bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Treneriai

2010 Kov 20 14:39

Tikras vaikų treneris, ugdantis būsimas žvaigždes
Vilniaus futbolo mokykla garsi auklėtiniais ir treneriais. Vienas jų - Viktoras Osetrovas, kurio mokyklą išėjo S.Mikoliūnas, M.Kalonas, P.Grybauskas ir kt.
http://www.sportas.info/naujienos/498.html

Paveikslėlis
Trenerio valioje išugdyti tokį futbolininką, tokį žmogų, kokio nori

Tik faktai

1989 m. jaunas „Meteoro“ vaikų klubo futbolo treneris, Vilniaus pedagoginio universiteto auklėtinis Viktoras Osetrovas ėmė talkinti vyresniajam kolegai, Vilniaus futbolo mokyklos(VFM) treneriui Sergejui Bakanui, triūsiančiam su 1979 metų gimimo jaunaisiais futbolininkais. Tai, pasak V.Osetrovo, buvusi labai gera grupė. Joje treniravosi būsimieji žalgiriečiai D.Saulėnas, D.Artiomovas, A.Veikutis ir kiti, vėliau tapę žinomais futbolininkais. Darbas su patyrusiu treneriu buvo V.Osetrovo profesionalaus trenerio darbo pradžia. Tad Viktoras visiškai pagrįstai savo pirmuoju treneriu ir mokytoju laiko S.Bakaną.


1996 m. dvylikamečiai V.Osetrovo auklėtiniai tapo Lietuvos mažojo futbolo čempionais.

2002 m. didelė grupė V.Osetrovo 1984 metų gimimo auklėtinių sėkmingai atstovavo Lietuvos jaunių rinktinei ir tarptautiniame Granatkino turnyre užėmė antrą vietą. Dabar į tą turnyrą Lietuvos komandos nebekviečiamos.

2003 m. Vilniaus futbolo mokyklos trenerio V.Osetrovo 1984 metų gimimo auklėtiniai tapo Lietuvos jaunių čempionais. Komandoje žaidė S.Mikoliūnas, M.Kalonas, S.Žilys, P.Paknys, P.Grybauskas, S.Pinkevičius, A.Semežas, Ž.Perje, J.Mamajevas, Develtovas, D.Ryškus, G.Smoliakovas, A.Sokolovas, E.Gikas, S.Vaiginas, kiti. Lietuvos čempionais ir įvairių varžybų nugalėtojais jie buvo tapę ir ankstesniais metais.

2003 m. treneris ir jo auklėtiniai, atsisveikindami po futbolo mokyklos baigimo, nusprendė kasmet susitikti ir rengti esamų ir buvusių V.Osetrovo auklėtinių turnyrus. Nuo tada tokie susitikimai ir tradiciniai turnyrai vyksta kasmet.

2006-2009 m. S.Mikoliūnas, M.Kalonas, P.Grybauskas buvo kviečiami į Lietuvos futbolo nacionalinę rinktinę.

2009 m. VFM trenerio V.Osetrovo auklėtiniai (šešiolikamečiai, 1993 m. gimimo ) tapo Lietuvos jaunių čempionais. Tačiau nė vienas jų nebuvo pakviestas į Lietuvos U-18 jaunių rinktinę, deja, triuškinamai pralaimėjusią 2010 m. Europos jaunių čempionato atrankos varžybas.

Kuo garsi sostinės futbolo mokykla?

Vilniaus futbolo mokykla (VFM) garsi ne tik tuo, kad ji vis dar tebėra įsikūrusi po „Žalgirio“ stadiono tribūnomis ar tuo, kad pagrindinė jos aikštė vis dar istorinė sostinės „Marakana“ – atsarginė senelio stadiono aikštė. Tiesa, pernai "Marakana" buvo iš esmės „atnaujinta“ – paskubomis užklota palaike „guma“ - gerokai padėvėta dirbtine danga. Sostinės futbolo mokykla labiausiai garsi ir didžiuojasi savo auklėtiniais, jų treneriais.
Auklėtiniai, kurių jau sunkiai suskaičiuojama daugybė, irgi turi kuo pasididžiuoti. Vieni jų mielai su didžiuliu dėkingumu prisimena savo trenerius – futbolo ir nemaža dalimi gyvenimo mokytojus - Stasį Ramelį, Sergejų Bakaną, Algį Biliūną, Genadijų Davidsoną, Gintautą Buzą, Nikolajų Pupkiną, Ivaną Švabovičių, Viktorą Osetrovą. Buvę auklėtiniai juos ne tik prisimena, bet ir pasveikina įvairiomis progomis, aplanko - nepašykšti laiko pasimatyti, pasiteirauti apie gyvenimą.


Yra ir kitokių auklėtinių

Kiti tos pačios mokyklos auklėtiniai, nors ir nemažai pasiekę, žaidžiantys ne tik Vilniaus apskrities ar Lietuvos čempionatuose, bet pakėlę sparnus ir išskridę į svečias šalis, rungtyniaujantys Lietuvos nacionalinėje rinktinėje, savo pirmuosius futbolo mokytojus, deja, mena labai atsainiai, tarsi nenoromis, užmiršdami, kas juos išvedė į didžiojo futbolo kelią. Kas taisė jų pirmuosius žingsnius. Kas padėjo tobulėti. Kas vedė į pergales. Deja, pačius didžiausius nuopelnusdėl savo laimėjimų tie antrieji prisiskiria vien sau, sėkmei, lemčiai, laimingai susiklosčiusioms aplinkybėms ar dar kam nors.


Sakoma, visokių yra, visokių reikia. Ar iš tiesų?

