Rinktinę nuo dugno atkėlęs Valdas Urbonas padebesiais neskraido: pažiūri į praėjusių metų rezultatus ir atsisėdi
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... r-atsisedi
Lietuvos futbolo rinktinės treneris Valdas Urbonas gali džiaugtis ir plačiai šypsotis. Po kone tragiškų 2019 metų ir kelių triuškinamų pralaimėjimų 2020-ieji, nors ir sugadinti pasaulinės pandemijos, mūsų šalies rinktinei buvo kelissyk sėkmingesni. Net 4 pergalės per 8 susitikimus (skaičiuojant ir draugiškus) bent laikinai tildo Lietuvos futbolo kritikus, nors ir pasiektos ne prieš elitines komandas. LRT.lt kartu su V. Urbonu ilgame interviu reziumavo 2020 metus.
Lietuvos rinktinė per metus sužaidė 8 rungtynes, iš kurių dvejos buvo draugiškos, o likusios šešerios – UEFA Tautų lygos C divizione.
Metai rinktinei prasidėjo tik rugsėjo mėnesį, kai namuose 4 d. buvo patirtas pralaimėjimas 0:2 prieš Kazachstano futbolininkus. Tačiau po trijų dienų Tiranoje po Donato Kazlausko įvarčio 1:0 įveikta Albanija.
Antrajame rinktinių lange spalio 7-ąją Taline 3:1 lietuviai nepaliko šansų Estijos rinkinei. Du įvarčius pelnė Arvydas Novikovas, kartą pasižymėjo Gratas Sirgėdas. Po keturių dienų namuose lietuviai 2:2 sužaidė su Baltarusija (įmušė – A. Novikovas ir Karolis Laukžemis), o spalio 14 d. irgi namuose 0:0 sužaidė su Albanija.
Trečiasis langas jau vyko lapkritį ir jo pradžioje namuose 2:1 buvo įveikti Farerų salų futbolininkai (įvarčius pelnė G. Sirgėdas). Lapkričio 15 dieną Minske 0:2 teko pripažinti baltarusių pranašumą, tačiau po trijų dienų Nursultane 2:1 įveiktas Kazachstanas po A. Novikovo įvarčio jau per teisėjo pridėtą laiką (pirmą įvartį įmušė Modestas Vorobjovas).
Pastarąjį sykį 4 pergales per vienerius metus, skaičiuojant ir draugiškas rungtynes, Lietuvos rinktinė buvo pasiekusi tik 2008-aisiais.
– Jums tampant rinktinės treneriu buvo įteikti marškinėliai su 133-uoju numeriu, simbolizuojančiu tuometį mūsų FIFA reitingą. Šiuo metu esame keturiais laipteliais aukščiau – 129-oje vietoje. Kritikai, specialistai dažnai sako, kad reitingo sureikšminti nereikia. O jums pačiam ar jis yra svarbus?
– Galbūt tai viena iš bendro mūsų Lietuvos futbolo rezultatų išraiškų, turime kreipti dėmesį, galime ginčytis, ar mes esame ten, kur reikia būti, ar privalome būti aukščiau. Kiekviena šalis gauna reitingą pagal rezultatus ir nuopelnus. Klasifikacija apima visą pasaulį, visas konfederacijas, kurios sudarė FIFA. Lygintis su komandomis, su kuriomis niekada neteks žaisti... Geriausias rodiklis yra aikštė, po rungtynių gali sakyti, kad esi stipresnis už kažkurią komandą. Bet reitingas rodo, kad yra kur stiebtis ir kur kilti.
– „Su kuo sulyginti Lietuvos futbolą? Su paveikslu. Dailininkai į paveikslus žiūri atsitraukę iš toliau, kad matytų visumą. Lietuvos futbole atsiranda mėgėjų, kurie nori atsidurti arčiau paveikslo, kur dulkės ir purvas ant rėmelio“ – ši jūsų frazė, pasakyta per pristatymą, sulaukė nemažai dėmesio. Kvietėte į rinktinę žiūrėti per pozityvumo prizmę, tačiau 2020 metais tokios dirbtinės prizmės nereikėjo, nes pozityviu tapo rinktinės žaidimas ir rezultatai. Ar jums pačiam tas paveikslas dabar labiau patinka, ar yra gražesnis?
