R. Breu – apie žaidėjo karjerą, jaunystės idealus ir pradžią techninėje futbolo pusėje
https://lff.lt/news/13823/r-breu-apie-z ... lo-puseje/
Reinholdas Breu jau pusmetį dirba Lietuvos futbolo federacijos techniniu direktoriumi, o taip pat neseniai buvo paskirtas ir nacionalinės vyrų rinktinės treneriu.
Jau prieš kurį laiką LFF.lt galėjote rasti R. Breu pasakojimą apie dešimt metų trukusį jo etapą Liuksemburge, o antroje pokalbio dalyje kviečiame susipažinti su jo kelione profesionaliame futbole bei perėjimą prie techninės futbolo pusės.
Pradėjęs savo pasakojimą, vokietis teigė, kad pats užsiimti futbolu pradėjo būdamas septynerių.
„Pradėjau žaisti futbolą kai man buvo septyneri, mažame Bavarijos kaimelyje. Mano visa šeima, dėdė, tėtis, buvo futbolo žmonės, visi jie žaidė futbolą. Turėjome nedidelį klubą, kartą per savaitę žaisdavome prieš savo varžovus, bet futbolą žaisdavau kasdien su savo draugais, taip atrodė mano karjera iki kol man sukako 14 metų. Tada pradėjau žaisti rimtesnį futbolą, kai prisijungiau prie profesionalaus futbolo akademijos Miunchene. Iš esmės futbolą žaisti išmokau pats, neturėjau trenerio, tuo metu neturėjome gerų trenerių, tokia buvo situacija, kuri yra visiškai kitokia dabar. Kiekvieną savaitgalį žiūrėdavau savo tėčio ir dėdės rungtynes, mano dėdė Alfredas buvo puolėjas, norėjau būti toks, kaip jis, nes jis buvo labai greitas, gerai žaidė vienas prieš vieną“, – dėstė pašnekovas.
Jis taip pat išskyrė savo idealus, kuriuos labiausiai mėgo stebėti augdamas. „Kai buvau jaunas, labiau žavėdavausi Rudi Volleriu, tuo metu jis buvo tobulas puolėjas, norėjau būti kaip jis, nes jis buvo tobulas atakų užbaigėjas. Visada mėgau žaidėjus, kaip Marco van Bastenas, tokius žaidėjus, pats žaidžiau puolėju, norėjau mušti įvarčius, tad stebėjau šiuos žaidėjus ir mąsčiau, ko galiu iš jų išmokti“, – mintimis dalinosi specialistas iš Vokietijos.
Žaidėjui augant, jo tėvynės rinktinė iškovojo du svarbius titulus – 1990-ųjų pasaulio čempionų bei 1996-ųjų Europos čempionų taures. R. Breu teigimu, jam svarbesnis buvo būtent pirmasis, tačiau Europos čempionate jis džiaugėsi triumfu trenerio, kuris ne sykį geru žodžiu buvo užtaręs ir Lietuvoje dabar dirbantį specialistą.
„Tuo metu (1996-ųjų vasarą – red.) persikėlinėjau iš Kelno rungtyniauti į Austriją, man 1996-ųjų pergalė nebuvo labai didelis dalykas, daugiau reiškė 1990-ųjų pasaulio čempionatas, niekada tos akimirkos nepamiršiu. Visgi džiaugiausi dėl trenerio Berti Vogtso, su kuriuo Vokietija laimėjo 1996-ųjų čempionatą, nes jis buvo treneris, kuris, kai man buvo 16 metų, pasakė, kad aš galiu būti nacionalinės rinktinės žaidėjas. Jis buvo tokios ekspertų grupės narys Duisburge, jis yra labai geras žmogus ir geras treneris, nes jis padėjo sudėlioti Vokietijos jaunimo futbolo strategiją“, – su šypsena pasakojo R. Breu.
Būtent Austrija buvo vienintelė jo karjeros stotelė užsienyje, kai jis pusantrų metų praėjusio amžiaus pabaigoje atstovavo legendiniam šalies klubui Vienos „Austria“. Už šį perėjimą jis teigė iki pat dar esąs dėkingas ir vienam žinomam savo bičiuliui.
