A.Narbekovas. Nuo Gargždų iki Vienos
http://penalty.lt/a-narbekovas-nuo-gargzdu-iki-vienos/" onclick="window.open(this.href);return false;
Bene tituluočiausio visų laikų Lietuvos futbolininko Armino Narbekovo trofėjų kolekcija – įspūdinga. Keturis kartus geriausias šalies futbolininkas, Seulo olimpinis čempionas, universiados čempionas, SSRS pirmenybių prizininkas, Austrijos čempionas ir taurės laimėtojas.
Šiuo metu A.Narbekovas treniruoja Lietuvos jaunimo iki 21 metų rinktinę. Solidžią patirtį sukaupęs 49 metų specialistas apie įsimintiniausius savo karjeros epizodus papasakojo Rusijos leidinio “Sport” žurnalistui Aleksandrui Kuzminui duotame interviu.
Kelio atgal nebuvo
- Jūsų treniruojamoje Lietuvos jaunimo rinktinėje Sandraugos turnyre žaidė vilčių teikiantys 19-20 metų jaunuoliai. Ar ne laikas jiems pateisinti lūkesčius? Pats jau 18-os žaidėte pagrindinėje Vilniaus “Žalgirio” sudėtyje.
- Taip ir buvo. Bet tuomet man pasisekė, nes aplinkybės buvo mano pusėje. Buvau įtrauktas į komandos sudėtį dvigubai išvykai į Jerevaną bei Kutaisį. Aplankė sėkmė, nes 18-mečiui vaikinui, vos baigusiam sporto internatą, niekas nesuteikia garantijos žaisti meistrų komandoje. Jau vien patekimas į paraišką buvo geras dalykas. Rungtynių su Jerevano “Ararat” pabaigoje raudoną kortelę gavo mūsų kairysis saugas Edvardas Malkevičius. Diskvalifikacija. Todėl per kitas rungtynes Kutaisyje startinėje sudėtyje ėjau žaisti aš. Atrodo, nieko nesugadinau ir net šiek tiek padėjau komandai. Užsikabinau už suteikto šanso. Po to kurį laiką vėl teko laukti progos pasirodyti aikštėje ir pasisekė – per rungtynes namie su Kišiniovo “Nistru” mane išleido po keitimo ir įmušiau pirmąjį įvartį. Jį prisiminsiu visą gyvenimą. Beje, tas rungtynes laimėjome 5:0. Po truputį įsitvirtinau komandoje, o sezono pabaigoje pelniau ir antrąjį įvartį. Aišku, man padėjo tai, kad “Žalgiryje” prisijungė bendraamžiai – Igoris Pankratjevas, Robertas Tautkus, Vladimiras Buzmakovas, Valdas Ivanauskas. Nors pastarasis buvo metais jaunesnis.
- “Žalgiris” tą 1983 metų sezoną debiutavo aukščiausioje lygoje, bet komandos branduolį sudarė patyrę žaidėjai. Vis dar rungtyniavo Kęstutis Latoža, E.Malkevičius, Stasys Danisevičius, Valdas Kasparavičius. Vyresnis buvo Rimantas Turskis. Amžiaus skirtumas netrukdė?
- Ne. Aš nuo mažų dienų žaisdavau su vyresniais vaikinais. Mano gimtuosiuose Gargžduose gyveno nedaug žmonių, bet mokykloje futbolo klasė buvo pilna. Treneris Michailas Terentjevas treniravo 2-3 metais vyresnius berniukus. Įtraukė ir mane. Būdamas 11 metų, tvirtai nusprendžiau keliauti į Panevėžio sporto internatą ir rimtai užsiimti futbolu. Tėvas, kurio žodis man buvo lemiamas, sutiko išleisti, bet perspėjo: jei jau nusprendei eiti iki galo, kelio atgal nebebus. Išvažiavau. Nepraėjo nė metai, kai užsinorėjau namo. Treniruotis man patiko, tačiau kaip mane traukė namo pas šeimą, brolius ir seseris, žodžiais nusakyti sunku. Esu iš daugiavaikės šeimos. Namie visuomet buvo pilna žmonių, linksma. O čia – tu vienas už 300 kilometrų. Tačiau ir vėl viską nulėmė pokalbis su tėvu. Jis priminė tuos pačius žodžius apie kelią atgal. Tai yra – jei jau pažadėjai, mirk, bet įvykdyk. Taip pasilikau internate. Dėl to savo tėvui vėliau dėkojau tūkstančius kartų.
