Senesnė: (2014 06 27)
Jaunasis talentas prasimušė į vaikų futbolo elitą Londone
https://tiesa.com/tiesa-anglijoje/jauna ... done/18109
https://tiesa.com/tiesa-aktualijos/jaun ... lita/18120

Nors kuklus ir nekalbus Romanas Virvilas visai neprimena pasaulinio garso žvaigždės, šiuo metu berniukas, savo amžių nurodęs „beveik trylika“, mokosi vienoje geriausių Anglijos futbolo akademijų. Drauge su „Chelsea“ trenerio Jose Mourinho ir futbolininko Davido Beckhamo sūnumis po aikštę lakstantis lietuvis atstovauja prestižine laikomai „Fulham“ komandai ir yra vadinamas profesionaliu žaidėju. Kalbėdamas apie pasiekimus futbole, R. Virvilas nevardijo savo laimėjimų. Tik degančiomis akimis pasakojo, kaip žaidė su geriausiomis pasaulio futbolo komandomis, o užaugęs padės Lietuvos futbolo rinktinei.

– Kaip užmanei žaisti futbolą?
– Žaidžiu jį nuo penkerių. Man tiesiog labai patinka. Kartą pamačiau per televizorių ir užsinorėjau žaisti. Tėtis mane vedžiojo į įvairias treniruotes, kad pasirinkčiau, ko noriu. Bandžiau plaukimą, krepšinį, rankinį, tinklinį ir kitokias sporto šakas, bet labiausiai patiko futbolas.

– Kaip sekėsi tai daryti Lietuvoje?
– Gerai. 2010-aisiais buvau išrinktas geriausiu Lietuvos futbolo žaidėju savo amžiaus grupėje. Žaidžiau Kauno „Tauro“ komandoje.

– Kokių laimėjimų esi pasiekęs?
–Sunku dabar būtų išvardyti. Na, daug kartų laimėjome su komandomis, kuriose žaidžiau, tai turiu visokių medalių, kitų apdovanojimų. Ne sykį buvau pripažintas geriausiu turnyrų žaidėju. „Chelsea“ futbolo stovykloje gavau geriausio, taikliausio ir rezultatyviausio žaidėjo apdovanojimus.

– Ar save jau vadinti profesionaliu žaidėju?
– Taip. Manau, kad esu profesionalus žaidėjas, nes Fulhamo futbolo akademija pasirašė su manimi sutartį ir priėmė mane ten treniruotis. Anglijoje yra daugybė, tūkstančiai, futbolo komandų, mokyklų ir lygų. Fulhamo akademija yra antra pagal gerumą visoje Anglijoje. Su komanda važinėjame po įvairias šalis, žaidžiame su geriausių pasaulio klubų vaikų komandomis. Dažnai nugalime.

– Kokioje pozicijoje žaidi?
– Dabar esu dešinysis gynėjas, bet šiaip galiu žaisti daugelyje pozicijų: dešiniuoju, kairiuoju, viduriniuoju saugu, puolėju – visur. Akademijoje išmokė žaisti visose pozicijose. Lietuvoje įgauta patirtis irgi labai prisidėjo prie dabartinio žaidimo – treneris mokė žaisti beveik visose pozicijose.

– Ar Lietuvoje buvo berniukų, žaidžiančių geriau už tave?
– Taip, buvo. Konkurencija futbole visada bus. Gal tuo metu, kai mane išrinko geriausiu, ir nebuvo, bet Lietuvoje tikrai yra gerų žaidėjų. Bet aš Lietuvos nepalikau. Pasimokysiu čia ir grįšiu padėti futbolininkams.

– Kodėl atvykai į Angliją?
– Atvykom dėl manęs ir dėl futbolo. Su tėčiu buvome kelių šalių futbolo stovyklose, ir jis manęs paklausė, kurioje šalyje noriu žaisti. Labiausiai norėjau Anglijoje.

– Kaip klostėsi reikalai atvažiavus gyventi čia?
– Kokį mėnesį buvo labai sunku prie visko priprasti. Labai trūko draugų. Atvažiavęs žaidžiau keliose komandose, sekėsi gerai. Mokykla rekomendavo mane į aukščiausios lygos akademiją, tada laimėjau atranką į Fulhamą. Atėjęs į akademiją pamačiau, kad čia labai geri žaidėjai. Atrodė, kad reikia iš naujo mokytis žaisti. Tėtis klausė, ar nenoriu važiuoti į Lietuvą, nes čia tikrai sunku, bet aš išmokau su jais žaisti.

