Lietuvos futbolo forumas

Žalias kalnas. Ir kaip bibliotekininkė jo žalumą gynė
https://www.silaineskrastas.lt/kultura/ ... luma-gyne/

Ištrauka iš spaudai rengiamos knygos „Miestelis prie Lendros, Vanagio ir Šusties“

XVIIII a. antroje pusėje Žaliakalnyje grafai Rionikeriai pasistatydino reprezentacini pastatą (neretai jis įvardijamas ir skambesniu rūmų pavadinimu), o plote tarp jo ir bažnyčios per keletą metų įkurdino parką. Jame užveistas sodas, pavasariais baltu vainiku jame sužydėdavo obelys, kriaušės, vyšnios, trešnės, slyvos, suvešėdavo juodieji ir raudonieji serbentai, avietės, agrastai. Pasodinta taip pat liepų, klevų, įrengta suolelių ramiam poilsiui. Minimas dar tvenkinys su sala, net žvėrynas. Taigi vos ne rojaus kampelis Rionikeriams bei jų svečiams. Savaime suprantama, ne vyžotiems baudžiauninkams. Tačiau laikai keitėsi, tarpukario metais šiame jau visuomeniniame parke naumiestiškiai rengė valstybines šventes, gegužines. Nepakeičiama šokių aikštele tapo medžiais apsodintas, šokėją koją kaip stalas suplaktas žemės plotelis. Kitoje aikštės dalyje sportuota.

Pastebėsime, kad apie šią laisvalaikio leidimo formą kažkodėl mažai tekalbėta, retokai vos vienu kitu sakiniu ji prisiminta. Iš tikrųjų naumiestiškiams, neturėjusiems jokio sporto aikštyno, Žaliasis kalnas buvo tapęs stadionu. Norėjusieji žaisti vis populiarėjanti futbolą buvusiame parke patys kiek palygino aikštelę piliakalnio pietinėje papėdėje, pasistatė futbolo vartus. Ilgais vasaros vakarais čia netilo rungtyniaujančią balsai, kamuolio bumpsėjimas.

Ketvirtajame dešimtmetyje buvo suburtos net kelios futbolo komandos – tokias sudarė Naumiesčio kareivinėse įkurdintas 7-jo pulko bataliono kariškiai (ji pavadinta pretenzingu Žaibo vardu), jais pasekė miestelio jaunimas, galiausiai žydai. Tie buvo organizuočiausi, sudarė savo, kaip dabar sakytume, nacionalinę komandą ir pavadino ją tradiciniu Makabio vardu (pavadinimas nuo žydų nacionalinio didvyrio Judo Makabėjaus, vadovavusio pergalingam judėją sukilimui prieš pavergėjus graikus). Ši komanda treniravosi gal sistemingiausiai, tad laikyta stipriausia ne tik Naumiestyje, bet ir visame šiame regione.


Stipriausia Naumiesčio futbolo komanda „Makabi“ apie 1936 m. Alberto Juškos nuotrauka.

Po Lietuvos krepšinio rinktinės laimėto Europos čempionato 1937 m. naumiestiškiai Žaliajame kalne įsirengė dar ir krepšinio aikštelę, o po pakartoto triumfo Kaune 1939 m. ši sporto šaka rado daugel pasekėjų. Tiesa, ryškesnių šios sporto šakos žaidėjų nei tuo, nei vėlesniais metais lyg ir neatsirado. Mažiau populiarus buvo tinklinio sportas, tačiau ir jam įrengta aikštelė, įkasti du stulpai tinklui pritvirtinti. Vietos visiems pakako, ši natūrali, pačios gamtos duota poilsio zona apėmė didoką, maždaug 5 ha žemės plotą.

Sportuota ir po karo. Tuokart pasiryžta suburti „tikrą“ futbolo komandą. Jai treniruotis, o tuo labiau rungtyniauti žūtbūt reikėjo tinkamų matmenų aikštės (tuo metu reikalauta, kad mažiausias jos ilgis privalo būti 90, plotis 45 metrai). Naumiestiškę futbolo aikštę lengviausiai galima buvo prailginti jos ribą nukėlus pietų pusę. Tačiau tokiu atveju būtų reikėję nukirsti čia augusius, plačiu šakų vainiku suvešėjusius ir visą aikštę puošusius medžius ir dar nukasti senkapi. Šventvagiškas darbas! Vis tik jo ėmėsi komjaunimas.

