Na kaip ten Pilibaičiu? Dar labai anksti, bet gal apskritai kokių naujienų yr?

dar lošia už savo komanda kaip lošęs.

Na kaip ten Pilibaičiu? Dar labai anksti, bet gal apskritai kokių naujienų yr?

Ko tą Pilibaitį įsikandai??? Hmmm, liks gal pas vengrus ir tiek žinių.

P. Janušauskas susiejo savo ateitį su "Žalgiriu"
http://www.zalgiris-vilnius.lt/naujieno ... giriu.html" onclick="window.open(this.href);return false;

Vilniaus miesto futbolo draugijos "Žalgiris" komandoje naujomis spalvomis sužibėjęs saugas Paulius Janušauskas lieka žaliai baltų gretose.

2012-aisiais į sostinę iš "Šiaulių" klubo persikėlęs 24-erių metų futbolininkas pratęsė kontraktą su Lietuvos čempionais.

"Žalgiris" - laiptelis aukštyn mano karjeroje", - tuomet pirmuoju komandos naujoku tapęs pabrėžė P. Janušauskas, per keletą Vilniuje praleistų metų padaręs didelę pažangą. Žalgirietis šiame sezone sužaidė 36 rungtynes, iš kurių 17 pradėjo pagrindinėje sudėtyje. Nuo atsarginių žaidėjų suolelio labai sėkmingai į rungtynes įsiliejantis saugas ne tik papildė savo trofėjų kolekciją trečiuoju šalies čempionų titulu, LFF taure bei Supertaure, bet ir sulaukė išskirtinio "Žalgirio" komandos stratego Mareko Zubo įvertinimo. Vyriausiasis ekipos treneris "Žalgirio" sezono uždarymo vakare P. Janušauskui įteikė apdovanojimą už reikšmingą indėlį į rezultatus bei komandinės dvasios puoselėjimą.

"Lieku šeimoje. Nenorėjau niekur išvykti. Džiaugiuosi, jog ir toliau galėsiu rungtyniauti Vilniuje", - sakė ateitį su žaliai baltais susiejęs panevėžietis.

"Lietuvoje laimėjome viską. Tikiuosi, jog kitąmet pakartosime savo pasiekimus, tačiau su mažesne intriga nei šiemet. Europos turnyre stengsimės patekti į grupių etapą", - būsimo sezono gaires brėžė P. Janušauskas.

Įspūdingu įvarčiu LFF taurės mače su "Kruoja", komandos draugų pripažintu gražiausiu "Žalgirio" epizodu šiame sezone, pasižymėjęs bei pavasarį vykusiame 2013 m. šio turnyro finale su "Šiauliais" 11 metrų baudinių serijoje taikliai smūgiavęs žalgirietis džiaugiasi būdamas svarbia Lietuvos čempionų dalimi bei tikisi dar labiau prisidėti prie sostinės ekipos pergalių.

P. Janušauskas gimė Panevėžyje ir karjerą padėjo "Ekrano" komandoje, vėliau atstovavo "Šiauliams". Futbolininkas savo laiku yra žaidęs Lietuvos U-21 rinktinėje. Žalgirietis neatsisako ambicijų ateityje apsivilkti ir nacionalinės rinktinės marškinėlius.

Raktai į sėkmę - harmonija ir gera atmosfera
http://www.15min.lt/naujiena/sportas/fu ... 8493?cf=vl" onclick="window.open(this.href);return false;
http://www.zalgiris-vilnius.lt/naujieno ... sfera.html" onclick="window.open(this.href);return false;
Ida Davidavičiūtė

Vilniaus „Žalgiriui“ po 14 metų čempionų titulą sugrąžinęs treneris Marekas Zubas nusprendė su sostinės ekipa siekti naujų titulų.