– Ar aš būsiu, ar kas kitas bus – paveikslas vis tiek kabės. Nepriklausomai, kas bus prie valdžios, futbolas bus. Paveikslas kabės – žemiau ar aukščiau. Mano idėja šio palyginimo buvo, kad mes turėtume žiūrėti plačiau, iš toliau, kad pamatytume tam tikras detales. Konstatuoti, kad mūsų spalvos tik tamsios, kad paveikslas kone ant grindų guli, neduoda mums kaip šaliai jokio pozityvo, galvojimo ar tikslo siekimo, kaip padaryti geriau. Mano viena minčių buvo, kad turime kiekvienas asmeniškai paklausti, ką aš darau, kad tas paveikslas būtų geresnėje salėje ir geriau apšviestas. Tokia buvo mano pagrindinė idėja. Aišku, pakeisti žmonių mąstymą, pradinį nusistatymą, yra pakankamai sudėtinga. Tai ypač pajutau pernai. Argumentų galima išsakyti labai daug, bet kai tablo rezultatas rodo pralaimėjimą, tada aš prarandu praktiškai visus argumentus apsiginti. Rezultatas vis dėlto apsprendžia daug ką, bet ne viską.
Manau, kad šiemet bendruomenė tapo kažkiek vieningesnė, žmonės pradėjo išgyventi dėl rezultato, dėl žaidimo, atsirado daugiau teigiamų diskusijų. Manau, kad paveikslas tikrai įgavo daugiau šviesų.
– Sutikite, startas prie vairo nebuvo geras, Europos čempionato atrankoje surinktas tik taškas, per aštuonerias rungtynes praleisti 25 įvarčiai, įmušti tik 5. Kas lėmė, kad likote prie rinktinės vairo? Spaudimo tikrai turėjo būti nemažai.
– Vienas dalykas – turėjau sutartį. Kitas dalykas – lėmė žmonių, kurie priima sprendimus, kantrybė, duotas pasitikėjimas toliau tęsti darbą. Nors rezultatai nebuvo geri, bet vėlgi buvo objektyvių priežasčių. Aišku, faktas toks – surinkome tik vieną tašką, man tai nebuvo geras rezultatas. Tie metai buvo reikalingi galbūt ir tam, kad pasiektume šių metų rezultatus. Reikėjo tai praeiti.
Buvo žaidėjų rotacija, negaliu priimti labai greitų sprendimų, kas liečia jauninimą ar sudėties keitimą. Turėjau įsivertinti kiekvieno galimybes, jos buvo vertinamos oficialiose rungtynėse. Atsirado eksperimentinės sudėtys, bet tai buvo procesas. Šie metai parodė, kad turime žaidėjų, kurie mažiau žaisdavo rinktinėje, save užsirekomendavo. Buvo žaidėjų, kurie rinktinei atiduodavo kone duoklę. Manęs tai netenkino, man reikalinga atiduoti širdį, „dušią“. Komandinė mūsų širdis šiemet ryškiai atsiskleidė, manau, kad tie laimėjimai buvo pagrįsti tuo psichologiniu pasitikėjimu, įtampos atsikratymu. Aišku, čia gal reikėtų daugiau žaidėjų nuomonės klausti, bet ką aš mačiau rūbinėje, buityje, komanda tikrai susilipdė ir buvo labai vieninga.
– 2019 m. baigėsi pergale, tegul ir draugiškose rungtynėse, prieš Naująją Zelandiją. Kiek jums tada tai buvo svarbu? Kiek galbūt padėjo patikėti, kad su šia komanda galima siekti geresnių rezultatų?