Naumiestiškis Antanas Kaniauskis, tuo metu dirbęs Šilutės apskrities sporto komiteto pirmininku, aiškino: nesijaudinkit, medžius pašalinę, mes, komjaunuoliai, pasodinsime kelis kart daugiau naujų. Naumiesčio bibliotekos vedėja Jadvyga Verpečinskienė pakeltą kirvi mėgino sulaikyti, aiškino vieniems, aiškino kitiems, skambino vienur, skambino kitur. Viskas veltui, komjaunimo iniciatyvai pritarė aukštesnė valdžia, ir senkapio neliko. Pastebėsime, kad jisai iš tikro buvo vertas išsaugoti, iki šiol archeologai tėra apžiūrėję 4 jo kapus. Tie datuoti XV amžiumi. Aptikta palaidojimo liekanų, XVI – XVII a. žalvarinis žiedas.

Dabar jau „normalioje“ futbolo aikštėje būsimuosius šio žaidimo meistrus treniruoti ėmėsi buvęs Šilutės futbolo komandos žaidėjas Čižauskis. Po kurio laiko visiems atrodė, kad jau neprastai kamuolį valdė Antanas Lecius, Klemensas Sūdžius, Antanas Jankauskas, Aleksas Mockus, Antanas Mockus, dar kitas Sūdžius, žydas Rafaelis Laskis, žinoma, pats Čižauskas bei dar keli šio žaidimo meistrai. Kiek pasitreniravę vyrai nutarė pasitikrinti, kiek daug jie pasiekė futbolo mene, tad draugiškų rungtynių pakvietė šilutiškę komandą, tuokart jau pakankamai žinomą, oficialiai Lietuvos futbolo federacijoje registruotą komandą. Vieną šeštadieni ar sekmadieni tie ir atvyko, rungtynės prasidėjo. Kai tik šilutiškių smūgiuotas kamuolys pataikydavo į vartų plotą, taip ir įvartis. Pirmasis kėlinys baigėsi 0 : 6. Kad rungtynės bent kiek taptų įdomesnės, šilutiškiai nutarė paskolinti savo vartininką. Daug patikimesnį, kovose užgrūdintą. Ir iš tikrųjų, antrasis kėlinys įvarčiais toks gausus jau nebuvo, tas pralaimėtas 0 : 3. Galutinis rezultatas 0 : 9. Naumiestiškiams linksma nebuvo.

Pokario metais Žaliasis kalnas ir toliau tarnavo naumiestiškiams. Čia linksmintasi, sportuota, vidurinės mokyklos fizinio lavinimo mokytojai parkan atsivesdavo savo auklėtinius pažaisti krepšinį, tinklinį, pradinių klasių mokytojai su mažaisiais mokinukais rinko ir rūšiavo lapus, mokėsi pažinti medžius bei kitus augalus. Kartą jos įkalnėje sustoję koncertavo Dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ šokėjai, muzikantai, dainininkai. Ir šiandien parkas džiugina akį bei širdį. Kaip ir seniau lapoja liepos, klevai, tujos, ievos, auga retokas europinis maumedis. Tiesa, šie augmenys jau senyvi, o naujų pasodinta negausiai. Ši gamtos turtą privalu saugoti bei puoselėti.

Prieš 100 metų Lietuvos vyrų futbolo rinktinė iškovojo pirmąją savo pergalę!
https://www.lietuvossportomuziejus.lt/n ... o-pergale/
2024 08 24 | Alvydas Žukauskas

Šiandien, rugpjūčio 24-ąją Lietuvos futbolas turi puikią progą švęsti ir pasinerti į istoriją – prieš 100 metų Lietuvos rinktinė iškovojo pirmąją savo pergalę! Taline prieš šimtmetį vykusiose rungtynėse Lietuva 2:1 palaužė Estijos futbolininkus.

