Lietuvos futbolas tarpukariu
Alvydas Januševičius
2010-07-03 12:00
http://www.etaplius.lt/Sportas/Lietuvos ... tarpukariu

Šiaulietis atvirukų kolekcininkas Petras Kaminskas primena, kad futbolas buvo gyvas Lietuvoje ir tarpukariu. Fotoatvirukai ir nuotraukos liudija, kad buvo dalyvauta ir pasaulio čempionate. Futbolo komandas turėjo beveik visi didesni miesteliai.

Petro Kaminkso nuotraukos ir fotoatvirukai - gyvas įrodymas, kad futbolas Lietuvoje gyvavo ir tarpukariu. Ką būtų galima pasakyti apie futbolą nepriklausomoje Lietuvoje 1918-1940 metais?

Pirmąsias oficialias rungtynes Lietuvos nacionalinė futbolo rinktinė sužaidė 1923 metų birželio 24 dieną. Jas pralaimėjo Estijos rinktinei rezultatu 0:5. Pirmosios pergalės teko laukti bent porą mėnesių. Prieš tuos pačius estus tuomet laimėjo rezultatu 2:1 buvo nugalėta ta pati Estijos rinktinė. Vėliau Lietuva reguliariai žaidė tarptautines futbolo varžybas iki pat sovietmečio. Lietuvos rinktinė iki to laiko sužaidė 69 oficialiais rungtynes, iš kurių 14 laimėjo, 12 sužaidė lygiosiomis ir 43 pralaimėjo.

1924 m. Lietuvos futbolo komanda dalyvavo Olimpinių žaidynių futbolo turnyre Paryžiuje. Prieš varžybas Lietuvos rinktinė buvo suburta paskubomis ir rimčiau pasiruošti turnyrui nespėjo. Atvykusi į Paryžių tik likus mažiau nei parai iki varžybų, Lietuva jau pirmame etape buvo sutriuškinta Šveicarijos rezultatu 0:9.

Vėliau Lietuva bandė nesėkmingai dalyvauti dar keliuose čempionatuose. Patyrė nesėkmę ir tuo jau tada patvirtino, jog Lietuva - krepšinio, o ne futbolo šalis.

Įdomu būtų pamatyti tuos atvirukus

Dieve tokie tie futbolininkai tebuvo... gaila kažkaip man ju musiet nei vieno gyvo nebera

Įdomu būtų pamatyti tuos atvirukus

Kelis atvirukus gali pamatyti nuėjęs pagal nuorodą

Lietuvos futbolo pionieriai
http://www.sportas.info/naujienos/12694 ... eriai.html" onclick="window.open(this.href);return false;
Algirdas Klimkevičius
2012 m. liepos 8 d. 20:20

Laikraštis "Sportas": Mūsų šalies futbolo pradininkai buvo kariškiai, lakūnai, parašiutininkai, ekonomistai, diplomatai ir kitų sričių iškilios asmenybės


Pirmoji futbolo komanda – 1911 m. Kaunas.


plakatas

Lietuvos futbolas pernai ir šiemet vieną po kitos švenčia garbingas sukaktis. 1911 m. dienos šviesą išvydo žaidimų knyga, kurioje pirmą kartą supažindinama su futbolo žaidimu, 1911 m. rugsėjo 4 d. Kaune įvyko pirmosios futbolo rungtynės, o prieš devyniasdešimt metų – 1922 m. – startavo pirmasis Lietuvos čempionatas. Supažindiname su žmonėmis, kuriuos Lietuvos futbolo federacija savo išleistame plakate pavadino Lietuvos futbolo pionieriais.

Vincentas Petrauskas (1883-10-20–1934-03-31)

Gimė Kėdainių apskrityje. 1901 m. Estijos sostinėje Taline baigė gimnaziją, 1903 m. įstojo aspirantu į rusų 91-ąjį pėstininkų Dvinos (Dauguvos) pulką. Turėdamas majoro laipsnį, 1906 m. žiemą grįžo į Lietuvą. V. Petrauskas 1914 m. liepos 31 d. buvo pašauktas į kariuomenę, dalyvavo kautynėse. 1919 m. sausio 20 d. įstojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę.1922 m. liepą paskirtas Kauno geležinkelio stoties ir ruožo komendantu. 1929 m. perkeltas į Generalinio štabo valdybą. 1927 m. rugpjūčio 1 d. jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis. Baigęs karo tarnybą V. Petrauskas ėmėsi tvarkyti užmiesčio autobusų linijų.

1919 m. V. Petrauskas buvo vienas pirmosios nepriklausomos Lietuvos sporto organizacijos – Lietuvos sporto lygos (LSL) – steigėjų. Be to, jis buvo vienas iniciatorių 1923 m. spalio 9 d. steigiant Lietuvos dviratininkų sąjungą (LDS), turėjusią ir Futbolo skyrių. 1933 m. liepą V. Petrauskas buvo išrinktas Kauno LDS pirmininku. Prieš tai buvo Sunkiosios atletikos sąjungos sunkumų vadovas, Taisyklingos medžioklės ir žūklės centro valdybos narys, vienas garsiausių Lietuvos medžiotojų.

Kapitonas Steponas Darius (Jucevičius-Darašius) (1886-01-08–1933-07-17)

S. Darius gimė kaime, netoli Tauragės, 1907 m. su šeima išvyko į JAV. Ten mokėsi vidurinėje, vėliau aukštesniojoje mokykloje inžinerijos. 1917 m. pasivadino Dariumi, sutrumpinęs antrąją tėvo Darašiaus pavardę. S. Darius karinį krikštą gavo kaip JAV kareivis Pirmojo pasaulinio karo metais Prancūzijoje. Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė apdovanojo jį V laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu. 1920 m. S. Darius grįžęs į Lietuvą visa galva pasinėrė į sporto gyvenimą. Be to, S. Darius, pamiršęs JAV inžinerinius mokslus, pasuko gyvenimo ratą nauja kryptimi – 1920 m. lapkričio 15 d. įstojo į Kauno karo mokyklą, o 1922 m. nusprendė mokytis aviacijos, 1927 m. gegužės 1 d. pakeltas į kapitonus.

S. Dariui Lietuvos sporto istorijoje niekas neprilygsta – jis ne tik futbolo žaidėjas, neoficialus treneris, teisėjas, propagandininkas, bet ir kitų, tuo metu Lietuvoje dar tik gimstančių sporto šakų – krepšinio, beisbolo, ledo ritulio, greitojo čiuožimo, bokso – aktyvus dalyvis, pradininkas. S. Darius labiausiai išsiskyrė kaip futbolininkas: Lietuvos futbolo rinktinės narys (1923 ir 1924 m.), atstovaudamas LFLS tapo pirmųjų čempionatų nugalėtoju (1922, 1923). S. Darius daug pasidarbavo rengiant Lietuvos futbolo rinktinę pirmą kartą dalyvauti 1924 m. olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. Nors jis buvo patvirtintas kaip pagrindinis rinktinės vartininkas, tačiau išvykti neteko – priežastys liko neįminta mįslė iki šiol. S. Darius – vienas Lietuvos futbolo lygos (LFL) kūrėjų (1923) ir jos vadovas (1924, 1926). Kartu su inžinieriumi K. Bulota parengė pirmojo stadiono Lietuvoje projektą ir jį įgyvendino (1925–1926) – dabar Kauno S. Dariaus ir S. Girėno stadionas.

1927 m. išvyko į JAV ir šešerius metus rengėsi istoriniam skrydžiui per Atlantą į Lietuvą. Siekis išgarsinti gimtąją šalį pasaulyje, iki tėvynės likus 650 km, baigėsi tragiškai.

Antanas Saunoris (1899–1970-04-30)

1923 m. Mažajai Lietuvai susijungus su Didžiąja, Klaipėdoje buvo dislokuotas kunigaikščio Butigeidžio 7-asis pulkas, kuriame tarnavo A. Saunoris.

Jo veikla suaktyvėjo 1925 m., kai A. Saunoris buvo išrinktas į pulko sporto komisiją ir pradėjo vadovauti futbolui. A. Saunoris ne tik žaidė, bet ir teisėjavo, 1925 m. įsteigė pirmąją Lietuvoje futbolo teisėjų kolegiją, pats buvo išrinktas jos vicepirmininku. 1926 m. kartu su leitenantu V. S. Karžinsku įkūrė vėliau išgarsėjusią Klaipėdos karinės įgulos ir krašto lietuvių sporto sąjungą (KSS). Buvo paskirtas pirmosios KSS komandos kapitonu. 1926 m. KSS pradėjusi dalyvauti šalies pirmenybėse iki 1939 m. net šešis kartus tapo Lietuvos čempione. 1930 m. A. Saunoris buvo išrinktas Klaipėdos krašto sporto sąjungos pirmininku, 1935–1937 m. – KSS vicepirmininku, 1936–1938 m. – Klaipėdos kamuolio žaidimų sąjungos, o 1938 m. ir Futbolo komiteto pirmininku. 1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, majoras A. Saunoris buvo perrengtas okupantų karine apranga, o 1941 m. žiemą išvežtas į Maskvą kelti karinės kvalifikacijos atsidūrė Norilsko akmens anglių kasyklose. 1948 m. grįžęs į Lietuvą vėl paniro į futbolą. Iš pradžių kaip eilinis futbolo teisėjas, vėliau kaip Respublikos futbolo teisėjų kolegijos, o 1952–1956 m. ir kaip Lietuvos futbolo sekcijos (dabar federacijos) pirmininkas. A. Saunoris užaugino du sūnus – Vytautą ir Algimantą. Vytautas tapo visų laikų vienu ryškiausių Lietuvos futbolininkų, Algimantas – stalo teniso žvaigžde.

Leonas Juozapaitis (1901-11-28–1980-08-11)

Iki 1920 m. L. Juozapaitis gyveno Vilniuje, mokėsi Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Lenko Žiligovskio kariaunai okupavus Vilnių, persikėlė į Kauną. 1923 m. baigė karo mokyklą, nuo leitenanto pakilo iki kapitono, kuopos vado. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, iš Valkininkų vasaros poligono buvo ištremtas į Sibirą. 1956 m. grįžo į gimtinę.

L. Juozapaitis – 1922, 1923 m. Lietuvos futbolo čempionas (atstovaudamas LFLS). 1923–1924 m. keturis kartus žaidė Lietuvos rinktinėje kaip saugas, tą pačią poziciją užėmė ir dalyvaudamas olimpinėse žaidynėse Paryžiuje (1924). L. Juozapaitis – vienas pirmųjų futbolo teisėjų.

Pulkininkas Brunonas Štencelis (1892-05-27–1943-04-07)

Gimė Linksos dvare, Daugpilio apskr., Latvijoje. Studijavo teisę Petrapolio universitete. 1914 m. buvo pašauktas į rusų kariuomenę, baigė Povilo karo mokyklą Petrapolyje, atsidūręs fronte buvo sužeistas, tapo neįgalus. 1918 m. grįžo į Lietuvą, 1919 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę. 1922 m. baigė aukštuosius karininkų kursus, 1925 m. pakeltas į pulkininkus. 1928 m. paskirtas aukštųjų karininkų kursų viršininko pavaduotoju. 1929 m. pasitraukė iš kariuomenės ir buvo paskirtas Vidaus reikalų ministerijos generaliniu sekretoriumi, vėliau – viceministru. 1940 m. suimtas, o 1941 m. NKVD nuteistas aštuoneriems metams, išvežtas į Vorkutą Komijoje. 1943 m. balandžio 7 d. žuvo lageryje. Apdovanotas III laipsnio Vyčio kryžiaus ir III laipsnio Gedimino ordinais.

1930 m. įkūrus Fiziško auklėjimo draugiją, B. Štencelis tapo jo pirmininku, 1932 m. – LSL vicepirmininku. Pasitraukus iš LFL vadovo pareigų S. Dariui, nauji vadovai keitėsi kasmet, bet futbolo vežimas vis vien braškėjo. 1931 m. pradėjus LFL vadovauti B. Štenceliui, futbolo reikalai gerokai pasitaisė – atsirado daugiau tvarkos Lietuvos pirmenybėse, geriau ėmė žaisti rinktinė.

Romualdas Marcinkus (1908-07-22–1944-03-29)

R. Marcinkus gimė Jurbarke, lietuvio ir lenkės šeimoje. 1927 m. baigęs vokiečių gimnaziją Kaune, įstojo į karo mokyklą ir 1929 m. ją baigęs gavo leitenanto laipsnį. Po to pasuko į aviaciją – iš pradžių buvo oro žvalgas, o 1936 m. jam suteiktas karo lakūno kapitono laipsnis.

