milan" ekipa palaužė „Žalgirietį" 2:1, o Baltijos FA 4:1 - Vilniaus FM antrąją komandą. Mažajame finale Vilniaus FM auklėtiniai įveikė „Žalgirietį" 1:0. Vilniaus 8-mečių čempionate iš viso dalyvavo 11 komandų. Su jau minėtomis ekipomis žaidė dar po vieną Vilniaus FM ir „Žalgiriečio" ekipą, taip pat „Bekento", „Audros", „Granito", „Ateities" ir „Fabijoniškių" komandos.

„Laimėti buvo sunku, varžovai buvo stiprūs, tačiau vaikai pademonstravo drąsą ir sugebėjo finale laimėti po 11 metrų baudinių serijos. Manau, būtų labai gerai rengti vaikų čempionatą visos Lietuvos mastu. Vaikams naudinga žaisti salės futbolą, nes čia rezultatą reikia pasiekti rungtyniaujant mažoje erdvėje", - po turnyro svarstė jaunųjų čempionų treneris. V. Lemežis džiaugiasi, kad jo auklėtiniai nuo mažų dienų jaučia futbolo pasaulio ritmą. „Vaikus nuo mažens pratiname prie didžiojo futbolo - jie lydi „Trakų" futbolininkus į A lygos stadionus, padavinėja kamuolius, iš arti mato savo siekiamybę", - kalbėjo treneris.

Talentingi jauni futbolininkai yra medžiojami visame pasaulyje, užsienio klubų skautai pastebi ir jaunuosius lietuvius, bet „Trakų" sporto direktorius nemano, kad jo auklėtiniams būtų verta anksti kelti sparnus į užsienį. Buvęs futbolininkas įsitikinęs, kad gali aukšto lygio žaidėju tapti ir rungtyniaujant gimtinėje. „Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje galime užsiauginti aukštos klasės žaidėjų. Turime pavyzdžių, kaip svetur išvažiavę gabūs jaunuoliai tiesiog pradingsta. Mūsų akademijoje nuolat lankosi specialistai iš Italijos, čia mūsų jaunuoliams tikrai sudarytos sąlygos tobulėti iki pat mokyklos baigimo", - tvirtino V. Lemežis.

Garsioji „Milan" ekipa Italijoje šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus, tačiau Lietuvoje tai neturi jokios įtakos. „Vaikų futbole to nesijaučia. Ir vaikai, ir tėveliai žino, kad tai legendinis klubas, kuris moka dirbti ir ugdyti talentus. Nesakyčiau, kad mes propaguojame italams būdingą gynybinį futbolą. Siekiame, kad vaikai iki 14 metų tiesiog džiaugtųsi pačiu žaidimo procesu, o tuomet supažindiname su taktika", - pasakojo treneris. V. Lemežis jau braižo ir „Milan" akademijos Lietuvoje ateities planus: „Konkurencija Vilniaus mieste jaučiama, tačiau mes jos nebijome. Turime ilgalaikę strategiją, planų ir tikslų, planuojame atidaryti ir mergaičių futbolo grupes. Artimiausiu metu tarptautiniuose turnyruose išbandysime jėgas ir su užsienio akademijomis, nes suprantame, kad pasaulinis futbolo lygis labai aukštas ir turime kur tobulėti."

GS3
Pranešimai: 2518
Užsiregistravo: 2014 Sau 16 18:58

Re: Treneriai

2015 Bal 15 13:38

http://www.lff.lt/lt/article/s_baranaus ... e_kalbomis
Visi turi teisę kritikuoti, bet gaila, kad netrūksta komentarų, kurie pilni vien pagiežos. Kartais susidaro vaizdas, jog yra grupė žmonių, kurie laukia, kad rinktinė pralaimės. Vis dėlto nesinori gaišti laiko dėl jų ir įvairių iškeliamų klausimų, kurie nėra patys reikšmingiausi. Pakviesčiau koncentruotis į tai ką bendromis jėgomis gero padaryti dėl futbolo, o ne kaip pakenkti, prie ko prikibti. Futbolas kuriamas darbais, o ne kalbomis.
Kas nors suveikit jam šio forumo nuoroda: gaus tiek pasiūlymų, patarimų ir to, "ką bendromis jėgomis galėtume nuveikti", kad neužteks visos dienos konspektavimui :)

...