Iki išvykos į Estiją didele patirtimi ar tuo labiau skambiais laimėjimais futbole lietuviai pasigirti negalėjo. Rinktinė buvo sužaidusi ketverias tarpvalstybines rungtynes, ir visos jos baigėsi pralaimėjimais. Beje, būtent estai tapo tais, kurie pakrikštijo Lietuvos futbolininkus – pirmajame tarpvalstybiniame susitikime, kuris vyko Kaune, Lietuvos rinktinė 1923 metų birželio 24-ąją susitiko su Estija ir pralaimėjo 0:5.

Apie kitas rungtynes turbūt yra girdėję visi sporto istorijos mėgėjai, juolab turint omenyje, jog tai buvo ir Lietuvos olimpinis debiutas, kurio šimtmetį minime šiemet – Lietuvos ir Šveicarijos akistata Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Paskubomis surinkta rinktinė, neturėjusi nė vienos bendros treniruotės, likus vos keturioms dienoms iki rungtynių traukiniais pradėjo ilgą kelionę Paryžiaus link, kuri baigėsi pralaimėjimu Peršingo stadione 0:9. Tai iki šiol tebėra didžiausias Lietuvos rinktinės pralaimėjimas oficialiose rungtynėse (beje, kaip ir didžiausia Šveicarijos nacionalinės komandos pergalė).

Tačiau jei skaičiuosime ir draugiškas rungtynes, skaudžiausias kirtis atkeliavo po savaitės, kai tame pačiame stadione jėgas išbandė Lietuvos ir Egipto futbolininkai. Šios rungtynės baigėsi dar skaudžiau – 0:10! Per trejas rungtynes lietuviai neįmušė nė vieno įvarčio, praleido 24 ir neturėjo prošvaisčių nė viename mače.

Išimtimi iš taisyklės tapo ketvirtosios tarpvalstybinės rungtynės – Kaune lietuviai mėgino pasipriešinti svečiams iš Latvijos. Nors ir buvo patirtas pralaimėjimas, tačiau jis buvo jau kur kas garbingesnis – 2:4. Abu mūsiškių įvarčius pelnęs Vilhelmas Nopensas tapo pirmuoju, įmušusiu įvartį Lietuvos rinktinės gretose.

Nepaisant tokių rezultatų, estai į Lietuvos atstovus žiūrėjo pagarbiai. Estijos sporto laikraštyje „Eesti Spordileht“ pasirodė didelis, kone du puslapius apimantis straipsnis apie būsimąją akistatą, o Lietuvos futbolo rinktinės nuotrauka tapo pagrindiniu titulinio puslapio akcentu. Pristatyme buvo prisiminta ir Estijos futbolininkų viešnagė Kaune 1923 m. birželį. Svečių delegacijai įspūdį paliko lietuvių surengtas priėmimas – salė buvo išpuošta Estijos ir Lietuvos vėliavomis, ryte stalas buvo nukrautas sviestu, kumpiu, sūriu, kiaušiniais bei kalnu konditerijos gaminių, o vakare surengtas banketas, turėjęs užsibaigti iki 23 val., tęsėsi kur kas ilgiau. Be to, anot „Eesti Spordileht“, kiekvieną Estijos rinktinės žingsnį ant stadiono vejos sekė daugiau nei pustuzinis fotografų bei du operatoriai. Apskritai ši viešnagė estų spaudoje buvo prisiminta tik pačiais geriausiais žodžiais, o su sportininkais bei apskritai kauniečiais esą užsimezgė tikra draugystė.

Tame pačiame straipsnyje išsamiai papasakota ir apie tolimesnį Lietuvos futbolo vystymąsi. Teigiama, jog po rungtynių su Estija lietuviai pradėjo sparčiai progresuoti, o nemažą dalį žaidimo stiliaus jie perėmė būtent iš estų. Prisimintos ir klubinio futbolo akistatos: pavyzdžiui, paminėta, jog 1923 m. rudenį (iš tikrųjų rugpjūčio 25-26 dienomis) Klaipėdoje viešėjo Talino „Kalev“ ekipa ir su uostamiesčio MTV sužaidė dvejas rungtynes. Vienerias laimėjo estai (3:2), kitos baigėsi lygiosiomis (2:2).

