Tobex
Pranešimai: 10882
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:14
Palaikoma komanda: Šiauliai

Re: Veteranai

2012 Geg 10 17:37

Nerijus Barasa – apie teigiamas Vladimiro Romanovo savybes, karjeros metais išlietas alaus upes ir Lietuvos futbolo valdymą

Skaitykite daugiau: http://www.15min.lt/naujiena/sportas/fu ... z1uTgBLrhJ" onclick="window.open(this.href);return false;

Tobex
Pranešimai: 10882
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:14
Palaikoma komanda: Šiauliai

Re: Veteranai

2012 Geg 10 17:53

nepaisant to kad futbolo.lt darytas interviu, bet labai neblogas

slasher
Pranešimai: 5344
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 13:13
Miestas: Kaunas

Re: Veteranai

2012 Bir 13 07:21

Aikštėje – ir sėkmė, ir skausmas
http://www.sportas.info/naujienos/12254 ... usmas.html" onclick="window.open(this.href);return false;

Paveikslėlis

Būdamas dešimties į futbolo treniruotę atėjęs Vaclovas Jurkus iki šiol nesiskiria su sporto karaliumi. Nors legendiniam vartininkui teko patirti ne tik triumfo akimirkų, bet ir nuoskaudų, jis tikina: „Pakartočiau viską nuo pradžių. Tik dirbčiau dar su didesne energija ir entuziazmu. Juk dabar, kaip sakydavo sovietmečiu, „atviri visi keliai jaunimui, tik norėk ir sveikatos turėk.“

PRADŽIA. Gimtojoje Plungėje V. Jurkus pateko į trenerio Romaldo Kerpos rankas. „Jam būsiu dėkingas visą gyvenimą. Norėjau tapti panašiu į Antaną Jadziauską. Iš pasakojimų vaizduotėje buvau susikūręs nepaprastai darbštaus, pasiaukojančio vartininko modelį. Treneris daug laiko skyrė individualioms treniruotėms. Be futbolo, patiko gimnastika, čiuožimas, slidinėjimas. Traukė ir menai – ragavau aktoriaus pradmenų, lankiau liaudies ir pramoginius šokius, dainavau chore. Vartininko duoną pasirinkau dėl to, kad tingėjau bėgioti. O jei rimtai, norėjau būti Pilėnų gynėjų palikuonis – ginti savo bendražygių tvirtovę – futbolo vartus. Nemėgdavau pralaimėti, išsiugdžiau kovotojo savybes. Per juodą darbą iškopiau iki profesionalaus sportininko“, – kalbėjo V. Jurkus.

Plungės „Babrungo“ komandoje V. Jurkus debiutavo būdamas 15 metų. Po metų jį į savo tinklus bandė prisivilioti Klaipėdos futbolo „žvejai“. Bet talentingas sportininkas paklausė A. Jadziausko patarimo ir pasiliko Plungėje.

KARJERA. 1974 m. V. Jurkus buvo pakviestas į Lietuvos moksleivių rinktinę. 1976 m. – SSRS moksleivių spartakiadoje pirmasis iš lietuvių pripažintas geriausiu vartininku. Spartakiadoje susipažino su krepšininke Irena Miškenyte, su kuria vėliau sukūrė šeimą, užaugino sūnų ir dukrą.

Po spartakiados V. Jurkaus gyvenimo traukinys nuriedėjo ne į Plungę, bet į Vilnių. „Žalgirio“ treneris Benjaminas Zelkevičius įžvelgė neeilinį vartininko talentą ir pakvietė į komanda. 1977 m. plungiškis debiutavo kaip pagrindinės „Žalgirio“ sudėties žaidėjas, o po metų tapo pirmuoju ekipos vartininku. Už jo pečių – 356 rungtynės. V. Jurkui su „Žalgiriu“ teko kopti iš atsiliekančiųjų – trečiosios lygos – iki SSRS čempionato aukščiausiosios lygos bronzos medalio laimėtojų (1987).

Prie „Žalgirio“ pergalių daug prisidėjo patikimas V.Jurkaus žaidimas. Jis pirmasis iš Lietuvos vartininkų pateko į 33 geriausių SSRS futbolininkų sąrašą, vartininkų pozicijoje buvo antras po SSRS rinktinės ir Maskvos „Spartako“ vartininko Rinato Dasajevo.

Geriausias to laiko SSRS vidurio puolėjas Olegas Protasovas apie V. Jurkų yra atsiliepęs taip (1985): „Patinka V. Jurkus, kaip jis pasitiki savimi stovėdamas vartuose, atrodo, kad žino, kur puolėjas smūgiuos, neapgausi net klaidinančiu judesiu. Jau prieš smogdamas prarasi pasitikėjimą. Nustebau, kai po „Spartako“ ir „Žalgirio“ rungtynių R. Dasajevas jam padovanojo savo pirštines, nes žinojau, kad draugai jie nebuvo.“

V. Jurkus išsiskyrė nepaprasta kamuolio gaudymo technika. Viena kamuolio gaudymo akimirka užfiksuota rungtynių nuotraukoje. Ji buvo reklamuota kaip mokomoji specialiame SSRS sporto leidinyje „Sportivnyje igry“.

„Žaisdami savitu braižu įrodėme, kad nesame iš kelmo spirti, privertėme mus gerbti visus tuomečius SSRS futbolo grandus. Tai buvo sunkaus, įtempto darbo rezultatas. Kasdien dvi treniruotės ir nelengva rytmetinė mankšta. Trenerių komanda labai rūpinosi žaidėjų poilsiu, jėgų atkūrimu. Prieš rungtynes buvome surenkami į vadinamuosius „karantinus“, po rungtynių vykdavome į gamtą – pažvejoti, pagrybauti. Privaloma buvo pirtis, plaukimas baseine ar ežere. Nebuvome šventi. Vadovavausi taisykle – „žinok laiką, saiką ir vietą“. Su draugais ir šio to stipresnio paragaudavome, ir į gražesnes paneles akis paganydavome. Ne be reikalo Pietų IV tribūna skanduodavo „Jurkui – alaus, alaus!“, – juokėsi V. Jurkus.

TRAUMOS. Vartininkas neslepia – kiekvienoms rungtynėms jis rengdavosi lyg svarbiausioms gyvenime: „Pagalvodavau – mane stebi visa Lietuva. Varžovų aikštėse tekdavo dar labiau stengtis. Psichologiškai „užsikimšdavau“ ausis – negirdėdavau švilpimo, tribūnų gausmo. Sporto Fortūna kartais nusisukdavo – 1979 m. SSRS tautų spartakiadoje Maskvoje rungtynėse su Gruzijos rinktine praleidau labai apmaudų įvartį – kamuolys beveik iš aikštės centro į vartus pateko pro tarpkojį. Liūdnas buvau ir 1988 m. po UEFA taurės rungtynių prieš Austrijos čempionę Vienos „Austria“ – penkis kartus turėjau traukti kamuolį iš vartų tinklo.“
Žalgiriečiui teko patirti ir fizinio skausmo. Vienoje treniruotėje Sigitas Jakubauskas, išsiskyręs stipriu smūgiu koja, taip spyrė ne į kamuolį, o V. Jurkui į ranką, kad kaulai tiesiog subyrėjo.

„Kitą kartą – dar baisiau. Veteranų rungtynėse Plungėje per ranką terkštelėjo brolis, tad ši lūžo kaip šakaliukas. Traumas stengdavausi kuo greičiau „išsilaižyti“, norėjau kuo greičiau grįžti į vartus“, – prisiminė V. Jurkus.

NUOSKAUDA. „Žalgirį“ V. Jurkus paliko po 11 metų sąžiningos tarnybos – 1988-aisiais. Jis su širdgėla prisimena: „Pasigydęs po traumos atkakliai treniravausi, jaučiau, kad galiu žaisti, tačiau treneriai neregistruodavo net dublerių rungtynėms. Metų pabaigoje treneriai su žaidėjais pasirašinėjo naujas sutartis, bet man nepasiūlė. Baimindamasis, kad neištiktų panašus likimas kaip Vladimiro Buzmakovo ar Algio Mackevičiaus, kai šie po traumų buvo atleisti, padaviau prašymą, motyvuodamas, kad baigiu sportinę karjerą. Užgavo ir tai, kad treneriai neįtraukė manęs į delegaciją, vykusią rungtyniauti į VDR.