– Pratęsėte sutartį su Vilniaus „Žalgiriu“. Turėjote kitų variantų? – 15 min. lt paklausė Mareko Zubo.
– Suprantate, visada yra geriau turėti pasirinkimo laisvę. Tada gali pats spręsti, taip ar ne. Turėjau kelias naktis apsvarstyti savo ateitį. Žvelgiant iš trenerio pozicijos, manau, geriausia yra viename klube dirbti ne mažiau kaip du sezonus. Tai būtų pirma priežastis, kodėl likau. Antra – mes čempionai. Kai komanda susigrąžina titulą po 14 metų, ji turi tikslą jį ir apginti. Aš tokį tikslą taip pat turiu.

– Esate pasakęs, kad turite „neužbaigtų darbų su „Žalgiriu“, ką būtent turėjote galvoje?
– Galvojame apie Čempionų lygos kvalifikacinį etapą, norėtume kuo geriau jame pasirodyti. Labai norėčiau, kad „Žalgiris“ žengtų dar vieną žingsnį aukšto lygio futbolo varžybose. Mes turime apginti visus titulus, kuriuos esame pasiekę šį sezoną, tai įrodytų, kad judame tinkame linkme. Tai reikštų, kad mes priimame teisingus sprendimus treniruotėse, pasirenkame gerą taktiką, įsigyjame tinkamus žaidėjus ir pan. Aišku, negali tobulėti neklysdamas. Šį sezoną išgyvenome labai sunkių akimirkų, tačiau tai yra tik mūsų privalumas. Kitą sezoną jau numatysime, kada reikia priimti kitokį sprendimą. Įgijome labai daug patirties. O galbūt kitą sezoną galėsime žengti ir dar didesnį žingsnį.

– Po rungtynių su „Salzburg“ ekipa pripažinote, kad komandų lygiai labai skiriasi. Kaip per tokį trumpą laiką ketinate padaryti stebuklą?
– Tikslas yra tobulėti. Niekas nežino, kiek mes galime patobulėti, juk esame žmonės. Mes ieškome naujų žaidėjų iš užsienio, nes jų tikrai prireiks. Mano tikslas sukurti gerą komandos atmosferą, atrasti žaidimą nuo pat sezono pradžios. Tačiau vienas žaidėjas gali patobulėti per pusmetį, o kitam gali neužtekti ir metų. Taigi – kai jūs klausiate apie progresą, aš negaliu atsakyti, kaip greitai jis įvyks. Tačiau jei mes kalbame būtent apie „Salzburg“ ekipą, galiu pasakyti, kad nesame pasiruošę patobulėti iki jų lygio, žaisti su jais kaip su lygiu varžovu. Tačiau yra kitų veiksnių, kurie mūsų svajonių nenumarina. Jei kalbėtume apie Europos lygos kvalifikacinį etapą, tai daug kas priklauso nuo burtų. Kai kurie dalykai priklauso nuo sėkmės. Tai, kad mes įveikėme Poznanės „Lech“, nebūtinai reiškia, jog esame visa galva už juos stipresni. Manau, jei būtume žaidę su jais po kokių 2 savaičių, žaidimas būtų buvęs kitoks, gal net ir rezultatas. Vis dėlto, manau, kad reikia suburti gerą komandą, būti pasirengusiems ir prisijaukinti bent truputį sėkmės. Ji – neabejotinai svarbi futbole. Jūs galėtumėte paklausti, ką reiškia būti lydimam sėkmės futbole? Tačiau galiu pasakyti tik tiek, kad tie mažyčiai elementai, kurie susiklosto teigiamai – ir yra tai.

