bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Veteranai

2010 Bal 07 16:19

Baltušnikas: žaidžiame visus metus, net ir sausio 1 dieną
2010-04-07 15:58
Basketfootball.lt ir http://www.alfa.lt/straipsnis/10339924/ ... 4-07_15-58
Paveikslėlis

Basketfootball.lt tęsia savo interviu ciklą su futbolo pasaulyje žinomais žmonėmis. Šį kartą buvo prakalbintas Panevėžio apskrities pirmenybėse dalyvaujančių ir niekad jaunatviškos energijos bei nuotaikos nestokojančių FK „Ekrano veteranų“ komandos prezidentas, buvęs garsus futbolininkas – Virginijus Baltušnikas.

- Virginijau, ar futbolas yra jums tiek įaugęs į kraują, kad be jo tiesiog negalite gyventi?

- Žinote, kas yra kažkiek žaidęs – be jo gyventi neįmanoma. Čia kaip liga, kuria susirgai ir niekas neišgydys. Sustabdyti gali tik traumos, ar tikrosios ligos. Galiu pasakyti, jog mums jokios įtakos ir reikšmės neturi nei oro sąlygos, nei aikštės danga. Visus metus, kiekvieną savaitgalį ar laisvą dieną užsukę į „Draugystės“ stadioną galite rasti bėgiojančius mūsų vyrus. Visada renkame 8 val. 30 min., išimtis – sausio 1 d., kada renkamės truputį vėliau – 11 val. Aišku, ne visi ateina kiekvieną savaitgalį, tačiau tuščios aikštelės nerasite niekada. Aš kartais juokiuosi, kad į mokyklą vaikštantiems vaikams šiuos retus gyvus egzempliorius reikėtų rodyti kaip pavyzdį. Turim tokių, kurie turi bėdų su širdimi ir negali sportuoti, tačiau jie ateina pažiūrėti, ir palaikyti draugų morališkai.

- Dalyvaujate Panevėžio miesto pirmenybėse, kur žaidžia rungtyniauja tikrai jaunesni žaidėjai. Ar vis dar spėjate žengti koja kojon su jaunimu?

- Kalbėkime tiesiai šviesiai. Tiems žaidėjams, kuriems yra virš 50 metų, sunku suspėti su jaunimu. Vaikinai juo lengvai apibėga, o ir rezultatai nėra geri. Tačiau mūsų komandoje yra ir jaunesnių žaidėjų, nes veterano statusas įgaunamas sulaukus 35 metų. Galbūt nusileidžiame greičiu, tačiau pranokstame juos taktiškai ir patirtimi. Sunkiau rungtyniauti lauke, kur erdvės ir greičiai yra žymiai didesni. Realiai į mūsų komandą gali ateiti ir 18 metų jaunuoliai, nes mes neskirstom į senus ir jaunus. Pradžioje klubo pagrindas buvo veteranai – tačiau dabar priimame vos ne visu norinčius. Kas mėgsta futbolą , prijaučia jam, mėgsta pabendrauti, pakalbėti, pabėgioti – yra laukiami ir tikrai nebus atstumti.

- Panevėžio apskrities žiemos pirmenybėse likote treti, ko pritrūko?

- Čia viską lėmė vienerios rungtynės, kurias tiesiog „įmerkėm“. Išėjom į aikštę užrietę nosis, galvojom, kad varžovai silpni ir apžaisim viena koja. Nieko panašaus nebuvo ir praradę tris taškus ištaisyti savo klaidos kitos progos jau neturėjome.

- Kodėl nedalyvaujate Lietuvos veteranų čempionate?

- Pagrindinė problema – finansai. Važinėti pirmyn ir atgal – nepigiai kainuoja. Surinkti žmones kiekvieną savaitgalį irgi ganėtinai sunku, nes jei išvažiuoti – tai visai dienai. Kelionės tikrai tolimos – Klaipėda, Alytus. Žmonės turi ir šeimas, ir darbus, rėmėjų sunku gauti, o patys susimokėti jau neišgalime. Prašėme, jog Lietuvos futbolo federacija pakoreguotų tvarkaraštį ir mažintų varžybų skaičių, tačiau pritarimo negavome. Jūs patys pagalvokite, jei turime sužaisti vos ne tiek pat rungtynių kiek „Ekrano“ futbolininkai... Tačiau dalyvaujame senjorų čempionate (aut. past. – virš 50 metų). Pernai Panevėžio apskrities pirmenybėse dalyvavo dvi mūsų komandos, tačiau šiemet registravome tik vieną, o „senesnė“ sudėtis pradėjo rungtyniauti senjorų pirmenybėse.

- Kokiems turnyrams teikiat prioritetą?

- Mums prioritetas yra žaidimas kartu. Juk susirenkame su draugais tam, kad palaikytume formą ir neapaugtume riebalais. Visi esam žaidę, todėl per futbolą norisi bendrauti ir šiandien. Turbūt septynis metus iš eilės dalyvaujame įvairiuose tarptautiniuose turnyruose. Vasario mėnesį vykstame į Rusiją, kur į Mytiščius ( Maskvos sritis) atvyksta komandos iš Ukrainos, Baltarusijos, Bulgarijos, Italijos ir netgi iš Sibiro. Turnyrą remia miesto valdžia, todėl būna sudarytos puikios sąlygos ir viskas kvepia prabanga.

Taip pat lapkričio pabaigoje vykstame į Baltarusiją, kur Žodino mieste taip pat vyksta tarptautinis turnyras.

Kiekvienais metais dalyvaujame Kovo 11-osio proga organizuojamame turnyre Kėdainiuose.

Aišku, kviečiamės komandas ir pas save. Panevėžyje organizuojame turnyrą, kuris vyksta birželio mėnesį. Nors viskas priklauso nuo finansų ir jis vyksta ne kasmet, tačiau šiemet jis turėtų įvykti. Ieškome rėmėjų, kviesimės Žodino, Mytiščių, Smolensko bei Kėdainių komandas.

Anksčiau vykdavome į turnyrus Tauragėje, Vilniuje. Tačiau pastarieji pradėjo prašyti startinio mokesčio, kuris kartais tiesiog būna per didelė prabanga.

- Su kuo rungtyniauti yra įdomiau? Ar su savo bendraamžiais, ar su jaunimu?

- Įdomiausia tada, kai komandos yra apylygės. Aišku, tokios rungtynės daugiausiai pasitaiko tarp bendraamžių. Jau minėjau, kad su jaunimu suspėti kartais yra sunku. Kada žaidžia dvi lygios komandos – azartas didesnis, bėgioti maloniau ir jėgų rodos nepristygsta.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Veteranai

2010 Bal 08 10:11

Lietuvos futbolo enciklopedija:
Šiandien 43 metų gimtadienį švenčia buvęs rinktinės puolėjas Robertas Fridrikas, žaidęs Vilniaus „Žalgiryje“ (1985-1990 ir 1991), įvarčiu prisidėjęs prie lygiai prieš 20 metų vykusių pirmų „Žalgirio“ rungtynių Baltijos lygoje. Lietuvos rinktinėje R. Fridrikas žaidė 10 rungtynių, pelnė 2 įvarčius.

http://www.facebook.com/permalink.php?s ... 5650919023

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Veteranai

2010 Geg 16 15:41

Parašysiu už Futbolinį - šiandien 40 metų jubiliejų švenčia Arūnas Šuika - Sirijaus, Atlanto, ROMAR, danų Lyngby BK, Silkeborg IF, Randers SK Freja ir Lietuvos rinktinės žaidėjas (18 rungtynių, 3 įvarčiai). Sveikiname!

