Buvęs žalgirietis iš Ukrainos: „Karas neišgalvotas ir jis labai baisus“
https://fkzalgiris.lt/buves-zalgirietis ... ai-baisus/

„Broliai lietuviai, ačiū Jums už paramą. Tik mes kartu galime viską sustabdyti!“, – teigė buvęs žalgirietis Romanas Romančukas, kuris savo gimtajame mieste vakarų Ukrainoje įsirašė į gynybos pajėgas ir taip pat padeda globoti bėgančius nuo karo.

Jis – vienintelis užsienietis, kuris atstovavo „Žalgiriui“ ir Lietuvos futbolo antrajame divizione, ir aukščiausioje lygoje. Tada padėjęs komandai pakilti iš pelenų ir atgimti, dabar jis dėkoja mūsų šaliai ir prašo toliau palaikyti Ukrainą.

R. Romančukas „Žalgirio“ ekipoje be atlygio rungtyniavo 2009 metų pirmoje pusėje, kai aistruolių išlaikomai komandai teko žaisti Pirmoje lygoje. Vėliau, po laikotarpio tėvynėje, jis vėl atvyko į Vilnių ir „Žalgiryje“ žaidė 2010 metų sezone, komandai sugrįžus į A lygą. Futbolo aistruoliams ir tuo metu su ekipa dirbusiems žmonėms jis įsiminė savo kovingumu, kai eidavo į aikštę nepaisydamas skausmo.

„Laikas „Žalgiryje“ buvo nuostabus, su komanda iki pat sezono pabaigos kovojome dėl aukščiausių apdovanojimų, pasiekėme bronzą. Su vyrukais bendrauju iki šiol, nors praėjo 12 metų. Jūsų aistruoliai, geriausi Lietuvoje ir kelia malonius prisiminimus iki šiol“, – prisiminė ukrainietis.

Baigęs profesionalaus žaidėjo karjerą R. Romančukas liko prie futbolo. Jis dabar yra gimtojo miesto Kovelio (kuris įsikūręs Ukrainos vakaruose, netoli Baltarusijos ir Lenkijos sienų) futbolo klubo prezidentas.

Kaip pasakojo ukrainietis, vietos futbolo klubo akademiją lanko 500 šimtai vaikų, dar 300 užsiimdavo įvairiais sportais čia įkurtame moderniame sporto klube. „Tačiau visa tai buvo iki karo. Dabar mūsų sporto salėse gyvena pabėgėliai iš Kijevo“, – pasakojo vyras.

Nors nuo sienos su Baltarusija, kur dislokuotos didelės priešiškos karinės pajėgos, Kovelio miestą skiria tik apie 50 kilometrų, R. Romančukas nutarė pasilikti.

„Niekur neišvykau. Įsirašiau į teritorinę gynybą. Kartu su žmona ir trimis vaikais likome savo gimtajame mieste. Nors Baltarusijos siena netoli, nebijome, nes esame ant savo žemės. Kovosime ir neatiduosime savo žemės. Iki paskutinio! Esame stipresni nei bet kada. Tiesa yra mūsų pusėje, Dievas yra mūsų pusėje”, – emocingai kalbėjo ukrainietis.

Jis teigė, jog jis asmeniškai ir ukrainiečiai jaučia Lietuvos palaikymą.

„Ačiū Jums už paramą, broliai lietuviai. Esu labai dėkingas tiek asmeniškai, tiek nuo savo šeimos, tiek nuo visos Ukrainos. Vyksta baisus karas. Charkivo, Chersono, Mariupolio Odesos, Zaporožės, Sumų miestuose, o ypač sostinėje Kijeve, kelias dienas vyksta kovos visą parą. Giname savo šalį Ukrainą, savo garbę. Žmonės susivieniję labiau nei bet kada“, – patikino R. Romančukas.

Jis visos „Žalgirio“ bendruomenės prašė toliau palaikyti, skleisti tiesą apie tai kas vyksta. „Karas neišgalvotas ir jis labai baisus. Miršta žmonės, ir suaugę ir vaikai. Tik mes kartu galime viską sustabdyti! Meldžiame Dievo, kad karas baigtųsi kuo greičiau. Rašau visa tai su ašaromis akyse. Žmonės to niekada nepamirš. Šlovė Ukrainai, šlovė herojams! Putinas gali eiti velniop!“

Paremti ukrainiečius galima aukojant „Mėlyna Geltona“ organizacijai, taip pat Aukok.lt, kur paramą renka „Lietuvos Raudonasis Kryžius“ ir „SOS vaikų kaimai“. Nacionalinis savanorių pagalbos koordinavimo centras stipruskartu.lt ieško savanorių, galinčių suteikti būstą arbą transportą.