Viskas priklauso nuo trenerio

Ar iš tiesų reikia visokių? Į šį klausimą atsakė vienas iš tų gerbiamų VFM trenerių - Viktoras Osetrovas: „Viskas priklauso nuo trenerio. Jo galioje ir valioje išugdyti tokį futbolininką, tokį žmogų, kokio nori. Žinoma, tai įmanoma padaryti tik suradus raktą į auklėtinio širdį – iš pradžių vaiko, vėliau paauglio, dar vėliau - bręstančio jaunuolio. Surasti tą stebuklingą raktą, sudominti, uždegti arba, kaip dabar sakoma, motyvuoti ir tada kurti iš besąlygiškai treneriu pasitikinčio auklėtinio futbolininką ir tikrą žmogų – toks yra be galo sunkus, bet įmanomas trenerio uždavinys. Jei pavyksta, tada viskas išsisprendžia. Ir auklėtinio ateitis, jo perspektyvos klausimai. Ir atsakymas į šį retorinį klausimą – ar reikia visokių? Žinoma, reikia visokių, įvairių: futbolininkų ir žmonių. Bet pagrindinis kriterijus: reikia įvairių, tačiau tik gerų. Ko norėsi, tą turėsi.

Aš kokių nors ypatingų receptų neturiu. Bent jau tokių, kuriais galėčiau pasidalyti su kitais kolegomis ar bendraminčiais. Reikia nepaprastai mėgti futbolą, mylėti savo darbą, mylėti savo auklėtinius – savo didžiąją šeimą. Reikia, kad tavo meilę darbui ir auklėtiniams pajustų ir vaikai. Reikia, kad jie tavimi patikėtų ir pasitikėtų kaip motina ar tėvu. O kartais - net ir daugiau..."


Viktoras – tikras vaikų treneris

"Jis labai greitai, tarsi nejučia, dar praėjusiame šimtmetyje įsiliejo į mūsų trenerių komandą, - apie V.Osetrovą pasakoja VFM direktorius Kęstutis Paknys. – Greitai mes visi ir svarbiausia vaikai, kurie tiesiog lipte limpa prie jo, pajutome, koks Viktoras žmogus ir treneris. Jo darbe nėra šablonų, vaikams kasdien įdomu. Į mokyklos gyvenimą jis įnešė daug gaivumo, nuolatinio veržlumo. Pats jis irgi nenustygstantis vietoje, kupinas idėjų ir veržlumo, kaip jas įgyvendinti. Naudojasi kiekviena proga, kad galėtų tobulėti, sužinoti nauja, išmokti, pažinti. Jei tik yra galimybė, važiuoja į stažuotes, turnyrus. Grįžęs mielai pasipasakoja, ką matęs ir sužinojęs. Viktoras – tikras vaikų treneris. Kad darbas geriau sektųsi, jis suburia draugėn tėvus, net senelius ar močiutes, įvairiomis progomis rengia bendras auklėtinių ir jų tėvų šventes. Tai dar labiau suartina trenerį su auklėtiniais ir jų šeimomis, tarsi sukuria naują, didelę ir produktyvią futbolo šeimą. O išganingo ar stebuklingo sėkmės recepto jis tikrai neturi. Sėkmė, pasak Viktoro, tai 99 procentai darbo ir didžiulių pastangų ir tik vienas procentas - talento. Tačiau būtina pasakyti, kad V.Osetrovo darbas ir didžiulės pastangos jo auklėtiniams yra mielos, nenuobodžios. Treneris dirba be šablonų, smagiai, naujai ir daug pasiekia. Nenuostabu".

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Treneriai

2010 Bal 16 10:52

Išvaiko gatvės pagundas
http://www.kaff.lt/page790
Straipsnio autorius - Zigmas Jurevičius („Laikinoji sostinė“)

Galbūt sportas niekada neatstos šeimos, namų šilumos, tačiau atitraukti nuo gatvės pagundų jis gali. Tio įsitikinęs futbolo treneris Algimantas Putramentas. Jau daugiau nei keturis dešimtmečius A.Putramentas metus skaičiuoja ne dienomis ar mėnesiais, o futbolo sezonais. Netrukus 56 metų futbolo entuziastas pradės dar vieną darbymetį, trunkantį nuo balandžio iki pat gruodžio.

Buvęs futbolininkas, dabar - patyręs treneris A.Putramentas gali neužsikirsdamas valandų valandas pasakoti apie savo vadovaujamas komandas. Jo vedama „VDU-Birštono“ ekipa grūdinasi LFF III lygos Kauno apskrities pirmenybėse. Vytauto Didžiojo universiteto komanda rengiasi Lietuvos studentų lygos varžyboms. O kur dar dešimtys moksleivių, ginančių J.Dobkevičiaus vidurinės mokyklos garbę savo amžiaus grupės varžybose. Jaunieji A.Putramento auklėtiniai jau tapo savotišku trenerio prekės ženklu. Mažieji kauniečiai ne sykį yra tapę „Ežiogolo“ varžybų - neoficialaus Lietuvos čempionato - nugalėtojais.

„Būdami mėgėjai mano vaikai kaip lygūs su lygiais kaunasi su būsimaisiais profesionalais ir neretai juos nugali. Jie patys nustemba, kiek daug galima pasiekti vedamiems noro ir entuziazmo“, teigė treneris. Pas A.Putramentą futbolo paslapčių besimokęs Tomas Snapkauskas jau pateko į Lietuvos jaunių rinktinės ir Edinburgo (Škotija) „Hearts“ klubo trenerių akiratį.

Vis dėlto J.Dobkevičiaus mokykloje kūno kultūros mokytoju dirbantis A.Putramentas didžiuojasi ne tik sportiniais vaikų laimėjimais. Mokytojui labiau rūpi kelias, kurį vėliau gyvenime pasirenka jo auklėtiniai. Pagrindiniu tikslu A.Putramentas laiko gimtojo Aleksoto rajono jaunimo ugdymą. Entuziastas neskaičiuoja valandų, praleistų treniruojant vaikus, kurie profesionaliems futbolo treneriams atrodo nereikalingi. Siekdamas sudaryti palankesnes treniruočių sąlygas, treneris aktyviai prisidėjo prie idėjos iš pagrindų atnaujinti J.Dobkevičiaus mokyklos stadioną.

