D. Barauskas atskleidė čempionatą, kuriame norėtų save išbandyti
https://alyga.lt/naujiena/d-barauskas-a ... ndyti/7231



Nepaisant to, jog Dominykas Barauskas Vilniaus „Riteriuose“ žaidžia dar tik trečią savo sezoną, prieš šiuos metus jis sulaukė ypatingo įvertinimo ir tapo komandos kapitonu.

Trečią sezoną „Riterių“ gretose žaidžiantis futbolininkas džiaugėsi, jog šioje komandoje gavo ne vieną galimybę pasireikšti.

„Gavau daug žaidybinio laiko, man, kaip jaunam žaidėjui, tai yra svarbiausias dalykas. Gavau daug naudingos patirties, tad savo laiką čia vertinu gerai“, – „Optibet A lygos“ savaitės interviu rubrikoje pasakojo futbolininkas.

Ypatingai sunkus „Riteriams“ buvo praėjęs sezonas, kuomet vietiniame čempionate jie nesublizgėjo. Visgi buvo ir pozityvių akimirkų, tarp kurių – graži pergalė UEFA Europos lygos atrankoje prieš „Derry City“ vienuolikę iš Šiaurės Airijos.

Pačiam žaidėjui tai buvo debiutas tarptautinėje arenoje ir jis neslėpė, jog prieš pirmą teisėjo švilpuką nebuvo išvengta ir jaudulio.

„Prieš varžybas Europoje jaučiasi jaudulys, bet po teisėjo švilpuko jis dingsta, pradedi galvoti tik apie futbolą. Emocijos buvo labai geros, debiutavau tame turnyre. Komanda gal nebuvo labai žinoma, bet yra iš britų salyno, rungtynės buvo labai sunkios, pareikalavo daug jėgų, tad po pergalės buvome labai laimingi“, – atsiminė futbolininkas.

Nepaisant to, kad komandoje yra dar tik trečią sezoną, D. Barauskas sulaukė komandos draugų įvertinimo ir tapo ekipos kapitonu.

„Visų pirma, tai yra didesnė atsakomybė, turi rodyti pavyzdį ir aikštėje, ir už jos ribų. Tačiau, iš kitos pusės, tai yra ir malonumas, kad komanda išrinko mane – vadinasi, jie manimi pasitiki ir turiu jai garbingai atstovauti“, – akcentavo gynėjas.

Vaizdo įraše žaidėjas taip pat atsiminimais nusikėlė į patirtis kitose A lygos komandose, aptarė šio sezono ekipos tikslus bei pabrėžė, kuriame pajėgiame čempionate norėtų save išbandyti.

V. Trakys palieka „Riterius“
https://fkriteriai.lt/2021/08/v-trakys- ... -riterius/

Laikinasis „Riterių“ vyriausiasis treneris Valdas Trakys savo trumpą epochą „Riterių“ ekipoje baigė pergale 2:1 prieš Alytaus „Dainavą“. Strategui buvo siūloma likti klube ir toliau, tačiau jis nusprendė šia galimybe nepasinaudoti.

„Valdas turėjo pasiūlymą likti „Riterių“ trenerių štabe, tačiau jis priėmė sprendimą, kurį privalome gerbti. Labai nuoširdžiai galiu pasakyti, kad tiek visa vadovybė, tiek žaidėjai džiaugėsi turėdami tokį narį savo komandoje. Dabar Valdui lieka tik palinkėti sėkmės jau dirbant kažkur kitur“, – sakė „Riterių“ sporto direktorius Tadas Simaitis.

Priminsime, kad V. Trakys laikinuoju vyriausiuoju treneriu tapo tuomet, kai su komanda atsisveikino Sergejus Gurenka. Pirmadienį klubas pristatė naują vyriausiajį trenerį iš Portugalijos Miguelį Moreirą.

M. Marusičiaus kelias – nuo „Vorskla“ akademijos iki „Riterių“
http://fkriteriai.lt/2021/08/m-marusici ... i-riteriu/

Ieškodami, kas galėtų užpildyti atsilaisvinusią puolėjo vietą, „Riterių“ vadovai dar birželį kreipėsi į ukrainietį Maksimą Marusičių. Pastarojo kandidatūra buvo ideali – jis iki atvykdamas į Vilnių puikiai pažinojo „Optibet A lygos“ virtuvę, labai sėkmingai žaidė Latvijoje ir nuo „Jonavos“ laikų bendravo su „Riterių“ sporto direktoriumi Tadu Simaičiu.