Re: Treneriai

2015 Bal 15 14:24

S. Baranauskas: "Futbolas kuriamas darbais, o ne kalbomis"
http://www.lff.lt/lt/article/s_baranaus ... e_kalbomis" onclick="window.open(this.href);return false;

„Lengva juodinti žaidėjus, tačiau jie tikrai stengiasi ir atiduoda visas jėgas. Tiesiog tokios mūsų galimybės", - sako praeityje garsus futbolininkas, dabar - vienas iš Lietuvos rinktinės trenerių Stasys Baranauskas.

Legendiniame „Žalgiryje", Austrijos ir Izraelio klubuose rungtyniavęs buvęs futbolininkas kalbėdamas apie Lietuvos futbolo problemas, skaitydamas nepagrįstus kaltinimus neretai neslepia emocijų ir nepagaili aštresnių žodžių.

Pasak S. Baranausko, po paskutinių Europos čempionato atrankos rungtynių Londone tarp Anglijos ir Lietuvos rinktinės jau praėjo pakankamai laiko, kad būtų galima daryti tikras išvadas ir įvertinti, kokia yra reali padėtis.

- Ar buvo realu rinktinei Anglijoje sužaisti kitaip? Kaip apskritai palygintumėte Anglijos ir Lietuvos futbolo galimybes?

- Į pirmąjį klausimą pastaruoju metu pats ieškojau atsakymo. Po rungtynių visiems - ir aistruoliams, ir žaidėjams, ir treneriams netrūksta emocijų. Reikia laiko, kad situaciją galėtume įvertinti ramiau, objektyviau.

Norėčiau pradėti nuo to, kad Anglijos „Premier" lygos, iš kurios susirenka žaidėjai į rinktinę, biudžetas didžiausias pasaulyje. Šią lygą privalome įvardinti kaip vieną stipriausių pasaulyje. Teko skaityti, kad praėjusio sezono bendros „Premier" lygos pajamos sudaro apie pusę Lietuvos valstybės pajamų. Vienas „Premier" lygos žaidėjas vidutiniškai per metus uždirba daugiau nei 3 mln. eurų - tai daugiau negu visas (!) Lietuvos A lygos čempiono „Žalgirio" metinis biudžetas. Su visa pagarba Lietuvos komandoms, sunku įsivaizduoti kokiose Anglijos lygose galėtų rungtis „Žalgiris", „Kruoja" ar „Spyris".

Vien tik Londone yra 17 ar 18 profesionalių futbolo klubų, beveik visi turi savo stadionus, treniruočių aikštynus. Londono apylinkėse treniravomės penktos lygos klubo stadione. Turime tik kelis stadionus, kuriuose galėtų vykti tarptautinės varžybos, o aukščiausius tarptautinius reikalavimus atitinkančio nacionalinio stadiono iki šiol neturime. Ko gero, likome vienintele tokia Europos valstybe. Ar negėda? Kodėl į stadioną Šeškinėje investuota tiek daug pinigų, o rezultato nėra?

Pereinant prie pačios Anglijos rinktinės, prieš rungtynes skaičiau teiginių, kad šioje komandoje nėra ryškių žaidėjų. Mano nuomonė kitokia. Ypač nesutikčiau su tuo Wayne'as Rooney - pervertintas. Tai žaidėjas, kuriam dar nėra 30 metų, tačiau jis Anglijos rinktinėje per 103 rungtynes jau pelnė 47 įvarčius. Palyginimui, Cristiano Ronaldo per 119 rungtynes įmušė 52 įvarčius, o Lionelis Messi - per 97 rungtynes - 45 įvarčius. Tai žaidėjai, kurie paskutinius aštuonerius metus buvo renkami geriausiais pasaulyje. W. Rooney rezultatai rodo, kad jis nuo jų nedaug atsilieka. Yra ir kitų žaidėjų. Pavyzdžiui, rašyta kad Raheemą Sterlingą norėjo įsigyti Madrido „Real", bet „Liverpool" nesutiko jo parduoti net už 50 mln. svarų. Tai rodo, kad šie žaidėjai tikrai ne vidutinybės, o tikrai labai talentingi sportininkai. Panašiai galima būtų pasakyti ir apie Jordaną Hendersoną, kurį norėtų įsigyti ne vienas klubas, ar po keitimo žaidusį Harry Kane'ą, kuris yra tarp kandidatų tapti šio sezono geriausiu „Premier" lygos žaidėju.

