Konstruktyvios pastabos - kaip žirniai į sieną
http://www.lzinios.lt/Sportas/Sporto-tr ... ai-i-siena" onclick="window.open(this.href);return false;
Aurelijus Skarbalius. Šio futbolininko ir trenerio pavardę Lietuvos futbolo gerbėjai pastaruoju metu linksniuoja itin dažnai. Danijoje dirbantis specialistas atvirai prabilo apie mūsų futbolo sopulius.
Ilgametis Lietuvos futbolo rinktinės gynėjas 38 metų A.Skarbalius prieš 16 metų įleido šaknis Danijoje. Jo karjeroje lemtingos rungtynės buvo 1995 metų vasarą. Tuometis Kauno "Inkaro" komandos žaidėjas puikiai pasirodė UEFA taurės rungtynėse su danų Kopenhagos klubu "Brondby" ir buvo pastebėtas. "Brondby" pasikvietė lietuvį į savo gretas, ten jis greitai pritapo.
Per devynis sezonus vilkėdamas "Brondby" aprangą A.Skarbalius sužaidė 194 rungtynes, penkis kartus tapo Danijos čempionu, tris kartus laimėjo šalies taurę, o 2002 metais buvo išrinktas geriausiu klubo sezono žaidėju.
2006 metais lietuvis pradėjo trenerio karjerą kukliame klube "Herfolge", vėliau persivadinusiame "Koge", padėjo šiai komandai du kartus iškopti į aukščiausiąją lygą. Nuo 2012 metų sausio 1 dienos A.Skarbalius turėjo papildyti "Brondby" trenerių štabą. Tačiau po beviltiškai pradėto sezono, kai daugkartiniai Danijos čempionai nusirito į 10 vietą, Kopenhagos klubo vadovai ėmėsi ryžtingų permainų ir vyriausiojo trenerio postą pasiūlė legendiniam "Brondby" žaidėjui, Danijoje vadinamam tiesiog Auri. Lietuvio debiutas nebuvo vykęs - "Brondby" pralaimėjo šalies taurės rungtynes "Kobenhavn" komandai 0:3, tačiau praėjusį savaitgalį čempionate iškovojo tašką žaisdami su "Aalborg" (1:1). Komandos gerbėjai suprato, kad yra perspektyvų pakilti iš dugno.
Kopenhagoje puikiai besijaučiąs A.Skarbalius su žmona Jolanta augina du vaikus. Septyniolikmetė dukra Dominyka lanko plaukimo treniruotes, o aštuonmetis sūnus Augustas seka tėvo pėdomis - mokosi futbolo paslapčių. Regis, sportas Skarbalių šeimos genuose užkoduotas. Aurelijaus tėtis yra žinomas rankinio specialistas Antanas Skarbalius.
Išsamiame pokalbyje su LŽ Auri išdėstė savo nuomonę apie susidariusią situaciją Lietuvos futbole, papasakojo, kaip šioje srityje dirba danai ir leido suprasti: jei Lietuvos futbolo federacijos (LFF) funkcionieriai paprašytų, jis sutiktų padėti išbristi iš krizės. Tačiau futbolo vadovai kol kas nelinkę peržengti savo ambicijų.
Juda pirmyn
- Treniruojate "Brondby" vos daugiau nei savaitę. Ar spėjote apšilti kojas eidamas naujas pareigas?
- Miegu mažiau valandų naktį, bet per tas dienas pavyko išsiaiškinti nemažai problemų, tad bandome judėti į priekį. Akivaizdu, kad "Brondby" komanda yra gilioje krizėje. Daug nesusipratimų klubo organizacijoje, žaidėjai praradę pasitikėjimą savimi. Sunku ką nors pakeisti pirmąją savaitę, nes per keturias dienas žaidėme dvejas rungtynes. Manau, šią savaitę labiau pasistūmėsime pirmyn.
- Ar "Brondby" pasiūlymas jums buvo netikėtas?