Vienuoliktasis numeris
- Panevėžyje jus ir pastebėjo Benjaminas Zelkevičius?
- Lietuva nedidelė. Sėkmingai sužaidžiau moksleivių žaidynėse Kaune. Pastebėjo mane, pasižymėjo. Po dviejų metų pakvietė atvykti į “Žalgirį”.
- Debiutuodamas aukščiausioje lygoje, “Žalgiris” visus stebino. Ne tik gražiu žaidimu ir debiutantams nebūdingu pasitikėjimu savimi, bet ir smulkmenomis. Pavyzdžiui, vidurio gynėjas Arvydas Janonis visuomet žaisdavo 11 numeriu. Tai buvo neįtikėtina. Anuomet 11 numeris atitekdavo geriausiems puolėjams – kijeviečiui Olegui Blochinui, tbilisiečiui Ramazui Šengelijai, Maskvos dinamiečiui Valerijui Gazajevui, ar spartakiečiui Sergejui Rodionovui. 3-iuoju žaisdavote jūs – atakuojantis saugas!
- Gera atmintis. Žvelgiant iš šono, atrodė neįprastai. A.Janonis komandoje žaidė ilgai, turėjo autoritetą ir galėjo pasirinkti kokį nori numerį. Aš buvau pasirengęs žaisti bet kokiu numeriu, kad tik leistų į aikštę. Bet gana greitai komandoje sulaukiau pripažinimo ir pavyko susikeisti numeriais su Arvydu. 11-ąjį pasiėmiau aš.
- 1983 metais “Žalgiris” laimėjo pirmąjį čempionato ratą. Tai sukėlė nemenką triukšmą. Bet prizininkais po to netapote. Kodėl?
- Tikriausiai pritrūko patirties. Įtakos turėjo ir trenerio konfliktas su vyresniais žaidėjais. Buvau jaunas, į kivirčus manęs neįvėlė, bet viskas baigėsi tuo, kad B.Zelkevičių pakeitė Algimantas Liubinskas. Ir dar vienas dalykas. Lygoje teisėjaudavo autoritetingi arbitrai, nenoriu jų įžeisti, bet… antrame čempionato rate į mūsų vartus nuolat buvo skiriami 11 m baudiniai. Matyt, klausimas “Kas per “Žalgiris”? Kodėl jis tapo lyderiu?” daug kam nedavė ramybės. Tačiau ir toji 5 vieta galutinėje įskaitoje buvo puikus rezultatas.
- Bet medalių reikėjo laukti dar 4 sezonus. Nors visą tą laiką žaidėte stabiliai, patekdavote į dešimtuką. Visi ekspertai pažymėdavo ypatingą “Žalgirio” stilių. Kaip jį apibūdintumėte?
- Kamuolio kontrolė, silpnų vietų varžovų gynyboje paieška, kruopštus pasirengimas sprogstamajam momentui ir, galų gale, aštrios atakos. Kad tai veiktų, reikėjo puikaus žaidėjų savitarpio supratimo. Dėl to problemų mes neturėjome. Visi vaikinai “Žalgiryje” buvo savi, praėję vieną mokyklą.
Į rinktinę – su “Žalgirio” apranga
- Delikatus klausimas. Į “Žalgirį” nekvietė kitataučių ar tai nebuvo būtina?
