Didžiausių gyvenimo tiesų išmokė futbolas
http://www.kurjeris.lt/Taurages-krastas ... e-futbolas" onclick="window.open(this.href);return false;
Svarbiausia gyvenime – turėti tikslą ar svajonę. Ryžtingais žingsniais eiti link to, ko labiausiai trokšti, o kelyje sutiktas kliūtis vertinti kaip postūmį judėti pirmyn. Dvidešimt vienerių tauragiškiui Martynui Dapkui toks didis troškimas visad buvo būti pripažintam futbolo pasaulyje. Pavydėtino savarankiškumo ir optimizmo kupinas vaikinas dėl savo tikslo dar būdamas 13 m. atsisakė komfortiškos namų aplinkos ir penkerius metus praleido jaunų futbolininkų kalėjimu rojuje vadinamoje Nacionalinėje futbolo akademijoje (NFA). Įprastas paaugliui šėliones iškeitęs į treniruotes bei nuolat kontroliuojamą laisvalaikį jis pasiekė savo – 18 m. išvyko rungtyniauti į Izraelį. Su šiuo metu Lietuvoje atostogaujančiu Martynu susitikome redakcijos kiemelyje. Sėdėdami atokaitoje, atvirai pasikalbėjome apie jo karjerą, šeimą, gyvenimą Pažadėtojoje žemėje bei tai, kaip nesijausti vienišam ten, kur esi svetimas.
– Martynai, atostogauji Lietuvoje nuo gegužės 17 d. Ką spėjai nuveikti? Koks jausmas užlieja tik nusileidus lėktuvui?
– Apima keistas jausmas. Pradedu šypsotis ir juoktis. Ir net nežinau kodėl. Apsiraminęs imu skambinti artimiesiems. Atostogų metu lankau po visą Lietuvą išsibarsčiusius draugus. Buvau nuskridęs į Londoną aplankyti jau penkiolika metų ten gyvenančios mamos. Džiaugiuosi, kad jai puikiai sekasi. Tauragėje yra likusi tik mano močiutė. Kuo gyvenimas Lietuvoje geresnis už Izraelyje? Čia ne taip karšta. O ir merginos gražesnės (šypsosi). Draugų atžvilgiui skirtumo jau nebejaučiu – nemažai jų tiek čia, tiek ten.
– Iš gimtinės išvykai 2011 m. Tada pasirašei 5 m. (vieneri metai + treji + dar vieneri) kontraktą su Izraelio aukščiausiosios lygos čempionu Haifos „Maccabi“, kuris 2012 m. sezonui tave išnuomojo už 40 km nuo Haifos įsikūrusiai antrosios Izraelio futbolo lygos ekipai „Hapoel Nazareth Illit FC“. Joje rungtyniavai iki šiol. Tarpsezonio atostogos, atrodo, pasibaigė. Prasidėjo pasiruošimas artėjančiam sezonui. Kodėl tu vis dar Lietuvoje?
– Šiuo metu mano agentas (Martynui atstovauja garsus Izraelio sporto vadybininkas, vienas geriausių Tel Avivo „Maccabi“ žaidėjų, nacionalinės Izraelio rinktinės kapitonu buvęs, netgi Madrido „Atletico“ klube rungtyniavęs Avi Nimni – aut. past.) ieško man klubo. Norėčiau sugrįžti į aukščiausiąją Izraelio lygą. Norėčiau iššūkio sau. Žinoma, jei taip nenutiktų, esu pasiruošęs dar metus praleisti Nazareto klube. Praėjęs sezonas buvo geriausias karjeroje. „Maccabi“ tai pastebėjo ir žiemą netgi buvo pareiškęs norą mane susigrąžinti. O ir žaidėjų jiems trūko. Žinodamas tai ėmiau labiau plušti. Jaučiau, kad galiu geriau. Netausojau savęs. Per dieną turėdavau dvi treniruotes, o vakarus praleisdavau treniruoklių salėje. Tačiau kovo mėnesį gavau traumą – rungtynių metu skilo šoninis pėdos kaulas. Dvi savaites bandžiau nekreipti dėmesio. Sužaidžiau dar vienerias rungtynes. Bet galiausiai viskas pasibaigė operacija ir įsuktu varžtu pėdoje – kad ateityje prasčiau nebūtų. Iškritau iš rikiuotės mėnesiui. Planai žlugo. Nors ir su sugipsuota koja, veržiausi į treniruoklių salę. Sunku Izraelyje įsitvirtinti dar ir dėl to, jog legionierių skaičius klubuose ribotas. A lygoje vienoje komandoje jų galima registruoti 5, žemesnėje lygoje – 3. Konkurencija didelė. Taigi treniruojuosi šiuo metu su „Tauro“ komandos nariais ar mėgėjais ir laukiu agento skambučio. Gaila, kad Izraelyje svarbu ne tai, kaip žaidei visą sezoną, o kaip jį užbaigei. O aš užbaigiau bėgiodamas krosus ir stebėdamas rungtynes iš tribūnų.
