„Alytus privalo turėti gerą futbolo komandą“, - frazė iš 1933 m. nemažiau aktuali ir šiandien
1935 m. - data kuri žymi Lietuvoje vieno seniausių, Alytaus „Dainavos" klubo pradžią. Futbolas Dzūkijos sostinėje buvo žaidžiamas dar anksčiau. „Alytus, privalo turėti gerą futbolo komandą“, - 1933 m. pasakė futbolo specialistai, o ši frazė nemažiau aktuali ir šiandien, po 80 metų. Birutės Malaškevičiūtės straipsnyje - apie istorines futbolo peripetijas dar iki „Dainavos" atsiradimo.
Tarpukario Lietuvoje sporto entuziastai ir propaguotojai netvėrė džiaugsmu, kai buvo pradėtas svarstyti klausimas apie privalomas kūno kultūros pamokas mokyklose. Įkvėpti tokių sprendimų, daugelis miestų ėmė kurti arba atgaivinti futbolo komandas (tuo laiku futbolas Lietuvoje buvo daug populiaresnis nei krepšinis; jį pirmosioms pradėjus žaisti moterims, laikraščiai šią sporto šaką pakrikštijo „bobų zabova“). Su futbolu nutarė nepasikiaulinti ir alytiškiai. Juo labiau ne itin smagu apie save buvo skaityti respublikiniame sporto laikraštyje: „Nuo 1929 metų futbolas Alytuje buvo visai užmirštas“.
Birutė MALAŠKEVIČIŪTĖ, „Alytaus naujienos"
Anuomet kėlinys vadintas puslaikiu
1931 metų liepos 9 dieną įkurta Alytaus šaulių futbolo komanda. Jos kapitonas K. Žvinaras ilgai negaišdamas energingai ėmėsi organizuoti rungtynes. Liepos 19 dieną sužaista su Kalvarijos L.F.L.S. (Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga). Rungtynės buvo įtemptos, nervingos. Žiūrovams itin patiko, nes buvo rezultatyvios – 3:4 Kalvarijos L.F.L.S. naudai.
Po pirmojo pralaimėjimo Alytaus sportininkų entuziazmas neišgaravo. Kiek pasitreniravę paieškojo savo lygio priešininko – pasikvietė Lazdijų komandą. Ir neapsiriko. Pasisek tu man taip... 7:0 alytiškių naudai! Pergalės skonis truputį apmigdė budrumą, surizikuota pakviesti aukštesnio lygio komandą. Šį kartą – Kauno L.F.L.S., tuomet vieną stipriausių Lietuvos futbolo klubų, įkurtą 1920 metais. Ir ne šiaip pakvietė, o net dviem dienoms. Pirmosios rungtynės įvyko rugpjūčio 15 dieną. Prieš susitikimą, kuris prasidėjo 16 valandą 15 minučių, grojo orkestras. Žiūrovų prigužėjo pilnas stadionas. Puikus tos dienos oras turėjo nuteikti aikštės šeimininkus pergalei. Tuo neabejoti skatino ir tai, kad jau 10 žaidimo minutę po puikaus derinuko alytiškiai „įsegė“ kamuolį tituluotiems varžovams į vartus. Priešininkų vartininkas, šokęs iš vartų prieš kamuolį, beviltiškai ten ir liko gulėti. Kauniečiai spaudžia Alytaus šaulius, kurie, matyti, džiūgauja po įvarčio, prasideda grubus žaidimas. L.F.L.S. išprovokuoja pražangą ir gauna progą mušti 11 metrų baudinį. Taikliai – rezultatas 1:1. Taip ir baigiasi pirmas puslaikis (anuomet puslaikiu buvo vadinamas kėlinys – B.M.). Tarpukario Lietuvoje ne tik futbolui, bet ir kitoms sporto šakoms stengtasi sukurti terminus, kurių iki tol lietuvių kalboje nebuvo, reikėjo galvoti atitikmenis užsienio kalboms.
Futbolas – ne baletas
Antrą kėlinį kauniečiai pradėjo nusiteikę labai rimtai – žaidimas persikėlė į Alytaus aikštės pusę. Šauliai nebuvo linkę nusileisti. Puikiai gynėsi ir sugebėjo ponaičius iš laikinosios sostinės perkraustyti į jų aikštės pusę. Galima sakyti, prasidėjo žaidimas į vienus vartus – L.F.L.S. vos spėjo atsispardyti. Tik alytiškių patirties stoka neleido jiems įmušti dar kelių įvarčių ir laimėti rungtynių, tad šios baigėsi 1:1.
Kitą dieną vyko antros rungtynės. Lietus pylė lyg iš kibiro, todėl žaidėjai net nesitikėjo sulaukti nei orkestro, nei žiūrovų. Visa dvikova buvo tarsi pasistumdymas ir bereikšmis pasikumščiavimas, kuris dėl smarkaus lietaus pirmo kėlinio pabaigoje trumpam nutrauktas. Antras kėlinys ne ką geresnis. Susitikimas baigėsi nuliniu rezultatu.