- Antras variantas. Ir tai paaiškinti galima labai paprastai. Devintajame dešimtmetyje vaikų futbolo treneriai Lietuvoje dirbo puikiai. Jų darbo produktyvumas buvo didžiulis. Kasmet “Žalgiriui” buvo parengiami 1-2 perspektyvūs jaunuoliai. O konkurencija… Ir jei šis klausimas buvo išspręstas, kam rizikuoti kviečiant žaidėjus iš toliau, iš kitos žaidimo mokyklos?
- Tokia sklandi veikla atvedė iki unikalaus atvejo – 1987 metais universiadą laimėjusioje SSRS rinktinėje žaidė žalgiriečiai.
- Tik trys “Žalgirio” lyderiai – Sigitas Jakubauskas, Algis Mackevičius ir Vaclovas Jurkus jau buvo baigę universitetą ir į Jugoslaviją negalėjo vykti. Visi kiti kovojo Zagrebe.
- Universiadoje sau leidote tais laikais neįtikėtiną laisvę: SSRS rinktinė žaidė žaliai baltomis “Žalgirio” aprangomis! B.Zelkevičius ignoravo raudonąsias aprangas ir nurodė žaisti klubinėmis spalvomis.
- Pamenu, kaip visi žiūrovai ir ne tik jie buvo nustebę: kokia keista sovietų apranga! Beje, pirmąsias rungtynes mes pralaimėjome korėjiečiams. Startavus nesėkme, kitos išeities nebuvo – teko nugalėti brazilus.
- Ir su A.Narbekovo bei Viačeslavo Sukristovo “hat-trickais” brazilai buvo nugalėti nerealiu rezultatu 6:0!
- Tų rungtynių gerai neprisimenu. Brazilai didelio įspūdžio nepaliko. Kur kas daugiau emocijų suteikė pergalė prieš jugoslavus. Tai buvo labai galinga komanda su Robertu Prosinečkiu ir Draganu Stojkovičiumi. Po kelerių metų jie laimėjo Čempionų lygą su Belgrado “Crvena Zvezda” komanda.
Koks “Spartak”, jei ir namie gerai
- Laimėję universiadą, žalgiriečiai gavo tarptautinio sporto meistro vardą. Galima įsivaizduoti, kaip apmaudu buvo V.Jurkui, S.Jakubauskui ir A.Mackevičiui.
- Aš juos suprantu geriau, nei kiti. Nes 18 gimtadienio išvakarėse negalėjau išvykti į moksleivių universiadą dėl apendicito. Mūsiškiai nugalėjo, visi gavo sporto meistrų vardus, išskyrus mane.
- O štai prityrusiems S.Danisevičiui, V.Kasparavičiui ir R.Turskiui nepasisekė. Likus metams iki bronzinio komandos skrydžio, B.Zelkevičius išvarė visus įtardamas sutartomis rungtynėmis.
- Tai nutiko 1986-ųjų balandį, kai namie 1:2 pralaimėjome Kutaisio “Torpedo”. Viską prisimenu, nes Benas iš pradžių ir mane įtarė dalyvavus susitarimuose. Mačo metu – o žaidėme tuomet bucais su šešiais grifais – pajutau baisų skausmą kojoje. Sakau treneriui: daugiau nebegaliu. Žaisk – rėkia jis man. Kiekvienas žingsnis aikštėje – pragariškas skausmas. Nuėjome atlikti tyrimų – o mano pėda trūkusi. Tik tai padėjo man įtikinti B.Zelkevičių.
- Toji trauma sutrukdė pelnyti sau įprastų 10 įvarčių. Bet jau kitą sezoną įmušėte visus 16.
- Du įsimintiniausi iš jų buvo Lančchutyje. Vietos “Guria” tada kovojo dėl išlikimo lygoje, o mes – dėl medalių. Suvokėme: dabar, arba niekada. Atskridome į rungtynių vietą. Rungtynių išvakarėse ateina gruzinai ir sako: Mums labai reikia laimėti. Imsite pinigus, ar juos teisėjui atiduoti? Nusprendėme sutikti pralaimėti, bet žaisti dėl pergalės. Du kartus įmušiau antro kėlinio pradžioje. Rezultatui tapus 2:0, kažkoks vietinis priėjo prie vartininko V.Jurkaus ir ėmė derėtis keldamas kainą: “25… 30… 35… 40…” Bet mes taip ir laimėjome 2:0. Tik po rungtynių ilgai negalėjome išvykti – plytos po stadioną skraidė…
- Kiek uždirbdavo “Žalgirio” futbolininkai?
