Re: FK Banga
Parašytas: 2016 Spa 18 17:51
Jonas Džervus: prasidėjo futbolas nuo gamyklos
http://fkbanga.lt/index.php/naujienos/a ... viu-161017" onclick="window.open(this.href);return false;
Išskirtinę vietą "Bangos" istorijoje užima Statybinių medžiagų kombinatas (SMK). Jonas Džervus SMK dirbo beveik visą kombinato egzistavimo laikotarpį. Atvykęs kaip jaunas specialistas į neseniai pradėjusią veikti gamyklą, jis galiausiai tapo ilgiausiai SMK vadovavusiu direktoriumi. J.Džervus pasidalijo su mumis prisiminimais tiek apie patį Statybinių medžiagų kombinatą, tiek apie tai, kaip SMK prisidėjo prie futbolo raidos Gargžduose.
Pateikiame Jums ištraukas iš interviu su Jonu Džervumi. Daugiau detalių ir epizodų iš to meto "Bangos" gyvenimo galėsite rasti metų pabaigoje planuojamoje išleisti "Bangos" istorijoje.
Dirbote daugybę metų Statybinių medžiagų kombinate (SMK). Kiek svarbus buvo SMK Gargždams?
Jeigu taip galima išsireikšti, tai visa Gargždų civilizacija prasidėjo nuo gamyklos. Perskaičiau Gargždų istoriją. Ten yra įdomių faktų, tačiau apie Silikatinį radau tris keturis sakinius ir nuotrauką. Nors kai čia atvažiavau, tai Gargždai prilygo Dovilams. Buvo kelios gatvės ir retai išsibarstę mediniai namukai. Kiekvienas turėjo po hektarą ar pusantro žemės. Buvo tik keli mūriukai - mokykla, trys dviaukščiai, buitinis. Gamyklą pastatė - iš karto reikėjo apie penkių šimtų žmonių. O iš kur juos paimsi? Pradėjo statyti bendrabučius, davė sklypus individualiems namams. Paskui pradėjo daugiaaukščius statyti.
Kaip pats pradėjote dirbti SMK?
Esu iš Alytaus rajono. Baigiau Kaune politechnikos institutą ir 1962 metais pagal paskyrimą mane čia atsiuntė. Gargžduose statė gamyklą, naujus cechus, labai trūko žmonių. Manęs laukė kaip specialisto, tad atvažiavau labai pakilios nuotaikos. Karjerai čia buvo idealios sąlygos, kadangi gamykla plėtėsi. Dirbau cecho viršininku, vyr. inžinieriumi ir 18 metų direktoriumi.
Bijojau direktoriaus amato, nes buvau techninis žmogus. O ir direktoriaus skyrimas tais laikais nebuvo paprastas. Ministras numato, ką skirti, tačiau privalo važiuoti į Gargždus ir informuoti partijos pirmąjį sekretorių: mes numatę tokį žmogų skirti direktoriumi. O jau partijos sekretorius per savo aparatą visus kaulelius išnarsto, kas tu toks. Pasirodo net Alytaus rajone buvo. O aš gyvenau kaime, tokioje tikinčioje šeimoje, nebuvau nei spaliukas, nei pionierius, nei komjaunuolis. Net kai stojau į institutą, sakė, kad ne komjaunuolio nepriims. Priėmė. Iš dvidešimties žmonių du ne komjaunuoliai buvome. Paskaitos pasibaigdavo - mes į kiną, o jie visi į susirinkimą. Kaip mums pavydėdavo.
Norint būti direktoriumi, teko į partiją stoti.
Kiek SMK buvo svarbus sportas?
Mūsų pramonė yra labai sunki. Kai skaitau dokumentiką, tai matau, kad vokiečių okupacijos metais dirbo belaisviai, o čia dirbo mūsų žmonės. Reikėjo jiems sukurti normalias darbo sąlygas, gamybos kultūrą. Visoje sistemoje buvo 28 įmonės, tai vienais metais būdavo organizuojamos saviveiklos varžybos, kitais - sporto varžybos.
Pasakydavo prieš kelis metus, kad tais ir tais metais spartakiada bus tokiame mieste, ir pabandyk nesuruošti tos spartakiados. Pakiliai, su sporto bazėmis. Tai mes spartakiadai pasistatėme savo puikiausią sporto salę.
