Ne visai taip, berods sakė kad viso klubo biudžetas buvo apie 2 mln., iš to pagrindinei komandai teko 1,5 mln. (jei gerai pamenu). Šemet žinoma bus kažkiek daugiau. Jeigu šiemet bendras klubo biudžetas bus apie 2,5 mln., tai pagrindinės komandos gal sieks apie 1,8 mln. (imant panašią proporciją kaip ankstesniais metais).
Kada kalbama apie biudžetus visada svarbus niuansas, ar tai viso klubo biudžetas, ar pagrindinės komandos biudžetas, nes tie skaičiai gan skirtingi ir gali labai maišytis.
Tokia situacija buvo su Žalgiriu ir Sūduva, kai Žalgiris visą laiką skelbdavo bendrą klubo biudžetą, o Sūduva pateikdavo tik pagrindinės komandos biudžetą. Ir tada atrodydavo, kad Sūduva su daug mažiau pinigų laimi čempionatus, nors pagrindinių komandų biudžetai smarkiai nesiskyrė. Dėl to Vilma ir sugalvojo, kad ir Žalgiriui reikia pradėti skaičiuoti pagrindinės komandos biudžetą, kad galėtų pasilyginti. Bet kaip matom aiškiau nuo to nepasidarė, nes vieni išgirsta vieną skaičių, kiti kitą ir vistiek gaunasi konfūzas
Na nemanau, kad čia proporciją reikia imti, tarkim išlaudis stadionui nuo to, kad tavo biudžetas paaugo proporcingai nepadidėjo, kažkaip abejoju, kad ir kitose sferose vien dėl to daugiau turi pinigų, daugiau ir investuos. Čia labiau gal kiek skolų likę žaidžia...
„Žalgirio“ ekipai susirinkus į pirmąją metų treniruotę aikštę įžengė vienintelis naujokas – Lietuvos rinktinės saugas Donatas Kazlauskas. Visgi ir jam aplinka sostinėje ir konkrečiai „Sportimos“ manieže puikiai pažįstama. 27 metų futbolininkas prieš dešimtmetį atstovavo „Žalgiriui“. Dar du su puse sezono jis sostinėje žaidė už „Riterius“.
Tiesa, nuo to laiko, kai D. Kazlauskas debiutavo A lygoje vilkint žaliai – baltus marškinėlius, ekipoje liko vienintelis Mantas Kuklys. Bet pasak Donato, pritapti „Žalgiryje“ dėl to sudėtinga nebus.
„Geras jausmas būti čia. Atėjo tokia ramybė. Norisi kuo greičiau kibti į darbus su naujais komandos draugais, – kalbėjo žaidėjas. – Komandoje nemažai pažįstamų iš rinktinės, iš A lygos, su daug kuo buvau žaidęs. Legionierius taip pat žinau, nes sekiau A lygą ir pats žaidžiau nemažai. Tikrai nesijaučiu kaip atėjęs į svetimą komandą.“
Panašiai apie naujoką kalbėjo ir komandos kapitonas Saulius Mikoliūnas: „Gerai pažįstamas veidas, kartu esame žaidę rinktinėje. Manau, kad jis puikiai įsilies į kolektyvą ir padės „Žalgiriui“.
2012 metų sezonas Vilniuje D. Kazlausko karjeroje atnešė ir vienintelį komandinį trofėjų – iškovotą LFF taurę. Galimybę pakovoti dėl titulų futbolininkas įvardino kaip vieną iš pagrindinių motyvacijų renkantis iš gautų pasiūlymų žiemą.
„Nebuvo sunku apsispręsti. Metai bėga, norisi kaip sportininkui iškovoti titulų. Žinau, kad su „Žalgiriu“ tą galima padaryti. Titulą turiu tik vieną – su „Žalgiriu“ buvau laimėjęs taurę prieš dešimt metų. Bet tada sėdėjau ant suolo, todėl jausmas ne tas. Šiais metais noriu tą padaryti kitaip.“
Atvykęs į „Žalgirį“ D. Kazlauskas iš karto pajuto komandos trenerio Vladimiro Čeburino muštrą – jau įžanginėje treniruotėje teko gerokai paprakaituoti.
„Nebuvo sunki, bet ir nebuvo lengva – kaip pirmai treniruotei. Po truputį įsivažiuosime, krūviai didės. Tikiuosi įgausime gerą formą pirmoms rungtynėms, – vylėsi žaidėjas – Apie trenerį turėjau nuomonę, nes su kitais žaidėjais bendraujame. Apie jį girdėjau gerų dalykų. Trenerio rezultatai kalba patys už save – keturi čempionų titulai. Manau, kad klausimų dėl jo nekyla.“