Stevenas Thicot: triumfas Europos jaunimo čempionate, išdavystė Portugalijoje ir per Malaiziją sukęs kelias į Lietuvą (II dalis)Stevenas Thicot – „Kauno Žalgirio“ legionierius, startavęs geriausioje Prancūzijos futbolo akademijoje, o Škotijoje sutikęs brolį lietuvį (I dalis)
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... vi-i-dalis
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... a-ii-dalis
Prisijungimas prie „Kauno Žalgirio“
Šių metų žiemą futbolininkas priėmė sprendimą grįžti į šią Atlanto pusę, o išgirdęs, kad juo domisi Lietuvos klubas, galimybės atvykti neatsisakė.
„Vėl kalbėjome su agentu, tada jis pasakė, kad manimi domisi „Kauno Žalgiris“, paklausė, ar norėčiau vykti į peržiūrą. Sakiau, taip, pirmyn, važiuojam. Nuvykau, o visa kita jau yra istorija. Nežinojau, ko tikėtis, kai vasarį palikau tėvų namus Paryžiuje, pamenu tai kaip vakar, nes iki tol niekada nebuvau buvęs Lietuvoje, bet visas sekėsi puikiai. Buvau puikiai priimtas, jaučiausi kaip namuose, tad tikrai geras jausmas ir esu laimingas būdamas čia. Buvau maloniai nustebęs“, – gražius žodžius klubo atžvilgiu dalijo sportininkas.
Įdomu tai, kad 33-ejų S. Thicot yra vyresnis net už pagrindinį komandos trenerį Roką Garastą, kuriam šią vasarą suėjo 32-eji. Sužinojęs, kad bus vyresnis už savo trenerį, S. Thicot sureagavo itin neįprastai.
„Kai sužinojau, kad esu vyresnis už savo komandos vyriausiąjį trenerį, pradėjau klausti, ar tikrai čia turėčiau keliauti (juokiasi). Bet tuoj viską paaiškinsiu. Aš tik galvojau, jei tas vyrukas ant manęs šauks, aš tiesiog sakysiu, ei, juk aš už tave vyresnis, kodėl ant manęs šauki? Bet juokauju. Su treneriu kalbėjome man atvykus, jis pasakė, kokį futbolą nori žaisti, ir klausė manęs, ar atvykstu čia baigti karjeros, bet sakiau „ne“ – norėjau įrodyti, kad dar turiu parako.
Man atvykus čia buvo tas pats ir po savaitės gavau pasiūlymą čia likti. Treneris paklausė, ar dar norėsiu vykti į Paryžių, bet aš jam atsakiau, kad turėjau bilietą tik į vieną pusę. Negi jis manė, kad atvykau čia nesitikėdamas gauti kontrakto? Pabendravome, atitikome vienas kito lūkesčius ir pradėjome dirbti drauge.
Mes su treneriu daug bendraujame ne tik futbolo klausimais, jis man tikrai padeda. Jis padėjo suorganizuoti gydytojus mano dukroms, taip pat pakonsultavo mokyklos klausimais. Tai yra dalykai, kuriuos noriu puoselėti ir baigęs karjerą. Aš vis dar esu žaidėjas, bet pamažu žiūriu ir kitur, buvau toks visada“, – pasakojo sportininkas.
Jis taip pat gyrė R. Garastą ir tikino, kad tai – naujos kartos treneris, jis visada mielai įsiklauso ir į žaidėjų poziciją.
„Treneris yra naujos kartos, tai ne senas treneris, kokių anksčiau turėjau ir kurie yra visiškai nelankstūs. Tokie, kuriems pasakai, kad jų sistemoje kažkas neveikia, o jie vis tiek liepia daryti tą patį. Tokiais atvejais labai greitai gali prarasti visą rūbinę, o kai nutiks – tau galas. Tavo kalbos, kad reikia laimėti kažkurias rungtynes, visiškai nebebus svarbios. Turi rasti teisingą kelią prieiti, kad vaikinai dėl tavęs mirtų. Turi būti geras, bet esant reikalui ir dalyti teisingus nurodymus. Man tai yra labai gera patirtis, kartais vis dar sakau treneriui, kad kažko nesuprantu. Treneris su manimi kalba, aš jo klausau ir kalbu. Tokius dalykus išmoksti dar būdamas vaikas, bet tai lieka visam gyvenimui“, – mintimis dalijosi futbolininkas.