Talladega Athletics Hires Jeremiah "Rudy" Roediger As Women's And Men's Soccer Coach
http://www.victorysportsnetwork.com/Cli ... -coach.htm

In addition to his collegiate coaching career, Roediger spent time coaching in the Antra Lyga, where he became the first and only American to coach professional soccer in Lithuania in 2017. Roediger served as Vši FK Babrungas' technical director and head coach in Plungė, Lithuania. While in Plungė, he developed and authored the club's coaching curriculum and playing philosophy while overseeing the club's coaching staff. Directly, he led FK Babrungas' U19 Futsal team to its first-ever Baldai Futsal League playoff qualification.

buvęs Nevėžio super-star`as Janis Krautmanis, kuris dar pernai lakstė A lygoje ir mušė įvartį, šiais metais perėjo į Latvijos čempionų gretas ir gros RFS`e.

Vancouver Whitecaps FC have re-signed striker Tosaint Ricketts through the 2022 MLS season with an option for 2023, the club announced Friday.

https://www.mlssoccer.com/news/vancouve ... t-ricketts

Nigeria coach Augustine Eguavoen says he made picks to 'pacify' NFF
https://africa.espn.com/football/nigeri ... pacify-nff

PadkaStas

Ukrainos čempionate debiutuoti nespėjęs Djibrilis Diaw keliasi į Lenkiją – buvęs FK Vilniaus Žalgiris gynėjas vilkės Arka Gdynia marškinėlius.

The people donating their rental homes to refugees 'We know the privilege we have in a safe country'
https://edition.cnn.com/travel/article/ ... index.html
Julia Buckley

Elisa and David Ngog had been renting out their Budapest apartment for a year when Russia invaded Ukraine.

Clients of Gordon Cross, they'd moved to Hungary in 2018 while David Ngog -- a professional footballer, and former striker for Liverpool and Paris Saint-Germain -- was playing for Budapest Honvéd.

Although they and their two children now live in Greece, they wanted to keep ties with the city -- hence the apartment, a short walk from their old home, and a couple of blocks from Hungary's Parliament.

"Our son was born in Budapest, so it became very important in our lives," says Elisa. "It's a city where apartments don't usually have a lot of light, but we found a place with a big balcony, and I loved it. It was very important to us to make a place where people will be happy."

"These people who've left Ukraine won't be peaceful, but I hope it'll be a restful place to live, and that they'll have a break."

The couple had been watching the news from the start of the war. "When the first [refugees] were leaving, I thought about it, but didn't know how to make it official," says Elisa. But a couple of days later, Cross emailed all his clients, asking if they'd offer their properties.

The Ngogs were walking to a coffee shop when the email came through. By the time they were sitting down with their drinks, they'd told him, yes. "We didn't hesitate for a minute," says David. "We know the privilege we have, being in a country where it's safe. It's obvious to help where you have the ability to do so."

Since Cross's email of March 3, the Ngogs have had two families in the apartment, both staying short-term.

"When [Gordon] sent a video of a little girl playing... my heart was full of love," says Elisa. "Now there are three kids in there. It makes us feel like we have contributed, even though we've done nothing."

Their Budapest friends have been on hand, too, to welcome the families and bring over food, toys and children's shoes when needed.

Although some other owners have put time limits on their availability, the Ngogs are offering their apartment indefinitely. "I feel very grateful for the life I have, and we're lucky that we don't need [the rental income] to live," says Elisa. "We're happy."

Pavel Komolov anksti baigė karjerą. nuo praėjusios vasaros baigė karjerą. sužaidė 90 rungtynių A lygoje, taip pat 90 rungtynių Rusijos Premier lygoje.

Pavel Komolov anksti baigė karjerą. nuo praėjusios vasaros baigė karjerą. sužaidė 90 rungtynių A lygoje, taip pat 90 rungtynių Rusijos Premier lygoje.

rašė ten vienam interviu, kad kažkokį biznį pradėjo.

Pažiūrėjau Topčagičius visai neblogai varo Osijeke, starte žaist pradėjo o ir pats Osijekas tvirtai antras...

Villelos įvartis Latvijoje

15. kārta: FK Auda 1:2 FK Liepāja (Labākie momenti)

https://youtu.be/J7uG2lN7egs

Lietuvoje žaidęs ukrainietis trumpam užsuko į Vilnių: „Nežinau, kiek metų jausime neapykantą rusams“
https://www.tv3.lt/naujiena/sportas/lie ... s-n1169830


„Tai žvėrys. Kitokių žodžių neturiu“, – taip apie į Ukrainą įsiveržusius rusus atsiliepia futbolininkas Jevgenas Jefremovas, dar neseniai žaidęs Lietuvoje. Dabar jis – ir vėl čia, tačiau Lietuvą aplankė vedamas visai kitų tikslų.

28-erių vyras praėjusiame sezone žaidė Marijampolės „Sūduvoje“, o šį turėjo pradėti gimtosios šalies „Minaj“ klube, tačiau viską sujaukė Rusijos pradėtas karas. Likus dviems dienoms iki karo komanda sugrįžo iš treniruočių stovyklos Turkijoje, bet netrukus suprato, kad Ukrainos pirmenybės tikrai neprasidės laiku, o greičiausiai ir apskritai nestartuos.