Galėjau dar pasitarnauti „Žalgiriui“, padėti jauniems vartininkams. Be išleistuvių palikęs „Žalgirį“ (tai patyriau ne aš vienas), širdimi likau su juo visą gyvenimą. Nurijęs karčią piliulę ir pasitaręs su šeima, užuot ėjęs užtarnauto poilsio pasirinkau legionieriaus gyvenimą. Jaučiau, kad dar turiu fizinių ir dvasinių jėgų.“

V. Jurkus sukirto rankomis su Maskvos „Lokomotiv“ klubo vadovais ir tapo „Žalgirio“ varžovu. „Lokomotiv“, priešingai nei „Žalgiryje“, vartininkams buvo skiriamas išskirtinis dėmesys. Jiems rengti buvo specialus treneris. Atsisakęs buto lietuvis įsikūrė klubo sporto bazėje, kurioje buvo puikios buities ir treniruočių sąlygos.

„Lokomotiv“ tapo lietuvių kolonija. Čia rungtyniavo visas „Žalgirio“ žvaigždynas: Robertas Fridrikas, Viačeslavas Sukristovas, Valdas Ivanauskas, Arminas Narbekovas, Arvydas Janonis. Žaidėjams bėgant į aikštę maskviečiai šaukdavo: „Žalgiris“ davaj“.

„Maskva man tapo tarpine stotele. Norėjau ištrūkti į Vakarus, pamatyti pasaulio, užsidirbti senatvei, nes mačiau, kaip buvę žalgiriečiai, praleidę gyvenimą aikštėse, senatvėje skursta.“ 1991 m. „Lokomotiv“ vadovai, atsidėkodami lietuviams už suteiktą pagalbą, gerą žaidimą, padėjo išvykti į užsienį: R. Fridrikas, A. Janonis, V. Ivanauskas ir A. Narbekovas atsidūrė Austrijoje, V. Sukristovas ir V. Jurkus – Izraelyje.

IZRAELIS. „Pakeliui į Izraelį sutiktas Minsko „Dinamo“ treneris Eduardas Malofejevas stebėjosi, ko aš lendu į tą pragarą, o ten jau žaidęs V. Sukristovas išpyškino: „Nebūtum vartininkas, nes vartininkams šio to truputį trūksta“, – šyptelėjo V. Jurkus.

Iš tiesų tuo metu Izraelis gyveno karo parengties režimu. Irakas buvo užgrobęs Kuveitą ir grasino susidorosiąs ir su Izraeliu. Izraeliečiai, baimindamiesi cheminės atakos, dieną naktį nesiskirdavo su dujokaukėmis, sukaukus sirenoms bėgdavo į slėptuves.

„Kai pirmą kartą iš viešbučio išbėgau į mankštą, – sako V. Jurkus, – praeiviai į mane žiūrėjo kaip į nesveiką. Įpratau prie pavojaus sirenų, gyvenimo būdo ir sėkmingai sužaidęs du futbolo sezonus grįžau į tėvynę.“

TRENERIS. „Sporto karjeros tašką padėjau ten, kur ją ir pradėjau, – tėviškėje, – sako V. Jurkus. – Atidaviau duoklę – pusantro sezono žaidžiau „Babrungo“ komandoje. Prieš tai 1993–1994 m. gyniau Vilniaus „Panerio“ vartus, kartą tapome šalies čempionato bronziniais prizininkais.

Trenerio darbas per daug neviliojo, bet gyventi reikėjo. Todėl septynerius metus treniravau įvairias Vilniaus futbolo komandas. Kelis kartus „Panerio“ ekipa buvo pakilusi iki prizininkų trejeto. Kurį laiką buvau pamirštas. Kai 2005 m. buvau pamalonintas – pakviestas dirbti į tuometę „Žalgirio“ A. Narbekovo futbolo mokyklą. Dėkingas Lietuvos futbolo federacijai, pakvietusiai treniruoti jaunimo rinktinės vartininkus.“

slasher
Pranešimai: 5344
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 13:13
Miestas: Kaunas

Re: Veteranai

2012 Bir 13 07:35

Geras straipsnis-interviu. Tuomet praktiškai nebūdavo info, kodėl dingdavo iš Žalgirio vienas ar kitas žaidėjas. Dabar visai įdomu būtų paskaitinėti ir kitų užmirštų žaidėjų istorijas. Bet matomai apie LT futbolą rašantys žurnalistai tiek užsivertę darbais nušviečiant dabartines LT futbolo aktualijas, kad nelieka laiko surasti tokius žaidėjus, kaip pvz. V.Kasparavičius, S.Jakubauskas, V.Rasiukas, Gražulis, S.Danisevičius , bei paimti iš jų interviu.

karys
Pranešimai: 9142
Užsiregistravo: 2010 Vas 24 08:59
Palaikoma komanda: Žalgiris

Re: Veteranai

2012 Bir 13 11:39

Geras straipsnis-interviu. Tuomet praktiškai nebūdavo info, kodėl dingdavo iš Žalgirio vienas ar kitas žaidėjas. Dabar visai įdomu būtų paskaitinėti ir kitų užmirštų žaidėjų istorijas. Bet matomai apie LT futbolą rašantys žurnalistai tiek užsivertę darbais nušviečiant dabartines LT futbolo aktualijas, kad nelieka laiko surasti tokius žaidėjus, kaip pvz. V.Kasparavičius, S.Jakubauskas, V.Rasiukas, Gražulis, S.Danisevičius , bei paimti iš jų interviu.
aga 100 proc, sutinku, kad bent apie tas aktualijas normaliau kas parašytu, na vienžo ačiū bent už tiek :)

...

Re: Veteranai

2012 Bir 13 11:47

Geras straipsnis-interviu. Tuomet praktiškai nebūdavo info, kodėl dingdavo iš Žalgirio vienas ar kitas žaidėjas. Dabar visai įdomu būtų paskaitinėti ir kitų užmirštų žaidėjų istorijas. Bet matomai apie LT futbolą rašantys žurnalistai tiek užsivertę darbais nušviečiant dabartines LT futbolo aktualijas, kad nelieka laiko surasti tokius žaidėjus, kaip pvz. V.Kasparavičius, S.Jakubauskas, V.Rasiukas, Gražulis, S.Danisevičius , bei paimti iš jų interviu.
Abejoju, ar tie žurnaliūgos iš viso žino šitas pavardes. :roll:

slasher
Pranešimai: 5344
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 13:13
Miestas: Kaunas

Re: Veteranai

2012 Bir 13 21:50

S.Baranauskas: žaidėjai neturi bijoti trenerio
Evaldas GELUMBAUSKAS, „Respublikos“ žurnalistas
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/s ... _trenerio/" onclick="window.open(this.href);return false;

Buvęs legendinio Vilniaus „Žalgirio“ žaidėjas Stasys Baranauskas prieš mėnesį atšventė 50 metų jubiliejų - ir papildė Lietuvos bedarbių gretas. Daugiau nei šešerius metus Vilniaus REO ekipą treniravęs futbolo specialistas gimimo dienos proga sulaukė neįprastos dovanos - pasiūlymo atsisveikinti su vyriausiojo trenerio pareigomis.Net ir praėjus daugiau nei mėnesiui po priverstinio pasitraukimo iš REO komandos S.Baranauskas vis dar neslepia nusivylimo tokiu klubo vadovų sprendimu. Nuo 2006 m. šią ekipą treniravęs futbolo specialistas su REO laimėjo Lietuvos futbolo III, II ir I lygų čempionatus, o šiais metais debiutavo aukščiausioje - Lietuvos futbolo A lygoje. Tiesa, debiutas A lygoje nebuvo ilgas. Gegužės 7 d. Vilniaus savivaldybėje S.Baranauskui 50-mečio proga buvo įteiktas III laipsnio medalis „Už nuopelnus Vilniaus sportui“, o kiek vėliau sulaukė žinios, kad darbas klube yra baigtas. Oficialiai S.Baranauską vyriausiojo trenerio poste pakeitė jo padėjėjas Viačeslavas Sukristovas, o trenerių kolektyvo konsultantu tapo Valdas Ivanauskas.

„Aš manau, kad po šešerių metų darbo su komanda, kurioje žaidė mėgėjai, su kuria iškopėme į A lygą, patekome į Lietuvos futbolo federacijos taurės pusfinalį, nusipelniau kitokio elgesio. Bent jau paaiškinimo, kas buvo blogai, kas netenkino. Aišku, galima sakyti, kad mane pakeitęs V.Ivanauskas padėjo komandai surinkti daugiau taškų ir pan. Bet kokių nors stebuklų ar didelių permainų jis nepadarė, tiesiog perėmė komandą, kurią aš ruošiau sezonui. Tik dabar, po pertraukos galėsime įsitikinti, ką naujo Valdas davė komandai“, - sakė S.Baranauskas.