„Turiu pasakyti, kad tai buvo puikus mano karjeros laikas. Kelne turėjau gerą kolegą Toni Polsterį (Austrijos futbolininkas, sužaidęs beveik 100 rungtynių ir šalies rinktinėje – red.), kuris buvo vienas geriausių Austrijos puolėjų, turėjo puikią karjerą. Jis paskambino komandos atstovams, pranešė apie mane, tas skambutis man buvo svarbus, nes tada gavau pasiūlymą atvykti į komandą ir ten pasirašiau ketverių metų sutartį. Ten laikas buvo labai geras. Žmonių mentalitetas, ypač austrų ir bavarų, yra labai panašus, tai yra viena kultūra. Austrai yra kiek ramesni, tai gal ir yra skirtumas, visi sako, kad austrų lyga nėra tokia rimta, bet tai nėra teisybė, kokybė yra labai gera ir tai matosi – keturios austrų komandos žaidžia tarptautininiuose turnyruose, futbolas Austrijoje ir Vokietijoje, taip pat ir Šveicarijoje, yra labai panašus“, – dėstė dabartinis LFF techninis direktorius.
Žaidėjo karjera ėjo į pabaigą, R. Breu neišvengė ir traumų, tad palaipsniui, dar žaisdamas, jis pradėjo dėlioti kitus savo karjeros žingsnius. Dar iki karjeros pabaigos žinojo, kad norės sieti savo gyvenimą su treniravimu.
„Tuo metu žaidžiau „Burghausen“ komandai, tai buvo mano paskutinė karjeros stotelė. Miestas nebuvo didelis, bet klubas – buvo, nes už jo stovėjo didelė kompanija, investuotojai. Pakilome iš trečios lygos į antrą, dar turėjau vienerius metus galiojantį kontraktą, bet buvo laikas atsisveikinti su futbolu, nes pajaučiau, kad tai nebėra mano futbolas, pajaučiau, kad futbolas keičiasi. Galima pamatyti, kad kas 6,7,8 metus pamatai, kad futbolas keičiasi, ir tada tai pajaučiau, kad tai nėra mano futbolas, kad aš nebesu tinkamas žaidėjas ateičiai. Taip pat ir mano kūnas pasakė, kad jau yra pavargęs.
Dar prieš ketverius metus pradėjau laikyti trenerio licenciją, pradėjau studijas universitete, žinojau, kad noriu būti treneriu, tuomet niekad nepagalvodavau, kad galiu norėti būti techniniu direktoriumi. Pirma norėjau būti geru treneriu, nes tai buvo mano aistra, norėjau būti futbolo dalimi, dėl to man nebuvo sunku nustoti žaisti futbolą. Ketverius metus prieš karjeros pabaigą pradėjau laikytis licencijas, žaisdamas tokiame lygyje gali pradėti nuo B ar C licencijos, aš asmeniškai pradėjau nuo C licencijos, nes norėjau išmokti tai daryti, o kai nori būti geras treneris, tau yra būtinos žinios, dėl to, jei nori būti techniniu direktoriumi, turi tai studijuoti, negali sugalvojęs tiesiog pasakyti, kad nuo rytojaus būsiu techninis direktorius. Taip pat reikia ir patirties, galvoje turėjau aiškią idėją, ką noriu daryti“, – apie karjeros pokyčius pasakojo vokietis.
Praėjus porai metų nuo žaidėjo karjeros pabaigos jis prisijungė prie „Jahn Ragensburg“ klubo, kur vadovavo antrai komandai, o taip pat – dirbo ir akademijos vadovu.
„Buvau regioninis treneris, dirbau Bavarijoje, turėjau šiek tiek patirties dirbant su jaunais žaidėjais, todėl gavau kvietimą tapti „Ragensburg“ klubo jaunimo komandos treneriu. Komanda buvo nebloga, turėjo talentingų žaidėjų ir ten gavau pasiūlymą pasirašyti pirmą sutartį kaip profesionalus treneris. Kitame sezone jau žaidėme trečiame divizione, gavau pasiūlymą ne tik treniruoti jaunimo komandą, bet ir būti atsakingu už visą jaunimo ugdymo programą klube. Man tai buvo pirmas žingsnis sporto vadyboje, pradėjau dirbti be jokių žinių. „Ant popieriaus“ buvau sporto vadybininkas ir visko mokiausi dirbdamas. Buvo puikus ir intensyvus laikas bei puiki mokykla man“, – dėstė R. Breu.