R. Marcinkus brendo Kauno „Polonijos“ (lenkų), Vokiečių Kauno sporto klubo (KSK), LFLS ir „Kovo“ komandose. 1927 ir 1932 m. su LFLS tapo Lietuvos čempionu. 1927 m. 20-metis R. Marcinkus buvo pakviestas į Lietuvos futbolo rinktinę, tapo jos kapitonu. Rinktinės spalvas gynė net 41 kartą (1927–1938). 1932 m. LFL Centro komitetas rinktinės treneriu ryžosi skirti R. Marcinkų. Jo vadovaujama rinktinė žaidė 15 rungtynių, iš jų po ketverias laimėjo ir baigė lygiosiomis. Jis 13 kartų į aikštelę išbėgo kaip žaidžiantis treneris.

1938 m. R. Marcinkus pasuko į karo kovų sūkurį. Iš pradžių buvo prancūzų karo aviacijos karininkas, vėliau – anglų. Dalyvavo oro mūšiuose Europoje ir Afrikoje virš Lamanšo. 1942 m. patekęs į vokiečių nelaisvę ir kalėjęs kartu su kitais anglų aviatoriais, dalyvavo organizuojant pabėgimą iš karo belaisvių stovyklos. R. Marcinkus buvo vienas laimingųjų – iš 800 belaisvių laisvės vėjo įkvėpė tik 20. Vis dėlto vokiečiai greitai bėglius sugaudė ir sušaudė. R. Marcinkus palaidotas Poznanės sąjungininkų karių kapinėse. Lietuvio atminimas įamžintas užsienio muziejuose, rašytojo Paulo Brickhillo knygoje „Didysis pabėgimas“ ir pagal ją 1963 m. sukurtame Holivudo filme. 2004 m. Lietuvos žurnalistė Gražina Sviderskytė aprašė jį biografinėje knygoje „Uragano kapitonas“ (2004).

Stepas Garbačiauskas (1900-04-17–1983-08-03)

Gimė Rygoje, karas nubloškė į Maskvą. 1918 m. grįžo į Vilnių, perėjęs bolševikų ir lietuvių fronto liniją įsikūrė Kaune. Nuo eilinio tarnautojo iškilo iki diplomato.1928 m. – Argentinos konsulato sekretorius, nuo 1930 m. – Lietuvos generalinio konsulato Ciuriche (Šveicarija) sekretorius, nuo 1936 m. – vicekonsulas.

1919 m. liepos 13 d. S. Garbačiauskas su kitais bendraminčiais Kaune surengė pirmąją sporto šventę – lengvosios atletikos, teniso ir futbolo varžybas. Buvo ir vienas futbolo komandos žaidėjų, ir kapitonas, ir vadovas. 1920–1923 m. priklausė LFLS, 1924–1925 m. – KSK, 1925–1930 m. „Kovo“ sporto klubui. Žaisdamas šių klubų komandose 1922, 1923 ir 1926 m. tapo Lietuvos čempionu. Šešis kartus žaidė Lietuvos rinktinėje, buvo jos kapitonas, atstovaudamas rinktinei 1924 m. dalyvavo olimpinėse žaidynėse Paryžiuje. S. Garbačiauskas – vienas iš LSL, LFLS, Futbolo lygos, teisėjų kolegijos steigėjų ir vadovų. Dirbdamas diplomatinį darbą 1931 m. organizavo Kauno rinktinės išvyką į Šveicariją. S. Garbačiauskas daug prisidėjo kuriant sportinį judėjimą kariuomenėje. 1921 m. parengė, o Kariuomenės generalinio štabo leidykla išleido pirmąjį nepriklausomoje Lietuvoje mokomąjį metodinį leidinį „Futbolas“. 1923 m. „Karių“ (sportininkų) kalendoriuje išspausdino didelius metodinius straipsnius „Futbolas“, „Krepšinis“, „Rankinis“, „Lengvoji atletika“, 1922 m. išleido pirmąjį sporto laikraštį „Lietuvos sportas“.

Valerijonas Balčiūnas (1904-11-27–1984-12-18)

Gimė Minske, palaidotas Floridoje (JAV). Sportininkas, sporto organizatorius visuomenininkas, ekonomistas. 1932 m. baigė Vytauto Didžiojo universitetą.

V. Balčiūnas su S. Dariumi ir V. Stašinsku (1935–1939 m. Lietuvos pasiuntinybės Belgijoje Briuselio konsulato sekretorius, nuo 1955 m. – konsulas Niujorke) 1923–1927 m. sudarė Lietuvos futbolo vartininkų elitą. 1924–1927 m. penkis kartus žaidė Lietuvos rinktinėje. Vienas iš Kauno Šančių „Kovo“ klubo steigėjų. Žaidė Lietuvos krepšinio rinktinėje, pasiekė tris lengvosios atletikos rekordus. V. Balčiūnas kartu su kitais bendraminčiais įsteigė LFL ir buvo laikinuoju jos pirmininku, sporto klubo „Kovas“ vicepirmininku. Išsiskyrė kaip vienas geriausių futbolo ir krepšinio teisėjų (turėjo FIFA ir FIBA kategorijas). 1926 m. buvo vienas iš Lietuvos futbolo teisėjų kolegijos (LFTK) steigėjų, 1933–1940 m. Kamuolio žaidimų sąjungos (KŽS), LFTK pirmininkas. 1936 m. paskirtas KŽS teisėjų kolegijos, spaudos ir propagandos komiteto vadu. 1939 m. išleido futbolo taisykles, 1938 m. – pirmosios tautinės olimpiados vyriausiasis teisėjas.

Juozas Eretas (1896-10-18–1984-03-19)

Profesorius, filosofijos daktaras, akademikas, visuomenės veikėjas dr. J. Eretas buvo Šveicarijos pilietis. Į Lietuvą atvyko 1919 m. vėlyvą rudenį Lietuvos Vyriausybės pakviestas ir 1922 m. priėmė Lietuvos pilietybę.

J. Eretas save vadino futbolininku. Po Pirmojo pasaulinio karo 1919–1920 m. Lietuvoje pradėjęs atgimti futbolas iš mirties taško pajudėjo 1921 metais. Impulsu tapo J. Ereto ir S. Garbačiausko surengtos trejos futbolo rungtynės tarp užsienio diplomatų ir LFLS komandų. Visas rungtynes laimėjo LFLS – 8:2, 3:2 ir 5:2. Per pirmąsias dvejas rungtynes susirinko 600–700 žiūrovų, o per trečiąsias – net 1 500. J. Eretas kartu su K. Dineika 1922 m. įkūrė Lietuvos gimnastikos ir sporto sąjungą (LGSFC), kuri 1939 m. tapo Lietuvos čempione.

Nikodemas Čerekas (1905-04-12–1965-04-22)

Gimė Kaune, baigęs Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją studijavo teisę ir ekonomiką Lietuvos universitete, tarnavo Finansų ministerijoje, 1933–1937 m. – laikraščio „Lietuvos sportas“ redaktorius.

Nuo 1922 m. Kauno LFLS narys. 1936 m. tapo Lietuvos futbolo čempionu. Atstovaudamas šalies rinktinei sužaidė 26 tarpvalstybines rungtynes. N. Čerekas nepamiršo ir krepšinio, žaidė LFLS I lygoje. Nuo 1925 m. – LFLS klubo sekretorius, nuo 1931 m. – pirmininkas ir Centro valdybos generalinis sekretorius, 1927–1929 m. – LFL Centro komiteto narys, 1933 m. – Teisėjų kolegijos Centro komiteto narys, nuo 1933 m. – Futbolo komiteto narys, KŽS sekretorius, futbolo (1936–1937, 1939–1940), 1933–1934 m. – KŽS Krepšinio komiteto, 1935 m. – Kūno kultūros rūmų įsteigto fondo sportininkams šelpti vadovas, 1936 m. – Akademinio sporto klubo (ASK) pirmininkas, 1937 m. – įsteigtos futbolo sekcijos vadovas. Baigęs sportininko karjerą treniravo ir vadovavo LFLS komandai, ėjo Lietuvos futbolo rinktinės vadovo pareigas, 1936 m. vadovavo Lietuvos studentų delegacijai, vykusiai į SELL žaidynes Suomijoje.

Sovietams okupavus Lietuvą 1940 m. gruodį buvo išrinktas Finansų biudžeto komisariato valstybės darbuotojų sporto klausimais vadovu. Artėjant antrajai SSRS okupacijai N. Čerekas pasitraukė į Vakarus. Atvykęs į JAV, tapo aktyviu sporto gyvenimo organizatoriumi.

Antanas Lingis (1905–1941-06-06)

Geriausias Lietuvos futbolo aušros rinktinės puolėjas. Rinktinėje debiutavo 1928 m. liepos 25-ąją Baltijos šalių turnyre Taline žaidžiant Lietuvai su Latvija. Rinktinei atstovavo 34 kartus, įmušė 13 įvarčių, tris kartus tapo Lietuvos futbolo čempionu – 1926 m. („Kovas“), 1932 m. (LFLS), 1934 m. (MSK). Iš jo technikos gudrybių, uoslės įvarčiams mušti mokėsi ne tik paaugliai, bet ir subrendę futbolininkai. Laisvoje Lietuvoje A. Lingis dirbo Kauno žemės ūkio banke tarnautoju, o užėjus okupantams – Vilniaus komunaliniame ūkyje. Mirė po sunkios ligos, sulaukęs vos 34 metų.

Beje - filmas apie Marcinkų (yra istorinių futbolo žaidimo kadrų): http://vimeo.com/42022606" onclick="window.open(this.href);return false;

A.Lingis - futbolo snaiperis ir vartininkų siaubas
2011 liepos mėn. 10 d. 09:33:08
Algirdas Klimkevičius
http://www.respublika.lt/lt/naujienos/s ... u_siaubas/" onclick="window.open(this.href);return false;


Antanas Lingis buvo nesustabdomas futbolo aikštėje, bet gyvenime neišvengė psichologinių problemų


Antanas Lingis (antroje eilėje antras iš kairės) 1932 metais su Kauno LFLS komanda iškovojo Lietuvos meisterių titulą

Visais laikais futbolo komandose išskirtinėmis figūromis buvo vartininkai, žaidimo organizatoriai - „dispečeriai“ ir rezultatyvūs vidurio puolėjai. Lietuva nuo seno garsėja vartininkais, kiek mažesnis kūrybingų vidurio saugų pasirinkimas, o ryškiau bendrame fone išsiskiriančius centro puolėjus galima būtų suskaičiuoti ant rankų pirštų. Legendinis praėjusio amžiaus pokario metų Vilniaus „Dinamo“ (vėliau „Spartako“) komandos puolėjas Vytautas Saunoris, 70-aisiais Vilniaus „Žalgiryje“ žibėjęs Eugenijus Riabovas, vienas geriausių visų laikų Lietuvos puolėjų Edgaras Jankauskas ir rezultatyviausias nacionalinės rinktinės futbolininkas Tomas Danilevičius.

Tačiau dar anksčiau, nepriklausomos Lietuvos laikais, savitu ir agresyviu žaidimu puolime pasižymėjo išskirtinio talento ir tragiško likimo futbolininkas Antanas Lingis. Rezultatyviausias tarpukario Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas gimė Kaune 1905 m. gruodžio 26 d. Šių metų birželio 6 d. sukako lygiai 70 metų nuo jo ankstyvos mirties. Geriausias tarpukario Lietuvos rinktinės ir klubinio futbolo puolėjas tris kartus tapo šalies meisteriu (čempionu): 1926 m. su Kauno „Kovo“ ekipa, 1932 m. Kauno LFLS (Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga) ir 1936 m. - Kauno MSK (Maisto sporto klubas) komandose. Lietuvos rinktinėje A.Lingis debiutavo 1928 m. liepos 25 d. Pabaltijo taurės turnyro rungtynėse su Latvija (0:3). Paskutinį kartą Lietuvos futbolo garbę gynė po dešimties metų - 1938 birželio 12 d. rungtynėse su Estija (0:2). Iš viso Lietuvos rinktinėje jis sužaidė 34 rungtynes ir įmušė 12 įvarčių. Pirmą kartą rinktinėje A.Lingis pasižymėjo 1930 m. rugpjūčio 15 d. per mačą su Estija, į estų vartus įmušė ir paskutinį - dvyliktą įvartį (1935 m. rugsėjo 18 d.). Tik 2007 m. T.Danilevičius pakeitė A.Lingį rezultatyviausių visų laikų rinktinės žaidėjų sąrašo viršūnėje.