„Iš karto paskambinau tėvams, įjungėme televizorių, o ten jau kalba Volodymyras Zelenskis, po visą Ukrainą skraido raketos, – pirmą karo dieną prisiminė jis. – Buvo šokas – kaip taip gali būti, kad mus užpuolė? Pirmas tris dienas negalėjome tuo patikėti. Prezidentas tokiu sunkiu metu mus suvienijo, suteikė viltį ukrainiečiams. Visi galvojo, kad rusai ramiai užeis su gėlėmis, bet kas jų laukė? Niekas. Niekas niekada jų nelaukė. Visi ukrainiečiai gyveno ramiai, augo, dirbo. Ir tada atėjo tokia bėda, kurios niekas nelaukė“.

Pats J. Jefremovas yra kilęs iš Donecko, kuriame karas vyksta nuo 2014 m., kai rusai okupavo Krymą.

„Man karas prasidėjo prieš aštuonerius metus. Tada viskas buvo taip pat, tik nebuvo taip afišuojama. Jie tada užėjo, viską užėmė ir viskas. Ir jau nežinai, kur bėgti. Mano draugų namus Donecke sugriovė, jie nusipirko butą Kyjive, bet ir ten jį susprogdino rusai. Svarbiausia, kad jie patys liko gyvi. Jie jau klausia, kur dar bėgti?“, – retorinį ir nevilties kupiną draugų klausimą prisiminė jis.

Tapo savanoriu

Nuo karo prabėgus porai savaičių futbolininkas pradėjo savanoriauti – turėdamas nemažai draugų užsienyje, ypač Lietuvoje, pradėjo rinkti paramą ir visais įmanomais būdais padėti tautiečiams.

„Pradėjome padėti Kyjivo rajonams – tai pačiai Irpinei, Bučai, vežiojome maistą. Iki šiol tuo ir užsiimame. Kas kuo gali, tas tuo padeda. Moterys mokyklose tinklus mezga. Viskas tapo lyg dideliu skruzdėlynu, kur kiekvienas bent kažkaip stengiasi padėti. Pradžioje padėjau paprastiems žmonėms, priėmėme pabėgėlius. Kartais būna dienų, kai nesulaukiame pabėgėlių, kitą dieną jau 200 žmonių reikia priimti, nes kažkuriam kaime nukrito raketa“, – atsidūsta futbolininkas.

Prieš aštuonerius metus J. Jefremovas buvo priverstas bėgti iš Donecko, o dabar gyvena sąlyginai ramioje vietoje – tarp Kyjivo ir vakarų Ukrainos. Vis tik net ir čia jis nuolat girdi oro pavojaus sirenas.

„Nusiramini tik tada, kai kerti sieną, nes Ukrainoje visą dieną girdi sirenas. Ukrainoje nėra saugios vietos. Raketos skraido visur. Todėl valdžia prašė uždaryti dangų. Suprantu, kad tą padaryti yra labai sunku, nes esame didelė šalis“, – teigė jis.

Dabar J. Jefremovas yra saugioje vietoje – pokalbis su futbolininku vyko įsitaisius vienoje iš Vilniaus gatvių kavinių. Tačiau jau netrukus jis vėl grįš į gimtinę. Būdamas savanoriu jis gali išvykti į užsienį 9 dienoms, o šias išvykas panaudoja kilniems tikslams. Dabar į mūsų šalį J. Jefremovas atvyko ieškodamas generatorių, reikalingų kariuomenei.

Emocingi išgyvenimai

Kaip pastebi jis, dabar dėmesys karui užsienio valstybėse slopsta, nes šis trunka jau pakankamai ilgai, bet manyti, kad karas ne toks žiaurus – klaidinga.

„Chersonas, Doneckas – ten niekas nesibaigia ir kasdien vyksta karas. Tai, kas ten vyksta – dar blogiau nei buvo, bet mažai, kas kalba. Dabar rusai mobilizuoja okupuotų teritorijų žmones. Jie siunčia ukrainiečius kovoti prieš ukrainiečius. Kai viskas vėliau paaiškės žmonės bus šokiruoti“, – įsitikinęs vyras.

Jis sureagavo ir į neseniai pasisakiusį buvusį JAV valstybės sekretorių Henry Kissingerį, pareiškusį, kad Ukraina turėtų atiduoti dalį savo žemių Rusijai.

„Dėl ko viskas tada? Mes giname savo žemę. Aš esu iš Donecko. Aš nenoriu iš ten išvykti, noriu gyventi ten, kaip prieš aštuonerius metus. Visos tos mirtys.. Niekas to nesupras. Gali dabar atiduoti, bet ar ties tuo jie sustos? Taip gali atiduoti labai daug, taip ir šalies neliks. Ukraina yra nusiteikusi kautis iki galo. Mes suprantame, kad bus daug netekčių“, – emocingai šnekėjo J. Jefremovas.

Vienas dažniausiai Rusijos kartojamų naratyvų, siekiant pateisinti sukeltą karą – neva rusakalbiai Ukrainoje buvo puolami ir užgauliojami. J. Jefremovas su tuo kategoriškai nesutinka. Tačiau rusai savo veiksmais patys sukūrė situaciją, kai ukrainiečiams tapo gėda kalbėti rusiškai.

