"Ekrano" fizinio rengimo treneris išyko į Braziliją
http://www.fkekranas.lt/index.php?lang= ... 5&tid=2255
Panevėžio „Ekranas“ atsisveikino su fizinio rengimo treneriu Leonardo Iparraguirre, kuris išvyko į gimtinę, į garsųjį „Palmeiras“ futbolo klubą, kur įgyvendins savo svajonę, dirbs kartu su savo tėvu. FK “Ekranas” internetinė svetainė likus kelioms valandoms iki išvykimo paskutinį kartą pakalbino brazilą.
- Leo, pradėkime pokalbį nuo to, kokios priežastys privertė tave palikti Lietuvą ir „Ekraną“ bei grįžti į gimtąją Braziliją?
- Priežastis yra vienintelė. Gavau darbo pasiūlymą iš garsaus Brazilijos futbolo klubo „Palmeiras“. Manau, kad tai yra puiki galimybė kilti karjeros laiptais, būtent todėl nusprendžiau palikti „Ekrano“ klubą.
- Ar ilgai svarstei „Palmeiras“ klubo pasiūlymą?
- Pasiūlymą dirbti klube aš pradėjau svarstyti nuo to laiko, kai „Palmeiras“ pradėjo dirbti mano tėvas. Šis klubas yra vienas iš didžiausių ir garsiausių Brazilijoje. Aš ir mano tėvas visą laiką norėjome dirbti kartu, tad galiu sakyti, kad prieš 2-3 savaites svajonė virto realybe. Žymus klubo vardas turėjo daug įtakos pasirinkimui. Ne kasdien gauni galimybę padirbėti tokioje komandoje kaip „Palmeiras“. Brazilijoje mes turime daug komandų, aš pats dirbau mažesniuose klubuose, kuriuose nebuvo išvystyta infrastruktūra, o dabar dirbsiu puikiame klube. Tai iššūkis ir puiki galimybė man.
- Brazilijoje dirba tavo tėvas, gyvena giminės, draugai. Galima sakyti, kad namų ilgesys irgi davė savo?
- Galiu pasakyti, kad ne mane, o mano žmoną labiau kamavo namų ilgesys. Lietuvoje gyvenau 4 metus. Mano žmona čia atvyko 2008 metais. Mes susituokėm, ji išėjo iš darbo, paliko artimuosius, kad čia atvyktų. Jai tai buvo pirmas kartas, kuomet ji atsiskyrė nuo savo artimųjų, o aš tokį gyvenimą gyvenau nuo pat vaikystės, kuomet mano tėvas dar žaidė futbolą, keliavo po įvairias pasaulio šalis, man tekdavo gyventi vienam. Bet, žinoma, namų ilgesys irgi yra viena iš priežasčių, nes grįžtu į gimtinę pas savo šeimą, draugus.
- Pakalbėkime apie Lietuvą. Prisiminkime, kas tave atvedė į Lietuvą prieš 4 metus?
- Tai labai įdomi istorija. Prieš atvykstant į Lietuvą aš dirbau Kinijoje, o mano tėvas darbavosi viename iš Brazilijos futbolo klubų. Tuo metu Brazilijoje viešėjo FC „Vilniaus“ klubo prezidentas A.Breikštas. Jis užmezgė ryšius su klubo, kuriame dirbo mano tėvas, prezidentu. Iš pradžių A.Breikštas atsivežė į Lietuvą kelis brazilų žaidėjus iš šio klubo. Vėliau prezidentas stiprino trenerių kolektyvą ir jam reikėjo fizinio rengimo trenerio. Jam buvo pasiūlyta mano kandidatūra. Tuo metu, kai buvau Kinijoje, mano tėvas pranešė, jog man yra galimybė keltis dirbti į Lietuvą. Pasiūlymu susigundžiau iš karto. Grįžau į Braziliją ir apie 2-3 mėnesius laukiau FC „Vilniaus“ pasiūlymo, kol galų gale 2006 metų birželio mėnesį atvykau į Lietuvą - į Vilnių.