– O jei atkreiptumėme dėmesį į paprastesnius dalykus? Pavyzdžiui, mūsų žaidėjai akivaizdžiai lėtesni, trūksta technikos ir kitų dalykų?
– Taip, tai labai svarbu. Forma, aikštė kurioje žaidi. Viskas – svarbu. Kai jūs stebite dviejų futbolininkų akistatą, jūs turite suprasti ir tai, kad greitesnis žaidėjas nebūtinai geresnis už lėtesnįjį. Pirmas klausimas, kuris bėga visu greičiu (juokiasi)? Kai jūs stebite sprinto rungtį, bėga 8 vyrai, vienas iš jų laimi, tačiau ar tai reiškia, kad paskutinysis yra lėtas? Jis lėčiausias tik šioje grupėje. Noriu pasakyti, kad tas žaidėjas gali būti geriausias kitoje srityje. Ko link vedu? Taip galvoju ir aš, kai žiūriu, kaip mano komanda žaidžia su geresne ekipa. Ieškau aspektų, kur ji galėtų tobulėti, kur ji jau yra gera, ko trūksta. Žmonės mėgsta teigti „mūsų komanda yra lėta“, „oponentai greitesni“ ir t.t. Prisiminkime, kad futbolas ne tik bėgimas. Tai – taktika, komandinis darbas, technika ir daug kitų elementų. Viso to futbolui reikia. Aišku reikia ir technikos, futbolo kokybės. Mes neturime galimybės įsigyti labai gerų žaidėjų. Tačiau pasikeitimų komandoje tikrai bus. Norint tobulėti, tai – neišvengiama. Šis procesas yra nesibaigiantis. Kai kurių žaidėjų sutartys pasibaigė, todėl mes sprendžiame, ar su juos pasilikti, ar ieškoti kitų futbolininkų. Aš tikiuosi, kad išėjusius pakeis aukštesnio lygio žaidėjai.

– Šiemet su „Žalgiriu“ pasiekėte bene visus realius tikslus. Jei kitais metais nepavyks to įtvirtinti, kaip pats vertinsite savo darbą?
– Visada noriu laimėti, kiekvienose rungtynėse stengiamės įrodyti, kad esame geriausi. Bet futbolas nėra matematika. Žinome, kad dabar į mus žiūrės kitaip. Pasiekti visada lengviau nei išsaugoti. Kaip mėgstu sakyti – susikrauti daug titulų yra pavojinga. Kai bandai pagauti du paukščius vienu metu, galiausiai lieki tuščiomis.

– Ar sunku buvo apsispręsti atvykti į „Žalgirį“, į Lietuvą? Lenkų ir lietuvių politikų santykiai yra gana įtempti, ar jūsų darbui tai daro įtakos?
– Ne, įtempti politiniai santykiai tikrai manęs neliečia. Aš stengiuosi nesivelti į politinius klausimus. Aš esu treneris ir stengiuosi, kad mano aplinkoje santykiai būtų geri – tai yra man svarbiausia. Komandoje taip pat turime kelis žaidėjus iš užsienio, aš dirbu su jaunais žmonėmis, taigi visų pirma galvoju apie komandos atmosferą, ji – man svarbiausia. Mano darbas sukurti tokią komandą, kurioje žaidėjams būtų gerai. Grįžtant prie abstraktesnio lenkų ir lietuvių santykių klausimų, galiu pasakyti tik vieną – nesu laimingas dėl to. Kaimynai sutaria ne taip, kaip turėtų. Dvi tautos susikuria netinkamas gyvenimo sąlygas. Ką aš galiu padaryti? Galiu pradėti keisti savo aplinką, pradėti nuo savęs. Tai ir stengiuosi daryti. Mano nedideliame pasaulyje, kuriame yra ir lietuvių futbolininkų, ir lietuviška komanda, ir lenkų tautybės žmonių, jie sugyvena gerai.