Dar galima paminėti ir tai, ko straipsnyje nebuvo: dar 1922 metais Kaune viešėjo Talino TJK komanda. Spalio 10 d. Kauno LFLS estams pralaimėjo 1:7, o kitą dieną kauniečiai, pasistiprinę Penktojo pėstininkų pulko kairiuoju gynėju (buvo kviesti ir du puolėjai, tačiau jie tuo metu jau buvo išvykę „į provinciją“ atostogauti ir negalėjo prisijungti), sugebėjo su estais sužaisti lygiosiomis 0:0.

Stebina estų laikraštyje „Eesti Spordileht“ ir itin tikslus Lietuvos olimpinės futbolo rinktinės nuotykių aprašymas: straipsnio autorius žinojo apie tai, jog rinktinė į Paryžių vyko keliais skirtingais traukiniais, Belgijoje turėjo problemų dėl vizų, Prancūzijos sostinę pasiekė 4 val. ryto, kai rungtynės kitą dieną numatytos 14 val. Be viso to, aprašyta ir tai, jog rinktinėje dėl skuboto išvykimo negalėjo žaisti klaipėdiečiai ir ją sudarė vien Kauno futbolininkai, kurie, nepaisant pralaimėjimo 0:9, turėjo dvi progas įmušti. Geru žodžiu Lietuvos futbolininkai paminėti ir kalbant apie susitikimą su Latvija (2:4). Nors buvo prognozuota triuškinanti latvių pergalė, dėl jos jie turėjo gerokai paplušėti, o lietuviai antrąjį kėlinį netgi laimėjo 1:0! Tiesa, kitą dieną sostinių dvikovoje Kaunas – Ryga patirtas triuškinantis pralaimėjimas 0:7. Tačiau čia estų spauda vėl užstoja lietuvius, pavadindami rezultatą „suprantamu“, o paties rezultato net nepaminėdami – buvo tiesiog parašyta, jog vien Kauno komandos pralaimėjimas dideliu skirtumu yra suprantamas.

Tai, jog estai lietuvius vertino rimtai, rodo ir jų sudėtis. Komandos sudėtyje rungtynėse su Lietuva nebuvo nė vieno rinktinės debiutanto, o net 8 iš 11 estų žaidė ir prieš metus vykusioje rinktinių dvikovoje Kaune (0:5). Tiesa, tik tris debiutantus turėjo ir lietuviai: saugų grandyje žaidė Kurtas Naujokas, o puolime komandos sudėtį sustiprino Viljamas Seidleris ir Danielius Žilevičius.

Lietuvos rinktinė apskritai žaidė to meto įprasta taktine schema 2-3-5: vartuose stovėjo Valerijonas Balčiūnas, gynėjų dvejetą sudarė Aleksandras Karpovas ir Gustavas Gvildys, aikštės viduryje žaidė Kurtas Naujokas, Stasys Razma ir Vincas Bartuška, o puolimo grandyje, be Viljamo Seidlerio ir Danieliaus Žilevičiaus, buvo Vilhelmas Nopensas, Valteris Krigas ir Vilhelmas Baueris.

Nors estai, tarsi atsilygindami už šiltą priėmimą Kaune, stengėsi neatsilikti ir Taline (lietuviai nakvojo geriausiuose viešbučiuose, jiems buvo organizuojamos ekskursijos po muziejus, teatrus, jais aktyviai domėjosi ir spauda), prieš rungtynes nebuvo apsieita be didelio nesusipratimo. Vietos orkestras neturėjo Lietuvos himno natų ir nemokėjo jo sugroti. Vietoj to orkestras sugrojo paradinį maršą, kuris vis tiek buvo pristatytas kaip „Tautiška giesmė“. Išgirdę tokią „Tautišką giesmę“ Lietuvos futbolininkai sutriko ir ėmė dairytis vieni į kitus, tarsi nebyliai klausdami: „Kas vyksta?“.

Tiesa, tam tikrą šunybę estams iškrėtė ir patys lietuviai. Žaisti jie atvyko su balta apranga, todėl Estijos rinktinė, užuot žaidusi jiems įprastais mėlynai baltais marškinėliais, turėjo rungtyniauti su mėlynai juoda apranga, kurią jų pačių spauda pavadino „niūria“.