– Papasakok, kaip patekai į akademiją?
– Buvo didelė atranka. Iš tūkstančių prašymų akademija išsirinko 25 žaidėjus ir juos pakvietė į atranką. Po pirmosios atrankos likom keturiese ir dar šešias savaites dalyvavom visokiose atrankose. Iš jų likau tik aš vienas.

– Kokių tautybių vaikų yra jūsų komandoje?
– Įvairių. Yra anglų, italas, albanas, slovakas, yra afrikiečių iš Nigerijos ir Ganos. Labai daug afrikiečių. Jie – geri žaidėjai: stiprūs, greiti, dideli. Aš niekada nebuvau matęs kitų tautybių ir rasių žmonių. Iš pradžių buvo baisu, aš su niekuo nebendravau ir su manimi niekas nebendravo. Aš tiesiog žaidžiau. Kai viską sužinojau, pasidarė lengviau. Tada pradėjom bendrauti.

– Ar dar pažįsti savo amžiaus lietuvių, žaidžiančių profesionalų futbolą?
– Pažįstu, bet tik Lietuvoje. Nežinau, ar yra mano amžiaus žaidėjų, išvykusių į kitą šalį.

– Ko teko atsisakyti dėl futbolo?
– Daug ko. Pavyzdžiui, vasaromis draugai eidavo žaisti, o aš likdavau treniruotis. Dirbdavau su kamuoliu. Sunkiausia buvo išvažiuoti iš Lietuvos, palikti draugus. Anglijoje negaliu turėti „X-Box‘o“, kuriuos visi turi, o aš vienintelis ne. Neturiu laiko juo žaisti. Teko atsisakyti maisto, kurį mėgdavau. Kartą per mėnesį galiu suvalgyti mėsainį, išgerti „Sprite“, bet visko labai nedaug. Kiekvieną sekmadienį dalyvauju varžybose, todėl šeštadieniais einu miegoti 8 valandą vakaro. Dažnai reikia labai anksti keltis.

Bet negaliu sakyti, kad man ko nors labai gaila. Jau esu patyręs daugybę gerų dalykų, keliavęs į šalis, kuriose nebuvau lankęsis. Dėl futbolo ir įspūdingų kelionių verta kai ko atsisakyti. Žinot, kiti sportininkai čia labai geri, konkurencija didžiulė, tad, jei nesirūpinčiau savimi, mane greit pralenktų.

– Kaip jautiesi patekęs į vaikų „Premier“ lygą?
– Labai gerai. Esu labai laimingas, tikrai. Jau žaidėm su Miuncheno „Byern“, Dortmundo „Leverkusen“, Ispanijos „Barcelona“. Su Brazilijos, Anglijos, Portugalijos ir kitomis geriausiomis komandomis. Važinėjam autobusais, skrendam lėktuvais į kitas šalis žaisti. Mes žaidžiame taip pat, kaip suaugę futbolininkai, dalyvaujame čempionatuose ir kasdien treniruojamės, tik esame jaunesni.

– Kaip manai, kas sunkiausia futbolininkų darbe?
– Kaip suprasti – darbe? (žvelgia nustebęs). Žaidime? Viskas sunku. Kiekvieną judesį reikia nuolat tobulinti, mokytis naujų, daug treniruotis.

– Ką veiki laisvu laiku be futbolo?
– Be futbolo? Kitaip sportuoju. Žaidžiu tenisą, krepšinį. Dar mėgstu nuvažiuoti su tėčiu prie jūros. Mėgstu suptis sūpynėse, atrakcionuose. Susitinku su draugais.

– Sportininkų draugai dažnai būna kiti sportininkai, o kokie tavo?
– Turiu draugų ir ne sportininkų. Jie – tokie kaip visi vaikai: mokosi, žaidžia kompiuterinius žaidimus. Geriausias mano draugas nėra sportininkas.

– Kaip įsivaizduoji savo ateitį?
– Žaisiu dideliame futbolo klube. Labiausiai norėčiau patekti į „Chelsea“ arba Madrido „Real“ klubą.

– Ar turi savo futbolo idealą?
– Cristiano Ronaldo.

– Kokia mėgstamiausia futbolo komanda?
– Turiu dvi mėgstamiausias. Iš pasaulio labiausiai patinka Madrido „Real“, bet visa Anglijos lyga yra viena iš stipriausių lygų Europoje, tad palaikau ir „Chelsea“.

– Kurią šalį palaikai Pasaulio futbolo čempionate?
– Manau, kad laimės vokiečiai arba brazilai. Vokiečiai – stipriausi, o brazilai žaidžia namie.

– Užaugęs norėtum žaisti Lietuvos ar užsienio komandoje?
– Kaip sakiau, norėčiau žaisti kuriame nors užsienio klube, bet ir Lietuvos rinktinėje, kai reikės. Norėčiau atstovauti Lietuvai, atiduoti tai, ką gavau iš jos, tuo būdu, kurį moku geriausiai.

