bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11752
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Lietuvos futbolas tarpukariu

2010 Lie 08 01:48

Lietuvos futbolas tarpukariu
Alvydas Januševičius
2010-07-03 12:00
http://www.etaplius.lt/Sportas/Lietuvos ... tarpukariu

Šiaulietis atvirukų kolekcininkas Petras Kaminskas primena, kad futbolas buvo gyvas Lietuvoje ir tarpukariu. Fotoatvirukai ir nuotraukos liudija, kad buvo dalyvauta ir pasaulio čempionate. Futbolo komandas turėjo beveik visi didesni miesteliai.

Petro Kaminkso nuotraukos ir fotoatvirukai - gyvas įrodymas, kad futbolas Lietuvoje gyvavo ir tarpukariu. Ką būtų galima pasakyti apie futbolą nepriklausomoje Lietuvoje 1918-1940 metais?

Pirmąsias oficialias rungtynes Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė sužaidė 1923 metų birželio 24 dieną. Jas pralaimėjo Estijos rinktinei rezultatu 0:5. Pirmosios pergalės teko laukti bent porą mėnesių. Prieš tuos pačius estus tuomet laimėjo rezultatu 2:1 buvo nugalėta ta pati Estijos rinktinė. Vėliau Lietuva reguliariai žaidė tarptautines futbolo varžybas iki pat sovietmečio. Lietuvos rinktinė iki to laiko sužaidė 69 oficialiais rungtynes, iš kurių 14 laimėjo, 12 sužaidė lygiosiomis ir 43 pralaimėjo.

1924 m. Lietuvos futbolo komanda dalyvavo Olimpinių žaidynių futbolo turnyre Paryžiuje. Prieš varžybas Lietuvos rinktinė buvo suburta paskubomis ir rimčiau pasiruošti turnyrui nespėjo. Atvykusi į Paryžių tik likus mažiau nei parai iki varžybų, Lietuva jau pirmame etape buvo sutriuškinta Šveicarijos rezultatu 0:9.

Vėliau Lietuva bandė nesėkmingai dalyvauti dar keliuose čempionatuose. Patyrė nesėkmę ir tuo jau tada patvirtino, jog Lietuva - krepšinio, o ne futbolo šalis.

Greenas
Pranešimai: 647
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 12:05
Palaikoma komanda: Kybartų Sveikata

Re: Lietuvos futbolas tarpukariu

2010 Lie 08 10:54

Įdomu būtų pamatyti tuos atvirukus :roll:

mafia7
Pranešimai: 7316
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 15:17
Palaikoma komanda: A-lyga
Miestas: Šiauliai

Re: Lietuvos futbolas tarpukariu

2010 Lie 08 11:03

Dieve tokie tie futbolininkai tebuvo... gaila kažkaip man ju :cry: musiet nei vieno gyvo nebera

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11752
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Lietuvos futbolas tarpukariu

2010 Lie 08 11:21

Įdomu būtų pamatyti tuos atvirukus :roll:
Kelis atvirukus gali pamatyti nuėjęs pagal nuorodą

bronius
Vyr. diskusijų administratorius
Pranešimai: 11752
Užsiregistravo: 2010 Vas 10 14:01
Palaikoma komanda: LT rinktinė
Miestas: Vilnius

Re: Lietuvos futbolas tarpukariu

2021 Lap 22 09:38

Proto Pemza #17 - Romualdas Marcinkus: mirtini „visažinio“ nuotykiai

https://youtu.be/UEpSjRX3eVw


Respublik
Pranešimai: 8818
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Lietuvos futbolas tarpukariu

2021 Gru 31 21:16

Čia senas

Ar bus įmin­ta „Ma­ka­bi“ pa­slap­tis?
https://www.etaplius.lt/ar-bus-iminta-makabi-paslaptis
Gabrielė Pastaukaitė

1921 m. bir­že­lio 23 d. Šiau­liuo­se bu­vo įsteig­tas „Ma­ka­bi“ spor­to sky­rius. Būtent šio sky­riaus veik­la ir ne­blėstan­tis na­rių en­tu­ziaz­mas davė pra­džią or­ga­ni­zuo­tam spor­tui mies­te – šįmet minė­si­me Šiau­lių spor­to šimt­metį. Galbūt, be­lau­kiant iš­ki­lios pro­gos, pa­vyks įmin­ti pa­slaptį: ku­rio­je Vil­niaus g. pėsčiųjų bul­va­ro vie­to­je bu­vo įsikūręs „Ma­ka­bi“?

Egzotiškas pavadinimas pasirinktas ne veltui

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu prasidėjo intensyvus sportinis gyvenimas: aktyviai kūrėsi sporto organizacijos, klubai. 1920-ųjų spalio 19 d. Kaune buvo įregistruota gimnastikos ir sporto sąjunga „Makabi“, 1923 m. ji pervadinta į Lietuvos žydų gimnastikos ir sporto sąjungą „Makabi“.

Egzotiškas organizacijos pavadinimas pasirinktas ne veltui. Anot Šiaulių apskrities žydų bendruomenės atstovės Antoninos Gainulinos, istoriškai jis simbolizuoja dėl jėgos ir ištvermės pasiektą pergalę.

II a. pr. m. erą vyko žydų sukilimas, nukreiptas prieš Šventąją Žemę tuo metu valdžiusius Sirijos graikus (seleukidus), jų per prievartą brukamą religinę bei kultūrinę pasaulėžiūrą. Seleukido imperijos valdymo metais buvo išniekinta svarbiausia žydų šventovė – Jeruzalės šventykla, joje pastatytas altorius Dzeusui, aukoti gyvuliai. Šie ir kiti Sirijos graikų veiksmai sukėlė didelį žydų nepasitenkinimą, virtusį sukilimu.

Vienas iš sukilimo vadų buvo Judas Makabiejus – jo vadovaujami žydų partizanai pasiekė reikšmingų pergalių, atkūrė senąsias tradicijas, sutvarkė ir išvalė išniekintą Jeruzalės šventyklą. Makabiejaus vardu dabar bendrai vadinamas ir pats sukilimas, ir jame dalyvavę žydai, o Jeruzalės šventyklos susigrąžinimas kasmet prisimenamas Chanukos šventės metu.

Išvyko į pirmąsias Lietuvai olimpines žaidynes

Žinoma, kad 1926 m. Lietuvoje veikė 83 „Makabi“ skyriai, vieniję apie 4 000 narių. Vienas pirmųjų skyrių buvo įkurtas Šiauliuose S. Šapyro, M. Šico, miesto viceburmistro S. Petuchausko bei gydytojo A. Varblunsko dėka. Skyriui priklausė apie 70 žmonių. Tai buvo pirmoji sporto organizacija mieste, po kurios „stogu“ taip pat veikė „Žydų atletikos klubas“, sporto klubas „Olimpija“.

„Makabi“ Šiauliuose propagavo fizinį lavinimą: organizavo varžybas, inicijavo diskusijas sporto temomis, rengė trenerių kursus, aprūpindavo mokyklas sporto inventoriumi. Klubo sportininkai – futbolininkai, stalo tenisininkai, šachmatininkai, dviratininkai – pasiekė reikšmingų rezultatų.

Vertėtų išskirti dviratininkus Isaką Anoliką ir Juozą Vilpišauską – 1924 m. jie išvyko į Paryžių, į pirmąsias Lietuvai olimpines žaidynes. Tiesa, varžybos sportininkams nebuvo itin sėkmingos: J. Vilpišauskas 188 km distancijoje griūdamas susižeidė ir lenktynių tęsti negalėjo, o I. Anoliko dviračio padangas pradūrė akmenys. Pinigų atsarginėms dalims sportininkas neturėjo, tad taip pat turėjo pasitraukti iš lenktynių. Nepaisant patirtų sunkumų, I. Anolikas 1928 m. vėl atstovavo Lietuvai olimpinėse žaidynėse Amsterdame. Norėdami paminėti šių dviejų sportininkų atminimą ir ryžtą, Šiaulių apskrities žydų bendruomenės nariai kasmet organizuoja dviračių žygius.

Beje, „Makabi“ veikla vien tik sportu neapsiribojo. „Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų esame gavę kvietimą į „Makabi“ organizuojamą renginį. Kvietime rašoma, kad surinktos lėšos bus skirtos našlaičių namams“, – pasakoja A. Gainulina ir priduria: „Makabi“ nariams rūpėjo ne tik labdara, bet ir kultūra. Klubas Šiauliuose turėjo savo džiazo ir pučiamųjų orkestrus, chorą, organizuodavo gegužines.

J. Nekrašius: kas ieško, tas randa

Labdaringi ir kultūriniai renginiai vykdavo „Makabi“ salėje P. Višinskio gatvėje. Gražus sutapimas – viename iš šios gatvės pastatų dabar yra įsikūrusi Šiaulių apskrities žydų bendruomenė. Vis tik tikslus salės adresas nežinomas.

Nežinoma ir „Makabi“ Šiaulių skyriaus būstinės vieta. Tikėdamasi surasti konkretų adresą, A. Gainulina sako peržiūrėjusi 1933 ir 1940 m. Šiaulių miesto telefonų knygas, kurias turi bendruomenė, tačiau vertingos informacijos neaptiko.

„Makabi“ adreso šiuo metu ieško ir žinomas Šiaulių teisininkas, kraštotyrininkas Jonas Nekrašius. „Istoriniuose šaltiniuose, kuriuos turiu, nurodyta, kad „Makabi“ veikė Vilniaus g. prie kepyklos. Bet kepyklų Vilniaus g. tarpukaryje buvo daug – ne viena ir ne dvi. Paieškos užima laiko, juo labiau kad žydų archyvai yra sunkiai prieinami – jų išliko itin mažai. Vis tik galvoju: kas ieško, tas randa. Dirbant, analizuojant, po truputį ryškėja vaizdas ir mes, tikiu, surasime „Makabi“ adresą“, – „Etaplius“ sakė J. Nekrašius.
Konkrečiai žinomas tik „Makabi“ stadiono adresas – Tilžės g. 84 (buvusi „Vairo“ gamyklos teritorija). „Tai buvo pirmasis stadionas Šiauliuose, kuriame įvyko ir pirmosios mieste tarptautinės varžybos. Spėju, kad su Latvija. Stadioną, t. y. 2 ha žemės, „Makabi“ padovanojo Chaimas Frenkelis. Jis buvo didis mecenatas – padėjo klubui įsigyti daug sporto inventoriaus, steigė taures ir prizus“, – pasakoja A. Gainulina.
„Makabi“ Šiauliuose ir visoje Lietuvos gyvavo iki 1940 m. 1989 m. sausio 8 d. klubas buvo atkurtas ir veikia iki šių dienų.