Aprašęs šiuos nuotykius, laikraštis „Eesti Spordileht“ pasakojimą apie rungtynes pradėjo paantrašte „O dabar – liūdnoji istorijos dalis“.

Mūsiškiams ji buvo visai ne liūdnoji, nors mačo pradžioje teko atlaikyti aktyvias estų atakas. Dukart varžovų smūgis pralėkė virš skersinio, keletą kartų varžovų bandymus smūgiuoti atlaikė V. Balčiūnas. Tačiau lietuviai, nors ir žaidė vadinamuoju „antru numeriu“, aktyviai mėgino ne tik paspausti varžovus, bet ir išeiti į kontratakas. 12 minutę smūgis iš toli pralėkė visai netoli vartų, o maždaug 20 rungtynių minutę po puikaus tolimo perdavimo V. Nopensas išsiveržė vienas prieš vartininką ir smūgiavo į vartus. Estijos rinktinės vartų sargas Augustas Lassas šį smūgį atlaikė, tačiau kamuolys atšoko niekeno nedengiamam V. Krigui ir šis iš baudos aikštelės smūgiavo taikliai. Lietuva priekyje, 1:0! Sutrikę estai akivaizdžiai nesitikėjo tokio posūkio – jų atakos nutrūkdavo dar ankstyvose fazėse, o lietuviai, tai pajautę, dar turėjo puikią progą ir padvigubinti rezultatą – 36 minutę V. Nopensas nepataikė į tuščius vartus.

Po ilgosios pertraukos vaizdas aikštėje pernelyg nepakito – pavojingesnių epizodų prie mūsų vartų nebuvo, o kartkartėmis pamėgindavome nustebinti ir patys – pavyzdžiui, 59 min. V. Nopensas turėjo dar vieną šansą, tačiau jo smūgiuotą kamuolį sugavo A. Lassas. Apskritai, anot estų, vienintelis žaidėjas, jų rinktinės gretose nusipelnęs gerų žodžių, buvo Oskaras Üprausas, vis mėginęs priimti kamuolį ir suardyti lietuvių gynybą. Galiausiai bandymai davė rezultatą – kairiajame krašte rungtyniavęs puolėjas (arba, to meto terminais, kone tiesiogiai išverstais iš anglų kalbos – „kairysis sparninis“) išsisuko iš penkių Lietuvos rinktinės žaidėjų globos ir iš gana artimo nuotolio nuginklavo V. Balčiūną – 1:1.

Anot laikraščio „Rytas“, po įvarčio „publika pradėjo tiek smarkiai šūkauti, jog, rodėsi, lūš suolai, plyš oras“. Visgi šis epizodas lietuvių neišmušė iš pusiausvyros. Estai, mėgindami užpulti, palikdavo vis platesnes erdves gynyboje, o Lietuvos rinktinei to ir tereikėjo. Bandymai kontratakuoti galiausiai virto trečiuoju rungtynių ir antruoju lietuvių įvarčiu – apie 70 rungtynių minutę V. Nopensas vėl prasimušė pro varžovų gynėjus, tačiau jam kelią pastojo vartininkas ir vienas iš gynėjų. Tačiau čia kamuolys surado laisvą likusį V. Seidlerį, kuris smūgiavo taikliai.

Kaip pastebi „Rytas“, po šio momento estai pradėjo pastebimai nervintis, nusiminė ir publika. Tiesa, tai anaiptol nereiškia, jog rungtynių pabaiga buvo rami – Estijos futbolininkai galėjo pajausti antrą kvėpavimą, kai prieš save raudoną kortelę išvydo V. Nopensas, šiame mače aktyvus buvęs visur. Visgi net ir likę dešimtyje, lietuviai ne tik atlaikė visus varžovų mėginimus, tačiau ir patys dar du kartus pamėgino kontratakuoti. Arčiausiai lygiųjų išplėšimo savo komandai buvo O. Üprausas, tačiau jo smūgis nepasiekė tikslo galvą kyštelėjus vienam iš mūsišių gynėjų. Galiausiai teisėjo švilpukas paskelbė rungtynių pabaigą ir pirmąją Lietuvos rinktinės pergalę – 2:1!

