Veteranai
Parašytas: 2010 Bal 07 16:19
Baltušnikas: žaidžiame visus metus, net ir sausio 1 dieną
2010-04-07 15:58
Basketfootball.lt ir http://www.alfa.lt/straipsnis/10339924/ ... 4-07_15-58
Basketfootball.lt tęsia savo interviu ciklą su futbolo pasaulyje žinomais žmonėmis. Šį kartą buvo prakalbintas Panevėžio apskrities pirmenybėse dalyvaujančių ir niekad jaunatviškos energijos bei nuotaikos nestokojančių FK „Ekrano veteranų“ komandos prezidentas, buvęs garsus futbolininkas – Virginijus Baltušnikas.
- Virginijau, ar futbolas yra jums tiek įaugęs į kraują, kad be jo tiesiog negalite gyventi?
- Žinote, kas yra kažkiek žaidęs – be jo gyventi neįmanoma. Čia kaip liga, kuria susirgai ir niekas neišgydys. Sustabdyti gali tik traumos, ar tikrosios ligos. Galiu pasakyti, jog mums jokios įtakos ir reikšmės neturi nei oro sąlygos, nei aikštės danga. Visus metus, kiekvieną savaitgalį ar laisvą dieną užsukę į „Draugystės“ stadioną galite rasti bėgiojančius mūsų vyrus. Visada renkame 8 val. 30 min., išimtis – sausio 1 d., kada renkamės truputį vėliau – 11 val. Aišku, ne visi ateina kiekvieną savaitgalį, tačiau tuščios aikštelės nerasite niekada. Aš kartais juokiuosi, kad į mokyklą vaikštantiems vaikams šiuos retus gyvus egzempliorius reikėtų rodyti kaip pavyzdį. Turim tokių, kurie turi bėdų su širdimi ir negali sportuoti, tačiau jie ateina pažiūrėti, ir palaikyti draugų morališkai.
- Dalyvaujate Panevėžio miesto pirmenybėse, kur žaidžia rungtyniauja tikrai jaunesni žaidėjai. Ar vis dar spėjate žengti koja kojon su jaunimu?
- Kalbėkime tiesiai šviesiai. Tiems žaidėjams, kuriems yra virš 50 metų, sunku suspėti su jaunimu. Vaikinai juo lengvai apibėga, o ir rezultatai nėra geri. Tačiau mūsų komandoje yra ir jaunesnių žaidėjų, nes veterano statusas įgaunamas sulaukus 35 metų. Galbūt nusileidžiame greičiu, tačiau pranokstame juos taktiškai ir patirtimi. Sunkiau rungtyniauti lauke, kur erdvės ir greičiai yra žymiai didesni. Realiai į mūsų komandą gali ateiti ir 18 metų jaunuoliai, nes mes neskirstom į senus ir jaunus. Pradžioje klubo pagrindas buvo veteranai – tačiau dabar priimame vos ne visu norinčius. Kas mėgsta futbolą , prijaučia jam, mėgsta pabendrauti, pakalbėti, pabėgioti – yra laukiami ir tikrai nebus atstumti.
- Panevėžio apskrities žiemos pirmenybėse likote treti, ko pritrūko?
- Čia viską lėmė vienerios rungtynės, kurias tiesiog „įmerkėm“. Išėjom į aikštę užrietę nosis, galvojom, kad varžovai silpni ir apžaisim viena koja. Nieko panašaus nebuvo ir praradę tris taškus ištaisyti savo klaidos kitos progos jau neturėjome.
- Kodėl nedalyvaujate Lietuvos veteranų čempionate?
- Pagrindinė problema – finansai. Važinėti pirmyn ir atgal – nepigiai kainuoja. Surinkti žmones kiekvieną savaitgalį irgi ganėtinai sunku, nes jei išvažiuoti – tai visai dienai. Kelionės tikrai tolimos – Klaipėda, Alytus. Žmonės turi ir šeimas, ir darbus, rėmėjų sunku gauti, o patys susimokėti jau neišgalime. Prašėme, jog Lietuvos futbolo federacija pakoreguotų tvarkaraštį ir mažintų varžybų skaičių, tačiau pritarimo negavome. Jūs patys pagalvokite, jei turime sužaisti vos ne tiek pat rungtynių kiek „Ekrano“ futbolininkai... Tačiau dalyvaujame senjorų čempionate (aut. past. – virš 50 metų). Pernai Panevėžio apskrities pirmenybėse dalyvavo dvi mūsų komandos, tačiau šiemet registravome tik vieną, o „senesnė“ sudėtis pradėjo rungtyniauti senjorų pirmenybėse.