- Lietuvos rinktinės žaidimas Anglijoje susilaukė nemažai kritikos. Kas Jūsų nuomone, nepavyko iš to, kas buvo suplanuota ir kodėl?

- Situacija nebuvo iš lengvųjų. Rinktinei negalėjo padėti vieni iš mūsų atakuojančios grandies lyderių - Arvydas Novikovas, Lukas Spalvis, taip pat labiausiai patyręs saugas Mindaugas Panka. Šį sezoną rezultatyviai Lenkijos čempionate žaidęs Fedoras Černychas po operacijos tik kovo mėnesį grįžo į rikiuotę. Todėl sunku teigti, kad rinktinė buvo idealios sportinės formos.

Mūsų rinktinė Anglijoje žaidė taip, kaip leido varžovai. Būtų keista, jeigu būtų atvirkščiai. Varžovų saugų linija - tikrai įspūdinga. Jų žaidėjų individualus meistriškumas - aukštesnis. Todėl didžiąją rungtynių dalį buvome be kamuolio, ginantis žaidėjams tenka išeikvoti daugiau jėgų nei puolant. Žiūrint iš psichologinio aspekto, galbūt žaidimas būtų kiek kitoks, jei nebūtume praleidę antro įvarčio prieš pertrauką. Bet nuo to Anglijos rinktinė netaptų silpnesnė.

Prieš rungtynes akcentavome gynybinius veiksmus, tačiau žaidėjų meistriškumo skirtumas neleido įgyvendinti užsibrėžtų užduočių. Turėjome neleisti varžovams įsižaisti kraštuose, bet R. Sterlingas ir Danny Welbeckas yra labai aukšto lygio žaidėjai, juos sustabdyti labai sudėtinga bet kam. Privalėjome uždengti W. Rooney, kuris labai pavojingas baudos aikštelėje. Tikrai gerai žinojome kas laukia, pats gyvai stebėjau anglų žaidimą rungtynėse su Slovėnija.

Vis dėlto futbolas toks žaidimas, kad kita komanda tavo planus konkrečią dieną gali paversti niekais. Brazilija pasaulio čempionato pusfinalyje nuo vokiečių praleido septynis įvarčius. Rezultatas baisokas, bet toks būna futbolas. Jų gynėjai vis tiek laikomi vieni geriausių pasaulyje ir ištempė „PSG" į Čempionų lygos ketvirtfinalį.

Pralaimėjimai Anglijai ir Šveicarijai - tikrai ne pasaulio pabaiga. Tuo labiau, kad kiekvienos rungtynės su tokio aukšto lygio varžovais - neįkainojama žaidybinė patirtis, iš kurios galime pasimokyti ir po truputį kelti savo meistriškumą. Turime žiūrėti pirmyn. Vis dėlto jau birželį laukia rungtynės su Šveicarija. Tai bus namų rungtynės, žaisime savo stadione, todėl padėti gali ir „namų sienos", žiūrovų palaikymas.
- Girdėjosi nuomonių, jog Lietuvos rinktinės žaidėjams minėtose rungtynėse Londone stigo užsidegimo ir kovingumo. Ką atsakytumėte į tai?
- Juodinti žaidėjus, iš jų tyčiotis - paprasčiausia. Tačiau galiu užtikrinti, kad žaidėjai tikrai stengiasi ir atiduoda visas jėgas. Tiesiog objektyvi situacija tokia, kad dažnai nesame favoritais. Kodėl taip yra? Todėl kad tos komandos, kurios pretenduoja į aukščiausias vietas, turi futbolininkų iš pajėgiausių Europos lygų.

Štai Anglijos rinktinėje atėjo talentinga žaidėjų karta, komanda jauna ir ištrokusi pergalių. Jie žaidžia sau istoriškai nebūdingą greitą, agresyvų futbolą. Šveicarija yra tarp elitinių pasaulio komandų, subūrė kone stipriausią rinktinę per visą šalies istoriją ir FIFA reitinge patenka į dešimtuką. Neabejoju, kad artimiausiu metu tiek anglai, tiek šveicarai pasieks įspūdingų rezultatų.

