Lietuvos futbolo pionieriai
http://www.sportas.info/naujienos/12694 ... eriai.html" onclick="window.open(this.href);return false;
Algirdas Klimkevičius
2012 m. liepos 8 d. 20:20
Laikraštis "Sportas": Mūsų šalies futbolo pradininkai buvo kariškiai, lakūnai, parašiutininkai, ekonomistai, diplomatai ir kitų sričių iškilios asmenybės
Pirmoji futbolo komanda – 1911 m. Kaunas.
plakatas
Lietuvos futbolas pernai ir šiemet vieną po kitos švenčia garbingas sukaktis. 1911 m. dienos šviesą išvydo žaidimų knyga, kurioje pirmą kartą supažindinama su futbolo žaidimu, 1911 m. rugsėjo 4 d. Kaune įvyko pirmosios futbolo rungtynės, o prieš devyniasdešimt metų – 1922 m. – startavo pirmasis Lietuvos čempionatas. Supažindiname su žmonėmis, kuriuos Lietuvos futbolo federacija savo išleistame plakate pavadino Lietuvos futbolo pionieriais.
Vincentas Petrauskas (1883-10-20–1934-03-31)
Gimė Kėdainių apskrityje. 1901 m. Estijos sostinėje Taline baigė gimnaziją, 1903 m. įstojo aspirantu į rusų 91-ąjį pėstininkų Dvinos (Dauguvos) pulką. Turėdamas majoro laipsnį, 1906 m. žiemą grįžo į Lietuvą. V. Petrauskas 1914 m. liepos 31 d. buvo pašauktas į kariuomenę, dalyvavo kautynėse. 1919 m. sausio 20 d. įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę.1922 m. liepą paskirtas Kauno geležinkelio stoties ir ruožo komendantu. 1929 m. perkeltas į Generalinio štabo valdybą. 1927 m. rugpjūčio 1 d. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Baigęs karo tarnybą V. Petrauskas ėmėsi tvarkyti užmiesčio autobusų linijų.
1919 m. V. Petrauskas buvo vienas pirmosios nepriklausomos Lietuvos sporto organizacijos – Lietuvos sporto lygos (LSL) – steigėjų. Be to, jis buvo vienas iniciatorių 1923 m. spalio 9 d. steigiant Lietuvos dviratininkų sąjungą (LDS), turėjusią ir Futbolo skyrių. 1933 m. liepą V. Petrauskas buvo išrinktas Kauno LDS pirmininku. Prieš tai buvo Sunkiosios atletikos sąjungos sunkumų vadovas, Taisyklingos medžioklės ir žūklės centro valdybos narys, vienas garsiausių Lietuvos medžiotojų.
Kapitonas Steponas Darius (Jucevičius-Darašius) (1886-01-08–1933-07-17)
S. Darius gimė kaime, netoli Tauragės, 1907 m. su šeima išvyko į JAV. Ten mokėsi vidurinėje, vėliau aukštesniojoje mokykloje inžinerijos. 1917 m. pasivadino Dariumi, sutrumpinęs antrąją tėvo Darašiaus pavardę. S. Darius karinį krikštą gavo kaip JAV kareivis Pirmojo pasaulinio karo metais Prancūzijoje. Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė apdovanojo jį V laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. 1920 m. S. Darius grįžęs į Lietuvą visa galva pasinėrė į sporto gyvenimą. Be to, S. Darius, pamiršęs JAV inžinerinius mokslus, pasuko gyvenimo ratą nauja kryptimi – 1920 m. lapkričio 15 d. įstojo į Kauno karo mokyklą, o 1922 m. nusprendė mokytis aviacijos, 1927 m. gegužės 1 d. pakeltas į kapitonus.