– Sporte atsitinka toks įdomus dalykas – virsmas. Pernai pralaimėjome išvykoje Portugalijoje 0:6, grįžtame su skaudaus pralaimėjimo nuotaika, mes negalime atsiriboti nuo aplinkos, viską suprantame, girdime. Laikas gydo žaizdas, o to laiko nėra – už dviejų dienų reikia žaisti namuose rungtynes. Aišku, Naujoji Zelandija nėra Portugalija, bet tos rungtynės tapo tokiu virsmu, atsigavimu. Rezultatas pasiektas geras, buvo gerų momentų, žaidėjų atsidavimas buvo labai svarbus.
Šiemet buvo panašiai, kai namuose pralaimėjome Kazachstanui ir važiavome į Albaniją, kur irgi atrodė lyg esame pasmerkti pralaimėjimui. Bet radome žaidėjus, kurie galėjo išeiti ir kovoti dėl pergalės, ją iškovoti. Tokios patirtys labai psichologiškai sucementuoja, sujungia komandą.
– Mažai kas tikėjo jumis prieš mačą Albanijoje. Kas per tas tris dienas atsitiko? Ar albanai iš tiesų jūsų neįvertino?
– Prisiminkime, kad į rungtynes su Kazachstanu susirinkome po labai ilgos pertraukos. Rinktinė ir taip nėra vieta, kur būtų daug treniruočių, o šįkart paskutines rungtynes buvome žaidę lapkričio viduryje, o tada susitikome tik rugsėjo pradžioje. Rungtynėse su Kazachstanu galbūt kai kurie sprendimai ir sudėtyje nebuvo tinkami, ko tikėjausi rinkdamas sudėtį. Buvo žaidėjų, kurie neišpildė to, ko aš tikėjausi. Nors antrasis kėlinys tikrai nebuvo blogas, žaidimo turinys buvo, pritrūko kažkiek sėkmės, slėgė įtampa ir tas rezultatas toks išėjo.
Kalbėdami apie rungtynes Albanijoje visų pirma norėčiau, kad žiūrėtume į save, o ne kur ten kas šventė... Atsiranda sąmokslo teorijos apie pardavimus, toks turgus, komentuojami pašaliniai dalykai, bet nežiūrimas žaidimas, jo turinys, kodėl ir kaip kažkas įvyko. Buvo akivaizdžių taktinių sprendimų, kurie suveikė. Eliminavome jų stipriąsias puses, džiaugiuosi, kad individualias užduotis gavę žaidėjai su jomis susitvarkė.
– Įvartį Tiranoje pelnė Donatas Kazlauskas, šiemet tapęs vienu svarbiausių rinktinės žaidėjų atakose. Tai futbolininkas, kuriam vienas bandymas kilti į aukštesnį lygį (2015 m. išvyko žaisti į Lenkiją – LRT), jau nepasisekė, dabar galime vadinti antru bandymu (žaidėjas neseniai išvyko į Ukrainą). Ką jums davė Donatas, ko iš jo tikėjotės ir ką jis įnešė į rinktinę?
– Kalbėti galima ne tik apie Donatą, apie daugiau žaidėjų, A lygos žaidėjų, kurių šių metų sudėtyje buvo nemažas skaičius. Buvo noras rotuoti žaidėjus, pasirinkti motyvuotus, atsidavusius ir savo meistriškumo lygiu galinčius kovoti. Donatas yra vienas iš tokių. Tačiau sublizgėjimas ir vieno kito įvarčio įmušimas nėra ženklas, kad reikia sustoti. Konkurencija futbole yra milžiniška, tai turi būti stimulas siekti daugiau, užlipus tuo laipteliu pabandyti pasiekti jau kitą. Kai žaidėjais bus stipresni individualiai, bus galima tikėtis ir bendrai stipresnės komandos.