Išleido pašto ženklą

Šiaulių apskrities žydų bendruomenės iniciatyva 2021 m. minėsime Šiaulių „Makabi“ įkūrimą ir Šiaulių sporto šimtmetį. Bendruomenė drauge su Savivaldybe, miesto sporto organizacijomis suplanavo daugybę renginių, turėjusių prasidėti dar šių metų sausį. „Makabi“ įkūrimo ir Šiaulių sporto šimtmečio proga į Šiaulius iš Panevėžio perkeltos Lietuvos futbolo taurės varžybos, Šiauliuose taip pat vyks Lietuvos olimpinio karatė turnyras, Lietuvos regbio turnyras, į kurį Šiaulių apskrities žydų bendruomenės kvietimu atvyks rinktinė iš Izraelio.

Žinoma, kad kadaise „Makabi“ organizavo sportininkų eiseną nuo stadiono iki miesto centro – šįmet ketinama ją atkartoti. „Pakviesime prisijungti visas Šiaulių miesto sporto organizacijas, o eisenoje plevėsuos „Makabi“ vėliava, kurią esame atkūrę. Taip pat patį pirmąjį sekmadienį po karantino atšaukimo pakviesime visuomenę į bendrą mankštą Prisikėlimo aikštėje – tai bus vienijanti, sportuoti kviečianti pramoga“, – artimiausius planus dėsto Šiaulių apskrities žydų bendruomenės vadovas Sania Kerbelis.

Ypatingas šių metų akcentas – „Makabi“ šimtmečiui skirtas pašto ženklas, kurio leidimu rūpinosi bendruomenė. Ant pašto ženklo puikuojasi klubo mecenato Ch. Frenkelio nuotrauka, gauta iš Pasaulinio Holokausto atminimo centro Yad Vashem fotografijų archyvo. S. Kerbelis sako, kad didžiąją dalį pašto ženklo gamybos finansavo „Šiaulių bankas“, ir džiaugiasi, jog ir šių dienų verslininkai supranta sporto reikšmę, negaili paramos. „Makabi“ šimtmečiui skirtas pašto ženklas visuomenei bus pristatytas gyvai, pasibaigus karantinui.

Respublik
Pranešimai: 8818
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Lietuvos futbolas tarpukariu

2022 Vas 14 21:11

Tarpukario Lietuvos legenda Romualdas Marcinkus: gabus futbolininkas ir lakūnas, pelnęs autoritetą net ir patekus į karo belaisvių stovyklą
https://www.delfi.lt/plius/mokslas-inov ... d=89378303

1944 metų kovo 24-osios naktį miške, netoli mažo Žaganio miestelio Lenkijoje, pro smėlėtame grunte iškastą tunelį laisvės link judėjo karininkai. Vienas iš pabėgimo vadų – lietuvis, pasislėpęs tarp medžių, jiems taktiškai duodavo signalus judėti. Tamsioje naktyje vyrai jungėsi į mažas grupeles ir pranykdavo miško gilumoje, už savęs palikę „Stalag Luft III“ karo belaisvių stovyklą. Jie – sąjungininkų kariai, Antrojo pasaulinio karo metais patekę į nacių nelaisvę. Keturi tą naktį pabėgę kariai susisiejo į atskirą grupę, pavadintą „lietuvių darbininkais“, grįžtančiais iš Vokietijos. Greičiausiai jie ketino keliauti į Rytų Prūsiją ir kirsti Lietuvos sieną, tikintis per Baltijos jūrą patekti į neutralią Švediją.

Šios grupelės išgyvenimo perspektyvos priklausė nuo vilties, kad kelyje sutikti vokiečiai nekalbės ir nesupras lietuviškai, nes vienintelis narys lietuvis laisvai kalbėjo šia kalba. Grupelei vadovavo Romualdas (Rene) Marcinkus, o greta jo bėgo lietuviais apsimetę belgas pilotas Henri Picardas ir britų pilotai Timas Walennas ir Gordonas Brettelsas. Bičiuliai sugebėjo pasiekti traukinį, važiuojantį Dancigo (dabartinis Gdanskas, Lenkija) link, ir buvo spėję nukeliauti toliau, nei dauguma iš tą naktį pabėgusių asmenų.


Gyvenimas nenuspėjamas dalykas, o šio lietuvio gyvenimo istorija tikrai verta filmo. 1812 metais, po nesėkmingo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto bandymo užkariauti Rusijos imperiją, atgal į Prancūziją besitraukianti imperatoriaus kariuomenė žengė per tuometę Lietuvą. Vilnius yra šio žygio dramatiškų kraštutinumų liudininkas: puolimo metu per Vilnių perėjo 400 000 Napoleono karių, kai atsitraukimo metu tokių teliko vos 8000. Keletas prancūzų karių Lietuvoje pasiliko, čia sukūrė šeimas. Tarp likusiųjų buvo ir Romualdo Marcinkaus prosenelis – jis tarsi miglotas prancūziškas ryšys, turėsiantis svarbą tolimesniame R. Marcinkaus gyvenime.

Romualdo Marcinkaus gyvenimo istorija prasideda 1907 metų Jurbarke. Nuo XIX a. vidurio Jurbarką globojo kunigaikščiai Vasilčikoviai – imperatoriaus ratui artima šeima, kurios rūpesčiu buvo užtikrinta miesto ekonominė ir kultūrinė plėtra. Romualdas Marcinkus buvo Prano Marcinkaus iš ūkininko šeimos ir Honoratos Saturnina Kroaze sūnus, kilęs iš labai garbingos miestelėnų šeimos ir prancūzų protėvių.

1918 metais Lietuva paskelbė apie šalies nepriklausomybę, tad kultūrinis gyvenimas Jurbarke įgavo naują impulsą, miestelis įkūrė pirmąją lietuvišką gimnaziją. 1920 metais gimnaziją pradėjo lankyti Romualdas (Romas savo draugams). Nuo mažens jis buvo ypač gabus sportui. Save jis atrado futbole. 1927 metais baigęs Kauno karo mokyklą, R. Marcinkus tapo vieno stipriausių Lietuvos klubų LFSL (Lietuvos Fizinio Lavinimo Sąjunga) nariu ir, neilgai trukus, pradėjo žaisti Lietuvos futbolo rinktinėje. Tai buvo jo sportinės karjeros pradžia. Tais metais pirmą kartą debiutavo tarptautinėse futbolo varžybose Rygoje, varžybų metu pelnė įvartį. Romualdo Marcinkaus talentai sporte netrukus pavertė jį įžymybe.

Kaune tuo metu futbolas buvo tarsi antroji religija. Užuot ėję į sekmadienio mišias, daugelis vietinių eidavo žiūrėti žaidynių. Romualdas Marcinkus daugiau nei 40 kartų žaidė nacionalinėje komandoje, daug metų buvo komandos kapitonas ir žaidžiantis treneris. Tris kartus, 1930 ir 1935 m., tapo Lietuvos futbolo čempionu, su Lietuvos rinktine iškovojo Baltijos šalių čempionato taurę. Futbolo veteranai ir futbolo istorijos tyrinėtojai Romualdą Marcinkų laiko geriausiu to laikotarpio Lietuvos futbolininku.

Tačiau jo, kaip profesionalaus futbolininko karjerai, buvo lemta pasukti kitu keliu: 1930 metais Vytauto Didžiojo universitete jaunuolis susidomėjo aviacija. Ilgai žavėjęsis skraidymu, 1930–1932 m. jis išklausė Aviacijos departamento karininkų kursus ir įgijo karo lakūno diplomą – baigė labai prestižinę profesiją. Šie gerai išsilavinę, dailių manierų aviacijos pareigūnai ne tik buvo karinis elitas, bet ir priklausė visuomenės grietinėlei. Šio lietuvio gyvenimas yra dalis Lietuvos aviacijos istorijos.

1918 metais atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika buvo viena iš nedaugelio to meto pasaulio valstybių, kūrusių ir gaminusių originalius lėktuvus, o karo aviacija buvo vienas stipriausių tuometės Lietuvos kariuomenės dalinių. Antano Gustaičio – garsaus lietuvių aviakonstruktoriaus, Kaune kurti ANBO atitiko to meto aviacijos standartus. Paskutinioji ANBO versija – 1939 metais baigtas konstruoti lengvasis bombonešis ANBO VII.

R. Marcinkaus kaip karo lakūno karjera prasidėjo 2-ojoje (žvalgų) eskadrilėje. Kaip oro žvalgybos pareigūnas turėjo įvairių kompetencijų: be savarankiško orlaivio pilotavimo, puikiai išmanė navigaciją, žemėlapių sudarymą, fotografiją ir ginklų sistemas.

1934-aisiais R. Marcinkus dalyvavo A. Gustaičio vadovaujamos ANBO IV eskadrilės žygiui per keliolika Europos sostinių. Per 25 dienas lietuvių eskadrilė maršrutu Kaunas–Stokholmas–Kopenhaga–Amsterdamas–Briuselis–Londonas–Paryžius–Marselis–Roma–Viena–Praha–Budapeštas–Kijevas–Maskva–Kaunas įveikė daugiau kaip 10 000 km ir pademonstravo pasauliui lietuviškosios aviacijos patikimumą.