Mokymasis dirbant – procesas, kuriame neįmanoma išvengti ir klaidų. Visgi, kaip pasakojo pašnekovas, jis į tai niekada daug dėmesio nekreipė. „Visada savimi pasitikėdavau, niekada negalvodavau apie klaidas. Kai daug visko darai, neišvengiamai padarysi ir klaidų, reikia mokytis daryti mažiau klaidų. Aš visada buvau sąžiningas ir atviras, akademijos auklėtinių tėvams sakiau – taip, esu naujas žmogus, neturiu daug žinių, tačiau pradėkime kartu, noriu būti jūsų komandos dalis ir tai buvo gera pradžia. Kai esi atviras, visi su tavimi elgsis gražiai ir dėl to man nekilo jokių bėdų“, – sakė R. Breu.
Jo etapas komandoje baigėsi 2008-aisiais, o jau po kelių mėnesių jis persikėlė į Tryro miestą – čia jis praleido porą sezonų savo karjeros saulėlydyje atstovaudamas vietos „Eintracht“ komandai, o prisijungęs antrą sykį – taip pat treniravo antrą klubo komandą bei vadovavo jaunimo ugdymo sistemai.
„Pats žaidžiau Tryro mieste, ten sutikau savo žmoną, tai buvo labai tradicinis klubas, netoli Liuksemburgo. Ten žaidžiau porą sezonų, tai yra seniausias Vokietijos miestas. Po penkerių metų „Regensburg“ klube turėjau keletą pasiūlymų, tačiau jie nebuvo labai įdomūs. Man nepatinka tokie tobuli projektai, kaip, tarkime, Miuncheno „Bayern“, kur nėra jokio iššūkio, nėra taip įdomu.
Tryro komanda žaidė antroje lygoje, buvo nukritusi iki ketvirtos ir tai buvo puiki galimybė jiems padėti. Ten praleidau trejus metus, situacija buvo gera, nes mano žmona buvo iš ten, jos šeima taip pat iš ten, tai buvo geras sprendimas. Tik tokio sprendimo dėka vėliau tapau techniniu direktoriumi Liuksemburge, nes etapo Tryre metu pradėjau kurti ryšį su federacija ir tai buvo labai svarbu. Tada labai gerai pasimato, kaip svarbu yra padaryti gerą pasirinkimą“, – apie periodą Tryre pasakojo R. Breu.
Tiek klubuose, tiek vėliau Liuksemburge jis greta savo pagrindinių pareigų užsiimdavo ir treniravimu – jo teigimu, R. Breu visada jautėsi geriau, galėdamas ir treniruoti. „Visada stengiausi daryti ne vieną darbą, visada prie sporto direktoriaus ar techninio direktoriaus darbo mėgdavau ir treniruoti, kaip buvo ir Liuksemburge. Visada mėgau ir darbą aikštėje, nes man patinka tas jausmas ir to jausmo man reikia“, – minėjo jis.
Iš Tryro jo kelias pasuko tiesiai į Liuksemburgą, o apie etapą ten kviečiame skaityti paspaudus žemiau esančią nuorodą.
Iš Liuksemburgo į Lietuvą – naujojo LFF techninio direktoriaus dešimtmetis Hercogystėje
https://lff.lt/news/13633/is-liuksembur ... cogysteje/
Dabartinis LFF techninis direktorius, sausio mėnesį darbus Lietuvoje pradėjęs vokietis Reinholdas Breu darbą Liuksemburgo futbolo federacijos techninio direktoriaus poste pradėjo dar 2011-ųjų viduryje, o praėjusių metų vasarą, po dešimties metų, užvėrė šios organizacijos duris ir šeštadienio rungtynėse palaikys Lietuvos rinktinę.
Bendraudamas su LFF.lt R. Breu nusikėlė į tuos 2011-uosius ir atsiminė, kaip jo kelias pasuko į Liuksemburgą.
„Tai buvo normalus variantas, kaip žmonės randa darbą. Pažįstamas man paskambino ir pasakė, kad Liuksemburgas ieško techninio direktoriaus, kad turėčiau nusiųsti jiems savo gyvenimo aprašymą. Padariau tai, tada sulaukiau skambučio iš federacijos prezidento Paulo Philippo, kuris pakvietė mane atvykti ir pasikalbėti apie futbolą. Nuvykau, ir tai buvo mano pirma pažintis su jų futbolo federacijos prezidentu. Tame susitikime buvo ir nacionalinės rinktinės treneris Lucas Holtzas, pakalbėjome apie sąlygas ir po dviejų pokalbių tapau Liuksemburgo futbolo federacijos techniniu direktoriumi“, – pasakojo vokietis.
