G. Radavičius: apie naujas pareigas, Šiaulių futbolo gaivinimą, nugalėtojų mentalitetą.
Futbolas ir žolės riedulys – gyvenimo būdas
http://www.sportas.info/naujienos/34881 ... budas.html" onclick="window.open(this.href);return false;
<...>
Kaip galvojate, kiek tas Šiaulių futbolo gaivinimas gali užtrukti?
Jeigu atsirastų generalinis rėmėjas, įmonių grupė ar kitas subjektas, kuris sutiktų remti komandą bei skirti finansinį pagrindą reikalingą dalyvavimui aukščiausioje futbolo A lygoje, manau, viskas galėtų išsispręsti.
Tačiau žvelgiant iš sportinės pusės, bet kuriuo atveju komandai visų pirma reikėtų laimėti pirmosios lygos pirmenybes. Pastaraisiais metais jos lygis sparčiai kyla, yra didelė konkurencija, todėl suburti tokią komandą, kuri būtų pajėgi tapti lygos čempione nebūtų paprasta užduotis.
Bet kuriuo atveju šis procesas užsitęs, o kiek jis truks, - sunku pasakyti. Pasikartosiu, jog daug kas priklausys ir nuo miesto valdžios požiūrio.
Norėčiau pridurti, jog Šiauliuose veikia futbolo akademija, kurioje sportuoja apie 500 jaunųjų futbolininkų. Auga gabūs vaikinai, tačiau jie nemato reprezentacinės vyrų futbolo komandos pavyzdžio, neturi į ką lygiuotis. Manau, kad pirminis visų akademijos auklėtinių tikslas yra atstovauti savo gimtojo miesto komandai, o šiuo metu jaunojo futbolininko kelyje piramidės viršūnės tiesiog nėra, jis priverstas žvalgytis į kitus miestus.
Ar jūs irgi žaidėte futbolą?
Futbolą žaidžiau ir juo domėjausi nuo pat vaikystės. Mano pirmasis treneris – Česlovas Urbanavičius. Su šiuo treneriu siejasi patys geriausi atsiminimai. Per Lietuvos vaikų, jaunučių, jaunių čempionatus nuolat tapdavome prizininkais.
Vėliau atstovavau Šiaulių „Tauro“, „Elnio“ bei „Logikos“ komandoms.
1996-aisiais įkūriau futbolo klubą „Gintra“, kuriame ir pats žaidžiau Lietuvos antrosios lygos čempionate, kelis sykius tapome prizininkais.
Kai atėjo laikas užleisti vietą jaunimui su daugeliu komandos draugų pradėjome dalyvauti įvairiose veteranų pirmenybėse, buvau atsakingas ir už Šiaulių veteranų futbolą.
„Gintros-Universiteto“ futbolininkės Lietuvoje nežino ką reiškia pralaimėjimas. Ar tai rodo, jog moterų pirmenybių lygis labai žemas?
Galbūt Lietuvos moterų lyga ir nėra stipriausia Europoje, tačiau visiškai jos sumenkinti taip pat nereikėtų. Po truputį moterų futbolas auga, populiarumas didėja. Pasaulyje ir Europoje moterų futbolui skiriamas ypač didelis dėmesys, gi Lietuvoje mes to pasigendame.
Pavyzdžiui, mūsų komanda per savaitę treniruojasi penkis kartus, o jaunimas netgi dukart per dieną.
Jaunimas suburtas Šiaulių sporto gimnazijoje, kurioje mokosi 16 –a jaunųjų sportininkių iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių. Joms gimnazijoje yra sudarytos geros sąlygos sportinę veiklą suderinti su mokslais.
Šiemet per Lietuvos A lygos čempionatą šios gimnazijos žaidėjų pagrindu buvo sudaryta antroji mūsų komanda, kuri gana sėkmingai debiutavo.
Darbas vyksta kryptingai, todėl ir rezultatai neblogi. Jeigu Lietuvoje būtų daugiau tokias struktūras turinčių komandų, konkurencija didėtų, augtų ir visos lygos meistriškumas.
Nors pastaraisiais metais Lietuvos pirmenybėse didelės konkurencijos ir nesulaukiame, dalyvaudami UEFA moterų Čempionių lygos rungtynėse pasisemiame daug vertingos patirties. Mūsų Europoje prie grandų niekas nepriskiria, tačiau jau turime užsitarnavę savo vardą. Ypač po 2014 –ųjų metų sezono, kai nužygiavome iki pat UEFA Čempionių lygos ketvirtfinalio, daugelis ekipų mus pradėjo vertinti visai kitaip.
Stengdamiesi kuo geriau pasirengti šioms varžyboms esame priversti ieškoti varžovų tarp kaimyninių šalių – Latvijos, Estijos, Lenkijos, Baltarusijos. Su šių šalių moterų klubais palaikome glaudžius santykius, esame užmezgę kontaktus, todėl pasirengimo cikle susitariame dėl kontrolinių rungtynių.