Šiame sezone gynėjas buvo svarbi komandos dalis ir vienas iš lyderių ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. Visgi, ar futbolininką su žaliais marškinėliais Kaune išvysime ir kitą sezoną? Jis kol kas vienareikšmiško atsakymo nepateikia.
„Futbole niekada negali žinoti. Vienas dalykas, kurį galiu pakartoti, yra tai, kad čia esu labai laimingas, atiduodu viską nuo pat pirmos dienos, kai tik atvykau čia, ir taip bus iki pat sezono pabaigos, nes sezonas dar nesibaigia. Turėsime bendrauti su vadovais, treneriais ir matysime, ar esame patenkinti tuo, ką vienas kitam galime pasiūlyti. Klubą ir žaidėją sieja santykiai, visada reikia žiūrėti, kur galima eiti toliau, aš noriu kautis dėl aukščiausių tikslų, noriu žinoti komandos tikslus, turiu žinoti viską. Man reikia tikslumo, konkretumo ir jei visi bus laimingi – neturiu jokių problemų“, – teigė jis.
Baigus karjerą – treniravimas arba agento darbas
Nors šiuo metu dar yra pilnas jėgų, S. Thicot suvokia, jog aukščiausiajame lygyje jam liko jau tik keleri karjeros metai, todėl jis jau žvalgosi į tai, ką norėtų veikti pakabinęs batelius ant vinies. Jis prisipažįsta, kad planuoja likti futbole, ir nors dar nežino, koks bus jo vaidmuo, tačiau labiausiai yra svarstomi trenerio ir futbolo agento darbai. Vis dėlto, jo teigimu, artimųjų ir draugų vizijos šiuo klausimu kartais išsiskiria.
„Būdamas treneriu norėčiau įgyvendinti tai, ko nepavyko padaryti būnant žaidėju, ir manau, kad kažkur giliai tikrai tai turiu. Mano žmona skatina mane sukti į treniravimą, daugelis žmonių, kurie mato mane socialiniuose tinkluose, skatina sukti į agento darbą.
Kažkada dar akademijoje mūsų treneris vėlavo į treniruotę ir paprašė manęs, kad ją pravesčiau aš. Man tada buvo 13. Atėjęs jis pamatė, kaip viską paruošiau, ir paklausė, ar tikrai padariau tai pats. Atsakiau, kad taip, o kartu jau dirbome pusę metų. Dirbau su treneriu, kuris treniravo ir Thierry Henry, tad jei aš po tiek laiko kartu nežinosiu, kaip paruošti 45 minučių treniruotės sesiją, aš tiesiog būsiu kvailas“, – apie galimą treniravimą kalbėjo sportininkas.
Visgi jis pats tikina neatsisakantis varianto dirbti futbolo agentu, o tai norėtų daryti dėl to, kad galėtų suteikti futbolininkams galimybes kilti karjeros laiptais. Jis tikina kartais to pasigedęs iš savo paties agentų.
„Myliu žaidimą ir noriu perduoti jaunajai kartai tai, ką išmokau, o agento darbas tiktų dėl mano gyvenimo. Turėjau agentą, kuris turėjo man padėti pasiekti viršūnę, bet to nepadarė. Dar būdamas jaunas turėjau agentą, kurio nebuvo nė vienose mano rungtynėse, nors mano šeima, broliai nepraleido nė vieno susitikimo. Aš naudojuosi gautomis galimybėmis, kad matyčiau, kokių klaidų turiu nedaryti.
Jei mano atstovaujamam žaidėjui bus peržiūra – aš būsiu su juo, vyksiu kartu. Jei esi jaunesnis žaidėjas ir į peržiūrą vyksti be agento – tai yra tavo pasaulis prieš trenerio pasaulį, bet kai esi su kažkuo, tai yra daug lengviau. Jei atstovauji žaidėjui, turi būti kartu, padėti pasirašyti jam kontraktą, padėti kitais klausimais. Tik tada, kai padedi viską sutvarkyti, gali išvykti. Toks, mano manymu, turėtų būti geras agentas. Jei žaidėjas turi problemų, turi nedelsdamas pas jį vykti, su juo pasikalbėti, kartu nuvykti į treniruotę. Žinoma, tai padarys įtaką mano šeimos gyvenimui, bet tai yra mano darbas“, – pasakojo S. Thicot.
Net ir turėdamas galimybę, karjeroje nieko nekeistų
Pokalbio pabaigoje prancūzas dar kartą perbėgo per visas savo gyvenimo pamokas, patirtus iššūkius ir tikino, kad, nepaisydamas visų sunkumų, jis absoliučiai nieko nekeistų, nes būtent tos patirtys padarė jį tokiu žmogumi, koks jis yra dabar.