„Mūsų rajonas - ne pats ramiausias. Ir vaikai čia - įvairūs. Kai kurie auga aplinkoje, kuri juos kasdien stumia į klystkelius. Aš bandau suteikti jiems galimybę pažinti kitokį gyvenimo būdą“, - pasakojo pedagogas. Dažnas treneris per karjerą yra patyręs ne vieną istoriją, vertą rašytojo plunksnos. Paklaustas apie labiausiai įsiminusį nuotykį, A.Putramentas, pats ne vienerius metus dirigavęs Lietuvos moterų futbolo rinktinei, papasakojo apie jo kolegai moterų komandoje nutikusią istoriją, iš kurios pasimokė ir jis pats.

„Tada akivaizdžiai įsitikinau, kuo skiriasi vyrų ir moterų psichologija. Vienas mano kolegų, dorai nepagalvojęs, pasakė griežtesnį žodį vienai savo auklėtinių. Vyras tikriausiai būtų tyliai nurijęs kritiką. O ji pasielgė kitaip. Supykusi pačiupo kamuolį, nusivarė jį savo vartų link ir įsimušė įvartį. Per varžybas!” – šypsojosi A.Putramentas.

Po šio nutikimo treneris stengėsi su futbolininkėmis kalbėtis pasverdamas kiekvieną frazę.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Penalty.lt

2010 Geg 04 17:11

V.Jančiauskas: „Studentų futbolo lygoje vyksta malonios permainos“
2010.05.04, 07:53
http://penalty.lt/v-janciauskas-%E2%80% ... %E2%80%9C/

Vilniaus pedagoginio universiteto dėstytojas, žinomas šalies futbolo treneris Vytautas Jančiauskas jau daug metų eina Lietuvos studentų futbolo lygos (LSFL) generalinio sekretoriaus pareigas. Jis džiaugiasi, kad dešimties metų jubiliejų atšventusi lyga darosi vis patrauklesnė, komandos rungtyniauja geresnėse aikštėse, o aukštųjų mokyklų vadovai futbolui rodo deramą dėmesį.

- Lietuvos studentų futbolo lyga (LSFL) jau atšventė 10 metų jubiliejų. Kaip per savo egzistavimo laikotarpį ji keitėsi? – penalty.lt paklausė.V.Jančiausko.
- Pirmiausia LSFL keitėsi savo sudėtimi. Iš pradžių lygoje dalyvavo vos aštuonios komandos, vėliau ji išsiplėtė iki dešimties ekipų. Maloniai nustebino, kad pirmenybėse dalyvavo Kauno Medicinos universiteto (KMU) ekipa, vėliau prisidėjo Šiaulių universitetas (ŠU). Šiemet LSFL pirmenybėse rungtyniauja devynios komandos. Lyga yra atvira. Svarstom, gal į ją priimsime ir kolegijų futbolininkus, nors kolegijos ir neturi universiteto statuso. Viskas priklausys nuo Lietuvos studentų sporto asociacijos politikos, nes mes esame jos nariai. Lyga keitėsi ir kokybiškai, pagerėjo tvarka, aikštės. Dabar ypač gera Vilniaus universiteto (VU) aikštė, joje treniruojasi net Lietuvos nacionalinė rinktinė. Kaune reikia pagirti Kauno technologijos universiteto (KTU) futbolo bazę, jos aikštė šiuo metu labai pagerėjusi. Šiuolaikinę futbolo bazę stengiasi įkurti Lietuvos žemės ūkio akademija (LŽŪA). Pakaunėje statomos 3000 vietų tribūnos, įrenginėjamos buitinės patalpos. LŽŪU turi galimybę įkurti net savo Futbolo mokyklėlę, kurią lankytų aplinkinių vietovių vaikai. Į gerąją pusę pasikeitė studentų aprangos. Pasikeitė jų kokybė, dabar visos komandos žaidžia vienodomis aprangomis. Anksčiau to nebuvo.

- Koks aukštųjų mokyklų vadovų požiūris į futbolą?
- Kai šventėme LSFL dešimties metų jubiliejų, į jį pakvietėme visų aukštųjų mokyklų vadovus. Į šventę atvyko septynių iš dešimties įstaigų rektoriai, prorektoriai. Jie parėmė mus žodžiais, žadėjo padėti ir finansiškai. Galiu tvirtinti, kad rektoriai į futbolą žiūri palankiai.

- Su kokiomis pagrindinėmis problemomis susiduriate?
- Pagrindinė problema – bazės. Mykolo Riomerio universitetas (MRU) jos neturi. Šalia yra puiki „Ventos“ aikštė, bet ja studentai negali naudotis. Tos aikštės sutvarkymui reiktų visiškai nedaug pinigų. Būtina išsiaiškinti, kam ji priklauso. Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) taip pat vargsta su aikšte. Buvusiame stadione dabar yra teniso kortai ir prekybos centras.

- Kuriose aukštosiose mokyklose futbolas turi geras pozicijas?
- Lietuvos kūno kultūros akademijoje (LKKA), Vilniaus Pedagoginiame universitete (VPU). Tačiau negalima sakyti, kad šių aukštųjų mokyklų komandos gerokai stipresnės. Pakankamai gerai atrodo ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) ekipa. Dabar lygoje daugiau vienodo meistriškumo komandų. Silpnesnė už kitas VDU rinktinė, ji net 0:14 pralaimėjo šiauliečiams. Klaipėdos universitetas (KU) kol kas dalyvauja tik žiemos pirmenybėse. Manau, kad uostamiesčio atstovai gali išbandyti jėgas ir mūsų lygos čempionate.

- Kokius planus puoselėja LSFL?
- Norime neapsiriboti vien žaidimu Lietuvoje. Galime išbandyti jėgas pasaulio studentų Universiadoje. Aš 1987 metais dalyvavau Universiadoje, kuri vyko buvusioje Jugoslavijoje. Į universiadas visos šalys suveža savo olimpines rinktines. Kuri nors viena mūsų aukštoji mokykla Universiadoje gerų rezultatų nepasiektų, bet jei dalyvautų aukštųjų mokyklų rinktinė, gal ir neapsijuoktume.

- Kada galėtume dalyvauti Universiadoje?
- Viskas priklauso nuo lėšų.