Galingiems Vokietijos, Italijos klubams atstovauja ir Slovėnijos rinktinės žaidėjai. Tačiau, jei ne ta M. Pankos trauma ir tos kelios nelaimingos minutės, kai greitai praleidome du įvarčius, rungtynės su slovėnais galėjo pakrypti ir kita linkme. Jei žiūrėtume į Estijos rinktinę, jos kapitonas rungtyniauja Vokietijos „Bundeslygoje" - pabrėžiu, rungtyniauja, o ne sėdi ant atsarginių suolelio. Estai atvyko į Vilnių kovoti dėl trijų taškų, su ambicijomis po pergalės prieš slovėnus, tačiau liko tuščiomis, nes kovėmės kaip komanda ir pasinaudojome varžovų klaida. Tiesiog vieną kartą to gali užtekti, o kitą - oponentai gali ir nesuklysti.

Visgi mūsų rinktinėje žaidėjų pasirinkimas nėra didelis, o Lietuvos čempionato lygis, švelniai tariant, nėra aukštas, todėl daugiausiai kviečiame žaidėjus iš užsienio klubų. Džiaugiamės tuo, kad mūsų žaidėjai bent kažkur „užsikabina" užsienyje ir gauna žaisti. Tačiau tos lygos nėra tarp stipriausių, o klubai retai būna tarp pirmaujančių lygose. Galime kalbėti, kad mums trūksta meistriškumo, tačiau neteisinga sakyti, kad jie nekovoja. Tiesiog kiekvienas irgi turi tam tikras savo galimybių ribas.

Suprantama, kad visada bus kalbančių, kodėl nekviečiamas vienas ar kitas žaidėjas. Visi turi teisę į savo argumentuotą nuomonę. Bet jei vienas fiziškai galingiausių komandos žaidėjų po rungtynių sako, kad iki šiol dar nebuvo pasijautęs toks silpnas ir lėtas, tai šį tą reiškia. Vargu ar šių konkrečių rungtynių atveju kas nors pasikeistų, jei pakviestume žaidėjų, kurie kad ir yra patyrę, bet šiuo metu neturi ar beveik neturi žaidybinės praktikos.

Prieš rinktinės rungtynes fizinių ar techninių elementų nebepagerinsi - tai žaidėjai daro klubuose. Rinktinėje gali tik pasiruošti konkrečioms rungtynėms. Pagal FIFA taisykles, prieš oficialias rungtynes žaidėjai į rinktinę atvyksta likus keturioms dienoms, kartais trims. Anglijoje pirmą dieną turėjome vadinamąją „atstatomąją" treniruotę, antrą dieną - įprastą treniruotę, o trečią dieną - paskutinę „priešrungtyninę" treniruotę. Todėl per tokį laikotarpį daug nepakeisi.

Tačiau tikrai padarysime tai, kas nuo mūsų priklauso - iki artimiausių rungtynių gerai išanalizuosime padarytas klaidas, pasistengsime, kad žaidėjai atgautų pasitikėjimą savo jėgomis ir sieksime išnaudoti savo stipriąsias puses. Mūsų komandos jėga - tai, kad kolektyvas kaip tikras kumštis, visi pasitiki vienas kitais. Tokia darna padės mums siekti rezultatų.

- Ko reikia, kad atsirastų daugiau aukšto lygio žaidėjų? Ar realu rinktinei artimiausiu metu prasibrauti į Europos ar Pasaulio čempionatą?


- Jei pusiau rimtai - kai turėsime tokį stadioną kaip „Wembley", tada ir bus realu. Kodėl? Nes tai reikš, kad pas mus futbolas yra itin reikšmingas. Pavyzdžiui, Ukrainoje futbolas prieš kurį laiką buvo įvestas į mokymo programą ugdymo įstaigose. Tai davė rezultatų - ši rinktinė jau rungtyniavo ir Pasaulio, ir Europos čempionatuose, klubai iškovojo pergalių Europoje.

Manęs dažnai klausia, kodėl futbolas nebepasiekia tokių rezultatų kaip prieš 30 metų. Aišku, dabar aplinkybės ir laikai kitokie, bet jei lygintume su tais laikais, kai rungtyniavau Vilniaus „Žalgiryje", tuomet futbolą mylėjo šalies valdžia. Kiekvienose rungtynėse būdavo ministrai, šalies pirmeji sekretoriai. Jie troško, kad „Žalgiris" žaistų aukščiausioje lygoje.
Todėl atsirado ir rėmėjai, kurie dosniai investavo į futbolą. Kaip pavyzdys - ilgametis „Žalgirio" rėmėjas Leonas Mickus. Jis pasistengė, kad būtų sudarytos visos sąlygos, žaidėjai būtų aprūpinti. „Žalgiris" turėjo savo bazę, kur galėjo gyventi, ilsėtis ir treniruotis. Turėjome ir savo namų stadioną. Deja, viskas buvo „prichvatizuota" ir dabar ten beliko tik griuvėsiai. Panašu, kad netolimoje ateityje tiek „Žalgirio" bazę ir tiek „Žalgirio" stadioną pakeis namai, prekybos centrai ar kiti dalykai, kurie su sportu neturi nieko bendro. Tikiuosi, šie klausimai bus viešai nagrinėjami ir nebus nutylėti.