Futbolo neišmušė net ir diržu

Apie pirmą A.Lingio pažintį su futbolu, žaidėjo karjeros pradžią galima spręsti iš kelių tarpukario Lietuvos spaudoje pasirodžiusių publikacijų. „Pirmąsias futbolo rungtynes pamačiau 1922 metais Kaune. Žaidė LFLS ir KSK (Kauno sporto klubas). Šios rungtynės man padarė didelį įspūdį, todėl parėjęs namo nusprendžiau tapti futbolininku. Savo „karjerą“ pradėjau vokiečių gimnazijos kieme, kur su kitais klasės draugais per pertraukas spardydavome sviedinį ir tarpusavyje pasidaliję į du „golus“. Po tokių mačų namo grįždavau suplyšusiomis kelnėmis, nuspardytais batais, purvinas ir mažai į žmogų panašus. Už tai nuo tėvų gaudavau ne tik barti, bet tekdavo ir diržo paragauti. Daugelį tai ir atbaidė nuo futbolo, o aš viską iškenčiau. Ir gimnazijos mokytojai mėgino drausti, neleisti futbolo. Galiausiai teko palikti gimnaziją, bet futbolo nemečiau“, - aiškino A.Lingis „Dienos naujienų“ puslapiuose.

Tėvai A.Lingį nuo futbolo mėgino nuvilioti ne tik jėga, bet ir gudrumu. Kai jis perėjo į trečią klasę, tėvai susiruošė nupirkti jam dviratį. Bet A.Lingis užsispyręs reikalavo, kad vietoj dviračio jam nupirktų tikrus futbolo batelius ir kamuolį. Galiausiai tėvai nusileido. „Man davė pinigų, o aš nuėjęs nusipirkau savo pirmuosius „bucus“. Jie tada kainavo 1500 ostmarkių“, - prisiminė A.Lingis.

Kelias į rinktinę

Su naujais „bucais“ gimnazijos kieme žaidžiantį Antaną ir pastebėjo KSK futbolininkai. 1923 metais A.Lingis sulaukė kvietimo žaisti antroje KSK komandoje. 18-metis vaikinas naujoje kompanijoje nesutriko. „Atvykęs į treniruotę, su naujais „bucais“ apstačiau bėgime p.Fersterio tuo laiku treniruotus KSK sprinterius. Tada Fersteris panoro iš manęs padaryti lengvaatletį, bet aš nesutikau. Man futbolas geriau patiko. Labai norėjau žaisti, ir visiškai nesvarbu kokioje pozicijoje“,- teigė A.Lingis. 1925 m. jaunasis puolėjas perėjo į LFLS komandą. Būtent šioje ekipoje jis ir iškilo į geriausiųjų šalies futbolininkų eiles, o 1927 m. Lietuvos rinkinės gretose žaidė neoficialiose rungtynėse su Latvija (3:6) ir įmušė vieną iš įvarčių. Būtent po šio mačo jis tapo nuolatiniu rinktinės pagrindinės sudėties žaidėju.

Tais laikais iš futbolo pragyventi buvo neįmanoma, tad A.Lingis dirbo Žemės ūkio banke. Tiesa, jo darbdaviai labai geranoriškai žvelgė į futbolą ir, suprasdami sporto svarbą, nevaržomai leido A.Lingiui sportuoti, atstovauti klubams bei Lietuvos rinktinei. Paties A.Lingio teigimu, jo sportinei karjerai didelės įtakos turėjo ir karinė tarnyba: „karinę prievolę atlikau Vilkaviškyje buvusiame 4-ajame artilerijos pulke. Iš tiesų jos net nepajutau, nes tuo metu visas pulkas gyveno tik futbolu. Pamenu, kad mes tada laimėjome kariuomenės futbolo pirmenybes“.

Nenuspėjama asmenybė

A.Lingis daugiau nei dešimtmetį buvo futbolo aistruolių dėmesio centre: vieni jį garbino už technišką žaidimą, įmuštus įvarčius, o kitus erzino jo karštas būdas, nesitvardymas. Per rungtynes varžovai A.Lingį labai atidžiai prižiūrėdavo, jį „saugodavo“ ne vienas, o keli priešininkai. Dažnai, nerasdami kitų būdų jį sustabdyti, varžovų gynėjai be ceremonijų, šiurkščiai prasižengdavo. Neretai A.Lingis į tokias pražangas atsakydavo fiziniais veiksmais. Tokie jo išsišokimai nedarė garbės ne tik jam, bet ir komandai nepadėdavo. Dėl karštakošiškumo jį ne kartą įspėjo ir komandos, ir rinktinės vadovai, bet tie įspėjimai A.Lingio natūros nepakeitė.

Apie jo nestabilią psichiką byloja ir šis faktas: 1932 m. gruodžio 12 dienos ryte A.Lingis pamėgino nusišauti, bet iš revolverio paleista kulka įstrigo kairiajame šone, per plauką nepasiekusi širdies. Nugabentas į ligoninę A.Lingis dvi dienas išbuvo be sąmonės. Pasveikęs į klausimą, kodėl žudėsi, atsakė paprastai: „nusibodo gyventi“.

Sveika gyvensena ir drausmė - įvarčių garantas

Vis dėlto Lietuvos futbolo istorijoje A.Lingis išliko kaip rezultatyvus, techniškas ir originalus puolėjas. Tiesa, jo paties teigimu, įvarčiai jam nebuvo svarbiausias žaidimo akcentas. „Jeigu kiti puolėjai taip netrokštų tos garbės, tai ir jie būtų įmušę, bet vis ta garbė. Ji atėmė mums ne vieną pergalę. Aš gi šiuo atveju esu išimtis - pats mušdavau tik tada, jei turėdavau gerą progą. Jei mano komandos draugas būdavo geresnėje padėtyje - perduodavau kamuolį. Be to, norint mušti įvarčius, reikia turėti ir šiek tiek laimės“, - konstatavo rezultatyviausias tarpukario Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjas.

Geriausiais laikais A.Lingio prisibijojo visi vartininkai, vadino jį „pavojingiausiu vartininkų pabaisa“. Buvo akcentuojami jo kieti, staigūs ir tikslūs smūgiai, sugebėjimas kamuolį pasiųsti nepatogiame vartininkams aukštyje. To meto futbolo specialistų teigimu, A.Lingis puikiai valdė kamuolį, mokėjo žaisti tiek galva, tiek kojomis. Pasižymėdamas puikiais fiziniais duomenimis bei išskirtine technika, jis galėdavo aikštėje suklaidinti po kelis varžovų gynėjus. Kalbėdamas apie žaidimą, A.Lingis akcentavo sveikos gyvensenos ir treniruočių svarbą: „Nuo pat pirmųjų futbolo karjeros dienų aš nerūkau ir negeriu. Nuolat sistemingai treniruojuosi. Tiek žiemą, tiek vasarą palaikau savo sportinę formą. Be to, kiekvienose rungtynėse žaidžiu rimtai ir joms visuomet atsakingai pasiruošiu“.

Svajojo teisėjauti

Baigęs futbolininko karjerą A.Lingis neplanavo atsisveikinti su šiuo žaidimu. 1940 m. birželio mėn. jis išlaikė futbolo teisėjo egzaminus ir tapo LFTK (Lietuvos futbolo teisėjų komiteto) nariu. Okupuotoje Lietuvoje jis gyveno Vilniuje, paskutinėmis gyvenimo dienomis žaidė už eilinį sovietinį naujadarą - komunalinio ūkio profsąjungos komandą. A.Lingis mirė 1941 m. birželio 6 d. Vilniuje, pralaimėjęs paskutinę kovą su sunkia liga. Jam buvo vos 36 metai.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Sporto žmonės"

Proto Pemza #17 - Romualdas Marcinkus: mirtini „visažinio“ nuotykiai

https://youtu.be/UEpSjRX3eVw

Čia senas

Ar bus įmin­ta „Ma­ka­bi“ pa­slap­tis?
https://www.etaplius.lt/ar-bus-iminta-makabi-paslaptis
Gabrielė Pastaukaitė

1921 m. bir­že­lio 23 d. Šiau­liuo­se bu­vo įsteig­tas „Ma­ka­bi“ spor­to sky­rius. Būtent šio sky­riaus veik­la ir ne­blėstan­tis na­rių en­tu­ziaz­mas davė pra­džią or­ga­ni­zuo­tam spor­tui mies­te – šįmet minė­si­me Šiau­lių spor­to šimt­metį. Galbūt, be­lau­kiant iš­ki­lios pro­gos, pa­vyks įmin­ti pa­slaptį: ku­rio­je Vil­niaus g. pėsčiųjų bul­va­ro vie­to­je bu­vo įsikūręs „Ma­ka­bi“?

Egzotiškas pavadinimas pasirinktas ne veltui

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu prasidėjo intensyvus sportinis gyvenimas: aktyviai kūrėsi sporto organizacijos, klubai. 1920-ųjų spalio 19 d. Kaune buvo įregistruota gimnastikos ir sporto sąjunga „Makabi“, 1923 m. ji pervadinta į Lietuvos žydų gimnastikos ir sporto sąjungą „Makabi“.

Egzotiškas organizacijos pavadinimas pasirinktas ne veltui. Anot Šiaulių apskrities žydų bendruomenės atstovės Antoninos Gainulinos, istoriškai jis simbolizuoja dėl jėgos ir ištvermės pasiektą pergalę.

II a. pr. m. erą vyko žydų sukilimas, nukreiptas prieš Šventąją Žemę tuo metu valdžiusius Sirijos graikus (seleukidus), jų per prievartą brukamą religinę bei kultūrinę pasaulėžiūrą. Seleukido imperijos valdymo metais buvo išniekinta svarbiausia žydų šventovė – Jeruzalės šventykla, joje pastatytas altorius Dzeusui, aukoti gyvuliai. Šie ir kiti Sirijos graikų veiksmai sukėlė didelį žydų nepasitenkinimą, virtusį sukilimu.

Vienas iš sukilimo vadų buvo Judas Makabiejus – jo vadovaujami žydų partizanai pasiekė reikšmingų pergalių, atkūrė senąsias tradicijas, sutvarkė ir išvalė išniekintą Jeruzalės šventyklą. Makabiejaus vardu dabar bendrai vadinamas ir pats sukilimas, ir jame dalyvavę žydai, o Jeruzalės šventyklos susigrąžinimas kasmet prisimenamas Chanukos šventės metu.

Išvyko į pirmąsias Lietuvai olimpines žaidynes

Žinoma, kad 1926 m. Lietuvoje veikė 83 „Makabi“ skyriai, vieniję apie 4 000 narių. Vienas pirmųjų skyrių buvo įkurtas Šiauliuose S. Šapyro, M. Šico, miesto viceburmistro S. Petuchausko bei gydytojo A. Varblunsko dėka. Skyriui priklausė apie 70 žmonių. Tai buvo pirmoji sporto organizacija mieste, po kurios „stogu“ taip pat veikė „Žydų atletikos klubas“, sporto klubas „Olimpija“.

„Makabi“ Šiauliuose propagavo fizinį lavinimą: organizavo varžybas, inicijavo diskusijas sporto temomis, rengė trenerių kursus, aprūpindavo mokyklas sporto inventoriumi. Klubo sportininkai – futbolininkai, stalo tenisininkai, šachmatininkai, dviratininkai – pasiekė reikšmingų rezultatų.

Vertėtų išskirti dviratininkus Isaką Anoliką ir Juozą Vilpišauską – 1924 m. jie išvyko į Paryžių, į pirmąsias Lietuvai olimpines žaidynes. Tiesa, varžybos sportininkams nebuvo itin sėkmingos: J. Vilpišauskas 188 km distancijoje griūdamas susižeidė ir lenktynių tęsti negalėjo, o I. Anoliko dviračio padangas pradūrė akmenys. Pinigų atsarginėms dalims sportininkas neturėjo, tad taip pat turėjo pasitraukti iš lenktynių. Nepaisant patirtų sunkumų, I. Anolikas 1928 m. vėl atstovavo Lietuvai olimpinėse žaidynėse Amsterdame. Norėdami paminėti šių dviejų sportininkų atminimą ir ryžtą, Šiaulių apskrities žydų bendruomenės nariai kasmet organizuoja dviračių žygius.

Beje, „Makabi“ veikla vien tik sportu neapsiribojo. „Iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus fondų esame gavę kvietimą į „Makabi“ organizuojamą renginį. Kvietime rašoma, kad surinktos lėšos bus skirtos našlaičių namams“, – pasakoja A. Gainulina ir priduria: „Makabi“ nariams rūpėjo ne tik labdara, bet ir kultūra. Klubas Šiauliuose turėjo savo džiazo ir pučiamųjų orkestrus, chorą, organizuodavo gegužines.

J. Nekrašius: kas ieško, tas randa

Labdaringi ir kultūriniai renginiai vykdavo „Makabi“ salėje P. Višinskio gatvėje. Gražus sutapimas – viename iš šios gatvės pastatų dabar yra įsikūrusi Šiaulių apskrities žydų bendruomenė. Vis tik tikslus salės adresas nežinomas.

