Gyvenimas dėl futbolo
2012 vasario 24d.
http://www.fkekranas.lt/naujienos/gyvenimas-del-futbolo" onclick="window.open(this.href);return false;
Miesto legendiniam futbolo treneriui Algimantui Balilioniui praėjusį savaitgalį, vasario 19-ąją, sukako 70 metų. Pateikiame „Panevėžio balso“ publikaciją apie trenerį bei, žinoma, sveikiname futbolo specialistą!
"Treneris nėra pratęs kalbėti apie save. Kuklumas – vienas jo asmenybės bruožų. Už ilgametį futbolo akademijos trenerį kalba jo nuopelnai šalies futbolui. Išugdytos beveik dvi dešimtys šalies čempionų ir aibė talentingų futbolininkų, garsinusių ne tik Panevėžį, bet ir visą šalį. Dalis jų vėliau tapo žinomais treneriais.
A. Balilionis gali ištisas valandas kalbėti apie paskutines Čempionų lygos varžybas, analizuoti žaidimo eigą ar išsamiai pasakoti apie Panevėžio apskrities futbolo turnyrą, jame rungtyniaujančias ekipas ir atskirus žaidėjus. Jis turi savo favoritus, gali pasakyti, kas tikrai nelaimės čempionato ir kas turi daugiausia šansų. Futbolo fanatikas. Besidomint trenerio biografija ne vienas jo auklėtinis ar bičiulis tai pabrėžė.
Vaikystė – prie Baikalo ežero
Sutikus A. Balilionį futbolo maniežo patalpose, nejučia kalba pakrypo apie tolimus kraštus šalia Baikalo ežero. Vėliau paaiškėjo, kodėl tokie ryškūs trenerio prisiminimai apie juos, mažai ką bendro turinčius su Lietuva ir futbolu. Futbolo specialistas atėjo kiek anksčiau prieš treniruotę pasikalbėti apie bėgantį laiką.
„Trenerio darbas – ugdyti jaunus žaidėjus, vaikus – pats įdomiausias. Ateina niekam nežinomi, o vėliau, jei jie labai motyvuoti, yra noro, tampa garsiais futbolininkais. Atrasti talentą, išugdyti geriausias vaiko savybes – mano tikslas“, – į klausimą, kodėl pasirinko futbolo trenerio specialybę, atsakė A. Balilionis.
„Nuo pat mažens spardydavome kažką panašaus į kamuolį, taip ir susidomėjau futbolu. Dabar kamuolių neverta lyginti su tais, kuriuos gainiodavome vaikystėje. Ką galėdavome paspirti, tą ir spardydavome“, – šypsosi treneris.
A. Balilionis gimė prie Šeduvos, tačiau vaikystė bėgo ne Lietuvoje. Po Antrojo pasaulinio karo visa šeima buvo ištremta, anot A. Balilionio, į „kurortą“ prie Baikalo ežero. „Palinkėčiau ten nuvykti“, – mįslingai šypsojosi treneris.
Svajojo apie mediciną
A. Balilionis tremtyje baigė vidurinę mokyklą. Vėliau šeima grįžo į Lietuvą ir devyniolikos metų vaikinas įstojo į aukštąją mokyklą. „Norėjau studijuoti mediciną, tačiau buvo didžiulis konkursas, manęs nepriėmė. Pasirinkau Kaune kūno kultūros pedagogo specialybę. Ji turi šiek tiek bendro su medicina – fiziologija, sportuojančiųjų sveikata.“ Anot A. Balilionio, jam studijos patiko, o motyvacijos mokytis netrūko. „Buvau kaimo vaikas, nuolat judantis, sportuojantis. Ir dabar, galima sakyti, aktyviai gyvenu“, – kalbėjo A. Balilionis.
