http://www.pietu4.lt/titulu-badas-baigesi/" onclick="window.open(this.href);return false;
MES ČEMPIONAI!!! PAGALIAU!!! Po 9 metų pertraukos Vilniaus Žalgiris iškovojo LFF Taurę!!! Prieš keletą metų ties išnykimo riba buvęs Žalgiris vėl Lietuvos futbolo Olimpe ir Žaliai Balti pagaliau parsivežė trofėjų į Vilnių! Pergalės šventimas ir neapsakomas džiaugsmas kiekvieno Žalgiriečio širdyje, bet apie viską nuo pradžių…
Jau važiuojant link Žalgirio stadiono, įvairiose miesto vietose buvo galima išvysti piliečius su Žalgirio atributika, o atvykus prie išvykimo vietos vaizdas atrodė išties įspūdingai: Žaliai Baltų buvo neregėtai daug, visi pakilios nuotaikos, su naujais marškinėliais (kurių visiem, aišku, neužteko) ir puikiu nusiteikimu, o ateinančių žmonių skaičius vis augo ir augo.
Galiausiai iš Vilniaus išjudėjo 3 pilnutėliai autobusai, motociklas su pritvirtinta vėliava ir dar nemažai piliečių su nuosavu transportu. Išvykome pakankamai anksti, todėl net ir neskubant Marijampolę pasiekėme likus gerai valandai iki rungtynių pradžios. Atvykę surengėme nedidelę eiseną Suvalkijos sostinėje su dainomis ir dūmais, o iki startinio švilpuko likus šiek tiek daugiau, nei pusvalandžiui, pasiekėme ir stadioną, į kurį patekome su menkais nesklandumais. Po keleto pastarųjų išvykų darbo dienomis ir mažų skaičių tribūnoje, šiose rungtynėse buvo pranoktos net optimistiškiausios prognozės ir palaikyti Žalgirio atvyko itin daug žmonių, skaičiavimo metu tai darė bent 195 žmonės.
Įsikūrę sau įprastame sektoriuje, apšildėme balsus ir laukėme rungtynių starto. Komandoms išeinant į aikštę įgyvendinta choreografija: į aikštę skriejo per 150 baltų juostų, tribūnoje pakilo stilizuotas baneris su Ž raide, dvi didelės bei galybė mažų mosuojamų vėliavų su taurės atvaizdu ir ta pačia Ž raide. Visa tai dar pagyvino žali ir balti rankiniai dūmai. Sprendžiant iš nuotraukų bei visa tai mačiusių iš šalies pasakojimų, viskas pavyko ir atrodė pukiai. Po choreo atlikimo tribūnoje užsivedė išties fantastiškas judesys. Pradžioje dar kiek šlubavęs palaikymas greitai susitvarkė ir kėliniui einant į pabaigą, įvedus naują dainą, tribūna šėlo visu pajėgumu! Visas rungtynes spiginusi kaitri saulė vargino ir erzino, todėl dažnai teko laistytis šaltu vandeniu, kas kartais užvesdavo net labiau nei capo raginimai. Antrajam kėliniui artinantis prie pabaigos tokių priemonių imtis teko vis dažniau ir tai, kaip ir artėjančios pergalės nuojauta, leido išlaikyti gerą atmosferą tribūnoje net ir sunkiais momentais.
Tuo tarpu aikštėje pagrindinis laikas ir pratęsimas baigėsi lygiosiomis 0 – 0, tad komandos keliavo mušti 11 metrų baudinių. Panevėžiečiai juos mušė Vitkauskui į rankas arba „Dievui į langus“ (nors paskutiniu metu Vitkauskas ir Dievas yra vienas ir tas pats). Tiesa, po pastarajo smūgio Ekrano žaidėjas aurimas kučys (parašyta mažosiomis raidėmis specialiai – aut. past.) kulniuodamas aikštės centro link pasiuntė tribūnoje buvusiems Žaliai Baltiems ne pačius gražiausius linkėjimus – parodė vidurinį pirštą. Manome, kad tai yra žemiau kritikos ribos ir tegalime pareikšti, jog šiam menkystai labai pasisekė, jog jo gestas liko nepastebėtas, nes kitaip vargu ar tas finalas būtų pasibaigęs. Bet kokiu atveju, mes šito nepamiršime, tad, aurimai, lauk
Bet sugrįžkime prie baudinių serijos. Žalgiriečiai demonstravo šaltesnius nervus ir komandoms mušus po 2 baudinius švieslentėje degė rezultatas 2 – 0. Visgi Grgai ir vėl nepavyko įmušti nuo 11 metrų žymos, o tai sėkmingai padarius ekraniečiui, nulį švieslentėje pakeitė vienetas. Tačiau teisybė triumfavo ir Kuklio taiklus šūvis bei Armanto atmuštas smūgis garantavo Žaliai Baltų pergalę 3 – 1.