Prieš tai jis panašias pareigas eidavo žemesnių lygų Vokietijos klubuose (apie patirtį ten skaityti kviesime kitoje pokalbio dalyje), o vėliau teko atsakomybę atsakyti už visos šalies futbolo auginimą. Visgi jis šio iššūkio ėmėsi noriai, jautė vadovų pasitikėjimą ir vertino tai, kad dirbdamas galėjo ir mokytis.
„Galų gale, turiu būti sąžiningas, viskas yra taip pat, nors ir šiek tiek didesniame lygyje. Žinoma, Liuksemburge buvo nauja kalba, nauja aplinka, nauja kultūra, reikėjo atsakyti už daugiau skirtingų sferų, kaip treneriai, talentų rengimas, nacionalinės rinktinės... Turėjau patogią situaciją, nes galėjau mokytis dirbdamas, prezidentas manimi pasitikėjo ir galėjau mokytis būti techniniu direktoriumi ir man dabar tai yra labai į naudą dirbant čia, nes man tai nebėra nieko naujo, visas situacijas jau mačiau ten“, – mintimis dalinosi pašnekovas.
Įdomu tai, kad jo darbo kaip techninis direktorius metu, R. Breu taip pat dirbo ir su nacionalinėmis rinktinėmis – skirtingais periodais treniravo šalies U16, U17, U19 ir U21 vaikinų rinktines, o 2014-2015-aisiais buvo ir nacionalinės rinktinės trenerių štabo narys, kai talkino ilgamečiam rinktinės strategui Lucui Holtzui.
„Tai buvo gera situacija, nes tiksliai žinojau, ką turiu ir ką noriu padaryti, vienerius metus buvau asistentu, nes turėjome jauną komandą, visus pažinojau. Norėjau palaikyti vyriausiąjį trenerį, nes tuo metu nebuvo galima rasti kompetetingo žmogaus būti trenerio asistentu, pasakiau, kad galiu tai padaryti. Liuksemburgas nėra didelė federacija ir visi padeda visiems, ir tai buvo tobula. Kai esi treneris, negali rinktis ir sakyti, kad treniruosiu tik vienus ar kitus, turi treniruoti visų amžių vaikus ar vaikinus, nes myli futbolą, o tokia buvo ir mano situacija. Bet mano simpatijos labiau krypo link U17, U19, U21 rinktinių, nes tai yra tas kitas žingsnis iki nacionalinės rinktinės, bet treniravau visas rinktines, nes man tai patinka“, – patirtimi dalinosi specialistas.
O ar buvo akimirkų, kada norėjosi viską mesti?
„Turėjome daug pakilimų ir nuopolių, nedažnai, bet sakydavau, kad viską baigsiu, bet tada turi išlikti ramus, keliauti namo, pakalbėti su žmona, išsimiegoti ir kitą dieną vėl dirbti. Gyvenimas nėra lengvas, gali sakyti, kad kažką nustosi ar baigsi, bet tai nėra mano būdas, aš mėgstu kovoti“, – teigė jis.
Jis taip pat išskyrė ir kelis nuveiktus dalykus, dėl kurių per savo darbo laiką Liuksemburge džiaugiasi labiausiai.
„Dešimt metų tikrai yra ilgas laikas, P. Philippas yra labai profesionalus, jis man pasakė, kad pats svarbiausias dalykas jam – kad jų talentai būtų matomi tarptautiniame lygmenyje. Individualus žaidėjų talentas jam tuo metu buvo svarbesnis nei komandinė kokybė, nes komandoje nesi toks didelis. Paėmus vieną žaidėją, nusiuntus jį į didesnio klubo peržiūrą, jis grįžta, nes neturi kokybės.
Labai didžiuojuosi, kad didelių šalių klubai dabar kviečiasi Liuksemburgo žaidėjus. Liuksemburgas, kuris yra mažesnis už Kauną, dabar patenka tarp 100 stipriausių pasaulio reitingo komandų. Taip pat labai didžiuojuosi superine kolegų komanda, tai gali būti ir žinute Lietuvai. Pirmą kartą atvykęs į Liuksemburgą pasikviečiau kiek daugiau savo kolegų, užsieniečių, tačiau kai išvykau iš Liuksemburgo, visi mano kolegos jau buvo vietiniai, iš Liuksemburgo, buvo tik vienas vokietis, nes mano darbas yra paruošti kelią į ateitį, įnešti tas žinias iš užsienio. Svarbu pradžioje paremti, padėti, bet pabaigoje, kai išvykau iš Liuksemburgo futbolo federacijos biuro, komanda buvo sudaryta iš Liuksemburgo žmonių“, – dėstė jis.