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Veteranai

2010 Lie 12 01:51

Futbolo veteranas vertina švarų žaidimą
2010 07 10
http://www.fcsiauliai.lt/kiti/klubo_naujienos/rec_10924

Romualdas Urnikas — 80-metis futbolo specialistas – didžiausią savo gyvenimo dalį praleido domėdamasis populiariausiu sportu pasaulyje. Veteranas ir pats žaidė, ir kitus treniravo. Pasaulio futbolo čempionatai jam — dideli įvykiai, juos stebi nuo 1954 metų. Gausi R. Urniko šeima turi savo totalizatorių. Veterano nuomone, šis čempionatas išsiskiria savo teisėjavimu ir nešvariu žaidimu.

Paveikslėlis

Statė už ispanus

— Ar žiūrite visas Pasaulio futbolo čempionato rungtynes?
— Rungtynių beveik nepraleidžiu. Kartais antrojo kėlinio nebeišlaukiu, tačiau pasižiūriu kitos dienos ryte.

— Kaip vertinate šį Pasaulio futbolo čempionatą?
— Bendrą vaizdą gadina teisėjavimas. Mūsų laikais teisėjus būtų išrakinėję po kaulą. Teisėjauja žmonės iš Seišelių salų, kur kažin, ar išvis futbolą yra matę. Svarbiausia — atskirti kietą žaidimą nuo grubaus. Negalime futbolo sulyginti su krepšiniu, kai fiksuojamas kone kiekvienas prisilietimas. Futbolas negali tapti ir regbiu. Manyčiau, kad ir patiems žaidėjams trūksta profesionalumo. Traumuoti varžovus nėra problema.

— Ar pats esate turėjęs rimtų traumų?
— Rimčiausią turėjau tada, kai žaidžiau „Elnio“ komandoje. Treniruotėse žaisdavo puolėjai prieš gynėjus. Būdavo pasišaipymų “kokie tie mūsų komandos puolėjai“, “kokie gynėjai“, tai puolėjų ir gynėjų varžybos buvo labai aršios. Per vieną jų buvau susilaužęs kojos pirštus.

— Ką palaikote šiemetiniame pasaulio čempionate ir kas gali nugalėti?
— Šeimoje turime totalizatorių. Anūkė „pastatė“ už olandus, jos vyras — už argentiniečius, vyriausias sūnus — už anglus, o aš — už ispanus. Rinkausi gerai nepagalvojęs. Prieš čempionatą jie atrodė gerai. Sutriuškino pakankamai pajėgią Lenkijos komandą.

Įsiminė 1958 metų čempionatas Švedijoje

— Kuo šis čempionatas skiriasi nuo ankstesnių?
— Labai nuvylė Europos komandos. Iš 13 jų ketvirtfinalyje liko tik šešios. Daugiau tikėjausi iš italų, anglų. Komandos neatnaujintos, nėra jaunų žaidėjų. Dar vienas faktorius: Anglija – tokia futbolo šalis, o treneris — italas. Abiejų šalių futbolo filosofija skiriasi kaip diena ir naktis. Pamenu, kai 1958 metais čempionatas vyko Švedijoje. Brazilai į Švediją atvežė naują taktinę schemą: keturi gynėjai, keturi saugai ir du puolėjai (4-4-2). Tačiau tai buvo pritaikyta tiems žaidėjams, kuriuos tuo metu Brazilija turėjo. Tada žaidžiau Šiaulių „Statybininko“ komandoje, ilgai šią taktiką bandėme aiškintis. Iki tol žaisdavome penkiais puolėjais, dviem saugais ir trimis gynėjais (3-2-5). 4-4-2 visai kitoks žaidimas, mąstymas.

— Esate matęs nemažai pirmenybių. Kurios paliko didžiausią įspūdį?
— Geriausią įspūdį, ko gero, paliko 1958 metų čempionatas Švedijoje. Tada laimėjo brazilai ir jie darė ką norėjo. Brazilijos ekipoje žaidė ir Pele, kuriam buvo vos 18 metų. Rungtyniavo tokios žvaigždės kaip Didi, Gala, Garinča. Tuo metu futbolas buvo techniškas, gražus. Vėliau jis kuo toliau, tuo labiau ėjo kietyn. Dabar ir didesni greičiai, galingumai. Šis čempionatas turi naują vizitinę kortelę — smūgiai alkūnėmis. Žaidėjai kovoja dėl kamuolio ir rankomis bando nokautuoti varžovus. Viskas atidirbta.

— Kuo skiriasi komandų palaikymas, lyginant su ankstesniais čempionatais?
— Dabar eidamas į futbolą niekada neinu į pagrindines tribūnas. Nueinu kur nors į šoną. Teko girdėti, kad Pietų Afrikos Respublikoje išpirko visus ausų kimštukus. Nuo vuvuzelų garso galima iš proto išeiti. Sūnus iš Ispanijos yra ir man parvežęs dūdą. Ketvirtadieniais su veteranais renkamės. Buvau ją nusinešęs, tai kiti turbūt sakė, „iš kur tas durnius tą triūbą gavo“. Įsivaizduokite, kas būna, jei į rungtynes susirenka apie 50— 80 tūkstančių žmonių ir visi pučia dar didesnes dūdas. Todėl ir būna sunku žaisti.

Labiausiai pasikeitė greitis ir mąstymas

— Ar labai pasikeitė futbolas nuo tų laikų, kai pats žaidėte?
— Nepasakyčiau, kad technika toli pažengusi. Kiekviena komanda turi savo taktiką. Niekada nebuvau mėgėjas kritikuoti. Dabar futbolas greitas — du perdavimai ir skuodžia kaip su mašinomis. Po vienų pasaulio futbolo čempionato varžybų paskambinau sūnui, paklausti, kaip patiko rungtynės. Tuo pačiu pasakiau, kad rodo Gargždų „Bangos“ ir Vilniaus “Vėtros“ susitikimą. Sūnus atšovė: “Tai ką, tėti, nori, kad vemčiau?“. Pasaulio čempionate — visi “profai“, turintys milijoninius kontraktus. Jie gali daryti tai, ką nori. Jei jau Krištijanu Ronaldu spjaudo į objektyvą, tai ką nors daugiau komentuoti ir nebereikia.

— Kuris visų laikų žaidėjas patinka?
— Jei reikėtų rinkti gynėją, mano pasirinkimas būtų vokietis Francas Bekenbaueris. Šis žaidėjas — elegantas, aikštėje mąstantis. Puolime, man kaip puolėjui, didžiulį įspūdį paliko kitas vokietis — Gerdas Miuleris. Atsimenu, Lietuvoje turėjome vartininką Tučkų — visą baudos aikštelę valdydavo. Kartą, mums būnant stovykloje, atvežė legendinį Rusijos vartininką Levą Jašiną. Pastarasis žiūrėjo, kaip V. Tučkus žaidė „ant išėjimų“.

— O treneris?
— Žinoma, tai Anglijos rinktinės treneris Fabijus Kapelas, Italijos treneris Marčelas Lipis. Tačiau jie jau išlėkė namo. Man imponuoja brazilų treneris Dunga, jo rinktinės lengvumas. Rinktinės treneris yra ne klubų treneris. Jo tikslas — surišti geriausius žaidėjus. Ne mokyti žaisti futbolą, o padaryti taip, kad jie būtų viena mašina. Nei F. Kapelas, nei koks kitas treneris neužaugina vaikų. Jie tiesiog uždarbiauja. Šiauliai taip pat yra turėję gerų trenerių — Ilgauskas, Urbonavičius, Jurkus. Anksčiau vaikai eidavo į futbolą, dabar — kitokie užsiėmimai. Kam žaisti futbolą, lakstyti per balas, kai yra kompiuteriai, televizoriai. Iš visų laikų trenerių patiko F. Bekenbaueris. Jis įsiminė futbolo žiniomis.