Taip pat sulaukiame pasiūlymų iš Vokietijos, Italijos, kitų šalių atvykti į tarptautinius turnyrus. Jie mums labai naudingi – merginos įgyja naudingos patirties, sužaidžiame nemažai aukšto lygio rungtynių, kurių mums labai trūksta vietiniame čempionate.
Tiesa, norėdami būti konkurencingi UEFA moterų Čempionių lygoje esame priversti stiprintis ir žaidėjomis iš užsienio, pavyzdžiui šiemet žaidė penkios – iš Ukrainos, Azerbaidžano, Kroatijos ir Namibijos rinktinių.
Ar brangiai klubui kainuoja futbolininkių dalyvavimas Čempionių lygoje?
Galime pasidžiaugti, kad dalyvavimas UEFA moterų Čempionių lygos varžybose mums nekainuoja. UEFA apmoka kelionę, nakvynę, maitinimą, todėl negalime skųstis UEFA sudaromomis sąlygomis.
To nebūna žolės riedulyje, kur reikia už viską mokėti patiems. Šiuo atžvilgiu tarp futbolo ir žolės riedulio, dalyvaujant Europos turnyruose, yra didžiuliai finansiniai skirtumai.
Kodėl „Gintra-Universitetas“ vysto tik moterų futbolą?
Atsakymas labai paprastas: vyrų futbolas reikalauja kur kas didesnių finansinių pajėgumų. Siekiant žaisti Lietuvos vyrų pirmoje lygoje, galbūt užtektų ir 100 tūkstančių eurų, o A lygoje jau reikėtų gerokai daugiau.
Moterų futbole per ilgametę praktiką jau turime užsitarnavę smulkių rėmėjų pasitikėjimą, žinome ką jiems galime pasiūlyti, o jie kiek kas galėdami prisideda prie klubo gyvavimo.
Vienas iš mūsų uždavinių yra, kad „Gintros-Universiteto“ moterų komandoje žaistų kuo daugiau vietinių futbolininkių, kurios sudarytų branduolį ir Lietuvos moterų futbolo rinktinėje. Šį modelį kol kas sėkmingai įgyvendiname – beveik visos mūsų žaidėjos vilki ir atitinkamo amžiaus jaunimo arba nacionalinės moterų futbolo rinktinės marškinėlius.
Kaip jau minėjau, panašiu principu, ko gero būtų įmanoma dirbti ir vyrų futbole, turint omenyje, kad už Šiaulių reprezentacinę miesto komandą galėtų rungtyniauti mūsų akademijos auklėtiniai, bet visų pirma tam, kad atsirastų komanda savo žodį turėtų tarti ir miesto valdžia.
Ne paskutinį vaidmenį užima ir infrastruktūra, sąlygos žaisti futbolą. Puikiai žinome, kad Lietuvos klimatas mums neleidžia ištisus metus rungtyniauti lauke. O tam, kad treniruočių, varžybų procesas būtų
kokybiškas visus metus privalome turėti futbolo maniežus. Jis turėtų atsirasti ne tik Šiauliuose, bet ir kituose regionuose. Tik tuomet drąsiai galėtumėme pradėti kalbėti apie mūsų auginamą perspektyvią pamainą ir naują Lietuvos futbolo ateitį.
Ankstesniais metais „Gintros-Universiteto“ futbolo komandai atstovaudavo nemažai žolės riedulininkių, o kaip dabar?
Tai labai sena istorija. 1999-aisiais komandoje žaidė ir žolės riedulininkės. Per treniruotes mūsų žolės riedulininkių treneris Vaidotas Vaičeliūnas merginoms leisdavo pažaisti ir futbolą.
Pastebėjome, kad jos pakankamai neblogai tai daro. Žolės riedulys turi šokių tokių panašumų su futbolu. Todėl ir nutarėme leisti merginoms dalyvauti 1999 –ųjų Lietuvos futbolo čempionate, kad jos gautų papildomą krūvį.
Debiutuodama komanda, kurią sudarė vien žolės riedulininkės, tapo šalies čempione. Žolės riedulininkės futbolo čempionate dalyvavo iki 2003-ųjų.
Tai metais į klubą pasikvietėme dirbti futbolo trenerį Rimantą Viktoravičių, kuris pradėjo burti futbolininkių komandą. Į ją buvo pakviestos mokyklas bebaigiančios žaidėjos iš Plungės, Ukmergės, Telšių, Akmenės.
Jos įstojo studijuoti į Šiaulių universitetą bei mokslus derino su sportine veikla.
Dabar jau 12 metų žolės riedulininkės žaidžia žolės riedulį, o futbolininkės – futbolą.
<...>