Apmaudu matyti, kad ne viena sporto bazė sugriauta, trūksta rėmėjų, valstybės dėmesio. Vilnius - Lietuvos sostinė, didžiausias miestas, tačiau turime tik kelias dirbtines futbolo aikštes. Jau nekalbant apie natūralios žolės vejas. Kaune taip pat daug stadionų buvo nugriauti, jų vietoje atsirado komercinės paskirties statiniai.

Kalbant apie pačių žaidėjų auginimą, tai pirmiausia klubų ir futbolo mokyklų atsakomybė, tačiau jiems trūksta lėšų. Dėl to atsiranda daug problemų. Būtų puiku, kad vaikų komandoje būtų bent du treneriai, tačiau dažniausiai vienas treneris turi pats treniruoti kelias grupes ir uždirba nedaug. Todėl nukenčia ir jų darbo kokybė, motyvacija, galimybės kelti kvalifikaciją. Galima daug ir kalbėti apie įvairias problemas, tačiau daug kas susiveda į finansinius klausimus. Yra pasiūlymų kviesti jaunimo trenerių iš užsienio, tačiau kas vyks dirbti į Lietuvą už 600 eurų? Kuris klubas išgalėtų mokėti 3-5 tūkst.?

- Kodėl, Jūsų nuomone, trūksta tų rėmėjų?


- Mano nuomone, tikrai nelengva jų surasti, kai apie futbolą skelbiama tiek daug daug negatyvo, nepastebima ar nenorima pastebėti teigiamų dalykų. Juk per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos futbolo federacijos pastangomis įrengta daug futbolo aikščių, dešimt kartų išaugo futbole dalyvaujančių skaičius, įkurta speciali futbolo akademija Kaune. Tai pozityvūs dalykai, tačiau norint pasiekti rezultatų konkurencingame futbolo pasaulyje reikia dar daugiau.

Atskira tema - „Vėtros" stadionas Vilniuje, kuris buvo išsaugotas, atnaujintas ir dabar vadinasi LFF stadionu. Dabar čia nuolat žaidžia ne tik rinktinė, bet ir „Žalgiris", „Trakai", žemesnių lygų komandos, mėgėjai, veteranai. Puikiai žinau, kiek dėl jo buvo kovojama, nes vietoje stadiono galėjo atsirasti gyvenamieji namai ar kitokie komerciniai pastatai.

Viskas juk tikrai nėra taip blogai, kaip piešiama. Todėl norisi daugiau objektyvumo, kad baigtųsi ambicijų ar siaurų interesų karas, kad būtų mažiau įvairių spekuliacijų, bereikalingų intrigų. Deja, trūksta objektyvios ir išsamios futbolo analitikos.
Apskritai futbolo kultūra, šio sporto supratimas kol kas pakankamai žemas. Tai nepasikeis per dieną, mėnesį ar metus. Anglijoje ir daugelyje kitų šalių futbolo tradicijos skaičiuojamos jau šimtu metų ar bent keliomis dešimtimis. Lietuvoje visa tai tik dar pradinėje stadijoje. Norint pakelti futbolo kultūrą iki europinio lygio reikia turėti daugiau kantrybės ir laiko.
- Ką konkrečiau turite omenyje, kalbėdamas apie intrigas ir spekuliacijas?
- Manau, kad patarimai ir kritika yra naudinga, tačiau viskas turi būti logiška ir pagrįsta faktais.

Pavyzdžiui, daug kalbų kyla dėl Deivido Šembero, Žydrūno Karčemarsko, Mariaus Stankevičiaus. Mano - ir ne vien mano - nuomone D. Šemberas yra vienas labiausiai neįvertintų Lietuvos futbolininkų. Jis gerą dešimtmetį žaidė pačiame aukščiausiame lygyje, ne kartą tapo Rusijos čempionu, taurės laimėtoju, iškovojo UEFA Europos lygos taurę. Tačiau jis nebuvo nė karto išrinktas geriausiu Lietuvos futbolininku. Manau, kad tai istorinė netiesa, nes D. Šemberas - vienas geriausių nepriklausomos Lietuvos žaidėjų. Tačiau jis jau prieš pusantrų metų pareiškė apie apsisprendimą rinktinei nebeatstovauti. Manau, kad tokį žaidėjo sprendimą turime gerbti.