Kaip mes tą sporto salę pasistatėme? Konkrečiai sporto salei pinigų nebuvo, o gamybos vystymo fonde - kiek tik nori. Tai oficialiai statėme polistirolo sandėlį. Bet tą "sandėlį" jau projektavome kaip sporto salę. Mūsų tikslas buvo pastatyti ir priduoti, o vėliau jau galime daryti su juo, ką norime. Buvo įdomus nutikimas, kai tikrino projektą. Patikrina ir sako: vyrai, kam jums toks aukštas sandėlys, taigi nereikia tokio. Oficialiai sakydavome, kad taip reikia, o neoficialiai per pietus paaiškindavome, ką ketiname daryti.
Ta salė buvo labai gerai įrengta. Po to, kai jau viską privatizavo prichvatizavo, ji priklausė prekybininkams. Tiesiog baisu buvo žiūrėti - mašinos per didžiąsias duris iš galo įvažiuoja, pakrovėjai krauna. Malonu, kad dabar ji vėl atgijo kaip sporto salė.
Kai spartakiada vyko Gargžduose, buvome prisiėmę įsipareigojimą laimėti. O varžytis reikėjo su Vilniumi, Kaunu, Panevėžiu, turtinga Akmenės cemento gamykla. Dominavo tinklinis, krepšinis, stalo tenisas, šaškės, šachmatai, šaudymas. Turėjome visas sąlygas - savo tirą, gerą sporto salę, bet neturėjome žaidėjų. Neoficialioje aplinkoje Vilniaus silikatinio direktorius sakydavo: kaip jūs laimėsite tą pirmą vietą? Kiek galite surasti Gargžduose, pavyzdžiui, tinklinio žaidėjų? Daugiausiai dvidešimt tokių, kurie žaidžia. O mes galime du šimtus surinkti.
Tačiau mes užsispyrėme ir padarėme savo. Autotransporte dirbo vienas tinklininkas iš Klaipėdos. Tai jis sako: galiu jums iš Klaipėdos visą tinklinio komandą surinkti, jeigu tik jūs įdarbinsite. Iš viso šešis įdarbinome, viską apiforminome - gamyklos žmonės. Tokia komanda visus nugalėjo.
Sunkiau buvo su moterų tinklinio komanda. Iš kur paimsi tinklininkių? Ir man kilo geniali mintis. Sakau sporto metodininkei D.Miliusevičiūtei: važiuojame į pliažą, į Melnragę. Tada ten stovėjo tinklas, buvo tokia aktyvi zona - žaidžia vyrai, moterys, mišrios komandos. Žiūrėdavome, kas ir kaip žaidžia. Nužiūrėdavome "auką" ir jau Dalia nueidavo su ta panele kalbėtis: iš kur ji, ką dirba, kur mokosi, ar nenorėtų dirbti pas mus. Iš dešimties vis tiek viena kita pasitaikydavo. Konkrečiai Vilmą Gečienę taip pasikvietėme. Ji dar ir dabar aktyvi tinklininkė. Taip ir sulipdėme gerą komandą. Buvome dideli sporto entuziastai. Buvo malonu dirbti.
Kaip SMK susijęs su futbolu Gargžduose?
Sakyčiau, kad prasidėjo futbolas nuo gamyklos. Be kažkokio impulso niekas neatsiranda. Dar statant gamyklą buvo toks labai entuziastingas direktorius Steponavičius. Ir jam kaip tik futbolas rūpėjo. Man pasakojo, kad jis, kai statė gamyklą, pirmiausia pasidarė futbolo stadioną. Stadionas - smėlio aikštė ir dviejų takų ratas. Pradėjo tarpcechines varžybas ruošti - sudarydavo tris komandas ir žaisdavo futbolą. Žaidė toje aikštėje ir kaliniai, kurie statė tą gamyklą.