Tado ir Maksimo susirašinėjimas pakankamai greitai virto bendradarbiavimu. Ukrainietis atvyko į Lietuvą ir šiuo metu per aštuonerias rungtynes yra pelnęs vieną įvartį bei atlikęs tris rezultatyvius perdavimus.

28-erių M.Marusičiaus futbolo kelias prasidėjo Poltavoje, kai jis žiūrėdavo į tuomet dar žaidžiantį savo tėtį. Septynerių puolėjas pateko į „Vorsklos“ futbolo akademiją, kurioje praleido net dešimt metų.

„Iš pradžių nebuvo aišku, ar kas iš manęs gausis. Buvau kaip visi kiti vaikai ir prireikė laiko, kad atsikleisčiau. Būdamas devynerių, tapau komandos lyderiu, o netrukus – ir kapitonu. Mūsų komanda žaidė aukščiausioje Ukrainos lygoje. Deja, ten kartelė buvo užkelta per aukštai, o dvikovose prieš Kijevo „Dinamo“, Donecko „Shakhtar“ ar Charkovo „Metalist“ neturėdavome šansų.

Iškritome į Pirmą lygą. Tuo metu aš labai stipriai išaugau, todėl treneriai nusprendė, kad man geriausia vieta aikštėje – gynėjo pozicija. Iš pradžių dešiniojo, o vėliau vidurio. Nepaisant tokio trenerio sprendimo, aš būdavau rezultatyviausias komandos žaidėjas.

Akivaizdu, kad tie įvarčiai nepraslydo pro pagrindinės „Vorskla“ trenerių štabo akis ir aš buvau pakviestas į dublerių komandą. Kadangi man dar nebuvo nė šešiolikos, pasirašėme preliminarų kontraktą ir tokiu būdu aš pradėjau profesionalaus futbolininko kelią“, – prisiminimais dalijosi M. Marusičius.

Pagrindinis stimulas stengtis buvo svajonė debiutuoti Ukrainos aukščiausioje lygoje su vaikystės komanda. Dar vienas motyvacinis lygmuo – 300 JAV dolerių siekiančios premijos už kiekvieną pergalę.

„Kartais taip nutikdavo, kad nors buvau pats jauniausias, gaudavau šansą pasitreniruoti su pirma komanda. Tuo metu ji buvo tarp geresnių Ukrainos ekipų, kurioje netrūko legionierių iš Serbijos, Albanijos ir panašiai.

Treneriai keitėsi, vieniems aš patikau, kitiems nelabai. Tačiau net ir tais atvejais išlikdavau optimistu. Už mane kalbėjo statistika – tiek dublerių, tiek U-19 čempionatuose įvarčius štampavau vos ne kiekvienose rungtynėse.

Mano pavardė pagaliau atsirado ir pagrindės komandos rungtynių protokole, tačiau su „Vorksla“ marškinėliais aukščiausiame lygyje aš taip niekada ir nedebiutavau. Treneriai tokio šanso man nesuteikė.

Žaidžiau U-21 komandoje, tačiau man to buvo maža. Sutartis su klubu baigėsi ir abipusiai nusprendėme jos nebepratęsti. Tuomet išvykau į Lvovo „Karpaty“ komandos peržiūrą. Nuvažiavome į Slovėniją ir ten lemiamose rungtynėse prieš Jūrmalos „Spartaks“, kuriose sprendėsi mano likimas, aš įmušiau du įvarčius. Tie sėkmingi smūgiai garantavo man kontraktą bei debiutą Ukrainos aukščiausioje lygoje.

Po trijų mėnesių klubas susirado dar vieną puolėją ir man teko atlaisvinti vietą. Tai reiškė ir faktą, kad iš aukščiausios lygos turiu grįžti į Pirmąją. Ten chaoso netrūko, tad pradėjau galvoti apie legionieriaus karjerą. Tokiu būdu pirmąkart atsidūriau Lietuvoje“, – pasakojo M. Marusičius.

Dabartinio „Riterių“ puolėjo agentas bendradarbiavo su Latvijos agentu, kurio draugas buvo tuometinis „Jonavos“ vyriausiojo trenerio asistentas Mindaugas Čepas. Tokia grandinė lėmė M. Marusičiaus atvykimą į Lietuvą bei gerą sezoną čia.