„Aš visada kalbėjau rusiškai ir nesuprantu tų pasakymų, kad kažkas buvo engiamas dėl šios kalbos. Visi mūsų dokumentai yra ukrainiečių kalba, o kas kaip norėjo, taip kalbėjo. Net ir dabar nesusiduriu su užgauliojimu, jeigu kalbu rusiškai. Bet tiesiog pats nenori kalbėti ta kalba, nieko nenori turėti bendro su jais. Tu supranti, kiek vaikų mirė.. Nežinau, kiek metų jausime neapykantą rusams. Kare visi kažko netenka ir manau tai truks labai ilgai. Sukurti naujus santykius, grąžinti juos į tą tašką, kokie jie buvo prieš karą reikės ne vienos ir ne dviejų kartų, mažiausiai šimto metų“, – įsitikinęs futbolininkas.

Netrukus jis pamini ir Irpenės bei Bučos gyvenvietes, iš kurių atskrieję vaizdai šokiravo civilizuotą pasaulį.

„Viena yra žiūrėti į fotografijas, bet kai matai viską savo akimis – visiškai kitaip tą išjauti. Kartu tu atsimeni, kokie tai buvo gražūs miesteliai, pameni vietas, o dabar viskas kitaip.. Žmonės kurie tai išgyveno ir viską papasakoja.. Aš nežinau. Tai žvėrys. Kitokių žodžių neturiu. Kokį negatyvą jie paliko po savęs“, – apie „rusų pasaulį“ atsiliepė J. Jefremovas.

Dėkoja lietuviams

Per šiuos tris mėnesius J. Jefremovas atitolo ir nuo futbolo – žiūrėjo tik keletą rungtynių, o sportinę formą pavyksta palaikyti drauge su kitais to paties likimo žaidėjais.

„Treniruojuosi individualiai. Turime daug futbolininkų iš visų lygų, susirenkame, pabėgiojome, kažkiek palaikome sportinę formą, bet tai nėra pilnavertės treniruotės. Darėme turnyrus, kurių metu rinkome pinigus kariams“, – pasakoja jis, kartu rodydamas nuotraukas iš susibūrimų, kurie kažkiek padėjo iškęsti niūrią kasdienybę.

Niūrią kasdienybę šiek tiek praskaidrina ir tokios kelionės. J. Jefremovas nusijuokia ir pastebi: „Jūsų parduotuvėse daug ukrainietiškos atributikos. Mačiau ir degtinę, kurios logotipas siunčia rusų karinį laivą“.

Jis jau girdėjo ir apie akciją, kurios metu žurnalistas Andrius Tapinas bando surinkti 5 mln. eurų ir nupirkti Ukrainai kovinį droną „Bayraktarą“. „Taip, girdėjau. Tai įspūdinga. Tai labai jaučiasi. Manau, kad Lenkija ir Lietuva mums labiausiai padeda. Kai Eurovizijoje mūsų komisija jums nedavė balų, negalėjome patikėti tuo, – šypteli ukrainietis. – Visas adekvatus pasaulis stojo į mūsų pusę – didžiulė pagarba už tai. Tai tikrai jaučiasi ir visų ukrainiečių vardu norėčiau padėkoti jums“.

Aplankė tėvus

Atvykęs į Lietuvą jis turėjo galimybę aplankyti ir Marijampolę, su kuria jį sieja ne tik praleisti metai „Sūduvoje“ – dabar šiame mieste glaudžiasi futbolininko tėvai. Prasidėjus karui jie buvo Donecke, bet galiausiai juos pavyko saugiai išgabenti.

Už suteiktą pagalbą J. Jefremovas yra labai dėkingas ir „Sūduvos“ prezidentui Vidmantui Murauskui.

„Tėvai atvyko čia, ačiū labai draugams. Dabar jie ieško darbo Lietuvoje. Noriu padėkoti V. Murauskui – jis labai padėjo, suteikė savo butą. Ačiū dievui, kad jie dabar nėra pavojuje, man, kaip vaikui, tai svarbiausia“, – pabrėžė futbolininkas.

O paklaustas apie karo baigtį J. Jefremovas – tvirtas.

„Mes laimėsime. Kitaip negali būti. Kiek tai truks – tai priklauso nuo Rusijos. Ukraina nepasiduos, kovos iki paskutinio. Svarbiausia, kad kitos šalys toliau padėtų, kad sustabdytume tą beprotybę. Kai pažiūri, ką jie kalba.. Pas juos tokia propaganada, kad galima išprotėti“, – pokalbį pabaigė jis.

Lietuvoje žaidęs, o dabar karo siaubiamoje šalyje savanoriaujantis ukrainietis Jefremovas: visi yra nusiteikę kovoti iki pabaigos
https://www.lrt.lt/naujienos/sportas/10 ... i-pabaigos

Vasario 25 d. Jevgenas Jefremovas turėjo sužaisti pirmąsias rungtynes Ukrainoje atstovaudamas „Minaj“ futbolo ekipai, tačiau jau vasario 24 d. jį ankstyvą rytą pažadino naujienos apie tai, kad Rusija užpuolė jo gimtąją šalį. Lietuvoje žaidęs futbolininkas dabar visą savo dėmesį ir pastangas yra sutelkęs į pagalbą ukrainiečiams ir tiki, kad Ukraina nugalės: „Gėris visada nugali prieš blogį, tik taip gali būti.“

J. Jefremovas praėjusiame A lygos sezone atstovavo Marijampolės „Sūduvos“ ekipai, o šiame sezone jau buvo sukirtęs rankomis su Ukrainoje žaidžiančiu „Minaj“ klubu.