Londone karališkoji šeima pasveikino įgulą. Romoje juos priėmė diktatorius Benito Mussolini. Nors Europos turas nebuvo toks sudėtingas, kad patektų į tarptautinių rekordų lenteles, jis pelnė lietuviams žinomumą bei pagarbą. Senajai Europai buvo netikėta, kad maža agrarinė valstybė, po 120 pavergimo metų atgavusi valstybingumą, sugebėtų pagaminti patikimus lėktuvus ir parengti tokius aukštos kvalifikacijos pilotus. Kita vertus, tai suteikė stiprų stimulą aviacijos plėtrai Lietuvoje. Po šios kelionė Romualdas Marcinkus buvo apdovanotas Gedimino ordinu bei gavo kapitono laipsnį.

Tačiau ore šmėkštelėjo Antrasis pasaulinis karas. Šis periodas žymi ir dramatišką asmeninį Romualdo Marcinkaus gyvenimo lūžį, kuris nulėmė tolesnius įvykius. Dėl traumos pasitraukęs iš futbolo, jis patyrė nervų priepuolį, o, įklimpęs į skolas, vos nesugriovė savo šeimos. Karinė karjera irgi klostėsi prastai – aukščiausiu Lietuvos karo aviacijos apdovanojimu „Plieniniais sparnais“ apdovanotas Romualdas Marcinkus pasirinko trauktis į atsargą.

Lietuva taip pat išgyveno ne lengviausius laikus. Nors ji paskelbė neutralumą, pasirašiusi savitarpio pagalbos sutartį su Sovietų Sąjunga, Raudonosios armijos garnizonai buvo įleisti į šalį. Pačioje karo pradžioje Sovietų Sąjungai žiemą užpuolus Suomiją, R. Marcinkus bandė įtikinti Lietuvos valdžią stoti į Žiemos karą Suomijos pusėje. Ant šitos bangos R. Marcinkus taip pat Lietuvą paliko, tačiau ateiti į pagalbą suomiams nespėjo – Žiemos karas jau buvo pasibaigęs. Todėl prancūzo prosenelio pėdomis patraukė į Prancūziją – bandė įstoti į karo aviaciją.

Tolimesni įvykiai kapitono gyvenime rutuliojosi kaip niekad sparčiai: greitu metu hitlerininkams okupavus Prancūziją, pilotas kartu su kitais svetimšaliais kariais laivu patraukė į Alžyrą. Žinia apie Lietuvos okupaciją tik pakurstė jo norą kovoti vardan laisvės ir dėl sugrįžimo į Europą tęsti kovos. Su prancūzų, lenkų ir amerikiečių draugais karininkais jis klajojo Alžyre ir Maroke, ieškodamas galimybės pabėgti. Jie kūrė įžūlius planus – pavyzdžiui, užgrobti lėktuvą ir skristi į Lamanšo sąsiaurį arba užgrobti laivą, jog pasiektų jūroje patruliuojančius britus. Galiausiai R. Marcinkui su grupe prancūzų karininkų pavyko gauti dokumentus ir 1940 metais jie atsidūrė Londone. R. Marcinkus gruodį apsivilko Karališkųjų oro pajėgų (RAF) uniformą, o 1941 metais jis buvo vienintelis lietuvis RAF.

Netrukus R. Marcinkus pradėjo treniruotis valdyti vienvietį naikintuvą „Hurricane“ („Uraganas“). Lakūnas buvo paskirtas į legendinę 1-ąją eskadrilę. Jam teko pati rizikingiausia – naktinio naikintuvo piloto – pareigybė. Pavojinga ji buvo tuo, jog naktimis vokiečiai smarkiai bombarduodavo Britanijos miestus, o savo teritoriją ginantys britų lėktuvai buvo menkai pritaikyti naktinėms kovoms. Nepaisant pilotų drąsos ir ryžto, naikintuvai ir oro lakūnai patirdavo didžiulius nuostolius. 1941 metų birželio 20 d. R. Marcinkui buvo itin sėkminga – raporte rašoma, jog kapitonas atakavo priešo lėktuvą, o, paleidus porą serijų iš kulkosvaidžio, vokiečių Liuftvafės naikintuvas ME 109F susprogo ore.

1942 m. sausio 12 d. Marcinkus paskutinį kartą pakilo iš Tangmerės oro bazės. Su kitais penkiais RAF naikintuvų eskadrono pilotais jis išvyko į misiją atakuoti Vokietijos laivyno. Tai buvo garsusis vokiečių mūšių laivų trio: „Scharnhorst“, „Gneisenau“ ir „Prinz Eugen“, atnešę pergalę ir šlovę Hitlerio karo vadams, palikę Didžiosios Britanijos admiralitetą sugėdintam šešėlyje.

Vokiečiai, pasinaudoję prastu matomumu dėl oro sąlygų, pasinaudojo netikėtumo elementu ir perkėlė savo kreiserius iš Bresto į Vokietijos uostus per Lamanšo sąsiaurį. Jie ne tik lengvai atsispyrė uždelstam britų puolimui, bet ir padarė jiems nemažos žalos. R. Marcinkaus pilotuojamas „Hurricane“ (serijos numeris BD949) buvo numuštas galingos priešlektuvinės kreiserio „Scharnhorst“ zenitinės ugnies ir nevaldomas nukrito Belgijos pakrantės link. Lietuvis pilotas patyrė stuburo lūžį, tačiau sugebėjo išgyventi. Deja, jis buvo sučiuptas, ir kapitonas tapo belaisviu „Stalag Luft III“ karo belaisvių stovykloje.

Ši 1942 metais atidaryta karo belaisvių stovykla buvo itin kruopščiai saugoma, mat vokiečiai siekė visus supuvusius obuolius mesti į vieną krepšį. Nuo pat pradžių hitlerininkai „Stalag Luft III“ stovykloje planavo laikyti būtent sąjungininkų lakūnus. Daugiausia karo belaisvių buvo britai ir amerikiečiai, tačiau buvo daug pilotų iš kitų šalių. Stovyklą supo tankus miškas, izoliavęs ją nuo geležinkelių ir kelių. Šios stovyklos mecenatai vietovę pasirinko būtent dėl itin nepatogaus reljefo tuneliams kasti – jie nuo žemės kilstelėjo daugybę karo belaisvių barakų, kad šiems būtų sunku slapta išsikasti kelią pabėgimui.

1943 metų kovą stovykloje įsikūrė slapta „X“ organizacija, kurios tikslas buvo parengti masinį 200 kalinių pabėgimą į laisvę. „X“ nariai, kurių tarpe buvo ir R. Marcinkus, dešimties metrų gylyje po stovykla kasė tris tunelius, kuriuos pavadino Tomu, Dicku ir Harry. Tomas turėjo driektis po vienu iš kalinių barakų. Jie planavo iškasti Dicką po kalinių prausykla, o įėjimą į Harry paslėpė po krosnimi. Sutvirtinti šiam tuneliui buvo panaudota 4000 lovų lentų, 635 čiužiniai ir daugybė kitų po ranka pasitaikiusių atributų. Tačiau iki to laiko, kai jie ėmėsi veiksmų, vokiečiai aptiko vieną tunelį ir kaliniams teko sustabdyti kito kasybą. Harry buvo vienintelis likęs pabėgimo kelias.

Organizacijos nariai klastodavo dokumentus, slapta braižydavo žemėlapius, gaudavo kompasus, ruošdavo maisto proporcijas, siūdavo civilius drabužius. Kapitonas Marcinkus dėl patirtos traumos negalėjo dirbti fizinio darbo, neturėjo prekybinių įgūdžių nei įrankių gamybai. Tačiau jis mokėjo šešias kalbas (vokiečių, lenkų, anglų, rusų ir prancūzų, lietuvių), puikiai rinko ir analizavo informaciją. Todėl jis tapo nepakeičiamas Klastojimo, Žemėlapių ir Žvalgybos skyriuose. Jis, perskaitęs ir išanalizavęs laikraščių nuotrupas, sugebėjo pateikti tikslią informaciją bei nušviesti tikrąją padėtį už lagerio sienų.

Organizacijos viduje lietuvis turėjo didelį autoritetą. Vienas didžiausių jo nuopelnų – tai Reicho geležinkelio sudarymo grafikas, kuriuo ir pasinaudojo pabėgimo dalyviai. Bėgliai lakūnai netgi buvo pasidarę savadarbį radijo imtuvą, kurio pagalba rinko informaciją apie gyvenimą už lagerio. Šis 1944 metų kovo 25 dieną įvykęs veiksmų planas – pabėgimas iš „Stalag Luft III“ karo belaisvių stovyklos, tapo Antrojo pasaulinio karo sensacija ir dabar žinomas kaip „Didysis pabėgimas“. Ypač po to, kai australas Paulas Brickhillas parašė savo bestseleriu tapusią knygą tokiu pačiu pavadinimu. Pagal šią knygą 1963 m. pastatytas žymus „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“ nominuotas filmas „Didysis pabėgimas“ („The Great Escape“).

Karo belaisviai prie šios pabėgimo operacijos dirbo daugiau nei metus, sukūrė ir pritaikė daugybę technikos naujovių. Tačiau šiai operacijai pritrūko šiek tiek sėkmės, kad ji įvyktų taip, kaip buvo planuota. 1944 m. kovo 25 d. naktį tik 76 karo belaisviams pavyko pabėgti, nes nenumatytos kliūtys sustabdė kitų kalinių judėjimą tuneliu. Prieš saulėtekį sargybiniai pastebėjo prasidėjusį bėgimą. Lagerio apsauga greitai susivokė ir metė visas pajėgas į bėglių persekiojimo operaciją. Įspėtos buvo policijos, gestapo, SS ir kitos kontrolės struktūros. Tik trims pabėgusiems belaisviams pavyko išsigelbėti, likusieji buvo sugauti. 15 kalinių buvo grąžinti į stovyklą, aštuoni buvo išsiųsti į kitas koncentracijos stovyklas, o didžioji dalis, 50 vyrų, buvo sušaudyti.

Šiurkščiai pažeisdamas Ženevos konvenciją, Adolfas Hitleris priėmė sprendimą imtis atsakomųjų veiksmų prieš neginkluotus karo belaisvius. R. Marcinkus su trimis draugais bandė judėti Lietuvos link, tačiau kovo 26-ąją buvo sulaikyti ir atgabenti tardymui į Gdanską, kuriame sušaudyti A. Hitlerio įsakymu.