Kai atvažiavau 1962 metais, tai jau ta aikštė buvo išklota velėna. Ir prasidėjo futbolas. Buvo tokia komanda, sudaryta iš šaltkalvių, tekintojų. Visi jau pagyvenę buvo. Ir mane norėjo į komandą jungti, bet futbolas ne mano sporto šaka buvo. Tačiau vis tiek teko pažaisti. Turėjo žaisti draugiškas rungtynes su Skuodu ir staiga paėmė į armiją vartininką. Tai tas entuziastingas direktorius, kažkur nugirdęs, kad studijuodamas esu rankinio vartus laikęs, sako: rytoj žaidžiame su Skuodu, turėsi vartus laikyti. Sakau: aš niekada nelaikęs futbolo vartų. Jis: nesiginčyk. O kaip jis pasakydavo, taip ir būdavo. Taip prasidėjo mano pažintis su futbolu Silikatinyje. Sužaidėme 3:3. Stovi vartuose, o direktorius šalia atsistojęs diriguoja: išbėk, pasitik. Išmuša iš vėžių - pats nieko negali spręsti. Iš viso tik dvejas rungtynes sužaidžiau, atsirado kitas vartininkas.
Ar sportininkai būdavo mėgėjai, ar buvo mažų mažiausiai pusiau profesionalai?
Kol egzistavo ta veteranų sukurta komanda, tai futbolininkai nebuvo profesionalai - atidirbdavo visą laiką ir treniruočių mažai būdavo. Tuo metu ir šeštadieniais dirbdavome. Tik sekmadieniais važiuodavome kur į rungtynes.
Vėliau, kai prasidėjo pergalės ir iškopė į aukštesnę lygą, sugalvojo net trenerį iš Klaipėdos pasikviesti. Tokį A.Gorelovą. Anksčiau trenerio jokio nebūdavo, savi žaisdavo ir tiek.
A.Gorelovas pažiūrėjo į tą komandą: vienas kitas yra tinkamas, bet reikia rimtai pasistiprinti. Atsivežė iš Klaipėdos ir iš kitur nemažai. Vienas netgi sakydavo, kad Maskvos "Spartake" žaidęs. Aišku, visi tokie kažkur kitur jau atsijoti. Kaip mes sakydavome, nuvaryti arkliai. Iškart stovyklas organizavo Gargžduose. Aš tada dirbau cecho viršininku, tai visus turėjome įdarbinti į cechus, kad gautų atlyginimą. Jie jau buvo profesionalai. Tokie, kaip sakyti, neoficialūs.
Mano ceche tokį vartininką iš Klaipėdos įdarbino. O čia visur saugumo technikos reikalaujama, nes pavojinga - su bitumu dirbame. Sukau galvą, ką čia jam duoti, kad nors kiek dirbtų, kad jį žmonės matytų. Sugalvojau: paimi didelį ruloną popieriaus ir perpjauni jį, kad gautųsi lakštai. Vėliau į tuos lakštus ruberoidą vyniodavome. Tai ateidavo rytą, kai išsimiegodavo, ir per pusantros valandos porą rulonų supjaustydavo. Ir tada jau laisvas. Žmonės matydavo - dirba. Vieną kartą atsinešė jis tokį didelį peilį, atsisėdo ant rulono ir pjausto. O tas peilis kaip praslydo, tai tiesiai į koją. Pagalvojau, kad bus visiems bėdos, tai ir pasakiau: gal tu neateik iš viso. Kiti taip pat mažai dirbdavo. Galima sakyti, jie buvo profesionalai.
Kaip viskas buvo organizuojama tais laikais? Iš kur finansavimas gaunamas?
Tam visam reikalui vadovaudavo profsąjunga, nes būdavo grynųjų pinigų skiriama profsąjungai finansuoti. Tai ji pinigus valdydavo ir dienpinigius skirdavo.
Vėliau komanda kažkaip smuko, smuko. Rezultatų nėra, ir profsąjungai pinigai baigėsi. Tai futbolas pradėjo merdėti ir beveik užgęso.
Nors ta A.Gorelovo komanda iširo, bet liko vienas kitas gargždiškis. Atsirado Petras Mickus, atsirado G.Šatas, dar vienas kitas futbolininkas. Susilipdė tokia komanda ir jinai gana sėkmingai vėliau žaidė. Ir žiūrovų būdavo.
Manau, kad ir Panevėžio sporto mokykla padarė Gargžduose tokį moralinį impulsą. Mokėsi ten A.Narbekovas, R.Martinaitis, kiti. Gyvenau name šalia R.Martinaičio, kai jis buvo kviečiamas į SSSR jaunių rinktinę. Aš, jau pagyvenęs žmogus, eidavau ir tai buvo pavydu pamačius ant virvės marškinėlius su SSSR užrašu. O jaunimui, vaikams - tai dar labiau.