– Kaip tavo išvykimą įvertino Lietuvoje likę komandos draugai?
– Iš pradžių mus vadino kvailiais ir juokėsi, kad išvažiuojam. Mano draugai, tiesą sakant, dingo. Nebepalaikau su jais artimo ryšio.

– Kiek kainuoja žaisti futbolą Anglijoje?
Atsako Romano tėtis: Anksčiau kainuodavo labai daug. Mokėdavom už treniruotes, aprangą, net dalyvavimą varžybose. Patekus į akademiją niekas nebekainuoja. Viską, kas susiję su sportu, suteikia akademija. Aišku, reikėtų rėmėjo, kuris galėtų paremti finansiškai, nes kol kas visas kasdienes išlaidas apmoku vienas pats. Kainuoja važinėjimas į treniruotes, varžybas, maisto papildai, specialus maistas ir kiti dalykai. Bet, žinot, man yra dėl ko dirbti ir stengtis, esu labai laimingas, kad galiu padėti sūnui. Jį akademijoje išrinko į elitinių žaidėjų grupę, o mokykloje, kurioje lanko pamokas, Romaniukas pateko į talentingiausių mokinių penketuką.

-----
Futbolo vunderkindas iš Kauno tobulėja Anglijoje
https://www.vz.lt/laisvalaikis/pomegiai ... -anglijoje

„Dėsiu visas pastangas, kad tapčiau labai geru futbolininku. Tuomet galėsiu uždirbti daug pinigų ir padėti Lietuvos futbolui, pakviesdamas gerų trenerių į vaikų futbolo mokyklas. Be to, planuoju pats tapti treneriu“, – ryžtingai kalba 14-metis kaunietis futbolininkas Romanas Virvilas, besimokantis futbolo tėvynėje Anglijoje.

Gal jo pažadas skamba vaikiškai ir naiviai, bet šiuo jaunu futbolininku, prieš keletą metų išrinktu geriausiu savo amžiaus grupėje visoje Lietuvoje, tikėti norisi labiau nei rimtais dėdėmis iš Lietuvos futbolo federacijos. Vien tai, kad šis lietuvaitis futbolo abėcėlės mokosi Braitono futbolo akademijoje, kuri priklauso „Brighton & Hove Albion“ futbolo klubui, jau yra didžiulis laimėjimas. „Kiek žinau, šiuo metu išsirikiavusi maždaug 10.000 britų ir užsieniečių eilė, norinčių patekti į tokio lygio mokyklas kaip ši. Tačiau priima tik pačius talentingiausius, tokius kaip mano sūnus“, – akcentuoja futbolininko tėtis Romanas Virvilas, kai susisiekiame per „Skype“. Bėda – ne pinigai

Paklausti, ar žiūrės penktadienį (spalio 9 d.) ir pirmadienį (spalio 12 d.) vykstančias šalies vyrų rinktinės atrankos į 2016 m. Europos čempionatą dvikovas su Slovėnija ir Anglija, abu purto galvas. Nematė jie ir pirmųjų Lietuvos ir Anglijos rungtynių, vasarą vykusių legendiniame Vemblio stadione.

„Ką jūs, kokios varžybos. Sūnus 8 valandą vakaro jau eina miegoti: jeigu nori iš tiesų daug pasiekti futbole, privalai laikytis griežto režimo. Kai turime laiko, domimės Lietuvos futbolo aktualijomis, tačiau į federacijos politiką nenorime kištis. Skirtingai nei Romanas, manau, kad ne pinigai yra esmė, nors trūksta ir stadionų, ir mokyklų, ir gerų trenerių. Labiausiai norėtųsi, kad federacijoje atsirastų idėjinių žmonių, kurie tikėtų Lietuvos futbolo ateitimi. Kada nors mes irgi prie jų prisidėsime ir pasidalysime patirtimi, o kol kas Romanui reikia tobulėti Anglijoje, kad galėtų žaisti paties aukščiausio lygio komandoje“, – dėsto gabaus paauglio tėtis ir atsiprašo, kad interviu kalba daugiau už sūnų – trečius metus Anglijoje gyvenančiam ir su bendraamžiais britais daug bendraujančiam berniukui lietuviškai reikšti mintis gana sudėtinga.

Tikėjo, kad pasiseks

Pasak p. Virvilo, viskas prasidėjo nuo to, kad prieš dvi vasaras jie su sūnumi, kuris prieš tai žaidė Kauno klube „Tauras“, nusprendė nuvykti į klubo „Chelsea“ surengtą vaikų vasaros futbolo stovyklą. Paaugliui iš Lietuvos iš karto pavyko atkreipti futbolo skautų dėmesį – šie primygtinai siūlė pamėginti jėgas atrankose į britiškas futbolo akademijas.