- 200 rublių per mėnesį. Dar 80 rublių – premija už pergalę. Žinojome, kad palyginus su kitais klubais, tai juokingi pinigai. Bet nė vienas nenorėjome išvykti. Neišvykau ir aš, nors kvietė Maskvos “Spartak”. Kokia prasmė išeiti, jei žaidi namie ir visiems gerai. Anksti vedžiau, 1986 metais jau gimė sūnus. Gavau butą, po to mašiną. Iš pradžių turėjau “Žigulius”, vėliau “Volgą”. Medalius iškovojome – visa Lietuva džiūgavo. Ko dar reikia norint būti laimingu?
Alus ir A.Byšovecas
- Po metų paaiškėjo, ko – aukso Seulo olimpiadoje!
- Koks aš laimingas, kad likimas suteikė galimybę žaisti toje komandoje. Prieš olimpiadą ta rinktinė nepralaimėjo 50 rungtynių iš eilės. Tokio kolektyvo mano gyvenime tikriausiai jau nebebus. Tiek mėnesių toje komandoje, nesibaigiančios treniruotės, skrydžiai. Ir niekas iš vaikinų kitam ne tik kad neužvažiavo, bet ir jokio kivirčo nepamenu. Turėjome bendrą tikslą ir jo siekėme drauge.
- Vis dėlto, į Seulą galėjote nepatekti. Legendomis apaugusi istorija su keistu bokalu alaus, kurį prie jūsų pamatė rinktinės treneris Anatolijus Byšovecas. Tai tiesa?
- Karti tiesa (šypsosi). Į tokią kvailą situaciją daugiau nesu patekęs nė karto. Rinktinė lankėsi Naujojoje Zelandijoje. Viešbučio restorane – švediškas stalas. Radau laisvą staliuką, pasidėjau lėkštę su salotomis ir nuėjau paimti atsigerti. Kol suvaikščiojau, prie mano staliuko kažkas iš turistų prisėdo ir padėjo alaus bokalą. Tik grįžtu, lyg pagal užsakymą atsiranda A.Byšovecas. Nusijuokė: “Na ką, Norbikai, skanus alus?” Prisiekinėjau, kad tai ne mano. Po to ilgai manęs nekvietė į rinktinę. Vietoje manęs ir A.Janonio iš “Žalgirio” imdavo V.Ivanauską ir Stasį Baranauską. Bet berods paskutinėje stovykloje jie kažkuo neįtiko treneriui ir vis dėlto, į Seulą išvykau aš su A.Janoniu. Visą olimpiadą A.Byšovecas tylėjo apie tą bokalą ir tik po apdovanojimų paklausė: “Norbikai, ar tavo alus buvo?” “Prisiekiu, ne” – sakau. “Tada atleisk” – atsiprašė.
- Stebuklingai patekote į žaidynes. Ir po įspūdingo įvarčio pusfinalyje į italų vartus, finale stebuklingai įveikėte brazilus…
- Pusfinalio rungtynėse ėjo gal paskutinė minutė, kai įmušiau ir italai pralaimėjo. Jie žaidė šiurkščiai, sužeidė man čiurną. Kaip aš prieš finalą mėginau įsprausti sutinusią koją į bucą – atskira istorija. Dėkoju medikams, suleidusiems nuskausminamųjų. Bet atlaikiau tik vieną kėlinį ir per pertrauką paprašiau keitimo. Mane pakeitė Jurijus Savičevas ir įmušė auksinį įvartį!