Kalbėjosi Remigijus Riekašius
http://fkbanga.lt/index.php/naujienos/a ... viu-161017" onclick="window.open(this.href);return false;
Išskirtinę vietą "Bangos" istorijoje užima Statybinių medžiagų kombinatas (SMK). Jonas Džervus SMK dirbo beveik visą kombinato egzistavimo laikotarpį. Atvykęs kaip jaunas specialistas į neseniai pradėjusią veikti gamyklą, jis galiausiai tapo ilgiausiai SMK vadovavusiu direktoriumi. J.Džervus pasidalijo su mumis prisiminimais tiek apie patį Statybinių medžiagų kombinatą, tiek apie tai, kaip SMK prisidėjo prie futbolo raidos Gargžduose.
Pateikiame Jums ištraukas iš interviu su Jonu Džervumi. Daugiau detalių ir epizodų iš to meto "Bangos" gyvenimo galėsite rasti metų pabaigoje planuojamoje išleisti "Bangos" istorijoje.
Dirbote daugybę metų Statybinių medžiagų kombinate (SMK). Kiek svarbus buvo SMK Gargždams?
Jeigu taip galima išsireikšti, tai visa Gargždų civilizacija prasidėjo nuo gamyklos. Perskaičiau Gargždų istoriją. Ten yra įdomių faktų, tačiau apie Silikatinį radau tris keturis sakinius ir nuotrauką. Nors kai čia atvažiavau, tai Gargždai prilygo Dovilams. Buvo kelios gatvės ir retai išsibarstę mediniai namukai. Kiekvienas turėjo po hektarą ar pusantro žemės. Buvo tik keli mūriukai - mokykla, trys dviaukščiai, buitinis. Gamyklą pastatė - iš karto reikėjo apie penkių šimtų žmonių. O iš kur juos paimsi? Pradėjo statyti bendrabučius, davė sklypus individualiems namams. Paskui pradėjo daugiaaukščius statyti.
Kaip pats pradėjote dirbti SMK?
Esu iš Alytaus rajono. Baigiau Kaune politechnikos institutą ir 1962 metais pagal paskyrimą mane čia atsiuntė. Gargžduose statė gamyklą, naujus cechus, labai trūko žmonių. Manęs laukė kaip specialisto, tad atvažiavau labai pakilios nuotaikos. Karjerai čia buvo idealios sąlygos, kadangi gamykla plėtėsi. Dirbau cecho viršininku, vyr. inžinieriumi ir 18 metų direktoriumi.
Bijojau direktoriaus amato, nes buvau techninis žmogus. O ir direktoriaus skyrimas tais laikais nebuvo paprastas. Ministras numato, ką skirti, tačiau privalo važiuoti į Gargždus ir informuoti partijos pirmąjį sekretorių: mes numatę tokį žmogų skirti direktoriumi. O jau partijos sekretorius per savo aparatą visus kaulelius išnarsto, kas tu toks. Pasirodo net Alytaus rajone buvo. O aš gyvenau kaime, tokioje tikinčioje šeimoje, nebuvau nei spaliukas, nei pionierius, nei komjaunuolis. Net kai stojau į institutą, sakė, kad ne komjaunuolio nepriims. Priėmė. Iš dvidešimties žmonių du ne komjaunuoliai buvome. Paskaitos pasibaigdavo - mes į kiną, o jie visi į susirinkimą. Kaip mums pavydėdavo.
Norint būti direktoriumi, teko į partiją stoti.
Kiek SMK buvo svarbus sportas?
Mūsų pramonė yra labai sunki. Kai skaitau dokumentiką, tai matau, kad vokiečių okupacijos metais dirbo belaisviai, o čia dirbo mūsų žmonės. Reikėjo jiems sukurti normalias darbo sąlygas, gamybos kultūrą. Visoje sistemoje buvo 28 įmonės, tai vienais metais būdavo organizuojamos saviveiklos varžybos, kitais - sporto varžybos.
Pasakydavo prieš kelis metus, kad tais ir tais metais spartakiada bus tokiame mieste, ir pabandyk nesuruošti tos spartakiados. Pakiliai, su sporto bazėmis. Tai mes spartakiadai pasistatėme savo puikiausią sporto salę.