S. Dariui Lietuvos sporto istorijoje niekas neprilygsta – jis ne tik futbolo žaidėjas, neoficialus treneris, teisėjas, propagandininkas, bet ir kitų, tuo metu Lietuvoje dar tik gimstančių sporto šakų – krepšinio, beisbolo, ledo ritulio, greitojo čiuožimo, bokso – aktyvus dalyvis, pradininkas. S. Darius labiausiai išsiskyrė kaip futbolininkas: Lietuvos futbolo rinktinės narys (1923 ir 1924 m.), atstovaudamas LFLS tapo pirmųjų čempionatų nugalėtoju (1922, 1923). S. Darius daug pasidarbavo rengiant Lietuvos futbolo rinktinę pirmą kartą dalyvauti 1924 m. olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Nors jis buvo patvirtintas kaip pagrindinis rinktinės vartininkas, tačiau išvykti neteko – priežastys liko neįminta mįslė iki šiol. S. Darius – vienas Lietuvos futbolo lygos (LFL) kūrėjų (1923) ir jos vadovas (1924, 1926). Kartu su inžinieriumi K. Bulota parengė pirmojo stadiono Lietuvoje projektą ir jį įgyvendino (1925–1926) – dabar Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadionas.
1927 m. išvyko į JAV ir šešerius metus rengėsi istoriniam skrydžiui per Atlantą į Lietuvą. Siekis išgarsinti gimtąją šalį pasaulyje, iki tėvynės likus 650 km, baigėsi tragiškai.
Antanas Saunoris (1899–1970-04-30)
1923 m. Mažajai Lietuvai susijungus su Didžiąja, Klaipėdoje buvo dislokuotas kunigaikščio Butigeidžio 7-asis pulkas, kuriame tarnavo A. Saunoris.
Jo veikla suaktyvėjo 1925 m., kai A. Saunoris buvo išrinktas į pulko sporto komisiją ir pradėjo vadovauti futbolui. A. Saunoris ne tik žaidė, bet ir teisėjavo, 1925 m. įsteigė pirmąją Lietuvoje futbolo teisėjų kolegiją, pats buvo išrinktas jos vicepirmininku. 1926 m. kartu su leitenantu V. S. Karžinsku įkūrė vėliau išgarsėjusią Klaipėdos karinės įgulos ir krašto lietuvių sporto sąjungą (KSS). Buvo paskirtas pirmosios KSS komandos kapitonu. 1926 m. KSS pradėjusi dalyvauti šalies pirmenybėse iki 1939 m. net šešis kartus tapo Lietuvos čempione. 1930 m. A. Saunoris buvo išrinktas Klaipėdos krašto sporto sąjungos pirmininku, 1935–1937 m. – KSS vicepirmininku, 1936–1938 m. – Klaipėdos kamuolio žaidimų sąjungos, o 1938 m. ir Futbolo komiteto pirmininku. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, majoras A. Saunoris buvo perrengtas okupantų karine apranga, o 1941 m. žiemą išvežtas į Maskvą kelti karinės kvalifikacijos atsidūrė Norilsko akmens anglių kasyklose. 1948 m. grįžęs į Lietuvą vėl paniro į futbolą. Iš pradžių kaip eilinis futbolo teisėjas, vėliau kaip Respublikos futbolo teisėjų kolegijos, o 1952–1956 m. ir kaip Lietuvos futbolo sekcijos (dabar federacijos) pirmininkas. A. Saunoris užaugino du sūnus – Vytautą ir Algimantą. Vytautas tapo visų laikų vienu ryškiausių Lietuvos futbolininkų, Algimantas – stalo teniso žvaigžde.
Leonas Juozapaitis (1901-11-28–1980-08-11)
Iki 1920 m. L. Juozapaitis gyveno Vilniuje, mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Lenko Žiligovskio kariaunai okupavus Vilnių, persikėlė į Kauną. 1923 m. baigė karo mokyklą, nuo leitenanto pakilo iki kapitono, kuopos vado. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, iš Valkininkų vasaros poligono buvo ištremtas į Sibirą. 1956 m. grįžo į gimtinę.