– Jeigu 2019 m. ne kartą kalbėdamas prieš rungtynes ir komentuodamas rinktinės žaidėjų sąrašą sakėte, kad nėra daug žaidėjų, kuriuos galėtumėte kviesti, 2020 m. atrodė visai kitokie. Didžioji dalis rezultatų pasiekta be pripažintų lyderių – Fiodoro Černycho, Vykinto Slivkos, trauma stabdė Paulių Golubicką, nebuvo Vytauto Andriuškevičiaus, Ernesto Šetkaus. Nemažai žaidėjų gavo pirmuosius iškvietimus į rinktinę. Kodėl šiemet, atrodo, išdrįsote labiau eksperimentuoti? Atrodė, kad tie, kurie nežaidžia klube, kad ir kokia būtų jų pavardė, ir rinktinėje vietos tikėtis galėjo mažiau.
– Tikrai neturiu tokios galimybės ar privilegijos rinktis žaidėjus tuos, kurie žaidžia klube. Yra nežaidžiančių, tas nėra gerai, tai nėra siekiamybė, bet taip nutinka. Jau bandžiau paaiškinti, kodėl vyko ta rotacija. Iš kitos pusės, pažiūrėkime, kur buvo pernai Gratas Sirgėdas, kur buvo Justas Lasickas, kuris tik metų pabaigoje buvo kviečiamas į rinktinę, Martyno Dapkaus forma irgi netenkino, tas pats Tomas Švedkauskas pernai dėl objektyvių priežasčių buvo iš esmės eliminutas iš rinktinės, nes Belgijos pirmos lygos tvarkaraštis sutapdavo su langais.
Tačiau procesas turėjo vykti, reikėjo ieškoti variantų. Svarbu tinkamai sureaguoti, įvertinti žmogų, surasti jam vietos komandoje. Kad ir Tautvydo Eliošiaus pavyzdys, tai nebuvo eksperimentas, jis nusipelnė vietos komandoje savo darbu treniruotėse, savo žaidimu. Atrodė, kad jau nurašytas žaidėjas, bet matėme, kai puikiai įėjo į mačą Kazachstane. Nupūti dulkes ir bandai tuose žmogiškuosiuose resursuose, kuriuos turi, išgauti kokybę.
Galime kalbėti ir apie U-21 žaidėjų įvedimą. Bandytas Domantas Antanavičius, Gytis Paulauskas, Edgaras Utkus, Linas Mėgelaitis. Tai savotiškas signalas, parodymas, kad mums rūpi artima ateitis, aš pasirengęs suteikti galimybę išbėgti į aikštę, kad jie pamatytų, ką reiškia atstovauti nacionalinei rinktinei.
– Artimiausiu metu turbūt teks į šiuos žaidėjus atsisukti vis daugiau?
– Taip, bet reikia suprasti, kad negali perskubėti. Kiekvienas žaidėjas turi priaugti ir psichologiškai, ir fiziškai, ir taktiškai. Avansai galimi, bet juos reikia atidirbti. Galvoti apie ateitį turime, bet dabartinio komandos branduolio ir gylio praplėtimas buvo vienas tikslų. Kai atsitinka traumos, formos svyravimai, taip lengviau kompensuoti netekus kurio žaidėjo. Visi žinome Fiodoro Černycho galimybes, tačiau kai jis dėl tam tikrų priežasčių nėra optimalios formos, turime ieškoti alternatyvų. K. Laukžemis, tas pats D. Kazlauskas pasistengė, kad ta probleminė pozicija nebuvo tokia matoma ir pastebima.
– Ką jūs pamatėte Mindaugo Paliono žaidime to, ko nematė prieš jus buvę rinktinės treneriai? Rinktinėje jis debiutavo dar 2008 m., sužaidė trumpai 2013-aisiais, ir iki pat jūsų atėjimo buvo pamirštas.
– Kiekvienas treneris turi savo viziją ir supratimą, kas reikalinga vienoje ar kitoje pozicijoje. Ir pirmoje spaudos konferencijoje sakiau, kad noriu matyti jį rinktinėje, nors nebuvau pažįstamas ar gerai įsivertinęs jo galimybių. Mačiau atsakingą disciplinuotą, profesionalų žmogų. Jo reikšmė komandos viduje buvo svarbi. Tai vyresnis žaidėjas, kartu su Sauliumi Mikoliūnu, Egidijumi Vaitkūnu – tai žmonės, kuriems virš 30 metų, jie liko sudėtyje šiemet. Jie išlaiko balansą rūbinėje, rinktinės buityje, treniruotėse.