„Tuomet išvis nieko nežinojau nei apie jūsų kraštą, nei apie futbolą. Kadangi atvykau į Jonavą, tai kurį laiką neturėjau galimybės susipažinti su šia nuostabia šalimi. Kelionės į Kauną, Trakus, Vilnių buvo tas indikatorius, kuris rodė, kad mano pasirinkimas – teisingas.

Prieš atvykdamas į „Riterius“ jau žinojau, ko laukti, todėl ir emocijos buvo kitokios. Žinojau, kas yra Lietuva, koks futbolo lygis, koks čempionatas. Man Lietuva tinka tiek gyvenimui, tiek futbolui. Su kai kuriais vaikinais iš „Riterių“ komandos buvome jau susitikę aikštėje, o su sporto direktoriumi Tadu dar iki mano atvykimo bendravome kelis mėnesius, derinome sąlygas“, – sakė M. Marusičius.

Už aikštės ribų puolėjas propaguoja aktyvų laisvalaikį – žvejyba, grybavimas, gamta, draugai. Futbolininkas neslepia, jog nemažai dėmesio skiria mitybai, kad, kaip pats sako, visavertiškai atsigautų po krūvių.

M. Marusičius į „Riterius“ atvyko dar vadovaujant Valdui Trakiui. Pats futbolininkas trenerių pasikeitimo nesureikšmina, o tiesiog stengiasi duoti tai, ko komandai labiausiai reikia.

„Daug jaunų žaidėjų, todėl pačiai komandai reikia laiko. Potencialo yra daug, o kaip pavyks jį išvystyti – pamatysime. Treneris mums visada akcentuoja, kad turime parodyti gerą žaidimą, kovoti kiekvienose rungtynėse, tada bus rezultatas.

Į komandą atvykus Migueliui, kai kurie dalykai pasikeitė. Jo taktinis požiūris kitoks nei Valdo, jis bando įdiegti savo filosofiją, o mes kiekvienos treniruotės metu imame vis labiau jį suprasti.

Jis pataria, kaip turėtų žaisti puolėjas. O man, žinoma, labai malonu, kad treneris skiria savo laiką ir dėmesį, akcentuoja subtilybes, kurios tikrai svarbios ir gali padėti augti“, – reziumavo puolėjas.

M. Moreira – apie dvikovas su C. Ronaldo, trenerio svajonę ir tikslus „Riteriuose“
http://fkriteriai.lt/2021/08/m-moreira- ... iteriuose/

Vieną dieną sėkminga gynyba prieš keturiolikmetį Cristiano Ronaldo, kitą dieną – Portugalijos jaunimo čempiono titulas, trečią – kvietimas į Portugalijos U-15 rinktinę. Kiekvieno jaunuolio siekiamybė? Pasirodo, ne. Pavyzdžiui, naujasis „Riterių“ strategas Miguelis Moreira gūdžiais 1999-aisiais svajojo ne apie svaiginančią futbolininko karjerą, o apie tai, kaip vadovaus kitiems.

Kiekvienos treniruotės metu savo treneriams vis sudėtingesnius klausimus kėlęs, o vakarais futbolo menedžeryje, kaip dabar pats sako, savo mąstymą tobulinęs jaunuolis save matė vadovaujantį didžiam klubui. Neišsipildžiusi svajonė? „Dar ne vakaras“ – į tokią pastabą atsako M. Moreira.

Treneri, ar jūs save laikėte talentingu futbolininku?

Aš visada maniau, kad talentas yra pervertinta sąvoka. Nenoriu kalbėti apie save, nes visiems turbūt įdomesnis Cristiano Ronaldo. Manau, kad jis geriausias pavyzdys, kai darbas nustelbia talentą. Taip, jis visada buvo geras žaidėjas, tačiau tuo metu tikrai buvo geresnių už jį. Apskritai, Lisabonos „Sporting“ akademijoje nėra nei vieno blogo žaidėjo, tačiau prasimuša toli gražu ne visi.