– Laikotarpis, kai negalėjai žaisti, tikriausiai buvo sunkiausias. Kaip ir pirmasis išvykimas į svetimą šalį. Kaip save skatini judėti toliau? Kaip susidoroji su užklupusiomis nesėkmėmis?
– Nė vienas futbolininkas neapsieina be traumų. Aš tai suvokiu kaip savaime suprantamą dalyką. Stengiuosi galvoti pozityviai. Suprantama, kai sužinojau, kad reiks operacijos, mečiau viską ir nuvykau pasėdėti prie jūros. Reikėjo „nuleisti garą“, pagalvoti. Pamenu ir pirmuosius metus Izraelyje. Reikėjo išmokti savarankiškumo. Netgi kiaušinio nemokėjau išsikepti. Gelbėjo „youtube“ bei „google“ (juokiasi). Iš pradžių visų nekenčiau. Vietinių mentalitetas man buvo toks svetimas. Pavyzdžiui, nueini į rūbinę – visi klykia, rėkia. Lyg kokiam zoologijos sode. Ir dar tos dirbtinės šypsenos. Prie akių žydai vienokie, už akių – kitokie. O rabinų ir patys vietiniai nemėgsta, nes jie nedirba, tik naudoja valstybės pinigus. Gauna nemenką algą už tai, kad meldžiasi už šalį. Tačiau trečiaisiais metais persilaužiau. Kad neužvaldytų rutina, nesijausčiau vienišas, ėmiau dažniau kur išeiti, bendrauti, nepietauti vienas. Atsirado draugų ne tik komandoje. Puikiai sutariu su restorano, kuriame nuolat lankausi, direktoriumi, barmenais. Visiems esu įdomus – juk aš blondinas, užsienietis. O kai tampi izraeliečio draugu, jis tave ima visur kviestis. Netgi dalyvavau šabo metu vykstančiose kassavaitinėse žydų vakarienėse. Sėdėjau sau su religine jų kepurėle (juokiasi).
– Galbūt turi kredo, kurį sau kartoji tais sunkiais gyvenimo periodais?
– Vienas Izraelyje gyvenantis lietuvis man yra pasakęs, jog jei yra noro bei sąlygų – bus ir rezultatas. Todėl niekad nesustoju siekti savų tikslų. O kai psichologiškai būna blogai – įsijungiu filmo herojaus boksininko Rocky Balboa įkvepiančią kalbą savo sūnui. Joje teigiama, kad niekas stipriau tau nesmogs nei pats gyvenimas. Svarbiausia, ne kaip stipriai tu smogsi, bet kiek smūgių sugebėsi atlaikyti. Turi atsistoti ir žengti toliau. Niekad dėl pralaimėjimų nereikia ieškoti kaltų – tiesiog daugiau dirbti. Klausant tos kalbos man kūnu šiurpuliukai nubėga.
– Girdime apie šiomis dienomis Izraelyje vykstančius neramumus. Gazos ruože žūva žmonės. Ar jautiesi saugus šalyje, kurioje nuolat kyla kariniai konfliktai?