Nežinoma ir „Makabi“ Šiaulių skyriaus būstinės vieta. Tikėdamasi surasti konkretų adresą, A. Gainulina sako peržiūrėjusi 1933 ir 1940 m. Šiaulių miesto telefonų knygas, kurias turi bendruomenė, tačiau vertingos informacijos neaptiko.

„Makabi“ adreso šiuo metu ieško ir žinomas Šiaulių teisininkas, kraštotyrininkas Jonas Nekrašius. „Istoriniuose šaltiniuose, kuriuos turiu, nurodyta, kad „Makabi“ veikė Vilniaus g. prie kepyklos. Bet kepyklų Vilniaus g. tarpukaryje buvo daug – ne viena ir ne dvi. Paieškos užima laiko, juo labiau kad žydų archyvai yra sunkiai prieinami – jų išliko itin mažai. Vis tik galvoju: kas ieško, tas randa. Dirbant, analizuojant, po truputį ryškėja vaizdas ir mes, tikiu, surasime „Makabi“ adresą“, – „Etaplius“ sakė J. Nekrašius.

Konkrečiai žinomas tik „Makabi“ stadiono adresas – Tilžės g. 84 (buvusi „Vairo“ gamyklos teritorija). „Tai buvo pirmasis stadionas Šiauliuose, kuriame įvyko ir pirmosios mieste tarptautinės varžybos. Spėju, kad su Latvija. Stadioną, t. y. 2 ha žemės, „Makabi“ padovanojo Chaimas Frenkelis. Jis buvo didis mecenatas – padėjo klubui įsigyti daug sporto inventoriaus, steigė taures ir prizus“, – pasakoja A. Gainulina.

„Makabi“ Šiauliuose ir visoje Lietuvos gyvavo iki 1940 m. 1989 m. sausio 8 d. klubas buvo atkurtas ir veikia iki šių dienų.

Išleido pašto ženklą

Šiaulių apskrities žydų bendruomenės iniciatyva 2021 m. minėsime Šiaulių „Makabi“ įkūrimą ir Šiaulių sporto šimtmetį. Bendruomenė drauge su Savivaldybe, miesto sporto organizacijomis suplanavo daugybę renginių, turėjusių prasidėti dar šių metų sausį. „Makabi“ įkūrimo ir Šiaulių sporto šimtmečio proga į Šiaulius iš Panevėžio perkeltos Lietuvos futbolo taurės varžybos, Šiauliuose taip pat vyks Lietuvos olimpinio karatė turnyras, Lietuvos regbio turnyras, į kurį Šiaulių apskrities žydų bendruomenės kvietimu atvyks rinktinė iš Izraelio.

Žinoma, kad kadaise „Makabi“ organizavo sportininkų eiseną nuo stadiono iki miesto centro – šįmet ketinama ją atkartoti. „Pakviesime prisijungti visas Šiaulių miesto sporto organizacijas, o eisenoje plevėsuos „Makabi“ vėliava, kurią esame atkūrę. Taip pat patį pirmąjį sekmadienį po karantino atšaukimo pakviesime visuomenę į bendrą mankštą Prisikėlimo aikštėje – tai bus vienijanti, sportuoti kviečianti pramoga“, – artimiausius planus dėsto Šiaulių apskrities žydų bendruomenės vadovas Sania Kerbelis.

Ypatingas šių metų akcentas – „Makabi“ šimtmečiui skirtas pašto ženklas, kurio leidimu rūpinosi bendruomenė. Ant pašto ženklo puikuojasi klubo mecenato Ch. Frenkelio nuotrauka, gauta iš Pasaulinio Holokausto atminimo centro Yad Vashem fotografijų archyvo. S. Kerbelis sako, kad didžiąją dalį pašto ženklo gamybos finansavo „Šiaulių bankas“, ir džiaugiasi, jog ir šių dienų verslininkai supranta sporto reikšmę, negaili paramos. „Makabi“ šimtmečiui skirtas pašto ženklas visuomenei bus pristatytas gyvai, pasibaigus karantinui.

Tarpukario Lietuvos legenda Romualdas Marcinkus: gabus futbolininkas ir lakūnas, pelnęs autoritetą net ir patekus į karo belaisvių stovyklą
https://www.delfi.lt/plius/mokslas-inov ... d=89378303

1944 metų kovo 24-osios naktį miške, netoli mažo Žaganio miestelio Lenkijoje, pro smėlėtame grunte iškastą tunelį laisvės link judėjo karininkai. Vienas iš pabėgimo vadų – lietuvis, pasislėpęs tarp medžių, jiems taktiškai duodavo signalus judėti. Tamsioje naktyje vyrai jungėsi į mažas grupeles ir pranykdavo miško gilumoje, už savęs palikę „Stalag Luft III“ karo belaisvių stovyklą. Jie – sąjungininkų kariai, Antrojo pasaulinio karo metais patekę į nacių nelaisvę. Keturi tą naktį pabėgę kariai susisiejo į atskirą grupę, pavadintą „lietuvių darbininkais“, grįžtančiais iš Vokietijos. Greičiausiai jie ketino keliauti į Rytų Prūsiją ir kirsti Lietuvos sieną, tikintis per Baltijos jūrą patekti į neutralią Švediją.

Šios grupelės išgyvenimo perspektyvos priklausė nuo vilties, kad kelyje sutikti vokiečiai nekalbės ir nesupras lietuviškai, nes vienintelis narys lietuvis laisvai kalbėjo šia kalba. Grupelei vadovavo Romualdas (Rene) Marcinkus, o greta jo bėgo lietuviais apsimetę belgas pilotas Henri Picardas ir britų pilotai Timas Walennas ir Gordonas Brettelsas. Bičiuliai sugebėjo pasiekti traukinį, važiuojantį Dancigo (dabartinis Gdanskas, Lenkija) link, ir buvo spėję nukeliauti toliau, nei dauguma iš tą naktį pabėgusių asmenų.


Gyvenimas nenuspėjamas dalykas, o šio lietuvio gyvenimo istorija tikrai verta filmo. 1812 metais, po nesėkmingo Prancūzijos imperatoriaus Napoleono Bonaparto bandymo užkariauti Rusijos imperiją, atgal į Prancūziją besitraukianti imperatoriaus kariuomenė žengė per tuometę Lietuvą. Vilnius yra šio žygio dramatiškų kraštutinumų liudininkas: puolimo metu per Vilnių perėjo 400 000 Napoleono karių, kai atsitraukimo metu tokių teliko vos 8000. Keletas prancūzų karių Lietuvoje pasiliko, čia sukūrė šeimas. Tarp likusiųjų buvo ir Romualdo Marcinkaus prosenelis – jis tarsi miglotas prancūziškas ryšys, turėsiantis svarbą tolimesniame R. Marcinkaus gyvenime.

Romualdo Marcinkaus gyvenimo istorija prasideda 1907 metų Jurbarke. Nuo XIX a. vidurio Jurbarką globojo kunigaikščiai Vasilčikoviai – imperatoriaus ratui artima šeima, kurios rūpesčiu buvo užtikrinta miesto ekonominė ir kultūrinė plėtra. Romualdas Marcinkus buvo Prano Marcinkaus iš ūkininko šeimos ir Honoratos Saturnina Kroaze sūnus, kilęs iš labai garbingos miestelėnų šeimos ir prancūzų protėvių.

1918 metais Lietuva paskelbė apie šalies nepriklausomybę, tad kultūrinis gyvenimas Jurbarke įgavo naują impulsą, miestelis įkūrė pirmąją lietuvišką gimnaziją. 1920 metais gimnaziją pradėjo lankyti Romualdas (Romas savo draugams). Nuo mažens jis buvo ypač gabus sportui. Save jis atrado futbole. 1927 metais baigęs Kauno karo mokyklą, R. Marcinkus tapo vieno stipriausių Lietuvos klubų LFSL (Lietuvos Fizinio Lavinimo Sąjunga) nariu ir, neilgai trukus, pradėjo žaisti Lietuvos futbolo rinktinėje. Tai buvo jo sportinės karjeros pradžia. Tais metais pirmą kartą debiutavo tarptautinėse futbolo varžybose Rygoje, varžybų metu pelnė įvartį. Romualdo Marcinkaus talentai sporte netrukus pavertė jį įžymybe.

Kaune tuo metu futbolas buvo tarsi antroji religija. Užuot ėję į sekmadienio mišias, daugelis vietinių eidavo žiūrėti žaidynių. Romualdas Marcinkus daugiau nei 40 kartų žaidė nacionalinėje komandoje, daug metų buvo komandos kapitonas ir žaidžiantis treneris. Tris kartus, 1930 ir 1935 m., tapo Lietuvos futbolo čempionu, su Lietuvos rinktine iškovojo Baltijos šalių čempionato taurę. Futbolo veteranai ir futbolo istorijos tyrinėtojai Romualdą Marcinkų laiko geriausiu to laikotarpio Lietuvos futbolininku.

Tačiau jo, kaip profesionalaus futbolininko karjerai, buvo lemta pasukti kitu keliu: 1930 metais Vytauto Didžiojo universitete jaunuolis susidomėjo aviacija. Ilgai žavėjęsis skraidymu, 1930–1932 m. jis išklausė Aviacijos departamento karininkų kursus ir įgijo karo lakūno diplomą – baigė labai prestižinę profesiją. Šie gerai išsilavinę, dailių manierų aviacijos pareigūnai ne tik buvo karinis elitas, bet ir priklausė visuomenės grietinėlei. Šio lietuvio gyvenimas yra dalis Lietuvos aviacijos istorijos.

1918 metais atkurta nepriklausoma Lietuvos Respublika buvo viena iš nedaugelio to meto pasaulio valstybių, kūrusių ir gaminusių originalius lėktuvus, o karo aviacija buvo vienas stipriausių tuometės Lietuvos kariuomenės dalinių. Antano Gustaičio – garsaus lietuvių aviakonstruktoriaus, Kaune kurti ANBO atitiko to meto aviacijos standartus. Paskutinioji ANBO versija – 1939 metais baigtas konstruoti lengvasis bombonešis ANBO VII.

R. Marcinkaus kaip karo lakūno karjera prasidėjo 2-ojoje (žvalgų) eskadrilėje. Kaip oro žvalgybos pareigūnas turėjo įvairių kompetencijų: be savarankiško orlaivio pilotavimo, puikiai išmanė navigaciją, žemėlapių sudarymą, fotografiją ir ginklų sistemas.

1934-aisiais R. Marcinkus dalyvavo A. Gustaičio vadovaujamos ANBO IV eskadrilės žygiui per keliolika Europos sostinių. Per 25 dienas lietuvių eskadrilė maršrutu Kaunas–Stokholmas–Kopenhaga–Amsterdamas–Briuselis–Londonas–Paryžius–Marselis–Roma–Viena–Praha–Budapeštas–Kijevas–Maskva–Kaunas įveikė daugiau kaip 10 000 km ir pademonstravo pasauliui lietuviškosios aviacijos patikimumą.

Londone karališkoji šeima pasveikino įgulą. Romoje juos priėmė diktatorius Benito Mussolini. Nors Europos turas nebuvo toks sudėtingas, kad patektų į tarptautinių rekordų lenteles, jis pelnė lietuviams žinomumą bei pagarbą. Senajai Europai buvo netikėta, kad maža agrarinė valstybė, po 120 pavergimo metų atgavusi valstybingumą, sugebėtų pagaminti patikimus lėktuvus ir parengti tokius aukštos kvalifikacijos pilotus. Kita vertus, tai suteikė stiprų stimulą aviacijos plėtrai Lietuvoje. Po šios kelionė Romualdas Marcinkus buvo apdovanotas Gedimino ordinu bei gavo kapitono laipsnį.

Tačiau ore šmėkštelėjo Antrasis pasaulinis karas. Šis periodas žymi ir dramatišką asmeninį Romualdo Marcinkaus gyvenimo lūžį, kuris nulėmė tolesnius įvykius. Dėl traumos pasitraukęs iš futbolo, jis patyrė nervų priepuolį, o, įklimpęs į skolas, vos nesugriovė savo šeimos. Karinė karjera irgi klostėsi prastai – aukščiausiu Lietuvos karo aviacijos apdovanojimu „Plieniniais sparnais“ apdovanotas Romualdas Marcinkus pasirinko trauktis į atsargą.

Lietuva taip pat išgyveno ne lengviausius laikus. Nors ji paskelbė neutralumą, pasirašiusi savitarpio pagalbos sutartį su Sovietų Sąjunga, Raudonosios armijos garnizonai buvo įleisti į šalį. Pačioje karo pradžioje Sovietų Sąjungai žiemą užpuolus Suomiją, R. Marcinkus bandė įtikinti Lietuvos valdžią stoti į Žiemos karą Suomijos pusėje. Ant šitos bangos R. Marcinkus taip pat Lietuvą paliko, tačiau ateiti į pagalbą suomiams nespėjo – Žiemos karas jau buvo pasibaigęs. Todėl prancūzo prosenelio pėdomis patraukė į Prancūziją – bandė įstoti į karo aviaciją.