Cristiano visada būdavo labai susitelkęs į savo darbą, labai daug treniravosi, ateidavo net naktimis, niekam nežinant ir treniruodavosi pats vienas tiek aikštėje, tiek sporto salėje. Ką noriu pasakyti? Ne talentas, o mentalitetas ir begalinis užsispyrimas atvedė jį ten, kur jis yra dabar. Jo sunkus darbas ir didelis noras leido tapti vienu geriausių visų laikų pasaulio žaidėjų.

Mano nuomone, mes negimstame su talentu. Taip, kai kurie turi genetinių privalumų, kurie padeda pasiekti savo tikslus lengviau nei kitiems, bet kaip bežiūrėsi, privalai būti susikoncentravęs į savo tikslą, sunkiai ir daug treniruotis, būti atsidavęs visu šimtu procentų. Tik tada galėsi pasiekti tai, ko trokšti.

Prisimenate tą dieną, kai futbolininkas Miguelis Moreira tapo treneriu Migueliu Moreira?

Susidėjo keli dalykai. Kaip minėjau, tapti treneriu buvo mano svajonė. Kadangi labai jaunas pradėjau suprasti, kad kaip žaidėjas aukščiausio lygio nepasieksiu, pradėjau planuoti studijas, kurios leistų man pasiekti svajonę. O tuomet dariau viską, kad juo tapčiau.

Būdamas 21-erių pradėjau treniruoti trylikamečių komandą, po dviejų metų – devyniolikmečių, dar vėliau buvau pakviestas į „Sporting“ klubo akademiją, dar po metų užsitarnavau profesionalaus klubo kontraktą. Taip, iki atvykdamas į Lietuvą dešimt metų praleidau dvejose stipriausiose Portugalijos lygose.

Daugelį metų dirbote kartu su dabartiniu „Benfica“ vyriausiojo trenerio asistentu João de Deusu. Kaip jūs atradote vienas kitą?

Treneris gavo pasiūlymą dirbti „Sporting“ klube su B komanda ir ten pasikvietė mane. Taip prasidėjo mano trenerio karjera profesionaliame lygyje. Turėjome ketverius puikius metus, po kurių išlikome draugais. Tiesą sakant, už daug ką esu jam dėkingas. Ir ne tik jam. Visi treneriai, su kuriais yra tekę dirbti, buvo labai skirtingi – pradedant skirtumais treniruočių procese, baigiant bendravimo stiliumi su personalu.

Kodėl karjeros tęsiniui pasirinkote Lietuvą?

Prieš atvykdamas čia, dirbau techniniu direktoriumi komandoje, kuri yra netoli mano namų. Viskas mane tenkino, bet ateina laikas, kai pradedi jausti, jog karjeroje reikia žengti kitą žingsnį, surizikuoti, priimti naujus iššūkius. Todėl šiandien esu čia.

Futbole ne visada galime numatyti ateitį, nes nežinome, kas mūsų laukia rytoj. Turiu pažįstamų trenerių, kurie pradėjo darbą kaip pagrindiniai treneriai, o dabar dirba aukščiausio lygio komandų asistentais. Mano svajonė visada buvo dirbti vyriausiuoju treneriu. Vis dar tikiu, kad galiu pasiekti patį aukščiausią lygį. Ir jei taip nutiks, visada žinosiu, kad kažkada priėmiau teisingą sprendimą atvykdamas į Lietuvą.

Bet Lietuva nėra futbolo šalis…

Turiu kitokią nuomonę. Per tiek laiko, kiek esu čia, susidariau įspūdį, kad žmonės futbolą mėgsta. Apskritai, Lietuva ir Portugalija turi panašumų. Aišku, Portugalijoje aukštesnis trenerių paruošimo lygis, geresnės infrastruktūros sąlygos, bet iš esmės nėra tokio didelio skirtumo, kaip jums patiems atrodo.

Lietuvai reikėtų atkreipti dėmesį į aikštes, treniruočių sąlygas, trenerių parengimą, kvalifikacijos tobulinimą. Valdžia ir futbolo federacija turėtų daugiau investuoti laiko ir finansų į šiuos dalykus.

1990 metais Portugalijos futbolo lygis, lyginant su kitomis Europos valstybėmis, nebuvo toks geras, todėl ėmėme ieškoti priežasčių, kodėl taip yra. Pradėjome investuoti į trenerių edukaciją. Tam, kad treneris gautų PRO licenciją, jis turi mokytis bent aštuonerius metus.