- Kokiems turnyrams teikiat prioritetą?
- Mums prioritetas yra žaidimas kartu. Juk susirenkame su draugais tam, kad palaikytume formą ir neapaugtume riebalais. Visi esam žaidę, todėl per futbolą norisi bendrauti ir šiandien. Turbūt septynis metus iš eilės dalyvaujame įvairiuose tarptautiniuose turnyruose. Vasario mėnesį vykstame į Rusiją, kur į Mytiščius ( Maskvos sritis) atvyksta komandos iš Ukrainos, Baltarusijos, Bulgarijos, Italijos ir netgi iš Sibiro. Turnyrą remia miesto valdžia, todėl būna sudarytos puikios sąlygos ir viskas kvepia prabanga.
Taip pat lapkričio pabaigoje vykstame į Baltarusiją, kur Žodino mieste taip pat vyksta tarptautinis turnyras.
Kiekvienais metais dalyvaujame Kovo 11-osio proga organizuojamame turnyre Kėdainiuose.
Aišku, kviečiamės komandas ir pas save. Panevėžyje organizuojame turnyrą, kuris vyksta birželio mėnesį. Nors viskas priklauso nuo finansų ir jis vyksta ne kasmet, tačiau šiemet jis turėtų įvykti. Ieškome rėmėjų, kviesimės Žodino, Mytiščių, Smolensko bei Kėdainių komandas.
Anksčiau vykdavome į turnyrus Tauragėje, Vilniuje. Tačiau pastarieji pradėjo prašyti startinio mokesčio, kuris kartais tiesiog būna per didelė prabanga.
- Su kuo rungtyniauti yra įdomiau? Ar su savo bendraamžiais, ar su jaunimu?
- Įdomiausia tada, kai komandos yra apylygės. Aišku, tokios rungtynės daugiausiai pasitaiko tarp bendraamžių. Jau minėjau, kad su jaunimu suspėti kartais yra sunku. Kada žaidžia dvi lygios komandos – azartas didesnis, bėgioti maloniau ir jėgų rodos nepristygsta.
2010-04-07 15:58
Basketfootball.lt ir http://www.alfa.lt/straipsnis/10339924/ ... 4-07_15-58
Basketfootball.lt tęsia savo interviu ciklą su futbolo pasaulyje žinomais žmonėmis. Šį kartą buvo prakalbintas Panevėžio apskrities pirmenybėse dalyvaujančių ir niekad jaunatviškos energijos bei nuotaikos nestokojančių FK „Ekrano veteranų“ komandos prezidentas, buvęs garsus futbolininkas – Virginijus Baltušnikas.
- Virginijau, ar futbolas yra jums tiek įaugęs į kraują, kad be jo tiesiog negalite gyventi?
- Žinote, kas yra kažkiek žaidęs – be jo gyventi neįmanoma. Čia kaip liga, kuria susirgai ir niekas neišgydys. Sustabdyti gali tik traumos, ar tikrosios ligos. Galiu pasakyti, jog mums jokios įtakos ir reikšmės neturi nei oro sąlygos, nei aikštės danga. Visus metus, kiekvieną savaitgalį ar laisvą dieną užsukę į „Draugystės“ stadioną galite rasti bėgiojančius mūsų vyrus. Visada renkame 8 val. 30 min., išimtis – sausio 1 d., kada renkamės truputį vėliau – 11 val. Aišku, ne visi ateina kiekvieną savaitgalį, tačiau tuščios aikštelės nerasite niekada. Aš kartais juokiuosi, kad į mokyklą vaikštantiems vaikams šiuos retus gyvus egzempliorius reikėtų rodyti kaip pavyzdį. Turim tokių, kurie turi bėdų su širdimi ir negali sportuoti, tačiau jie ateina pažiūrėti, ir palaikyti draugų morališkai.
- Dalyvaujate Panevėžio miesto pirmenybėse, kur žaidžia rungtyniauja tikrai jaunesni žaidėjai. Ar vis dar spėjate žengti koja kojon su jaunimu?