„Aš pats žinau, ką reiškia kurį laiką neturėti komandos, žinau, kaip sunku yra keltis ryte ir eiti treniruotis tik su asmeniniu treneriu, žinau, kaip sunku pasiimti kuprinę, atsisveikinti su tėvais ir keliauti į šalį, kurioje iki tol niekada nebuvai, nemoki kalbos, bet toks mano gyvenimas buvo pastaruosius 11 metų.
Palikau namus būdamas 21-erių metų amžiaus, per paskutinius septynerius metus šalis pakeičiau gal septynis kartus. Labai didžiuojuosi tuo, ką padariau, žinoma, norėjau nuveikti ir daugiau. Turėjau galimybių tai pasiekti, nebijau to pasakyti, bet kartais man pritrūkdavo sėkmės, o tai yra didelė karjeros dalis. Reikia turėti tinkamą trenerį tinkamu metu, aš to neturėjau, bet vis dar žaidžiu. Kai kurie žaidėjai pradėjo žaisti daug geresniame lygyje, bet karjeras baigė jau prieš 3–4 metus. Jei turėčiau rinktis, vis tiek rinkčiausi tą gyvenimą, kurį turiu dabar. Žinoma, kai pabendrauju su kai kuriais komandos draugais iš jaunimo rinktinės, kurios kapitonas buvau, yra dalykų, dėl kurių šiek tiek gailiuosi, nes jie man sakydavo „Stevenai, tu tikrai galėjai pasiekti daugiau“, tačiau jie ir džiaugdavosi, kad po visų sunkumų aš sugebėdavau atsistoti ant kojų. Jie net sakydavo, kad futbolą aš myliu labiau nei jie. Esu dėkingas už kiekvieną dieną, sunkiai dirbu, nes noriu žaisti kaip įmanoma ilgiau, tai yra mano gyvenimo meilė. Kai esi iš tokio rajono kaip aš, nėra daug galimybių prasimušti, leisti savo tėvams tavimi didžiuotis. Neturime tokių sąlygų, kurias turi žmonės iš paties Paryžiaus centro, ko prašydavome, to negaudavome. Bandydavome žaisti futbolą parke, tačiau šeštą valandą vakaro iš ten būdavome išprašomi, parkas būdavo uždaromas. Nedarydavome nieko blogo, tik norėjome žaisti futbolą – kodėl reikia uždaryti parką“, – retoriškai klausė jis.
Jis taip pat džiaugiasi, kad savo gimtajame krašte ir toliau išlieka pavyzdžiu, ir tikina esantis pagerbtas gaudamas šansą motyvuoti ir jaunus žmones.
„Žinau, kad savo mieste, regione esu pavyzdys, bandau paskatinti ir jaunąją kartą – ir ne tik futbole, bet ir jų gyvenimuose. Norisi jiems pasakyti, kad jie gali pasiekti tai, ko nori, nors žmonės jiems ir sako priešingai. Dabar sutinku žmonių, kurie matydavo mane mažą spardantį kamuolį, kurie grasindavo kviesti policiją kiekvieną kartą, kai kamuolys netyčia pataikydavo į mašiną. Dabar jiems pasakau, kad esu futbolininkas, ir jie atrodo nustebę. Kai buvau rinktinėje, tai buvo dar aukštesnis lygis – buvau televizijoje, mane matydavo ir dabar atsimena. Reikia suvokti, kad taip gali būti visiems, tačiau kartais reikia vaiką šiek tiek pastumti į priekį, padėti, patarti. Mane nuolat palaikė mano šeima, nuolat kartojau, kad noriu būti futbolininku, mokykloje man sakė, kad tai „nėra darbas“. Mane ragino persigalvoti, tačiau to nepadariau. Tarp feisbuko draugų turiu kelis savo mokytojus ir dabar jie iš tiesų džiaugiasi ir prisimena, kad nuo pat mažens siekiau savo svajonės ir pasiekiau.
Aišku, kai kur buvo sunkiau, bet žaidžiau visur, žaidžiau jau trijuose žemynuose. Man jau 33-eji, niekada nežinau, kas bus toliau, gal gausiu progą žaisti dar kažkur, bet kol kas iš gyvenimo imu viską ir noriu pasiruošti gyvenimui, kai jau nebežaisiu futbolo, daug žmonių man net siūlo rašyti knygą“, – atviravo S. Thicot.