Reikia suprasti, kad futbolas nėra tik žaidimas. Būdamas futbolo dalimi, turi išmanyti sporto mediciną, psichologiją ir begalę kitų dalykų. Stebuklų nebūna – Lietuva privalo eiti tuo pačiu keliu. Turiu omenyje, ženkliai padidinti organizuojamų kvalifikacijos tobulinimo kursų skaičių. Procesas užtruks, bet pradėti reikia būtent nuo to.

Ko tikėjotės ir ką gavote atvykęs į „Riterių“ klubą?

Iš esmės, gavau viską, ko ir tikėjaus. Portugalijoje aukščiausios lygos klubai vien už televizijos transliacijas gauna po septynis milijonus eurų. Žinojau, kad Lietuva tuo pasigirti negali, todėl jums yra gerokai sunkiau.

Apskritai, norint, kad klubas augtų, yra du būdai. Jei turi daug pinigų, pasisamdai gerus žaidėjus ir eini pergalingu keliu. Kitas būdas – produkto sukūrimas nuo nulio. Aišku, šis būdas užtrunka ilgiau, tačiau tokių pavyzdžių turime ne vieną.

„Riterius“ jau matėte kitų A lygos komandų kontekste. Kokius skirtumus matote tarp savo komandos ir, pavyzdžiui, „Sūduvos“?

„Sudūva“ yra laipteliu už mus aukščiau. Klubas turi gerą stadioną, sąlygas, turi futbolininkų su ypatinga patirmi, žaidusių net Ispanijos aukščiausioje lygoje. Jų lygis tikrai aukštesnis.

Ką galime pasiūlyti į tai? Pirmiausia, kantrybę, kuri padėtų sulipdyti mūsų komandą. Tai yra didelis darbas, bet tik tai gali padėti susiremti su „Sudūvos“ komanda kaip lygus su lygiu. Aišku, vienose rungtynėse, galbūt, ir dabar galėtume juos įveikti, bet lyga yra ne sprintas, o maratonas, todėl tam maratonui turime pasiruošti tinkamai.

„Riteriai“ savo sudėtyje turi daug jaunų žaidėjų, kuriems reikia laiko subręsti ir užaugti ne tik kaip žmonėms, bet ir kaip žaidėjams. Jie turi turėti laiko klysti ir išmokti pamokas, o klaidų darymas yra mokymosi proceso dalis. Klubas nori užauginti lietuvius žaidėjus – tuo mes ir skiriamės nuo daugelio kitų lygos klubų.

Aš realistas, todėl puikiai žinau, kiek laiko užima futbolininkui užaugti iki profesionalaus žaidėjo lygio. Tikslaus termino neįvardinsiu, bet kiekvieną mėnesį ši komanda turi tapti vis labiau užtikrinta ir stabili.

Kokius tikslus keliate sau tiek šiame sezone, tiek kitiems metams?

Šio sezono tikslas yra sukurti naują treniruočių proceso metodologiją bei išmokyti žaidėjus būti profesionalesniais. Futbolas nėra žaidžiamas tik aikštelėje – reikia mokėti žaisti ir už aikštės ribų. Turiu omenyje tai, kaip rūpintis savo forma individualiai, puoselėti sveikatą, maitintis ir panašiai.

Atrodo, paprasti dalykai, bet visumoje tai sudaro labai svarbią dalį futbolininko esybės. Jauni futbolininkai turi mokėti ir žinoti, kaip tai įgyvendinti. Portugalijoje to vaikai išmoksta keturiolikos, Lietuvoje reikia mokytis dvidešimties. Ar ne per vėlu? Ne, geriau vėliau nei niekada, o sunkiu darbu visada pasieksi rezultatą.

Kitas tikslas – šį sezoną užbaigti penktoje vietoje, o trečias – pakelti žaidėjų lygį ir vertę, kad klubas ateityje galėtų juos parduoti turtingesniems.

Nežinau kur dėti, bet Gurenko paliko dar vieną postą

https://scontent.fkun1-1.fna.fbcdn.net/ ... e=616E48C2

Biški BOOM!
Riteriai skiriasi su Lezama

Praėjusiais metais į Lietuvą atvykęs ir vos per kelis mėnesius „Riterių“ lyderiu tapęs venesuelietis Angelis Lezama palieka ekipą. Dėl nuolatinių drausmės pažeidimų klubas nutraukė sutartį, kuri turėjo galioti dar vienus metus.