Tolimesni įvykiai kapitono gyvenime rutuliojosi kaip niekad sparčiai: greitu metu hitlerininkams okupavus Prancūziją, pilotas kartu su kitais svetimšaliais kariais laivu patraukė į Alžyrą. Žinia apie Lietuvos okupaciją tik pakurstė jo norą kovoti vardan laisvės ir dėl sugrįžimo į Europą tęsti kovos. Su prancūzų, lenkų ir amerikiečių draugais karininkais jis klajojo Alžyre ir Maroke, ieškodamas galimybės pabėgti. Jie kūrė įžūlius planus – pavyzdžiui, užgrobti lėktuvą ir skristi į Lamanšo sąsiaurį arba užgrobti laivą, jog pasiektų jūroje patruliuojančius britus. Galiausiai R. Marcinkui su grupe prancūzų karininkų pavyko gauti dokumentus ir 1940 metais jie atsidūrė Londone. R. Marcinkus gruodį apsivilko Karališkųjų oro pajėgų (RAF) uniformą, o 1941 metais jis buvo vienintelis lietuvis RAF.

Netrukus R. Marcinkus pradėjo treniruotis valdyti vienvietį naikintuvą „Hurricane“ („Uraganas“). Lakūnas buvo paskirtas į legendinę 1-ąją eskadrilę. Jam teko pati rizikingiausia – naktinio naikintuvo piloto – pareigybė. Pavojinga ji buvo tuo, jog naktimis vokiečiai smarkiai bombarduodavo Britanijos miestus, o savo teritoriją ginantys britų lėktuvai buvo menkai pritaikyti naktinėms kovoms. Nepaisant pilotų drąsos ir ryžto, naikintuvai ir oro lakūnai patirdavo didžiulius nuostolius. 1941 metų birželio 20 d. R. Marcinkui buvo itin sėkminga – raporte rašoma, jog kapitonas atakavo priešo lėktuvą, o, paleidus porą serijų iš kulkosvaidžio, vokiečių Liuftvafės naikintuvas ME 109F susprogo ore.

1942 m. sausio 12 d. Marcinkus paskutinį kartą pakilo iš Tangmerės oro bazės. Su kitais penkiais RAF naikintuvų eskadrono pilotais jis išvyko į misiją atakuoti Vokietijos laivyno. Tai buvo garsusis vokiečių mūšių laivų trio: „Scharnhorst“, „Gneisenau“ ir „Prinz Eugen“, atnešę pergalę ir šlovę Hitlerio karo vadams, palikę Didžiosios Britanijos admiralitetą sugėdintam šešėlyje.

Vokiečiai, pasinaudoję prastu matomumu dėl oro sąlygų, pasinaudojo netikėtumo elementu ir perkėlė savo kreiserius iš Bresto į Vokietijos uostus per Lamanšo sąsiaurį. Jie ne tik lengvai atsispyrė uždelstam britų puolimui, bet ir padarė jiems nemažos žalos. R. Marcinkaus pilotuojamas „Hurricane“ (serijos numeris BD949) buvo numuštas galingos priešlektuvinės kreiserio „Scharnhorst“ zenitinės ugnies ir nevaldomas nukrito Belgijos pakrantės link. Lietuvis pilotas patyrė stuburo lūžį, tačiau sugebėjo išgyventi. Deja, jis buvo sučiuptas, ir kapitonas tapo belaisviu „Stalag Luft III“ karo belaisvių stovykloje.

Ši 1942 metais atidaryta karo belaisvių stovykla buvo itin kruopščiai saugoma, mat vokiečiai siekė visus supuvusius obuolius mesti į vieną krepšį. Nuo pat pradžių hitlerininkai „Stalag Luft III“ stovykloje planavo laikyti būtent sąjungininkų lakūnus. Daugiausia karo belaisvių buvo britai ir amerikiečiai, tačiau buvo daug pilotų iš kitų šalių. Stovyklą supo tankus miškas, izoliavęs ją nuo geležinkelių ir kelių. Šios stovyklos mecenatai vietovę pasirinko būtent dėl itin nepatogaus reljefo tuneliams kasti – jie nuo žemės kilstelėjo daugybę karo belaisvių barakų, kad šiems būtų sunku slapta išsikasti kelią pabėgimui.

1943 metų kovą stovykloje įsikūrė slapta „X“ organizacija, kurios tikslas buvo parengti masinį 200 kalinių pabėgimą į laisvę. „X“ nariai, kurių tarpe buvo ir R. Marcinkus, dešimties metrų gylyje po stovykla kasė tris tunelius, kuriuos pavadino Tomu, Dicku ir Harry. Tomas turėjo driektis po vienu iš kalinių barakų. Jie planavo iškasti Dicką po kalinių prausykla, o įėjimą į Harry paslėpė po krosnimi. Sutvirtinti šiam tuneliui buvo panaudota 4000 lovų lentų, 635 čiužiniai ir daugybė kitų po ranka pasitaikiusių atributų. Tačiau iki to laiko, kai jie ėmėsi veiksmų, vokiečiai aptiko vieną tunelį ir kaliniams teko sustabdyti kito kasybą. Harry buvo vienintelis likęs pabėgimo kelias.

Organizacijos nariai klastodavo dokumentus, slapta braižydavo žemėlapius, gaudavo kompasus, ruošdavo maisto proporcijas, siūdavo civilius drabužius. Kapitonas Marcinkus dėl patirtos traumos negalėjo dirbti fizinio darbo, neturėjo prekybinių įgūdžių nei įrankių gamybai. Tačiau jis mokėjo šešias kalbas (vokiečių, lenkų, anglų, rusų ir prancūzų, lietuvių), puikiai rinko ir analizavo informaciją. Todėl jis tapo nepakeičiamas Klastojimo, Žemėlapių ir Žvalgybos skyriuose. Jis, perskaitęs ir išanalizavęs laikraščių nuotrupas, sugebėjo pateikti tikslią informaciją bei nušviesti tikrąją padėtį už lagerio sienų.

Organizacijos viduje lietuvis turėjo didelį autoritetą. Vienas didžiausių jo nuopelnų – tai Reicho geležinkelio sudarymo grafikas, kuriuo ir pasinaudojo pabėgimo dalyviai. Bėgliai lakūnai netgi buvo pasidarę savadarbį radijo imtuvą, kurio pagalba rinko informaciją apie gyvenimą už lagerio. Šis 1944 metų kovo 25 dieną įvykęs veiksmų planas – pabėgimas iš „Stalag Luft III“ karo belaisvių stovyklos, tapo Antrojo pasaulinio karo sensacija ir dabar žinomas kaip „Didysis pabėgimas“. Ypač po to, kai australas Paulas Brickhillas parašė savo bestseleriu tapusią knygą tokiu pačiu pavadinimu. Pagal šią knygą 1963 m. pastatytas žymus „Oskarui“ ir „Auksiniam gaubliui“ nominuotas filmas „Didysis pabėgimas“ („The Great Escape“).

Karo belaisviai prie šios pabėgimo operacijos dirbo daugiau nei metus, sukūrė ir pritaikė daugybę technikos naujovių. Tačiau šiai operacijai pritrūko šiek tiek sėkmės, kad ji įvyktų taip, kaip buvo planuota. 1944 m. kovo 25 d. naktį tik 76 karo belaisviams pavyko pabėgti, nes nenumatytos kliūtys sustabdė kitų kalinių judėjimą tuneliu. Prieš saulėtekį sargybiniai pastebėjo prasidėjusį bėgimą. Lagerio apsauga greitai susivokė ir metė visas pajėgas į bėglių persekiojimo operaciją. Įspėtos buvo policijos, gestapo, SS ir kitos kontrolės struktūros. Tik trims pabėgusiems belaisviams pavyko išsigelbėti, likusieji buvo sugauti. 15 kalinių buvo grąžinti į stovyklą, aštuoni buvo išsiųsti į kitas koncentracijos stovyklas, o didžioji dalis, 50 vyrų, buvo sušaudyti.

Šiurkščiai pažeisdamas Ženevos konvenciją, Adolfas Hitleris priėmė sprendimą imtis atsakomųjų veiksmų prieš neginkluotus karo belaisvius. R. Marcinkus su trimis draugais bandė judėti Lietuvos link, tačiau kovo 26-ąją buvo sulaikyti ir atgabenti tardymui į Gdanską, kuriame sušaudyti A. Hitlerio įsakymu.

Didžiosios Britanijos aviacijos ministerija bandė susisiekti su karininko šeima, likusia Lietuvoje, tačiau 1948 metais bandymai užmegzti ryšį buvo nutraukti, nes Lietuvos atstovybė Londone perspėjo, kad ryšiai su Vakarais gali būti pavojingi R. Marcinkaus artimiesiems. Štai kodėl garsaus karininko ir sportininko likimas šalyje nebuvo plačiai žinomas. Tik 1967 m. sovietinėje spaudoje pasirodė pirmosios istorijos apie kapitoną Marcinkų. Patikimų faktų rinkimas tapo įmanomas tik atsikūrusioje valstybėje, žlugus Sovietų Sąjungai ir sovietiniam blokui.

2001 m. birželis – faktinė Romualdo Marcinkaus grįžimo namo data, kai Didžiosios Britanijos ambasada Lietuvoje iškilminga atminimo ceremonija pagerbė pilotą. Artimiausiam giminaičiui sūnėnui Alvydui Gabrėnui įteikti trys R. Marcinkui tarnybos RAF metu įteikti medaliai. Pamažu Lietuvoje atgijo Romualdo Marcinkaus atminimas. Jo istorija buvo įtraukta į dokumentinį filmą „Uragano kapitonas“, o jo vardu buvo pavadinta gatvė gimtajame Jurbarke, taip pat ir Vilniuje. Šio lietuvio memorialinė lenta stovi Romualdo Marcinkaus futbolo taurės žaidynių vietoje, Aleksoto aerodrome Kaune.

Minint Lietuvos futbolo šimtąjį gimtadienį – lietuviško futbolo raidos tarpukariu apžvalga
https://lff.lt/news/13531/minint-lietuv ... -apzvalga/

Paminint gegužės 7-ąją, kuomet buvo sužaistos inauguracinės Lietuvos futbolo čempionato rungtynės, dalinamės lietuviško futbolo raidos tarpukariu apžvalga.

Tekstas parengtas pagal Gedimino Kalinausko publikaciją („Sportas“, 2002 03 29, nr. 13).

Nepriklausomos Lietuvos pirmieji futbolo organizatoriai

1922 m. kovo 22 d. Lietuvoje buvo įsteigta visą sporto veiklą apėmusi aukščiausioji sporto organizacija – Lietuvos sporto lyga (LSL). Ją sudarė Centro Komitetas ir atskirų sporto šakų komitetai. Futbolo reikalus iš pradžių tvarkė Futbolo skyrius (nuo 1923 01 28 jau vadinosi komitetu).

Kovo 22 d. (trečiadienį) atidarydamas steigiamąjį LSL susirinkimą generolas Jonas Bulota pasakė: „Kiekvienos tautos kultūros aukštumą galima atspėti iš sporto aukštumos“.

Iš tiesų džiugu, kad kelius į sportines aukštumas pradėjo tiesti futbolininkai. Mat jie iš pradžių buvo universalūs sportininkai – lengvaatlečiai, krepšininkai, beisbolininkai...

Be abejo, šiokį tokį vaidmenį kuriant mūsų futbolą atliko ir trumpai gyvavusi Lietuvos sporto sąjunga. Ji 1919 m. liepos 13 d. suorganizavo parodomąsias futbolo rungtynes. O 1920 ir 1921 metais kiek plačiau šioje srityje buvo žinoma Kauno LFLS. Tačiau tada jos varžovai nepriklausė jokioms organizuotoms grupėms, o varžybos būdavo atsitiktinio pobūdžio.

Beje, ir pirmąjį LSL futbolo skyrių sudarė vien LFLS nariai – Steponas Garbačiauskas (vadovas), Steponas Darius ir Kęstutis Bulota. Iš esmės S. Garbačiauskas, S. Darius bei pirmuoju LSL pirmininku išrinktas Jonas Šodė iš pradžių ir tvarkė visus sporto reikalus. Sekretorė buvo Elena Kubiliūnaitė-Garbačiauskienė, be to, dar redagavusi ir pirmąjį „Lietuvos sporto“ laikraštį (vėliau žurnalą).

Pirmasis Futbolo skyrius iš tiesų atliko didžiulį darbą organizuojant pirmąsis šalies futbolo pirmenybes. Iš pradžių buvo pasistengta, kad futbolininkai kiek įmanoma reguliariau lankytų treniruotes (tam buvo skirti trečiadieniai, penktadieniai ir sekmadieniai).