— Kaip išspręstumėte amžiną ginčą — geresnis Pele ar Diegas Maradona?
— Vienareikšmiškai — Pele. D. Maradona labai trumpai blizgėjo. Jau tada D. Maradona buvo savotiškas, pasipūtęs, nesilaikydavo režimo. Pele augo kitokiomis, sunkesnėmis sąlygomis ir ilgą laiką buvo viršūnėje.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Veteranai

2010 Lie 12 01:54

Sutinku su didele gerb. veterano minčių dalimi. Bet labiausiai patiko pasakymas apie "Elnio" taktiką 3-2-5. Labai norėčiau pamatyti tokia schema žaidžiančių komandų rungtynes :)

Tobex
Pranešimai: 10882
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:14
Palaikoma komanda: Šiauliai

Re: Veteranai

2010 Rgp 02 16:13

K.Latoža: „Futbolą pradėjau žaisti vos išmokęs vaikščioti“
http://penalty.lt/k-latoza-%E2%80%9Efut ... %E2%80%9C/

Kaip greitai bėga laikas. Rodos dar taip neseniai žavėjausi patikima aukštaūgių Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkų Kęstučio Latožos ir Valdo Kasparavičiaus gynyba, į kurią varžovų puolėjai atsimušdavo tarsi į betoninę sieną. O šiandien K.Latoža iš draugų ir artimųjų jau priiminės sveikinimus – buvusiam garsiam „Žalgirio“ gynėjui sukanka 60 metų.

Valdas KASPERAVIČIUS

K.Latoža „Žalgiryje“ žaidė 1968 -1983 metais, komandai atstovavo 516 kartų ir pelnė 49 įvarčius. Treniravo sostinės komandas „Pažangą“, „Lokomotyvą“, „Žalgirį“, „Vilnių“, Sandavaguro „Vagar“ (Farerų salos) ekipą, Lietuvos nacionalinę rinktinę.

- Šiandien švenčiate 60 metų jubiliejų. Kur jį sutiksite, ar didelį pobūvį kelsite? – Penalty.lt pradėjo pokalbį su K.latoža.

- Didelio pobūvio nekelsiu, bet šioks toks bus. Su giminėmis, artimais draugais šiandien susitiksime Vilniuje, prie Petro ir Povilo bažnyčios esančiame futbolininkų restorane „Sakva“. Pobūvyje dalyvaus apie 30 žmonių.

- Kiek savo gyvenimo metų esate paskyręs futbolui?

- Kai tik išmokau vaikščioti, tuoj pat su kitais vaikais pradėjau gainioti kamuolį. Mano tėtis buvo futbolininkas, mūsų name gyveno nemažai futbolininkų šeimų. Be to, gyvenau šalia „Žalgirio“ stadiono. Tai turėjo įtakos mano pasirinkimui. Galima sakyti, kad futbolui paskyriau visą gyvenimą.

- Kuo jums žavus pasaulyje populiariausias žaidimas?

- Žodžiais sunku pasakyti. Tai, kad pasirinkau futbolą, tikriausiai lėmė genai. Tėtis man sakydavo, kad futbolininkas – ne profesija, jis bandė mane nukreipti į kitas sporto šakas, tačiau aš negalėjau be futbolo. Jis mane traukė kaip magnetas.

- Koks linksmiausias ir liūdniausias prisiminimas iš tų laikų, kai po veją gainiojote kamuolį?

- Linksmų ir malonių dalykų buvo labai daug. Žaisdamas aplankiau daug šalių, sutikau nepaprastai įdomių žmonių. Ir dabar labai smagu, kai kurioje šalyje po 20 metų sutinki kokį senų laikų pažįstamą.

Liūdniausia buvo, kai teko baigti futbolininko karjerą. Tada sapnuodavau, kad dar žaidžiu, o prabudęs pamatydavau, kad realybė jau kitokia…

- Koks laikotarpis jūsų, kaip futbolininko karjeroje, įsiminė labiausiai?

- Puikiai atsimenu 1969-uosius, kai su Vilniaus „Žalgiriu“ SSRS pirmojoje lygoje užėmėme pirmąją vietą ir pretendavome į aukščiausiąją lygą. Tada po rungtynių Vilniuje mus žmonės į autobusą ant rankų nešė. Apmaudu, bet „Žalgiris“ tada į aukščiausiąją lygą nepateko, nes per lemiamą mačą Simferopolyje susidūrėme su labai neobjektyviu teisėjavimu.

Žinoma, įsiminė ir tie metai, kai mes pagaliau iškopėme į SSRS aukščiausiąją lygą.

Niekada nepamiršiu ir tarptautinio turnyro Olandijoje. Tada aš, dvidešimtmetis, turnyre atstovavau SSRS jaunių rinktinei, tačiau komanda buvo pavadinta Maskvos „Burevestnik“. Mes žaidėme su labai garsiais Vakarų Europos klubais ir užėmėme pirmąją vietą. Po turnyro iš Amsterdamo „Ajax“, o jis tada buvo Europos klubų čempionas, sulaukiau pasiūlymo likti. Tačiau likti niekas nebūtų leidę, galėjau tik pabėgti. Nesiryžau to daryti, nes nemalonumų galėtų kilti ne tik man, bet ir mano artimiesiems.

- Kas labiau patiko – pačiam žaisti ar treniruoti kitus?

- Turiu pripažinti, kad pačiam žaisti yra maloniau, nes labiau atsakai tik už save. Trenerio darbe tenka susidurti su įvairiais dalykais. Aistruoliai iš komandos dažnai tikisi daugiau nei ji gali pasiekti. Kai jų lūkesčiai neišsipildo, dažnai kaltas lieka treneris. Žiniasklaida treneriams taip pat daro didelį spaudimą, kartais kritika būna visiškai nepamatuota ir neteisinga.

Komandose pasitaiko ir ne taip retai, nesureguliuotų finansinių dalykų, apie kuriuos paprasti žmonės nežino. Treneriai negali jų išspręsti, o nukenčia rezultatai ir trenerio autoritetas.

- Ar skiriasi jūsų kartos ir dabartinių žaidėjų požiūris į treniruotes, rungtynes?

- Vis dėlto skiriasi. Paprasčiausiai skiriasi pačios sąlygos. Dabar pasitaiko, kad žaidėjas iki sutarties su klubu pasirašymo labai stengiasi, o kai kontraktas pasirašytas – didelio entuziazmo neberodo. Dabar į futbolą žiūrimą per pinigų prizmę. Mano laikais jokių sutarčių nebuvo. Turėjai nuolat stengtis, nes jei blogai žaisi, tave be jokių kalbų atleis. Tada ir konkurencija buvo didžiulė, ji neleisdavo užmigti ant laurų.

- Ką dabar veikiate?

- Dirbu Vilniaus futbolo mokykloje. Į grupę renku 6-7 metų vaikus. Vėl viskas prasideda iš naujo, nes grįžau ten, kur ir pats buvau. Džiaugiuosi, kad šis darbas man mielas.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Veteranai

2010 Rgp 21 09:49

Liudas Rumbutis: "Baltarusijos klubų biudžetai mažiausiai 2-3 kartus didesni už Lietuvos komandų"
http://www.futbolas.lt/naujiena/liudas- ... tuvos-koma
Marius BAGDONAS

Paveikslėlis

Minsko “Partizan” klubo direktoriumi dirbantis lietuvis Liudas Rumbutis Baltarusijoje gyvena jau 35 metus. Jis 12 sezonų atstovavo Minsko “Dinamo”, vėliau treniravo ir administravo kelias Minsko ekipas, trumpai dirbo vyriausiojo trenerio asistentu Lietuvos ir Baltarusijos rinktinėse. 54-erių metų futbolo specialistas geriau nei bet kas gali palyginti Lietuvos ir Baltarusijos futbolą. Portalas futbolas.lt visiškai neseniai kalbėjosi su į Lietuvą grįžusiu L.Rumbučiu.