Futbolo specialistas pamena, jog studijų metu dėstytojams jis atrodė rimtas ir stropiai, atsakingai studijuojantis vaikinas. Šalia mokslų, žinoma, buvo ir futbolas. „Žaidžiau už Kauno „Atleto“ jaunimo komandą, išbandžiau visas pozicijas – nuo gynėjo iki puolėjo, tik vartuose nestovėjau.“
Baigęs studijas, būsimasis futbolo treneris turėjo atlikti pirmą profesinę praktiką Mažeikiuose. „Ten vienas pažįstamas treniravo futbolo komandą. Turėjau įrodyti, jog esu suprantantis ir kvalifikuotas pedagogas, kitaip sakant, futbolo treneris. Tik tada man įteikė diplomą Kaune. Beje, mano baigiamasis darbas buvo susijęs su futbolu. Tačiau Mažeikiuose neužsibuvau, turėjau atlikti karinę tarnybą“, – šypsosi treneris. „Ją galėjau atlikti po pirmo arba antro kurso, tačiau norėjau be pertraukų baigti studijas. Kadangi buvau pedagogas, tarnavau trumpiau – tik metus“. Tačiau A. Balilioniui toli keliauti į Rusijos platybes nereikėjo, karinę tarnybą jis atliko Kaliningrado srityje. „Pusę dienos žygiuodavome, kilnodavome kojas, kitą pusę sportuodavome, žaisdavome futbolą. Armijos komanda žaidė Kaliningrado regione. Joje netrūko meistrų iš visos Sovietų Sąjungos.“
Šeima palaikė
Į Panevėžį A. Balilionis atvyko po karinės tarnybos bei trumpos darbo praktikos Kaune. „Kuriais metais, tiksliai nepamenu. 1964 ar 1965 metais“, – atsakė treneris, pabandžius išsiaiškinti, kada tiksliai jis atvažiavo į Aukštaitijos sostinę. Kodėl Panevėžys, gal meilė atvedė į šį miestą? „Ne! Jos neturėjau, buvau labai rimtas vyras. Tiksliau pasakius, turėjau simpatiją Kaune, ta draugystė ir liko ten. Mūsų santykiai buvo platoniški, nieko konkretaus.“ Tikrąją gyvenimo meilę A. Balilionis sutiko Panevėžyje. Ji – matematikos mokytoja Lina. Su žmona jau 30 metų kartu, užaugino sūnų bei dukrą. „Žmona man niekada netrukdydavo dirbti. Kaip pedagogė, ji mane suprato. Vienas kitą gerbiame, mylime. Ir vaikus užauginome kultūringais piliečiais“, – džiaugiasi A. Balilionis.
„Manęs bijojo kaip velnias kryžiaus“
Panevėžyje praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje futbolininkus ruošė internatinė sporto mokykla. Joje tobulėjo geriausi, perspektyviausi šalies jaunieji žaidėjai. Veikė ir miesto sporto mokyklos futbolo grupė, kurioje dirbo A. Balilionis. „Manęs bijojo kaip velnias kryžiaus“, – taip treneris pradėjo kalbėti apie Panevėžio sporto internatinę mokyklą. „Internatas buvo didžiausias mano „draugas“. Jis pavogdavo geriausius mano auklėtinius, pavyzdžiui, vykdavome į finalą, o mano žaidėjus paimdavo į kokį nors turnyrėlį. Buvo nelengva, bet buvau kantrus, reikėjo su visais sugyventi. Tai jau istorija.“ Tačiau, pasak A. Balilionio, jo treniruojami berniukai pranokdavo internato auklėtinius.