Estijoje šis pralaimėjimas buvo priimtas su griežtomis replikomis. Spaudoje šios rungtynės buvo įvardytos kaip senosios estų kartos „gulbės giesmė“ ir užsiminta būtinybė jauninti rinktinę. Kažkur girdėta, ar ne? Nepaisant tokio jiems skaudaus pralaimėjimo, o mums – saldžios pergalės, gerų lietuvių ir estų santykių šios rungtynės nesugadino. Vaišių metu šeimininkai svečiams įteikė sidabrinę taurę antrosioms Lietuvos-Estijos tarpvalstybinėms rungtynėms pažymėti, o lietuviai estams atsakė tuo pačiu. Beje, kitą dieną įvyko ir Talino – Kauno rungtynės. Jose lietuviai, žaidę be kelių pagrindinės sudėties žaidėjų, pralaimėjo 0:4.

Tokia buvo Lietuvos vyrų futbolo rinktinės pirmoji tarpvalstybinė pergalė. Apskritai pergalės jausmas visada yra saldus – ar prieš šimtmetį, ar šiuo metu, kai tarpvalstybinių rungtynių skaičius jau seniai siekia kelis šimtus kartų. Palinkėkime to pergalės jausmo dabarties Lietuvos rinktinės futbolininkams!

Ištraukos iš Trakų penktoji rinktinė: Kaišiadorių regiono šaulių istorija 1919–1940 m. Olijardas Lukoševičius, 2021

SPORTAS

Nuo įkūrimo pradžios Šaulių sąjunga tapo pusiau karinė, pusiau sportinė organizacija. Šauliai rengdavo įvairių sporto šakų varžybas, tarp kurių buvo žirginis sportas, lengvoji atletika, šaudymas ir kitos sporto šakos, turėjusios praktinę naudą kariniams įgūdžiams. Šauliai būrėsi į sporto klubus, siekdami pirmiausia ne aukštų sportinių rezultatų, bet aktyvaus dalyvavimo, fizinio pasirengimo, įgūdžių tobulinimo.

1920 m. Šaulių sąjungos vadovybė ragino skyrių vadus organizuoti „fechtavimą, ristynes, kumščiavimąsi, futbolą, ripką, kerėplą, plaukiojimą, irklavimą-buriavimą, „važinėjimą šliužais“ ir kit.“ Aišku, kad šiems raginimams įgyvendinti ir provincijos žmones įpratinti prie tokios veiklos prireikė nemažai laiko. 1931 m. birželio 7 d. Kaišiadoryse vykusiame Trakų rinktinės būrių suvažiavime rinktinės vadas kpt. Jurgis Balickaitis ragino šaulius savo būriuose „sportą kelti“.

Tiesa, aktyviai sportinei veiklai pirmiausia trukdė sporto bazių ir įrangos trūkumas. Pavyzdžiui, 1933 m. sausio 8 d. Trakų rinktinės būrių vadų suvažiavime Kaišiadoryse pabrėžta: „Būrių darbus trukdo neturėjimas sporto aikščių, salių ir sporto įrankių. Pažymėtina, kad būriai visu smarkumu imasi darbo sakytas kliūtis prašalinti“. Kaip tokio sprendimo pavyzdį galima paminėti Darsūniškį, kur 1934 m. būrys gavo 2 ha sklypą sporto aikštei prie Nemuno, Bačkininkėlių dvare. Nors aikštynas buvo kitoje Nemuno pusėje, tačiau sportininkams didžiausia Lietuvos upė nebuvo kliūtis. Darsūniškio šauliai žemės ūkio ministrui netgi padėkojo raštu.

<...>Vėlesniais metais išryškėjo, kad ir kituose būriuose būdavo sudaromos atskiros sporto sekcijos, paskiriami už jų veiklą atsakingi šauliai. Pavyzdžiui, 1940 m. balandžio 14 d. Žaslių būrio susirinkime raitininkų skyriaus vadu paskirtas Stasys Žvirblis, o sporto skyriaus vadovu – Kazys Pažemeckas. Spaudoje minima, kad kovo mėnesį Žaslių būrys įsteigė sporto klubą, iš rinktinės gavo sporto įrankių ir nuo balandžio 28 d. pradėjo sportuoti. Aišku, tai nereiškia, kad žasliečiai šauliai anksčiau nesportavo (pavyzdžiui, jau 1930 m. turėjo savo futbolo komandą), tačiau tai rodo naują sporto srities organizuotumo etapą.