- Gal galima būtų studentų futbolo rinktinei suteikti galimybę žaisti Lietuvos A lygoje ar bent pirmojoje lygoje?
- A lygoje rungtyniauja Kauno „Atletas“. Dabar jis yra aiškus čempionato autsaideris. Tačiau per ketverius studijų metus vaikinai gali stipriai patobulėti ir sėkmingai žaisti. Studentų pirmenybių lygis atitinka pirmosios lygos vidutinių komandų meistriškumą. Šiaulių universitete yra labai daug „Šiaulių“ komandos žaidėjų, studentų yra Vilniaus „Vėtros“, Pakruojo „Kruojos“ komandose. Netrūksta jų ir kitose ekipose. Tačiau studentams būtina suderinti mokslo ir treniruočių, varžybų grafikus.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Treneriai

2010 Rgp 17 13:52

Plateliuose trenerių seminare patirtimi dalijosi ir žinomi specialistai
2010-08-17 13:19
http://www.lff.lt/news.php?news_id=8107
Futbolotreneris.lt

Rugpjūčio 9 ir 10 dienomis gražiame Lietuvos kampelyje prie Platelių ežero Plungės vaikų futbolo klubas „Žiogeliai“ organizavo futbolo trenerių seminarą.

Seminare buvo galima sutikti ne vieną Lietuvoje gerai žinomą futbolo trenerį – Lietuvos U-19 rinktinės ir „Šiaulių“ komandos trenerių štabe dirbantį Deivį Kančelskį, „Mažeikių“ trenerį Nerijų Gudaitį, buvusį Kėdainių „Nevėžio“ trenerį Vytautą Vaškūną, „Šilutės“ trenerį Rimantą Čeliauską ir kitus kurie atkeliavo iš dvylikos Lietuvos miestų ir miestelių.

Anglijos patirtis

Organizatorių kvietimu, pasidalinti žiniomis iš Anglijos atvyko treneris Valdas Dambrauskas, kuris pirmąją seminaro dieną papasakojo apie Anglijos jaunųjų futbolininkų rengimo sistemą bei ypatumus, supažindino su Anglijos trenerių rengimo sistema bei atsakė į visus dalyvių klausimus.

Praktinio užsiėmimo metu V.Dambrauskas pravedė trumpą treniruotę „Žiogelio“ vaikams, kurios metu pademonstravo profesionalų darbą ir tikrą aistrą trenerio darbui. Vakare buvo plačiau pristatytas interneto projektas Futbolotreneris.lt, buvo diskutuojama dėl jo tolimesnio vystymosi bei galimybės ir toliau rengti panašius seminarus.

Antroji diena prasidėjo Arvydo Gražiūno paskaita, kurios metu buvo pristatytas Lietuvos jaunųjų futbolininkų sistemos kūrimo būtinumas. A.Gražiūnas pasidalijo Anglijos stipriausių klubų akademijose sukaupta patirtimi.

Pagal ją, Lietuva visų pirma turėtų sukurti bendrą rengimo sistemą, į kurią orientuotųsi visi jaunimo treneriai. Diskusijų metu buvo bandoma išsiaiškinti kaip Lietuvoje galėtume pritaikyti kitų šalių praktiką bei kas turėtų būti atsakingas už tokios sistemos kūrimą.

Zoninės gynybos principai

Viena pagrindinių seminaro temų buvo zoninė gynyba futbole, kurią po A.Gražiūno paskaitos ėmė aktyviai dėstyti V.Dambrauskas. Jis visus dalyvius supažindino su zoninės gynybos istorija, paaiškino pagrindinius principus bei pateikė nemažai pavyzdžių, kaip ši sistema taikoma praktikoje. Treneriai peržiūrėjo video medžiagą iš vieno zoninės gynybos pradininkų Arrigo Sacchi treniruočių, taip pat pasidalijo patirtimi, kaip jiems asmeniškai sekasi taikyti šią sistemą praktikoje.

Seminaro pabaigoje V.Dambrauskas pravedė treniruotę orientuotą į zoninę gynybą, užsiėmimo metu futbolininkams buvo aiškinamos pozicijos tam tikrose situacijose, akcentuojamas komandos draugo “pasaugojimas” bei zoninės gynybos kompaktiškumas.

Patenkinti ir žinomi treneriai

Užsiėmimų metu treneriai galėjo susipažinti su naujais žmonėmis, pasidalinti patirtimi, padiskutuoti visiems rūpimais klausimais. Pasak futbolo trenerių, pabendrauti ir pasidalinti idėjomis yra labai svarbu – nors visi vienas kitus pažįsta, bendrauti rungtynių metu tenka labai retai. Plateliuose diskusijos virė nuolat. Seminaro dalyvių teigimu, tokia praktika yra nepaprastai naudinga bei įneša naujos energijos ir motyvacijos į trenerio darbo kasdienybę.

„Labai patiko, kad seminaro metu buvo tiek teoriniai, tiek praktiniai užsiėmimai. Treneriai turėjo galimybę pamatyti kaip teorinės žinios yra pritaikomos praktikoje. Ateityje būtų galima tokius kursus išskirstyti pagal futbolininkų amžių, pozicijas ir kita. Tokie seminarai Lietuvoje galėtų vykti dažniau, nes treneriams yra sudaromos puikios sąlygos pasitobulinti, sužinoti naujų dalykų bei prisiminti senas žinias“, - teigė Lietuvos U-19 jaunimo rinktinės vyriausiasis treneris D.Kančelskis.