- Kai prieš mėnesį tarėmės dėl interviu, sakėte, kad norite viską apmąstyti, nusiraminti. Ar prabėgus mėnesiui vis dar jaučiate kartėlį? - „Sporto žmonės“ paklausė S.BARANAUSKO.

- Pradėkime nuo to, kad šitą komandą aš kūriau nuo nulio. Šešerius metus dirbau vienas, buvau ir vyriausiasis treneris, ir padėjėjas, ir vadovas. Per tuos metus mes iš Vilniaus apskrities pirmenybių pakilome iki aukščiausiosios Lietuvos futbolo lygos. Beveik visą tą laiką komandoje žaidė paprasti futbolo mėgėjai. Tik pernai prie komandos prisijungė aukščiausio lygio futbolo ragavę Tomas Ražanauskas ir Mindaugas Grigalevičius. O iki tol pas mus žaidė tie futbolininkai, kurie kitiems paprasčiausiai nebuvo reikalingi. Ir su tokia komanda mes pakilome iki A lygos. Todėl man tikrai apmaudu, kad visas darbas buvo taip lengvai nubrauktas. Dar skaudžiau, kad apie tai, jog esu nebereikalingas, pasakė ne komandos vadovai, o mano asistentas V.Sukristovas. Kaip tyčia ši žinia sutapo su mano gimtadieniu, tad gavau tikrai įsimintiną dovanėlę.

Žmogiškas treneris


- Kalbama, kad jūs pernelyg gerai sutarėte su futbolininkais, esą komandoje trūko drausmės.

- Jei tarp žaidėjų ir trenerių yra pasitikėjimas, tada bus ir rezultatas. Visų pirma aš tuos žaidėjus pats kviečiau į komandą, per šešerius metus mes drauge nuėjome ilgą kelią, tad natūralu, kad mūsų santykiai buvo geri. Be to, man nepriimtina tokia poza, kai treneris šūkauja, rėkauja ir kitaip demonstruoja save. Per treniruotes aš net švilpuko nenaudoju, nes esu įsitikinęs, kad su kiekvienu žaidėju galima normaliai pasikalbėti, išsiaiškinti jo rūpesčius, bėdas. Jei žmogus naktį dirbo, tai natūralu, kad jis gal kiek kitaip treniruosis ir pan. Man atrodo, kad čia ir buvo mūsų komandos stiprybė - draugiškas, vieningas kolektyvas. O jei nebūtų komandoje drausmės, tai mes tikrai niekur nebūtume nuėję.

- Per futbolininko karjerą jums tikriausiai teko sutikti įvairiausių trenerių - ir diktatorių, ir demokratų?


- Taigi, kad ne. Taip sutapo, kad mano gyvenime buvo tik žmogiški treneriai, gal todėl ir aš toks pats. Kai žaidžiau „Žalgiryje“, šią komandą treniravo Benjaminas Zelkevičius ir kiek trumpiau - Algimantas Liubinskas. Su abiem treneriais santykiai buvo normalūs. Man gal didžiausią įtaką padarė B.Zelkevičius. Jo darbo rezultatai gana iškalbingi. Su juo „Žalgiris“ iškopė į SSRS aukščiausią lygą, iškovojo bronzos medalius, tapo universiados nugalėtojais. Tokių pergalių atsitiktinai neiškovosi. Jis mokėjo bendrauti su futbolininkais, niekada nešaukė, negąsdino. Nors į „Žalgirį“ patekau būdamas 18-os, bet niekada nebuvo taip, kad bijočiau treneriui kažką pasakyti, kalbėtis.

Įdomiausia, kad ir užsienio klubuose susidūriau su panašiais treneriais. Kai išvažiavau į Izraelį, patekau pas Avramą Grantą, vėliau treniravusį ir Londono „Chelsea“ ekipą, Austrijoje dirbau su buvusiu šios šalies rinktinės treneriu Ditmaru Konstantiniu (Dietmar Constantini). Su visais treneriais santykiai buvo gana šilti, netgi draugiški. Tų vadinamųjų diktatorių aš paprasčiausiai nesutikau, gal todėl man ir sunku suprasti, kaip galima šaukti ant žaidėjo ir pan. Tiek Izraelyje, tiek Austrijoje buvo tokia tradicija, kad po rungtynių treneriai ir žaidėjai eidavo kartu į kavinę, pasėdėdavo, pasikalbėdavo.

Todėl aš nemanau, kad geri trenerio ir žaidėjo santykiai yra blogybė. Man netgi nepatiktų, jei žaidėjai manęs bijotų. Tai sukuria nereikalingą įtampą, o dėl to geriau žaisti futbolininkai tikrai nepradės.

- Ar ryžtumėtės dar kartą pakartoti tokį eksperimentą ir vėl pradėti darbą su mėgėjų klubu?

- Kodėl gi ne? Tik reikėtų pasirinkti tinkamus žmones, bendražygius. Kita vertus, dabar jau turiu pakankamai patirties, manau, kad procesas neužtruktų. Kalbų visokių yra, noro taip pat yra, bet reikia rimtai viską apsvarstyti.

Į „Žalgirį“ - per Panevėžį

- Vilniaus „Žalgiryje“ žaisti pradėjote būdamas 18 metų. Koks buvo jūsų kelias į šią komandą?

- 1977-aisiais iš Kauno išvažiavau į Panevėžį, pradėjau lankyti sportinį internatą, o netrukus mane pakvietė Lietuvos čempionate žaidęs Panevėžio „Ekranas“. Panevėžyje baigiau mokyklą, sulaukęs kvietimo 1980 m. atvykau į Vilnių ir pradėjau žaisti „Žalgirio“ komandoje.

- Ar nebuvo baisoka 18-mečiui debiutuoti SSRS I lygos pirmenybėse?

- Labai gerą vyriško futbolo mokyklą išėjau „Ekrano“ komandoje. Tuo metu galiojo taisyklė, kad Lietuvos čempionate kiekvienoje komandoje turėjo žaisti bent du jaunesni nei 18 metų futbolininkai. Tai aš nuo 15 metų ir žaidžiau su vyrais. O Lietuvos čempionatas tuo metu buvo tikrai aukšto lygio, komandose žaidė pajėgūs futbolininkai, ragavę ir meistrų duonos.

- Kaip manote, kodėl per kelis dešimtmečius taip drastiškai pasikeitė Lietuvos futbolo padėtis? Dabar čempionate žaidžia vos 10 komandų, o ir toms neužtenka pajėgių žaidėjų.

- Reikia pažiūrėti, kas buvo daroma su futbolu prieš 10-15 metų. Buvo sugriauta senoji jaunųjų futbolininkų rengimo sistema, o naujos niekas nesukūrė. Tokiu būdu buvo prarastos kelios futbolininkų kartos. Kai žaidžiau „Žalgiryje“ futbolas Lietuvoje buvo labai populiarus, vaikai stovėdavo eilėse, kad patektų į sporto mokyklas. O vėliau futbolas neatlaikė konkurencijos su krepšiniu ir kitomis sporto šakomis. Manau, kad prie to prisidėjo ir įvairūs futbolą lydėję skandalai, ir apleistas infrastruktūros klausimas.

Paprasčiausias pavyzdys - dar mano laikais Vilniuje visi treniruodavosi greta „Žalgirio“ stadiono esančioje „Marakanoje“. Ant smėlio, purvo, dulkėse ir pan. Bet prieš 30 metų ir bendra žmonių gyvenimo kokybė buvo panaši. O vėliau ta gyvenimo kokybė gerėjo, bet vaikai ir toliau treniravosi „Marakanoje“. Nenuostabu, kad tėvai, tai matydami, mieliau renkasi „švaresnes“ sporto šakas - krepšinį, tenisą ir pan.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Veteranai

2012 Lie 08 20:41

Lietuvos futbolo pionieriai
http://www.sportas.info/naujienos/12694 ... eriai.html" onclick="window.open(this.href);return false;
Algirdas Klimkevičius
2012 m. liepos 8 d. 20:20

Laikraštis "Sportas": Mūsų šalies futbolo pradininkai buvo kariškiai, lakūnai, parašiutininkai, ekonomistai, diplomatai ir kitų sričių iškilios asmenybės

Paveikslėlis
Pirmoji futbolo komanda – 1911 m. Kaunas.

Paveikslėlis
plakatas

Lietuvos futbolas pernai ir šiemet vieną po kitos švenčia garbingas sukaktis. 1911 m. dienos šviesą išvydo žaidimų knyga, kurioje pirmą kartą supažindinama su futbolo žaidimu, 1911 m. rugsėjo 4 d. Kaune įvyko pirmosios futbolo rungtynės, o prieš devyniasdešimt metų – 1922 m. – startavo pirmasis Lietuvos čempionatas. Supažindiname su žmonėmis, kuriuos Lietuvos futbolo federacija savo išleistame plakate pavadino Lietuvos futbolo pionieriais.