– Stengiuosi į tai nekreipti dėmesio. Nesureikšminti. Suvoki, kad už 100 km vyksta baisūs dalykai, bet nepanikuoji. Dar užsienio spauda mėgsta burbulą išpūsti. Pamenu, kai prieš keletą metų buvo numesta bomba, visi artimieji puolė skambinti, teirautis, ar viskas gerai. Aš grėsmės nejaučiu, tačiau Izraelio gyventojai nuolat ją jaučia. Viena pasienyje karinę tarnybą atliekanti pažįstama prisipažino visad besibaiminanti bombų. O šiaip Izraelis – valstybė, nejaučianti ekonominės krizės.
– Grįžkime į pradžių pradžią. Tavo dėdė Virginijus Dapkus (pravardžiuotas „Lape“) – žymus, beveik dešimtmetį Tauragės „Taurui“ atidavęs, o vėliau Vokietijoje rungtyniavęs futbolininkas. Galbūt jis ir buvo tas žmogus, kuris tave atvedė į futbolo aikštelę?
– Taip, dėdė – pirmasis mano autoritetas. Nepažinojau savo tėčio, tad Virginijus tol, kol neišvyko į Vokietiją, jį atstojo. Mama su močiute ne iškart suprato, ką man reiškia futbolas. Kurį laiką buvau priverstas lankyti chorą (juokiasi). Vos į smuiko pamokas nenutempė. Tačiau kai mane pradėjo girti treneriai, buvo pasiekti pirmieji rezultatai, – suvokė. Tauragėje treniravausi pas Andrių Bendiką, o sulaukęs 13 m. buvau pakviestas į NFA. Nuo pat pradžių aikštelėje užėmiau gana naują atraminio saugo poziciją. Kokie mano privalumai? Kaip ir daugelio lietuvių – fiziniai duomenys. Achilo kulnas – technika. Nežinau, kodėl prie pietiečių kamuolys tiesiog lipte limpa. Jų kūnai tarsi minkštesni. Jiems technika duota nuo gimimo, o mums reikia daug dirbti.
– Papasakok daugiau apie gyvenimą NFA. Buvo sunku penkerius metus gyventi įstaigoje?
– Net jei ir močiutė būtų draudusi, vis tiek ten būčiau vykęs. Jei ne NFA, manau, nieko nebūčiau pasiekęs. Kelias į užsienio klubą būtų buvęs daug ilgesnis. Būtų reikėję užsirekomenduoti žaidžiant kurį laiką kokioje Lietuvos A lygos komandoje. Sąlygos NFA buvo idealios. Trūko tik natūralios vejos aikščių. Buvome pirmoji akademijos karta. Iš pradžių nesisekė. Mane norėjo išmesti, nes buvau „lievas“. Kiti 20 bendraklasių atvykę iš didmiesčių, o aš – kaimietis. Visko bijojau. Tačiau galiausiai prasilaužiau. Nebenervino ir ta disciplina kaip kalėjime. Mes net į kiną eidavome visi kartu. Lydimi trenerio. Jokio laisvalaikio. Jokios privačios erdvės. Gyvendavome kartu, mokydavomės kartu, sportuodavome kartu. Klasėje jokių merginų nebūdavo. Beje, prieš išvykdamas į Kauną Tauragėje mokiausi pavyzdingai. Ten mokslus teko pamiršti. Tarsi galvą per treniruotes pamečiau. O 12 klasę iš viso baigiau būdamas Izraelyje – nuotoliniu būdu. Grįžau tik egzaminus išlaikyti. Tačiau svarbiausia, ką man davė NFA, – tai artimiausi draugai.
– O kaip tave pastebėjo Haifos „Maccabi“?