Pasak A lygos debiutantų trenerio, buvusio Lietuvos rinktinės žaidėjo Nerijaus Gudaičio, seminaras buvo ženklas, kad reikia pradėti dirbti kitaip: „Po seminaro treniruotės klube ir su vaikais akivaizdžiai pagyvėjo.“

Vienas iš seminaro vedėjų Valdas Dambrauskas džiaugėsi, kad jis viršijo lūkesčius: „Pirmąjį seminarą galima laikyti labai pavykusiu. Jį organizuodami nesitikėjome, kad bus tiek daug susidomėjusių. Idėja buvo suorganizuoti seminarą Plungės regionui, tačiau dalyvavo treneriai iš įvairių Lietuvos vietų. Diskusijos, susitikimai per pastarąsias dvi dienas parodė, kad Lietuvos futbolo treneriams to labai reikia.“

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Treneriai

2010 Lap 13 11:14

B.Zelkevičius: pripažinti klaidas – ne iškelti baltą vėliavą
2010-11-13, 10:33
http://kauno.diena.lt/naujienos/sportas ... ava-310807" onclick="window.open(this.href);return false;
Aurimas Skinulis

Benjaminas Zelkevičius, vienas Lietuvos sporto autoritetų, kritiškai vertina dabartinę šalies futbolo padėtį, bet kartu nepraranda optimizmo.

"Jei nebūtų tikėjimo, ko vertas gyvenimas? Tačiau nuotaika, kai galvoju apie dabartinį mūsų futbolą, tokia pati kaip ir oras – niūrokas ruduo, bet retkarčiais pro debesis prasiskverbia ir vienas kitas saulės spindulys", – interviu dienraščiui sakė buvęs ilgametis Lietuvos nacionalinės rinktinės ir legendinio Vilniaus "Žalgirio" vyriausiasis treneris, pastaruoju metu savo patirtį perteikiantis sostinės "Ateities" futbolo mokyklos auklėtiniams.

– Treneri, šį pavasarį mūsų dienraščiui sakėte, kad Lietuvos futbolo čempionatas jums nekelia ypatingo susidomėjimo. Sezonas jau baigiasi, gal jūsų nuomonė pasikeitė? – paklausėme B.Zelkevičiaus.
– A lygos pirmenybėse iš anksto viskas buvo aišku, o kai taip yra, argi įdomu? Panevėžio "Ekranas" akivaizdžiai stipresnis už visas kitas aukščiausiojo diviziono komandas. Jokios didesnės intrigos, išskyrus kovą dėl antrosios bei trečiosios vietų, bet ir tai buvo galima numatyti, turint galvoje ekipų sudėtis, jų darbo strategiją. Gal kiek atkakliau konkuravo A lygos vidutiniokai, naują savo karjeros etapą pradėjo jauni treneriai. Smalsu, kaip seksis ateityje olimpiniam čempionui Arminui Narbekovui. Jis buvo puikus futbolininkas.

– Kokį įspūdį jums paliko nacionalinės rinktinės startas Europos čempionato atrankos varžybose?
– Optimistiškai nuteikė pergalė prieš čekus, gerai sužaistos rungtynės su pasaulio ir Europos čempionais ispanais. Be to, komandos, su kuriomis teks konkuruoti dėl antrosios vietos grupėje, – Škotija ir Čekija, kol kas nepademonstravo įspūdingo žaidimo, todėl lyg atsiranda galimybė užimti aukštą poziciją. Tai džiugina. Vis dėlto pagrindinė kova – prieš akis, bet vilčių, kad galime prasibrauti į finalo turnyrą, yra. Kita vertus, neapleidžia ir nerimas, kad svarstyklės gali pakrypti į kitą pusę.

– Kauno futbolo-beisbolo klubo (FBK) "Kaunas" prezidentas Gintaras Ugianskis viešai pareiškė, kad Lietuvos futbolas merdi. Esą tai liudija smukęs A lygos čempionato lygis, prastas šalies klubų pasirodymas Europos taurių turnyruose, tragiški jaunimo rinktinių rezultatai. Ką jūs manote apie tai?
– Pritariu Kauno klubo vadovui. Mane ypač nuvylė jaunimo rinktinių žaidimas, jų beviltiški pralaimėjimai. Skaudžiausia, kad septyniolikmečiams ir devyniolikmečiams nepadėjo net namų sienos – juk jie rungtyniavo Kaune ir Marijampolėje. Perspektyva? Liūdnoka.

– Lietuvos futbolo federacijos (LFF) vadovai deklaruoja, kad jaunimo rengimo problema – iš sovietinių laikų likusi sistema, pagal kurią tebedirba šalies sporto mokyklos. Ar jūsų, vyresnės kartos futbolo specialisto, nežeidžia tokie argumentai?
– Nereikia suplakti politikos su sportu. Buvo futbolo mokyklos, sporto internatai, treneriai parengė gabių vaikų, kurie išaugo į tarptautinės klasės žaidėjus. Turiu galvoje ir anuometį Vilniaus "Žalgirį", ir dabartinę rinktinę, kurios branduolį sudaro tos vadinamosios sovietinės sistemos auklėtiniai. Stadionai buvo pilni žiūrovų, futbolas teikdavo džiaugsmą. Ir tautinės nuotaikos atgydavo, ir mūsų trispalvės tribūnose išsiskleisdavo. Juk ne viskas praeityje buvo blogai. Daugiau – gerosios patirties, iš kurios, beje, galėtų pasimokyti ir LFF. Apmaudu, kad nenorima tam skirti dėmesio, viskas šluojama iš eilės. Juk daug kas priklauso ir nuo federacijos. Jos pareiga – ne vien ieškoti ir dalyti pinigus. Į darbą reikia įdėti širdies, nešykštėti dėmesio žmonėms. Kai neturima ko pasakyti apie futbolą, prasideda įvairios spekuliacijos. Jomis dangstosi diletantai, bet yla vis tiek anksčiau ar vėliau išlenda iš maišo.

– Per knygos apie Lietuvos studentų futbolo istoriją pristatymą kalbėjote, kad jums kelia nerimą LFF pasirinkta kryptis. Ką turėjote galvoje?
– Vien faktas, kad rengiant ir išleidžiant šią knygą Futbolo federacija nepajudino nė piršto, parodo jos požiūrį. Prieš knygos iniciatorius ir autorius reikia nulenkti galvą, nes Lietuvoje turime labai mažai futbolui skirtų leidinių. Be to, studentų futbolas – vienas etapų į profesionalų futbolą. Juk ir Vilniaus "Žalgirį" iškėlė studentai. Neabejoju, kad akademinio jaunimo futbolas vertas neeilinio dėmesio, bet LFF, regis, mano kitaip. Tačiau negerbiantieji praeities neturi ir ateities.