Vienas didžiausių tikslų buvo surasti centro gynėjų porą – futbole tai kertinis dalykas. Pernai praleidome daug įvarčių, bet šie metai parodė, kad Edvinas Girdvainis ir M. Palionis yra gera pora. Atsirado jų tarpusavio supratimas, vienas kito palaikymas. Jų ir T. Švedkausko trijulė buvo kertinė gynyboje. Šiemet tikrai nebuvome „kiauri“, prie mūsų vartų niekas nesusikūrė labai daug progų. Gaila, kad Mindaugo nebuvo paskutinėse trijose rungtynėse, tačiau Vytas Gašpuitis gavo šansą ir puikiai juo pasinaudojo.
– Domantas Šimkus ir Modestas Vorobjovas, atrodo, tapo rinktinės rezultatų garantu. Ką galite pasakyti apie šį duetą ir jų pažangą 2020-aisiais?
– Jų pažanga yra akivaizdi, bet tai nepasidarė per vieną dieną. Atsiminkime, kad praėjusiais metais D. Šimkus žaidė mažai „Žalgiryje“, bet rinktinėje buvo vienas pirmųjų pagal sužaistas minutes, pasitikėjau juo ir pernai. Šiai dienai jau daugiau žmonių pamatė ir įvertino jo potencialą, kad jis tikrai vertas žaisti tiek „Žalgiryje“, tiek rinktinėje. Man labai džiugu už jį, kai duodi žaidėjui pasitikėjimą, o jis tau atsidėkoja geru žaidimu. Pamatėme Modesto galimybes, rinktinėje anksčiau jis turėjo daugiau gynybinių funkcijų, žaidėme su tokiomis rinktinėmis, kaip Serbija ar Portugalija, jis buvo net dešiniojo gynėjo pozicijoje. Šiemet ir Albanijoje, ir Kazachstane jis atliko specifines funkcijas, žaidė daugiau priekyje, sugebėjo ir pelnyti įvartį. Jie abu padarė didelį žingsnį pirmyn. Dabar svarbu nesustoti, negalvoti, kad jau viskas pasiekta ir ieškoti galimybių toliau tęsti karjerą.
– Ką manote apie situaciją su A lygos finišu, kai „Žalgiris“ neišleido savo žaidėjų į rinktinę, dėl ko Baltarusijoje negalėjote remtis visais svarbiausiais savo žaidėjais. Po poros dienų atvykę D. Šimkus su M. Vorobjovu parodė, kad Minske turbūt galėjo būti visiškai kitas rezultatas?
– Kaip būtų buvę, jeigu būtų buvę – niekas nežino. Aišku, rezultatas nuliūdino visus. Negalima į šį sprendimą žiūrėti vienpusiškai ir vienareikšmiškai. Buvo tokia situacija, reikėjo į ją atsižvelgti. Rungtynės buvo atidėtos, reikėjo ieškoti sprendimo, jis nebuvot tobulas, bet reikėjo kažką pasirinkti. Nusprendėme kolegialiai, tai nebuvo vienpusis sprendimas. Bet tai nenuima atsakomybės nuo manęs, jos atsiranda tik dar daugiau. Reikėjo ieškoti, kaip užkišti tas skyles, pralaimėti nebuvo malonu, iškilo rizika, kad iškrisime į D divizioną. Sprendime buvo rizikos ir labai daug atsakomybės.