Savanoryste Ukrainoje užsiimantis J. Jefremovas trumpam užsuko į Lietuvą surinkti reikalingos pagalbos Ukrainai ir sutiko pasikalbėti su Lietuvos žurnalistais.

Visiškas šokas prasidėjus karui

Futbolininkas LRT.lt paklaustas, kur jį užtiko karas, teigė, kad ryškiai prisimena pirmuosius momentus.

„Buvau Užhorodėje, mano komanda ten buvo, tai yra netoli Vengrijos. Gal šeštą ryto mane pažadino ir pasakė, kad prasidėjo karas. Paskambinau tėvams, įsijungiau televizorių, ten jau kalbėjo Zelenskis, o visoje Ukrainoje pradėjo kristi raketos. Visiems ukrainiečiams tai buvo didelis šokas – kaip tai gali būti, kad nepriklausomą valstybę užpuolė Rusija. Pirmos trys dienos irgi buvo tokios, viskas buvo labai netikėta, sunku buvo tuo patikėti. Juk puolė iš visur – iš viršaus, iš apačios, iš rytų ir vakarų, taip pat ir iš Baltarusijos. Jie juk po trijų dienų netoli Kyjivo buvo“, – kalbėjo J. Jefremovas.

Futbolininkas teigė, kad jo komandos laukė pirmosios dvikovos aikštėje, tačiau jų sulaukti nepavyko. Kitos Ukrainos futbolo komandos prasilenkė su mirtimi arba išvis nebegalėjo atvykti į šalį.

„Mano komanda atskrido 22 d., 25 d. turėjome žaisti pirmąsias rungtynes namuose. Laukėme rungtynių. Kita komanda į Kyjivą atvyko 1 val. nakties, o jau 4:30 val. nakties į Boryspilio oro uostą atskrido raketos. Kita komanda turėjo atvykti rytą į Mariupolį, tačiau ji jau nebegalėjo atvykti į šalį“, – pasakojo J. Jefremovas.

Kaip teigė J. Jefremovas, jis yra kilęs iš Donecko, kuriame Rusijos kariai pasirodė dar 2014 m., pats futbolininkas teigia, kad karas jam būtent dėl to prasidėjo dar prieš 8 metus.

„Man asmeniškai karas prasidėjo prieš aštuonerius metus, aš iš Donecko. Man tai jau seniai prasidėjo. Tada tiek daug apie tai niekas nekalbėjo. Rusija ten atėjo, kareiviai, tankai, viską paėmė ir viskas. Buvo visiškas chaosas, mėtė Molotovo kokteilius į bankus, viskas vyko labai arti. Ką darė rusų kariai...

Tuo metu buvau „Šachtar“ futbolo klube, mus tiesiog autobusais vežė į protestą, palaikantį Ukrainą. Surinko autobusus, vykome juose kartu su vaikais, visais, vykome palaikyti Ukrainos. Rusijos kariai sustabdė mūsų autobusą, atėjo su automatais ir pasakė, kad jeigu važiuosime toliau, mus tiesiog visus sušaudys. Taip viskas prasidėjo Donecke. Nežinai net – kur bėgti? Į Kyjivą atvyko daug žmonių. Mano pažįstami prarado namus Donecke, atvyko į Kyjivą, nusipirko butą, o ir tą butą subombardavo, ačiū Dievui, kad gyvi liko“, – pasakojo J. Jefremovas.

J. Jefremovas teigė, kad pirmosiomis karo dienomis jam svarbiausia buvo šeima ir kasdienis bandymas susigaudyti situacijoje.

„Pirmiausiai skambinau artimiesiems: mano artimieji – brolis ir sesė – buvo Kyjive, mama buvo Donecke. Visi patraukėme į vietą tarp Lvovo ir Kyjivo. Viskas iš pradžių buvo šokas. Tiek daug pabėgėlių, visi bėga, nežinai, kas bus toliau. Pirmiausia buvo šokas. Po trijų dienų prasideda patriotizmas, matai, kas vyksta, prasideda ir neapykanta viskam, kas vyksta“, – pasakojo J. Jefremovas.

Futbolininko tėvai – jau saugūs, o mamai išvykstant iš Donecko su pernelyg didelėmis problemomis susidurti neteko, tačiau išgirsti beprasmiškos propagandos žodžius teko.