„Kai po stovyklos grįžome į Kauną, Romano paklausiau, ar jis nori mokytis žaisti futbolą Anglijoje. Jis nedvejodamas atsakė „taip“. Kai apie savo planus ir svajones papasakojome pažįstamiems, jie pamanė, kad aš išprotėjau, nes jau tada sakiau, kad mes būsime šalia tokių žvaigždžių kaip Davidas Beckhamas. Aš tikėjau, kad mums pasiseks – puikiai žinojau, ką jis sugeba, todėl nusprendėme pamėginti“, – pasakoja p. Romanas.

Vis dėlto tai, kad sūnui prieš dvejus metus pasisekė įstoti į vieną prestižiškiausių Anglijos futbolo mokyklų – Fulhamo akademiją Londone, – jis vadina ir laimės dalyku, mat atrankoje dalyvavo apie 50 jaunų futbolininkų, o priėmė tik 3. Kai Fulhamo akademija, kurioje mokosi futbolininko D. Beckhamo ir trenerio Jose Mourinho sūnūs, lietuviui pasiūlė dvejų metų sutartį, nuosavą verslą plėtojantis p. Virvilas metė visus darbus ir išvyko kartu su sūnumi.

„Kadaise pats svajojau tapti futbolininku. Bet man nesisekė, todėl pasakiau, kad jei turėsiu sūnų, padarysiu viską, kad jis taptų geru futbolininku. Taigi apsispręsti buvo nesunku. Tačiau net mano brolis manė, kad su sūnumi fantazuojame. Kad pavyko patekti į akademiją, jis patikėjo tik pamatęs sūnaus nuotraukas su D. Beckhamu“, – šypsosi p. Virvilas.

Pakeitė mokyklą

Vis dėlto po kurio laiko jis pasiūlė sūnui palikti šią prestižinę, tačiau gana konservatyvią akademiją, nes berniukas ėmė vis dažniau skųstis dėl traumų. „Tai tikrai gera mokykla ir metus viskas buvo gerai, kol nesikeitė treneris. Naujasis treneris praeityje buvo geras žaidėjas, tačiau susidarė įspūdis, kad jis nelabai išmano vaikų psichologiją, nes leidžia žaisti šiurkščiai. Mano Romanas smulkesnio sudėjimo už kitus bendraamžius, nes jo kūno branda atsilieka nuo britų kone dvejais metais. Jam ir taip sunku su jais kovoti, o kai dar specialiai daužo per kojas... Nenorėjau, kad sūnus būtų traumuojamas, todėl ėmiau ieškoti tinkamesnės vietos“, – pasakoja p. Virvilas.

Išėjęs iš „Fulham“, perspektyvus berniukas be pasiūlymų neliko: jį kvietė net trys aukščiausiosios lygos klubų mokyklos. Pasitaręs su futbolo specialistais, p. Romanas vasaros pabaigoje pasirinko Braitono akademiją.

„Neseniai su komanda dalyvavome tarptautiniame turnyre, kuriame žaidė 9 stipriausių Anglijos futbolo klubų vaikų komandos, taip pat Paryžiaus „Saint-Germain“, Porto „Porto“ ir Dortmundo „Borussia“ mokyklų auklėtiniai. Su Braitono mokykla užėmėme 6 vietą ir visi sako, kad tai tikrai geras laimėjimas“, – džiaugiasi vidurio saugo pozicijoje žaidžiantis futbolininkas iš Lietuvos.

Braitone mažasis talentas lanko vidurinę mokyklą. Sako, kad stengiasi gerai mokytis. „Noriu būti profesionalus futbolininkas, o vėliau – treneris. Todėl rinkausi tokius dalykus kaip matematika, geografija, anglų kalba, chemija, biologija, fizika, sustiprinta kūno kultūra ir verslas“, – pasakoja Romanas.

Padeda verslininkai

Pasak p. Virvilo, už sūnaus mokslus mokėti nereikia. Be to, sūnus gauna nemokamą dalinį maitinimą, sporto aprangą ir kitokių lengvatų. Jeigu sumanytų Braitoną palikti, akademijai reikėtų sumokėti mažiausiai 40.000 GBP (apie 54.000 Eur) – tokia suma įvertinti vieni mokslo metai šioje mokykloje. Pasibaigus šiai sutarčiai, jaunasis futbolininkas galbūt galės pretenduoti ir į atlyginimą kaip tikras profesio­nalas – viskas priklausys nuo kito pasiūlymo sąlygų.