Ž. Karčemarsko taip pat nenuvertiname, jis daug metų buvo naudingas rinktinei. Tačiau futbole pirmuoju vartininku gali būti tik vienas žaidėjas. Mes turime Giedrių Arlauskį, kuris gali tapti vienu geriausių vartininkų Europoje.

M. Stankevičius taip pat daug nusipelnęs Lietuvos futbolui, ne vienerius metus atstovavo rinktinei negailėdamas savęs. Tačiau nuolat išlikti aukštumoje labai sunku. Tuo labiau, kad prieš trejus metus jo karjerai skaudžiai atsiliepė sunki trauma. Tai irgi turi savo padarinius. Visi norėtume kad būtų kitaip, tačiau faktas toks, kad šį sezoną M. Stankevičius žaidė tik vienerias rungtynes ir jų nebaigė dėl traumos.

Sutinku, kad istoriją reikia gerbti, bet ar galime visuomet žvalgytis į praeitį? Atrankos grupėje nesame pakilę aukščiau ketvirtos vietos, dažnai likdavome priešpaskutiniai. Ne taip seniai pralaimėjome ir Farerų saloms ir Lichtenšteinui, ir Liuksemburgui. Nepaisant to, dar tada buvo kalbama, jog reikia kviesti vien tik patyrusius, ilgamečius žaidėjus - net jei kai kurie jau baigia karjerą - ir, neva, tuomet viskas pasikeis į gera. Tačiau trenerio darbe nostalgija yra pavojingas dalykas. Ispanijos rinktinės treneris Vicente del Bosque praėjusių metų Pasaulio čempionatui pasirinko žymiausias pavardes, tačiau namo teko važiuoti jau po pirmojo etapo.

Visi turi teisę kritikuoti, bet gaila, kad netrūksta komentarų, kurie pilni vien pagiežos. Kartais susidaro vaizdas, jog yra grupė žmonių, kurie laukia, kad rinktinė pralaimės. Vis dėlto nesinori gaišti laiko dėl jų ir įvairių iškeliamų klausimų, kurie nėra patys reikšmingiausi. Pakviesčiau koncentruotis į tai ką bendromis jėgomis gero padaryti dėl futbolo, o ne kaip pakenkti, prie ko prikibti. Futbolas kuriamas darbais, o ne kalbomis.

...

Re: Treneriai

2015 Bal 15 14:28

S. Baranauskas


- O čia tas pats futbolo guru, kur legendinį REO-valfius trenisravo???

Joo, kaip pasakytų forumietė Lėja, kad jis nieko nesukūręs ir nieko neįrodęs..
Kažkoks nevykėlis jis kaip treneris, tik vaikus gadinti tinkamas.
Man jo nuomonė visiškai nesvarbi..

Dabar prieš kritiką eina. Turėtų būti jam gėda.

Savo gyvenimą kaip treneris tuščiai švaisto, jokių svarių pergalių, tik abejotini projektai jo nuopelnas.

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Treneriai

2015 Geg 13 14:57

A.Skarbaliaus pamąstymai apie LT futbolą ir pasiryžimą padėti rengti jaunus futbolininkus Utenoje
Aurelijus Skarbalius: „Mūsų futbolas yra baloje“

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Treneriai

2015 Geg 30 15:57

žiūrim :)
Savaitės interviu su Aurelijumi Skarbaliumi
http://futbolo.tv/reportazai/2015-metai ... karbaliumi

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Treneriai

2015 Bir 17 23:33


Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Treneriai

2015 Rgp 13 14:58

Aurelijus Skarbalius ištesėjo žodį: pavasarį žadėjęs parengti savo metodinę programą Lietuvos vaikų treneriams, jis jau skuba su ja pasidalinti Utenoje
http://www.utenosutenis.lt/naujienos/289.html" onclick="window.open(this.href);return false;