Aktyviausia buvo LFLS, tad šios organizacijos Centro valdyba rengė futbolininkų paskaitas apie žaidimo techniką ir taktiką bei futbolo istoriją Lietuvoje.

Kadangi prie tokių skelbimų „Lietuvos“ dienraštyje dažnai būdavo prierašai, kad susitikimus rengia buvęs Amerikos sportininkas S. Darius, maskvietis – S. Garbačiauskas ir kt., daugeliui jaunikaičių suvirpindavo širdį ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Tad ir į pranešimus spaudoje apie organizuojamos šalies futbolo pirmenybes buvo reaguota labai aktyviai. Gal ir patys organizatoriai to nesitikėjo.

Lietuvos futbolo čempionato starto atspindžiai

Apie komandų registravimą pirmenybėms buvo paskelbta balandžio viduryje, o varžybų pradžia buvo numatyta gegužės 7-oji. Daugelis komandų nespėjo iki to laiko įsigyti sportinės aprangos bei pasigaminti privalomų emblemų.

Beveik kaip į nuvažiuojantį traukinį visą suspėjo susitvarkyti 10 Kauno komandų. Tai trys LFLS, dvi Šaulių sąjungos, „Makabi“, „Aviacijos“, CRK (Krašto apsaugos ministerijos centrinių įstaigų raštininkų kuopa, iš tikrųjų tai ūkio dalies atstovai), Baltgudžių atskiro bataliono ir Lenkų gimnazijos vienuolikės.

Gegužės 7-oji tapo tikrai didžiule švente futbolo mėgėjams, nes tą dieną dviejose Ąžuolyno aikštėse lygiagrečiai įvyko net ketverios rungtynės – po dvejas iš karto. Pirmosios 13 val. į aikštę išbėgo geltonais marškinėliais vilkėjusi LFLS pirmoji komanda ir žaliais marškinėliais su geltonu kryžium raudoname skyde pasipuošę pagrindinės vienuolikęs šauliai. Teisėjavo vokietis Hansas Gecas.

Šauliai iki šių rungtynių nebuvo surengę nė vienos treniruotės, tačiau pirmąjį kėlinį atsilaikė nepraleidę nė vieno įvarčio. Bet vėliau mūsų futbolo pradininkų LFLS futbolininkų persvara buvo akivaizdi ir jie nugalėjo 5:0.

Aukso raidėmis į mūsų futbolo istoriją reikia įrašyti šių pirmųjų rungtynių dalyvius. Kauno LFLS – Georgas Palmkvistas, Juozas Klečka, Mikalojus Stonis, Kazys Kulvietis, Leonas Juozapaitis, Vaclovas Stakniūnas, Adomas Vasiliauskas (kapitonas), Viktoras Dineika, Steponas Garbačiauskas, Danielius Žilevičius, E. Veinholdas. LŠS I – Petras Baltuška, Kostas Karuža, Aleksandras Karpovas, Kazys Ilgūnas, Albinas Bulvičius, Severinas Lesevičius, Eduardas Budreckas, Algirdas Gorauskas, Jurgis Šulginas, Julius Jurgelevičius, Vladas Virpša (kapitonas).

Vėliau šių komandų sudėtys gerokai pasikeitė. Ypač šaulių, kurie nesilaikė nuostatų.

Antrosiose rungtynėse pusvalandžiu vėliau gretimoje aikštėje LFLS antroji komanda nesunkiai (8:0) nugalėjo šaulių pamainą. Teisėjavo Vaclovas Dapkus iš LFLS.

Kadangi LFLS antroji komanda užėmė trečią vietą, o jos atstovų „Lietuvos sporto žinyno“ pirmajame tome net nenurodė mūsų sporto istorijos patriarchas Algimantas Bertašius, skelbiame jos sudėtį: Jonas Garbačiauskas, Vytautas Stašinskas (kapitonas), Ignas Teišerskas, Juozas Karuža, Jurgis Karuža, Viktoras Vizgirda, Vladas Musteikis, Jaroslavas Citavičius, Vytautas Baltuška, Aleksandras Lapinskas, Grabys.

Trečiosiose rungtynėse pirmojoje aikštėje LFLS Šančių skyrius (vėliau „Kovas“) tik 2:1 nugalėjo lenkų gimnazistus. Pirmajame sezone Šančių komandoje rungtyniavo per 20 futbolininkų. Tarp jų pagrindiniai „Kovo“ įkūrėjai broliai Juozas (kapitonas) ir Stasys Sabaliauskai, Stasys Janušauskas bei vėliau garsūs Juozas Žebrauskas, Valerijonas Balčiūnas, Juozas Žukauskas, Antanas Dambrauskas, Edvardas Mikučiauskas, Petras Mikaliukas, Viktoras Rimkevičius ir kt.

Čempionato kuriozai ir nesklandumai

Pirmasis „blynas“ kiek prisvilo, nes dėl įvairių pažeidimų, tvarkaraščio kaitaliojimo ir kitokių nesklandumų pirmenybes baigė tik šešios komandos. Be paminėtų prizininkių dar „finišavo“ – „Aviacija“, „Makabi“ ir baltarusių kariai (tarp jų buvo ir keli karininkai – Pacunskis, Šeblovinskis, Armatovas, Gaidukevičius, Kozlovas ir kt.).

Įdomių faktų tikrai netrūko. Nors aplinkraštyje (nuostatuose), kurie buvo išleisti tik vasarą, buvo skelbiama, kad rungtynės įvyks bet kokiu oru, dėl liūties gegužės 14 d. sužaistos tik vienos iš penkerių numatytų rungtynių.

Suirus tvarkaraščiui, po to neretai pasitaikydavo, kad futbolininkai neva dėl nežinojimo neatvykdavo į rungtynes. O autsaideriai, kad neišvengtų triuškinančių pralaimėjimų, atsiųsdavo tik 7 savo atstovus, ir susitikimai neįvykdavo.

Buvo daugybė protestų, nes žaisdavo neregistruoti futbolininkai. Tik „Makabi“ išvengė didesnės bausmės, kuomet gegužės 23 d. nugalėjo Šančių futbolininkus 3:0, žaisdama su trimis neregistruotais futbolininkais. Tąsyk rezultatas buvo anuliuotas, rungtynės peržaistos. Visais kitais atvejais komandos įspėtos, kad futbolininkai po registracijos gali žaisti tik praėjus 15 dienų.

Birželio 25 d. tie patys makabiečiai specialiai pavėlavo į rungtynes su baltarusiais leistas 15 minučių ir iš sargo Vytauto kalne pasiėmė ne visą vartų įrangą – tik vieną virpstą. Tad rungtynės, aišku, neįvyko.

Deja, negalima įvardyti pirmenybių rezultatyviausių žaidėjų, nes nei protokoluose, nei vaizdinguose aprašymuose spaudoje įvarčių autoriai neminimi! Beje, dažnai protokoluose futbolininkai tik pasirašydavo (pavardžių nesurašant). Todėl susidarydavo daug keblumų, norint nustatyti komandų sudėtis. Pavyzdžiui, LFLS vartininką G. Palmkvistą nesunkiai galima laikyti Pozingeriu, Polingiu ir kt.

Nepaisant visokiausių nesklandumų, pirmųjų pirmenybių reikšmė yra tikrai neįkainojama, nes varžybos apėmė labai plačius gyventojų sluoksnius: dalyvavo tarnautojai, darbininkai, kariškiai, studentai ir moksleiviai. Todėl futbolas įgijo tokį didelį populiarumą. Pirmenybių ir tarptautinių rungtynių atgarsiai greitai pasklido visoje Lietuvoje.

Tarptautinės patirtys ir futbolo sklaida Lietuvoje

Birželio 8 d. Kaune, stebint net 4000 žiūrovų, įvyko pirmosios tarptautinės rungtynės. LFLS 0:4 pralaimėjo Rygos YMCA vienuolikei. Po to mūsų „kanarėlės“ jėgas dar išbandė su ja Rygoje ir vėl pralaimėjo tokiu pat rezultatu, tačiau 1:0 nugalėjo pajėgią Rygos LSB. LFLS 1:3 pralaimėjo ir niekuo nepasižymėjusiai Eitkūnų „Ost“ komandai iš Rytprūsių. Tačiau Kauno rinktinė 0:0 sužaidė su labai pajėgia Talino TJK. Tokie rezultatai tikrai geri, nes visi mūsų kaimynai iki tol turėjo net keliolikos metų stažą.

1922 metais pirmenybių dalyvės žaidė daug draugiškų susitikimų su kitomis Lietuvos komandomis. Aktyvūs buvo 5-asis pėstininkų pulkas, Vilkaviškio šauliai, Panevėžio lietuvių ir lenkų gimnazistai, „Makabi“. Įsisteigė Kybartų „Sveikata“. Tad 1922-ieji reikšmingi visai Lietuvai.

Futbolas ir vėliau buvo mūsų sporto priešakyje. 1923 metais jis buvo priimtas į tarptautinę federaciją (FIFA). 1924 metais Lietuvos rinktinės pirmą ir kol kas vienintelį kartą dalyvavo olimpiadoje Paryžiuje.

Klubai ir rinktinė nuolat palaikė tarptautinius ryšius. Pas mus ne sykį svečiavosi žinomiausios Europos futbolo komandos – vengrų „Kispest“ ir „Budafok“, austrų „Vienna“, FAC, „Rapid“, pajėgūs prancūzų, čekų ir kitų šalių klubai.

Lietuvos rinktinė 1933 ir 1937 metais dalyvavo pasaulio pirmenybių atrankos varžybose. 1932 m. suvalstybinus sportą, futbolo reikalus parėmė Kamuolio žaidimo sąjungos futbolo komitetas. Šis žaidimas įgijo dar platesnį mastą. Sujudo gamybiniai kolektyvai.

1933 metais Pabaltijo turnyrui išleistoje spalvingoje programoje puikuojasi daugelio firmų reklaminiai skelbimai (Šiaulių „Bato“, Žemės banko, Spaudos fondo, „Kauno audinių“, „Maisto“, „Lietūkio“). 1936 metais pradėta rengti darbininkų kolektyvų turnyrus.

Į futbolo sąjūdį per pirmąjį Nepriklausomybės dvidešimtmetį buvo įtraukta visa Lietuva. Buvo surengta dešimtys įvairiausių futbolo turnyrų ir pirmenybių.

Miestas, užprogramuotas rekordams
https://www.lzb.lt/2020/03/10/miestas-u ... rekordams/

Populiariausias – futbolas

Tarpukario sportininkai ir sporto entuziastai susidūrė su daugeliu iššūkių. Valstybė dar tik kūrėsi, visko trūko. Negana to, vyravo ir nuomonė, kad sunkiai dirbdami žmonės ir taip prisisportuoja, o pats sportas – per didelė prabanga karų nualintai šaliai. Ir vis dėlto, nepaisant tuomet gajų stereotipų, žmonės būrėsi sportui ir atstovavo Lietuvai net tarptautinėse varžybose.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininko Donato Pilkausko teigimu, net Lietuvos valdžios požiūris į sportą tarpukariu buvo gana prieštaringas. Dalies to meto politinių veikėjų įsitikinimu, Lietuva – žemės ūkio kraštas, o sunkus fizinis darbas atstoja sportą.

Tačiau būta ir kitokių nuomonių, ir jų šalininkai stengėsi plėtoti sportą visoje šalyje. Taip, dar tebevykstant nepriklausomybės kovoms, įkurta Lietuvos sporto sąjunga. Po metų – 1920-aisiais – ją pakeitė Lietuvos fizinio lavinimosi sąjunga. 1922 metų pavasarį įsteigta aukščiausia šalies sporto organizacija, koordinavusi visą Lietuvos sportinį gyvenimą: Lietuvos sporto lyga. Šioji pradėjo vystyti ir koordinuoti sportinę veiklą visoje šalyje.

Panevėžyje sporto organizacijos pradėjo rastis apie 1920-uosius. Tų metų birželį įkurta sporto sąjunga „Sveikata“ – jos būstinė buvo Respublikos gatvėje. Sąjunga skelbė propaguosianti įvairias sporto šakas: lengvąją atletiką, futbolą, krepšinį, vandens ir dviračių sportą, o žiemą – čiuožimą.

„Vis dėlto Lietuvoje iš pradžių populiariausia sporto šaka buvo futbolas“, – pasakoja D. Pilkauskas ir primena, jog pirmosios rungtynės vyko dar 1919 metais.