- Kaip jaučiatės sugrįžęs į Lietuvą? Ar dažnai parvykstate? Apsilankote gimtuosiuose Telšiuose?
- Į Lietuvą sugrįžti visuomet labai malonu ir smagu. Susitinku senus gerus draugus, pasikalbame kaip kam sekasi. Futbolas nuolat būna pagrindinė pokalbių tema. Dažniausiai parvykstu būtent futbolo reikalais. Gimtuosius Telšius aplankau vis rečiau.

- Šiuo metu dirbate Minsko “Partizan” klube. Papasakokite, kaip sekasi, kokias funkcijas atliekate?
- Šiuo metu esu klubo direktorius. Rūpintis tenka iš tiesų daug kuo – pradedant finansais, baigiant futbolininkų sutartimis bei administraciniais reikalais. Be to, mūsų klubui priklauso Minsko „Traktor“ stadionas, tad darbų iš tiesų pakanka.

- Jūsų sukaupta darbo patirtis futbole – iš tiesų įspūdinga. Daugiau nei tris dešimtmečius darbuojatės kaimyninėje Baltarusijoje. Gal galite papasakoti, kaip nutiko, kad kažkada Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjas atsidūrė svečioje šalyje?
- „Žalgiriui“ atstovavau apie pusantro sezono. Taip jau atsitiko, kad 1975 metais mane ir Vytautą Dirmeikį pakvietė Minsko „Dinamo“ klubas. Jei būčiau likęs Lietuvoje, man būtų tekę eiti armijon. „Žalgirio“ vadovams mano asmeninės problemos visiškai nerūpėjo. Galiausiai V.Dirmeikis grįžo į Lietuvą, o aš pasilikau Minske. „Dinamo“ vadovai manimi pasirūpino. Nereikėjo daryti nieko, tik žaisti futbolą. Dėl to labai džiaugiausi. Tiesa, tarnyba praėjo, bet aš netarnavau, o žaidžiau futbolą.

- Ir kaip sekėsi Minsko „Dinamo“ ekipoje? Ką geriausiai prisimenate iš tų daugiau nei dešimties metų praleistų klube?
- Metai praleisti „Dinamo“ komandoje buvo iš tiesų išskirtiniai. Juos prisimenu su didžiausiu malonumu. Visi žaidėjai iki šiol bendrauja šeimomis. Tai buvo iš tiesų įspūdingi metai. Pirmus metus žaidžiau dublerių komandoje, o paskui tapau pagrindinės sudėties futbolininku. 1982 metais laimėjome SSRS pirmenybes. Tai buvo didžiulė šventė visoje Baltarusijoje.

- Su buvusiais komandos draugais iš Vilniaus „Žalgirio“ dar palaikote ryšius?
- Be abejo. Gana dažnai susitikime ir pasišnekame su Robertu Tautkumi, Stasiu Danisevičiumi, Vytautu Dirmeikiu ir kitais. Gaila, tačiau mūsų kartos futbolininkų gretos vis mažėja. Gaila buvo dėl Anapilin išėjusio Rimanto Arbataičio.

- Kodėl 1986-aisiais metais baigęs profesionalaus futbolininko karjerą likote Baltarusijoje, o ne grįžote atgal į Lietuvą?
- Taip jau nutiko, kad vos tik pakabinęs sportinius batelius „ant vinies“ iš karto sulaukiau Bresto „Dinamo“ vadovų pasiūlymo. Jie pakvietė treniruoti komanda. Karuselė įsisuko. Pradėjau dirbti treneriu viename klube, po to kitame. Taip ir pasilikau.

- Domitės Lietuvos futbolo aktualijomis?
- Žinoma. Nuolat domiuosi Lietuvos rinktinės rezultatais, seku klubų pasirodymą Europos taurių varžybose, pasižiūriu A lygos rezultatus.

- Kas šiuo metu sieja Lietuvos ir Baltarusijos futbolą?
- Vos tik sugriuvus Sovietų Sąjungai Lietuvos ir Baltarusijos futbolui buvo tampriai susiję. Vis dėlto praėjus dviem dešimtmečiams galiu pasakyti, kad su kiekvienais metais tų sąsajų lieka vis mažiau.

- Gal galite palyginti sąlygas, kuriomis plėtojamas futbolas Baltarusijoje ir Lietuvoje? Su kokiomis problemomis susiduria Baltarusijos futbolas?
- Nėra ir ką lyginti. Lietuvos futbolo vadovai džiaugiasi Kaune esančiu futbolo akademijos aikštynu. Baltarusijoje tokios treniruočių sąlygos – kasdienybė. Ir pats futbolas Baltarusijoje labiau mylimas. Tai sporto šaka Nr.1. Tai daug ką pasako.

- Šiuo metu FIFA nacionalinių rinktinių reitinge Lietuva užima gerokai aukštesnę vietą nei Baltarusija. Ar tokia rikiuotė atspindi tikrą komandų pajėgumą?
- Lietuva tikrai užima labai aukštą poziciją. Tai džiugina, tačiau nemanau, kad Baltarusijos rinktinė šiuo metu yra silpnesnė. Tiesiog labai daug kas priklauso nuo to, su kokiai oponentais žaidi. Mano nuomone, šiuo metu Baltarusijos rinktinė net yra šiek tiek pajėgesnė.

- Lietuvos klubinio futbolo didžiausia problema pastaruoju metu įvardijama tai, kad dauguma jaunų perspektyvių žaidėjų palieka tėvynę ir bando laimę ne pačiuose stipriausiuose kaimyninių šalių klubuose. Kokia situacija Baltarusijoje?
- Baltarusijos futbole viskas panašiai. Nemažai jaunų žaidėjų išvyksta svetur. Tačiau daug jų ir lieka. Šalies klubai vis stiprėja, tad vis lengviau išlaikyti geriausius futbolininkus. Šiuo metu Baltarusija turi tikrai neblogų futbolo klubų. Net trys šios šalies klubai vis dar tęsia kovą UEFA Europos lygos varžybose. Jei lygintume su Lietuvos komandomis, jos nesugeba praeiti jau antro kvalifikacinio etapo.

- Kita mūsų futbolo problema - žiūrovai... Kiek aistruolių vidutiniškai stebi Baltarusijos čempionato rungtynes?
- Jau minėjau, kad futbolas – populiariausia sporto šaka Baltarusijoje. Kai su stipriausiais klubais žaidžia mūsų rinktinė 35 tūkstančius vietų talpinantis Minsko „Dinamo“ stadionas būna sausakimšas. Čempionato rungtynes taip pat stebi maždaug 2-4 tūkstančiai žiūrovų. Jei rungtynės vyksta Minske, čia sirgalių susirenka mažiau. Sostinės aistruoliai šiek tiek išlepinti ir gausiai renkasi tik į svarbiausius mačus. Mažesniuose miestuose stadionai neretai būna pilnutėliai.

- Pakalbėkime apie pinigus. Galėtumėte palyginti Lietuvos ir Baltarusijos futbolininkų atlyginimus?
- Galiu drąsiai teigti, kad Baltarusijos klubų biudžetai yra mažiausiai 2-3 kartus didesnis už A lygos komandų. Pagal prezidento dekretą visi Baltarusijos klubai gauna valstybinę paramą. Tai yra iš tiesų nemaži pinigai, tad sąlygos futbolui plėtoti yra labai neblogos. Pavyzdžiui, Borisovo BATE klubo biudžetas yra 6-7 mln JAV dolerių.

- Užpraėjusiame sezone Borisovo BATE tapo pirmuoju Baltarusijos klubu, prasimušusiu į UEFA Čempionų lygos grupės varžybas. Kaip manote ar pasinaudojo Baltarusijos futbolo vadovai šiuo klubo laimėjimu?
- Manau, jog taip. Tuo metu visoje šalyje buvo didžiulis futbolo bumas. Į Minsko „Dinamo“ stadioną kiekvienose rungtynėse susigrūsdavo apie 40 tūkstančių aistruolių. Nors rungtynes rodė ir televizija, bilietų gauti buvo neįmanoma. Į Minską plūdo žmonės iš visos šalies. Net man teko organizuoti bilietus savo pažįstamiems iš Lietuvos.