„Vieša paslaptis, kad Angelis turėjo problemų su požiūriu į profesionalų sportą. Atėjo toks metas, kai su tuo taikstytis tiesiog nebegalėjome, todėl su šiuo žaidėju nusprendėme baigti bendradarbiavimą.

Be abejo, žinodami futbolininko galimybes aikštėje, suprantame, kad sprendimas nelengvas, tačiau jis būtinas. Esu tikras, kad jis visą „Riterių“ kolektyvą pastūmės į priekį“, – komentavo „Riterių“ sporto direktorius Tadas Simaitis.

Prieš šį sezoną į Lietuvą A. Lezama atvyko visiškai nepasiruošęs, o netrukus patyrė traumą, dėl kurios praleido pirmus penkis sezono turus. Netrukus jo laukė dar viena ilga pauzė dėl nesportinio veiksmo dvikovoje su „Sūduva“. Tuomet jis griebė varžovui už gerklės, prieš save išvydo raudoną kortelę ir buvo diskvalifikuotas trejoms rungtynėms.

2021-ųjų „Optibet A lygoje“ A. Lezama sužaidė aštuoniolika mačų, per kuriuos pelnė penkis įvarčius, atliko du rezultatyvius perdavimus, užsidirbo keturias geltonas ir vieną raudoną korteles.

Paskutinės jo rungtynės su „Riterių“ marškinėliais buvo sužaistos rugsėjo 10 dieną prieš Kauno rajono „Hegelmann Litauen“ ekipą. Tuomet į aikštę žengęs 80 minutę, jis spėjo užsidirbti geltoną kortelę.


http://fkriteriai.lt/2021/09/riteriai-n ... -a-lezama/

kur nors arčiau namų gal sugebės pademonstruoti savo potencialą.

Manyčiau, kad gali ir A lygoje dar likti.

Šiaip Riteriams kaip ir nieko nebereikia, į penktą nepakils, į septintą nenukris (nors ir šie pokyčiai nieko nelemtų), tai jei galima susitart ir algos nebemokėti, tai kodėl ne...

Tai, kad jo problema, kad bičas neturi fizo, ir ne tai, kad dabar neturi, bet niekad neturėjo. Gal buvo galvojama, kad įmanoma tokiam amžiui ją įgyti, deja, apsirikta. Nors technika yra, tad belieka koks mini futbolas.

Tai, kad jo problema, kad bičas neturi fizo, ir ne tai, kad dabar neturi, bet niekad neturėjo. Gal buvo galvojama, kad įmanoma tokiam amžiui ją įgyti, deja, apsirikta. Nors technika yra, tad belieka koks mini futbolas.

jeigu norėtų 24 metų bičas, tai tikrai tą fiziką susitvarkytų.

Bičui su galva negerai pirmoje eilėje.

Bičui su galva negerai pirmoje eilėje.

tai tą ir turiu omenyje, kad jeigu galvą ir motyvaciją susitvarkytų, tai fiziką irgi pasiekti galėtų, va technikos tokiame amžiuje jau nebeišmoksi...

Bičui su galva negerai pirmoje eilėje.

tai tą ir turiu omenyje, kad jeigu galvą ir motyvaciją susitvarkytų, tai fiziką irgi pasiekti galėtų, va technikos tokiame amžiuje jau nebeišmoksi...

Aš ne specialistas, bet anot jų prof. fizo taip pat neįmanoma pasiekti, kai atitinkamam amžiui nesudėti pagrindai.

Bičui su galva negerai pirmoje eilėje.

tai tą ir turiu omenyje, kad jeigu galvą ir motyvaciją susitvarkytų, tai fiziką irgi pasiekti galėtų, va technikos tokiame amžiuje jau nebeišmoksi...

Aš ne specialistas, bet anot jų prof. fizo taip pat neįmanoma pasiekti, kai atitinkamam amžiui nesudėti pagrindai.

na manyčiau tikrai įmanoma, ypač šiuolaikinėmis sąlygomis, jeigu kažkokių nebent chroniškų traumų turi. , plius gi varė prieš porą metų, venesuelos čempionu buvo, na netikiu kad ten mažiau fizikos reikia, negu Lietuvoje. p.s. šiaip man atrodo, jam banaliai svorio numest reikia.