– Kuo skiriasi lenkas nuo lietuvio? Ar pastebite, kad būtumėme skirtingi?
– Gyvenu čia dar neilgai, bet galiu pasakyti, kad lietuviai nuo lenkų mažai kuo skiriasi. Net sakyčiau, kad nesiskiria niekuo – mentalitetas toks pat (šypsosi). Gyvenu čia taip pat, kaip ir Lenkijoje. Aišku, gal juntamas kalbos barjeras, tačiau tai – vienintelis nesklandumas. Ar praleisčiau Lietuvoje likusį savo gyvenimą? Aišku, kodėl gi ne?(Juokiasi)

– Ir vis dėlto, kodėl Vilniaus „Žalgiris“?
– Tiesą sakant, turėjau labai rimtų pasiūlymų. Aš apsisprendžiau atvykti į „Žalgirį“, kai jau buvau nacionalinės komandos štabe. Rinktinės trenerio karjera – aukščiausia futbolo trenerio pakopa. Tai – pagrindinis tikslas ir svajonė. Tačiau aš nusprendžiau, kad labiau noriu dirbti vyriausiuoju klubo treneriu. Sprendimą vykti į Vilnių priėmiau per valandą. Pirmadienį dar kalbėjausi su rinktinės atstovais, o trečiadienį jau buvau Vilniuje. Toks yra trenerio gyvenimas. Ir tai nėra blogai.

– Ar galėtumėte palyginti Vilnių su kitais miestais, kuriuose yra tekę dirbti?
– Na, labiausiai krenta į akis galimybės vystyti futbolą. Lenkijoje, aišku ir dėl to, kad didesnė šalis, daugiau žmonių, futbolui yra suteikiama daugiau dėmesio. Atsiranda daugiau gerai žaidžiančių jaunuolių, ir daugiau futbolu besidominčių žmonių. Tačiau svarbiausia yra tai, kad Lenkijoje futbolas yra sportas nr.1. Tai reiškia, kad futbolui suteikiama parama ir iš sirgalių, ir iš rėmėjų, ir iš valstybės, federacijos ir t.t. Lenkui pirma reakcija į žodį „sportas“ yra „futbolas“. O jums juk kitaip (šypsosi). Jums gi krepšinis. Viskas dedama į jį. Tačiau žmogui, kuris myli futbolą, tai yra tikslas, noras bent šiek tiek pakeisti šią poziciją, nes žiūrinti pasaulio mastu, būtent futbolas yra populiariausias sportas. Futbolas yra labai svarbus, jis kaip variklis – gyvenimo ir santykių tarp miestų, tarp valstybių. Grįžtant prie Vilniaus, noriu pabrėžti, kad kaip neįsivaizduoju nė vienos Europos sostinės be nacionalinio teatro, taip ir be nacionalinio stadiono. Mes turime suprasti, kad jis reikalingas futbolo ateičiai.

– Tai, kiek žmonių rinkosi pažiūrėti „Žalgirio“ rungtynių paskutinėse Europos lygos atrankos rungtynėse, rodo, kad įmanoma šį tą nuveikti. Ar jaučiate žengęs bent žingsnį į priekį?
– Tai buvo labai svarbu mums. Bet aš nežinau, ar įmanoma būti užtikrintam, kad „Žalgirį“ visada stebės minia sirgalių. Futbolas yra žmonės, mes turime suprasti, kad yra absoliučiai skirtingi dalykai žaisti pilname sirgalių ir tuščiame stadione. Viską valdo emocijos. Ir kai tu nori sukurti tobulą reginį, reikia pagalbos iš abiejų pusių.

– Ar skaudu dirbti futbolo treneriu krepšinio šalyje?
– Na, taip (Šypsosi). Aš nepavadinčiau to skausmu, tačiau tikrai jaučiu skirtumą.

– Atsisakius Lietuvos futbolo rinktinės stratego Csaba Laszlo paslaugų, buvote minimas kaip vienas kandidatų jį pakeisti, ar esate svarstęs tokią galimybę?
– Man yra labai didelė garbė net tai, kad yra tokių minčių. Tačiau aš nemanau, kad šiuo metu tai yra realu. Nacionalinės rinktinės stratego darbas visiškai skiriasi nuo klubo trenerio. Rinktinės treneris neturi galimybės kiekvieną dieną dirbti su savo žaidėjais, jis labiau yra vadybininkas nei strategas. Aš manau, kad dar nesu tam pasiruošęs būtent dabar, tačiau ateityje – kodėl gi ne?