Po darbo Liuksemburge jis trumpam prisijungė prie Vienos „Austria“ trenerių štabo, o tada jau žinojo, kad kitu jo karjeros etapu taps Lietuva.
„Jau buvau priėmęs savo sprendimą, turėjau pasiūlymą iš Miuncheno „Bayern“, būti akademijos trenerių vadovu bei pasiūlymą iš Vokietijos futbolo asociacijos. Abu darbai būtų geri artimiausiems 10 metų, bet man niekada nereikėjo to saugumo, kad turiu ilgalaikį kontraktą. Mano draugas man paskambino ir paprašė, kad padėčiau jam Vienos „Austria“ komandoje ir pabūčiau jo asistentu. Pranešiau vokiečių atstovams, kad neatvyksiu, ir nuvykau pagelbėti bičiuliui. O vėliau jau buvo aišku, kad noriu atvykti į Lietuvą, atvykęs pajutau miestą, žmones ir supratau, kad noriu šio iššūkio, kuris buvo didelis“, – teigė jis.
Liuksemburge jis labai ilgą laiką ranka rankon dirbo ir su ilgamečiu nacionalinės rinktinės strategu Lucu Holtzu, kuris šį postą užima jau nuo 2010-ųjų metų. Kaip akcentavo R. Breu – profesionalumu paremtas bendravimas yra vienas geriausių kelių į sėkmę, o specialistai ne kartą buvo ir karštai diskutavę. „Dienos pabaigoje ne visada yra svarbu būti geriausiais draugais. Aš jį gerbiu, nes jis 12 metų dirba nacionalinėje rinktinėje. Kas dar dirba tiek laiko? Ir jis gali tuo didžiuotis. Turėjome su juo daug diskusijų ir kovų, bet visada – apie kalbant tik apie futbolą. Jis visada norėjo tik geriausio Liuksemburgui, aš – to paties, tad visada turėjome gerą, profesionalų santykį. Kartais gali būti sunku sulaukti sėkmės, kai visi su visais yra draugais, reikia tam tikros distancijos, atstumo. Galų gale, aš eidavau vakarienės su savo draugais, jis – su saviškiais, tačiau aš žinau, kad jis apie mane atsiliepė kaip apie gerą ekspertą, o aš pasakiau, kad jis yra labai geras treneris nacionalinei komandai“, – šiltus žodžius buvusiam kolegai skyrė vokietis.
Savo akimis jis per tuos dešimt darbo matė kone visus dabartinės nacionalinės Liuksemburgo rinktinės futbolininkus, prie kai kurių tobulėjimo ir sėkmės stipriai prisidėjo ir pats. Paprašytas išskirti, su kuriais dabartinės Liuksemburgo rinktinės nariais džiaugiasi labiausiai, jis paminėjo dvi pavardes.
„Liuksemburge aš mylėjau visus savo žaidėjus, su kai kuriais ryšys buvo didesnis nei su kitais, bet galų gale norėčiau išskirti du žaidėjus – Leandro Barreiro, nes jis visada buvo geras, kai pamačiau jį pirmą kartą, kai jam dar buvo devyneri, iki tada, kai jis išvyko į „Mainz“ komandą, jis visada buvo labai geras, jis yra geras žmogus, augęs geroje šeimoje, matosi, kad jo tėvai padarė didžiulį darbą, jis turi tobulą charakterį.
Kitas yra Marvinas Martinsas, su juo turiu ypatingą ryšį, nes jis, iki man atvykstant dirbti, buvo palikęs akademiją, aš jį sugrąžinau, jis buvo vėlyvo brendimo, labai lieknas ir visi sakė, kad jis neturi šansų prasimušti. Bet jis turi gerą karjerą, dabar atstovauja Vienos „Austria“ komandai, žaidžia startinėje sudėtyje. Su šiais dviem žaidėjais turiu labai gerą santykį, bet ir su kitais, esu labai laimingas matydamas tuos žaidėjus, bet tikiuosi, kad šeštadienį jiems čia nebus labai gera diena“, – šyptelėjo specialistas.