L. Juozapaitis – 1922, 1923 m. Lietuvos futbolo čempionas (atstovaudamas LFLS). 1923–1924 m. keturis kartus žaidė Lietuvos rinktinėje kaip saugas, tą pačią poziciją užėmė ir dalyvaudamas olimpinėse žaidynėse Paryžiuje (1924). L. Juozapaitis – vienas pirmųjų futbolo teisėjų.
Pulkininkas Brunonas Štencelis (1892-05-27–1943-04-07)
Gimė Linksos dvare, Daugpilio apskr., Latvijoje. Studijavo teisę Petrapolio universitete. 1914 m. buvo pašauktas į rusų kariuomenę, baigė Povilo karo mokyklą Petrapolyje, atsidūręs fronte buvo sužeistas, tapo neįgalus. 1918 m. grįžo į Lietuvą, 1919 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1922 m. baigė aukštuosius karininkų kursus, 1925 m. pakeltas į pulkininkus. 1928 m. paskirtas aukštųjų karininkų kursų viršininko pavaduotoju. 1929 m. pasitraukė iš kariuomenės ir buvo paskirtas Vidaus reikalų ministerijos generaliniu sekretoriumi, vėliau – viceministru. 1940 m. suimtas, o 1941 m. NKVD nuteistas aštuoneriems metams, išvežtas į Vorkutą Komijoje. 1943 m. balandžio 7 d. žuvo lageryje. Apdovanotas III laipsnio Vyčio kryžiaus ir III laipsnio Gedimino ordinais.
1930 m. įkūrus Fiziško auklėjimo draugiją, B. Štencelis tapo jo pirmininku, 1932 m. – LSL vicepirmininku. Pasitraukus iš LFL vadovo pareigų S. Dariui, nauji vadovai keitėsi kasmet, bet futbolo vežimas vis vien braškėjo. 1931 m. pradėjus LFL vadovauti B. Štenceliui, futbolo reikalai gerokai pasitaisė – atsirado daugiau tvarkos Lietuvos pirmenybėse, geriau ėmė žaisti rinktinė.
Romualdas Marcinkus (1908-07-22–1944-03-29)
R. Marcinkus gimė Jurbarke, lietuvio ir lenkės šeimoje. 1927 m. baigęs vokiečių gimnaziją Kaune, įstojo į karo mokyklą ir 1929 m. ją baigęs gavo leitenanto laipsnį. Po to pasuko į aviaciją – iš pradžių buvo oro žvalgas, o 1936 m. jam suteiktas karo lakūno kapitono laipsnis.
R. Marcinkus brendo Kauno „Polonijos“ (lenkų), Vokiečių Kauno sporto klubo (KSK), LFLS ir „Kovo“ komandose. 1927 ir 1932 m. su LFLS tapo Lietuvos čempionu. 1927 m. 20-metis R. Marcinkus buvo pakviestas į Lietuvos futbolo rinktinę, tapo jos kapitonu. Rinktinės spalvas gynė net 41 kartą (1927–1938). 1932 m. LFL Centro komitetas rinktinės treneriu ryžosi skirti R. Marcinkų. Jo vadovaujama rinktinė žaidė 15 rungtynių, iš jų po ketverias laimėjo ir baigė lygiosiomis. Jis 13 kartų į aikštelę išbėgo kaip žaidžiantis treneris.
1938 m. R. Marcinkus pasuko į karo kovų sūkurį. Iš pradžių buvo prancūzų karo aviacijos karininkas, vėliau – anglų. Dalyvavo oro mūšiuose Europoje ir Afrikoje virš Lamanšo. 1942 m. patekęs į vokiečių nelaisvę ir kalėjęs kartu su kitais anglų aviatoriais, dalyvavo organizuojant pabėgimą iš karo belaisvių stovyklos. R. Marcinkus buvo vienas laimingųjų – iš 800 belaisvių laisvės vėjo įkvėpė tik 20. Vis dėlto vokiečiai greitai bėglius sugaudė ir sušaudė. R. Marcinkus palaidotas Poznanės sąjungininkų karių kapinėse. Lietuvio atminimas įamžintas užsienio muziejuose, rašytojo Paulo Brickhillo knygoje „Didysis pabėgimas“ ir pagal ją 1963 m. sukurtame Holivudo filme. 2004 m. Lietuvos žurnalistė Gražina Sviderskytė aprašė jį biografinėje knygoje „Uragano kapitonas“ (2004).