– Ką galėtumėte pasakyti apie Lietuvos rinktinę kaip treneris? Kaip vertintumėte žaidimą?
– Aišku, turiu susidaręs nuomonę apie jūsų šalies futbolo komandą, tačiau diskutuoti apie vienus ar kitus elementus nenorėčiau (juokiasi). Galiu pasakyti, kad visų pirma žaidimas visada priklauso nuo futbolininkų lygio. Jeigu aukšto lygio žaidėjų ekipoje pakankamai, treneris gali sukurti gerą komandą. Tačiau noriu pabrėžti žodį GALI. Noriu pabrėžti ir tai, kad kone visi rinktinės futbolininkai žaidžia užsienyje. Tai tik mano nuomonė, bet manau, kad jungtis tarp tų futbolininkų, tarp rinktinės ir Lietuvos futbolo A lygos yra per silpna. Man teko stebėti U-19 Europos futbolo čempionatą, buvau nustebęs, kad Lietuvos rinktinėje buvo tik vienas futbolininkas iš Lietuvos A lygos. Tai iš kur jie ateina? Kas be ko, reikėtų ir dar daugiau dirbti su futbolininkais iki 18 metų, nes jie laukia savo šanso. Turime suprasti, kad nacionalinė komanda futbolininkui yra viršūnė – aukščiausias tikslas.

– Ar nereikėtų pradėti nuo tokių elementarių dalykų, kaip tiesiog tikslūs perdavimai ar pan.?
– Tai nėra taip lengva, kaip atrodo. Jūs net neįsivaizduojate, kiek yra įvairiausių perdavimo būdų, ir reikia žinoti, kada kurį pasirinkti. O tai, kad futbolininkas pasirinko klaidingą sprendimą, dar nereiškia, kad jis yra blogas žaidėjas. Reikia atsižvelgti į tai, kokia buvo situacija, ar išvis jis galėjo atlikti gerą perdavimą? Nors aišku, aukšto lygio žaidėjams atlikti perdavimą ir pasirinkti tinkamą būdą jau yra įprotis. Taip ir turėtų būti. Tačiau yra kitaip. Kai tu pradedi dirbti su žaidėju, kyla daug klausimų. Kodėl jis negali? Ar jis nesupranta, ar jis mąsto prieš perdavimą, ar tai lemia dar kiti veiksniai? Kartais žaidėjai mato tik kamuolį, nemato nei oponentų, nei savo komandos draugų, nei situacijos. Todėl sakau, kad tuos įpročius reikėtų ugdyti daug anksčiau. Futbolas yra daug sudėtingesnis nei atrodo. Vien tai, kad mes jį žaidžiame kojomis, o ne rankomis – jau jį daro sudėtingesnį, palyginti su, pavyzdžiui, krepšiniu (juokiasi).

– Treneriui sunkiau treniruoti komandą, kurioje daug talentingų futbolininkų ar – tik keli?
– Manau, tikrai užtenka kelių. Tačiau reikia iš karto susitaikyti, kad ir su jais gali būti nelengva. Komandai yra labai gerai, kai ji turi aukšto lygio puolėją, tačiau atsiranda kitų subtilių dalykų. Tada reikia dar daugiau dirbti su kitais žaidėjais. Visa komanda turi padėti tam talentui. Turi atleisti jam už tai, kad jis bus kartais savanaudis ir neatliks perdavimo. Tai, kad jis gali įmušti, leidžia jam ir mušti daugiau. Tokiu atveju kiti žaidėjai turi atidirbti kitoj pusėje. Visada sakau, kad turi būti harmonija. Jei mes turime žaidėją, kuris dirba 90 proc. puolime, o tik 10 proc. gynyboje, tai reiškia, jog mes turime atrasti tokį, kuris ars 90 proc. gynyboje ir tik 10 proc. puolime.

