Respublik
Pranešimai: 3993
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Amžiną atilsį

2020 Gru 11 00:30

December 4
https://www.facebook.com/fkekranas/post ... 6120987152

Liūdna žinia pasidalino Veisiejų „Dainavos“ futbolo komandos vadovas Zenonas Sabaliauskas, pranešęs apie buvusio ekraniečio Fulgento Bižio netektį.

Eidamas 72-uosius metus F. Bižys Utenoje pralaimėjo sunkią kovą su liga.

Puolėjo pozicijoje žaidęs F. Bižys „Ekranui“ atstovavo 1972-1975 m., o 1973 m. jis tapo ne tik geriausiu „Ekrano" futbolininku, bet ir geriausiu miesto sportininku.

Tai žmogus, kuris nepraėjęs jokios futbolo mokyklos, tiesiog savo talentu ir begaliniu noru žaisti futbolą sugebėjo pasiekti didelių sportinių aukštumų. Dar būdamas moksleivis, tapo vienu Veisiejų „Dainavos“ lyderių. Išvykęs iš gimtųjų Veisiejų, niekada nepamiršo, iš kur pradėjo didįjį futbolininko kelią. Dažnai grįždavo į gimtinę, sužaisdavo „Dainavos“ gretose draugiškose rungtynėse.

2005 metais, minint Veisiejų futbolo 70-metį, Veisiejuose buvo surengtas Fulgento Bižio taurės turnyras, kuriose dalyvavo Marijampolės „Sūduva“, Vilniaus „Vėtra“, Panevėžio „Ekranas“ ir Alytaus „Alytis“. Apie savo futbolininko karjerą ir asmeninį gyvenimą pats Fulgentas kalbėjo taip:

„Gimiau 1949 m. rugpjūčio 12 dieną Veisiejų apylinkės Radvilonių kaime. Mokyklą baigiau Veisiejuose 1967 m. ir įstojau į tuometinį Kauno politechnikos institutą. Mokykloje aktyviai sportavau. Traukė visos sporto šakos, tačiau futbolas buvo pirmoje vietoje. Kamuolys vienas, o mūsų dešimtys. Bet kažkaip visiems užteko. Labai anksti pradėjau žaisti Veisiejų „Dainavos“ komandoje. Ir ne tik už jaunius, bet ir suaugusius.

Studijas KPI pasirinkau todėl, kad instituto komanda „Politechnika“ žaidė Lietuvos aukščiausioje lygoje. Greitai įsitvirtinau pagrindinėje sudėtyje ir tapau vienu pagrindinių komandos žaidėjų. Puikiai prisimenu, kad rungtynes stebėdavo pilnas stadionas, tad rungtyniauti buvo labai smagu.

Baigęs studijas, pasirinkau Panevėžio „Ekrano“ komandą. Labai gerai įsiliejau į kolektyvą. Man tiko šios komandos žaidimo stilius. Žaidžiau puolėju ir į varžovų vartus mušdavau daug įvarčių. Mano žaidimas buvo vertinamas labai gerai. 1973 metais mane netgi išrinko geriausiu metų Panevėžio sportininku.

1972 metais sukūriau šeimą. 1974 metais mano žaidimu susidomėjo meistrų komandos – Klaipėdos „Atlanto“ atstovai ir pakvietė rungtyniauti aukštesniame lygyje – SSSR II lygos čempionate. Mano šeimai iš karto skyrė butą Klaipėdoje. Vis dėlto į Klaipėdą neišvykome. Žmonai visiškai netiko darbo pasiūlymas, o Panevėžyje jai darbas buvo labai tinkamas. Nesusiklostė ir mano noras rungtyniauti Vilniaus „Žalgiryje“, nors taip pat buvau kviečiams. Tais metais gimė sūnus, Panevėžyje gavome butą, kas tuo laikotarpiu buvo labai svarbu. Vilniuje gi buto niekas nesiūlė.

Tačiau legendinio „Žalgirio“ gretose parungtyniauti teko. 1975 metais „Žalgirio“ sudėtyje rungtyniavau Ašchabade pereinamajame turnyre į SSSR I-ąją lygą. Taip pat žalgiriečių gretose sužaidžiau tada svarbų mačą prieš Libano rinktinę. Ir vis dėlto vėl grįžau į Panevėžį.

Tačiau Utenos „Utenio“ pasiūlymui neatsispyriau. Buvau jaunas, ieškojau iššūkių. O Utena būtent tuo ir paviliojo. „Utenyje“ buvo sudarytos puikios sąlygos ir dirbti, ir žaisti, ir gyventi. Tapau ir žaidžiančiu komandos treneriu, ir administratoriumi. Iš II lygos nukeliavome iki aukščiausios. Mano iniciatyva Utenoje buvo pastatytas naujas stadionas. Žaisti ir man, ir komandai sekėsi. 1984 metais laimėjome žiemos – tradicinį „Snaigės“ turnyrą, kuris būdavo tarsi savotiškas Lietuvos komandų žiemos čempionatas.