Vincentas Petrauskas (1883-10-20–1934-03-31)

Gimė Kėdainių apskrityje. 1901 m. Estijos sostinėje Taline baigė gimnaziją, 1903 m. įstojo aspirantu į rusų 91-ąjį pėstininkų Dvinos (Dauguvos) pulką. Turėdamas majoro laipsnį, 1906 m. žiemą grįžo į Lietuvą. V. Petrauskas 1914 m. liepos 31 d. buvo pašauktas į kariuomenę, dalyvavo kautynėse. 1919 m. sausio 20 d. įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę.1922 m. liepą paskirtas Kauno geležinkelio stoties ir ruožo komendantu. 1929 m. perkeltas į Generalinio štabo valdybą. 1927 m. rugpjūčio 1 d. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Baigęs karo tarnybą V. Petrauskas ėmėsi tvarkyti užmiesčio autobusų linijų.

1919 m. V. Petrauskas buvo vienas pirmosios nepriklausomos Lietuvos sporto organizacijos – Lietuvos sporto lygos (LSL) – steigėjų. Be to, jis buvo vienas iniciatorių 1923 m. spalio 9 d. steigiant Lietuvos dviratininkų sąjungą (LDS), turėjusią ir Futbolo skyrių. 1933 m. liepą V. Petrauskas buvo išrinktas Kauno LDS pirmininku. Prieš tai buvo Sunkiosios atletikos sąjungos sunkumų vadovas, Taisyklingos medžioklės ir žūklės centro valdybos narys, vienas garsiausių Lietuvos medžiotojų.

Kapitonas Steponas Darius (Jucevičius-Darašius) (1886-01-08–1933-07-17)

S. Darius gimė kaime, netoli Tauragės, 1907 m. su šeima išvyko į JAV. Ten mokėsi vidurinėje, vėliau aukštesniojoje mokykloje inžinerijos. 1917 m. pasivadino Dariumi, sutrumpinęs antrąją tėvo Darašiaus pavardę. S. Darius karinį krikštą gavo kaip JAV kareivis Pirmojo pasaulinio karo metais Prancūzijoje. Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė apdovanojo jį V laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. 1920 m. S. Darius grįžęs į Lietuvą visa galva pasinėrė į sporto gyvenimą. Be to, S. Darius, pamiršęs JAV inžinerinius mokslus, pasuko gyvenimo ratą nauja kryptimi – 1920 m. lapkričio 15 d. įstojo į Kauno karo mokyklą, o 1922 m. nusprendė mokytis aviacijos, 1927 m. gegužės 1 d. pakeltas į kapitonus.

S. Dariui Lietuvos sporto istorijoje niekas neprilygsta – jis ne tik futbolo žaidėjas, neoficialus treneris, teisėjas, propagandininkas, bet ir kitų, tuo metu Lietuvoje dar tik gimstančių sporto šakų – krepšinio, beisbolo, ledo ritulio, greitojo čiuožimo, bokso – aktyvus dalyvis, pradininkas. S. Darius labiausiai išsiskyrė kaip futbolininkas: Lietuvos futbolo rinktinės narys (1923 ir 1924 m.), atstovaudamas LFLS tapo pirmųjų čempionatų nugalėtoju (1922, 1923). S. Darius daug pasidarbavo rengiant Lietuvos futbolo rinktinę pirmą kartą dalyvauti 1924 m. olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Nors jis buvo patvirtintas kaip pagrindinis rinktinės vartininkas, tačiau išvykti neteko – priežastys liko neįminta mįslė iki šiol. S. Darius – vienas Lietuvos futbolo lygos (LFL) kūrėjų (1923) ir jos vadovas (1924, 1926). Kartu su inžinieriumi K. Bulota parengė pirmojo stadiono Lietuvoje projektą ir jį įgyvendino (1925–1926) – dabar Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadionas.

1927 m. išvyko į JAV ir šešerius metus rengėsi istoriniam skrydžiui per Atlantą į Lietuvą. Siekis išgarsinti gimtąją šalį pasaulyje, iki tėvynės likus 650 km, baigėsi tragiškai.

Antanas Saunoris (1899–1970-04-30)

1923 m. Mažajai Lietuvai susijungus su Didžiąja, Klaipėdoje buvo dislokuotas kunigaikščio Butigeidžio 7-asis pulkas, kuriame tarnavo A. Saunoris.

Jo veikla suaktyvėjo 1925 m., kai A. Saunoris buvo išrinktas į pulko sporto komisiją ir pradėjo vadovauti futbolui. A. Saunoris ne tik žaidė, bet ir teisėjavo, 1925 m. įsteigė pirmąją Lietuvoje futbolo teisėjų kolegiją, pats buvo išrinktas jos vicepirmininku. 1926 m. kartu su leitenantu V. S. Karžinsku įkūrė vėliau išgarsėjusią Klaipėdos karinės įgulos ir krašto lietuvių sporto sąjungą (KSS). Buvo paskirtas pirmosios KSS komandos kapitonu. 1926 m. KSS pradėjusi dalyvauti šalies pirmenybėse iki 1939 m. net šešis kartus tapo Lietuvos čempione. 1930 m. A. Saunoris buvo išrinktas Klaipėdos krašto sporto sąjungos pirmininku, 1935–1937 m. – KSS vicepirmininku, 1936–1938 m. – Klaipėdos kamuolio žaidimų sąjungos, o 1938 m. ir Futbolo komiteto pirmininku. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, majoras A. Saunoris buvo perrengtas okupantų karine apranga, o 1941 m. žiemą išvežtas į Maskvą kelti karinės kvalifikacijos atsidūrė Norilsko akmens anglių kasyklose. 1948 m. grįžęs į Lietuvą vėl paniro į futbolą. Iš pradžių kaip eilinis futbolo teisėjas, vėliau kaip Respublikos futbolo teisėjų kolegijos, o 1952–1956 m. ir kaip Lietuvos futbolo sekcijos (dabar federacijos) pirmininkas. A. Saunoris užaugino du sūnus – Vytautą ir Algimantą. Vytautas tapo visų laikų vienu ryškiausių Lietuvos futbolininkų, Algimantas – stalo teniso žvaigžde.

Leonas Juozapaitis (1901-11-28–1980-08-11)

Iki 1920 m. L. Juozapaitis gyveno Vilniuje, mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Lenko Žiligovskio kariaunai okupavus Vilnių, persikėlė į Kauną. 1923 m. baigė karo mokyklą, nuo leitenanto pakilo iki kapitono, kuopos vado. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, iš Valkininkų vasaros poligono buvo ištremtas į Sibirą. 1956 m. grįžo į gimtinę.

L. Juozapaitis – 1922, 1923 m. Lietuvos futbolo čempionas (atstovaudamas LFLS). 1923–1924 m. keturis kartus žaidė Lietuvos rinktinėje kaip saugas, tą pačią poziciją užėmė ir dalyvaudamas olimpinėse žaidynėse Paryžiuje (1924). L. Juozapaitis – vienas pirmųjų futbolo teisėjų.

Pulkininkas Brunonas Štencelis (1892-05-27–1943-04-07)

Gimė Linksos dvare, Daugpilio apskr., Latvijoje. Studijavo teisę Petrapolio universitete. 1914 m. buvo pašauktas į rusų kariuomenę, baigė Povilo karo mokyklą Petrapolyje, atsidūręs fronte buvo sužeistas, tapo neįgalus. 1918 m. grįžo į Lietuvą, 1919 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1922 m. baigė aukštuosius karininkų kursus, 1925 m. pakeltas į pulkininkus. 1928 m. paskirtas aukštųjų karininkų kursų viršininko pavaduotoju. 1929 m. pasitraukė iš kariuomenės ir buvo paskirtas Vidaus reikalų ministerijos generaliniu sekretoriumi, vėliau – viceministru. 1940 m. suimtas, o 1941 m. NKVD nuteistas aštuoneriems metams, išvežtas į Vorkutą Komijoje. 1943 m. balandžio 7 d. žuvo lageryje. Apdovanotas III laipsnio Vyčio kryžiaus ir III laipsnio Gedimino ordinais.