Stepas Garbačiauskas (1900-04-17–1983-08-03)
Gimė Rygoje, karas nubloškė į Maskvą. 1918 m. grįžo į Vilnių, perėjęs bolševikų ir lietuvių fronto liniją įsikūrė Kaune. Nuo eilinio tarnautojo iškilo iki diplomato.1928 m. – Argentinos konsulato sekretorius, nuo 1930 m. – Lietuvos generalinio konsulato Ciuriche (Šveicarija) sekretorius, nuo 1936 m. – vicekonsulas.
1919 m. liepos 13 d. S. Garbačiauskas su kitais bendraminčiais Kaune surengė pirmąją sporto šventę – lengvosios atletikos, teniso ir futbolo varžybas. Buvo ir vienas futbolo komandos žaidėjų, ir kapitonas, ir vadovas. 1920–1923 m. priklausė LFLS, 1924–1925 m. – KSK, 1925–1930 m. „Kovo“ sporto klubui. Žaisdamas šių klubų komandose 1922, 1923 ir 1926 m. tapo Lietuvos čempionu. Šešis kartus žaidė Lietuvos rinktinėje, buvo jos kapitonas, atstovaudamas rinktinei 1924 m. dalyvavo olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. S. Garbačiauskas – vienas iš LSL, LFLS, Futbolo lygos, teisėjų kolegijos steigėjų ir vadovų. Dirbdamas diplomatinį darbą 1931 m. organizavo Kauno rinktinės išvyką į Šveicariją. S. Garbačiauskas daug prisidėjo kuriant sportinį judėjimą kariuomenėje. 1921 m. parengė, o Kariuomenės generalinio štabo leidykla išleido pirmąjį nepriklausomoje Lietuvoje mokomąjį metodinį leidinį „Futbolas“. 1923 m. „Karių“ (sportininkų) kalendoriuje išspausdino didelius metodinius straipsnius „Futbolas“, „Krepšinis“, „Rankinis“, „Lengvoji atletika“, 1922 m. išleido pirmąjį sporto laikraštį „Lietuvos sportas“.
Valerijonas Balčiūnas (1904-11-27–1984-12-18)
Gimė Minske, palaidotas Floridoje (JAV). Sportininkas, sporto organizatorius visuomenininkas, ekonomistas. 1932 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą.
V. Balčiūnas su S. Dariumi ir V. Stašinsku (1935–1939 m. Lietuvos pasiuntinybės Belgijoje Briuselio konsulato sekretorius, nuo 1955 m. – konsulas Niujorke) 1923–1927 m. sudarė Lietuvos futbolo vartininkų elitą. 1924–1927 m. penkis kartus žaidė Lietuvos rinktinėje. Vienas iš Kauno Šančių „Kovo“ klubo steigėjų. Žaidė Lietuvos krepšinio rinktinėje, pasiekė tris lengvosios atletikos rekordus. V. Balčiūnas kartu su kitais bendraminčiais įsteigė LFL ir buvo laikinuoju jos pirmininku, sporto klubo „Kovas“ vicepirmininku. Išsiskyrė kaip vienas geriausių futbolo ir krepšinio teisėjų (turėjo FIFA ir FIBA kategorijas). 1926 m. buvo vienas iš Lietuvos futbolo teisėjų kolegijos (LFTK) steigėjų, 1933–1940 m. Kamuolio žaidimų sąjungos (KŽS), LFTK pirmininkas. 1936 m. paskirtas KŽS teisėjų kolegijos, spaudos ir propagandos komiteto vadu. 1939 m. išleido futbolo taisykles, 1938 m. – pirmosios tautinės olimpiados vyriausiasis teisėjas.