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Treneriai

2015 Rgp 24 12:59

Įdomus interviu su Gyčiu Gelgota - buvusiu Panerio, Žalgirio, Karedos, Kauno ir Sūduvos žaidėju, daugkartiniu šalies čempionu, kuris dabar gyvena ir dirba mokytoju bei treneriu Švedijoje
http://fksuduva.lt/?p=13084" onclick="window.open(this.href);return false;

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Treneriai

2015 Rgp 24 23:16

Įdomus interviu su Gyčiu Gelgota - buvusiu Panerio, Žalgirio, Karedos, Kauno ir Sūduvos žaidėju, daugkartiniu šalies čempionu, kuris dabar gyvena ir dirba mokytoju bei treneriu Švedijoje
http://fksuduva.lt/?p=13084" onclick="window.open(this.href);return false;
- Sekiau šio žaidėjo karjerą nuo Panerio laikų, įdomu buvo paskaityt. Prieš Žalgirio ir Malmo rungtynes teko ir pakalbėt su juo šiek tiek apie šį bei tą.

Anbo
Pranešimai: 9593
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 19:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Treneriai

2015 Rgp 25 11:04

Aš jau apie jį buvau ir pamiršęs :)

...

Re: Treneriai

2015 Rgp 25 14:03

be piaro ma6inos netapo super zwiozda, tai j5 =ino vienas kitas expert level znatakas.. :idea:

Makenzis
Pranešimai: 7339
Užsiregistravo: 2010 Kov 20 16:14

Re: Treneriai

2017 Vas 21 11:03

APIE TRENERĮ, KURIS NEIŠMOKĖ ŽAISTI FUTBOLO
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/20 ... k.facebook" onclick="window.open(this.href);return false;
DONATAS PUSLYS

Buvo kūno kultūros pamoka, kurios įprastinį „rikiuot-lygiuot-ramiai-žygiuot“ ritmą sudrumstė pro duris įžengęs vyras. Visus norinčius berniukus jis pakvietė lankyti futbolo treniruotes. To pakako, kad pamokos ritmas suirtų negrįžtamai. Lakstėme po salę, smūgiavome nematomus kamuolius, džiaugiamės dar neįmuštais įvarčiais ir svajojome, kad tik ką išgirdome pažadą užaugti futbolo žvaigždėmis. Na gerai, gal ne žvaigždėmis, kurios būtų žinomos ir gerbiamos pasaulyje, tačiau bent tokiais, kurie būtų verti užsivilkti gimtojo Panevėžio „Ekrano“ klubo marškinėlius.

Netrukus jau žygiavome į pirmąsias treniruotes. Be to, paaiškėjo, kad daugelis mūsų gyvena trenerio kaimynystėje, tad ramybės jam neduodavome ir savaitgaliais, kai drąsiai belsdavomės į trenerio duris tam, kad šis ne tik „suveiktų“ mums kamuolį, tačiau dar ir pateisėjautų tarpkieminėms rungtynėms – juk taip rimčiau.

Taip prasidėjo mūsų kelias į futbolo olimpą. Treniruodavomės, žaisdavome rungtynes, mokėmės ne tik laimėti, bet ir pralaimėti – pripažinti savo silpnybes, nekaltindami dėl visų nesėkmių aplinkos, nežliumbti ir neisterikuoti, o ramiai suprasti, kur dar būtina pasistiebti, kad kitą kartą pasirodytume geriau. Bandėme tapti žvaigždėmis, puikiais solistais, tačiau sunkiai mokėmės, ką reiškia būti komandoje, pažaboti savo asmenines ambicijas ir kaprizus dėl bendro gėrio. Norėjome būti individualiai kiečiausi, fiziškai stipriausi ir techniškai tobuliausi, tačiau iš lėto turėjome įsisąmoninti, kad galiausiai triumfuoja tas, kuris pasižymi ne tiek raumenimis, kiek savo mąstymu, leidžiančiu nestandartiškai išnaudoti aikštėje atsiveriančias erdves.

Šiandien, nuo tų pirmųjų treniruočių prabėgus jau ketvirčiui amžiaus, neprireiktų nė vienos rankos pirštų norint suskaičiuoti, kiek iš viso to būrio būsimųjų futbolininkų dar kažką rimčiau veikia aikštelėje ar šalia jos. Keli žaidžia, keli treniruoja. Visi kiti, kaip kad ir aš pats, jau seniai palaidojo vaikiškas svajones apie svaiginamą karjerą „Santiago Bernabeu“, „Anfield“ ar kad ir „Aukštaitijos“ stadione.