Didžiosios Britanijos aviacijos ministerija bandė susisiekti su karininko šeima, likusia Lietuvoje, tačiau 1948 metais bandymai užmegzti ryšį buvo nutraukti, nes Lietuvos atstovybė Londone perspėjo, kad ryšiai su Vakarais gali būti pavojingi R. Marcinkaus artimiesiems. Štai kodėl garsaus karininko ir sportininko likimas šalyje nebuvo plačiai žinomas. Tik 1967 m. sovietinėje spaudoje pasirodė pirmosios istorijos apie kapitoną Marcinkų. Patikimų faktų rinkimas tapo įmanomas tik atsikūrusioje valstybėje, žlugus Sovietų Sąjungai ir sovietiniam blokui.

2001 m. birželis – faktinė Romualdo Marcinkaus grįžimo namo data, kai Didžiosios Britanijos ambasada Lietuvoje iškilminga atminimo ceremonija pagerbė pilotą. Artimiausiam giminaičiui sūnėnui Alvydui Gabrėnui įteikti trys R. Marcinkui tarnybos RAF metu įteikti medaliai. Pamažu Lietuvoje atgijo Romualdo Marcinkaus atminimas. Jo istorija buvo įtraukta į dokumentinį filmą „Uragano kapitonas“, o jo vardu buvo pavadinta gatvė gimtajame Jurbarke, taip pat ir Vilniuje. Šio lietuvio memorialinė lenta stovi Romualdo Marcinkaus futbolo taurės žaidynių vietoje, Aleksoto aerodrome Kaune.

Respublik
Pranešimai: 8818
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Lietuvos futbolas tarpukariu

2022 Geg 11 13:34

Minint Lietuvos futbolo šimtąjį gimtadienį – lietuviško futbolo raidos tarpukariu apžvalga
https://lff.lt/news/13531/minint-lietuv ... -apzvalga/

Paminint gegužės 7-ąją, kuomet buvo sužaistos inauguracinės Lietuvos futbolo čempionato rungtynės, dalinamės lietuviško futbolo raidos tarpukariu apžvalga.

Tekstas parengtas pagal Gedimino Kalinausko publikaciją („Sportas“, 2002 03 29, nr. 13).

Nepriklausomos Lietuvos pirmieji futbolo organizatoriai

1922 m. kovo 22 d. Lietuvoje buvo įsteigta visą sporto veiklą apėmusi aukščiausioji sporto organizacija – Lietuvos sporto lyga (LSL). Ją sudarė Centro Komitetas ir atskirų sporto šakų komitetai. Futbolo reikalus iš pradžių tvarkė Futbolo skyrius (nuo 1923 01 28 jau vadinosi komitetu).

Kovo 22 d. (trečiadienį) atidarydamas steigiamąjį LSL susirinkimą generolas Jonas Bulota pasakė: „Kiekvienos tautos kultūros aukštumą galima atspėti iš sporto aukštumos“.

Iš tiesų džiugu, kad kelius į sportines aukštumas pradėjo tiesti futbolininkai. Mat jie iš pradžių buvo universalūs sportininkai – lengvaatlečiai, krepšininkai, beisbolininkai...

Be abejo, šiokį tokį vaidmenį kuriant mūsų futbolą atliko ir trumpai gyvavusi Lietuvos sporto sąjunga. Ji 1919 m. liepos 13 d. suorganizavo parodomąsias futbolo rungtynes. O 1920 ir 1921 metais kiek plačiau šioje srityje buvo žinoma Kauno LFLS. Tačiau tada jos varžovai nepriklausė jokioms organizuotoms grupėms, o varžybos būdavo atsitiktinio pobūdžio.

Beje, ir pirmąjį LSL futbolo skyrių sudarė vien LFLS nariai – Steponas Garbačiauskas (vadovas), Steponas Darius ir Kęstutis Bulota. Iš esmės S. Garbačiauskas, S. Darius bei pirmuoju LSL pirmininku išrinktas Jonas Šodė iš pradžių ir tvarkė visus sporto reikalus. Sekretorė buvo Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, be to, dar redagavusi ir pirmąjį „Lietuvos sporto“ laikraštį (vėliau žurnalą).

Pirmasis Futbolo skyrius iš tiesų atliko didžiulį darbą organizuojant pirmąsis šalies futbolo pirmenybes. Iš pradžių buvo pasistengta, kad futbolininkai kiek įmanoma reguliariau lankytų treniruotes (tam buvo skirti trečiadieniai, penktadieniai ir sekmadieniai).

Aktyviausia buvo LFLS, tad šios organizacijos Centro valdyba rengė futbolininkų paskaitas apie žaidimo techniką ir taktiką bei futbolo istoriją Lietuvoje.

Kadangi prie tokių skelbimų „Lietuvos“ dienraštyje dažnai būdavo prierašai, kad susitikimus rengia buvęs Amerikos sportininkas S. Darius, maskvietis – S. Garbačiauskas ir kt., daugeliui jaunikaičių suvirpindavo širdį ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Tad ir į pranešimus spaudoje apie organizuojamos šalies futbolo pirmenybes buvo reaguota labai aktyviai. Gal ir patys organizatoriai to nesitikėjo.

Lietuvos futbolo čempionato starto atspindžiai

Apie komandų registravimą pirmenybėms buvo paskelbta balandžio viduryje, o varžybų pradžia buvo numatyta gegužės 7-oji. Daugelis komandų nespėjo iki to laiko įsigyti sportinės aprangos bei pasigaminti privalomų emblemų.

Beveik kaip į nuvažiuojantį traukinį visą suspėjo susitvarkyti 10 Kauno komandų. Tai trys LFLS, dvi Šaulių sąjungos, „Makabi“, „Aviacijos“, CRK (Krašto apsaugos ministerijos centrinių įstaigų raštininkų kuopa, iš tikrųjų tai ūkio dalies atstovai), Baltgudžių atskiro bataliono ir Lenkų gimnazijos vienuolikės.

Gegužės 7-oji tapo tikrai didžiule švente futbolo mėgėjams, nes tą dieną dviejose Ąžuolyno aikštėse lygiagrečiai įvyko net ketverios rungtynės – po dvejas iš karto. Pirmosios 13 val. į aikštę išbėgo geltonais marškinėliais vilkėjusi LFLS pirmoji komanda ir žaliais marškinėliais su geltonu kryžium raudoname skyde pasipuošę pagrindinės vienuolikęs šauliai. Teisėjavo vokietis Hansas Gecas.

Šauliai iki šių rungtynių nebuvo surengę nė vienos treniruotės, tačiau pirmąjį kėlinį atsilaikė nepraleidę nė vieno įvarčio. Bet vėliau mūsų futbolo pradininkų LFLS futbolininkų persvara buvo akivaizdi ir jie nugalėjo 5:0.

Aukso raidėmis į mūsų futbolo istoriją reikia įrašyti šių pirmųjų rungtynių dalyvius. Kauno LFLS – Georgas Palmkvistas, Juozas Klečka, Mikalojus Stonis, Kazys Kulvietis, Leonas Juozapaitis, Vaclovas Stakniūnas, Adomas Vasiliauskas (kapitonas), Viktoras Dineika, Steponas Garbačiauskas, Danielius Žilevičius, E. Veinholdas. LŠS I – Petras Baltuška, Kostas Karuža, Aleksandras Karpovas, Kazys Ilgūnas, Albinas Bulvičius, Severinas Lesevičius, Eduardas Budreckas, Algirdas Gorauskas, Jurgis Šulginas, Julius Jurgelevičius, Vladas Virpša (kapitonas).

Vėliau šių komandų sudėtys gerokai pasikeitė. Ypač šaulių, kurie nesilaikė nuostatų.

Antrosiose rungtynėse pusvalandžiu vėliau gretimoje aikštėje LFLS antroji komanda nesunkiai (8:0) nugalėjo šaulių pamainą. Teisėjavo Vaclovas Dapkus iš LFLS.

Kadangi LFLS antroji komanda užėmė trečią vietą, o jos atstovų „Lietuvos sporto žinyno“ pirmajame tome net nenurodė mūsų sporto istorijos patriarchas Algimantas Bertašius, skelbiame jos sudėtį: Jonas Garbačiauskas, Vytautas Stašinskas (kapitonas), Ignas Teišerskas, Juozas Karuža, Jurgis Karuža, Viktoras Vizgirda, Vladas Musteikis, Jaroslavas Citavičius, Vytautas Baltuška, Aleksandras Lapinskas, Grabys.

Trečiosiose rungtynėse pirmojoje aikštėje LFLS Šančių skyrius (vėliau „Kovas“) tik 2:1 nugalėjo lenkų gimnazistus. Pirmajame sezone Šančių komandoje rungtyniavo per 20 futbolininkų. Tarp jų pagrindiniai „Kovo“ įkūrėjai broliai Juozas (kapitonas) ir Stasys Sabaliauskai, Stasys Janušauskas bei vėliau garsūs Juozas Žebrauskas, Valerijonas Balčiūnas, Juozas Žukauskas, Antanas Dambrauskas, Edvardas Mikučiauskas, Petras Mikaliukas, Viktoras Rimkevičius ir kt.

Čempionato kuriozai ir nesklandumai

Pirmasis „blynas“ kiek prisvilo, nes dėl įvairių pažeidimų, tvarkaraščio kaitaliojimo ir kitokių nesklandumų pirmenybes baigė tik šešios komandos. Be paminėtų prizininkių dar „finišavo“ – „Aviacija“, „Makabi“ ir baltarusių kariai (tarp jų buvo ir keli karininkai – Pacunskis, Šeblovinskis, Armatovas, Gaidukevičius, Kozlovas ir kt.).

Įdomių faktų tikrai netrūko. Nors aplinkraštyje (nuostatuose), kurie buvo išleisti tik vasarą, buvo skelbiama, kad rungtynės įvyks bet kokiu oru, dėl liūties gegužės 14 d. sužaistos tik vienos iš penkerių numatytų rungtynių.