Po to atremto baudinio, veikiausiai, visų Pietų IV vaikinų galvose tebuvo viena mintis: „MES – ČEMPIONAI!!!“. Tos minties vedini pasileidome per aikštę bei triumfavome kartu su komanda, kuri nuoširdžiai dėkojo mums už palaikymą. Po gerų dešimties minučių šėlsmo, dar tebedeginant pirotechnikos likučius, prasidėjo ir apdovanojimų ceremonija. Ekrano komanda pasididžiavo ir neatėjo atsiimti savo apdovanojimų. Matyt, po ilgų karaliavimo metų antra vieta pasidarė „nelygis“… Na, nieko, artimiausiu metu jiems teks prie to priprasti
Mes į tokius „protestus“ nekreipiame dėmesio ir toliau traukiame pergalės dainas su komanda ir su centrinės tribūnos lankytojais. Pasveikinus mūsų nuostabųjį vartų sargą ir pagaliau visiems žaidėjams užlipus į patį tribūnos centrą, LFF Taurė iškilo Žalgiriečių kapitono – Algelio – rankose ir visi į Marijampolę susirinkę Žaliai Balti tiesiog sprogo iš džiaugsmo! Tai buvo tas totalinės ekstazės momentas, kuomet iš džiaugsmo, rodos, gali bet ką padaryti, o pajusti tai kartu su keliais šimtais žmonių vienu metu – bene nuostabiausias dalykas pasaulyje. Vien dėl tokio momento buvo verta laukti tuos ilgus devynis metus, vien dėl tokio momento buvo verta važinėti po Lietuvos užkampius tais gūdžiais 2009-aisiais…
Todėl mūsų šventimas šėlsmu stadione toli gražu nesibaigė. Bedžiūgaudami nužingsniavome iki savo autobusų, paliktų prie senojo Sūduvos stadiono, tenai galutinai suderinę planus, išvykome Kauno link. O į sostinę per Kauną vykome todėl, kad ketinome stabdyti čempionų autobusą ir savo šventę pratęsti šalia automagistralės.
Kaip tarėme, taip ir padarėme: po gana ilgoko laukimo, tolumoje išvydę Žalgirio autobusą, Žaliai Balti išėjo į važiuojamąją dalį, uždegė paskutinius turėtus strobus, fajerius bei dūmus ir, beplazdant didžiajai „Taurės vėliavai“, sustabdė Žalgirio autobusą. Traukdami dainas, šokdami pergalės šokius dar kartą aplaistėme taurę (tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme). Visa ši ceremonija užėmė dar bent dvi dešimtis minučių, aišku, teisybės dėlei reikia paminėti, jog ji būtų besitęsusi iki nakties, tačiau nenorėjome kankinti žaidėjų, tad, padarę dar keletą nuotraukų su taure, paleidome Žalgirio vienuolikę į Vilnių.
Žalgirio ultros taip pat neužsiliko benzino kolonėlėje, kurioje po tokio gausaus apsilankymo jau praktiškai nebebuvo nieko valgomo, ir taip pat patraukė į sostinę. O joje, artėjant Vilniui, dauguma atrodė visiškai išsekę. Išsekę fiziškai, bet ne dvasiškai, nes dvasiškai tokie momentai yra neįkainojami ir vieni iš laimingiausių gyvenime. Tai dar kartą pasakyti galėjome viename Vilniaus bare, kuriame Žalgiris šventė pergalę kartu su visa Žaliai Baltų bendruomene.
Internete jau apstu įvairiausios medžiagos iš rungtynių, ypač daug jos rasite Žalgirio tinklalapyje, o fotografijų galeriją siūlome peržiūrėti čia (o šį aprašymą vaizdine medžiaga papildysime kiek vėliau).
Ir, visgi, tūkstantąjį kartą AČIŪ komandai už nuostabią pergalę, AČIŪ palaikymo organizatoriams ir choreografijos ruošėjams už nuostabią atmosferą, AČIŪ Vilniaus Sakalų ultroms bei Vakarų Frontui (pastarieji, beje, atvyko su taksi!) už palaikymą, AČIŪ diskvalifikuotajam Žalgirio kapitonui Algeliui, atėjusiam į Pietų Ketvirtąją palaikyti savo kolegų (lauksim ir penktadienį!), AČIŪ visiems, buvusiems kartu! Šią dieną tikrai atsiminsime visą gyvenimą ir būtent šios dienos emocijos dar ilgai stums visus mus į priekį. Niekada nepamirškite, jog JŪS VISI ESATE NUOSTABŪS!
O pabaigai belieka pacituoti mūsų naujausios dainos žodžius:
Sergame baisia liga –
Manija Žaliai Balta!
Šloviname Žalgirį,
Tiktai vienas jis širdy!