„Mano tėvai atvyko į Lietuvą, yra Marijampolėje, esu labai dėkingas draugams. Jie išvyko iš to pragaro, ten, kur jie buvo, Doneckas ir jo apskirtis, tai yra tikras pragaras. Esu labai dėkingas ir „Sūduvos“ prezidentui Vidmantui Murauskui, nes jis labai padėjo, atidavė savo butą mano tėvams, jie ten įsikūrė, ieško darbo. Man dabar, kaip sūnui, yra žymiai lengviau, nes mano tėvai yra saugūs.

Mama karo pradžioje buvo Donecke, iš ten išvyko balandžio viduryje. Jie ten viską uždarė dar prieš karą. Kai bandė išvažiuoti, lyg ir nebuvo pernelyg didelių problemų, bet bandė ją ten ir išlaikyti. Sakė: kur jūs važiuojate, mes gi jums padedame, pas mus gi viskas gerai, kur jūs čia į Vakarus važiuojate. Ačiū Dievui, kad ją pavyko saugiai išgabenti. Bet dabar jau girdėjau, kad ten ima moteris ir jau siunčia į karą.

Sesuo išvyko į Graikiją, ji dirba IT srityje, jai nesunku, ji dirba nuotoliniu būdu. Mano brolis, kaip ir aš, užsiima savanoryste, humanitarine pagalba. Visą tai daro mūsų šeima. Ukrainoje žmonės labai daug atiduoda, dėl to daug kas pavyksta“, – pasakojo J. Jefremovas.

Savanorystė, „skruzdėlynu“ tapusi Ukraina ir karo siaubas

„Iš pradžių nežinojau, ką daryti. Nežinai, kiek laiko tęsis karas – dieną, dvi, kiek tai gali tęstis. Viskas buvo tiesiog nerealu, nesuprasi, kiek tęsis. Kaip suprantu, Rusija norėjo viską laimėtis per tris dienas, kad greitai viskas baigtųsi. Praėjus gal trims ar keturioms savaitėms pamačiau, kad yra galimybės suteikti pagalbą žmonėms. Pradėjau savanorišką veiklą ir pradėjom teikti pagalbą artimiausiems rajonams – Kyjivo rajonui, Bučoje, Irpenyje, Černihive ir Černihivo regionui. Kiekvieną dieną jau tris mėnesius žmonės dirba, atsiranda ir nuovargis, bet… Ukraina tapo dideliu skruzdėlynu – kiekvienas atlieka savo darbą, kažkas kariauja, kažkas padeda. Moterys daro tinklus, uniformas… Visi labai susivienijo ir dirba savo darbus“, - apie savanorystės pradžią kalbėjo ukrainietis.

Futbolininkas pats pradėjo rinkti lėšas, jam padėjo ir šeima, o už jas ėmėsi organizuoti humanitarinę pagalbą savo tautiečiams.

„Iš pradžių viską darėme tik dėl žmonių. Priėmėme žmones iš visur. Niekada nežinai, iš kur gali atskristi bombos. Vieną dieną pas mus visiškai niekas nevažiavo, o jau kitą dieną gali atvykti 200 žmonių, kažkur raketa sprogo ir žmonės bėga.

Pirmiausiai pradėjome teikti pagalbą produktais. Dabar jau didėja ir sumos, tad galima padėti daugiau, galima padėti ir kariškiams. Dabar jau yra leidžiama iš Ukrainos išvykti savanoriams, kurie gali supirkti ir daugiau produktų, galime teikti ir daugiau pagalbos. Produktų mums dabar jau pakanka, bet labai didelės problemos yra su kuru. Bando viską pervežti ir elektriniais automobiliais. Benzino gal dar ir yra, bet dyzelis visiškai yra dingęs“, – kalbėjo J. Jefremovas.

Kaip pasakojo pats futbolininkas, jis jau priėmė ir padėjo daugeliui nuo karo siaubo Ukrainoje bėgusių žmonių ir, kaip teigė pats, Ukrainoje vis dar nėra jokios saugios vietos.

„Europiečiams jau atrodo, kad karas jau vyksta savo eiga, visi pereina į kasdienybės režimą. Bet žmonėms, kurie atvyksta iš Kramatorsko, Donecko, ten, kur yra okupacija, jiems niekas nesibaigia, ten tęsiasi karas. Jis jau nėra visur, siekiantis Kyjivą, bet tokie patys dalykai tęsiasi, gal net ir blogesni. Kai tik kirtau Lenkijos sieną, iškart apėmė palengvėjimas. Ukrainoje kiekvieną dieną kaukia sirenos. Pirmą karo dieną mano mieste kaukė sirena, po to mėnesį buvo ramu. O tada atskrido raketa, žiūri, galvoji. Saugios vietos Ukrainoje nėra, raketos skrenda visur. Dėl to Ukraina taip stipriai ir prašė uždaryti dangų.

Tikriausiai žinote, kad Rusijoje jau vyksta mobilizacija. Jie mobilizuoja vyresnius žmones, taip pat mobilizuoja ir žmones iš okupuotų teritorijų. Man asmeniškai, tai yra nusikaltimas – imti ukrainiečius ir siųsti juos kariauti prieš ukrainiečius. Manau, kad po to viskas paaiškės ir tai bus didelis nusikaltimas prieš žmogiškumą“, – kalbėjo futbolininkas.