Suirus tvarkaraščiui, po to neretai pasitaikydavo, kad futbolininkai neva dėl nežinojimo neatvykdavo į rungtynes. O autsaideriai, kad neišvengtų triuškinančių pralaimėjimų, atsiųsdavo tik 7 savo atstovus, ir susitikimai neįvykdavo.

Buvo daugybė protestų, nes žaisdavo neregistruoti futbolininkai. Tik „Makabi“ išvengė didesnės bausmės, kuomet gegužės 23 d. nugalėjo Šančių futbolininkus 3:0, žaisdama su trimis neregistruotais futbolininkais. Tąsyk rezultatas buvo anuliuotas, rungtynės peržaistos. Visais kitais atvejais komandos įspėtos, kad futbolininkai po registracijos gali žaisti tik praėjus 15 dienų.

Birželio 25 d. tie patys makabiečiai specialiai pavėlavo į rungtynes su baltarusiais leistas 15 minučių ir iš sargo Vytauto kalne pasiėmė ne visą vartų įrangą – tik vieną virpstą. Tad rungtynės, aišku, neįvyko.

Deja, negalima įvardyti pirmenybių rezultatyviausių žaidėjų, nes nei protokoluose, nei vaizdinguose aprašymuose spaudoje įvarčių autoriai neminimi! Beje, dažnai protokoluose futbolininkai tik pasirašydavo (pavardžių nesurašant). Todėl susidarydavo daug keblumų, norint nustatyti komandų sudėtis. Pavyzdžiui, LFLS vartininką G. Palmkvistą nesunkiai galima laikyti Pozingeriu, Polingiu ir kt.

Nepaisant visokiausių nesklandumų, pirmųjų pirmenybių reikšmė yra tikrai neįkainojama, nes varžybos apėmė labai plačius gyventojų sluoksnius: dalyvavo tarnautojai, darbininkai, kariškiai, studentai ir moksleiviai. Todėl futbolas įgijo tokį didelį populiarumą. Pirmenybių ir tarptautinių rungtynių atgarsiai greitai pasklido visoje Lietuvoje.

Tarptautinės patirtys ir futbolo sklaida Lietuvoje

Birželio 8 d. Kaune, stebint net 4000 žiūrovų, įvyko pirmosios tarptautinės rungtynės. LFLS 0:4 pralaimėjo Rygos YMCA vienuolikei. Po to mūsų „kanarėlės“ jėgas dar išbandė su ja Rygoje ir vėl pralaimėjo tokiu pat rezultatu, tačiau 1:0 nugalėjo pajėgią Rygos LSB. LFLS 1:3 pralaimėjo ir niekuo nepasižymėjusiai Eitkūnų „Ost“ komandai iš Rytprūsių. Tačiau Kauno rinktinė 0:0 sužaidė su labai pajėgia Talino TJK. Tokie rezultatai tikrai geri, nes visi mūsų kaimynai iki tol turėjo net keliolikos metų stažą.

1922 metais pirmenybių dalyvės žaidė daug draugiškų susitikimų su kitomis Lietuvos komandomis. Aktyvūs buvo 5-asis pėstininkų pulkas, Vilkaviškio šauliai, Panevėžio lietuvių ir lenkų gimnazistai, „Makabi“. Įsisteigė Kybartų „Sveikata“. Tad 1922-ieji reikšmingi visai Lietuvai.

Futbolas ir vėliau buvo mūsų sporto priešakyje. 1923 metais jis buvo priimtas į tarptautinę federaciją (FIFA). 1924 metais Lietuvos rinktinės pirmą ir kol kas vienintelį kartą dalyvavo olimpiadoje Paryžiuje.

Klubai ir rinktinė nuolat palaikė tarptautinius ryšius. Pas mus ne sykį svečiavosi žinomiausios Europos futbolo komandos – vengrų „Kispest“ ir „Budafok“, austrų „Vienna“, FAC, „Rapid“, pajėgūs prancūzų, čekų ir kitų šalių klubai.

Lietuvos rinktinė 1933 ir 1937 metais dalyvavo pasaulio pirmenybių atrankos varžybose. 1932 m. suvalstybinus sportą, futbolo reikalus parėmė Kamuolio žaidimo sąjungos futbolo komitetas. Šis žaidimas įgijo dar platesnį mastą. Sujudo gamybiniai kolektyvai.

1933 metais Pabaltijo turnyrui išleistoje spalvingoje programoje puikuojasi daugelio firmų reklaminiai skelbimai (Šiaulių „Bato“, Žemės banko, Spaudos fondo, „Kauno audinių“, „Maisto“, „Lietūkio“). 1936 metais pradėta rengti darbininkų kolektyvų turnyrus.

Į futbolo sąjūdį per pirmąjį Nepriklausomybės dvidešimtmetį buvo įtraukta visa Lietuva. Buvo surengta dešimtys įvairiausių futbolo turnyrų ir pirmenybių.

Respublik
Pranešimai: 8818
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Lietuvos futbolas tarpukariu

2022 Rgs 01 20:44

Miestas, užprogramuotas rekordams
https://www.lzb.lt/2020/03/10/miestas-u ... rekordams/

Populiariausias – futbolas

Tarpukario sportininkai ir sporto entuziastai susidūrė su daugeliu iššūkių. Valstybė dar tik kūrėsi, visko trūko. Negana to, vyravo ir nuomonė, kad sunkiai dirbdami žmonės ir taip prisisportuoja, o pats sportas – per didelė prabanga karų nualintai šaliai. Ir vis dėlto, nepaisant tuomet gajų stereotipų, žmonės būrėsi sportui ir atstovavo Lietuvai net tarptautinėse varžybose.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininko Donato Pilkausko teigimu, net Lietuvos valdžios požiūris į sportą tarpukariu buvo gana prieštaringas. Dalies to meto politinių veikėjų įsitikinimu, Lietuva – žemės ūkio kraštas, o sunkus fizinis darbas atstoja sportą.

Tačiau būta ir kitokių nuomonių, ir jų šalininkai stengėsi plėtoti sportą visoje šalyje. Taip, dar tebevykstant nepriklausomybės kovoms, įkurta Lietuvos sporto sąjunga. Po metų – 1920-aisiais – ją pakeitė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga. 1922 metų pavasarį įsteigta aukščiausia šalies sporto organizacija, koordinavusi visą Lietuvos sportinį gyvenimą: Lietuvos sporto lyga. Šioji pradėjo vystyti ir koordinuoti sportinę veiklą visoje šalyje.

Panevėžyje sporto organizacijos pradėjo rastis apie 1920-uosius. Tų metų birželį įkurta sporto sąjunga „Sveikata“ – jos būstinė buvo Respublikos gatvėje. Sąjunga skelbė propaguosianti įvairias sporto šakas: lengvąją atletiką, futbolą, krepšinį, vandens ir dviračių sportą, o žiemą – čiuožimą.

„Vis dėlto Lietuvoje iš pradžių populiariausia sporto šaka buvo futbolas“, – pasakoja D. Pilkauskas ir primena, jog pirmosios rungtynės vyko dar 1919 metais.

Nuo karių iki skautų

Futbolas greitai populiarėjo ir Panevėžyje. Istorikų žiniomis, 1922-ųjų pavasarį mieste vyko nemažai rungtynių – pavyzdžiui, Panevėžio lenkų ir Panevėžio berniukų gimnazijų. Jos abi taip pat varžėsi su Panevėžyje dislokuotų karinių dalinių komandomis – tuo metu mieste įsikūrusiu 8 pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulku, Pajuostyje nuo 1923 metų dislokuotu 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulku. Kariai žaidė ir tarpusavyje, rengdavo sporto dienas mieste. Jos virto tradicinėmis, o susirinkusieji rungdavosi ne tik futbolo, bet ir lengvosios atletikos, kitose varžybose.

Pasak D. Pilkausko, 1922 metais įkūrus Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją, netrukus vienas po kito ėmė steigtis ir jos skyriai. Jau kitų metų vasarį toks įkurtas Raguvoje, 1924-aisiais – Krekenavos mokykloje, Panevėžio mieste. Naujieji skyriai ypač daug dėmesio skyrė kūno kultūros, lengvosios atletikos, žaidimų sporto šakų populiarinimui.

Nuo 1924 metų veikė Panevėžio miesto katalikų kuopos sporto sekcija, propagavusi mankštą ir žaidimus. Prie šios sekcijos prisijungė ir skautai. Sportuoti aktyvūs panevėžiečiai rinkdavosi Panevėžio mokytojų seminarijos sode. O 1924 metų liepą Šiauliuose vyko pirmoji Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos olimpiada, kurioje dalyvavo Panevėžio lengvaatletis šuolininkas į tolį M. Žukas ir tinklinio komanda.

Pasak D. Pilkausko, tarpukariu Lietuvoje vieni aktyviausių sportiniame gyvenime buvę šauliai. Jo manymu, Panevėžio šaulių sporto klubas miesto sporto istorijoje tuo laikotarpiu suvaidino turbūt svarbiausią vaidmenį. Juolab kad tikslas buvo propaguoti sportą ne tik tarp šaulių.

Istoriko teigimu, mažesniuose miesteliuose populiariausia sporto šaka buvo lengvoji atletika, nes jai nereikėjo nei didelių stadionų, nei specialaus inventoriaus. Bet šaulių klubas propagavo ir žiemos sporto šakas.

1928 metais Panevėžyje vyko pirmoji šaulių sporto šventė, vėliau tapusi tradicine. Svarbiausia šių švenčių rungtis, D. Pilkausko pasakojimu, buvo keturkovė: 100 ir 500 metrų bėgimas, šuoliai į aukštį ir šuoliai į tolį. Rengta ir daugiau įvairių sporto dienų bei varžybų. O 1934 metais Panevėžyje susidomėta mažai dar kam Lietuvoje žinomu fechtavimu.

Fabriką garsino ne tik mėsa

1930 metais Panevėžyje pradėtas statyti bendrovės „Maistas“ fabrikas. Kitąmet jis jau veikė, o netrukus ši įmonė tapo ir viena sportinio judėjimo organizatorių Panevėžyje.