O kol kas tėvas su sūnumi neapsieina be finansinės tautiečių pagalbos. „Gyvendamas čia galiu dirbti tik pusę dienos, nes likusį laiką turiu padėti sūnui – esu jo vairuotojas, treneris, auklėtojas, virėjas ir t. t. Todėl džiaugiuosi, kad yra verslininkų, kurie mumis tiki ir padeda. Tai Kauno „Bernelių užeigos“ savininkas Algirdas Mažeika, Londono „Bernelių užeigos“ savininkas Rolandas Kačinskas, verslininkas iš Kauno Modestas Gerta“, – geradariams dėkingas p. Romanas.

Paklaustas, kokiame klube norėtų žaisti, kai užaugs, jaunasis futbolininkas išpyškina, kad jam labiausiai patinka „Chelsea“. „Manau, iki to laiko dar ne kartą persigalvos“, – šypsosi berniuko tėtis. Dėl vieno dalyko neabejoja abu Virvilai: jeigu ateityje gerai seksis, jaunasis sportininkas neatsisakys padėti Lietuvos rinktinėms – tiek jaunimo, tiek vyrų. „Mes mylime Lietuvą, nepabėgome iš jos šiaip sau. Noriu, kad sūnus ateityje žaistų už Lietuvą ir padėtų jai patekti į Europos, o gal net ir pasaulio čempionatus. Manau, tai pradžiugintų senos ir dabartinės kartos futbolininkus, kuriems to nepavyko padaryti. Tai jiems būtų geriausia padėka už įdėtas pastangas ir patirtas traumas. Tikiu, kad jis užaugęs taps geriausiu Lietuvos, o gal ir pasaulio futbolininku. Ir visai nejuokauju, nes matau rezultatus“, – sako p. Virvilas. Ar patartų kitiems tėvams pasielgti taip, kaip pasielgė pats – t. y. mesti savo darbus ir pasiaukoti vaiko karjerai? „Taip rizikuoti galima tik tuo atveju, jei vaikas iš tiesų talentingas. Aš tai visada jaučiau, todėl nesudvejojau“, – sako p. Virvilas.

Talentingo 12-mečio lietuvio svajonė – tapti Anglijos futbolo rinktinės vartininku
https://www.15min.lt/m/id/sportas/futbo ... -24-620625

Didžiojoje Britanijoje gyvenančio Airido Vilinausko kasdienybė sukasi apie futbolą. Vos 12-os lietuvį priimti nori daugybė klubų, tačiau kol kas berniukas žaidžia „Stamford“ komandoje, su kuria nuolat pirmauja divizione. Geriausiu regiono vartininku išrinktas Airidas tikina, kad futbolas jam labai svarbus, tad ilgainiui tikisi patekti į profesionalią suaugusiųjų komandą.

– Kiek laiko žaidi futbolą ir ką iki šiol pavyko pasiekti?
– Žaidžiu nuo 5-erių metų. Lankiau mokykloje futbolo klubą ir mane pastebėjo treneriai. Nuo tada ir pradėjau žaisti rimtai, komandoje. Su komanda laimėjome Londono taurę – svarbiausią apdovanojimą mano amžiaus grupėje. Esame laimėję daugybę turnyrų, pastarąjį – praėjusį savaitgalį. Mūsų komanda visą laiką užima pirmąsias vietas pogrupiuose, patenkame į turnyrų finalus. Turiu visą kolekciją apdovanojimų ir taurių. Ketverius pastaruosius metus komanda užima aukščiausias vietas pietryčių Kento divizione. Užpernai mane išrinko geriausiu regiono vartininku.

– Kur tave pastebėjo treneriai, dalyvavai atrankose?
– Labai norėjau žaisti komandoje, o draugo mama kartą pakvietė stebėti rungtynių. Jų vartininkas netikėtai patyrė traumą, tad mane pakvietė jį pakeisti. Per rungtynes „išėmiau“ porą labai stiprių smūgių, tai manęs paprašė likti toje komandoje, o vėliau perėjau į geresnę.

– „Stamford FC“ – gana populiarus futbolo klubas, kaip tau pavyko patekti į komandą?
– Na, nuo šešių metų daugumą laiko praleidau „Marathon Lions“ komandoje, bet žvalgai nuolat ieško talentų į kitas komandas. Po to, kai buvau išrinktas geriausiu vartininku, manęs norėjo kelios komandos, bet man patiko ši. Šiuo metu manimi domisi ir „Crystal Palace“, ir „Brantford“ komandos. Treniruojuosi papildomai su „Crystal Palace“ treneriais.