- Nepasakyčiau, nes jau po Naujųjų buvome sutarę dėl bendradarbiavimo. Bet malonu, kai tavimi pasitiki.
- Jūsų treniruojama "Koge" žaidė nesėkmingai, buvo paskutinėje vietoje. Ar dėl to nekilo abejonių dėl galimybių dirbti aukštesnio lygio klube?
- Ne, nes turiu idėjų, kaip išspausti maksimumą, ir jų laikausi. "Koge" daug rungtynių su varžovais žaidė lygiai, tačiau žaidėjų meistriškumas buvo ribotas, o budrumo praradimas, greičio bei aštrumo trūkumas nulemdavo nesėkmes.
Nesuprantami pareiškimai
- Daugelis Lietuvos futbolo gerbėjų jus įsivaizdavo kaip stagnacijos apimtos nacionalinės rinktinės gelbėtoją. Ar dabar, kai tapote "Brondby" treneriu, išvysti jus prie rinktinės vairo nebūtų galimybių?
- Aš niekam jokių durų neužtrenkiau. Matysime, kaip bus po Naujųjų. Su "Brondby" sutartį pasirašiau iki sausio 1 dienos, norėdamas įvertinti visą situaciją. Jei klubo vadovai nuspręs mane palikti, tuomet diktuosiu savo sąlygas, bet jos bus ne piniginės. Situacija čia panaši kaip ir Lietuvos futbole - klubas išgyvena krizę, laukia daug darbo, reikia restruktūrizacijos.
Žinoma, būdamas vyriausiuoju "Brondby" treneriu tikriausiai negalėčiau derinti darbo rinktinėje. Antra vertus, iš Lietuvos niekas manęs to neklausė, todėl apie rinktinę ir nėra ką galvoti.
- Ar su jumis nekalbėjo LFF vadovai? Neprašė patarimų, pasiūlymų?
- Su niekuo nekalbėjau. Kai nėra susidomėjimo, sunku tai komentuoti. Mane eilinį kartą stebina LFF generalinio direktoriaus Juliaus Kvedaro pareiškimai, kad A.Skarbalius jiems siuntė kažkokius pasiūlymus ir idėjas.
- Kaip tik norėjau paklausti, kokius pasiūlymus siuntėte LFF...
- Nieko niekam nesiunčiau, nežinau apie ką jie kalba! Nesuprantu, kodėl yra didelis noras skleisti tokią informaciją ir tvirtinti, kad su manimi buvo apie kažką kalbama...
- Neslepiate, kad atsiradus pasiūlymui treniruoti rinktinę, tikriausiai jo neatsisakytumėte. Bet kam jums to reikia? Gerai apmokamą perspektyvų darbą Danijoje keisti į miglotas perspektyvas Lietuvoje?
- Gimiau lietuviu ir visą gyvenimą juo būsiu. Į platųjį pasaulį išėjau padedamas Lietuvos trenerių ir tuometės futbolo infrastruktūros. Dėl to noriu grąžinti skolą šaliai. Kita priežastis - aš esu didelis Lietuvos futbolo aistruolis ir norėčiau padėti jam tobulėti, kad rezultatai būtų geresni už dabartinius.
Savi interesai
- Kaip įsivaizduojate dabartinės Lietuvos rinktinės perspektyvą? Ką siūlytumėte keisti?
- Nuolat seku situaciją ir manau, kad tebuvo laiko klausimas, kada atsidursime tokioje situacijoje. Mes gerų rezultatų galime pasiekti tik atskirais periodais. Esame maža valstybė su ribotomis futbolo plėtros galimybėmis. Didžiausia problema - reikia subalansuoti visą futbolo virtuvę. Pasirinkti aiškią strategiją - patikėti jaunimą auginti klubams, sporto mokykloms, ar federacijos globojamoms akademijoms. Įdomu, kokiu keliu vaikai paimami į akademijas - leidžiant jų treneriams tai daryti, ar ne. Kai kurie žmonės nesugeba peržengti asmeninių interesų Lietuvos futbolo labui. Todėl reikia sudaryti programą ir judėti ta linkme. Jei tikslingai ir protingai dirbsime, rezultatai anksčiau ar vėliau ateis.