- FC „Vilniaus“ klube ilgai neužsibuvai. Kodėl vėliau pasirinkai „Ekraną“?
- Tai irgi buvo labai įdomu. Kaip minėjau, į Lietuvą atvykau 2006 metais. Su FC „Vilniaus“ komanda mes vykome į Panevėžį žaisti A lygos rungtynių prieš vietos „Ekraną“. Tik atvažiavęs į Panevėžį pamačiau gerą stadioną. Tuo metu dėl kažkokių priežasčių nebuvo karšto vandens, todėl po rungtynių visus žaidėjus nusimaudyti nuvežė į „Ekrano“ klubo bazę. Pamatęs visą klubo struktūrą, sudarytas darbo sąlygas, paklausiau savęs, kodėl aš atvykau dirbti ne į šitą komandą? (juokiasi). Po metų - 2007 - Vilniuje aš sutikau „Ekrano“ valdybos narį Mindaugą Juozaitį. Iš pradžių aš nežinojau, kad jis yra svarbus žmogus „Ekrane“. Su Mindaugu susitikdavome dažnai, kiekvieną savaitę, nes mes žaidėme vienoje komandoje. Ir vieną dieną treniruotės metu jis priėjo prie manęs, mes pasikalbėjome apie mano gyvenimą Vilniuje, darbo sąlygas. Jis uždavė keletą klausimų apie mano darbo specifiką, nes tuo metu nebuvo patenkintas „Ekrano“ komandos fiziniu pasirengimu. Tai buvo mūsų pirmasis pokalbis apie „Ekraną“. Po dviejų savaičių FC „Vilniaus“ klube prasidėjo problemos, klubas atleido nemažai brazilų, tarp jų ir mane. Tuo metu aš užmezgiau kontaktą su tuometiniu „Ekrano“ direktoriumi Tomu Sitnikovu bei atsidūriau čia – Panevėžyje.
- „Ekranas“ daug davė tavo gyvenimui?
- Žinoma, „Ekranas“ tikrai davė daug mano gyvenimui. Suteikė daug džiaugsmo, malonumo. Aš esu labai dėkingas už viską, ką man „Ekranas“ suteikė.
- Jei bus galimybė, ar norėtum čia sugrįžti?
- Visų pirma, aš noriu, kad man sektųsi naujame klube, bet mes nežinome, kas gali nutikti gyvenime, todėl jei būtų galimybė, visada norėčiau grįžti į tokią komandą kaip „Ekranas“.
- Koks buvo pirmas įspūdis tik atvykus į Lietuvą?
- Pirmąjį įspūdį apie Lietuvą susidariau Vilniuje. Tai buvo mano pirmasis miestas, aplankytas Lietuvoje. Tai buvo gražus, didelis, aišku ne toks, kaip San Paulas Brazilijoje, bet pakankamai didelis, geras miestas. Man ten patiko.
- Ar pasikeitė tavo nuomonė apie Lietuvą per visą tą laiką?
- Apie Lietuvą prieš atvykstant čia, aš žinojau nedaug. Kai mokiausi mokykloje, mes žinojome tik apie Sovietų Sajungą. Kaip jūs atsiskyrėte nuo Sovietų Sajungos ir tapote nepriklausoma valstybe. Brazilijoje labiausiai žinomos šalys buvo Ukraina ir Latvija. Apie Lietuvą ir kitas šalis Brazilijoje buvo kalbama labai mažai. Atvykus čia, pirmas įspūdis buvo labai geras ir jis nepasikeitė iki pat išvykimo.
- Kokio lietuviško maisto labiausiai pasiilgsi?
- Lietuviška virtuvė nebuvo mano pati mėgstamiausia, tačiau vieno dalyko tikrai pasiilgsiu. Tai lietuviški kotletai su bulvėmis ir skaniu padažu. (šypsosi)
- Ar įgijai naujų darbo žinių, patirties Lietuvoje?
- Lietuvoje, galima sakyti, paaugau kaip treneris, įgyjau dar daugiau žinių ir patirties. Lietuvoje buvo skirtingas darbo stilius, nei būdavo klubuose, kuriuose dirbau anksčiau, todėl patirtis pravers man ateityje.