– Kokią Lietuvos futbolo ateitį matote jūs?
– Tikiuosi, kad valtis, kurioje sėdi mūsų futbolo bendruomenė, bus irkluojama darniai. Tačiau nepakanka vien stebėti futbolą iš tribūnos, reikia įeiti į jo vidų, įsiklausyti, jausti. Ir pripažinti trūkumus, klaidas, kad jos nesikartotų. Tai nereiškia iškelti baltą vėliavą. Ar nors kartą girdėjote, kad LFF prezidentas Liutauras Varanavičius būtų pasakęs, kad suklydo, padarė ne taip? Aš negirdėjau. Jei kas nors blogai – kalti futbolininkai, treneriai, sporto mokyklos. O federacija – niekuo dėta? Manau, kad žmonės, nepripažįstantys savo klaidų, niekada nepasiekia norimo tikslo. Tiesos apie futbolą niekur nepaslėpsi: išeina komanda į aikštę lyg į viešą teismą ir žmonės mato, kas yra kas. Jokie rožiniai burbulai neišgelbės, jei rezultatas – ne mūsų naudai.

slasher
Pranešimai: 5344
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 13:13
Miestas: Kaunas

Re: Treneriai

2010 Lap 13 11:31

Ar nors kartą girdėjote, kad LFF prezidentas Liutauras Varanavičius būtų pasakęs, kad suklydo, padarė ne taip?
labai teisingas pastebėjimas.

Rulis
Pranešimai: 751
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 12:15
Palaikoma komanda: Tauras

Re: Treneriai

2010 Lap 13 12:06

Ar nors kartą girdėjote, kad LFF prezidentas Liutauras Varanavičius būtų pasakęs, kad suklydo, padarė ne taip?
labai teisingas pastebėjimas.
tai kad ponas Litauras klaidu nedaro

mafia7
Pranešimai: 7309
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:17
Palaikoma komanda: A-lyga
Miestas: Šiauliai

Re: Treneriai

2010 Lap 13 12:11

Aš paklausiu ko jūs kimbate prie Gerb.Liutauro Varanavičiaus?
Nejaugi jums jis blogai dirba? Aš asmeniškai norėčiau minimum dar dešimt metų jį matyti tam pačiam poste, nes progresas vyksta, o ne stovi.

Rulis
Pranešimai: 751
Užsiregistravo: 2010 Vas 12 12:15
Palaikoma komanda: Tauras

Re: Treneriai

2010 Lap 13 12:41

Aš paklausiu ko jūs kimbate prie Gerb.Liutauro Varanavičiaus?
Nejaugi jums jis blogai dirba? Aš asmeniškai norėčiau minimum dar dešimt metų jį matyti tam pačiam poste, nes progresas vyksta, o ne stovi.
o as noretsiau kad Litauras liktu iki amzaus galo

tpc
Pranešimai: 265
Užsiregistravo: 2010 Vas 14 13:25
Palaikoma komanda: FBK KAUNAS

Re: Treneriai

2010 Lap 13 15:35

Ar nors kartą girdėjote, kad LFF prezidentas Liutauras Varanavičius būtų pasakęs, kad suklydo, padarė ne taip?
labai teisingas pastebėjimas.
tai kad ponas Litauras klaidu nedaro
kaip tai nedaro,o karjera ukio banke? :mrgreen:
Kaunas Lietuvos širdis http://www.kaunas-ultras.com" onclick="window.open(this.href);return false;

uhu

Re: Treneriai

2010 Lap 13 21:29

kaip tai nedaro,o karjera ukio banke? :mrgreen:
O cia tikrai klaida jam buvo? :)

slasher
Pranešimai: 5344
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 13:13
Miestas: Kaunas

Re: Treneriai

2010 Lap 13 22:44

L.V. nedaro klaidų siekiant asmeninės naudos, bet LT futbolui tai negelbėja...Nebent apsimetėliai jo klapčiukai (ant kurių jis dėjęs) visais būdais bando įrodyti kaip čia viskas gražu, kokie įdomūs čempionatai ir t.t. Beje nepripažinus klaidų neįmanoma jų ištaisyti, o klaidų nedaro tik nedirbantys..

Tobex
Pranešimai: 10882
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:14
Palaikoma komanda: Šiauliai

Re: Treneriai

2010 Lap 15 10:56

Futbole – Ivanas Rūstusis, gyvenime – atviras ir šiltas Valdas Ivanauskas
http://www.fcsiauliai.lt/lt/futbolo_naujienos/rec_12184" onclick="window.open(this.href);return false;

Aušra LAURINKIENĖ
Jį žino tūkstančiai Lietuvos, Vokietijos ir Austrijos futbolo sirgalių. Prie jo driekėsi eilės gerbėjų, rankose laikiusių dievaičio nuotrauką ir laukusių išsvajotojo autografo. Ryžtingais žingsniais iš vargingo Kauno miesto rajono į futbolo olimpą užkopęs Valdas Ivanauskas neslepia: „Dėmesys – malonus, tačiau aš jau jį turėjau. Man jo nereikia. Gyvenime svarbūs kiti dalykai...”.


Išskirtiniame interviu 44-erių „Šiaulių” futbolo komandos vyriausiasis treneris, dar šių metų pradžioje išsiskyręs drauge Ugne, „Šiaulių naujienoms” atskleidė, kad gyvenimas nestovi vietoje, Šalia vieno iš geriausių Lietuvos futbolininkų, buvusio Vokietijos pirmosios bundeslygos „Hamburger” bei Austrijos „Austria” komandų žaidėjo ir ilgamečio šalies nacionalinės rinktinės trenerio, yra nuostabi moteris, nepabūgusi Ivano Rūsčiojo etiketės.

- Daug kas Jus pristato kaip legendinį Lietuvos futbolo žmogų, vieną iš geriausių šalies futbolininkų. Ką Jums reiškia šie epitetai?