Nuo karių iki skautų

Futbolas greitai populiarėjo ir Panevėžyje. Istorikų žiniomis, 1922-ųjų pavasarį mieste vyko nemažai rungtynių – pavyzdžiui, Panevėžio lenkų ir Panevėžio berniukų gimnazijų. Jos abi taip pat varžėsi su Panevėžyje dislokuotų karinių dalinių komandomis – tuo metu mieste įsikūrusiu 8 pėstininkų Kauno kunigaikščio Vaidoto pulku, Pajuostyje nuo 1923 metų dislokuotu 4 pėstininkų Lietuvos karaliaus Mindaugo pulku. Kariai žaidė ir tarpusavyje, rengdavo sporto dienas mieste. Jos virto tradicinėmis, o susirinkusieji rungdavosi ne tik futbolo, bet ir lengvosios atletikos, kitose varžybose.

Pasak D. Pilkausko, 1922 metais įkūrus Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją, netrukus vienas po kito ėmė steigtis ir jos skyriai. Jau kitų metų vasarį toks įkurtas Raguvoje, 1924-aisiais – Krekenavos mokykloje, Panevėžio mieste. Naujieji skyriai ypač daug dėmesio skyrė kūno kultūros, lengvosios atletikos, žaidimų sporto šakų populiarinimui.

Nuo 1924 metų veikė Panevėžio miesto katalikų kuopos sporto sekcija, propagavusi mankštą ir žaidimus. Prie šios sekcijos prisijungė ir skautai. Sportuoti aktyvūs panevėžiečiai rinkdavosi Panevėžio mokytojų seminarijos sode. O 1924 metų liepą Šiauliuose vyko pirmoji Lietuvos gimnastikos ir sporto federacijos olimpiada, kurioje dalyvavo Panevėžio lengvaatletis šuolininkas į tolį M. Žukas ir tinklinio komanda.

Pasak D. Pilkausko, tarpukariu Lietuvoje vieni aktyviausių sportiniame gyvenime buvę šauliai. Jo manymu, Panevėžio šaulių sporto klubas miesto sporto istorijoje tuo laikotarpiu suvaidino turbūt svarbiausią vaidmenį. Juolab kad tikslas buvo propaguoti sportą ne tik tarp šaulių.

Istoriko teigimu, mažesniuose miesteliuose populiariausia sporto šaka buvo lengvoji atletika, nes jai nereikėjo nei didelių stadionų, nei specialaus inventoriaus. Bet šaulių klubas propagavo ir žiemos sporto šakas.

1928 metais Panevėžyje vyko pirmoji šaulių sporto šventė, vėliau tapusi tradicine. Svarbiausia šių švenčių rungtis, D. Pilkausko pasakojimu, buvo keturkovė: 100 ir 500 metrų bėgimas, šuoliai į aukštį ir šuoliai į tolį. Rengta ir daugiau įvairių sporto dienų bei varžybų. O 1934 metais Panevėžyje susidomėta mažai dar kam Lietuvoje žinomu fechtavimu.

Fabriką garsino ne tik mėsa

1930 metais Panevėžyje pradėtas statyti bendrovės „Maistas“ fabrikas. Kitąmet jis jau veikė, o netrukus ši įmonė tapo ir viena sportinio judėjimo organizatorių Panevėžyje.

„Maisto“ sporto klubas sutrumpintai vadintas „M.S.K.“ Jo užduotis buvo vienyti visus įmonės Panevėžio fabriko darbininkus ir tarnautojus, taip pat aplinkinių rajonų gyventojus ir plėsti sporto šakas. Čia kultivuota gimnastika, lengvoji atletika, futbolas, krepšinis, žiemos sporto šakos, įvairios žaidimų sporto šakos. Fabriko teritorijoje netgi įrengtos lauko teniso aikštelės.

Pasak D. Pilkausko, 1933 metų gegužę įsteigta Panevėžio sporto apygarda, prie kurios prijungtos Biržų ir Rokiškio apskritys. „Maisto“ sporto klubo sportininkai buvo vieni aktyviausių Panevėžio apygardoje. Koks panevėžiečiams tapo svarbus sportas, rodo ir miesto stadiono tarp Agronomijos gatvės (dabartinė Marijonų gatvė) ir A. Jakšto prospekto statybos 1934-aisiais.

O „M.S.K.“ labiausiai išpopuliarino futbolas. 1936 metais klubas tapo Panevėžio apygardos futbolo varžybų nugalėtoju, o 1937-aisiais „Maisto“ komanda žaidė pirmas tarpvalstybines rungtynes su estais. Jos baigėsi lygiosiomis 2:2. 1939 metais „Maisto“ futbolo komanda varžėsi srities Lietuvos futbolo čempionato pirmenybėse Pietų zonoje. Vienintelė iš tuomečių Panevėžio futbolo komandų, dalyvavusi tokio lygio varžybose.

„Maisto“ sporto klube antra labai populiari sporto šaka buvo lengvoji atletika. Turėjo jis ir krepšinio komandą, propagavo stalo bei lauko tenisą. Netrūko klube ir šachmatų entuziastų. Jaunalietuvių Panevėžio rajono sporto klubo nariai žaidė ne tik futbolą, bet ir domėjosi keliavimu, vandens sportu, sklandymu. Gana daug entuziastų pritraukdavo ir tenisas, žirgų sportas. Pastarasis buvo itin populiarus Paliūniškio, Įstricos, Piniavos, Krekenavos, Naujamiesčio ir Svainikų skyriuose. Laikui bėgant, mėgstamiausia jaunalietuvių sporto šaka tapo krepšinis: susikūrė dešimt vyrų ir dvi merginų komandos.

Neįveikiamasis iš Panevėžio

Tarpukariu Panevėžio sportininkai buvo išties labai aktyvūs, patvirtina D. Pilkauskas. Kone visų mieste gyvenusių tautų atstovai turėjo savo sporto klubus – lietuviai, lenkai, žydai. Pastarieji buvo tarp pirmaujančiųjų plėtojant sportą Lietuvoje.

1920 metais Kaune įkurta žydų sporto sąjunga „Makabi“ pradėjo vystyti bei koordinuoti sportinę veiklą visoje Lietuvoje. Tad netrukus, pasakoja D. Pilkauskas, sąjungos skyrius susikūrė ir Panevėžyje.

Dažnai vadinto tiesiog „Makabi“ sporto draugija, skyriaus įstatai atspindėjo organizacijos misiją rūpintis žydų tautiniu, dvasiniu ir fiziniu auklėjimu, sporto ir gimnastikos mokytojų rengimu, sporto švenčių organizavimu, pasaulinės „Makabi“ sąjungos palaikymu.

Neilgai trukus „Makabi“ tapo viena garsiausių sporto draugijų Panevėžyje. „Kartu su miesto šaulių ir jaunalietuvių sporto klubais ji labiausiai garsino Panevėžį visoje Lietuvoje“, – žydų sportininkų nuopelnus pabrėžia istorikas.

Draugija išsiskyrė savo futbolo komandos, stalo tenisininkų pasiekimais. Tarp žydų jaunimo buvo populiari ir gimnastika. Panevėžio žydų futbolo komanda „Makabi“ turėjo aikštę Staniūnų gatvėje ir netgi profesionalų trenerį iš Kauno.

Be to, 1921 metais antrasis metinis visos Lietuvos „Makabi“ sąjungos suvažiavimas vyko būtent Panevėžy. „Tai rodė, kad Panevėžio „Makabi“ sporto draugija kartu su Kauno buvo vienos aktyviausių“, – neabejoja D. Pilkauskas. 1926 metais „Makabi“ sąjungos metiniame suvažiavime į Centro komitetą pateko ir du Panevėžio atstovai.

Pasak D. Pilkausko, Panevėžio žydų jaunimas mėgo ir boksą. Dar 1927 metais spauda gyrė kylančią naują Lietuvos bokso žvaigždę – Panevėžio „Makabi“ boksininką Jakobą Leviną. Kiek žinoma, iš 20 kovų jis pralaimėjo tik vieną – 1924-ųjų Paryžiaus olimpiados aukso medalininkui belgui Žanui Diularžui.

J. Levinas garsėjo ir kaip geras irkluotojas. O 1932 metais įvyko pirmos miesto stalo teniso pirmenybės. Jose antrą vietą užėmė Panevėžio „Makabi“ atstovas Goldbergas, trečiąją – Zilbermanas. Pastarasis kartu su broliu laimėjo ir pirmą vietą vyrų dvejetų varžybose. Po trejų metų stalo teniso turnyre Panevėžyje šio miesto „Makabi“ atstovavo daugiausia sportininkų – net dvylika.

Gausios makabiados

Lietuvos sporto draugija „Makabi“ aktyviai veikė ne tik Lietuvoje. Kaip pasakoja D. Pilkauskas, nors stambiausias sporto renginys pasaulyje buvo olimpiada, dalyvių gausa jai nedaug nusileisdavo ir žydų sporto žaidynės – makabiados. 1932 metais į Palestiną dalyvauti pirmojoje makabiadoje vyko 80 Lietuvos žydų. 1935-aisiais balandžio 2–7 dienomis surengtoje antrojoje pasaulio sporto makabiadoje Lietuvos atstovai dalyvavo jau su daugiau nei tūkstančiu sportininkų iš 26 šalių.

Varžėsi „Makabi“ futbolo komanda, Libermanas dalyvavo 200 ir 400 metrų bėgimo rungtyse, O. Gurvičaitė-Šusterienė – stalo teniso, J. Jolkas – bokso. Visgi panevėžiečių atletų nebuvo. Pasak D. Pilkausko, „Makabi“ nebuvo vienintelė žydų sporto organizacija mieste.

Žinoma, kad 1927 metais susijungė dvi Panevėžio žydų sporto draugijos – „Makabi“ ir „Hakoach“. Pastaroji prieš tai veikė keletą metų. Vėlų 1923 metų rudenį įregistruoti Panevėžio žydų sporto ir gimnastikos sąjungos „Iso“ įstatai. Istorikas pasakoja, kad šios sąjungos sportininkai daugiausia buvo futbolininkai ir gimnastai, bet organizacija veikė neilgai.

„Ji nespėjo plačiau išvystyti savo veiklos. Tuo metu dar labai trūko ir sporto inventoriaus, ir sporto aikštynų. Sportine veikla faktiškai užsiėmė tik tikri entuziastai“, – pasakoja muziejininkas. Dar viena žydų organizacija „Vanderfeigel“ irgi veikė tik apie metus – propagavo sveiką gyvenimo būdą, keliones.

Viskas vardan sporto

1924 metais Paryžiaus olimpiadoje Lietuvai atstovavo Lietuvos futbolo komanda ir dviratininkai šiaulietis Isakas Anolikas bei Juozas Vilpišauskas. Šios varžybos buvo sudėtingos visiems Lietuvos atstovams. Dviratininkų transporto priemonių būklė buvo prasta, juos teko remontuoti. Kiek žinoma, dviračių sporto pirmeiviui I. Anolikui galiausiai už paskutinius pinigus teko įsigyti naują dviratį, nes nebuvo senajam suremontuoti reikiamų detalių. Abu sportininkai 188 km trasos nebaigė. J. Vilpišauskas griuvo, o I. Anoliko dviračio padangos prakiuro ir nebuvo kuo jų pakeisti.

Pritrūkta lėšų net kelionei namo. I. Anolikas atstovavo Lietuvai ir po ketverių metų vykusiose Amsterdamo vasaros olimpinėse žaidynėse. Jis buvo pirmasis Lietuvos sportininkas, dalyvavęs du kartus iš eilės olimpiadose. Jose taip pat nebaigė distancijos.

Vokiečiams okupavus Lietuvą, 1943-iaisiais dviratininkas, kuriam tada buvo 40 metų, sušaudytas Kauno IX forte. „Makabi“ sporto klubo atstovas Tadas Tarchumas Murnikas taip pat buvo Lietuvos dviratininkas, 1928 metų olimpietis. Individualioje plento rungtyje sportininkas nuo nugalėtojo atsiliko kiek mažiau nei valanda ir galutinėje įskaitoje užėmė 50-ą vietą iš 63. Tai – geriausias Lietuvos tarpukario dviratininkų rezultatas olimpinėse žaidynėse.


Staniūnų gatvė
https://panskliautas.lt/staniunu-gatve
Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas

Šioje gatvėje buvo „Makabi“ sporto sąjungos Panevėžio skyriaus futbolo stadionas. Pasaulinė sporto sąjunga ,,Makabi“ įkurta dar 1885 m. Turkijoje. Lietuvoje ši sporto sąjunga įsikūrė 1920 m. Po metų šios sąjungos skyrius susikūrė ir Panevėžyje. Vienas iš ,,Makabi“ skyriaus įkūrėjų Panevėžyje buvo O. Dembo. Ši sąjunga rūpinosi žydų tautiniu, dvasiniu ir fiziniu auklėjimu, sporto ir gimnastikos mokytojų rengimu, sporto švenčių organizavimu, pasaulinės ,,Makabi“ sąjungos palaikymu. Panevėžio ,,Makabi“ sporto sąjungos skyrių labiausiai vėliau garsino futbolo komanda.