– Priklausai vienai komandai, bet žaidi ir su kitomis?
– Iki 16-os dar galiu neįsipareigoti vienai komandai, vėliau turėsiu likti tik su viena.

– Mokaisi sporto akademijoje ir daug treniruojiesi, kiek laiko užima futbolas?
– Kasdien treniruojuosi maždaug po 3 valandas. Taip pat treniruojuosi su kitos komandos treneriu, dar lankau privačias treniruotes su vartininku. Savaitgaliais dalyvauju rungtynėse. Tad daug laiko užima.

– Kodėl nusprendei žaisti būtent vartininko pozicijoje?
– Pirmiausia nesu pakankamai greitas kitoms pozicijoms. Antra, ilgai ir greitai bėgiojant kartais trūksta oro, todėl vartuose man – geriausia. Be to, man linksmiau šokinėti paskui kamuolį. Man įdomios vartininkų strategijos, pati pozicija.

– Kaip manai, ko reikia norint tapti geru futbolininku, gal tenka ko nors atsisakyti?
– Pirmiausia reikia bendrauti su komandos draugais, sutarti su visais. Man nereikia daug ko atsisakyti, myliu futbolą. Kai turiu laiko, išeinu į lauką pažaisti futbolą su draugais.

– Kokioje komandoje norėtum žaisti suaugęs?
– Na, dabar man patinka daug komandų, Madrido, Barselonos, Anglijos... Bet norėčiau žaisti nebūtinai tokioje komandoje, kuri žinoma visame pasaulyje. Svarbiausia, kad komanda man pačiam patiktų. Reikės labai daug dirbti, bet tikiu, kad suaugęs pateksiu į tą komandą, kurioje tikrai norėsiu žaisti.

Mane dabar po truputį išbando „Crystal Palace“, siunčia į rungtynes, bet kol kas sunku. Ten žaidėjai – didesni, jų smūgiai labai stiprūs, vyksta rimtos atrankos. O man reikia tuos jų smūgius atremti, juk negaliu pabėgti ir palikti tuščius vartus.

– Būti vartininku – gana pavojinga, dideliu greičiu į tave nuolat skrenda kamuoliai, tau pačiam nebaisu, kad neatlaikysi smūgio?
– Ne, nebaisu (juokiasi). Aš noriu būti vartininku. Šiuo metu sugebu atlaikyti ir suaugusio vyro smūgį, treniruojuosi privačiai, tobulinu reakciją, koordinaciją, jėgą.

– Kaip manai, ar Lietuvoje tavo amžiaus paaugliams suteikiamos pakankamai geros sąlygos žaisti futbolą profesionaliai?
– Negaliu pasakyti, nes nesu ten žaidęs. Bet, kiek žinau, Lietuvoje treniruotis žaisti futbolą – labai brangu. Čia daugiau galimybių ir galima rasti nemokamų treniruočių.

– Kokia tavo nuomonė apie Lietuvos futbolo rinktinę?
– Na... Kai žiūrėjau, kaip žaidė prieš Angliją, atvirai sakant, ėmė juokas. Jei būtų galimybė kada nors žaisti už Lietuvą, žaisčiau, tačiau labiau norėčiau už Angliją.

– Intensyviai treniruojiesi, ar be futbolo randi laiko kitiems pomėgiams?
– Randu, bet man futbolas svarbiausias, neatsidžiaugiu juo, kartais net miegu su kamuoliu. Gaunu daug adrenalino, po rungtynių kartais verkiu iš džiaugsmo. Kitiems pomėgiams laiko atsiranda, tačiau dažnai būnu labai pavargęs, bet žinau, kad norint ką nors pasiekti, reikia sunkiai dirbti. Daugiausiai mano draugų taip pat žaidžia futbolą, tad suprantame vieni kitus.

Anglijos futbolo elito gretose – lietuvis paauglys
https://www.15min.lt/sportas/naujiena/f ... -24-520572

Prieš keletą metų geriausiu savo amžiaus grupės futbolininku Lietuvoje išrinktas Romanas Virvilas suprato, kad nebegali tobulinti savo įgūdžių tėvynėje, tad su tėčiu emigravo į Angliją. Svečioje šalyje talentingą vaiką netruko pastebėti prestižiniai „Premier“ lygos klubai, tad pasirašęs sutartį dvejus metus berniukas žaidė Fulhamo akademijos komandoje kartu su Davido Beckhamo bei Jose Mourinho sūnumis.

Lūkesčių nepateisinusį klubą keturiolikmetis pasibaigus sutarčiai paliko, o šiuo metu renkasi iš keletos kitų geriausių šalyje futbolo akademijų pasiūlymų. Kuklus paauglys neslepia norintis tapti geriausiu pasaulyje, tačiau užaugęs svajoja įkurti organizaciją, padėsiančią vaikams Lietuvoje mokytis žaisti futbolą nemokamai.