- Įmušė 105 minutę, likus dar ketvirčiui neįtikėtinai sunkaus žaidimo laiko…
- Kai per pertraukėlę tarp pratęsimo kėlinukų Gela Ketašvilis krito ant kėlių ir ėmė šaukti “mes čempionai”, bei dar kažką gruziniškai, mes ant atsarginių suolo nieko nesupratome. Gerai, kad Viktoras Losevas paaiškino, kad dar 15 minučių žaisti. Po to pašalino Vladimirą Tatarčiuką. Kai neseniai Maskvoje minėjome pergalės jubiliejų, kažkas juokavo: Gerai Tatarai, kad tave pašalino ir netrukdei mums išsaugoti pergalės. O tuomet juokauti nebuvo kada. Tvyrojo baisi įtampa. Ir pagaliau – teisėjo švilpukas. Prisimenu Romario ašaras. Jis verkė ir prašė kieno nors apsikeisti marškinėliais. Niekas nesutiko atiduoti aprangos, su kuria laimėjo olimpiadą. Tiesa, po metų Romario pasirašė 9 mln. dolerių vertės kontraktą, o mes ir toliau savo klubuose uždirbdavome po 200 rublių.
- Kodėl prieš olimpiados finalą A.Byšovecas perkėlė rinktinę gyventi iš sportininkų kaimelio į laivą?
- Vėliau įdomią versiją papasakojo Vladimiras Liutyj. Jis sakė, kad su treneriu stovėjo valgyklos eilėje, o prieš juos – kažkoks juodaodis. Ir tas sugalvojo pirštu pakabinti sriubos iš bendro katilo!
- Galima tik įsivaizduoti A.Byšoveco veido išraišką.
- Taigi. Sakė, kad persikėlimas į laivą buvo organizuotas nedelsiant. Sprendimas buvo vykęs, nes laive supo jauki aplinka, valgėme sau įprastą maistą. Iš laivo išeidavome tik treniruotėms. Ir pergalę finale šventėme tik laive.
Džinas su A.Saboniu
- Kartu šventusieji pasakojo, kad linksmybės naktį įgavo tokį pagreitį, kad žaidėjus ryte prieš apdovanojimų ceremoniją teko surinkinėti iš visų laivo galų. O Vadimo Tiščenkos apskritai nerado.
- Susilaikysiu nuo detalių. Pasakysiu tik, kad ryte man pavyko rasti savo kajutę ir tai buvo mano didelė asmeninė sėkmė. Bet pamiegoti nespėjau – buvo laikas keliauti į apdovanojimų ceremoniją.
- Jau ketvirtis amžiaus praėjo, tad galite ir pasidalinti detalėmis. Papasakokite atvirai – daug tą pergalingą vakarą išgėrėte?
- Na gerai… Niekada neturėjau potraukio alkoholiui, bet kaip neatšvęsti tokios didžiulės pergalės? Ypač, kai olimpiadą laimėjo ir krepšininkai, geri mūsų draugai. Šventės metu patekau į vieną kambarį su Arvydu Saboniu. Jis paėmė didžiulį krepšį, įdavė komandos masažuotojui ir sako: “Va ten krautuvėlė yra. Nagi, džino ir toniko – kiek telpa į krepšį.” Masažuotojas parnešė pilną, bet labai greitai turėjo daryti antrą reisą. Po to – dar ir dar… Galų gale pametėme reisų skaičių. Bet žinote, krepšininkai ypatingi vyrukai, jiems daug reikia. O kai skridome namo, lėktuve tokia šventė buvo, kad atrodė skrydis penkias minutes truko.
- Tiesa, kad A.Sabonis apstulbo sužinojęs, kad futbolo olimpinis auksas įvertintis beveik tris kartus daugiau, nei krepšinio?