Futbolininkui teko bendrauti ir su ukrainiečiais, kuriems gyviems pasisekė ištrūkti iš Bučos, kurioje Rusijos kariuomenės vykdyti žiaurumai sukrėtė visą pasaulį.

„Pas mus atvyko pabėgėliai iš Černihivo apskrities, Bučos, okupuotų rajonų. Jie ir jų artimieji turėjo sėdėti rūsiuose, tai, ką jie papasakoja ir parodo… Tai, ką rodo, kad juos prievartavo, žudė. Tada juos išlaisvino, kažko jau nebėra, o tie, kas liko gyvi, jie viską pasakoja, aš nežinau. Jie yra žvėrys, neturiu žodžių, kiek negatyvo, kiek jie atnešė skriaudos ir skausmo. Ir pats buvau Kyjive, Bučoje. Kai žiūri į tai per fotografijas, tai yra viena, bet kai pamatai tai, kas ten vyko gyvai… Tą jauti visiškai kitaip. Prisimeni tas vietas gražias ir pamatai visus sugriovimus, kurie dabar buvo padaryti, viskas atrodo visiškai kitaip“, – sunkiai kalbėjo J. Jefremovas.

Futbolininkas pasakojo, kad į Lietuvą jis atvyko trumpam – tokiam laikui, per kurį pavyks surinkti visus reikiamus daiktus Ukrainai. Kaip sakė pats J. Jefremovas, savanoriai dabar iš Ukrainos su specialiais leidimais yra išleidžiami 9 dienoms – po to reikia būtinai grįžti į šalį.

Prie sienos yra specialios juostos savanoriams tam, kad visa pagalba galėtų visur vykti greičiau.

„Atvykau penkioms dienoms. Viskas priklauso nuo to, kaip greitai viską supirksime, pasiimsime humanitarinę pagalbą. Laikas priklauso nuo to, kaip greitai viską supirksime. Atvykome supirkti akumuliatorių, gal prikrausime ir ko daugiau, jei bus laisvos vietos. Daugiausiai galime išvykti devynioms dienoms į užsienį, o tada būtinai turime grįžti į šalį.

Viską, ką pirksime čia, siųsime į karštus taškus. Miesto administracijoje užsiregistruoji kaip savanoris, paaiškina visas taisykles, gali dirbti pats, gali dirbti ir pagal paliepimą. Aš labiau dirbu nepriklausomai, judu daug, nesu pririštas prie kažko. Vienuose regionuose reikia daugiau pagalbos, kitur jau mažiau“, – kalbėjo J. Jefremovas.

Futbolininkas teigė, kad visą pagalbą iš esmės perka ir renka savo lėšomis.

„Aš viską perku pats, jeigu kažkiek duoda, aišku, imame. Lenkijoje mums perduodavo humanitarinę pagalbą, Vengrijoje. Dabar viską aš ir mano šeima darome patys, viską perkame už savo pinigus. Dariau ir aukcionus, rinkau aukas ir pinigus, iš to rinkome visą humanitarinę pagalbą“, – teigė J. Jefremovas.

Ukrainiečių ryžtas ir aiškiai jaučiamas palaikymas

Pats J. Jefremovas nusprendė sureaguoti į buvusio JAV valstybės sekretoriaus Henry Kissingerio pareiškimą – jis teigė, kad Ukraina turėtų atiduoti dalį savo teritorijos Rusijai, kad užbaigtų karą. Futbolininkas teigia, kad su tuo visiškai nesutinka ir tvirtai pareiškė, kad visi Ukrainoje yra pasiruošę kautis iki pat pabaigos.

„Jis sakė, kad Ukraina turi atiduoti dalį savo teritorijos ir tada viskas pasibaigs. Bet tada – dėl ko visa tai įvyko? Ukraina ginasi ir gina savo žemę. Aš esu iš Donecko, aš iš jo išvykau, bet noriu gyventi taip, kaip ir prieš aštuonerius metus. Primesti savo valią ir su automatu kažko reikalauti… Mano draugai prarado namus Charkive, Mariupolyje, Kramatorske. Visų kareivių, žmonių mirtys, jiems pasakyti, kad tiesiog atiduoti…Niekas nesupras. Ir – ar jie sustos ties tuo? Dabar atiduosi, vėliau atiduosi, dar atiduosi, taip galima atiduoti labai daug, neliks ir šalies. Ukrainoje visi yra nusiteikę kovoti iki pabaigos, kaip bus, taip, bus žūčių, bet visi tai supranta“, – užtikrintai kalbėjo J. Jefremovas.

Rusiškai su žurnalistais bendravęs, bet vis ukrainiečių kalbos žodžius įterpdavęs futbolininkas teigė, kad jis visada kalbėjo ir rusiškai, ir ukrainietiškai, tačiau prasidėjus karui jau pats nenori turėti jokio ryšio su Rusija.