Manęs labiau netenkina, kaip sudaromas visos A lygos tvarkaraštis, manau, kad rinktinės treneris čia irgi turėtų išreikšti poziciją. Buvo tai paleista savivalei, čempionatas baigėsi spalio 31 d., o rinktinė žaidžia tik lapkričio 11 d., tarpas nebuvo geras. Atsirado dar ir tendencija rinktinių lango metu žaisti rungtynes A lygoje. Atsimenu, kad taip buvo pernai, buvo ir šiemet, kai „Sūduva“ žaidė rungtynes, tai pasikartojo ir lapkritį. Aš nematau beveik jokioje šalyje, kad taip būtų daroma. Neatkreipiame dėmesio ir tai tampa kone tendencija.
– Visi žinome, ką gali aikštėje daryti Arvydas Novikovas, jis šiemet buvo tikras lyderis. Ar jūs turite jį raginti būti komandos lyderiu, imtis iniciatyvos, ar tai jam yra natūralu?
– Visi matome, kad jis yra rinktinės lyderis aikštėje, pasiekė daug įvarčių. Matome, kad jo ne tik techninis arsenalas, individualus meistriškumas sukelia pagarbą, bet jis pelno ir įvarčius. Arvydas jau yra patyręs, jam bus 30 metų, matęs daug šilto ir šalto, jam specialų raginimų ar nurodymų nebuvo. Arvydas randa galimybes atsidurti tuose momentuose, kur gali pelnyti įvartį ar atlikti pavojingą perdavimą. Su albanais namuose puikiai atsimename kelis įkirtimus, kur jis buvo arti įvarčio, teisėjas ir 11 metrų baudinį galėjo paskirti. Jis tikrai yra lyderis ir tai demonstruoja. Savotiškas netikėtumas buvo jo toks greitas atsigavimas. „Legia“ jis tikrai turėjo problemų su kojomis, traumų, buvo daug abejonių dėl jo sportinės formos. Pandemija ir karantino pauzė nebuvo jam labai dėkinga sportinės formos prasme. Mane labai maloniai nustebino, kad jis nuvykęs į naują erdvę Turkijoje labai greitai adaptavosi. Kai spalio mėnesį jį pamačiau stovykloje, jis buvo puikios formos, mane tas labai nudžiugino.
– Vieni sako, kad 2020 m. buvo sėkmingi tik dėl to, kad nesusitikome su tokiomis komandomis kaip Portugalija ir Serbija, kad žaidėme tiesiog savame lygyje. Kiti sako, kad nesvarbu, su kuo žaidi, rinktinės žaidimas džiugina, o ir varžovai nebuvo pastumdėliai. Tautų lyga buvo sužaista per du su puse mėnesio, kitas dalykas – nebuvo rungtynių su itin galingomis rinktinėmis, kurios galbūt įmuštų nemažai įvarčio. Ar tai galėjo padėti palaikyti gerą psichologinę būseną ir nuotaiką?
– Žaidėme C divizione su sąlyginai panašaus pajėgumo komandomis, bet prie mūsų dabartinės situacijos futbole visų pirma turime žiūrėti, kaip aplenkti komandas, kurios yra panašios į mus. Vienas dalykas yra žaisti su Portugalija, kur žinai, kad šansų daug nebus, nebent įvyks stebuklas. Tačiau sugebėti apžaisti savo lygio komandą irgi reikia. Mes turėjome žaidimo braižą, buvome išsikėlę tikslus ir pasiekėme pergales. Susitikus panašaus pajėgumo atstovams abi komandos siekia pergalės, varžovai į mus žiūri taip, kaip mes į juos. Tada ir kontrolinės rungtynės įgauna kitokią svarbą. Turėjome įrodyti savo pranašumą aikštėje, pergales reikėjo pelnyti ir aš tuos džiaugiuosi.
– Nepaisant pergalių ir sėkmingų metų jūs padebesiais neskrajojate?
– Tikrai ne, užtenka atsiversti praėjusių metų rezultatus atrankoje ir greit atsisėdi ant žemės. Žaidėjų pasitikėjimas, komandinė dvasia, atsidavimas buvo toks, kad buvo labai malonu. Nors ir padarėme klaidų, bet niekas mums negali prikišti, kad kažkur nesistengėme ar nekovojome. Buvome maksimaliai susikoncentravę.