<...>Pavyzdžiui, futbolą Kaišiadoryse ir didesniuose miesteliuose žaidė jau nepriklausomybės pradžioje. Dažniausiai jį propagavo apylinkėse per nepriklausomybės kovas įsikūrę kareiviai. Ilgainiui tai plito tarp vyresniųjų moksleivių. Ankstyviausia Žaslių futbolo komanda paminėta 1930 m., Kaišiadorių – 1933 m.

Pavyzdžiui, 1934 m. Šaulių sąjungoje visoje Lietuvoje buvo sudaryta 81 komanda, iš jų 42 komandos dalyvavo Šaulių sąjungos futbolo pirmenybėse. Jos buvo suskirstytos į dvi žaidimo klases – aukštesniąją ir žemesniąją.

Žemesnėje klasėje I aukštaičių apygardoje (iš viso buvo 4 apygardos) žaidė Šančių „Kovas II“ (kurie tapo apygardos laimėtojais, nepralaimėję nei vienerių rungtynių), Raseinių „Šarūnas“, Kėdainių „Šaulys“, Ukmergės „Šaulys“ ir Kaišiadorių „Šaulys“. Tai reiškia, kad šios komandos buvo savų šaulių rinktinių nugalėtojai.

Kad šauliai preciziškai žiūrėjo į sportinę veiklą rodo ir 1937 m. Aukštadvario būrio išlaidos būrio futbolininkams: už 350 litų nupirkta 13 porų „bucų“, uniformų, kojinių („štucų“), antkeliai. Kad komanda nebuvo naujokė, rodo ir būrio vado raportas: „suorganizuota futbolo komanda, kurioje yra gerų ir prityrusių žaidėjų. Komanda sudaryta stipri ir drąsiai galima leisti reprezentuoti šaulių vardą <…>. Komandoje vyrauja pasiryžimas ir noras dirbti, treniruotės jau vyksta“.

Pavyzdžiui, Kruonyje futbolas pradėtas žaisti tik 1936 m., kai prie vietinio šaulių būrio įsisteigė sportininkų grupė. Futbolas Kruonyje iš karto tapo populiariausia sporto šaka, nors ir trumpam, kol Lietuvos krepšinio rinktinė, tapusi Europos čempione, neišpopuliarino šios sporto šakos visoje Lietuvoje. 1936 m. Kruonio mokyklos vedėjo A. Bieliausko iniciatyva sudaryta futbolo komanda „Šaulys“, įsigyta inventoriaus. „Žaidėjų dalis dar tik pirmą kartą mato šį žaidimą, tačiau vadovybės ir pačių sportininkų ryžtingo darbo dėka, komanda rodo tendencijos kilti. Rugpiūčio 24 d. įvyko draugiškos rungtynės su Kaišiadorių JSO. Rungtynės baigėsi 2:2. „Šaulys“ žaidė pirmą kartą. Ligi šiol Kruonyje futbolo nežaista“.

<...>Žymesnių sportinių organizacijų <Kaišiadorių> mieste <1937 m.> neminima, tačiau prisiminimuose pasakojama, kad kaišiadoriečiai pamėgo žaisti futbolą, kurį žaisdavo arba Žiebenos pievose prie Girelės miško, arba ties Lomena, kur Vilniaus gatvė nuo geležinkelio stoties veda į Gudienos kaimą.

Sporto klubas „Maistas“ Panevėžyje
https://paneveziokrastas.pavb.lt/istori ... anevezyje/
Donatas Pilkauskas | Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas

1918 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pirmiausia reikėjo ją apginti. Nepriklausomybės kovos tęsėsi iki 1920 m. pabaigos, o joms pasibaigus reikėjo rūpintis švietimu, sveikatos apsauga, daug dėmesio teko skirti policijai.