– Kodėl nusprendei palikti Fulhamo akademiją?
– Tėtis pasiūlė. Be to, pasikeitė mūsų treneris. Naujasis treneris – buvęs labai geras žaidėjas, tačiau tėtis sakė, kad jis nelabai gerai išmanė vaikų psichologiją. Mus pradėjo spausti kaip suaugusius, prasidėjo traumos ir į regbį, o ne futbolą, panašesnis žaidimas. Nespėjau gydytis rimtų traumų. Susitraumavau kelį, sausgyslę. Tėtis sakė, kad sveikata – svarbiau, ir dabar suprantu, kodėl jis taip nutarė. Šiuo metu esu labai laimingas.

– Išėjai neturėdamas jokio pasiūlymo, kaip sekėsi po to?
– Labai gerai. Iš pradžių norėjau eiti į Čelsio klubą, tačiau po vasaros stovyklos nebenoriu. Dalyvavau skirtingų akademijų vasaros stovyklose, šiuo metu turiu trijų klubų pasiūlymus, tačiau treniruojuosi Braitono akademijoje. Man ten labiausiai patinka, ir manau, kad netrukus pasirašysiu sutartį. Ši akademija – viena geriausių, ir ten kur kas geresnė aplinka nei buvo Fulhame. Taip pat susipažinau su vienu geriausių futbolo trenerių, šiuo metu jau išėjusiu į pensiją, kuris man rekomendavo rinktis Braitoną. Futbolo ekspertai man sakė, kad Fulhame siekia užauginti žvaigždes, tačiau jų ugdymas – grubus ir neetiškas. Aš noriu žaisti gražų ir kokybišką futbolą, ne stumdytis.

– Jau pripratai prie gyvenimo Anglijoje, ar ilgiesi Lietuvos?
– Pripratau Anglijoje. Man čia labai patinka mokykla ir futbolas. Susiradau gerų draugų, įpratau. Dabar jau gyvenu čia, o į Lietuvą visam laikui grįšiu gal senatvėje. Nors vis dar tebenoriu per čempionatus žaisti Lietuvos rinktinėje. Man mokymo būdas mokykloje labai patinka, čia kur kas daugiau įvairovės nei Lietuvoje. Kalbant apie futbolą, Lietuvoje aš negalėčiau taip stipriai tobulėti kaip dabar.

– Ar tau svarbu mokslai?
– Kiti vaikai, gerai žaidžiantys futbolą, dažnai numoja ranka. Treneriai irgi kartais sako, kad svarbu mokėti puikiai žaisti. Bet aš nesutinku. Man labai svarbu ne tik mokytis mokykloje, bet ir gerai mokytis. Nesvarbu, kad į Angliją atvažiavau dėl futbolo, aš lankau ir mokyklą. Turiu būti ne tik geras žaidėjas, bet ir sveikas bei protingas. Kaip sako tėtis, yra trys svarbiausi dalykai, kuriuos būtina nuolat tobulinti: kūnas, protas ir dvasia.

– Kaip atrodo tavo savaitė, daug treniruojiesi?
– Treniruotės vyksta kiekvieną darbo dieną, tačiau aš neinu į visas, kad nebūtų per daug. Taip pat turiu asmenines treniruotes. Sekmadieniais tuoj prasidės varžybų sezonas, važinėsiu su klubu visur. Dar mokykla, namų darbai. Daug laisvo laiko atsipalaidavimui ar nieko neveikimui, neturiu. Jei „pagaunu“ laisvą minutę, aktyviai leidžiam laiką su tėčiu. Be to, miegoti einu 8 valandą vakare, tad dienos nedaug telieka. Turiu laisvą dieną per savaitę, tačiau tą dieną negaliu atsipalaiduoti visiškai, nes žinau, kad rytoj laukia varžybos arba treniruotė. Turiu taip pat ir sveikai valgyti, ir išsimiegoti.

– Gyveni įtemptą gyvenimą, mokslai nenukenčia?
– Niekas nenukenčia, viską suspėju.

– Kaip per pastaruosius metus Anglijoje pasikeitė tavo gyvenimas?
– Na, nelabai stipriai. Kol žaidžiau Fulhame, buvau tarsi uždarame rate. Išėjus užmezgiau daug naudingų kontaktų su kitais klubais, gerais treneriais, praplėčiau pažinčių ratą. Pradėjau lankyti vidurinę mokyklą, tad jau galėjau pasirinkti dalykus, kurie man bus naudingesni. Pavyzdžiui, nebėra piešimo pamokų. Kadangi noriu būti futboloninkas, o vėliau – treneris, pasirinkau tai, ko man prireiks: matematiką, anglų, chemiją, biologiją, fiziką, geografiją, sustiprintą kūno kultūrą ir verslą. Mokausi teorinių dalykų apie žmogaus kūną, man reikia žinoti viską apie raumenis, sąnarius ir panašiai. Vienuoliktoje klasėje specializuosiuosi į futbolą.

