Į gimtąjį Alytų baigęs karjerą grįžęs Karčemarskas mėgaujasi gyvenimu: muša įvarčius, žvejoja ir ilsisi nuo futbolo
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... uo-futbolo
Galima ilgai ir nuobodžiai ginčytis, kas yra geriausias visų laikų Lietuvos rinktinės vartininkas, mat jų visada turėjome solidžių ir aukštos klasės, tačiau plika statistika rodo, kad daugiausia kartų rinktinės vartus saugojo alytiškis Žydrūnas Karčemarskas. Trečiadienio vakarą gimtajame Alytaus stadione jis simbolinėmis rungtynėmis atsisveikins su profesionaliu futbolu, kuriam atidavė kone du savo gyvenimo dešimtmečius.
10 metų ir 66 rungtynės rinktinėje, 19 sezonų klubiniame profesionaliame futbole, iš kurių tik du praleisti gimtojoje Lietuvoje. 2002 metais vos 18-metis Ž. Karčemarskas paliko Vilniaus „Žalgirį“ ir išvyko į Maskvą, vėliau jo karjera pasuko į Turkiją, ten pernai ir baigėsi. Šiuo metu Ž. Karčemarskas gyventi su šeima sugrįžo į gimtąjį Alytų, čia su žmona augina du vaikus (3 ir 5 metų), ilsisi nuo futbolo ir tiesiog, kaip pats sako, mėgaujasi gyvenimu.
Nors pirmojo Ž. Karčemarsko klubo Alytaus „Dainavos“ prezidentas Žydrūnas Lukošiūnas ir bandė įkalbėti gerą draugą prisidėti prie I lygoje rungtyniaujančios komandos, dabar jau buvęs vartininkas tokius prašymus veja šalin. Tokiam patyrusiam vartininkui greičiausiai iškart vieta atsirastų ir bet kuriame A lygos klube, jei tik pats Ž. Karčemarskas to norėtų.
„Kad žaistum profesionaliai, reikia tam skirti daug dėmesio, o tam jau skyriau užsienyje pakankamai. Įvykdžiau kontraktą iki pabaigos, pažaidžiau ir Pirmoje lygoje, visada stengiausi. Man jau buvo atsibodę, norėjosi pailsėti, nesvarsčiau grįžęs į Lietuvą žaisti. Du maži vaikai, jiems daugiau dėmesio jau norisi skirti. Kad užsiimtum profesionaliai, turi skirti pakankamai dėmesio. Į kiekvieną dalyką reikia žiūrėti rimtai. Gali ateiti ir stoti į vartus vien dėl to, kad kažkur esi žaidęs, bet aš už tai, kad yra jaunesnių, kuriems reikia leisti siekti. Smagumui aš pažaidžiu už Alytaus veteranus. Eiti į „Dainavą“ reikia rimtai, turi būti atsakingas, turėsi būti pavyzdys, o ne „ateinu ar neateinu“, – apie sprendimą nebežaisti profesionalaus futbolo gimtinėje sako pašnekovas.
Ž. Karčemarsko karjerą klubuose galima vadinti kiek neįprasta. Retai nutinka, kad legionieriai savo komandose žaistų ilgus metus, bet Karče dažnai vadinamo vartų sargo CV klubų gausa tikrai nėra įspūdingas. Po vieną profesionalų sezoną „Dainavoje“ ir „Žalgiryje“, o tada – 8 metai Maskvos „Dinamo“ gretose, 6 metai – „Gaziantepspor“ ekipoje ir paskutiniai treji – „Osmanlispor“ klube.
Turkijoje jam patiko viskas – tiek puikios sąlygos, tiek solidus uždarbis, puikus oras, šalis. Apsipratęs ir pramokęs turkiškai Ž. Karčemarskas galiausiai šioje šalyje sužaidė net 9 sezonus, kurių paskutinis jau praėjo antrajame pagal pajėgumą šalies divizione su „Osmanlispor“ klubu.
Ar Turkijoje lietuvis buvo žvaigždė? „Ne tiek žvaigždė, tiesiog susidomėjimas yra kitoks. Niekada nei Lietuvoje, nei kur kitur nesijaučiau žvaigžde, dariau, ką moku, ir tiek. Kas domisi futbolu, atpažįsta ir tiek. Turkijoje futbolas yra labai svarbus, žmonės domisi aukščiausiąja lyga, kiekviena naujiena ten sutinkama su didžiuliu susidomėjimu“, – sako jis.
Pats Žydrūnas žaisdamas Turkijoje ir stebėjo tik vietos čempionatą. Gali pasirodyti keista, bet vartų sargas nėra didelis futbolo „žiūrėtojas“, neseka nei Čempionų lygos rungtynių, nei pasaulio čempionatų: „Žaidžiau Rusijoje – žiūrėjau rusų lygą, Turkijoje – Turkijos lygą. Aš gal paskutinio pasaulio čempionato nė vieno mačo nematęs. Nežinau, kodėl. Nesakysiu, kad neįdomu, jei netyčia įsijungiu – pažiūriu. Bet nėra taip, kad turiu grįžti į namus iki 19 val., nes bus futbolas.“
O paklausęs apie įsimintiniausias sužaistas rungtynes ar didžiausias aikštėje sutiktas žvaigždes supranti, kodėl Ž. Karčemarskas nežiūri futbolo, – jam visada svarbiausias buvo savo žaidimas.
„Kažkaip aš nefiksuodavau tokių dalykų (įspūdingų rungtynių), gerai sužaidi – lauki kitų rungtynių, blogai – nori pamiršti. Didelių pasiekimų nebuvo, žiūriu aš į vidurį, viskas gerai sekėsi, išbuvau rinktinėje dešimt metų, viskas buvo gerai. Matydavai žvaigždes atvažiavusias, bet koncentruojiesi į savo žaidimą, ką tau treneriai sako. Aš visada žiūrėjau į savo žaidimą, ar žaidi prieš Farerų salas, ar prieš ispanus, pirmiausia žiūri į save. Motyvacijos man niekada netrūko, rinktinė tokia, kur varžovų silpnų niekada nebuvo, klubuose irgi visada žaidžiau tuose, kurie antrame plane, tad motyvacijos niekada netrūko, visada turi būti pasiruošęs, nes jeigu tik kažko „nedadirbai“, žinai, kad būsi nubaustas“, – teigia Ž. Karčemarskas.
Vaikystėje futbolą pas trenerį Petrą Simonavičių pradėjęs lankyti Ž. Karčemarskas į vartus stojo ne iš karto. Atėjo jis į futbolą paskui trejais metais vyresnį brolį, vėliau jau sportavo su dvejais metais vyresniais, kurie, kaip pasakoja Žydrūnas, į vartus tiesiog pastatė mažiausią ir jauniausią. Bet galutinai tarp virpstų Ž. Karčemarskas atsistojo 15-os.
Alytiškis sako, jog niekada net negalvojo, kad baigęs futbolininko karjerą jis liks užsienyje, visada norėjo grįžti ne tik į Lietuvą, bet ir į gimtąjį miestą.
Čia gyvenimu besimėgaujantis buvęs vartininkas leidžia laiką su draugais, šeima, vaikais, žvejoja, pažaidžia futbolą ir su veteranais, o trečiadienį oficialiai užbaigs savo karjerą simbolinėmis rungtynėmis tarp „Dainavos“ ir Lietuvos futbolo legendų. Vieną kėlinį Žydrūnas turėtų žaisti „Dainavos“, kitą – legendų sudėtyje, tiesa, neaišku, ar visas 90 minučių jis bus vartininku.