- LFF ne pirmus metus siekia, kad jaunų futbolininkų ugdymu užsiimtų privatūs futbolo klubai. Tačiau tam priešinasi sporto mokyklos. Susikerta interesai, nes kiekvienas nori iš to uždirbti.
- Tačiau kas bus, jei vaikus atiduosime klubams? Vis dėlto sporto mokyklos yra biudžetinės įstaigos, turinčios aiškų finansavimą. O klubai - vieni turi pinigų, kiti neturi. Vieni rūpinsis jaunimu, kitiems tai vienodai švies ir jie visas lėšas skirs nupirkti žaidėjų pagrindinei komandai. Kita vertus, neaišku, kas atsakingas už kokybišką darbą sporto mokyklose.
Visame pasaulyje žaidėjus augina klubai, tačiau jie gauna rėmimą iš savivaldybių ir lankančiųjų treniruotes. Pavyzdžiui, "Brondby" klubas turi 20 treniruočių aikščių, tačiau jas išlaiko ir prižiūri savivaldybė, nes klubui tai būtų per sunku. "Brondby" rūpinasi tik mokymu. Reikia nuspręsti, koks modelis Lietuvoje būtų efektyvesnis.
- Lietuvoje yra didelė sporto mokyklų problema, nes jų niekas nekontroliuoja. Treneriai gauna pinigų už vaikų skaičių, todėl oficialiai jų surašo daugiau, nei yra realybėje...
- Jeigu matote tokią problemą, sėskite visi ir pabandykite ją išspręsti. Lietuvoje be galo svarbu, kad prie to prisidėtų valdžia. Kol nebus priimti šią veiklą reglamentuojantys įstatymai, nebus rezultatų.
Esame civilizuota valstybė, tačiau tikriausiai vienintelė Europoje, nuo Antrojo pasaulinio karo neturinti nacionalinio stadiono. Valdininkams turėtų būti gėda. Aš sutinku, kad svarbu, jog pensininkai, dirbantys žmonės laiku gautų pinigų ir turėtų iš ko gyventi, kad tinkamai funkcionuotų mokyklos ir darželiai. Bet sutikite, jei neturėsime stadionų, ar net ir krepšinio, neturėsime jokios kultūros. Sportas yra kultūra. Jis skatina žmones turėti tikslą gyvenime, jo siekti. Nekursime šios kultūros - ir liksime visi tokie...
Norai ir realybė
- Jums neatrodo, kad LFF kartais į kritiką ir pastabas reaguoja taip nervingai, lyg žmonės vidurnaktį pažadinti kieme kaukiančios automobilio signalizacijos?
- Oi, nuo ko pradėti? (Giliai atsidusęs nusijuokia - aut.) Akivaizdu, kad visas futbolo valdžios ratas uždaras, nes yra susipynę kažkokie vidiniai interesai. Kodėl negalima vieną kartą aiškiai nuspręsti, kokia ta mūsų strategija? Kodėl sporto mokyklos pešasi su klubais, LFF už tai neatsako, bet tvirtina, kad atsako? Mūsų futbole nėra aiškaus lyderio, kuris, surinkęs visas šalis, suvienytų jas ir nuspręstų, kur link turime judėti. Visada bus opozicija, kuri kąs futbolo viršūnėms. O LFF visada ginsis. Klausimas, kiek ta kritika argumentuota.
Nesuprantu vieno dalyko - kai apie rinktinės tikslus paklaustas J.Kvedaras atsako: tikslus nustatys atėjęs naujas treneris. Palaukite. Kiekvieną kartą atėjęs treneris mums nustatys tikslus? Tai yra atsakomybės kratymasis. Kam būti valdžioje, jei bijai būti atsakingas? Po šio atrankos ciklo treneris prisiėmė atsakomybę ir atsistatydino. Kas dar pasikeitė? Niekas. Kaip prisiėmė atsakomybę vadovai? Jie pasakė: prastai pasirodėme. Ir viskas. Reikia aiškintis, kodėl taip įvyko ir ką reikia daryti toliau.