„Aš daug kalbėjau rusiškai, bet žinojau ukrainiečių kalbą, kalbėjau ukrainietiškai su giminėmis. Nesuprantu, kaip rusai kalba, kad kažkas kažką diskriminavo. Nieko tokio nebuvo. Visi teisiniai dokumentai buvo ukrainiečių kalba, bet visi kalbėjo taip, kaip norėjo. Prasidėjus karui nereiškia, kad kažkas diskriminuoja dėl kalbos, bet tu pats nenori turėti jokio ryšio su Rusija, nieko bendro. Supranti, kiek mirė žmonių, vaikų. Šitas negatyvas ir neapykanta tęsis ilgą laiką, visi kažką praranda karo metu. Manau, kad viskas tęsis labai ilgai. Tam, kad būtų atkurti draugiški santykiai, reikės daug laiko. Manau, kad reikės bent šimto metų, ne vienos, ne dviejų kartų, kad kažkas būtų“, – sakė ukrainietis.

J. Jefremovas pasakojo, kad Lietuvoje telkiamas palaikymas Ukrainai tikrai yra juntamas, futbolininkas taip pat džiaugėsi Lenkijos indėliu ir dėkojo už visą jo šaliai skiriamą pagalbą.

„Mačiau daug vėliavų, mačiau skelbimus, mačiau parduodamą atributiką, degtinę, ant kurios buvo parašyta „Rusų karo laive, eik …“. Žinau, kad daug žmonių rinkosi mitinguose. Kiek atvežė pagalbos, draugai kiek rūpinosi. Manau, kad Lenkija yra pirmoje vietoje, o Lietuva antroje tarp tų šalių, kurios mums padėjo. Kai Eurovizijoje Lietuvai skyrė 0 balų, aš pats įsižeidžiau – Lietuvai ir Lenkijai neskirti taškų, kaip taip galima. Koks čia yra palaikymas, matyti, kad aikštėse susirenka žmonės, taip palaiko… Kyla pagarba, tai labai jaučiasi ir tikriausiai nuo visų ukrainiečių sakysiu – ačiū“, – kalbėjo J. Jefremovas.

Futbolininkas taip pat nepamiršo ir Andriaus Tapino iniciatyvos – surinkti lėšas ir nupirkti Ukrainai kovinį droną „Bayraktar“.

„Kaip suprantu, surinko jau 2,5 mln. Girdėjau apie tai, tai yra labai gerai, „Bayraktar“ kare jau yra gerai“, – išdidžiai šypsojosi J. Jefremovas.

Paklaustas, kaip ir kada gali pasibaigti karas, ukrainietis kalbėjo tvirtai.

„Pasakysiu taip, kaip ir visi ukrainiečiai – mes laimėsime. Gėris visada nugali prieš blogį, tik taip gali būti. Kiek tai tęsis? Viskas priklauso nuo Rusijos, Ukraina nepasiduos, mes kausimės iki galo. Svarbu, kad užtektų pagalbos iš kitų šalių tam, kad būtų sustabdyta šita beprotybė“, – kalbėjo futbolininkas.

Pašonėje likęs, bet vis dar telkiantis futbolas

J. Jefremovas pasakojo, kad karas privertė futbolą palikti šiek tiek nuošalyje – pats ukrainietis matė gal trejas futbolo rungtynes nuo karo pradžios. Nuosekliai J. Jefremovas nesitreniruoja, tačiau palaiko formą, o futbolas Ukrainoje tampa ir telkiančia jėga.

„Aš treniruojuosi pats, individualiai. Ukrainoje liko daug futbolininkų, gal 700-800, susirenkame, bandome palaikyti formą, bet nėra pilnaverčių treniruočių. Darėme mažus turnyrus, kuriuose renkame pinigus kariuomenei, į juos suvažiuoja visi futbolininkai, nepaisant atstovaujamo klubo. Tiesiog susitariame, kur susirinksime pažaisti, kad pažiūrėtų ir sirgaliai. Buvau rungtynėse, kur žaidė ir kariškiai, trise atvyko su uniformomis, sužaidė ir grįžo atgal į frontą“, – pasakojo J. Jefremovas.

Ukrainos futbolo rinktinės birželio 1 d. lauks dvikova su Škotijos futbolininkais atrankoje į pasaulio čempionatą. J. Jefremovas teigė, kad visi ukrainiečiai, kurie turės galimybę, stebės šias rungtynes.

„Manau, kad visi Ukrainoje, kas galės, žiūrės. Daug futbolininkų liko, bet jie renka labai daug pinigų, padeda. Manau, kad visi futbolininkai, kurie išvyko, nežinau, ar laimės, bet tikrai kausis iki galo“, – šypsojosi J. Jefremovas.

2022 m. gegužės 31 d. įvyko 2021–2022 m. Albanijos futbolo taurės finalo rungtynės. Jų didvyriu tapo Mevlanas Adili, kuris pratęsimo metu pelnė įvartį ir Škoderio „Vllaznia“ iškovojo Albnijos futbolo taurę.

Kadaise Sūduvoj atsidūręs Karlo Bručić dabar persikėlė į Rumunijos čempionų CFR Cluj gretas. Žaidžia starte draugiškose.
https://www.rtvslo.si/sport/nogomet/prv ... uju/630243