- Kalbėkime tiesiai šviesiai. Tiems žaidėjams, kuriems yra virš 50 metų, sunku suspėti su jaunimu. Vaikinai juo lengvai apibėga, o ir rezultatai nėra geri. Tačiau mūsų komandoje yra ir jaunesnių žaidėjų, nes veterano statusas įgaunamas sulaukus 35 metų. Galbūt nusileidžiame greičiu, tačiau pranokstame juos taktiškai ir patirtimi. Sunkiau rungtyniauti lauke, kur erdvės ir greičiai yra žymiai didesni. Realiai į mūsų komandą gali ateiti ir 18 metų jaunuoliai, nes mes neskirstom į senus ir jaunus. Pradžioje klubo pagrindas buvo veteranai – tačiau dabar priimame vos ne visu norinčius. Kas mėgsta futbolą , prijaučia jam, mėgsta pabendrauti, pakalbėti, pabėgioti – yra laukiami ir tikrai nebus atstumti.
- Panevėžio apskrities žiemos pirmenybėse likote treti, ko pritrūko?
- Čia viską lėmė vienerios rungtynės, kurias tiesiog „įmerkėm“. Išėjom į aikštę užrietę nosis, galvojom, kad varžovai silpni ir apžaisim viena koja. Nieko panašaus nebuvo ir praradę tris taškus ištaisyti savo klaidos kitos progos jau neturėjome.
- Kodėl nedalyvaujate Lietuvos veteranų čempionate?
- Pagrindinė problema – finansai. Važinėti pirmyn ir atgal – nepigiai kainuoja. Surinkti žmones kiekvieną savaitgalį irgi ganėtinai sunku, nes jei išvažiuoti – tai visai dienai. Kelionės tikrai tolimos – Klaipėda, Alytus. Žmonės turi ir šeimas, ir darbus, rėmėjų sunku gauti, o patys susimokėti jau neišgalime. Prašėme, jog Lietuvos futbolo federacija pakoreguotų tvarkaraštį ir mažintų varžybų skaičių, tačiau pritarimo negavome. Jūs patys pagalvokite, jei turime sužaisti vos ne tiek pat rungtynių kiek „Ekrano“ futbolininkai... Tačiau dalyvaujame senjorų čempionate (aut. past. – virš 50 metų). Pernai Panevėžio apskrities pirmenybėse dalyvavo dvi mūsų komandos, tačiau šiemet registravome tik vieną, o „senesnė“ sudėtis pradėjo rungtyniauti senjorų pirmenybėse.
- Kokiems turnyrams teikiat prioritetą?
- Mums prioritetas yra žaidimas kartu. Juk susirenkame su draugais tam, kad palaikytume formą ir neapaugtume riebalais. Visi esam žaidę, todėl per futbolą norisi bendrauti ir šiandien. Turbūt septynis metus iš eilės dalyvaujame įvairiuose tarptautiniuose turnyruose. Vasario mėnesį vykstame į Rusiją, kur į Mytiščius ( Maskvos sritis) atvyksta komandos iš Ukrainos, Baltarusijos, Bulgarijos, Italijos ir netgi iš Sibiro. Turnyrą remia miesto valdžia, todėl būna sudarytos puikios sąlygos ir viskas kvepia prabanga.
Taip pat lapkričio pabaigoje vykstame į Baltarusiją, kur Žodino mieste taip pat vyksta tarptautinis turnyras.
Kiekvienais metais dalyvaujame Kovo 11-osio proga organizuojamame turnyre Kėdainiuose.
Aišku, kviečiamės komandas ir pas save. Panevėžyje organizuojame turnyrą, kuris vyksta birželio mėnesį. Nors viskas priklauso nuo finansų ir jis vyksta ne kasmet, tačiau šiemet jis turėtų įvykti. Ieškome rėmėjų, kviesimės Žodino, Mytiščių, Smolensko bei Kėdainių komandas.
Anksčiau vykdavome į turnyrus Tauragėje, Vilniuje. Tačiau pastarieji pradėjo prašyti startinio mokesčio, kuris kartais tiesiog būna per didelė prabanga.
- Su kuo rungtyniauti yra įdomiau? Ar su savo bendraamžiais, ar su jaunimu?
- Įdomiausia tada, kai komandos yra apylygės. Aišku, tokios rungtynės daugiausiai pasitaiko tarp bendraamžių. Jau minėjau, kad su jaunimu suspėti kartais yra sunku. Kada žaidžia dvi lygios komandos – azartas didesnis, bėgioti maloniau ir jėgų rodos nepristygsta.