- Pernai LFF pristatė dešimtmečio strategiją. Viena jos krypčių - tikslas patekti į 2016-ųjų Europos čempionatą. Bet ar ne kažką panašaus girdėjome prieš 2012-ųjų, 2008-ųjų Europos pirmenybių atrankos ciklus?
- Taip buvo visada ir bus ateityje. Tik mes neišsiaiškiname, kaip to sieksime. Iškėlė tikslą ir viskas. Sako - po dešimties metų pateksime į finalinį turnyrą. Džiugu, bet paaiškinkite - kaip?
Mano darbo filosofija tokia: tikslo siekti trimis pakopomis. Pirmiausia pasiekime trumpalaikį tikslą, tai, kas tikrai įmanoma - atrankos grupėje užimkime 4 vietą. Tai minimalus tikslas. Antroji pakopa, sėkmės tikslas, yra 3 vieta. Tada kalbėkime apie svajonių tikslą - patekimą į finalinį etapą. Ir kai turėsime tokį tikslų planą, kas pusę metų analizuokime, kaip jų siekiame. Jei matome, kad dirbame klaidingai - keičiame kryptį. Reikia dirbti etapais.
Noriu pasidžiaugti Lietuvos U17 rinktinės laimėjimu: pirmą kartą įveikė pirmąjį atrankos etapą ir pateko tarp 28 geriausių Europos rinktinių. Tai labai geras ženklas - pagaliau atsirado sėkmė. Vadinasi, kažkur kažkas gerai padirbėjo. Bet reikia to neapleisti ir toliau tobulėti šia kryptimi.
- Bet ar blogai kelti tikslą įveikti atrankos grupės barjerą?
- Tikslas turi būti ne utopinis, o pasvertas, išanalizavus varžovų galimybes. Mūsų problema ta, kad išsikeliame neįgyvendinamus tikslus, o po dvejų trejų rungtynių lieka kartus nusivylimas.
Galbūt šiame atrankos cikle reikia dirbti šlifuojant įgūdžius puolime, arba į komandą įliejant penkis jaunus žaidėjus, kad vyresnieji jiems perduotų futbolo kultūrą. Tokie, kaip Deividas Šemberas ar Marius Stankevičius. Bet tai sudėtingas procesas. Į rinktinę atėję didžiojo futbolo auros dar nepajutę jaunuoliai turės kelerius metus sunkiai dirbti.
Kopijavo olandus
- Danija taip pat nėra didelė valstybė. Kaip dirbama ten futbolo srityje?
- Danai laimėjo 1992 metų Europos futbolo čempionatą, bet jiems pasisekė. Sumanus treneris Richardas Molleris Nielsenas efektyviai naudojo gynybinę taktiką, komandą gelbėjo legendinis vartininkas Peteris Schmeichelis. Tačiau danai suprato, kad ateityje nesugebės konkuruoti su galingaisiais. Jie pasirinko tinkamą kryptį.
Prieš dešimtmetį Danijos rinktinės treneriu tapęs Mortenas Olsenas ėmė kurti vadinamąją vienos linijos strategiją. Didžiulis dėmesys buvo skirtas tam, kad būtų žaidžiamas tikrasis futbolas - ne gynybinis ir ne tolimais perdavimais paremtas. Nusižiūrėtas olandų klubo Amsterdamo "Ajax" veiklos modelis. Sukurta sistema, sutelkianti geriausius trenerius. O licencijavimo sistema geriausius klubus įpareigoja turėti tam tikrą kiekį aukščiausio lygio trenerių, kurie garantuotų kokybišką darbą.