– Kaip drausminate savanaudžius futbolininkus?
– Yra visokiausių būdų. Galima juk ir pasodinti, palaikyti ant suolo. Tačiau visų pirma stengsiuosi suprasti, kodėl jis žaidžia tik sau? Nenori ar negali? Tik nuo to priklauso sprendimai.

– Kurią futbolo ekipą palaikote labiausiai? Kas šiuo metu geriausias futbolininkas, jūsų akimis?
– Esu Madrido „Real“ fanas. O dėl futbolininko... Daugiausia kalbų šių dienų futbolo pasaulyje sukasi apie Lionelį Messi ir Cristiano Ronaldo. Abu jie yra labai geri. Tačiau aš savo balsą atiduočiau Cristiano. Manau, kad L.Messiui Dievas padovanojo talentą, ir tuo niekas neabejoja. C.Ronaldo savo šlovę pasiekė darbu. Nors, aišku, talentingas ir jis. Dar pamenu, koks liesas jis buvo prieš penkerius metus, per kuriuos priaugo 5 kg. Ne riebalų, o – raumenų. Juk atlaikyti tokį krūvį labai sunku. Įvardinčiau jį, nes nutuokiu, kiek daug darbo jis įdėjo.

A. Bražinskas: viskas prasidės iš naujo
http://www.zalgiris-vilnius.lt/naujieno ... naujo.html" onclick="window.open(this.href);return false;

Vilniaus miesto futbolo draugijos "Žalgiris" komandos vartų sargas Aivaras Bražinskas tikisi ateityje svariau prisidėti prie ekipos rezultatų.

"Lieku "Žalgiryje", kad padėčiau komandai ir kitame sezone. Laukia naujas etapas. Viskas prasidės nuo nulio", - sako kontraktą su Lietuvos čempionais pratęsęs A. Bražinskas.

Vartininkas į žaliai baltų gretas persikėlė 2011-aisias. Žalgiriečiu tapęs alytiškis tais pačiais metais debiutavo Lietuvos jaunimo iki 21 metų rinktinėje, "Žalgirio" komandos vartus gynė trejose oficialiose rungtynėse.

Jaunas 23-ejų metų futbolininkas 2012-ųjų sezoną nuomos pagrindais praleido gimtojo miesto Alytaus "Dainavos" klube.

Šiemet į sostinę sugrįžęs žaidėjas "Žalgirio" marškinėlius vilkėjo ketveriose rungtynėse.

"Norėjau būti čia. Kitų variantų net nesvarsčiau", - teigia konkurencijos net su keturiais vartininkais nepabūgęs A. Bražinskas. - Didelė konkurencija padeda tobulėti. Visuomet kovoji dėl vietos aikštėje, o treneriai jau nusprendžia, ar rungtynių metu stovėsi vartuose."

Nors alytiškiui savo sugebėjimus dažniausiai tenka pademonstruoti tik Lietuvos dublerių pirmenybėse ar draugiškose rungtynėse, vartininkas stengiasi susidoroti su retai, tačiau tenkančia labai didele atsakomybe svarbiuose oficialiuose mūšiuose.

"Po ilgų pertraukų būna sunku. Trūksta praktikos, kartais ir šiek tiek pasitikėjimo. Dublerių čempionato lygis neprilygsta A lygai. Tačiau turi eiti ir žaisti taip, kaip moki. Nėra kur trauktis.

Žinoma, būtų maloniau dažniau pasirodyi pagrindinėje sudėtyje, bet praėjęs sezonas buvo toks, koks buvo. Norisi įtikinti trenerį, jog galiu žaisti ir aš, tačiau teko susitaikyti su esama situacija ir dirbti toliau.

Kita vertus, Armantas sužaidė puikų sezoną. Džiugu, kai sekasi tavo komandos draugui. Stengiesi treniruotėse padėti, kad jam būtų dar geriau. Manau, jis ir toliau kils karjeros laiptais, pasieks pajėgesnių užsienio klubų lygį. Tačiau pasibaigus atostogoms, visi vartininkai pasiruošimo ciklo metu vėl turės iš pradžių įrodinėti savo vertę", - neabejoja A. Bražinskas.