1930 m. įkūrus Fiziško auklėjimo draugiją, B. Štencelis tapo jo pirmininku, 1932 m. – LSL vicepirmininku. Pasitraukus iš LFL vadovo pareigų S. Dariui, nauji vadovai keitėsi kasmet, bet futbolo vežimas vis vien braškėjo. 1931 m. pradėjus LFL vadovauti B. Štenceliui, futbolo reikalai gerokai pasitaisė – atsirado daugiau tvarkos Lietuvos pirmenybėse, geriau ėmė žaisti rinktinė.

Romualdas Marcinkus (1908-07-22–1944-03-29)

R. Marcinkus gimė Jurbarke, lietuvio ir lenkės šeimoje. 1927 m. baigęs vokiečių gimnaziją Kaune, įstojo į karo mokyklą ir 1929 m. ją baigęs gavo leitenanto laipsnį. Po to pasuko į aviaciją – iš pradžių buvo oro žvalgas, o 1936 m. jam suteiktas karo lakūno kapitono laipsnis.

R. Marcinkus brendo Kauno „Polonijos“ (lenkų), Vokiečių Kauno sporto klubo (KSK), LFLS ir „Kovo“ komandose. 1927 ir 1932 m. su LFLS tapo Lietuvos čempionu. 1927 m. 20-metis R. Marcinkus buvo pakviestas į Lietuvos futbolo rinktinę, tapo jos kapitonu. Rinktinės spalvas gynė net 41 kartą (1927–1938). 1932 m. LFL Centro komitetas rinktinės treneriu ryžosi skirti R. Marcinkų. Jo vadovaujama rinktinė žaidė 15 rungtynių, iš jų po ketverias laimėjo ir baigė lygiosiomis. Jis 13 kartų į aikštelę išbėgo kaip žaidžiantis treneris.

1938 m. R. Marcinkus pasuko į karo kovų sūkurį. Iš pradžių buvo prancūzų karo aviacijos karininkas, vėliau – anglų. Dalyvavo oro mūšiuose Europoje ir Afrikoje virš Lamanšo. 1942 m. patekęs į vokiečių nelaisvę ir kalėjęs kartu su kitais anglų aviatoriais, dalyvavo organizuojant pabėgimą iš karo belaisvių stovyklos. R. Marcinkus buvo vienas laimingųjų – iš 800 belaisvių laisvės vėjo įkvėpė tik 20. Vis dėlto vokiečiai greitai bėglius sugaudė ir sušaudė. R. Marcinkus palaidotas Poznanės sąjungininkų karių kapinėse. Lietuvio atminimas įamžintas užsienio muziejuose, rašytojo Paulo Brickhillo knygoje „Didysis pabėgimas“ ir pagal ją 1963 m. sukurtame Holivudo filme. 2004 m. Lietuvos žurnalistė Gražina Sviderskytė aprašė jį biografinėje knygoje „Uragano kapitonas“ (2004).

Stepas Garbačiauskas (1900-04-17–1983-08-03)

Gimė Rygoje, karas nubloškė į Maskvą. 1918 m. grįžo į Vilnių, perėjęs bolševikų ir lietuvių fronto liniją įsikūrė Kaune. Nuo eilinio tarnautojo iškilo iki diplomato.1928 m. – Argentinos konsulato sekretorius, nuo 1930 m. – Lietuvos generalinio konsulato Ciuriche (Šveicarija) sekretorius, nuo 1936 m. – vicekonsulas.

1919 m. liepos 13 d. S. Garbačiauskas su kitais bendraminčiais Kaune surengė pirmąją sporto šventę – lengvosios atletikos, teniso ir futbolo varžybas. Buvo ir vienas futbolo komandos žaidėjų, ir kapitonas, ir vadovas. 1920–1923 m. priklausė LFLS, 1924–1925 m. – KSK, 1925–1930 m. „Kovo“ sporto klubui. Žaisdamas šių klubų komandose 1922, 1923 ir 1926 m. tapo Lietuvos čempionu. Šešis kartus žaidė Lietuvos rinktinėje, buvo jos kapitonas, atstovaudamas rinktinei 1924 m. dalyvavo olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. S. Garbačiauskas – vienas iš LSL, LFLS, Futbolo lygos, teisėjų kolegijos steigėjų ir vadovų. Dirbdamas diplomatinį darbą 1931 m. organizavo Kauno rinktinės išvyką į Šveicariją. S. Garbačiauskas daug prisidėjo kuriant sportinį judėjimą kariuomenėje. 1921 m. parengė, o Kariuomenės generalinio štabo leidykla išleido pirmąjį nepriklausomoje Lietuvoje mokomąjį metodinį leidinį „Futbolas“. 1923 m. „Karių“ (sportininkų) kalendoriuje išspausdino didelius metodinius straipsnius „Futbolas“, „Krepšinis“, „Rankinis“, „Lengvoji atletika“, 1922 m. išleido pirmąjį sporto laikraštį „Lietuvos sportas“.

Valerijonas Balčiūnas (1904-11-27–1984-12-18)

Gimė Minske, palaidotas Floridoje (JAV). Sportininkas, sporto organizatorius visuomenininkas, ekonomistas. 1932 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą.

V. Balčiūnas su S. Dariumi ir V. Stašinsku (1935–1939 m. Lietuvos pasiuntinybės Belgijoje Briuselio konsulato sekretorius, nuo 1955 m. – konsulas Niujorke) 1923–1927 m. sudarė Lietuvos futbolo vartininkų elitą. 1924–1927 m. penkis kartus žaidė Lietuvos rinktinėje. Vienas iš Kauno Šančių „Kovo“ klubo steigėjų. Žaidė Lietuvos krepšinio rinktinėje, pasiekė tris lengvosios atletikos rekordus. V. Balčiūnas kartu su kitais bendraminčiais įsteigė LFL ir buvo laikinuoju jos pirmininku, sporto klubo „Kovas“ vicepirmininku. Išsiskyrė kaip vienas geriausių futbolo ir krepšinio teisėjų (turėjo FIFA ir FIBA kategorijas). 1926 m. buvo vienas iš Lietuvos futbolo teisėjų kolegijos (LFTK) steigėjų, 1933–1940 m. Kamuolio žaidimų sąjungos (KŽS), LFTK pirmininkas. 1936 m. paskirtas KŽS teisėjų kolegijos, spaudos ir propagandos komiteto vadu. 1939 m. išleido futbolo taisykles, 1938 m. – pirmosios tautinės olimpiados vyriausiasis teisėjas.

Juozas Eretas (1896-10-18–1984-03-19)

Profesorius, filosofijos daktaras, akademikas, visuomenės veikėjas dr. J. Eretas buvo Šveicarijos pilietis. Į Lietuvą atvyko 1919 m. vėlyvą rudenį Lietuvos Vyriausybės pakviestas ir 1922 m. priėmė Lietuvos pilietybę.

J. Eretas save vadino futbolininku. Po Pirmojo pasaulinio karo 1919–1920 m. Lietuvoje pradėjęs atgimti futbolas iš mirties taško pajudėjo 1921 metais. Impulsu tapo J. Ereto ir S. Garbačiausko surengtos trejos futbolo rungtynės tarp užsienio diplomatų ir LFLS komandų. Visas rungtynes laimėjo LFLS – 8:2, 3:2 ir 5:2. Per pirmąsias dvejas rungtynes susirinko 600–700 žiūrovų, o per trečiąsias – net 1 500. J. Eretas kartu su K. Dineika 1922 m. įkūrė Lietuvos gimnastikos ir sporto sąjungą (LGSFC), kuri 1939 m. tapo Lietuvos čempione.

Nikodemas Čerekas (1905-04-12–1965-04-22)

Gimė Kaune, baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją studijavo teisę ir ekonomiką Lietuvos universitete, tarnavo Finansų ministerijoje, 1933–1937 m. – laikraščio „Lietuvos sportas“ redaktorius.

Nuo 1922 m. Kauno LFLS narys. 1936 m. tapo Lietuvos futbolo čempionu. Atstovaudamas šalies rinktinei sužaidė 26 tarpvalstybines rungtynes. N. Čerekas nepamiršo ir krepšinio, žaidė LFLS I lygoje. Nuo 1925 m. – LFLS klubo sekretorius, nuo 1931 m. – pirmininkas ir Centro valdybos generalinis sekretorius, 1927–1929 m. – LFL Centro komiteto narys, 1933 m. – Teisėjų kolegijos Centro komiteto narys, nuo 1933 m. – Futbolo komiteto narys, KŽS sekretorius, futbolo (1936–1937, 1939–1940), 1933–1934 m. – KŽS Krepšinio komiteto, 1935 m. – Kūno kultūros rūmų įsteigto fondo sportininkams šelpti vadovas, 1936 m. – Akademinio sporto klubo (ASK) pirmininkas, 1937 m. – įsteigtos futbolo sekcijos vadovas. Baigęs sportininko karjerą treniravo ir vadovavo LFLS komandai, ėjo Lietuvos futbolo rinktinės vadovo pareigas, 1936 m. vadovavo Lietuvos studentų delegacijai, vykusiai į SELL žaidynes Suomijoje.