Be buriavimo, kita Vytauto aistra buvo futbolas, kur jis pasiekė taip pat nemažų aukštumų. Atstovaudamas Klaipėdos sporto sąjungos futbolo komandai (KSS) jis du kartus 1936–1937 m. ir 1937–1938 m. sezonais tapo Lietuvos čempionu, o 1938–1939 m. sezoną – bronziniu prizininku. Jis atstovavo Klaipėdos miestui ir krepšinio varžybose, taip pat jose teisėjaudavo.

Nužudyta jūreiviška Vytauto Andžejausko svajonė
https://www.atviraklaipeda.lt/2023/02/1 ... o-svajone/
Romualdas Beniušis

„Pilka nožna“
http://www.kalvotoji.lt/2023/11/04/pilka-nozna/
Algimantas Savickis

Pokario metais su vienmečiu Robiku Karapetianu gyvenome tame pačiame name. Jis – pirmame aukšte, aš – antrame. Robiko tėvelis, medicininės tarnybos pulkininkas, dirbo Telšių karininkų mokykloje, kur ruošė artilerijos specialistus. Mudviejų abiejų silpnybė buvo futbolas. Vasarą kamuolį vaikydavomės nuo ryto iki sutemų. Didžiausia problema – pats kamuolys. Odinių nebuvo ne tik Telšiuose, bet ir Vilniuje. Žaisdavome su brezentiniu – tinkliniui skirtu. Jis buvo lengvas ir labai greitai suplyšdavo.

Grįždamas iš komandiruotės pulkininkas Maskvoje nupirko sūnui tikrą odinį futbolo kamuolį. Su juo rankose Robikas atbėgo pas mane. „Tai lenkų gamybos“, – pasakė jis, ir ištiesė pačiupinėti. Geltonoje odoje juodomis raidėmis buvo įspausta: „Pilka nožna. Polen“. Tokį kamuolį abu matėme pirmą kartą – nebuvo užvarstymo, vietoj jo, kokių trijų kapeikų dydžio, guminis taškas. Perkant kamuolį, pulkininkui davė ir pompą-adatą. Parodė, kaip reikia pripūsti kamuolį.

Ne tik armėno padangėje patekėjo antra saulė. Mūsų gatvės futbolo komanda dabar turėjo savo kamuolį. Ir dar kokį. Toks vienintelis buvo visuose Telšiuose. Pagrindiniai vaikų futbolo turnyrai vykdavo „Vyskupo lauke“. Tą kelių hektarų pievą Tarybų valdžia iš vyskupijos atėmė ir atidavė mums. Jau tada sklido kalbos, kad ateityje čia įrengs tikrą stadioną. Jie žodį ištesėjo. Kai būnu Žemaitijos sostinėje, tą gražuolį dažnai aplankau. Apie visą aikštę – tribūnos, patogios plastikinės kėdės žiūrovams, poilsio kambariai, dušas sportininkams. Žodžiu, pasaka. Tik aikštė tuščia! Kur dingo tie šimtai berniukų, kurie pokario metais šitame lauke varinėjo kamuolį?

Vykdavo turnyrai: žaisdavome pusę valandos – kuri komanda pralaimėdavo, ta iškrisdavo. Jos vietą užimdavo kita. Nugalėtojas kaudavosi su nauju konkurentu. Jeigu pasibaigus laikui rezultatas būdavo lygus – nugalėtoją išaiškindavo baudiniai. Beveik visada turnyruose dalyvaudavo dešimt-dvylika komandų.

Mūsų gatvės garbę gynė Pranas ir Zenonas Smilgevičiai, Petras ir Stasys Glodeniai, Ivanas Tereškinas, Robikas Karapetianas, Ulia Petrušinas ir šių eilučių autorius. Dauguma jų visą amžių draugavo su kamuoliu. Kai kurie iš futbolo ir duoną valgė: P. Glodenis gynė Lietuvos garbę, žaidė Donecko „Šachtiore“. R.Karapetianas – Jerevano rinktinėje, kiti – Telšių „Mastyje“…

Su naujuoju kamuoliu žaisti buvo smagu. Jį tausojome. Ne visada pavykdavo laimėti rungtynes, palikdami aikštę, išsinešdavome ir savo kamuolį. Kartą mus užkalbino aukštokas vyras: „Telšiuose buriame vaikų ir jaunimo futbolo komandą. Gal užsirašysite? Treniruotės vyks čia, rudenį-žiemą salėje, gausite sportinį inventorių“.

Užsirašysime. Tas vyras – Mindaugas Sabeckis – buvo pirmasis mūsų treneris. Kai jį išrinko rajono sporto komiteto pirmininku – mums pradėjo vadovauti mokytojas Vytautas Giedraitis. Jis buvo priekabesnis – tikrindavo dienoraščius. Jeigu rasdavo suraitytą dvejetą – tai viso labo treniruotėms. Kol jo neištaisai – nei kamuolio, nei salės, nei aikštelės nematai. Tai drausmino mus. Nė vienas berniukas nerūkė. Jau vėliau, kai už kelerių metų pradėjau žaisti „Masčio“ futbolo komandoje, taip pat nemačiau rūkančių vyrų. Tiesa, jie retkarčiais pakeldavo taurelę.

Gaila mums buvo M. Sabeckio. Jis buvo puikus psichologas, puikiai suprato, ko trūksta mums, karo vaikams. Beveik pusė iš mūsų neturėjome tėvų: vieni žuvo kare, kiti negrįžo iš Vokietijos. Visada džiaugsmingai sutikdavome jo pasiūlymą: „Rytoj eisime žiūrėti kino filmo“. Treneris jau buvo atitarnavęs kariuomenėje, turėjo merginą, į savo šeimą priimdavo ir mus. Būriu eidavome į kino demonstravimus, koncertus. Sporto mokykloje išdavė bucus. Juos persimetę per petį, skubėdavome ne tik į treniruotę, bet ir į parduotuvę. Tegu visi mato, kad kamuolius varinėjame ne basi, tegul stebisi ir pavydi. Kiekvienas laikmetis turi savo atspalvių: tada tampėme bucus, dabar – šunis.

Trylika metų žaidžiau futbolą, šimtai rungtynių, tačiau labiausiai įsiminė dvejos. „Tiesos“ laikraščio turnyre „Mastis“ įveikė Vilniaus kariškius, Plungės „Linų audinius“. Ketvirtfinalyje laukė kova su Lietuvos čempionu Šiaulių „Elnio“ komanda. Jeigu atvirai, tai šito susitikimo mes nelaukėme. Pliusas – žaidėme savo aikštelėje. Rungtynių arbitras – kaunietis. Visiems buvo aišku, kad jis palaikys mus. Šių rungtynių nugalėtojas pusfinalyje susitiks su Kauno „Inkaru“. Kauniečiams parankesni buvome mes – kaimiečiai, „Elnio“ jie bijojo.

Elniečiai visą laiką spaudė, vos atsimušinėjome ir tik retsykiais pereidavome aikštės vidurį. Vienos atakos metu Petras Glodenis smūgiavo iš kokių 15-18 metrų ir kamuolys suspurdėjo… devinkėje. Kas dėjosi stadione, žodžiais neapsakysi. Atsilaikėme ir antrąjį kėlinį. Rezultatas 1:0 mūsų naudai.

Už savaitės išvažiavome į Kauną. Čia mus sunešiojo, pralaimėjome – 3:1. Bet vis tiek buvome patenkinti: kaimo komanda ketvirta Respublikoje. Mums visiems buvo suteiktas pirmas sportinis atskyris.

Liko nepatenkinta „Elnio“ komanda. Jie nutarė nuplauti purvo dėmę nuo savo munduro. Pasibaigus sezonui, pasikvietė mus į Šiaulius draugiškoms rungtynėms. Jos prasidėjo greita Henriko Jakimavičiaus ataka. Jis prie pat galinės linijos apėjo mūsų gynėją Petrą Gurecką ir pasiekė įvartį. Dar po penkių minučių pakartojo manevrą ir vėl… įvartis. Laikrodis skaičiavo tik penkioliktą minutę, o šeimininkai vedė 3:0. Mums pradedant žaidimą iš aikštės vidurio, H. Jakimavičius pasakė: „Šiandieną kiekvienam jūsų komandos žaidėjui padovanosime po įvartį“. Tačiau šitie Henriko žodžiai neišsipildė.

Jie bijojo mūsų komandos kapitono O. Grybausko, kuris žaidė centro puolėju. Rungtynių metu atrodydavo, kad ne Olis ieško kamuolio, bet kamuolys jo. Beveik kiekvienose rungtynėse mūsų kapitonas pasiekdavo įvartį, o neretai ir du, ir tris. Šiauliečiai jį saugojo dviese. Į mane nekreipė dėmesio (tose rungtynėse žaidėme dviem centrais). O. Grybauskas, nutaikęs momentą, mestelėjo kamuolį į priekį. Turėjau gerą startinį greitį. Šoviau pirmyn ir… įvartis. Tose rungtynėse pasiekiau tris įvarčius, o rungtynes pralaimėjome 4:3.

Po savaitės į mūsų buto duris Telšiuose pasibeldė „Elnio“ treneris. Man ir mamai jis pasakė: „Algimantas gaus pameistrio atlyginimą, kambarį bendrabutyje. Galės gyventi, sportuoti ir mokytis“. Už poros dienų nuvykau į Šiaulius. Tai buvo šeštasis dešimtmetis. Miestas baigėsi ties geležinkelio pervaža į pietinį rajoną. Ir centras atrodė nusmurgęs, apšepęs. Likau Žemaitijos sostinėje. Viena iš priežasčių, nulėmusių mano sprendimą, buvo planai mokytis aviacijos mokykloje. Už poros metų išvažiavau į Baltarusiją.

1960-ųjų metų gegužės 1-osios garbei suorganizuotame futbolo turnyre dalyvavo aštuoniolika komandų iš Vitebsko ir aplinkinių miestelių. Finale susitiko mūsų pulko komanda ir parašiutininkų divizijos rinktinė. Visi ją laikė favorite, nes šešerius metus iš eilės parašiutininkai pelnė pereinamąją taurę.

Mūsų komandoje žaidė du lietuviai: Vytautas Geležiūnas iš Tauragės ir aš. Nuaidėjus teisėjo švilpukui, žemaičiui sušukau: mesk! Kulka pralėkiau po du gynėjus… įvartis. Ėjo antroji rungtynių minutė. Varžovų komandoje sutrikimas: „Jak oni balakujut… Neponiatno“ („Kaip jie kalba… Nesuprantamai“).

Rezultatas nepasikeitė. Mes laimėjome. Mums įteikė pereinamąją taurę, apdovanojo garbės raštais. Šia sportine pergale labiausiai džiaugėsi mūsų pulko vadas. „Batia“ („tėvas“) visus išbučiavo, būtinosios tarnybos kariai, kurie žaidė komandoje, gavo dešimties parų atostogas, karininkai – rankinius vardinius laikrodžius. Jis nebetiksi, bet vis tiek saugoju, jis primena jaunystę.

Sportas mane, dešimtis ir šimtus kitų berniukų išplėšė iš gatvės glėbio. Mes neišmokome vogti, nepatekome į kalėjimą, neišmokome rūkyti, vartoti alkoholį. Iki žemės lenkiuosi mūsų globėjams Mindaugui Sabeckiui, Vytautui Giedraičiui ir dešimčiai kitų šviesių žmonių, kurie aukojosi dėl mūsų ateities.

Tarpukario kretingiškių sporto pramogos
https://www.atviraklaipeda.lt/2024/02/1 ... -pramogos/

Populiariausia pasaulyje sporto šaka – futbolas Kretingoje pradėtas žaisti XX a. 3 deš. pradžioje, kai 1923 m. Kretinga jau turėjo savo futbolo komandą. 1934 m. Kretingos šaulių rinktinei prie miesto poilsio parko įsigijus sklypą ir įrengus stadioną, jame žaidė 1935 m. Telšių apygardos pirmenybėse dalyvavusios dvi Kretingos komandos „Šaulys“ ir „Žemaitis“, nors jų pasiekimai buvo vidutiniški.

Kretingoje sportavo ne tik mokiniai ir Šaulių sąjungos nariai, bet ir visuomeninių organizacijų, politinių partijų, tautinių bendrijų atstovai. Mieste populiarus buvo žydų sporto draugijos „Makabi“ skyrius, vienas pirmųjų subūręs futbolo komandų, žydų jaunimą sportuoti ir sveikai gyventi ragino ir šios bendruomenės religiniai ir dvasiniai vadovai.