Žalgiriečiai po varginančio sezono atostogų išsiskirstė prieš kiek daugiau nei savaitę. A. Bražinskas laisvalaikį aktyviai leidžia Vilniuje arba gimtajame Alytuje.

"Namie neužsibūnu. Stengiuosi nueiti į baseiną, sporto bei treniruoklių sales. Planuoju ir kelionę į Egiptą. Norisi pakeisti aplinką, pailsėti nuo futbolo", - pasakoja "Žalgirio" vartininkas.

Andro Švrljuga pratęsė kontraktą
http://www.zalgiris-vilnius.lt/naujieno ... rakta.html" onclick="window.open(this.href);return false;

Vilniaus miesto futbolo draugija "Žalgiris" tęsia tarpsezonio darbus. Lietuvos čempionai savo gretose išsaugojo dar vieną futbolininką. Sostinės ekipoje lieka krašto gynėjo bei saugo pozicijoje rungtyniaujantis kroatas Andro Švrljuga. 2012-ųjų vasarą į Vilnių atvykęs legionierius greitai įsitvirtino pagrindinėje "Žalgirio" sudėtyje. Žaliai baltiems pusantrų metų atstovaujantis futbolininkas sužaidė 57 rungtynes, pelnė 4 įvarčius bei atliko 7 rezultatyvius perdavimus. "Galbūt nesu geriausias komandos žaidėjas, tačiau galiu pažadėti, jog artimiausiais metais "Žalgiryje" tikrai nebus liūdna", - pratęsęs kontraktą ekipos draugams pranešė bene linksmiausias žalgirietis. A. Švrljuga karjerą pradėjo 2004 metais gimtinėje, Kostrenos "NK Pomorac" komandoje. Vėliau 2007-2010 m. atstovavo Pulos "NK Istra 1961" ekipai, kuri 2009-aisiais iškopė į aukščiausią Kroatijos lygą. Nuo 2010-ųjų kroatas gynė Rijekos HNK klubo garbę. Jame du metus praleidęs A. Švrljuga išvyko į Lietuvą, kur su "Žalgiriu" laimėjo LFF taurę, Supertaurę, iškovojo šalies čempionų titulą.

Laukiu nesulaukiu žinių apie Komolovą.

Laukiu nesulaukiu žinių apie Komolovą.

gali užtrukt, manau, bent jau iki lenkų transferų lango tiek jo, tiek periciaus kontraktai

Jaučiu, kad Peričius su Komolovu eis lauk

Jaučiu, kad Peričius su Komolovu eis lauk

jei ras kur...

Čempionų gretose lieka ir pagrindinis vartininkas.

"Savo šanso anksčiau ar vėliau sulauki"
http://www.zalgiris-vilnius.lt/naujieno ... lauki.html" onclick="window.open(this.href);return false;

Lietuvos čempionė Vilniaus miesto futbolo draugija "Žalgiris" pratęsė kontraktą su pagrindiniu savo vartų sargu Armantu Vitkausku.

24-erių metų futbolininkas į sostinės ekipą atvyko 2012-aisiais. Du sezonus "Žalgiryje" praleidęs marijampolietis žaliai baltų gretose sužaidė 68 rungtynes.
Reprezentacinei sostinės komandai A. Vitkauskas padėjo iškovoti aukso ir sidabro medalius, dukart triumfuoti LFF taurės finale, Supertaurės finalą žalgiriečiui teko praleisti dėl traumos. Sėkmingai "Žalgirio" vartus gynęs futbolininkas ne kartą buvo kviečiamas ir į Lietuvos nacionalinę rinktinę.
Vienas perspektyviausių šalies vartininkų didžiąją karjeros dalį praleido gimtojo miesto Marijampolės "Sūduvos" klube.
Pastaraisiais metais visu gražumu Vilniuje atsiskleidusiam kukliam vaikinui sostinėje teko pakovoti dėl savo vietos po saule.