Sovietams okupavus Lietuvą 1940 m. gruodį buvo išrinktas Finansų biudžeto komisariato valstybės darbuotojų sporto klausimais vadovu. Artėjant antrajai SSRS okupacijai N. Čerekas pasitraukė į Vakarus. Atvykęs į JAV, tapo aktyviu sporto gyvenimo organizatoriumi.

Antanas Lingis (1905–1941-06-06)

Geriausias Lietuvos futbolo aušros rinktinės puolėjas. Rinktinėje debiutavo 1928 m. liepos 25-ąją Baltijos šalių turnyre Taline žaidžiant Lietuvai su Latvija. Rinktinei atstovavo 34 kartus, įmušė 13 įvarčių, tris kartus tapo Lietuvos futbolo čempionu – 1926 m. („Kovas“), 1932 m. (LFLS), 1934 m. (MSK). Iš jo technikos gudrybių, uoslės įvarčiams mušti mokėsi ne tik paaugliai, bet ir subrendę futbolininkai. Laisvoje Lietuvoje A. Lingis dirbo Kauno žemės ūkio banke tarnautoju, o užėjus okupantams – Vilniaus komunaliniame ūkyje. Mirė po sunkios ligos, sulaukęs vos 34 metų.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Veteranai

2012 Lie 08 21:20

Beje - filmas apie Marcinkų (yra istorinių futbolo žaidimo kadrų): http://vimeo.com/42022606" onclick="window.open(this.href);return false;

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Veteranai

2012 Lie 08 21:53

A.Lingis - futbolo snaiperis ir vartininkų siaubas
2011 liepos mėn. 10 d. 09:33:08
Algirdas Klimkevičius
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/s ... u_siaubas/" onclick="window.open(this.href);return false;

Paveikslėlis
Antanas Lingis buvo nesustabdomas futbolo aikštėje, bet gyvenime neišvengė psichologinių problemų

Paveikslėlis
Antanas Lingis (antroje eilėje antras iš kairės) 1932 metais su Kauno LFLS komanda iškovojo Lietuvos meisterių titulą

Visais laikais futbolo komandose išskirtinėmis figūromis buvo vartininkai, žaidimo organizatoriai - „dispečeriai“ ir rezultatyvūs vidurio puolėjai. Lietuva nuo seno garsėja vartininkais, kiek mažesnis kūrybingų vidurio saugų pasirinkimas, o ryškiau bendrame fone išsiskiriančius centro puolėjus galima būtų suskaičiuoti ant rankų pirštų. Legendinis praėjusio amžiaus pokario metų Vilniaus „Dinamo“ (vėliau „Spartako“) komandos puolėjas Vytautas Saunoris, 70-aisiais Vilniaus „Žalgiryje“ žibėjęs Eugenijus Riabovas, vienas geriausių visų laikų Lietuvos puolėjų Edgaras Jankauskas ir rezultatyviausias nacionalinės rinktinės futbolininkas Tomas Danilevičius.

Tačiau dar anksčiau, nepriklausomos Lietuvos laikais, savitu ir agresyviu žaidimu puolime pasižymėjo išskirtinio talento ir tragiško likimo futbolininkas Antanas Lingis. Rezultatyviausias tarpukario Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas gimė Kaune 1905 m. gruodžio 26 d. Šių metų birželio 6 d. sukako lygiai 70 metų nuo jo ankstyvos mirties. Geriausias tarpukario Lietuvos rinktinės ir klubinio futbolo puolėjas tris kartus tapo šalies meisteriu (čempionu): 1926 m. su Kauno „Kovo“ ekipa, 1932 m. Kauno LFLS (Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga) ir 1936 m. - Kauno MSK (Maisto sporto klubas) komandose. Lietuvos rinktinėje A.Lingis debiutavo 1928 m. liepos 25 d. Pabaltijo taurės turnyro rungtynėse su Latvija (0:3). Paskutinį kartą Lietuvos futbolo garbę gynė po dešimties metų - 1938 birželio 12 d. rungtynėse su Estija (0:2). Iš viso Lietuvos rinktinėje jis sužaidė 34 rungtynes ir įmušė 12 įvarčių. Pirmą kartą rinktinėje A.Lingis pasižymėjo 1930 m. rugpjūčio 15 d. per mačą su Estija, į estų vartus įmušė ir paskutinį - dvyliktą įvartį (1935 m. rugsėjo 18 d.). Tik 2007 m. T.Danilevičius pakeitė A.Lingį rezultatyviausių visų laikų rinktinės žaidėjų sąrašo viršūnėje.

Futbolo neišmušė net ir diržu

Apie pirmą A.Lingio pažintį su futbolu, žaidėjo karjeros pradžią galima spręsti iš kelių tarpukario Lietuvos spaudoje pasirodžiusių publikacijų. „Pirmąsias futbolo rungtynes pamačiau 1922 metais Kaune. Žaidė LFLS ir KSK (Kauno sporto klubas). Šios rungtynės man padarė didelį įspūdį, todėl parėjęs namo nusprendžiau tapti futbolininku. Savo „karjerą“ pradėjau vokiečių gimnazijos kieme, kur su kitais klasės draugais per pertraukas spardydavome sviedinį ir tarpusavyje pasidaliję į du „golus“. Po tokių mačų namo grįždavau suplyšusiomis kelnėmis, nuspardytais batais, purvinas ir mažai į žmogų panašus. Už tai nuo tėvų gaudavau ne tik barti, bet tekdavo ir diržo paragauti. Daugelį tai ir atbaidė nuo futbolo, o aš viską iškenčiau. Ir gimnazijos mokytojai mėgino drausti, neleisti futbolo. Galiausiai teko palikti gimnaziją, bet futbolo nemečiau“, - aiškino A.Lingis „Dienos naujienų“ puslapiuose.

Tėvai A.Lingį nuo futbolo mėgino nuvilioti ne tik jėga, bet ir gudrumu. Kai jis perėjo į trečią klasę, tėvai susiruošė nupirkti jam dviratį. Bet A.Lingis užsispyręs reikalavo, kad vietoj dviračio jam nupirktų tikrus futbolo batelius ir kamuolį. Galiausiai tėvai nusileido. „Man davė pinigų, o aš nuėjęs nusipirkau savo pirmuosius „bucus“. Jie tada kainavo 1500 ostmarkių“, - prisiminė A.Lingis.

Kelias į rinktinę

Su naujais „bucais“ gimnazijos kieme žaidžiantį Antaną ir pastebėjo KSK futbolininkai. 1923 metais A.Lingis sulaukė kvietimo žaisti antroje KSK komandoje. 18-metis vaikinas naujoje kompanijoje nesutriko. „Atvykęs į treniruotę, su naujais „bucais“ apstačiau bėgime p.Fersterio tuo laiku treniruotus KSK sprinterius. Tada Fersteris panoro iš manęs padaryti lengvaatletį, bet aš nesutikau. Man futbolas geriau patiko. Labai norėjau žaisti, ir visiškai nesvarbu kokioje pozicijoje“,- teigė A.Lingis. 1925 m. jaunasis puolėjas perėjo į LFLS komandą. Būtent šioje ekipoje jis ir iškilo į geriausiųjų šalies futbolininkų eiles, o 1927 m. Lietuvos rinkinės gretose žaidė neoficialiose rungtynėse su Latvija (3:6) ir įmušė vieną iš įvarčių. Būtent po šio mačo jis tapo nuolatiniu rinktinės pagrindinės sudėties žaidėju.

Tais laikais iš futbolo pragyventi buvo neįmanoma, tad A.Lingis dirbo Žemės ūkio banke. Tiesa, jo darbdaviai labai geranoriškai žvelgė į futbolą ir, suprasdami sporto svarbą, nevaržomai leido A.Lingiui sportuoti, atstovauti klubams bei Lietuvos rinktinei. Paties A.Lingio teigimu, jo sportinei karjerai didelės įtakos turėjo ir karinė tarnyba: „karinę prievolę atlikau Vilkaviškyje buvusiame 4-ajame artilerijos pulke. Iš tiesų jos net nepajutau, nes tuo metu visas pulkas gyveno tik futbolu. Pamenu, kad mes tada laimėjome kariuomenės futbolo pirmenybes“.