„Maisto“ sporto klubas sutrumpintai vadintas „M.S.K.“ Jo užduotis buvo vienyti visus įmonės Panevėžio fabriko darbininkus ir tarnautojus, taip pat aplinkinių rajonų gyventojus ir plėsti sporto šakas. Čia kultivuota gimnastika, lengvoji atletika, futbolas, krepšinis, žiemos sporto šakos, įvairios žaidimų sporto šakos. Fabriko teritorijoje netgi įrengtos lauko teniso aikštelės.

Pasak D. Pilkausko, 1933 metų gegužę įsteigta Panevėžio sporto apygarda, prie kurios prijungtos Biržų ir Rokiškio apskritys. „Maisto“ sporto klubo sportininkai buvo vieni aktyviausių Panevėžio apygardoje. Koks panevėžiečiams tapo svarbus sportas, rodo ir miesto stadiono tarp Agronomijos gatvės (dabartinė Marijonų gatvė) ir A. Jakšto prospekto statybos 1934-aisiais.

O „M.S.K.“ labiausiai išpopuliarino futbolas. 1936 metais klubas tapo Panevėžio apygardos futbolo varžybų nugalėtoju, o 1937-aisiais „Maisto“ komanda žaidė pirmas tarpvalstybines rungtynes su estais. Jos baigėsi lygiosiomis 2:2. 1939 metais „Maisto“ futbolo komanda varžėsi srities Lietuvos futbolo čempionato pirmenybėse Pietų zonoje. Vienintelė iš tuomečių Panevėžio futbolo komandų, dalyvavusi tokio lygio varžybose.

„Maisto“ sporto klube antra labai populiari sporto šaka buvo lengvoji atletika. Turėjo jis ir krepšinio komandą, propagavo stalo bei lauko tenisą. Netrūko klube ir šachmatų entuziastų. Jaunalietuvių Panevėžio rajono sporto klubo nariai žaidė ne tik futbolą, bet ir domėjosi keliavimu, vandens sportu, sklandymu. Gana daug entuziastų pritraukdavo ir tenisas, žirgų sportas. Pastarasis buvo itin populiarus Paliūniškio, Įstricos, Piniavos, Krekenavos, Naujamiesčio ir Svainikų skyriuose. Laikui bėgant, mėgstamiausia jaunalietuvių sporto šaka tapo krepšinis: susikūrė dešimt vyrų ir dvi merginų komandos.

Neįveikiamasis iš Panevėžio

Tarpukariu Panevėžio sportininkai buvo išties labai aktyvūs, patvirtina D. Pilkauskas. Kone visų mieste gyvenusių tautų atstovai turėjo savo sporto klubus – lietuviai, lenkai, žydai. Pastarieji buvo tarp pirmaujančiųjų plėtojant sportą Lietuvoje.

1920 metais Kaune įkurta žydų sporto sąjunga „Makabi“ pradėjo vystyti bei koordinuoti sportinę veiklą visoje Lietuvoje. Tad netrukus, pasakoja D. Pilkauskas, sąjungos skyrius susikūrė ir Panevėžyje.

Dažnai vadinto tiesiog „Makabi“ sporto draugija, skyriaus įstatai atspindėjo organizacijos misiją rūpintis žydų tautiniu, dvasiniu ir fiziniu auklėjimu, sporto ir gimnastikos mokytojų rengimu, sporto švenčių organizavimu, pasaulinės „Makabi“ sąjungos palaikymu.

Neilgai trukus „Makabi“ tapo viena garsiausių sporto draugijų Panevėžyje. „Kartu su miesto šaulių ir jaunalietuvių sporto klubais ji labiausiai garsino Panevėžį visoje Lietuvoje“, – žydų sportininkų nuopelnus pabrėžia istorikas.

Draugija išsiskyrė savo futbolo komandos, stalo tenisininkų pasiekimais. Tarp žydų jaunimo buvo populiari ir gimnastika. Panevėžio žydų futbolo komanda „Makabi“ turėjo aikštę Staniūnų gatvėje ir netgi profesionalų trenerį iš Kauno.

Be to, 1921 metais antrasis metinis visos Lietuvos „Makabi“ sąjungos suvažiavimas vyko būtent Panevėžy. „Tai rodė, kad Panevėžio „Makabi“ sporto draugija kartu su Kauno buvo vienos aktyviausių“, – neabejoja D. Pilkauskas. 1926 metais „Makabi“ sąjungos metiniame suvažiavime į Centro komitetą pateko ir du Panevėžio atstovai.

Pasak D. Pilkausko, Panevėžio žydų jaunimas mėgo ir boksą. Dar 1927 metais spauda gyrė kylančią naują Lietuvos bokso žvaigždę – Panevėžio „Makabi“ boksininką Jakobą Leviną. Kiek žinoma, iš 20 kovų jis pralaimėjo tik vieną – 1924-ųjų Paryžiaus olimpiados aukso medalininkui belgui Žanui Diularžui.

J. Levinas garsėjo ir kaip geras irkluotojas. O 1932 metais įvyko pirmos miesto stalo teniso pirmenybės. Jose antrą vietą užėmė Panevėžio „Makabi“ atstovas Goldbergas, trečiąją – Zilbermanas. Pastarasis kartu su broliu laimėjo ir pirmą vietą vyrų dvejetų varžybose. Po trejų metų stalo teniso turnyre Panevėžyje šio miesto „Makabi“ atstovavo daugiausia sportininkų – net dvylika.

Gausios makabiados

Lietuvos sporto draugija „Makabi“ aktyviai veikė ne tik Lietuvoje. Kaip pasakoja D. Pilkauskas, nors stambiausias sporto renginys pasaulyje buvo olimpiada, dalyvių gausa jai nedaug nusileisdavo ir žydų sporto žaidynės – makabiados. 1932 metais į Palestiną dalyvauti pirmojoje makabiadoje vyko 80 Lietuvos žydų. 1935-aisiais balandžio 2–7 dienomis surengtoje antrojoje pasaulio sporto makabiadoje Lietuvos atstovai dalyvavo jau su daugiau nei tūkstančiu sportininkų iš 26 šalių.

Varžėsi „Makabi“ futbolo komanda, Libermanas dalyvavo 200 ir 400 metrų bėgimo rungtyse, O. Gurvičaitė-Šusterienė – stalo teniso, J. Jolkas – bokso. Visgi panevėžiečių atletų nebuvo. Pasak D. Pilkausko, „Makabi“ nebuvo vienintelė žydų sporto organizacija mieste.

Žinoma, kad 1927 metais susijungė dvi Panevėžio žydų sporto draugijos – „Makabi“ ir „Hakoach“. Pastaroji prieš tai veikė keletą metų. Vėlų 1923 metų rudenį įregistruoti Panevėžio žydų sporto ir gimnastikos sąjungos „Iso“ įstatai. Istorikas pasakoja, kad šios sąjungos sportininkai daugiausia buvo futbolininkai ir gimnastai, bet organizacija veikė neilgai.

„Ji nespėjo plačiau išvystyti savo veiklos. Tuo metu dar labai trūko ir sporto inventoriaus, ir sporto aikštynų. Sportine veikla faktiškai užsiėmė tik tikri entuziastai“, – pasakoja muziejininkas. Dar viena žydų organizacija „Vanderfeigel“ irgi veikė tik apie metus – propagavo sveiką gyvenimo būdą, keliones.

Viskas vardan sporto

1924 metais Paryžiaus olimpiadoje Lietuvai atstovavo Lietuvos futbolo komanda ir dviratininkai šiaulietis Isakas Anolikas bei Juozas Vilpišauskas. Šios varžybos buvo sudėtingos visiems Lietuvos atstovams. Dviratininkų transporto priemonių būklė buvo prasta, juos teko remontuoti. Kiek žinoma, dviračių sporto pirmeiviui I. Anolikui galiausiai už paskutinius pinigus teko įsigyti naują dviratį, nes nebuvo senajam suremontuoti reikiamų detalių. Abu sportininkai 188 km trasos nebaigė. J. Vilpišauskas griuvo, o I. Anoliko dviračio padangos prakiuro ir nebuvo kuo jų pakeisti.

Pritrūkta lėšų net kelionei namo. I. Anolikas atstovavo Lietuvai ir po ketverių metų vykusiose Amsterdamo vasaros olimpinėse žaidynėse. Jis buvo pirmasis Lietuvos sportininkas, dalyvavęs du kartus iš eilės olimpiadose. Jose taip pat nebaigė distancijos.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, 1943-iaisiais dviratininkas, kuriam tada buvo 40 metų, sušaudytas Kauno IX forte. „Makabi“ sporto klubo atstovas Tadas Tarchumas Murnikas taip pat buvo Lietuvos dviratininkas, 1928 metų olimpietis. Individualioje plento rungtyje sportininkas nuo nugalėtojo atsiliko kiek mažiau nei valanda ir galutinėje įskaitoje užėmė 50-ą vietą iš 63. Tai – geriausias Lietuvos tarpukario dviratininkų rezultatas olimpinėse žaidynėse.


Staniūnų gatvė
https://panskliautas.lt/staniunu-gatve
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas

Šioje gatvėje buvo „Makabi“ sporto sąjungos Panevėžio skyriaus futbolo stadionas. Pasaulinė sporto sąjunga ,,Makabi“ įkurta dar 1885 m. Turkijoje. Lietuvoje ši sporto sąjunga įsikūrė 1920 m. Po metų šios sąjungos skyrius susikūrė ir Panevėžyje. Vienas iš ,,Makabi“ skyriaus įkūrėjų Panevėžyje buvo O. Dembo. Ši sąjunga rūpinosi žydų tautiniu, dvasiniu ir fiziniu auklėjimu, sporto ir gimnastikos mokytojų rengimu, sporto švenčių organizavimu, pasaulinės ,,Makabi“ sąjungos palaikymu. Panevėžio ,,Makabi“ sporto sąjungos skyrių labiausiai vėliau garsino futbolo komanda.