2012 m. sezoną A. Vitkauskas pradėjo būdamas antruoju komandos vartininku, tačiau vos tik gavęs progą pasireikšti, pavasarį tapo LFF taurės turnyro finalo rungtynių naudingiausiu žaidėju. Ir tai buvo tik pradžia.
"Tuo metu tvirtu "pirmu numeriu" buvo Marius Rapalis. Sezono pradžioje teko pasedėti ant suolo. Lengva nebuvo. Tokiomis akimirkomis reikalinga kantrybė, sunkus darbas treniruotėse, o savo progos anksčiau ar vėliau sulauki.
Tuomet jau tik nuo paties tavęs priklauso, kaip juo pasinaudoji. Vartininko pozicija yra specifinė. Negali pastatyti dviejų žaidėjų į vartus", - prisimindamas pirmuosius žingsnius "Žalgiryje" pasakoja A. Vitkauskas, neprarandantis vilties ateityje save išbandyti ir užsienio klubuose.
"Čia praleidau dvejus gerus metus. Komanda tobulėja, pavyko tapti Lietuvos čempionais. Esu patenkintas sudarytomis sąlygomis, gyvenimu Vilniuje. Džiaugiuosi tuo.
Ekipoje yra keturi vartininkai. Mano kolegos - jauni, ambicingi, talentingi, norintys įrodyti savo vertę. Apie juos galiu atsiliepti tik teigiamai, tad užmigti ant laurų tikrai negaliu. Privalau stengtis iš visų jėgų, kad pateisinčiau trenerio pasitikėjimą", - teigia karjerą sostinėje tęsiantis futbolininkas.
A. Vitkauskui šiemet teko gelbėti "Žalgirio" vartus ne tik nuo Lietuvos komandų smūgių, bet ir užsienio klubuose rungtyniaujančių aukštesnio meistriškumo varžovų atakų.
Sužaidęs 43 rungtynes, aikštėje praleidęs 3900 minučių, žalgirietis tik labai retais atvejais buvo priverstas traukti kamuolį iš savo vartų.
A. Vitkauskas net 24-eriose rungtynėse nepraleido nė vieno įvarčio, o sezono pradžioje varžovų įvarčių sausra tęsiasi šešis mačus iš eilės.
Vilniuje vykusiuose Europos lygos rungtynėse nuginkluoti "Žalgirio" vartų sargo nepajėgė ir Poznanės "Lech" bei Jerevano "Pyunik" klubo žaidėjai.

"Tai lėmė geras komandinis darbas. Rungtynių metu stengiuosi išlaikyti "šaltą galvą". Man nėra didelio skirtumo prieš kokio stiliaus varžovus žaisti. Kiekvienas turi savo privalumų ir trūkumų. Tiesiog reikia eiti į aikštę ir parodyti, kad esi geresnis.

Reguliari žaidybinė praktika kiekvienam futbolininkui yra labai svarbi. Ji lemia didesnį pasitikėjimą savo jėgomis, psichologinį tvirtumą, o tai ypač aktualu vartininkui", - pažymi A. Vitkauskas.

Čempionišką sudėtį ir kitam sezonui siekianti išlaikyti Vilniaus miesto futbolo draugija "Žalgiris" taip pat pratęsė sutartis su vyriausiuoju komandos treneriu Mareku Zubu, ekipos kapitonu Algiu Jankausku, Mantu Kukliu, Pauliu Janušausku, Aivaru Bražinsku, legionieriumi iš Kroatijos Andro Švrljuga.

daugoka sakyčiau vartininkų, na bet jau buvo panaši situacija, kai klevinskas į torpedo išvažiavo...Ir šiaip įdomu mes nors su vienu žaidėju iš vis turim kontraktą daugiau negu sezonui...