Treneris neišmokė žaisti futbolo. Tačiau šiandien, kai Algimantas Balilionis mini savo 75-ąjį jubliejų, drąsiai galiu sakyti, kad jis mokė mane šio to daugiau nei tik šleivi kreivi mano įgūdžiai futbolo aikštėje. Ir kalbu čia ne tik apie jau minėtus įgūdžius žaisti/dirbti komandoje, ne tik apie mokymąsi garbingai kovoti, pralaimėti, stengiantis mokytis iš savo klaidų, kad jų nebekartotum, kad augtum.

Prisimenu, kaip kartą po rytinės treniruotės, kadangi mokiausi antroje pamainoje, su treneriu kulniavau namo. Buvau, atrodo, aštuntokas. Kartu treniravosi ir žaidė keli ne patys maloniausi paaugliai, kurie nesidorvėdavo už perimtą kamuolį atsilyginti smūgiu iš nugaros ar grasinimais rimčiau pasikalbėti „vienas ant vieno“ jau po treniruotės. Tąkart trenerio tiesiai šviesiai paklausiau, kodėl jis nepašalina tokių vaikų iš treniruočių. Juk žymiai maloniau būtų žaisti be jų.

„Žiūrėk, Donatai. Tu dabar pareisi namo, tavęs lauks karštas arbatos puodelis, šiltas dušas, mylintys tėvai. Tie, apie kuriuos kalbi, viso to neturi – jų niekas nelaukia. Galbūt čia, lankydami treniruotes, jie turi paskutinę galimybę užsikabinti ir nenueiti šunkeliais. Jei aš juos išmesiu, tai jiems liks gatvė, gauja ir veikiausiai nepilnamečių kolonija“, – kalbėjo treneris.

Tuomet nebuvo lengva priimti šiuos trenerio žodžius. Taip, norėjau visų pirma pasirūpinti savimi. Ir tik ilgainiui suvokiau, kad Balionas, kaip kad vadindavome savo trenerį, buvo ne tik futbolo instruktorius, tačiau žymiai daugiau – ugdytojas, stengęsis perduoti mums svarbiausias moralines nuostatas. Moralines nuostatas, kurios vargiai bus praktiškai naudingos gyvenime, nes juk žymiai lengviau būtų atsikratyti, nusisukti, nepastebėti, nusiplauti rankas – žymiai mažiau rūpesčio. Vis dėlto būtent šios normos šiandien skatina mus kalbėti apie gailestingumą, rūpinimąsi labiausiai socialiai pažeidžiamais žmonėmis, skatina pokyčius per ugdymą, o ne per baudimą.

Dažnai prisimenu šiuos trenerio žodžius, kai kyla pagunda rinktis lengvesnį kelią nuteisiant, atsiribojant, atstumiant, prisiskyrus sau teisuolio vaidmenį. Treneris nesirinko šio kelio, buvo svajoklis, kuriam ne visada pavykdavo. Tačiau net jo pralaimėjimai buvo žmogiškumo pergalės prieš abejingumą ir nejautrą. Man pačiam jo pavyzdys buvo itin svarbus, kai nusprendžiau tapti mokytoju. Dažnai kildavo mintys, kad galbūt geriau būtų klasėje neturėti to ar kito neklaužados, nes tada būtų lengviau dirbti tiek man, tiek klasiokams. Tačiau tai nebuvo tas kelias, kuriuo mokė eiti treneris.

Algimantas Balilionis yra tikras pedagogo pavyzdys. Juk tikras pedagogas turi rūpintis ne tik dalykinių žinių perdavimu jaunajai kartai. Šalia dalykinių žinių perdavimo, jam tenka ir kita svarbi misija – ugdyti žmogiškumą. Šiandien populiaru kalbėti apie pamatinių vertybių skiepijimą. Deja, pamatinės moralinės normos nėra gaunamos skiepu, nėra perduodamos muštru, gražiais žodžiais, jos yra perduodamos vieninteliu būdu – regint, kaip žmogus savo kasdienybėje geba įkūnyti tai, ką skelbia savo lūpomis.

Būtent už tai, už žmogišką pavyzdį visada liksiu Jums ypač dėkingas. Ilgiausių metų, treneri. Nors ne visus savo vaikus išmokėte žaisti futbolą, neabejoju, kad daugumą jų išmokėte šio to žymiai svarbesnio.

Bernardinai.lt

Grįžti į