- Lietuvoje futbolininkų ar krepšininkų pripažinimas – tik epitetai. Mano pripažinimas Austrijoje ar Vokietijoje – dešimt kartų didesnis. Tuo įsitikinau dar kartą, kai šį rudenį buvau nuvykęs į savo buvusį klubą – „Hamburger SV”, kur dalyvavau ten vykusiame labdaros renginyje, žaidžiau draugiškose rungtynėse tarp Vokietijos ir Hamburgo futbolo žvaigždžių. Ten žmonės gyvena futbolu.

Krepšininkais ar senosios kartos futbolininkais tokia maža valstybė kaip Lietuva turi didžiuotis, tačiau to nėra. Nedaug Lietuvoje yra legendų, kad būtų galima taip lengvai jas užmiršti... Malonu, kad mane prisimena šiuos epitetus vis vartojanti žiniasklaida. Dėmesys – malonus, tačiau aš jau jį turėjau. Man jo nebereikia...


Rugsėjo 5-ąją lietuvis dalyvavo Hamburgo klubo ir Vokietijos rinktinės, sustiprintos garsiais žaidėjais iš viso pasaulio, „Žvaigždžių rungtynėse”.
Asmeninio Valdo IVANAUSKO albumo nuotr.





- Ar vaikystėje, vos tik pradėjęs žengti pirmuosius žingsnius futbolo pasaulyje, svajojote, kad tapsite žinomu šios sporto šakos atstovu?

- To siekti pradėjau nuo kokių keturiolikos metų, nes pajutau, kad turiu gyslelę ir duomenis, kurie gali padėti kažko pasiekti. Buvo visko – ir džiaugsmo, ir skaudžių nesėkmių, bet kryptingai siekiau tikslo ir man pavyko.
- Valdas Ivanauskas vaikystėje buvo...

- ... užsispyręs, darbštus ir judrus vaikas. Sakote išdykėlis? (juokiasi) Nepasakyčiau, nes tėvai ir pirmasis treneris griežtai prižiūrėjo, spaudė, kad derinčiau mokslą ir futbolą. Taip, buvau labai judrus, tačiau nepadykęs. Mokykloje gerai mokiausi, stengiausi.

- Viename interviu sakėte, kad būtumėte puikus krepšininkas. Ar aktyviai sekate šio sporto naujienas? Kurį klubą palaikote? O gal ir pats pamėtote kamuolį į krepšinį?

- Taip, krepšinį kartais žaidžiu ir dabar. Mėgstu šį žaidimą. Tuo metu buvo dvi religijos. Legendinė „Žalgirio” komanda mus palaikydavo vasarą, mes ją – žiemą. Visi esame vieno kraujo. Tai, kad būčiau buvęs puikus krepšininkas, galiu pakartoti ir dabar. Dar kyla klausimas ar krepšinyje nebūčiau pasiekęs daugiau, nei pasiekiau futbole. Tačiau nesigailiu dėl savo pasirinkimo, kai žaidžiau užsienyje, pajutau, kad futbolas pasaulyje yra sporto šaka numeris vienas.

Ar palaikau kokį šalies krepšinio klubą? Ne. Žiūriu rungtynes tarp „Žalgirio” ir „Lietuvos ryto”, tačiau sergu už Lietuvos krepšinio rinktinę. Šiuolaikinis žaidimas paskutiniame čempionate – nerealus. Net trūkstu žodžių pasakyti savo susižavėjimui.

- Sulaukiate didelio futbolo mylėtojų dėmesio? Pamenate pirmąjį autografą gerbėjui?

- Jeigu neklystu, tai buvo 1984 metais Maskvoje per Europos krepšinio čempionatą. Tąkart sužaidžiau efektingai, su jaunių rinktine tapau Europos vicečempionu ir tuomet prasidėjo didysis pakilimas mano karjeroje. Nepamenu, ką tada jutau ir kam pasirašiau. Tuo metu pripažinimo nevertinau. Tą supratau tik vėliau.

Autografų išdalinau be galo daug. Užsienyje buvo privalomos vadinamos „autogramų valandos”. Per mėnesį duodavo po penkis ar dešimt tūkstančių nuotraukų, ant kurių reikėjo pasirašyti. Prieidavo gerbėjai, gerbėjos. Autografai užsienyje, kitaip nei mūsų šalyje, – labai vertinami. Tą patyriau ir dabar Hamburge (Vokietija). Nors praėjo dvidešimt metų nuo to laiko, kai ten buvau, žmonės stojo į eilę ir laukė, kol pasirašysiu. Ten mane prisimena ir garbaus amžiaus futbolo gerbėjai, ir jaunimas. Čia, „Šiauliuose”, taip pat priėjo keli gerbėjai, paprašė, kad pasirašyčiau knygoje. Pamenu, po rungtynių su „Žalgiriu”, kai jau ėjau iš aikštės, iš tribūnų garbaus amžiaus vyriškis paprašė autografo. Tuomet užplūdo labai malonus jausmas.

- Futbole dėl agresyvaus, karšto žaidimo įgijote Ivano Rūsčiojo pravardę. Ar tokia pravardė jums tinka ir tuomet, kai esate namie? Ar už aikštės ribų esate visiškai kitoks žmogus? O gal ši etiketė Jums nebetinka?

- Aikštėje taip, ši pravardė man tinka, tačiau gyvenime esu kitoks. Jeigu kažkas netenkina, būna visko, tačiau tokio žiauraus veido, koks būna futbolo aikštėje, nemato daugiau niekas (juokiasi).

- Garsėjote ne tik puikiu žaidimu, bet ir pašėlusiu gyvenimo būdu.

- Tais tarybiniais laikas ištverti devynių mėnesių įtampą buvo sunku. Galima sakyti – praktiškai neįmanoma. Be to, ilgai buvau vienas (šypsosi). Buvo visko – ir didelių, ir įdomių įvykių. Prisiminimais negyvenu, bet kad nebuvau šventas – faktas. Tuometiniai treneriai toleravo mano išsišokimus ir nuodėmes, nes žinojo, kad uždraudus taip elgtis, bus dar blogiau. Žinoma, jeigu būčiau nerodęs rezultatų, būtų kilę problemų. Tačiau strategus mano žaidimas džiugino, o aš nekenkiau nei komandai, nei jos įvaizdžiui. Tiesiog toks jau esu - linksmas, draugiškas, mėgdavau draugų kompanijas...