- Koks buvo tavo linksmiausias nutikimas Lietuvoje?
- Labai daug linksmų nutikimų Lietuvoje ir nebuvo, tačiau keletas man įsiminė labiausiai. Pirmasis įvykis man buvo, kai pirmą kartą Vilniuje pamačiau sniegą. Tuo metu ėjau į kino teatrą ir labai snigo. Pasibaigus filmui ir išėjus iš kino teatro, visur buvo labai daug sniego. Aš galvojau, ką daryti, ir, pamatęs kalną, ėmiau juo čiuožti žemyn. Kitas smagus nutikimas, bent jau man, įvyko ligoninėje. Treniruotės metu man buvo prakirsta galva ir aš vykau į ligoninę siūti atsiradusios žaizdos. Gydymo įstaigoje su sesele bandžiau kalbėti lietuviškai, o ji pradėjo juoktis, sakydama man, kad aš kalbu lietuviškai kaip mažas vaikas. Man tada tai pasirodė labai juokinga (šypsosi).
- Lietuvoje praleidai ketverius metus. Per visą laiką išmokai daug Lietuviškų žodžių. Ar buvo sunku?
- Taip, tai buvo pakankamai sunku, kadangi aš nesimokiau žodžių iš žodyno. Tiesiog visus žodžius išmokau iš aplinkinių žmonių, kurie mane supo, iš jų kalbų. Išmokdavau po vieną žodį, o paskui bandydavau kalbėti.
- Kaip grišį į Panevėžį, tikimės, kad jų neužmirši...
- Aš ir tikiuosi, kad jie liks mano atmintyje. Keleto žodžių aš tikrai nepamiršiu visą gyvenimą. Tai - "bėga", „davai“, "vienas, du, trys" (juokiasi)
- Į gimtą šalį grižti su gerais prisiminimais apie Lietuvą?
- Taip, žinoma. Į Braziliją grįžtu tik su geriausiais prisiminimais. Čia, Lietuvoje, aš praleidau ne kelis mėnesius, o keturis metus, čia vyko mano gyvenimas. Gyvenau dvejuose skirtinguose miestuose, žmona su manim irgi buvo tris metus. Nėra lengva palikti Lietuvą. Kiekvienas išvykimas yra sunkus.
- Su „Ekranu“ iškovojai du Lietuvos A lygos čempionų titulus ir LFF taurę. Kuris tau asmeniškai pats svarbiausias?
Man asmeniškai visi titulai, iškovoti su „Ekranu“, yra labai svarbūs. Tačiau labiausiai įsimintinas yra 2008 metų iškovotas A lygos čempionų titulas, kuomet mes įveikėme FBK „Kauno“ futbolininkus, taip pat tai buvo mano pirmasis trofėjus iškovotas Lietuvoje. Tais metais visa komanda atliko daug sunkaus darbo.
- Ar gaila palikti „Ekrano“ kolektyvą?
- Žiūrint iš vienos pusės aš, esu laimingas, kadangi išvykstu dirbti į gerą klubą, iš kitos pusės, man yra liūdna, tačiau aš žinau, kad čia atlikau savo darbą sąžiningai, daviau „Ekranui“ viską, ką galėjau duoti. Noriu tik padėkoti „Ekrano“ prezidentui Aušriui Labinui už suteiktą galimybę dirbti tokiame klube kaip „Ekranas“.
- Ką norėtum pasakyti visam „Ekrano“ kolektyvui, treneriams, žaidėjams, administracijai?
- Noriu visiems tarti ačiū. Aš jūsų visų labai pasiilgsiu. Jūs visada liksite mano prisiminimuose, visiems jums linkiu viso ko geriausio.
- Ko norėtum palinkėti „Ekrano“ fanams prieš išvykstant?
- „Ekrano“ gerbėjams noriu pasakyti – palaikykite savo mylimą komandą ir toliau. Niekada nepalikite komandos vienos. Taip pat noriu jiems padėkoti ir pasakyti ačiū už tai, kokią meilę jie rodo šiai komandai. Jūs esate geriausi.