Respublik
Pranešimai: 8818
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Lietuvos futbolas tarpukariu

2023 Bir 05 16:40

Be buriavimo, kita Vytauto aistra buvo futbolas, kur jis pasiekė taip pat nemažų aukštumų. Atstovaudamas Klaipėdos sporto sąjungos futbolo komandai (KSS) jis du kartus 1936–1937 m. ir 1937–1938 m. sezonais tapo Lietuvos čempionu, o 1938–1939 m. sezoną – bronziniu prizininku. Jis atstovavo Klaipėdos miestui ir krepšinio varžybose, taip pat jose teisėjaudavo.

Nužudyta jūreiviška Vytauto Andžejausko svajonė
https://www.atviraklaipeda.lt/2023/02/1 ... o-svajone/
Romualdas Beniušis

Respublik
Pranešimai: 8818
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Lietuvos futbolas tarpukariu

2023 Lap 04 18:03

„Pilka nožna“
http://www.kalvotoji.lt/2023/11/04/pilka-nozna/
Algimantas Savickis

Pokario metais su vienmečiu Robiku Karapetianu gyvenome tame pačiame name. Jis – pirmame aukšte, aš – antrame. Robiko tėvelis, medicininės tarnybos pulkininkas, dirbo Telšių karininkų mokykloje, kur ruošė artilerijos specialistus. Mudviejų abiejų silpnybė buvo futbolas. Vasarą kamuolį vaikydavomės nuo ryto iki sutemų. Didžiausia problema – pats kamuolys. Odinių nebuvo ne tik Telšiuose, bet ir Vilniuje. Žaisdavome su brezentiniu – tinkliniui skirtu. Jis buvo lengvas ir labai greitai suplyšdavo.

Grįždamas iš komandiruotės pulkininkas Maskvoje nupirko sūnui tikrą odinį futbolo kamuolį. Su juo rankose Robikas atbėgo pas mane. „Tai lenkų gamybos“, – pasakė jis, ir ištiesė pačiupinėti. Geltonoje odoje juodomis raidėmis buvo įspausta: „Pilka nožna. Polen“. Tokį kamuolį abu matėme pirmą kartą – nebuvo užvarstymo, vietoj jo, kokių trijų kapeikų dydžio, guminis taškas. Perkant kamuolį, pulkininkui davė ir pompą-adatą. Parodė, kaip reikia pripūsti kamuolį.

Ne tik armėno padangėje patekėjo antra saulė. Mūsų gatvės futbolo komanda dabar turėjo savo kamuolį. Ir dar kokį. Toks vienintelis buvo visuose Telšiuose. Pagrindiniai vaikų futbolo turnyrai vykdavo „Vyskupo lauke“. Tą kelių hektarų pievą Tarybų valdžia iš vyskupijos atėmė ir atidavė mums. Jau tada sklido kalbos, kad ateityje čia įrengs tikrą stadioną. Jie žodį ištesėjo. Kai būnu Žemaitijos sostinėje, tą gražuolį dažnai aplankau. Apie visą aikštę – tribūnos, patogios plastikinės kėdės žiūrovams, poilsio kambariai, dušas sportininkams. Žodžiu, pasaka. Tik aikštė tuščia! Kur dingo tie šimtai berniukų, kurie pokario metais šitame lauke varinėjo kamuolį?

Vykdavo turnyrai: žaisdavome pusę valandos – kuri komanda pralaimėdavo, ta iškrisdavo. Jos vietą užimdavo kita. Nugalėtojas kaudavosi su nauju konkurentu. Jeigu pasibaigus laikui rezultatas būdavo lygus – nugalėtoją išaiškindavo baudiniai. Beveik visada turnyruose dalyvaudavo dešimt-dvylika komandų.

Mūsų gatvės garbę gynė Pranas ir Zenonas Smilgevičiai, Petras ir Stasys Glodeniai, Ivanas Tereškinas, Robikas Karapetianas, Ulia Petrušinas ir šių eilučių autorius. Dauguma jų visą amžių draugavo su kamuoliu. Kai kurie iš futbolo ir duoną valgė: P. Glodenis gynė Lietuvos garbę, žaidė Donecko „Šachtiore“. R.Karapetianas – Jerevano rinktinėje, kiti – Telšių „Mastyje“…

Su naujuoju kamuoliu žaisti buvo smagu. Jį tausojome. Ne visada pavykdavo laimėti rungtynes, palikdami aikštę, išsinešdavome ir savo kamuolį. Kartą mus užkalbino aukštokas vyras: „Telšiuose buriame vaikų ir jaunimo futbolo komandą. Gal užsirašysite? Treniruotės vyks čia, rudenį-žiemą salėje, gausite sportinį inventorių“.

Užsirašysime. Tas vyras – Mindaugas Sabeckis – buvo pirmasis mūsų treneris. Kai jį išrinko rajono sporto komiteto pirmininku – mums pradėjo vadovauti mokytojas Vytautas Giedraitis. Jis buvo priekabesnis – tikrindavo dienoraščius. Jeigu rasdavo suraitytą dvejetą – tai viso labo treniruotėms. Kol jo neištaisai – nei kamuolio, nei salės, nei aikštelės nematai. Tai drausmino mus. Nė vienas berniukas nerūkė. Jau vėliau, kai už kelerių metų pradėjau žaisti „Masčio“ futbolo komandoje, taip pat nemačiau rūkančių vyrų. Tiesa, jie retkarčiais pakeldavo taurelę.

Gaila mums buvo M. Sabeckio. Jis buvo puikus psichologas, puikiai suprato, ko trūksta mums, karo vaikams. Beveik pusė iš mūsų neturėjome tėvų: vieni žuvo kare, kiti negrįžo iš Vokietijos. Visada džiaugsmingai sutikdavome jo pasiūlymą: „Rytoj eisime žiūrėti kino filmo“. Treneris jau buvo atitarnavęs kariuomenėje, turėjo merginą, į savo šeimą priimdavo ir mus. Būriu eidavome į kino demonstravimus, koncertus. Sporto mokykloje išdavė bucus. Juos persimetę per petį, skubėdavome ne tik į treniruotę, bet ir į parduotuvę. Tegu visi mato, kad kamuolius varinėjame ne basi, tegul stebisi ir pavydi. Kiekvienas laikmetis turi savo atspalvių: tada tampėme bucus, dabar – šunis.

Trylika metų žaidžiau futbolą, šimtai rungtynių, tačiau labiausiai įsiminė dvejos. „Tiesos“ laikraščio turnyre „Mastis“ įveikė Vilniaus kariškius, Plungės „Linų audinius“. Ketvirtfinalyje laukė kova su Lietuvos čempionu Šiaulių „Elnio“ komanda. Jeigu atvirai, tai šito susitikimo mes nelaukėme. Pliusas – žaidėme savo aikštelėje. Rungtynių arbitras – kaunietis. Visiems buvo aišku, kad jis palaikys mus. Šių rungtynių nugalėtojas pusfinalyje susitiks su Kauno „Inkaru“. Kauniečiams parankesni buvome mes – kaimiečiai, „Elnio“ jie bijojo.

Elniečiai visą laiką spaudė, vos atsimušinėjome ir tik retsykiais pereidavome aikštės vidurį. Vienos atakos metu Petras Glodenis smūgiavo iš kokių 15-18 metrų ir kamuolys suspurdėjo… devinkėje. Kas dėjosi stadione, žodžiais neapsakysi. Atsilaikėme ir antrąjį kėlinį. Rezultatas 1:0 mūsų naudai.

Už savaitės išvažiavome į Kauną. Čia mus sunešiojo, pralaimėjome – 3:1. Bet vis tiek buvome patenkinti: kaimo komanda ketvirta Respublikoje. Mums visiems buvo suteiktas pirmas sportinis atskyris.

Liko nepatenkinta „Elnio“ komanda. Jie nutarė nuplauti purvo dėmę nuo savo munduro. Pasibaigus sezonui, pasikvietė mus į Šiaulius draugiškoms rungtynėms. Jos prasidėjo greita Henriko Jakimavičiaus ataka. Jis prie pat galinės linijos apėjo mūsų gynėją Petrą Gurecką ir pasiekė įvartį. Dar po penkių minučių pakartojo manevrą ir vėl… įvartis. Laikrodis skaičiavo tik penkioliktą minutę, o šeimininkai vedė 3:0. Mums pradedant žaidimą iš aikštės vidurio, H. Jakimavičius pasakė: „Šiandieną kiekvienam jūsų komandos žaidėjui padovanosime po įvartį“. Tačiau šitie Henriko žodžiai neišsipildė.

Jie bijojo mūsų komandos kapitono O. Grybausko, kuris žaidė centro puolėju. Rungtynių metu atrodydavo, kad ne Olis ieško kamuolio, bet kamuolys jo. Beveik kiekvienose rungtynėse mūsų kapitonas pasiekdavo įvartį, o neretai ir du, ir tris. Šiauliečiai jį saugojo dviese. Į mane nekreipė dėmesio (tose rungtynėse žaidėme dviem centrais). O. Grybauskas, nutaikęs momentą, mestelėjo kamuolį į priekį. Turėjau gerą startinį greitį. Šoviau pirmyn ir… įvartis. Tose rungtynėse pasiekiau tris įvarčius, o rungtynes pralaimėjome 4:3.

Po savaitės į mūsų buto duris Telšiuose pasibeldė „Elnio“ treneris. Man ir mamai jis pasakė: „Algimantas gaus pameistrio atlyginimą, kambarį bendrabutyje. Galės gyventi, sportuoti ir mokytis“. Už poros dienų nuvykau į Šiaulius. Tai buvo šeštasis dešimtmetis. Miestas baigėsi ties geležinkelio pervaža į pietinį rajoną. Ir centras atrodė nusmurgęs, apšepęs. Likau Žemaitijos sostinėje. Viena iš priežasčių, nulėmusių mano sprendimą, buvo planai mokytis aviacijos mokykloje. Už poros metų išvažiavau į Baltarusiją.

1960-ųjų metų gegužės 1-osios garbei suorganizuotame futbolo turnyre dalyvavo aštuoniolika komandų iš Vitebsko ir aplinkinių miestelių. Finale susitiko mūsų pulko komanda ir parašiutininkų divizijos rinktinė. Visi ją laikė favorite, nes šešerius metus iš eilės parašiutininkai pelnė pereinamąją taurę.