Aš žaidžiau rezultatyviai, kartą netgi laimėjau rezultatyviausio čempionato žaidėjo prizą. Per savo futbolininko karjerą aukščiausioje Lietuvos čempionato lygoje sužaidžiau per 300 rungtynių ir pelniau 111 įvarčių.

Futbolas išmokė nugalėti, o gyvenime tai labai svarbu. Visada aikštėje atiduodavau visas jėgas. Mano kredo: „Gyvenime gali išduoti žmona, bičiuliai, bet futbolas – niekada...“.

Nors sportinių aukštumų Fulgentas pasiekė žaisdamas toli nuo gimtųjų Veisiejų, savo tėviškės niekada nepamiršo. Atvykdamas į Dzūkiją visada domėjosi gimtojo miesto futbolo reikalais. Buvo labai paprastas, draugiškas, visada geros nuotaikos.

Liūdėdami dėl netekties, tačiau visada su pasididžiavimu prisimindami šį puikų žmogų ir sportininką, reiškiame nuoširdžią užuojautą velionio žmonai Daliai, sūnums, artimiesiems, Panevėžio ir Utenos futbolo bendruomenėms.

Už informaciją dėkingi ilgamečiam Veisiejų „Dainavos“ futbolo komandos vadovui Zenonui Sabaliauskui.

Respublik
Pranešimai: 3993
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Amžiną atilsį

2020 Gru 11 00:31

Kybartų „Sveikata“
https://www.facebook.com/fksveikata.lt/ ... 7425222987

Netekome vieno iš Kybartų „Sveikatos" simbolių - ilgus metus komandos vartus ir miesto garbę gynusio Algio Civinsko...

Algis gimė 1940 metais, vaistininko šeimoje. Kartu su šeimos nariais neišvengė tremtinio dalies - iš Sibiro į gimtinę sugrįžo 1959 metais. Grįžęs iš karto prisijungė prie „Sveikatos" ir, žaisdamas vartininko pozicijoje, atstovavo komandai 15 sezonų. Komandos draugų buvo vertinamas už pasiaukojamą žaidimą, drąsą, tiesų ir tvirta charakterį. Baigęs žaidėjo karjerą ilgus metus teisėjavo įvairaus lygio Lietuvos pirmenybėse, nepraleisdavo progos stebėti mūsų komandos pasirodymų stadionuose.

Algiui niekada netrūkdavo iškalbos, o sportu ir, ypač futbolu, jis gyvai domėjosi visą savo gyvenimą. Jis nevengdavo padėti jaunesniems kolegoms, o jei reikia - ir pasakyti tinkamų pastabų, duoti vertingų patarimų.

Algį prisiminsime kaip tikrą „Sveikatos" patriotą, žmogų, iš kurio reikia pasimokyti meilės ir pagarbos savo klubui ir savo šaliai.

Ilsėkis ramybėje, „Sveikatos" vartininke!
Nuoširdžiai užjaučiame Algio artimuosius ....

https://youtu.be/20-XTK1JXAU

Respublik
Pranešimai: 3993
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Amžiną atilsį

2021 Sau 23 00:51

Užuojauta dėl Jono Sakalausko netekties
http://saff.lt/index.php?pg=naujienos&nid=1715

Šiaulių futbolo bendruomenę pasiekė liūdna žinia - netekome ilgamečio futbolo entuziasto Jono Sakalausko.

Jonas Sakalauskas gimė 1948 m., o futbolą žaisti pradėjo pas trenerį Pijų Paukštį, vėliau žaidė „Statybininko" antrojoje komandoje, o neilgai trukus jau rungtyniavo ir pagrindinėje ekipos sudėtyje bei 1966-aisiais, būdamas 18-os, su šia komanda tapo respublikos čempionato antrosios vietos laimėtoju.

Išvykęs studijuoti į Kauną su Kūno kultūros instituto „Atletu" ne tik tapo Lietuvos čempionu (1970 m.), bet ir pateko į 33 geriausių respublikos futbolininkų sąrašą - buvo geriausias savo pozicijos (dešinio krašto gynėjo) žaidėjas.

Grįžęs į Šiaulius, tęsė karjerą „Statybininke", su kuriuo 1971 m. laimėjo Pabaltijo pirmenybes. Kurį laiką (kartu su Kornelijumi Skeiviu) trenerio pareigose pavadavo ir ilgametį „Statybininko" trenerį Romualdą Urniką.

Po 15-os metų (nuo 1962-ųjų) futbolui skirtų metų Jonas Sakalauskas savo sportinę karjerą tęsė žolės riedulyje. Buvo antrasis „Tauro" moterų komandos treneris ir varžybų teisėjas. 1984-12-29 jam suteiktas LTSR Nusipelniusio trenerio vardas.

Šiaulių apskrities futbolo federacija reiškia nuoširdžią užuojautą Jono Sakalausko artimiesiems.


Respublik
Pranešimai: 3993
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Amžiną atilsį

2021 Kov 24 18:18

Ilgamečio „Žalgirio“ stadiono direktoriaus Jono Grigo didelėje ir jautrioje širdyje nebuvo vietos sau
https://www.sportas.info/kuluaruose/ilg ... ietos-sau/

Grįžti į