- Esate treniravęs ne vieną Baltarusijos futbolo klubą. Kokie įdomiausi prisiminimai?
- Buvo visko. Ir malonių akimirkų, ir ne ypač. Turbūt labiausiai įstrigo metai praleisti Minsko „Daridos“ komandoje. Tuo metu kuklų biudžetą turėjęs ir mažai kam žinomas klubas ilgą laiką pirmavo Baltarusijos čempionate. Daugelis stebėjosi tokiu mūsų pasirodymu. Aišku, vėliau viskas sustojo į savo vietas, tačiau Baltarusijos futbolo visuomenę sugebėjome nustebinti.

- Dabartiniame klube, kuriame dirbate nuolat žaidžia ir keletas Lietuvos futbolininkų. Kaip vertinate jų perspektyvas?
- Perspektyvos tikrai neblogos. Komandai atstovauja iš FBK „Kauno“ atvykęs vartininkas Džiugas Bartkus, Marius Činikas , Donatas Strockis. Visi jie rado vietą „Partizan“ komandoje. Manau, jei ir toliau dirbs, iš jų gali išaugti aukšto lygio žaidėjai.

- Stipriai esate įleidęs šaknis Baltarusijoje. Jūsų žmona minskietė. Kaip manote, ar yra įmanoma, kad kada nors grįšite atgal į Lietuvą ir dirbsite tėvynėje?
- Žinokit, sunkiai įsivaizduoju. Minske man jauku, čia esu įleidęs savo šaknis. Šiame mieste mus gerbia. 1982-ųjų metų Minsko „Dinamo“ žaidėjai Baltarusijoje mylimi lygiai taip pat, kaip Lietuvoje - Kauno „Žalgirio“ legendiniai krepšininkai, sovietiniais laikais kovoję prieš Maskvos CSKA. Be to, į Lietuvą grįžtu gana dažnai. Valstybės yra arti viena kitos. Vos dvi valandos kelio ir aš jau Lietuvoje. Kol kas Lietuvoje nėra nieko, kad priverstų mane grįžti.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Veteranai

2010 Rgp 24 15:22

V.Ivanauskas pakviestas žaisti Hamburgo klubo ir Vokietijos žvaigždžių rungtynėse
Dainius Žygelis, http://sportas.delfi.lt/abroad/vivanaus ... d=35770725" onclick="window.open(this.href);return false;
2010 rugpjūčio mėn. 24 d. 11:38

Legendinis Lietuvos futbolininkas, o dabar treneris Valdas Ivanauskas bus pagerbtas Vokietijoje. Buvęs Lietuvos rinktinės ir Vilniaus „Žalgirio“ saugas įspūdingiausius savo karjeros sezonus praleido Vokietijos „Hamburger Sport Verein“ klube. V. Ivanauskas, kuris mėlynus ir juodus „Hamburg“ ekipos marškinėlius vilkėjo 1993-1997 metais, iki šiol prisimenamas ir gerbiamas vokiečių futbolo vadovų bei aistruolių. Rugsėjo 5 d. lietuvis dalyvaus Hamburgo klubo ir Vokietijos rinktinės, sustiprintos garsiais žaidėjais iš viso pasaulio, „Žvaigždžių rungtynėse“. „Rungtynės taip ir vadinasi „Legendų diena“. Jos organizuojamos nuo 2005-ų metų ir visą laiką vyksta Hamburge. Pastaruosius dvejus metus negalėjau dalyvauti šiame renginyje, nes teko darbuotis Azerbaidžane ir kitose šalyse. Gavau kvietimą ir vyksiu, nes šiuo metu esu šiek tiek laisvesnis. Manau, kad tai yra pripažinimas ir įvertinimas“, – pokalbį su DELFI pradėjo 44-erių metų V. Ivanauskas. Lietuvos futbolininkui iš pagarbos Vokietijoje bus patiestas raudonas kilimas. „Rungtynėse visi geriausi Hamburgo klubo žaidėjai kovos prieš pasaulio rinktinę. Viskas vyksta geros valios ar gero noro principu, o visos surinktos lėšos bus atiduotos vaikams. Kelionę nuo pat Vilniaus iki pasitikimo man organizuoja vokiečiai, viskas sudėliota, programa sudaryta. Būsime pristatyti stadione, mums bus patiestas raudonas kilimas. Pernai rungtynes stebėjo 40 tūkst. žiūrovų, tiek pat aistruolių ar net daugiau laukiama ir šiemet“, – DELFI sakė V. Ivanauskas.

mafia7
Pranešimai: 7309
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:17
Palaikoma komanda: A-lyga
Miestas: Šiauliai

Re: Veteranai

2010 Rgp 24 18:50

Tai įrodo,kad vis tik jis buvo puikus žaidėjas.Ir be jokių kalbų...

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Veteranai

2011 Kov 03 12:54

Gargžduose per varžybas mirė futbolininkas
http://www.ve.lt/naujienos/kriminalai/g ... as-556651/" onclick="window.open(this.href);return false;
2011-03-03, 10:14

Trečiadienį vakare Gargžduose vykusių senjorų futbolo pirmenybių varžybų metu mirė futbolininkas. Rungtynės vyko Klaipėdos rajono policijos komisariato sporto salėje. Jų metu suklupo 1972 m. gimęs gargždiškis Vilmantas M., netrukus atvykę Gargždų Greitosios medicininės pagalbos darbuotojai žaidėją dar bandė gaivinti, tačiau vyras mirė. Policija pradėjo tyrimą futbolininko mirties priežasčiai nustatyti.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Veteranai

2011 Kov 12 11:20

Eidamas 75-uosius metus, Vilniuje kovo 12d. mirė Didis Žmogus Stasys Ramelis, žinoma futbolo asmenybė, geriausias Lietuvos futbolininkas(1966-1967m.), Žalgirio meistrų komandos treneris (1975-1985m.), Vilniaus futbolo mokyklos direktoriaus pavaduotojas ir treneris, išugdęs ne vieną dabartinės Lietuvos nacionalinės rinktinės žaidėją.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Veteranai

2011 Kov 12 15:58

Mirė praeityje žymus futbolininkas S.Ramelis
2011-03-12 11:14

Eidamas 75-uosius metus mirė vienas žymiausių Lietuvos futbolininkų, buvęs ilgametis Vilniaus „Žalgirio" meistrų komandos kapitonas ir treneris Stanislovas Ramelis. Lietuvos futbolo federacijos kolektyvas reiškia nuoširdžią užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems. Velionis bus pašarvotas laidojimo namuose „Nutrūkusi styga" (Ažuolyno g. 10, Vilnius) ir bus laidojamas pirmadienį kovo 14 d. Rokantiškių kapinėse. karstas planuojamas išnešti 12 val. Tylos minutė S.Rameliui pagerbti planuojama prieš LFF A lygos 1-ojo turo rungtynes tarp VMFD „Žalgirio" ir FBK „Kauno".
Stanislovas Ramelis
Gimė: 1936 m. gruodžio 26 d. Ruklių k., Utenos r.
Pirmasis treneris - Petras Sabalys

Žaidėjo karjera:
- Utenos „Spartakas" (vėliau „Žalgiris", 1953-55 m.), Plungės „Linų audiniai" (1957), Klaipėdos „Baltija", Rygos ASK (1958), Vilniaus „Spartakas" (1958-59 m.), Vilniaus „Žalgiris" (1959-1973 m., 441 rungtynės, 33 įv.), Vilniaus „Pažanga" (1975-79 m.)
- 1967 ir 1968 m. geriausias Lietuvos futbolininkas
- 2003 m. LFF Propagandos, spaudos ir istorijos komiteto išrinktas geriausiu 1966-1970 m. Lietuvos futbolininku.
- Vienintelis futbolininkas su Vilniaus meistrų komanda žaidęs visose keturiose buvusios SSRS pirmenybių klasėse ir lygose.
- 1966 m. draugiškose rungtynėse su Libija atstovavo Lietuvos rinktinei, buvo jos kapitonu.
- Lietuvos čempionato sidabro (1975 m.) ir bronzos (1957-76 m.) medalių laimėtojas

Trenerio karjera:
- Vilniaus „Žalgirio" trenerio asistentas (1977-1985 m.). SSRS II lygos (1977) ir I lygos (1982 m.) čempionas
- Vilniaus futbolo mokyklos treneris (1973-1976 m. ir 1985-2002 m.). Auklėtiniai Darius Miceika, Valerijus Mižigurskis, Gediminas Butavičius, Mindaugas Malinauskas, Andrius Miliškevičius ir kt. žaidė Lietuvos rinktinėse.