- Dabar esate kitoks?

- Taip. Trenerio duona priverčia pasitempti. Kai esi pavyzdys komandos žaidėjams, kitaip būti ir negali. Žinoma, po gerų ar blogų rungtynių būna sunku suvaldyti emocijas.

- Praskleiskite asmeninio gyvenimo šydą. Ne paslaptis, kad Jūsų su žmona keliai išsiskyrė, o gyvenime atsirado mergina, vardu Ugnė. Ar esate vis dar kartu?

- (Šypteli). Ne, su Ugne kartu praleidome penkerius normalaus gyvenimo metus, tačiau viskas baigėsi prieš kokius metus. Kiekvienas nuėjome savais keliais ir vienas kitam neturime jokių pretenzijų. Tai buvo gražūs metai ir tiek.


- Valdo Ivanausko gyvenime yra nauja moteris?

- Taip. Jos vardas yra Laima. Ji – labai nuostabi moteris iš Kauno. Mano gyvenimo draugė nuo futbolo yra labai toli, tačiau nuolat stebi rungtynes Šiauliuose, lydi išvykose, palaiko mano vadovaujamą komandą. Pamačiusi, kad rezultatas manęs netenkina, kuo skubiau padeda tai pamiršti.

- Bendraujate su buvusia žmona?

- Taip, tačiau tai – dalykinis dviejų suaugusių žmonių, kažkada buvusių kartu, bendravimas iš būtinybės. Buvusi žmona gyvena Šiaurės Vokietijoje, dukra – Miunchene.

- Jūsų dukra prieš kelerius metus dalyvavo populiariame Vokietijos muzikiniame realybės šou „Popstars”. Kaip jai sekėsi ir ar vis dar siekia popžvaigždės karjeros? O gal svajonė jau tapo realybe?

- „Popstars” tikslas buvo suburti merginų grupę, kuri sugebėtų įsitvirtinti rinkoje. Visas etapas truko net aštuonis mėnesius įvairiausiuose Vokietijos miestuose. Jai teko išeiti iš mokyklos, nes svajonė tapti dainininke užgožė mokslus. Iš trijų tūkstančių merginų, dalyvavusių atrankoje, mano dukra Patricija pateko tarp dvylikos geriausiųjų, kurios jau įsikėlė į vadinamuosius popgrupės namus Miuncheno vilų kvartale. Šiame name dalyvės pačios tvarkėsi, gamino valgį, repetavo, mokėsi judėti scenoje. Vėliau Patricija tapo ir finalo, vykusio Amsterdame (Olandija) dalyve.

Manau, kad ji buvo verta nugalėtojos vardo, tačiau liko antra ir į grupę nepateko. Kai pasibaigus projektui kalbėjau su prodiuseriais, jie pritarė mano nuomonei ir kartojo, kad tai Patricija Ivanauskas (tokia merginos pavardė, - aut. past.) turėjo nugalėti. Tačiau pati suprantate, kaip ten viskas vyksta.
Šiek tiek jaučiuosi kaltas, kad per tuos aštuonis mėnesius neatvykau stebėti kitų atrankos etapų ir pasirodžiau tik finale. Vokietijoje mane visi žino, galbūt, jei būčiau pasirodęs anksčiau, mano pripažinimas ir įtaka būtų padėję dukrai tapti nugalėtoja... Deja, laimėjo tie, kurie turėjo didesnę įtaką visais atžvilgiais.

- Dukra nenusivylė poppasauliu?

- Tuo metu jai buvo labai skaudu. Jei ji būtų buvusi silpnesnė už nugalėtoją, būtų lengviau susitaikiusi su pralaimėjimu. Tačiau ir ji pati žinojo tą patį, ką ir visa Vokietija. Į grupę turėjo patekti būtent ji... Jos dainininkės karjera tuo ir pasibaigė. Patricija baigė mokyklą ir su labai aukštais balais įstojo į vienintelę muzikos akademiją Vokietijoje bei dabar gyvena Miunchene. Aš ja labai didžiuojuosi. Po kelių metų ji nuspręs, kuo nori tapti – dainininke ar prodiusere. Bet kad tai bus susiję su muzika – nėra jokių abejonių.

- Su Patricija palaikote glaudžius ryšius?

- Po mėnesio jai sueis devyniolika metų. Aplinkybės neleidžia daug laiko praleisti greta. Nors, savaime suprantama, to labai norėtųsi. Tas atstumas mus atitolino. Labai skaudu... (pauzė). Bet yra kaip yra... Ji – jau didelė mergaitė. Nebe ta mažytė Patricija, kokia buvo anksčiau. Nebėra ir tokio glaudaus bendravimo. Ją supa kitas žmonių ratas, mama gyvena toje pačioje šalyje, tad dukra artimesnė su mano buvusia žmona. Kaip bebūtų, manau, kad tai – tik laiko klausimas...



Valdas Ivanauskas neslepia, kad jam skaudu, jog atšalo bendravimas su Miunchene (Vokietija) gyvenančia dukra Patricija.

Stotis

Re: Treneriai

2010 Lap 15 11:06

Ivanauskas futbolo kekse, laksto is vieno klubo i kita toi koks uzsenio klubiukas pasiulys kontrakta ir begs is siauliu kaip ir is bangos

tpc
Pranešimai: 265
Užsiregistravo: 2010 Vas 14 13:25
Palaikoma komanda: FBK KAUNAS

Re: Treneriai

2010 Lap 15 14:00

gaila man tokiu stotiniu,apgailetini personazai,net bijantys ne anonimiskai parasyt posta:) Ivanas the best taskas:)
Kaunas Lietuvos širdis http://www.kaunas-ultras.com" onclick="window.open(this.href);return false;

Grįžti į