- Tai nutiko dar Seule. Važiavome liftu su A.Saboniu, R.Kurtinaičiu, V.Chomičiumi ir A.Gomelskiu. “Mažas, – kreipėsi į mane Sabas, – kiek gausite už pergalę?” “Šešis su puse tūkstančio dolerių pažadėjo” – sakau. “Kiek? – pasikeitė A.Sabonio balsas – Šitie gaus po 6,5 tūkst., o mes, normalūs dideli žmonės – po 2,4 tūkst.” “Taip Arvydai, tai neteisinga” – tuomet ištarė A.Gomelskis.
Vietoje Ispanijos – Austrija
- Po pusantrų metų galėjote sužaisti dar viename svajonių turnyre – pasaulio čempionate 1990 metais. Valerijus Lobanovskis kvietė jus į rinktinę su Valdu Ivanausku. Bet 1990 metais Lietuva pasitraukė iš SSRS.
- Šimtas procentų, kad būtume vykę į tą pasaulio čempionatą. Su V.Lobanovskiu rasdavome bendrą kalbą, su žaidėjais irgi, pritapome komandoje. Beveik visi pateko į galutinę paraišką, išskyrus mus. Man ir dabar sunku prisiminti tą dieną. Neviltis, tuštuma. Vietoje pasaulio čempionato patekau į Baltijos šalių pirmenybes. “Žalgiris” visiems varžovams mušdavo po 20 įvarčių. Galiu prisiminti, kaip po Seulo olimpiados mane kvietė “Zaragoza”. B.Zelkevičius neišleido. “Jaunas, suspėsi” – sakė tuomet. Štai ir suspėjau. Gerai, kad bent B.Zelkevičius paskambino Jurijui Siominui ir 1990 metais išvykome į Maskvos “Lokomotiv”. Padėjome jiems iškopti į aukščiausiąją lygą ir pagal išankstinį susitarimą mus su V.Ivanausku paleido į Vienos “Austria”.
- “Austria” buvo vienintelis variantas užsienyje?
- Galėjome su Genadijumi Litovčenka ir Olegu Protasovu vykti į graikų “Olympiakos”, kurį treniravo O.Blochinas. Neišleido. Maskvos sporto komitete leido suprasti – į “Austria” arba niekur. Tik po to sužinojau, kad tuometis Austrijos ambasadorius SSRS buvo didelis “Austria” klubo gerbėjas. V.Ivanauskas greitai prasimušė į “Hamburg”, o aš likau Vienoje. Galimybę patekti į Bundesligą turėjau net du kartus, tik fortūna nusisuko. Pirmą kartą kvietė Brėmeno “Werder” ir pats Otto Rehhagelis. Atvyko stebėti Vienos derbio, o aš paskutinėje treniruotėje prieš rungtynes paskutiniu smūgiu į kamuolį nusitraukiau kryžminius kelio raiščius. O.Rehhagelis negaljo laukti ir iš “Rapid” paėmė Andreasą Herzogą. Antrą kartą kvietė Lėverkuzeno “Bayer”. Jų vadybininkas atvyko praktiškai su parengtu kontraktu. Prieš tai turnyre JAV su “Austria” įveikėme “Bayer” 3:0. Įmušiau įvartį ir atlikau du rezultatyvius perdavimus. Tada “Bayer” gynėju žaidė vėliau Vokietijos rinktinei atstovavęs blondinas Carstenas Ramelow. Oj, kaip maudžiau aš jį. Kelis kartus baudos aikštelėje ant užpakalio pasodinau. “Bayer” treneris Dragoslavas Stepanovičius pasakęs: nesvarbu pinigai, man reikia to mažo. Vadybininkas ir atvyko mažo, bet rado jį ligoninėje su nutrauktais raiščiais.
- Bet sekėsi ir Vienoje – trys čempionų titulai, dvi taurės. Ne visiems legionieriams pavyksta tiek iškovoti.
