Tomas Miklinevičius meilę futbolui paveldėjo iš tėčio
13 kovo 2012
Giedrius Vaitkevičius
http://www.fkkruoja.lt/naujienos-kruoja ... o-is-tecio" onclick="window.open(this.href);return false;
Pirmojo 2012 metų A lygos Pakruojo „Kruojos“ įvarčio autorius Tomas Miklinevičius pasigenda naujosios ekipos sirgalių palaikymo: „Per pirmąsias rungtynes atvyko tik „Tauro“ sirgaliai. Komandos draugų klausiau, kur mūsiškiai. Pasirodo, jų nėra. Keista. Mums tai būtų didžiulis pliusas – ir smagiau, ir didesnė motyvacija“.
„Geresnio debiuto negalima tikėtis“
– Tomai, savaitgalį tapai „Kruojos“ pirmojo sezono įvarčio autoriumi. Malonu?
– Labai. Nauja komanda, pirmosios oficialios rungtynės. Geresnio debiuto negalima tikėtis. Įvartį lėmė noras laimėti, pasirodyti, sėkmingai debiutuoti...
– Kaip vertini pirmąjį mačą?
– Tie, kurie žiūrėjo rungtynes, matė, kad turime problemų su realizacija. Tačiau, manau, sezonui įsibėgėjus, viskas bus gerai. Neramina tai, kad kiekviename mače kas nors patiria traumą. Šįkart rungtynėse su „Tauru“ susižeidė Sergėjus Žigalovas. Kol kas neaišku, ar jis padės rungtynėse su „Šiauliais“. Manau, traumas lemia žaidimas ant dirbtinės dangos aikščių.
– Dėl traumos komandai neatstovauja ir kapitonas Giedrius Slavickas. Tai didelė netektis?
– Giedrių pažįstu jau seniai. Jis nebe pirmą sezoną žaidžia Pakruojo ekipoje ir yra vienas lyderių. Tai tikrai didelė netektis, juo labiau, kad jis ir ekipos kapitonas.
– Rungtynėse su „Tauru“ neišnaudojote tiek progų, kad užtektų dar kelioms rungtynėms. Kodėl?
– Vien tai, kad sukūrėme tiek progų – gerai (šypsosi – aut. past.). Jei rimtai, manau, nesėkmes prie „Tauro“ vartų lėmė per didelis noras, slidi aikštė.
– Nepaisant to, žibėjai mače. Kaip ruošeisi?
– Pasiruošimas – kiekvieno sportininko asmeninis reikalas. Jis žino, kada privalo eiti miegoti, kada keltis, ką valgyti... Mačui ypatingai nesirengiau. Nemanau, kad rungtynėse žibėjau, tiesiog stengiausi atnešti kuo daugiau naudos.
– Sakoma, kad per atidarymo rungtynes jaudulys pakerta kojas, trukdo gerai pasirodyti. Tu jo nejautei?
– Man nebe 18-a, o 33-eji metai. Kai sulauki tokio amžiaus, žaisdamas jauti malonumą. Jei nejausčiau, nerungtyniaučiau. Ne paslaptis, kad Lietuvoje viską lemia ne pinigai. Futbolas – mano gyvenimo būdas. Duok Dieve, kad nebūtų traumų.
Tikslas – medaliai
– Ar teko stebėti kitas A lygos I turo rungtynes? Koks įspūdis?
– Didesnį įspūdį susidariau per draugiškas rungtynes. Sekmadienį žiūrėjau labai įdomią ir svarbią dvikovą tarp Panevėžio „Ekrano“ ir Marijampolės „Sūduvos“. Nesitikėjau, kad Suvalkijos sostinės ekipa žais taip gerai. Manau, ji bus rimta „Ekrano“ konkurentė dėl pirmosios vietos.
– Koks „Kruojos“ tikslas?
- Kovoti dėl medalių. Kuo komandai keliami aukštesni tikslai, tuo ji turi labiau stengtis. Ekipa, kolektyvas geras. Viską parodys sezono eiga. Tačiau, manau, kad tikslą įgyvendinti realu. Nėra taip, kad kitos komandos mus labai lenktų meistriškumu, tačiau reikės ir sėkmės.
– II turo dvikova – su „Šiauliais“. Tai – principinis susitikimas?
– Mums visos rungtynės svarbios, visoms ruošiamės kaip labai svarbioms. Net ir mačams su autsaideriais. Nors ir dar nėra aišku, kurios komandos jais bus. Pernai „Šiauliai“ užėmė ketvirtąją, mes – penktąją vietą. Mačas – principinis, nes žaisime su turnyrinės lentelės kaimynais. Šiemet Šiaulių ekipa pasistiprinusi neblogais lietuviais ir legionieriais. Tai stipri komanda, bet neįveikiamų nėra. Viską pamatysime aikštėje.