Kita:
- Vilniaus futbolo mokyklos direktoriaus pavaduotojas (2001-2009 m.).
- Apdovanotas Kūno kultūros ir sporto departamento „Sporto garbės komandoro ženklu" ir Lietuvos futbolo federacijos II laipsnio ordinu (2006 m.)

S@muel
Pranešimai: 422
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 21:58
Palaikoma komanda: Lietuva
Miestas: Vilnius

Re: Veteranai

2011 Bir 17 08:26

Robertas Fridrikas negali be futbolo

http://www.zalgiris-vilnius.lt/naujienos/n537.html

Praeityje žymus Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkas Robertas Fridrikas jaučia nostalgiją Lietuvai, bet grįžti į gimtinę neketina

Legendinio puolėjo atžalos seka tėvo futbolo pėdomis

Jo įspūdingi smūgiai kadaise varydavo į neviltį varžovų vartininkus, priversdavo aikčioti Lietuvos futbolo gerbėjus, o apie audringą gyvenimą sklandė legendos. Dabar praeityje žymus Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkas Robertas Fridrikas jau senokai su šeima įleido šaknis Austrijoje, kur dirba ir futbolo paslapčių moko vietos vaikus.

Tačiau gali būti, kad ateityje Lietuva linksniuos kitų Fridrikų vardus. Žymaus tėvo futbolo pėdomis jau seka du sūnūs. 22 metų FBK „Kauno“ gynėjas Mantas Fridrikas jau yra debiutavęs Lietuvos nacionalinėje futbolo rinktinėje, o devyneriais metais jaunesnis Lukas žengia pirmuosius žingsnius Mėdlingo „Admira Wacker“ jaunimo komandose.

Visi trys Fridrikai šią savaitę susitiko Loipersdorfe, kur Mantas atvažiavo treniruotis ir žaisti draugiškų rungtynų su Lietuvos nacionaline „B“ rinktine.

44 metų R.Fridrikas pripažįsta, kad jam nedažnai pavyksta pamatyti Lietuvoje gyvenantį vyresnįjį sūnų. „Deja, Lietuvoje būnu retokai. Norėtųsi atvažiuoti dažniau, tačiau trūksta laiko“, - sako du darbus derinantis buvęs profesionalus futbolininkas.

Viena Lietuvos futbolo legendų neslepia, kad neplanuoja grįžti į mūsų šalį, tačiau tuo pačiu nenumoja ranka ir atvirai reiškia savo nuomonę.

Ar stebite sūnaus Manto žaidimą? Galbūt davėte jam patarimų?, - paklausėme R.Fridriko.
Turėjau galimybę pamatyti pora rungtynių. Patarinėju ne tik Mantui, bet ir Lukui, tik vyresnįjį matau daug rečiau. Manau, kad Mantui dabar nelengva, nes dabar jis žaidžia autsaiderių komandoje, o prieš tai buvo priešingoje futbolo skalės dalyje - rungtyniavo žemesnėse lygose. Kai visas rungtynes laimi, treniruotės visai kitokios, didesnis atsipalaidavimas. Pats žaidėjas turi prisiversti išnaudoti kiekvieną laisvą minutę tobulėjimui. Dar galiu pasakyti, kad Mantui reikėtų pridėti svorio. Bet nepavyksta, nors valgo atrodo užtektinai (juokiasi – aut. past.).

Nesiūlėte Mantui persikelti žaisti į Austriją?
Siūliau, apie tai kalbėjome. Tačiau problema ta, kad Mantas turi sutartį su „Kauno“ klubu, o pastarojo prašoma išpirkos suma yra absurdiška. Norisi, kad Mantas atvažiuotų čia. Tikiuosi, kad tai pavyks. Žaidėjui rungtyniauti aukštesniame lygmenyje būtų naudinga. Tik norint gerai pasirodyti reikia ir atitinkamai pasiruošti.

Ar jaunesnysis Lukas gali pasekti tėvo bei vyresnio brolio pėdomis ir tapti futbolininku?
Jei bus toks talentingas kaip mama (žymi rankininkė Aušrelė Miklušytė-Fridrikas – aut. past.) - jokių problemų neturėsime (šypsosi – aut. past.). Lukas labai stengiasi, daug žaidžia. Jis labai greitas, vienas rezutatyviausių savo lygoje ir žaidžia keturiolikmečių komandoje, nors jam trylika. Apie tai, kiek jis dirba, austrai sako „alles achtung“ (vokiškai – dėmėsio visiems). Tačiau mokyklos irgi nereikia užmiršti. Neduok Dieve, bus traumos ar kiti dalykai.

Kiek laiko jau gyvenate Austrijoje? Kuo dabar užsiimate?
Gruodžio mėnesį bus jau 21-eri metai. Dirbu paslaugų verslui sektoriuje. Mūsų įmonė Vienoje viena didžiausių. Esu atsakingas už rusiško kontigento aptarnavimą. Organizuojame viską – nuo sutikimo, iki kelionių, viešbučių, programos vaikams ir t.t. Darbą radau pats – jei ieškai, gali surasti viską. Laikraštyje radau skelbimą, kad reikalingi kelias kalbas mokantys žmonės, ypač – rusų.
Ten dirbant žmonėms reikia duoti informacijos, supažindinti su miestu, apylinkėmis ir visa Austrija. Todėl puikiai išmokau Austrijos istoriją – nuo A iki Z. Iš vienos pusės netgi gėda, nes ją jau žinau geriau nei Lietuvos.

Bet nuo futbolo taip pat nenutolstate?
Taip, be futbolo negaliu, vis tiek norisi kažką su juo daryti. Treniruoju 15 metų vaikinus Perchtolsdorfe, netoli namų - apie 10 minučių kelio automobiliu. Taip pat baigiu trenerio mokyklą, dar liko kelios egzaminų sesijos. Žiūrėsime, kaip seksis toliau.
Beje, rugpjūčio pradžioje su savo treniruojama vaikų komanda atvyksiu į Lietuvą, Kauno futbolo mokyklos organizuojamą turnyrą. Po to vyksime į stovyklą Palangoje.

Buvę Jūsų komandos draugai legendiniame „Žalgiryje“ ir Austrijoje Valdas Ivanauskas, Arminas Narbekovas grįžo dirbti futbole į Lietuvą. Pats apie tai negalvojate?
Jei būtų koks nors pasiūlymas – svarstyčiau. Bet apskritai keltis iš čia nežadu. Austrijoje jau mūsų šaknys, čia liekame ir žiūrime į priekį. Esu labai patenkintas tuo ką čia turiu – darbu, šeima. Žmona taip pat turi gerą darbą, o taip pat pasiūlymų iš visos Europos dirbti rankinio trenere. Bet atsakė: „Ne, kol sūnus nepaaugs. Trenere galiu pabūti ir vėliau.“.
Aišku, Lietuvoje taip pat norisi pabūti. Yra tam tikra nostalgija – malonu grįžti, pasimatyti su draugais. Tik nepavyksta atvažiuoti dažniau, nes nužtenka laiko. Būna, kad dirbi po 16-18 valandų. Jei nori normaliai įsitvirtinti užsienyje, reikia išlieti daug prakaito, parodyti save iš gerosios pusės. Nors turbūt taip yra visur – ir užsienyje, ir Lietuvoje.