Kaip mes tą sporto salę pasistatėme? Konkrečiai sporto salei pinigų nebuvo, o gamybos vystymo fonde - kiek tik nori. Tai oficialiai statėme polistirolo sandėlį. Bet tą "sandėlį" jau projektavome kaip sporto salę. Mūsų tikslas buvo pastatyti ir priduoti, o vėliau jau galime daryti su juo, ką norime. Buvo įdomus nutikimas, kai tikrino projektą. Patikrina ir sako: vyrai, kam jums toks aukštas sandėlys, taigi nereikia tokio. Oficialiai sakydavome, kad taip reikia, o neoficialiai per pietus paaiškindavome, ką ketiname daryti.
Ta salė buvo labai gerai įrengta. Po to, kai jau viską privatizavo prichvatizavo, ji priklausė prekybininkams. Tiesiog baisu buvo žiūrėti - mašinos per didžiąsias duris iš galo įvažiuoja, pakrovėjai krauna. Malonu, kad dabar ji vėl atgijo kaip sporto salė.
Kai spartakiada vyko Gargžduose, buvome prisiėmę įsipareigojimą laimėti. O varžytis reikėjo su Vilniumi, Kaunu, Panevėžiu, turtinga Akmenės cemento gamykla. Dominavo tinklinis, krepšinis, stalo tenisas, šaškės, šachmatai, šaudymas. Turėjome visas sąlygas - savo tirą, gerą sporto salę, bet neturėjome žaidėjų. Neoficialioje aplinkoje Vilniaus silikatinio direktorius sakydavo: kaip jūs laimėsite tą pirmą vietą? Kiek galite surasti Gargžduose, pavyzdžiui, tinklinio žaidėjų? Daugiausiai dvidešimt tokių, kurie žaidžia. O mes galime du šimtus surinkti.
Tačiau mes užsispyrėme ir padarėme savo. Autotransporte dirbo vienas tinklininkas iš Klaipėdos. Tai jis sako: galiu jums iš Klaipėdos visą tinklinio komandą surinkti, jeigu tik jūs įdarbinsite. Iš viso šešis įdarbinome, viską apiforminome - gamyklos žmonės. Tokia komanda visus nugalėjo.
Sunkiau buvo su moterų tinklinio komanda. Iš kur paimsi tinklininkių? Ir man kilo geniali mintis. Sakau sporto metodininkei D.Miliusevičiūtei: važiuojame į pliažą, į Melnragę. Tada ten stovėjo tinklas, buvo tokia aktyvi zona - žaidžia vyrai, moterys, mišrios komandos. Žiūrėdavome, kas ir kaip žaidžia. Nužiūrėdavome "auką" ir jau Dalia nueidavo su ta panele kalbėtis: iš kur ji, ką dirba, kur mokosi, ar nenorėtų dirbti pas mus. Iš dešimties vis tiek viena kita pasitaikydavo. Konkrečiai Vilmą Gečienę taip pasikvietėme. Ji dar ir dabar aktyvi tinklininkė. Taip ir sulipdėme gerą komandą. Buvome dideli sporto entuziastai. Buvo malonu dirbti.
Kaip SMK susijęs su futbolu Gargžduose?
Sakyčiau, kad prasidėjo futbolas nuo gamyklos. Be kažkokio impulso niekas neatsiranda. Dar statant gamyklą buvo toks labai entuziastingas direktorius Steponavičius. Ir jam kaip tik futbolas rūpėjo. Man pasakojo, kad jis, kai statė gamyklą, pirmiausia pasidarė futbolo stadioną. Stadionas - smėlio aikštė ir dviejų takų ratas. Pradėjo tarpcechines varžybas ruošti - sudarydavo tris komandas ir žaisdavo futbolą. Žaidė toje aikštėje ir kaliniai, kurie statė tą gamyklą.
Kai atvažiavau 1962 metais, tai jau ta aikštė buvo išklota velėna. Ir prasidėjo futbolas. Buvo tokia komanda, sudaryta iš šaltkalvių, tekintojų. Visi jau pagyvenę buvo. Ir mane norėjo į komandą jungti, bet futbolas ne mano sporto šaka buvo. Tačiau vis tiek teko pažaisti. Turėjo žaisti draugiškas rungtynes su Skuodu ir staiga paėmė į armiją vartininką. Tai tas entuziastingas direktorius, kažkur nugirdęs, kad studijuodamas esu rankinio vartus laikęs, sako: rytoj žaidžiame su Skuodu, turėsi vartus laikyti. Sakau: aš niekada nelaikęs futbolo vartų. Jis: nesiginčyk. O kaip jis pasakydavo, taip ir būdavo. Taip prasidėjo mano pažintis su futbolu Silikatinyje. Sužaidėme 3:3. Stovi vartuose, o direktorius šalia atsistojęs diriguoja: išbėk, pasitik. Išmuša iš vėžių - pats nieko negali spręsti. Iš viso tik dvejas rungtynes sužaidžiau, atsirado kitas vartininkas.