– Kai man sukako 18 m., negalvojau, kaip nulėkti į parduotuvę, prisipirkti alkoholio ir atšvęsti. Pamenu, gulėjau medinėje akademijos lovoje, žiūrėjau į žalias sienas ir mąsčiau, kad nieko neturiu, nestoviu ant kojų. Vis dar buvau šeimos išlaikomas. Blogai jaučiausi. Suvokiau, kad dabar arba niekada. Kad pats laikas kažką įrodyti, išvažiuoti. Kaip tik teko atstovauti Lietuvos U-19 jaunių futbolo rinktinei varžybose su Izraelio bendraamžiais. Sužaidžiau puikiai. Tuomet ir pastebėjo. Po dviejų mėnesių atsidūriau Haifos „Maccabi“ peržiūroje. Be to, prieš tai dalyvavau peržiūrose Romos „Lazio“ bei Leičesterio „Leicester“ klubuose. Į Italiją vykome kartu su Aurimu Vilkaičiu. Jis liko, aš ne. Netenkino kontrakto sąlygos. O štai Anglijoje pasirodžiau gerai, tiesiog tuo metu jiems nereikėjo tokių, kaip aš.
– Ką tik baigėsi Brazilijoje vykęs Pasaulio futbolo čempionatas. Kokią komandą palaikei? Ir kodėl, tavo nuomone, planetos čempione tapo būtent Vokietija?
– Palaikiau belgus ir prancūzus, nes tai itin jaunos ekipos. O vokiečiai čempionais tapo dėl to, kad žaidė kaip komanda – fiziškai pajėgi, stipri, taktiškai puikiai pasiruošusi. Finalo metu antrajame kėlinyje argentiniečiai atrodė pavargę, ėmė klysti, o vokiečiai toliau žaidė savo žaidimą. Galinga ekipa. Mano dabartinė svajonė – žaisti Vokietijoje. Kodėl taip prastai sužaidė favoritai ispanai, italai bei anglai? Manau, žaidėjai buvo pavargę po neseniai pasibaigusių klubinių sezonų Europos geriausiose lygose. Jose konkurencija bei įtampa didžiulė. Čempionatui tiesiog pritrūko jėgų. Iš klubų labiausiai palaikau Madrido „Real“.
– O ar Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė, kurios gretose praėjusiais metais mače su Albanija debiutavai ir pats, kada nors žais Europos ar Pasaulio pirmenybėse? Ko trūksta mūsų šalies futbolui?
– Prisimenu tas varžybas. Drebėjo kinkos. Buvau patenkintas sulaukęs skambučio. Prieš tai buvo tekę tik pasėdėti ant nacionalinės rinktinės suoliuko. Nenoriu blogai kalbėti apie Lietuvos futbolo federaciją bei jos sprendimus, tačiau, manau, tikrai mums nieko gero nesišviečia. Trūksta žaidėjų. Užsienio klubuose išsilaikome po sezoną ir sėdime tuomet be jokios žaidybinės praktikos. Užsienyje niekam nepasigirsi, kad žaidi Lietuvos nacionalinėje rinktinėje. Visa sistema prasta. Vilniuje neseniai stebėjau „Žalgiriečio“ vaikų treniruotę. Išstato visus smūgiuoti į vartus. Kol ateina tavo eilė... Per 45 min. būni atlikęs kokius 7 smūgius. Kas iš tokių užsiėmimų? Ką rinkčiau geriausiu šių dienų Lietuvos futbolininku? Tikriausiai mūsų šalyje tik gimusį, bet svetur augusį Luką Spalvį. Kitas mentalitetas, kitas požiūris į futbolą. Tačiau jis dabar tokią aukštą kartelę užsikėlė, kad sunku bus ją išlaikyti. Patinka ir Vokietijoje rungtyniaujantis Arvydas Novikovas bei Švedijoje žaidžiantis Vytautas Andriuškevičius. Labiausiai Lietuvos futbolo sistemai trūksta pinigų. Norint ką nors sukurti reikia jų skirti daugiau. Populiarinti šią sporto šaką. Nors ne visuomet ir tai padeda. Pavyzdžiui, Rusijos rinktinės atveju. Rungtyniaudamas toje šalyje gauni po 30 tūkst. dolerių per mėnesį. Nesvarbu, žaidi ar ne. O pasiekimų kaip nėra, taip nėra. Tad pinigai ne visuomet padeda. O štai Izraelio rinktinei trūksta kitko – gero trenerio, nes žaidėjai techniški, žaidžia geriausiuose klubuose.
O jei nebegalėtum žaisti futbolo, turi paruošęs planą B?
– Jokio plano B. Mintyse tik planas A. Jo ir siekiu.