Netrukus mieste kai kurie veikėjai, buvę rungtynėse, pradėjo piktintis ir visa gerkle plyšauti, kad futbolas itin brutalus žaidimas, primenantis vos ne kaimo vakaruškų pasistumdymus ir pasikumščiavimus, nieko gero negalintis duoti, nėr čia ko jo propaguoti ir žaisti.
Šaulių komanda ne itin paisė šių kalbų. Tačiau ir ne itin rodė entuziazmą treniruotis. Vienam atsirado reikalų, kitas pradėjo mokytis trimitu groti, trečiam labiau panos parūpo nei kamuolys, ketvirtas išlėkė į aktorių kuopelę. Taip ir pabyrėjo komanda.
Antrasis ženklus futbolo atgimimas su svarbiomis varžybomis Alytuje įvyko 1933 metais. Ir tik įvykęs netrukus baigėsi skandalu. Liepos 29 ir 30 dienomis naujai sudaryta Alytaus jaunalietuvių sporto sąjungos (JSO) futbolo komanda susitiko su Kauno JSO. Vėl prasidėjo diskusijos apie žaidimo brutalumą. Atvažiavę kauniečiai pareiškė, kad futbolas ne baletas, čia reikia žaisti, o ne šokti. Ir pašiepiamai pareiškė, kad ar tik ne patys alytiškiai vieną iš savo žaidėjų vadina balerina, nes žaisti visai nesugeba, o priimtas tik dėl skaičiaus. Toks apsižodžiavimas varžybų pradžioje ne itin smagiai nuteikė alytiškius. Nors šios pirmosios sezono rungtynės buvo itin laukiamos. Jau vien todėl, kad kauniškiai atvažiavo revanšo – Kauno jaunalietuvių šventės metu komandos tarpusavyje sužaidė žaibo rungtynes. 0:1 laimėjo Alytus. Dzūkų stadione žaidimas prasidėjo nervingai: komandos lakstė vos ne kas sau ir kaip pakliuvo, atrodė, kad kamuolys tam lakstymui tik trukdo, o ne yra svarbiausias dalykas aikštelėje. Kauniečiai pirmieji susigaudė, kad kamuolys žaidime visgi reikalingas, to rezultatas – du taiklūs smūgiai į šeimininkų vartus. Pilnutėlis žiūrovų stadionas ūžte ūžė. Pirmiausia šūksniais buvo užgauliojami žaidėjai. Negailėta išplūsti ir savus, ir svečius
Antrame kėlinyje, kai dar trys kamuoliai pasiekė kauniečių tikslą alytiškių vartuose, futbolo sirgaliai taip žodžiais išskalbė ir išnarstė teisėją, kad šis jau net nežinojo, ar pulti atsikirsti rėksniams, ar bandyti toliau teisėjauti. Susitikimas baigėsi 0:5 kauniečių naudai.
Komandos lyderiui pritrūko kvapo
Po tokio kracho alytiškiai kitos dienos kovai rengėsi tikrai originaliai – greitai išformavo Alytaus JSO ir surinko Alytaus rinktinę. Liepos 30 dienos varžybų pradžią pamatęs vienas sporto žinovas pareiškė: „Performuotas Alytaus futbolo vienetas turėjo parodyti didesnį atsparumą ir atsilyginti už vakarykštį pralaimėjimą. Tik šį kartą kita nelaimė – sudaryta rinktinė iš veik nesitreniravusių žaidė dar blogiau.“ Gynyba buvo pasibaisėtina, o blogesnį vartininką jau vargiai kur buvo galima rasti.
Alytaus rinktinė pirmą kartą tokios sudėties treniravosi tik prieš pat varžybas. Net neįpusėjus pirmam kėliniui komandos lyderiui pritrūko kvapo, jis veikiau priminė ne kovingą futbolininką aikštėje, o kavalierių, trypčiojantį apie Kauno paneles Miesto sode. Bendras vaizdas nieko gero nežadėjo, taip ir nutiko. Žiūrovams matant tokius vaizdus nebuvo ūpo šūkčioti ar pulti užgaulioti žaidėjų ir teisėjo. Nuo visiškos gėdos alytiškius išgelbėjo atsitiktinis įvartis į Kauno vartus antro kėlinio paskutinę minutę. Rungtynės baigėsi 1:6 kauniečių naudai.
Po šios dvikovos futbolo specialistai alytiškiams palinkėjo: „Alytaus futbolininkams galima tepatarti nuoseklaus darbo futbole, ruošiant rungtynes savo apylinkės mėgėjų tarpe ir planingai treniruojantis. Reikia alytiškiams sudaryti pastovią komandą, kuri nuolat labintųsi ne tik „prie vienų vartų“, bet ir suruoštų rungtynes, kad ir su sudaryta kitos klasės komanda. Svarbiausia, reikia tik noro. Toks miestas, kaip Alytus, privalo turėti gerą futbolo komandą“.