Tenka sutikti buvusius „Žalgirio“ bendražygius?
Kaune buvau sutikęs Valdą Ivanauską. Jis buvo pas mane pernai, kai dar dirbo „Šiaulių“ treneriu. Pašnekėjome. Supratau, kad ne pyragai.
Arminą mačiau tik per televizorių, bet domėjausi kaip sekasi jam, Igoriui Pankratjevui. Trenerio darbas labai sudėtingas. Jei komanda blogai žaidžia – kaltas dažnai lieka treneris, ne žaidėjas. Manau daug priklauso nuo to, kaip tave priims žaidėjai, kaip tu priimsi juos. Jei nuo pirmos minutės tave gerbs, reiškia viskas bus gerai, žaidėjai guldys galvą už tave.

Skaitėte Valdo Ivanausko biografinę knygą? Pačiam nekyla minčių tokią rašyti?
Turiu ją namuose, bet atvirai kalbant, dar nepradėjau. Ne dėl to, kad knygų neskaitau (juokiasi – aut. past.). Tiesiog tam nebuvo laiko. Daugiau skaitau istorinių ir kitų knygų, kurios praverčia darbe.
Nežinau ar pats galėčiau ką nors parašyti, o tokių pasiūlymų ir nebuvo. Knyga yra visas gyvenimas. Vieni žmonės rašo, kiti pasilieka save „užrašus“ galvoje ir pasakoja kitiems. Manau, kad yra daug įdomesnių knygų, nei ta, kurią parašyčiau aš.

Ar sekate Lietuvos futbolo aktualijas? Kaip įvertintumėte futbolo padėtį?
Kai išėjome iš Sovietų Sąjungos, teko viską statyti iš naujo. Suprantu, kad visi dirba, stengiasi. Bet sunku, kai išlipinėji iš purvo, tau reikia apsiprausti, o vandens nėra. Lietuva dar pradeda tą kelią, eina juo dešimt metų.
Pagal galimybes pasižiūriu, paskaitau laikraščius, kai būnu Lietuvoje – nueinu į rungtynes. Čempionato rungtynes stebėti nebuvo malonu. Lietuvos futbole - didelis finansavimo trūkumas. Reikia žiūrėti tiesiai į akis vienas kitam – jei aš turiu pinigų, aš padėsiu. Jei neturi – nieko negali padaryti. Austrijoje – visai kiti finansai, visai kitas ir futbolas. Nors manau, kad lietuviai futbole nėra kažkuo prastesni. Su kiekviena komanda gali išspausti rezultatą, tik reikia protingai dirbti.
Nemanau, kad galima lyginti su „Žalgirio“ laikais. Pas mus žaidė tik lietuviai, galėjome imti žaidėjus iš kitų klubų. Ne paslaptis, kad labai stipriai padėjo valstybė, vyrai gaudavo mašinas, butus. Aišku, gaudavome algas panašias, kaip dirbantys gamykloje. Tik skirtumas tas, kad jie dirbdavo po 8-10 valandų.
Šiais laikais žaidėjai lyg ir uždirba nemažai, tačiau pasižiūrint į tai, kiek viskas kainuoja, kaip brangsta – turbūt sunku, trūksta motyvacijos. Dabar dažnai kalbama: „tas žaidėjas išvažiavo į užsienį, kaip jam gerai, gauna tokius pinigus“.
Kalbant apie trenerius, sunku reikalauti rezultatų iš tokių trenerių, kurie uždirba po 600 eurų. Nors ir gali atiduoti visą širdį tam darbui. Aš daugiau uždirbu treniruodamas penkiolikmečius vaikų klube iš miestelio, kuriame 10 tūkstančių gyventojų. Jei žmogus užsidirba nedaug – galbūt jis galvoja, kad geriau tada padaryti rytinę treniruotę, o po pietų - padirbėti kitur?
Norėtųsi ir daugiau žiūrovų. Nežinau kodėl taip yra, gal trūksta reklamos. Bet žmonės taip pat labai susirūpinę savo finansais, ar gali išleisti tiek pinigų. Nusiperki bilietą sau, vaikams, draugams, dar alaus - ir jau susidaro 50-80 litų. Žmonės skaičiuoja ir tai labai didelė problema.

Ar žiūrite Lietuvos rinktinės rungtynes? Kaip reagavote į paskutinę nesėkmę?
Lietuvos rinktinę stengiuosi pažiūrėti visada. Po paskutinio rezultato buvo skaudu. Labai nustebau, kai sužinojau rezultatą. Tegu žaidėjai priima mano kritiką, tokia jau mano nuomonė. Anksčiau, kai žaisdavome už „Žalgirį“, tuos kelis šimtus rublių, visada stengdavomės, bandydavome kažką parodyti. Dabar žaidėjai atvažiuoja iš gerų klubų užsienyje, bet nežinau, ar pas visus yra pakankamai meilės savo šaliai.
Stebėjau rungtynių su Lichtenšteinu vaizdo įrašą, pirmajame kėlinyje man pasirodė, kad kai kurie atvažiavo tik atiduoti laiką rinktinei. Galbūt jei būtų žaidę jaunesni, kurie mažiau žinomi, bet būtų daugiau atidirbę aikštėje, galbūt nebūtų atsitikę? Nesu treneris. Bet sakau vyrams atvirai – galite uždirbti tuos pinigus, bet sužaiskite tas 90 minučių. Juk žaidžiate dėl savo močiuės, savo mamos. Visų žmonių, kuri galbūt ne visa daug uždirba, bet moka pinigus, kad galėtų pažiūrėti futbolą. Negalima taip pralaimėti, net jei ir Lichtenšteinas turi gerą komandą kaip nedidelė šalis.
Nežinau vidinių dalykų, koks nusiteikimas komandoje. Komanda kaip šeima – jei viskas gerai sekasi, viskas tvarkoje. Jei dėl kažko nebesutari, kad ir menkniekio - tos harmonijos nebėra. Tas pats komandoje yra 11 žaidėjų. Jei keturi nebežaidžia taip, kaip anksčiau, nebepavyksta ir komandai.
Galbūt mąstoma taip, kaip Austrijos rinktinėje? Ten yra tokių, kurie sužaidžia tris rungtynes gerai, bet po to – labai prastai. Jei po to vis tiek jie galvoja, kad yra geriausi, tai labai apsirinka. Pažįstu Austrijos rinktinės trenerį Dietmarą Constantini. Jis iš pradžių išbandė tuos žaidėjus, kurie yra pasirašę milijoninius kontraktus. Pamatęs, kad jie nesistengia, pasakė: „Geriau imame jaunesnius. Tegu jie mokosi, dirba.“

Kaip buvusiam puolėjui, kuris šios pozicijos žaidėjas imponuoja labiausiai? Ką patartumėte puolėjams?
Tiesą sakant, Lietuvos žaidėjų nepažįstu taip gerai, kad galėčiau įvardinti. Bet visiems puolėjams turiu vieną patarimą – jei yra proga, ir gali įmušti - mušk. Kai atsiduri vienas prieš vieną, niekada neturi kilti mintis, kad nepavyks. Jei tos minties neatsikratysi – neįmuši.
Su vaikais dirbu pats – yra treniruotės atskirai gynėjams, saugams, puolėjams, o vartininkai dirba su savo treneriu. Stengiuosi parodyti ne tik tai, ką pats mokėjau, bet ir kaip žaidžia dabartiniai pasaulinio lygio puolėjai.
Man labiausiai patinka buvęs Miuncheno „Bayern“ puolėjas Miroslavas Klose. Jis yra pavyzdys, nes klube yra tarp atsarginių, bet pakviestas į Vokietijos rinktinę atiduoda viską, atidirba iki „pajuodavimo“. Galbūt kartais pas mus to trūksta.