Mūsų komandoje žaidė du lietuviai: Vytautas Geležiūnas iš Tauragės ir aš. Nuaidėjus teisėjo švilpukui, žemaičiui sušukau: mesk! Kulka pralėkiau po du gynėjus… įvartis. Ėjo antroji rungtynių minutė. Varžovų komandoje sutrikimas: „Jak oni balakujut… Neponiatno“ („Kaip jie kalba… Nesuprantamai“).

Rezultatas nepasikeitė. Mes laimėjome. Mums įteikė pereinamąją taurę, apdovanojo garbės raštais. Šia sportine pergale labiausiai džiaugėsi mūsų pulko vadas. „Batia“ („tėvas“) visus išbučiavo, būtinosios tarnybos kariai, kurie žaidė komandoje, gavo dešimties parų atostogas, karininkai – rankinius vardinius laikrodžius. Jis nebetiksi, bet vis tiek saugoju, jis primena jaunystę.

Sportas mane, dešimtis ir šimtus kitų berniukų išplėšė iš gatvės glėbio. Mes neišmokome vogti, nepatekome į kalėjimą, neišmokome rūkyti, vartoti alkoholį. Iki žemės lenkiuosi mūsų globėjams Mindaugui Sabeckiui, Vytautui Giedraičiui ir dešimčiai kitų šviesių žmonių, kurie aukojosi dėl mūsų ateities.

Respublik
Pranešimai: 8818
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Lietuvos futbolas tarpukariu

2024 Kov 08 07:06

Tarpukario kretingiškių sporto pramogos
https://www.atviraklaipeda.lt/2024/02/1 ... -pramogos/

Populiariausia pasaulyje sporto šaka – futbolas Kretingoje pradėtas žaisti XX a. 3 deš. pradžioje, kai 1923 m. Kretinga jau turėjo savo futbolo komandą. 1934 m. Kretingos šaulių rinktinei prie miesto poilsio parko įsigijus sklypą ir įrengus stadioną, jame žaidė 1935 m. Telšių apygardos pirmenybėse dalyvavusios dvi Kretingos komandos „Šaulys“ ir „Žemaitis“, nors jų pasiekimai buvo vidutiniški.

Kretingoje sportavo ne tik mokiniai ir Šaulių sąjungos nariai, bet ir visuomeninių organizacijų, politinių partijų, tautinių bendrijų atstovai. Mieste populiarus buvo žydų sporto draugijos „Makabi“ skyrius, vienas pirmųjų subūręs futbolo komandų, žydų jaunimą sportuoti ir sveikai gyventi ragino ir šios bendruomenės religiniai ir dvasiniai vadovai.

Respublik
Pranešimai: 8818
Užsiregistravo: 2015 Bal 02 17:57

Re: Lietuvos futbolas tarpukariu

2024 Kov 13 14:47

Žalias kalnas. Ir kaip bibliotekininkė jo žalumą gynė
https://www.silaineskrastas.lt/kultura/ ... luma-gyne/

Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“

XVIIII a. antroje pusėje Žaliakalnyje grafai Rionikeriai pasistatydino reprezentacini pastatą (neretai jis įvardijamas ir skambesniu rūmų pavadinimu), o plote tarp jo ir bažnyčios per keletą metų įkurdino parką. Jame užveistas sodas, pavasariais baltu vainiku jame sužydėdavo obelys, kriaušės, vyšnios, trešnės, slyvos, suvešėdavo juodieji ir raudonieji serbentai, avietės, agrastai. Pasodinta taip pat liepų, klevų, įrengta suolelių ramiam poilsiui. Minimas dar tvenkinys su sala, net žvėrynas. Taigi vos ne rojaus kampelis Rionikeriams bei jų svečiams. Savaime suprantama, ne vyžotiems baudžiauninkams. Tačiau laikai keitėsi, tarpukario metais šiame jau visuomeniniame parke naumiestiškiai rengė valstybines šventes, gegužines. Nepakeičiama šokių aikštele tapo medžiais apsodintas, šokėją koją kaip stalas suplaktas žemės plotelis. Kitoje aikštės dalyje sportuota.

Pastebėsime, kad apie šią laisvalaikio leidimo formą kažkodėl mažai tekalbėta, retokai vos vienu kitu sakiniu ji prisiminta. Iš tikrųjų naumiestiškiams, neturėjusiems jokio sporto aikštyno, Žaliasis kalnas buvo tapęs stadionu. Norėjusieji žaisti vis populiarėjanti futbolą buvusiame parke patys kiek palygino aikštelę piliakalnio pietinėje papėdėje, pasistatė futbolo vartus. Ilgais vasaros vakarais čia netilo rungtyniaujančią balsai, kamuolio bumpsėjimas.

Ketvirtajame dešimtmetyje buvo suburtos net kelios futbolo komandos – tokias sudarė Naumiesčio kareivinėse įkurdintas 7-jo pulko bataliono kariškiai (ji pavadinta pretenzingu Žaibo vardu), jais pasekė miestelio jaunimas, galiausiai žydai. Tie buvo organizuočiausi, sudarė savo, kaip dabar sakytume, nacionalinę komandą ir pavadino ją tradiciniu Makabio vardu (pavadinimas nuo žydų nacionalinio didvyrio Judo Makabėjaus, vadovavusio pergalingam judėją sukilimui prieš pavergėjus graikus). Ši komanda treniravosi gal sistemingiausiai, tad laikyta stipriausia ne tik Naumiestyje, bet ir visame šiame regione.

Paveikslėlis
Stipriausia Naumiesčio futbolo komanda „Makabi“ apie 1936 m. Alberto Juškos nuotrauka.

Po Lietuvos krepšinio rinktinės laimėto Europos čempionato 1937 m. naumiestiškiai Žaliajame kalne įsirengė dar ir krepšinio aikštelę, o po pakartoto triumfo Kaune 1939 m. ši sporto šaka rado daugel pasekėjų. Tiesa, ryškesnių šios sporto šakos žaidėjų nei tuo, nei vėlesniais metais lyg ir neatsirado. Mažiau populiarus buvo tinklinio sportas, tačiau ir jam įrengta aikštelė, įkasti du stulpai tinklui pritvirtinti. Vietos visiems pakako, ši natūrali, pačios gamtos duota poilsio zona apėmė didoką, maždaug 5 ha žemės plotą.

Sportuota ir po karo. Tuokart pasiryžta suburti „tikrą“ futbolo komandą. Jai treniruotis, o tuo labiau rungtyniauti žūtbūt reikėjo tinkamų matmenų aikštės (tuo metu reikalauta, kad mažiausias jos ilgis privalo būti 90, plotis 45 metrai). Naumiestiškę futbolo aikštę lengviausiai galima buvo prailginti jos ribą nukėlus pietų pusę. Tačiau tokiu atveju būtų reikėję nukirsti čia augusius, plačiu šakų vainiku suvešėjusius ir visą aikštę puošusius medžius ir dar nukasti senkapi. Šventvagiškas darbas! Vis tik jo ėmėsi komjaunimas.

Naumiestiškis Antanas Kaniauskis, tuo metu dirbęs Šilutės apskrities sporto komiteto pirmininku, aiškino: nesijaudinkit, medžius pašalinę, mes, komjaunuoliai, pasodinsime kelis kart daugiau naujų. Naumiesčio bibliotekos vedėja Jadvyga Verpečinskienė pakeltą kirvi mėgino sulaikyti, aiškino vieniems, aiškino kitiems, skambino vienur, skambino kitur. Viskas veltui, komjaunimo iniciatyvai pritarė aukštesnė valdžia, ir senkapio neliko. Pastebėsime, kad jisai iš tikro buvo vertas išsaugoti, iki šiol archeologai tėra apžiūrėję 4 jo kapus. Tie datuoti XV amžiumi. Aptikta palaidojimo liekanų, XVI – XVII a. žalvarinis žiedas.

Dabar jau „normalioje“ futbolo aikštėje būsimuosius šio žaidimo meistrus treniruoti ėmėsi buvęs Šilutės futbolo komandos žaidėjas Čižauskis. Po kurio laiko visiems atrodė, kad jau neprastai kamuolį valdė Antanas Lecius, Klemensas Sūdžius, Antanas Jankauskas, Aleksas Mockus, Antanas Mockus, dar kitas Sūdžius, žydas Rafaelis Laskis, žinoma, pats Čižauskas bei dar keli šio žaidimo meistrai. Kiek pasitreniravę vyrai nutarė pasitikrinti, kiek daug jie pasiekė futbolo mene, tad draugiškų rungtynių pakvietė šilutiškę komandą, tuokart jau pakankamai žinomą, oficialiai Lietuvos futbolo federacijoje registruotą komandą. Vieną šeštadieni ar sekmadieni tie ir atvyko, rungtynės prasidėjo. Kai tik šilutiškių smūgiuotas kamuolys pataikydavo į vartų plotą, taip ir įvartis. Pirmasis kėlinys baigėsi 0 : 6. Kad rungtynės bent kiek taptų įdomesnės, šilutiškiai nutarė paskolinti savo vartininką. Daug patikimesnį, kovose užgrūdintą. Ir iš tikrųjų, antrasis kėlinys įvarčiais toks gausus jau nebuvo, tas pralaimėtas 0 : 3. Galutinis rezultatas 0 : 9. Naumiestiškiams linksma nebuvo.

Pokario metais Žaliasis kalnas ir toliau tarnavo naumiestiškiams. Čia linksmintasi, sportuota, vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytojai parkan atsivesdavo savo auklėtinius pažaisti krepšinį, tinklinį, pradinių klasių mokytojai su mažaisiais mokinukais rinko ir rūšiavo lapus, mokėsi pažinti medžius bei kitus augalus. Kartą jos įkalnėje sustoję koncertavo Dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ šokėjai, muzikantai, dainininkai. Ir šiandien parkas džiugina akį bei širdį. Kaip ir seniau lapoja liepos, klevai, tujos, ievos, auga retokas europinis maumedis. Tiesa, šie augmenys jau senyvi, o naujų pasodinta negausiai. Ši gamtos turtą privalu saugoti bei puoselėti.

Grįžti į