Treneris turi savo nuomonę apie futbolo akademiją, apie ateinantį sportuoti dabartinį jaunimą. „Pirmenybę teikiu gatvės vaikams. Yra turtingų tėvelių atžalų, į treniruotę susirenkančių gerai praleisti laiką. Gatvės vaikas yra kovotojas. Tačiau tokie dažniausiai neturi pinigų susimokėti už treniruotes. Gaila, jog jie dažniausiai ir lieka gatvėse.“
Pasak trenerio, vaikai, kurie dar papildomai be futbolo tobulėja kitoje srityje, pavyzdžiui, dainuoja ar groja muzikos instrumentu, gali pasiekti daugiau, nes yra koordinuoti, mokantys planuoti. „Yra emocinių lyderių, komandos gyvenimą praskaidrinančių pokštais ar gera nuotaika, yra aikštėje lyderių, savo protu ir mąstymu galinčių vesti komandą į priekį. Tokius žaidėjus reikia ruošti. Aš visada žinojau, kaip dirbti, ir dabar nekeisčiau savo sistemos.“
Protas ir technika
Nuo 1969 iki 1976 metų A. Balilionis ugdė buvusį „Ekrano“ vartininką, puikiai žinomą šalies futbolo trenerį Virginijų Liubšį: „Visų pirma – tai labai įdomus, savotiškas, geras specialistas. Įsiminė tai, jog sugebėjo suprantamai perteikti tai, ką reikėjo. Pirmenybę teikė protingiems, mąstantiems žaidėjams. Manau jis, kaip treneris, man davė labai daug“, – apie savo pirmąjį trenerį A. Balilionį kalbėjo V. Liubšys. „Treneris daug dėmesio skyrė taktikai, ypač akcentuodavo žaidimo technikos elementus. Trenerio auklėtiniai, žaidę aukščiausiu lygiu, pasižymėjo protu ir technika“, – prisiminė dabartinis Marijampolės „Sūduvos“ strategas.
Valdemaras Šteinas, FK „Ekrano“ technikos direktorius, taip pat puikiai pamena vaikystės futbolo pamokas pas trenerį A. Balilionį: „Ateidavo į salę nuo ryto ir iki vakaro treniruodavo visas grupes iš eilės. Labai atsidavęs savo darbui žmogus. Taktiškas, protingas, gal kartais pernelyg atviros širdies. Jis turi savo braižą. Pamenu, ateiname į treniruotę, treneris duoda kamuolius ir liepia atlikti technikos pratimus, judesius, o mes norėdavome futbolą žaisti. Tik treniruotės pabaigoje jis suskirstydavo į komandas ir galėdavome pažaisti“, – apie pirmąsias futbolo pamokas kalbėjo V. Šteinas. „Per treniruotes akcentuodavo ne jėgą, o taktiką, žaidimo techniką. Nuo pat savo darbo pradžios treneris jaučia simpatijas braziliškam futbolo stiliui.“
Kartu su A. Balilioniu futbolą žaidė ir dabartinis Lietuvos futbolo federacijos (LFF) generalinis direktorius Julius Kvedaras: „Kartu kurį laiką spardydavome kamuolį Kaune, šalia sporto halės buvusioje futbolo aikštelėje. Kai jis atvyko į Kauną, mažai kas manė, jog jis ką nors pasieks šioje sporto šakoje. Bet jis pasiekė savo tikslą. A. Balilionis su kamuoliu nesiskirdavo nuo ryto iki vėlumos. Tikras futbolo fanatikas. Viską pasiekė per juodą darbą, kantrybę ir atkaklumą“, – taip A. Balilionį apibūdino vienas LFF vadovų.
A. Balilionio auklėtiniai, tapę Lietuvos futbolo čempionais: V. Liubšys, G. Juzelėnas, V. ir G. Abramavičiai, V. Laniauskas, E. Balvočius, A. Mykolaitis, V. Deveikis, A. Petrauskas, A. Klimavičius, G. Rimkus, R. Vilėniškis, „Žalgirio“ žymus žaidėjas, treneris S. Danisevičius; metus laiko treniravo dabartinį „Ekrano“ strategą V. Urboną.
Vyresniosios kartos žinomi krašto futbolininkai, A. Balilionio auklėtiniai: V. Šnioka, broliai Šteinai, A. Šarkis, R. Tamašauskas, A. Likas, V. Putė, V. Niurka, A. ir K. Brazdžiūnai, J. Jaroškė, V. Stankūnas, S. Ribokas, V. Fadejevas, R. Gardzijauskas, A. Šlikas, E. Matulevičius, R. Frolovas, R. Kuzma, A. Markevičius, S. Pusvaškis, A. Pušnys, M. Sokolnikovas, žymus Panevėžio aktorius A. Keleris.
Linas JOCIUS