Danijoje vaikai ugdomi kitaip. Septynmečiai futbolą žaidžia trys prieš tris, vyresni - penki prieš penkis, vėliau septyni prieš septynis, o tradiciniu formatu vienuolika prieš vienuolika pradedama žaisti tik nuo 13-14 metų. Tai lavina vaiko įgūdžius ir žaidimo suvokimą. Lietuvoje tai yra didžiausia problema. Rezultatai jau matomi - danų klubai vis sėkmingiau žaidžia Europos taurių varžybose, o rinktinė pateko į keturis iš pastarųjų šešių Europos ir pasaulio čempionatų.
Prieš kelias dienas Danijos futbolo federacija su M.Olsenu pratęsė sutartį dar dvejiems metams. Beje, M.Olsenas gyvena Belgijoje, remiasi olandų praktika, bet viską sugeba kontroliuoti Danijoje.
- Vyrauja nuomonė, kad ugdant žaidėją vaikystėje visą dėmesį reikia skirti ne rungtynių rezultatui, o tik žaidimui.
- Tai įdomi tema. Kai treneris nori laimėti, jis pasitelkia greičiausią, fiziškai pajėgiausią ir toliausiai kamuolį spiriantį vaiką. Efektas trumpalaikis. Pamažu jėgos išsilygina, ir tie, kurie buvo fiziškai stiprūs, nebesugeba orientuotis aikštėje, nebėra tokie greiti. O techniškai gerai parengti vaikai išlaukia savo valandos ir tada juos aplenkia. Danai pareiškė, kad per anksti reikalauti iš vaikų laimėti, nes pirmiausia jie turi būti laimingi žaisdami ir kuo daugiau improvizuodami.
Bet iškilo kita problema - suvokimas, kad pralaimėjime nėra nieko baisaus. Išmokyti laimėti yra didis dalykas. Ir danai surado tokį aukso viduriuką - jie ėmė reikalauti pergalių iš 15-17 metų paauglių.
Svarbiausia - strategija
- Valdžios požiūris į futbolą Lietuvoje gerai žinomas, iš politikų komentarų apie šią sporto šaką galima rinkti juokingiausių citatų dešimtukus. O kaip yra Danijoje?
- Tai maža valstybė, bet labai sportiška. Čia labai populiarus rankinis ir dviračių sportas, bet pirmaujanti ir ryškiausia šaka yra futbolas. Valdžia sportui skiria daug dėmesio, nes kuria šalies identitetą: vaikai, turėdami sporto idealus ir žvaigždes, seka jų pėdomis ir taip atsitraukia nuo gatvės pagundų. Aišku, Danijos investicijos į sportą nepalyginamai didesnės. Tačiau futbolo rinktinė išsilaiko iš rėmėjų pinigų, nes čia reklamuotis per futbolą laikoma prestižo reikalu.
- Lietuvoje nesutariama, kas turėtų treniruoti rinktinę - vietinis treneris ar užsienietis. Nusivylę mūsų specialistais, žmonės trokšta trenerių iš užsienio. Ar tikrai užsienietis gali išspręsti visas mūsų problemas?
- Reikia kelti klausimą, ar tas užsienietis ateina dirbti tik su nacionaline komanda ir pasiekti greito efekto, kaip buvo su Jose Couceiro, ar ateina norėdamas padėti visam futbolui atsistoti ant kojų. Estijoje prieš keliolika metų padirbėjo specialistas iš Islandijos, vėliau su rinktine ir klubais darbavosi olandai. Darbo vaisiai dabar akivaizdūs.
Tačiau užsieniečių yra daug. Reikia mokėti atsirinkti tinkamą. Kita vertus, nemanykime, kad dirbti turi tik lietuvis. LFF vadovai turi nuspręsti, ko jiems reikia, sukurti strategiją bei pasirinkti tinkamą žmogų. Ir numatyti veiksmų planą, jei strategiją įgyvendinti ėmęsis specialistas, sulaukęs pelningesnio pasiūlymo, staiga pasitrauktų. Svarbu, kad staiga viskas nesubyrėtų.