– Ką tau pavyko pasiekti žaidžiant futbolą Anglijoje?
– Pirmiausia, kai tapau geriausiu futbolininku Lietuvoje, mane įtraukė į talentų knygą „Kas bus kas. Lietuvos ateitis“. Žaisti Anglijos futbolo akademijoje yra didžiulis pasiekimas. Kai užaugsiu ir uždirbsiu pinigų, norėčiau Lietuvoje įkurti futbolo mokyklų ar vietų, kuriose vaikai galėtų nemokamai treniruotis, kaip gali čia. Norėčiau įkurti labdaros organizaciją ar fondą ir stiprinti Lietuvos futbolą, padėti vaikams, kurie nori, bet negali žaisti, nes trūksta pinigų. Taip pat norėčiau paremti vyresnio amžiaus žmones, kad jiems nebūtų liūdna gyventi, turėtų veiklos ir kur nueiti.

– Aikštėje gali žaisti visose pozicijose, kurioje esi geriausias?
– Dabar aš – vidurio saugas. Manau, kad man ši pozicija – tinkamiausia. Sekasi perimti kamuolius, greitai ir tiksliai perduoti, tačiau tai – labai sunki pozicija. Reikia būti ir priekyje per puolimą, ir staiga atsidurti gale, jei prarandamas kamuolys. Puolėjams reikia labai daug energijos puolimo metu, o aš dalyvauju ir puolime, ir gynime. Man labai svarbi ištvermė, sveika širdis.

– Kokia tavo didžiausia siekiamybė futbole?
– Būti geriausiu pasaulio žaidėju.

– Laikai save profesionaliu žaidėju?
– Taip.

– Ko iki šiol teko atsisakyti vardan furbolo?
– Daug ko. Pavyzdžiui, kompiuterinių žaidimų. Skanaus, bet nesveiko maisto. Laisvo laiko. Daug vaikų mane kviečia susitikti, pavyzdžiui, nuvažiuoti į atrakcionų parką ar į draugų namus, bet aš neturiu laiko. Kai draugams pasakau, kad einu miegoti aštuntą valandą, jie sako, kad taip neįmanoma, nes anksčiau dvyliktos jie nesigula. Kartą mane kvietė į didžiulį atrakcionų parką, bet man kitą dieną buvo treniruotė, o pasisupus ant atrakcionų išsibalansuoja pusiausvyra, tad dar porą dienų žmogus nėra visiškai koordinuotas. O man aikštelėje reikia reakcijos, koordinacijos, greičio. Bet man labai patinka šitas darbas, o kai turiu laisvo laiko, susitinku su draugais ar keliaujam su tėčiu. Neturiu tiek daug laisvo laiko, kaip kiti vaikai, turbūt tai pavadinčiau didžiausia netektimi dėl futbolo.

– Ar jautiesi laimingas ir manai, kad darai tai, ką nori?
– Esu labai laimingas. Aš noriu profesionaliai žaisti futbolą, o kad žaisčiau gerai, turiu daryti tai, ką reikia. Darau, ką noriu tada, jei lieka laiko po to, ką reikia padaryti.

– Maitiniesi labai sveikai, ką mėgsti labiausiai?
– Negaliu atsakyti į šį klausimą, bet galiu pasakyti, ko nemėgstu labiausiai. Labai nemėgstu brokolių ir kalafiorų. Bet šiaip valgau labai įvairų maistą, kad gaučiau visų reikalingų medžiagų. Negaliu valgyti bet ko, nes neužtektų energijos net treniruotei.

– Kaip manai, ko trūksta Lietuvos futbolui?
– Pirmiausia – geros akademijos, kur mokytis būtų galima nuo mažų dienų. Futbolas turi tapti gyvenimo būdu, o tam prireikia ne vienerių metų. Jei Lietuvoje pastatytų nors vieną gerą akademiją jaunimui, įvyktų stebuklas. Anglijoje į futbolą investuojama labai daug. Jei būtų investuojama ir Lietuvoje, situacija tikrai pasikeistų.

– Kokioje komandoje norėtum žaisti sulaukęs pilnametystės?
– „Chelsea“. Nors jų vaikų klubas man nelabai patiko, užaugęs tikrai norėsiu žaisti už „Chelsea“.