Ar sportininkai būdavo mėgėjai, ar buvo mažų mažiausiai pusiau profesionalai?
Kol egzistavo ta veteranų sukurta komanda, tai futbolininkai nebuvo profesionalai - atidirbdavo visą laiką ir treniruočių mažai būdavo. Tuo metu ir šeštadieniais dirbdavome. Tik sekmadieniais važiuodavome kur į rungtynes.
Vėliau, kai prasidėjo pergalės ir iškopė į aukštesnę lygą, sugalvojo net trenerį iš Klaipėdos pasikviesti. Tokį A.Gorelovą. Anksčiau trenerio jokio nebūdavo, savi žaisdavo ir tiek.
A.Gorelovas pažiūrėjo į tą komandą: vienas kitas yra tinkamas, bet reikia rimtai pasistiprinti. Atsivežė iš Klaipėdos ir iš kitur nemažai. Vienas netgi sakydavo, kad Maskvos "Spartake" žaidęs. Aišku, visi tokie kažkur kitur jau atsijoti. Kaip mes sakydavome, nuvaryti arkliai. Iškart stovyklas organizavo Gargžduose. Aš tada dirbau cecho viršininku, tai visus turėjome įdarbinti į cechus, kad gautų atlyginimą. Jie jau buvo profesionalai. Tokie, kaip sakyti, neoficialūs.
Mano ceche tokį vartininką iš Klaipėdos įdarbino. O čia visur saugumo technikos reikalaujama, nes pavojinga - su bitumu dirbame. Sukau galvą, ką čia jam duoti, kad nors kiek dirbtų, kad jį žmonės matytų. Sugalvojau: paimi didelį ruloną popieriaus ir perpjauni jį, kad gautųsi lakštai. Vėliau į tuos lakštus ruberoidą vyniodavome. Tai ateidavo rytą, kai išsimiegodavo, ir per pusantros valandos porą rulonų supjaustydavo. Ir tada jau laisvas. Žmonės matydavo - dirba. Vieną kartą atsinešė jis tokį didelį peilį, atsisėdo ant rulono ir pjausto. O tas peilis kaip praslydo, tai tiesiai į koją. Pagalvojau, kad bus visiems bėdos, tai ir pasakiau: gal tu neateik iš viso. Kiti taip pat mažai dirbdavo. Galima sakyti, jie buvo profesionalai.
Kaip viskas buvo organizuojama tais laikais? Iš kur finansavimas gaunamas?
Tam visam reikalui vadovaudavo profsąjunga, nes būdavo grynųjų pinigų skiriama profsąjungai finansuoti. Tai ji pinigus valdydavo ir dienpinigius skirdavo.
Vėliau komanda kažkaip smuko, smuko. Rezultatų nėra, ir profsąjungai pinigai baigėsi. Tai futbolas pradėjo merdėti ir beveik užgęso.
Nors ta A.Gorelovo komanda iširo, bet liko vienas kitas gargždiškis. Atsirado Petras Mickus, atsirado G.Šatas, dar vienas kitas futbolininkas. Susilipdė tokia komanda ir jinai gana sėkmingai vėliau žaidė. Ir žiūrovų būdavo.
Manau, kad ir Panevėžio sporto mokykla padarė Gargžduose tokį moralinį impulsą. Mokėsi ten A.Narbekovas, R.Martinaitis, kiti. Gyvenau name šalia R.Martinaičio, kai jis buvo kviečiamas į SSSR jaunių rinktinę. Aš, jau pagyvenęs žmogus, eidavau ir tai buvo pavydu pamačius ant virvės marškinėlius su SSSR užrašu. O jaunimui, vaikams - tai dar labiau.
Kalbėjosi Remigijus Riekašius
Pagaliau įvyko visų taip lauktas susijungimas Taško ir Bangos. Nebeliks tos vaikiškos priešpriešos ir judės kartu visu greičiu į priekį