Ko palinkėtumėte mūsų futbolininkams, sirgaliams?
Žaidėjams palinkėčiau pirmiausia parodyti save klubuose, o po to galvoti apie užsienį. Neturime Ronaldinho ar Messi, tokie gimsta labai labai retai. Tačiau galiu pasakyti: stenkitės, nusiteikite prieš kiekvieną treniruotę, rungtynes.
Sirgaliams, kad ir kokiame mieste būtumėte, palinkėčiau bent vieną kartą, bent kelis kartus per pusmetį ateiti į stadioną. Kad jis būtų pilnas, kad tie vaikinai aikštėje pamatytų tūkstančius žiūrovų.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Veteranai

2012 Vas 21 08:34

A.Kšanavičius: „C.Laszlo visada rūpinosi žaidėjais“
http://www.futbolas.lt/naujiena/aksanav ... -zaidejais" onclick="window.open(this.href);return false;

Naujasis Lietuvos rinktinės treneris Csaba Laszlo pirmadienį pasistengė, kad šalies sporto žiniasklaida vėl linksniuotų karjerą jau baigusio 35 metų futbolininko Audriaus Kšanavičiaus pavardę. Pirmajame savo susitikime su žurnalistais paklaustas, koks yra jo mėgstamiausias Lietuvos futbolininkas, 48-erių C.Laszlo šypsodamasis atsakė: „Nustebinsiu jus. Tai – Audrius Kšanavičius. Treniravau jį „Hearts“ klube. Audrius yra labai talentingas ir kūrybingas žaidėjas. Jei kuris treneris būtų sunkiai dirbęs su juo anksčiau, jis būtų žaidęs dar stipresniame nei „Hearts“ klube.“ A.Kšanavičius su C.Laszlo Edinburge dirbo 2008-2009 metų sezono pradžioje. Deja, neilgai – lietuviui po to atsinaujino Achilo sausgyslės trauma, o po jos saugo karjera po truputį ėmė blėsti. Sužinojęs Vengrijos futbolo specialisto pagyrimus, A.Kšanavičius futbolas.lt sakė: „Galbūt treneriui geriau matyti iš šalies. Man sunku tai vertinti, nes prie C.Laszlo „Hearts“ žaidžiau mažai – 7 ikisezonines rungtynes, 2-3 mačus čempionate ir patyriau traumą. Po to praktiškai vien tik gydžiausi.“ Lietuvis taip pat išskyrė vengro rūpestingumą treniruotėse: „C.Laszlo rūpindavosi kiekvienu žaidėju ir bendraudavo su visais, stengdavosi išlaikyti gerus santykius. Pavyzdžiui, po sunkios treniruotės klausdavo – gal kitos pratybos turėtų būti lengvesnės, arba priešingai – kaip tik sunkesnės. Prieš priimdamas sprendimą pasitardavo su visais, išklausydavo nuomones.“

A.Kšanavičius šiuo metu jau baigė karjerą. Palikęs „Hearts“, jis kurį laiką dar atstovavo „Kaunui“. Praėjusį sezoną futbolininkas rungtyniavo I lygos klube Jonavos „Lietava“, tačiau to nelaiko rimta praktika: „Jonavos komandoje atvykdavau tik į rungtynes ir viskas. Sezono pradžioje dar buvo entuziazmo, tačiau vėliau vėl pasijuto skausmai. Iš tiesų karjera man baigėsi dar tada, kai nepavyko išsigydyti kojos traumos...“

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Veteranai

2012 Bal 02 12:33

Mirė Lietuvos futbolo patriarchas S.Paberžis
2012-04-02 11:13
http://www.lff.lt/lt/article/mire_lietu ... _spaberzis" onclick="window.open(this.href);return false;

Paveikslėlis
S.Paberžis per 90 metų jubiliejų (I.Sidarevičiaus nuotr.)

Lietuvos futbolas neteko vienos iškiliausių asmenybių. Mirė praeityje gerai žinomas futbolininkas, treneris, organizatorius, žurnalistas, metraštininkas Stanislovas Paberžis. Jis už ilgametį darbą futbolo srityje buvo vadinamas Lietuvos futbolo patriarchu. Lietuvos futbolo federacija reiškia nuoširdžią užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems.

Futbolui pašventė gyvenimą

S.Paberžis, kuriam kovo 22-ąją sukako 94-eri, futbolui pašventė beveik visą gyvenimą. Aktyviai futbolo veiklai velionis skyrė daugiau nei 70 gyvenimo metų. Kaip futbolininkas S.Paberžis žaidė Kauno, Klaipėdos, Vilniaus meistrų komandose, 1937-1949 metais atstovavo Lietuvos rinktinei. Vėliau treniravo Vilniaus „Spartako" („Žalgirio") meistrų komandą, Vilniaus vaikų futbolo mokykloje. Nuo 1959 iki 1989 metų su pertraukomis S.Paberžis dirbo Lietuvos futbolo federacijos sekretoriumi, o nuo 1935 iki 2008 m. bendradarbiavo ir dirbo spaudoje nušviesdamas futbolo aktualijas. 2008 metais 90-mečio proga už nuopelnus Lietuvos sportui apdovanotas „Sporto garbės komandoro" ženklu. Futbole pasižymėjo ir S.Paberžio sūnus Gediminas, kuris ilgus metus žaidė „Žalgirio" meistrų komandoje, vėliau ilgus metus treniravo sostinės vyrų ir jaunimo komandas. Anūkas Gediminas jaunesnysis - taip pat futbolininkas, šiuo metu atstovauja „Trakų" klubui.
Stanislovas Vladislovas Paberžis
Gimė: 1918 m. kovo 22 d. Valgoje, Estija

Žaidėjo karjera:
- Klaipėdos KSS (1936-1939 m.), Kauno LFLS (1939-1940 m), „Spartako" (1941 m.), „Perkūno" (1942-1943 m.), Vilniaus „Dinamo" ir „Spartako" meistrų (1947-1951 m., 97 rungt. 5 įv.) komandos.
- 1949 m. pripažintas TSRS sporto meistru
- 1937-1940, 1947-49 m. Lietuvos nacionalinei rinktinei atstovavo 19 kartų
- Lietuvos čempionas (1937, 1938 m.), I lietuvių tautinės olimpiados čempionas (1938 m.)

Trenerio karjera:
- Vilniaus „Spartako" („Žalgirio") meistrų vyr. treneris (1953-1957 m.), treneris (1961-1962 m.)m Vilniaus „Saliuto" (1963-1967 m.) treneris, 1967 m. Lietuvos čempionas
- Vilniaus vaikų futbolo mokyklos treneris (1958-60 m.)
- 1968 m. pripažintas Lietuvos nusipelniusiu treneriu

Kita veikla:
- „Spartako" respublikinės tarybos instruktorius (1952-1953 m.), „Žalgirio" respublikinės tarybos futbolo organizavimo darbuotojas (1962-1988 m.)
- Lietuvos futbolo federacijos sekretorius (1959-1967, 1971-1979, 1982-1989 m.)
- Nuo 1935 iki 2008 m. bendradarbiavo ir dirbo spaudoje (Šiaulių, Klaipėdos ir Kauno dienraščiuose, „Sporto", „Lietuvos sporto", „Futbolo savaitės" leidiniuose)
- Apdovanotas Kūno kultūros ir sporto departamento medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui" (1993 m.), „Sporto garbės komandoro" ženklu (2008 m.)

Grįžti į