Nenuspėjama asmenybė

A.Lingis daugiau nei dešimtmetį buvo futbolo aistruolių dėmesio centre: vieni jį garbino už technišką žaidimą, įmuštus įvarčius, o kitus erzino jo karštas būdas, nesitvardymas. Per rungtynes varžovai A.Lingį labai atidžiai prižiūrėdavo, jį „saugodavo“ ne vienas, o keli priešininkai. Dažnai, nerasdami kitų būdų jį sustabdyti, varžovų gynėjai be ceremonijų, šiurkščiai prasižengdavo. Neretai A.Lingis į tokias pražangas atsakydavo fiziniais veiksmais. Tokie jo išsišokimai nedarė garbės ne tik jam, bet ir komandai nepadėdavo. Dėl karštakošiškumo jį ne kartą įspėjo ir komandos, ir rinktinės vadovai, bet tie įspėjimai A.Lingio natūros nepakeitė.

Apie jo nestabilią psichiką byloja ir šis faktas: 1932 m. gruodžio 12 dienos ryte A.Lingis pamėgino nusišauti, bet iš revolverio paleista kulka įstrigo kairiajame šone, per plauką nepasiekusi širdies. Nugabentas į ligoninę A.Lingis dvi dienas išbuvo be sąmonės. Pasveikęs į klausimą, kodėl žudėsi, atsakė paprastai: „nusibodo gyventi“.

Sveika gyvensena ir drausmė - įvarčių garantas

Vis dėlto Lietuvos futbolo istorijoje A.Lingis išliko kaip rezultatyvus, techniškas ir originalus puolėjas. Tiesa, jo paties teigimu, įvarčiai jam nebuvo svarbiausias žaidimo akcentas. „Jeigu kiti puolėjai taip netrokštų tos garbės, tai ir jie būtų įmušę, bet vis ta garbė. Ji atėmė mums ne vieną pergalę. Aš gi šiuo atveju esu išimtis - pats mušdavau tik tada, jei turėdavau gerą progą. Jei mano komandos draugas būdavo geresnėje padėtyje - perduodavau kamuolį. Be to, norint mušti įvarčius, reikia turėti ir šiek tiek laimės“, - konstatavo rezultatyviausias tarpukario Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas.

Geriausiais laikais A.Lingio prisibijojo visi vartininkai, vadino jį „pavojingiausiu vartininkų pabaisa“. Buvo akcentuojami jo kieti, staigūs ir tikslūs smūgiai, sugebėjimas kamuolį pasiųsti nepatogiame vartininkams aukštyje. To meto futbolo specialistų teigimu, A.Lingis puikiai valdė kamuolį, mokėjo žaisti tiek galva, tiek kojomis. Pasižymėdamas puikiais fiziniais duomenimis bei išskirtine technika, jis galėdavo aikštėje suklaidinti po kelis varžovų gynėjus. Kalbėdamas apie žaidimą, A.Lingis akcentavo sveikos gyvensenos ir treniruočių svarbą: „Nuo pat pirmųjų futbolo karjeros dienų aš nerūkau ir negeriu. Nuolat sistemingai treniruojuosi. Tiek žiemą, tiek vasarą palaikau savo sportinę formą. Be to, kiekvienose rungtynėse žaidžiu rimtai ir joms visuomet atsakingai pasiruošiu“.

Svajojo teisėjauti

Baigęs futbolininko karjerą A.Lingis neplanavo atsisveikinti su šiuo žaidimu. 1940 m. birželio mėn. jis išlaikė futbolo teisėjo egzaminus ir tapo LFTK (Lietuvos futbolo teisėjų komiteto) nariu. Okupuotoje Lietuvoje jis gyveno Vilniuje, paskutinėmis gyvenimo dienomis žaidė už eilinį sovietinį naujadarą - komunalinio ūkio profsąjungos komandą. A.Lingis mirė 1941 m. birželio 6 d. Vilniuje, pralaimėjęs paskutinę kovą su sunkia liga. Jam buvo vos 36 metai.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Sporto žmonės"

slasher
Pranešimai: 5344
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 13:13
Miestas: Kaunas

Re: Veteranai

2012 Spa 02 09:49

S.Danisevičius: „Rinktinė prasideda nuo vaikų
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/s ... nuo_vaiku/" onclick="window.open(this.href);return false;

Nesėkmingas Lietuvos nacionalinės futbolo rinktinės startas atrankos į 2014 metų pasaulio futbolo čempionatą varžybose apnuogino sistemines mūsų šalies futbolo bėdas. Futbolo ekspertai, kalbėdami apie primityvų ir lengvai nuspėjamą Lietuvos rinktinės žaidimą, konstatuoja, kad komandoje nėra ryškių asmenybių, galinčių organizuoti komandos žaidimą.

Dažniausiai nostalgiškų prisiminimų apie praeities futbolo laimėjimus herojais mūsų šalyje tampa legendinio Vilniaus „Žalgirio“ futbolininkai. Jaunesni futbolo mėgėjai dar prisimena žalgiriečius Arminą Narbekovą ar Valdą Ivanauską, šiek tiek vyresni - dažniausiai atkreipia dėmesį į Stanislovą Danisevičių.

1976-1986 m. Vilniaus „Žalgirio“ klube žaidęs S.Danisevičius savo laiku garsėjo kaip vienas techniškiausių ir kūrybingiausių Lietuvos futbolininkų. 1979 ir 1984 m. išrinktas geriausiu Lietuvos sportininku, su „Žalgiriu“ iš Sovietų Sąjungos antrosios lygos iškopęs į aukščiausią, S.Danisevičius iš komandos pasitraukė reikšmingiausių jos pergalių išvakarėse. Vėliau pažaidęs Klaipėdos „Atlanto“ ir Vilniaus „Panerio“ klubuose, futbolininko karjerą S.Danisevičius baigė 1992 m.

Prabėgus dviem dešimtmečiams buvęs futbolininkas vis dar nepamiršta futbolo.

Prieš kelias savaites 55-ą gimtadienį atšventęs S.Danisevičius pasidalijo savo mintimis su „Sporto žmonėmis“ apie dabartines Lietuvos futbolo realijas ir perspektyvas.

- Bendraujant su futbolo specialistais, buvusiais legendinio Vilniaus „Žalgirio“ treneriais ir futbolininkais, dažnai išgirsdavau, kad dabartinei Lietuvos futbolo rinktinei labiausiai trūksta tokio žaidėjo kaip Stanislovas Danisevičius. Ką jūs pats manote apie tai?
- Aš dar papildyčiau, kad rinktinei trūksta ne tik žaidimą kuriančio saugo, bet apskritai trūksta aukšto individualaus meistriškumo žaidėjų visose grandyse. Su esamais žaidėjais siekti aukštų tikslų, ar kalbėti apie patekimus į pasaulio ar Europos futbolo čempionatus yra nerealu. Ir, atvirai pasakius, kažkokių šviesesnių perspektyvų aš nematau. Šiandien Lietuvos futbolo rinktinė netgi neturi konkretaus žaidėjų branduolio, kiekvieną kartą komanda buriama tarsi iš naujo, iš skirtingų žaidėjų, jos žaidime nesimato jokio braižo ir minties. Ir tai tikrai nėra kokia nors nauja tendencija. Šis procesas tęsiasi jau ilgai, o galo jam dar nematyti.

- Tačiau per paskutinius kelis atrankos ciklus rinktinėje lyg ir susiformavo tam tikras žaidėjų branduolys: vartininkas Žydrūnas Karčemarskas, gynėjas Marius Stankevičius, saugai Deividas Šemberas, broliai Edgaras ir Deividas Česnauskiai, puolėjas Tomas Danilevičius. Šie futbolininkai nacionalinėje ekipoje kartu žaidžia jau ne vienus metus.
- Taip, bet ar su šiais žaidėjais rinktinė pasiekė kokių nors rezultatus? Futbolininkų gal ir yra, bet pagrindinio komandos stuburo nėra. Turi būti aiškus lyderis vidurio gynėjų pozicijoje, pajėgus gynybines funkcijas atliekančio vidurio saugas ir atakuojantis vidurio saugas arba puolėjas. Aplink tokius žaidėjus ir turėtų būti lipdoma komanda, kuriamas jos žaidimas. O dabar rinktinėje tokių aiškių lyderių nėra.

- Tada kyla natūralus klausimas - kodėl prieš 20-30 metų Lietuvoje turėjome tokius futbolininkus kaip Arminas Narbekovas, Valdas Ivanauskas, Viačeslavas Sukristovas, Arvydas Janonis, Sigitas Jakubauskas, jūs ir kiti, o dabar jų nebėra? Kas nutiko?