„Kruojos“ pasiūlymą priėmė iškart
– Kodėl nusprendei priimti „Kruojos“ pasiūlymą?
– „Kaunas“, kuriam atstovavau pernai, šiemet nėjo į A lygą. Nutraukiau dar metus turėjusią galioti sutartį ir kitą dieną prisijungiau prie „Kruojos“. Labai daug nemąsčiau. Prieš tai pasikalbėjau su pernai Pakruojo ekipoje žaidusiu Mindaugu Bagužiu. Jis pasakė, kad čia viskas puiku. Būna, jog komandos žada milijonus, o nieko neduoda. Čia taip nėra. Be to, iškelti aukšti tikslai, geros sąlygos. Smagu. Malonu ir tai, kad manimi pasitiki.
– Komandoje žaidžia daug legionierių. Nėra susiskirstymo?
– Tai natūralus dalykas. Juk negali būti taip, kad legionieriai ir lietuviai iškart vaikščiotų susikabinę. Pradžioje legionieriai ir lietuviai daugiau bendrauja tarpusavyje. Tačiau yra bendras tikslo siekimas. Konfliktų nebūna.
– Komandoje esi vyriausias. Neskriaudi jaunesnių?
– Ne, džiaugiausi, kad manęs neskriaudžia (juokiasi). Iš tikrųjų, su daugeliu žaidėjų esu rungtyniavęs jau anksčiau. Nėra taip, kad būčiau visiškas naujokas. Komanda puikiai priėmė, esu labai patenkintas.
– Kaip vertini komandos pasiruošimą sezonui?
– Dalyvavau tik vienoje pasiruošimo dalių. Buvo geros sąlygos, viešbutis, maniežas. Manau, kad Marijampolė – geras pasirinkimas. „Ekranas“ vyko į Ispaniją, tad galbūt grįžus reikėjo laiko priprasti prie Lietuvos dirbtinės dangos aikščių. Tai galėjo turėti įtakos pirmiems prarastiems taškams.
– Ko „Kruojai“ trūksta? Kokios stipriosios vietos?
– Apie tai kalbėti dar anksti. Kaip ir kiekviena komanda, turime silpnų vietų. Jų įvardyti nenorėčiau. Stipriosios – ekipa gerai sukomplektuota, į vieną poziciją pretenduoja po porą žaidėjų. Komandoje – sveika konkurencija. Jaunimas nori nukonkuruoti vyresnius, o seniai nenusileidžia.
– Kaip leidi laisvalaikį?
– Su komanda gyvenu Pakruojo bendrabutyje. Kambariu dalijuosi su Gvidu Juška. Čia smagu: pažaidžiam stalo tenisą, pažiūrim futbolą, einame pasivaikščioti... Anksčiau Pakruojyje niekada nesu buvęs.
Didžiąją karjeros dalį praleido Kaune
– Esi kaunietis. Kaip manai, kodėl antras pagal dydį šalies miestas šiemet neturi komandos A lygoje?
– Labai liūdna ir skaudu. Tikiuosi, kad atsiras žmonių, kuriems patinka, rūpi futbolas ir jie nuspręs remti. Kaune yra geras stadionas, bet jame nežais jokia komanda. Priežasčių rasti sunku. Juo labiau, kad Kaunas turi gilias tradicijas. „Kauno“ – daugkartiniai šalies čempionai, taurės laimėtojai, Baltijos lygos nugalėtojai. Su šia ekipa Kaune varžėsi ir Anglijos „Liverpool“, Škotijos Glazgo „Rangers“, Italijos Genujos „Sampdoria“.
– „Kauną“ ilgą laiką valdė skandalingasis Vladimiras Romanovas. Teko su juo bendrauti?
– Daug bendravęs nesu. Jis anksčiau taip mylėjo futbolą, tad dabar gaila, kad tokių pinigų nebeskiria. Galbūt taip yra todėl, kad pasuko į krepšinį.
– Papasakok apie savo karjerą.
– Sportuoti pradėjau septynerių metų. Mano pirmasis treneris – tėtis Vytautas Miklinevičius. Jis buvęs futbolininkas, treneris. Mane užaugino „Kauno“ komanda. 2001, 2002 ir 2003 metais tapau Lietuvos čempionu. Esu laimėjęs šalies taurę, Baltijos lygą. Vėliau žaidžiau „Šilutėje“, Marijampolės „Sūduvoje“. Po to „Kaunas“ mane susigrąžino.
– Su „Kaunu“ esi žaidęs I ir II lygose. Nebuvo sunku rasti motyvacijos?
– Kai myli futbolą – jokio skirtumo, kur žaisti. Pasiūlymų buvo, bet „Kauno“ komandoje finansinės sąlygos buvo neblogos.