"Bangos" kapitoną po pralaimėtų varžybų geriausiai paguodžia dukra
http://www.fkbanga.lt/index.php/naujien ... viu-grudys
Gargžduose gimęs ir augęs futbolo komandos „Banga“ kapitonas Rimvydas Grudys gimtojo miesto komandoje su pertraukomis žaidžia jau dešimtmetį.
Kartą futbolininko karjera po avarijoje patirtos sunkios traumos buvo pakibusi ant plauko, bet Rimvydui pavyko įveikti likimo siųstą išbandymą ir grįžti į futbolo aikštę. Šiuo metu „Bangos“ kapitonas džiaugiasi galintis žaisti gimtojo miesto komandoje ir tikina savo gyvenimo neįsivaizduojantis be futbolo.
Karjera buvo pakibusi ant plauko
- Ar pameni, kada pradėjai žaisti futbolą?
- Mokydamasis pirmoje klasėje. Visa mūsų šeima sportavo. Tėtis žaidė krepšinį, sportavo ir sesuo, o du broliai žaidė futbolą. Pasekiau vyresniojo brolio pavyzdžiu ir taip pat pradėjau lankyti futbolo treniruotes. Taip ir likau futbole iki šiol.
- „Bangoje“ žaidi jau apie dešimt metų. Ar pameni, kada pradėjai?
- Berods tada man buvo 16-17 metų. Būdamas 18-kos vieną sezoną žaidžiau Panevėžio „Ekrane“. Tačiau tie metai susiklostė ne itin sėkmingai. Vairuodamas automobilį padariau avariją ir patyriau sunkią traumą. Gydytojų prognozės tada labai išgąsdino. Jie sakė, kad iš viso nebegalėsiu žaisti futbolo. Pamenu, kiek ašarų tada išliejau, jau net buvau pradėjęs susitaikyti su ta mintimi. Laimė, viskas baigėsi gerai, po ilgos reabilitacijos grįžau į aikštę ir vėl pradėjau žaisti Gargždų „Bangoje“.
- Koks jausmas žaisti gimtojo miesto komandoje?
- Labai malonus. Smagu, kai į varžybas ateina artimieji, draugai, žmonės, kurie tave pažįsta. Tai sukuria visai kitokią atmosferą nei tada, kai varžybas stebi visai nepažįstami žmonės. Apskritai Gargždai man be galo mielas miestas. Čia gimiau, augau, sukūriau šeimą. Savo ateitį įsivaizduoju tik čia, nenoriu niekur išvažiuoti, nes gimtajam miestui jaučiu itin artimą ryšį.
Aikštėje – emocingas
- Koks esi gyvenime ir aikštėje?
- Gyvenime esu gana ramus. Aikštėje – labai emocingas, nervingas. Dabar jau išmokau valdyti save, per daug nesikarščiuoti, tačiau karjeros pradžioje emocijos aikštėje liedavosi laisvai, todėl įsiveldavau į daugybę konfliktų su teisėjais. Pamenu, viename sezone esu gavęs net aštuonias raudonas korteles.
- O ar jautriai reaguoji į kritiką?
- Trenerių išsakomas pastabas stengiuosi priimti pozityviai. O sirgalių komentarų stengiuosi neskaityti. Matau, kad kai kurie grubesni komentarai ypač užgauna jaunesnius žaidėjus, jie labai dėl jų išgyvena. Aš dėl įgytos patirties jau turiu storesnę odą. Apskritai toks jau yra futbolas: jei laimi, tave nešioja ant rankų, jei pralaimi, sumaišo su žemėmis. Nors visada labai sunku pralaimėti, bet kiekvienos pralaimėtos varžybos stiprina psichologiškai.
- Esi vyriausias žaidėjas „Bangoje“, taip pat komandos kapitonas. Tikriausiai tai nemaža atsakomybė?
- Tikrai taip. Antrus metus iš eilės komanda mane išrinko savo kapitonu. Malonu, kad komandos draugai pasitiki, tačiau tai atsakingos pareigos. Jaučiuosi atsakingas, kad komandoje būtų geras psichologinis klimatas, kad nekiltų konfliktų tarp žaidėjų. Stengiuosi prieš varžybas pozityviai nuteikti komandą, įkvėpti noro kovoti. Po pralaimėjimų tenka stengtis sušvelninti žaidėjų nusivylimą.
Komanda – lyg vienas kumštis
- Ar skaudžiai išgyveni aikštėje patirtas nesėkmes?
- Taip, kaip ir kiekvienas žaidėjas. Po pralaimėtų varžybų visoje komandoje nuotaikos būna slogios. Aš dažniausiai labiausiai išgyvenu, kol grįžtu namo. Ten pasitinka žmona Judita ir metų ir trijų mėnesių dukrytė Kamilė. Pradedu su ja žaisti, ir blogos emocijos išsisklaido. Džiaugiuosi, kad žmona po pralaimėjimų taip pat elgiasi supratingai. Per daug neklausinėja, daugiau kalbamės ne apie futbolą, o apie kitus dalykus.
- Kaip manai, kokios yra stipriosios ir silpnosios „Bangos“ pusės?
- Silpnoji mūsų pusė, kad esame labai jauna komanda. Patirties trūkumas lemia, kad žaidžiame banguotai, mums trūksta stabilumo, kurį paprastai komandoje sukuria vyresni žaidėjai. O stiprioji pusė – mūsų vienybė. Esame lyg vienas kumštis, kovojame vienas už kitą. Smagu, kad kolektyvas yra draugiškas. Gerai sutariame ir su treneriais.
- Kaip vertini savo žaidimą šiame sezone?
- Apmaudu, kad šiais metais turėjau kaip niekada daug progų pelnyti įvarčius, bet vis nepavykdavo sėkmingai baigti atakų. Sezono pradžioje buvo sunku, nes dirbau dar vieną darbą, todėl praleisdavau daug treniruočių. Tačiau, kai atsidėjau vien futbolui, pradėjau intensyviau sportuoti, savijauta pagerėjo, atsirado daugiau jėgų.
- Ar tenkina „Bangos“ užima pozicija turnyrinėje lentelėje?
- Vieta tenkina. Bet žiūrėsime, kaip bus po pertraukos. Spaudoje, internete skaičiau, kad visos komandos stengiasi stiprinti sudėtis, visi galvoja, kaip pakilti aukščiau. Tikiuosi, kad ir mums pavyks sustiprėti ir galėsime pakovoti dėl 4-5 vietos.
Laisvalaikis – su šeima ir draugais
- Net neabejoju, kad futbolas užima didžiąją dalį tavo gyvenimo. Kam dar lieka laiko be jo?
- Šeimai – žmonai Juditai ir dukrytei Kamilei. Dauguma draugų šeimų taip pat jau turi atžalų, tad dažnai visi kartu leidžiame laisvalaikį. Taip pat mėgstu keliauti. Vokietijoje gyvena mano mama, dažnai važiuojame jos aplankyti. Su draugais mėgstu pažvejoti. Tik man nelabai sekasi. Tikriausiai neturiu kantrybės ir esu per daug emocingas, nes tai valą nutraukiu, tai žuvį paleidžiu. Didžiausias sužvejotas laimikis – 1,5 kilogramo karosas.
- Ko kaip komandos kapitonas palinkėtum komandai antroje sezono pusėje?
- Komandai linkiu kuo daugiau pergalių ir pasiekti sezono pradžioje klubo vadovybės iškeltus tikslus. Taip pat linkiu, kad ir toliau išliktume tokie pat draugiški ir vieningi, kokie esame iki šiol.
Straipsnio autorė Milda Judelytė