- Svarbiausia, man ir V.Ivanauskui pasisekė su komandomis. Matyt, man apskritai sekėsi su gerais kolektyvais. 7-8 “Austria” žaidėjus kvietė į rinktinę ir su jais sutarėme puikiai. Ypač geri santykiai buvo su iš Barselonos “Espanyol” sugrįžusiu Andreasu Ogriu, Manfredu Čaku, Franzu Wolfgangu – su jais draugauju iki šios dienos. Kai susitinkame Vienoje, jie net už kavą neleidžia susimokėti. “Tu mums padėjai tiek užsidirbti pats už dyką žaisdamas, dabar mūsų eilė” – sako. Tai Jevgenijus Milevskis man ir V.Ivanauskui “ypatingu būdu” iš vokiečių kalbos išvertė pirmąjį kontraktą su “Austria”.
- J.Milevskis – buvęs “Daugava” ir “Spartak” puolėjas, po to išvykęs į Austriją?
- Tas pats. Nė žodžiu neužsiminė, kad komandoje uždirbsime mažiausiai iš visų ir kad po dviejų metų klubas galės automatiškai pratęsti sutartį tomis pačiomis sąlygomis. Gerai, prisiminkime, kas buvo gero. Taigi, vaikinai Vienoje man ir Valdui iš karto liepė: “Nebijokite kalbėti vokiškai. Klysite, painiosite žodžius – mes pataisysime. Tik netylėkite, bendraukite.
Dar vieną sezoną!
- Taip ir prabuvote Austrijos futbole apie 15 metų.
- Vis nenorėjo manęs paleisti. “Arminai, dar vieną sezoną, su tavim mums kažkaip saugiau” – kiek kartų aš girdėjau šią frazę… Ir negalėdavau atsispirti. Į paskutinį klubą “Wienersport” atėjau tiesiog pakvėpuoti grynu oru – žaidėme Vienos regiono čempionate. Ir taip pakilome trimis lygomis į viršų. Na, ir išrinko mane, 38 metų žaidėją regioninės lygos geriausiu futbolininku bei gynėju. Komanda sveikina, o aš rėkiu: “Idiotai, jums ne sveikinti mane reikia, o verkti! Jei jau aš 38 metų geriausias, tai kaip jūs žaidžiate?” O man atsako: “Tai tu keistuolis, nesupranti savo laimės.”
- Kuris Austrijoje iškovotas trofėjus įsimintiniausias?
- Trečiasis auksas su “Austria” komanda. Buvome praktiškai praradę visus šansus iškovoti dar vieną titulą. Priešpaskutiniame ture žaidėme Zalcburge. Jiems tereikėjo taško ir jie – čempionai. 17 tūkst. vietų stadionas pilnas, tiesiog riaumoja. Aš įmušiau du įvarčius, vieną pridėjo A.Ogris ir nugalėjome 3:1. Ir pavijome Zalcburgo komandą paskutiniame ture, susilyginome taškais, bet tapome čempionais dėl geresnio įvarčių santykio.
- Dabar dirbate Lietuvoje, o šeima liko Vienoje?
- Taip, ten turime butą. Vaikų mentalitetas jau visiškai vietinis. Kaip kitaip, jei Arminui jaunesniajam buvo tik 4 metai, kai persikėlėme gyventi į Austriją, o Klaudija gimė ten. Sūnui dabar 27-eri. Jaunystėje jis žaidė futbolą, pasižymėjo geru aikštės matymu, turėjo “minkštą” perdavimą ir gerą smūgį. Kartą išgirdau žiaurius jo trenerio žodžius: “Manėme, iš tavęs antras Arminas Narbekovas išaugs, o kol kas tik vardas toks pats.” Sūnus nebenorėjo to klausytis ir metė futbolą visam laikui. Dabar dirba oro uoste, jo firma tiekia maistą skrydžių bendrovėms. Dukrai 18-a, labai gabi mokinė. Taip pat puikiai žaidžia futbolą. Kartą su draugais spardė kamuolį lauke, išdaužė langą. Klausia, kokia pavardė. “Narbekovas.” “Palauk, tas kuris žaidė “Austrijoje”?” “Taip, tai mano tėtis.” “Oo.. Pasiimk draugus ir eik namo mergaite, stiklą patys įsidėsime.”