- Viskas prasideda nuo vaikų futbolo. Tie jūsų išvardyti futbolininkai nenukrito iš dangaus, su jais buvo tikslingai, nuosekliai ir svarbiausia - kompetentingai dirbama nuo mažų dienų. Tuo metu dirbo puikūs, aukštos kvalifikacijos treneriai, tikri savo darbo fanatikai. To paties Vilniaus „Žalgirio“ pakilimas prasidėjo nuo šiandien mažai kam žinomo trenerio Algirdo Klimkevičiaus. Jis treniravo „Žalgirį“ 1974-1976 m. ir buvo vienas iš pirmųjų, kuris pradėjo komandai ruošti potencialius žaidėjus.

Aš į jo akiratį patekau dar besimokydamas 9-oje klasėje. Tikrai nebuvau toks vienas, jis rinko jaunus futbolininkus iš visos Lietuvos ir geriausius vasarą kviesdavo į „Žalgirio“ treniruočių stovyklas. Jų metu A.Klimkevičius smulkiai surašydavo kiekvieno futbolininko stipriąsias ir silpnąsias vietas, parengdavo išsamius planus, kad galėtume dirbti individualiai ir tobulinti savo žaidimą. Tai darydavome jau grįžę į savo miestus, savo komandose. Šiandien iš viso nematyti tokio darbo su jaunimu apraiškų. Pažiūrėkite, kokie specialistai dabar vadovauja Lietuvos jaunimo rinktinėms, kaip jie dirba? Pamatysite, kad tai yra tik Kauno Nacionalinės futbolo akademijos atstovai. Bet talentingo jaunimo yra ne tik Kaune. Jų yra visoje Lietuvoje.

Bet tai tik viena vaikų futbolo bėda. Kita - tai turima futbolo infrastruktūra. Su nedidelėmis išimtimis galima sakyti, kad mes taip ir likome 8-9 dešimtmečių lygyje. Neturime normalių aikščių, kad ne tik būtų galima kamuolį spardyti, bet ir persirengti, nusiprausti po treniruotės. Tokiomis sąlygomis tėvai savo atžalas mieliau leidžia į krepšinį ar į kitą sporto šaką. Su tokiu vaikų futbolu, koks jis yra dabar, mes niekada ir neturėsime geros rinktinės. Manau, kad tai yra visos Lietuvos futbolo federacijos, visų buvusių ir esamų jo vadovų kaltė, kad per dvidešimt metų dėl vaikų futbolo nieko nebuvo padaryta, netgi atvirkščiai, jam buvo atvirai kenkiama.

- Kritikuojate Nacionalinę futbolo akademiją, bet ji juk tik atkartoja sovietmečiu Lietuvoje sėkmingai veikusio Panevėžio sporto internato modelį.
- Man internate sportuoti neteko. Aš lankiau Panevėžio sporto mokyklą, pas puikų vaikų trenerį, kuris mokėjo ne tik kalbėti, bet ir galėjo pats parodyti kiekvieną judesį su kamuoliu. Tai pats geriausias vaikų trenerio pavyzdys. Dabar yra vadinamųjų vaikų trenerių, kurie nemoka dorai net ir kamuolio varytis, o tada Lietuvoje buvo daug trenerių, kurie futbolą išmanė ne tik teoriškai, bet ir praktiškai.

- Kita vertus, dabar madinga kurti futbolo akademijas, mokyklas, būrelius. Bent jau Vilniuje vaikams tikrai yra kur ir pas ką žaisti futbolą.
- Vyksta chaotiškas procesas, federacija nesugebėjo sukurti efektyviai veikiančios sistemos. Reikia, kad vaikai nuo mažumės dalyvautų varžybose, siektų tam tikrų tikslų, o ne tik stumdytųsi „Sportimos“ arenos aikštėje, kuria dalijasi bent penkios futbolo akademijos.

- Bet juk jūsų laikais nebuvo ir tos pačios „Sportimos“, o talentingų vaikų trūkumo nesijautė.
- Žinote, sovietmečiu gimę ir augę žmonės kitaip žiūrėjo į gyvenimą nei šiuolaikinis jaunimas. Norėjosi užsikabinti už gyvenimo, o futbolas galėjo suteikti tokią galimybę. Prasimušti į „Žalgirį“, žaisti šioje komandoje - štai didžiausia to meto svajonė. Aš į Vilnių persikėliau 1975 m., o pirmas rungtynes sužaidžiau dar po metų, kai „Žalgiris“ dar žaidė Sovietų Sąjungos antroje lygoje. Kai 1983 m. debiutavome aukščiausioje lygoje, turėjome subrendusią ir labai įdomią komandą. Žaidėme, kaip tada sakydavo, lietuvišką futbolą, kuris patiko ne tik mums, bet ir visiems futbolo mėgėjams.

- O kuo tas lietuviškas futbolas buvo ypatingas?
- Galima pasakyti, kad žaidėme protingą ir gerai subalansuotą futbolą. Visi „Žalgirio“ futbolininkai mokėjo ir gintis, ir pulti, o svarbiausia - žaidė ne po vieną, o kaip komanda. Mūsų žaidimas buvo grindžiamas kamuolio kontrole, tiksliais perdavimais. Mes net išvykoje sugebėdavo kontroliuoti kamuolį, atlikdavome po 20-25 tikslius perdavimus. O dabar pamėginkite prisiminti, kiek perdavimų neprarasdama kamuolio atlieka Lietuvos futbolo rinktinė? Štai jums ir skirtumas. Gal mums trūko ryškių atakuojančių žaidėjų, bet puikiai darbavosi saugai, o aukšti „Žalgirio“ gynėjai - Valdas Kasparavičius, Kęstas Latoža - buvo standartinių padėčių asai, pelnę ne vieną įvartį ir po kampinių, ar baudos smūgių. Tačiau galiausiai ta auksinė Lietuvos futbolo ir „Žalgirio“ era baigėsi. Kai karjerą baigė A.Narbekovas, V.Ivanauskas, jų pamainos Lietuvoje taip ir neatsirado. Kodėl? Nes federacija visiškai apleido vaikų futbolo ūkį. Užmigome ant laurų ir net nepajutome, kaip Lietuvoje prasidėjo katastrofiškas futbolo nuosmukis. Taip pastaruosius dvidešimt metų ir smunkame į bedugnę.

- Minėjote, kad dabartinės Lietuvos futbolo rinktinės perspektyvos yra ne pačios geriausios. Pastaraisiais metais daug kalbama apie neišvengiamą kartų kaitą rinktinėje. Ar matote, kas galėtų pakeisti dabartinius rinktinės senbuvius?
- Jei tie futbolininkai kur nors ir yra, tai tikriausiai tik darželyje. Neabejoju, kad būsimi rinktinės žaidėjai kur nors auga, bet su jais reikia atitinkamai dirbti, kad jie gautų tokias futbolo pamokas, kurios leistų jiems tobulėti ir kaip futbolininkams, ir kaip asmenybėms. Jau minėjau, ir dar kartą pakartosiu - būtina sukurti bendrą vaikų futbolo sistemą, jungiančią visus dabar veikiančius vaikų futbolo klubus, mokyklas, akademijas. Būtina, kad visos šios grupės dalyvautų čempionatuose, bet tai padaryti neturint tinkamos futbolo bazės yra neįmanoma.

- Bet juk ir dabar Lietuvoje vyksta vaikų, jaunučių, jaunių futbolo čempionatai.
- Jie vyksta jau bent penkiasdešimt metų. Tik anksčiau tų čempionatų lygis buvo aukštesnis, o dabar - žemesnis. Kai nėra bendros sistemos, nėra ir progreso.

slasher
Pranešimai: 5344
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 13:13
Miestas: Kaunas

Re: Veteranai

2012 Spa 02 10:17

Geras žaidėjas ir dar dabar smegenų pakankamai turi, aiškiai mintį vynioja ir negali nesutikti su jo nuomone.

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11746
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Veteranai

2012 Spa 02 11:13

Aš tik vieno iki galo nesuprantu - kodėl jis susidėjo su Тurskiais & Co..

...

Re: Veteranai

2012 Spa 02 11:38

Aš tik vieno iki galo nesuprantu - kodėl jis susidėjo su Тurskiais & Co..
Naiviai tikėjo, kad naujieji gudai paauksuos jam delniuką. Pervertino šituos geradėjus ir tiek. :twisted:

slasher
Pranešimai: 5344
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 13:13
Miestas: Kaunas

Re: Veteranai

2012 Spa 02 12:29

o gal kas pamena priežastis, kodėl jis taip staiga iš Žalgirio dingo?

Grįžti į