Juozas Eretas (1896-10-18–1984-03-19)
Profesorius, filosofijos daktaras, akademikas, visuomenės veikėjas dr. J. Eretas buvo Šveicarijos pilietis. Į Lietuvą atvyko 1919 m. vėlyvą rudenį Lietuvos Vyriausybės pakviestas ir 1922 m. priėmė Lietuvos pilietybę.
J. Eretas save vadino futbolininku. Po Pirmojo pasaulinio karo 1919–1920 m. Lietuvoje pradėjęs atgimti futbolas iš mirties taško pajudėjo 1921 metais. Impulsu tapo J. Ereto ir S. Garbačiausko surengtos trejos futbolo rungtynės tarp užsienio diplomatų ir LFLS komandų. Visas rungtynes laimėjo LFLS – 8:2, 3:2 ir 5:2. Per pirmąsias dvejas rungtynes susirinko 600–700 žiūrovų, o per trečiąsias – net 1 500. J. Eretas kartu su K. Dineika 1922 m. įkūrė Lietuvos gimnastikos ir sporto sąjungą (LGSFC), kuri 1939 m. tapo Lietuvos čempione.
Nikodemas Čerekas (1905-04-12–1965-04-22)
Gimė Kaune, baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją studijavo teisę ir ekonomiką Lietuvos universitete, tarnavo Finansų ministerijoje, 1933–1937 m. – laikraščio „Lietuvos sportas“ redaktorius.
Nuo 1922 m. Kauno LFLS narys. 1936 m. tapo Lietuvos futbolo čempionu. Atstovaudamas šalies rinktinei sužaidė 26 tarpvalstybines rungtynes. N. Čerekas nepamiršo ir krepšinio, žaidė LFLS I lygoje. Nuo 1925 m. – LFLS klubo sekretorius, nuo 1931 m. – pirmininkas ir Centro valdybos generalinis sekretorius, 1927–1929 m. – LFL Centro komiteto narys, 1933 m. – Teisėjų kolegijos Centro komiteto narys, nuo 1933 m. – Futbolo komiteto narys, KŽS sekretorius, futbolo (1936–1937, 1939–1940), 1933–1934 m. – KŽS Krepšinio komiteto, 1935 m. – Kūno kultūros rūmų įsteigto fondo sportininkams šelpti vadovas, 1936 m. – Akademinio sporto klubo (ASK) pirmininkas, 1937 m. – įsteigtos futbolo sekcijos vadovas. Baigęs sportininko karjerą treniravo ir vadovavo LFLS komandai, ėjo Lietuvos futbolo rinktinės vadovo pareigas, 1936 m. vadovavo Lietuvos studentų delegacijai, vykusiai į SELL žaidynes Suomijoje.
Sovietams okupavus Lietuvą 1940 m. gruodį buvo išrinktas Finansų biudžeto komisariato valstybės darbuotojų sporto klausimais vadovu. Artėjant antrajai SSRS okupacijai N. Čerekas pasitraukė į Vakarus. Atvykęs į JAV, tapo aktyviu sporto gyvenimo organizatoriumi.
Antanas Lingis (1905–1941-06-06)
Geriausias Lietuvos futbolo aušros rinktinės puolėjas. Rinktinėje debiutavo 1928 m. liepos 25-ąją Baltijos šalių turnyre Taline žaidžiant Lietuvai su Latvija. Rinktinei atstovavo 34 kartus, įmušė 13 įvarčių, tris kartus tapo Lietuvos futbolo čempionu – 1926 m. („Kovas“), 1932 m. (LFLS), 1934 m. (MSK). Iš jo technikos gudrybių, uoslės įvarčiams mušti mokėsi ne tik paaugliai, bet ir subrendę futbolininkai. Laisvoje Lietuvoje A. Lingis dirbo Kauno žemės ūkio banke tarnautoju, o užėjus okupantams – Vilniaus komunaliniame ūkyje. Mirė po sunkios ligos, sulaukęs vos 34 metų.