Netrukus Lietuvoje atsirado sporto entuziastų. Sportą propagavo JAV lietuviai, ypač daug prisidėjo garsusis lakūnas Steponas Darius.

Dar 1920 m. Panevėžyje įkurta pirmoji sporto draugija „Sveikata“. Žydai įkūrė garsiausią respublikinę sporto draugiją „Makabi“ (Jachuda Makabi yra žydų nacionalinis didvyris), kurios skyrius veikė ir Panevėžyje. Taip pat veikė žydų „Iso“ sporto draugija. Lietuvoje tuo metu populiariausia sporto šaka buvo futbolas. Populiarėjo ir lengvoji atletika, stalo tenisas, boksas, kitos sporto šakos. Policija aktyviai pradėjo kultivuoti šaudymo sportą, įkurtas Panevėžio policijos sporto klubas.

Tuo metu labai trūko stadionų. Prie jų statybos galėjo prisidėti stambesnės miesto įmonės ir gausesnės draugijos. Panevėžio pavasarininkai turėjo savo stadioną Skaistakalnyje, jame vykdavo daug sporto varžybų.

1930 m. Panevėžyje pradėtas statyti akcinės bendrovės „Lietuvos maistas“ fabrikas. 1931 m. balandį pradėjusi veikti įmonė buvo stambiausia mieste. Joje imtas organizuoti sportinis judėjimas. 1933 m. gegužės 6 d. registruotas garsusis sporto klubas „Maistas“ (sutrumpintai „MSK“). Klubas turėjo savo mėlyną vėliavą, ženklą ir uniformą. Sporto klubo tikslas buvo vienyti visus akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabriko darbininkus ir tarnautojus, taip pat aplinkinių rajonų gyventojus ir populiarinti įvairias sporto šakas: gimnastiką, lengvąją atletiką, futbolą, krepšinį, žiemos sporto šakas ir kt. Pirmuoju klubo pirmininku tapo Antanas Kubilius, vicepirmininku Erikas Landigas, sekretoriumi Jonas Stašys, ūkio dalies vedėju Jasutis Kazys.

1933 m. Lietuva suskirstyta į 7 sporto apygardas. 1933 m. gegužės 14 d. įsteigta Panevėžio sporto apygarda. Prie jos prijungtos Biržų ir Rokiškio apskritys. 1935 m. įsteigtam Panevėžio apygardos sporto komitetui vadovauti paskirtas Pranas Aižinas. „Maisto“ sporto klubo sportininkai buvo vieni aktyviausių Panevėžio apygardoje.

1934 m. tarp Agronomijos gatvės ir Jakšto prospekto įrengtas „MSK“ stadionas. Vien jo tvora kainavo 2 tūkst. litų. Stadione koncertuodavo „Maisto“ dūdų orkestras. 1934 m. naujame stadione vyko Panevėžio šaulių sportininkų lengvosios atletikos varžybos<...>. Fabriko teritorijoje buvo įrengtos lauko teniso aikštelės.

„Maisto“ sporto klube susikūrė futbolo klubas, netrukus pradėjęs žaisti draugiškas rungtynes tiek savo mieste, tiek išvykose. 1935 m. gegužės 5 d. žaidė Panevėžio „MSK ir Klaipėdos „MSK“. Laimėjo Panevėžio komanda 5:3. 1935 m. Panevėžio „MSK“ futbolo komanda įveikė Tauragės „MSK“ 3:1. 1936 m. Panevėžio „MSK“ tapo Panevėžio apygardos futbolo varžybų nugalėtoju. 1937 m. birželio 1 d. „Maisto“ sporto klubo futbolo komanda sužaidė lygiosiomis 2:2 pirmas tarpvalstybines rungtynes su estų futbolo komanda „Tervis“, tuo metu viešėjusia Kaune. 1937 m. rugsėjo 12 d. „Maisto“ futbolo komanda pralaimėjo Lietuvos fizinio lavinimosi komandai iš Kauno 0:3. Rungtynes stebėjo 300 žiūrovų.

1938 m. sporto klubo pirmininku tapo Vincas Ambraziūnas, akcinės bendrovės „Maistas“ Panevėžio fabriko direktorius. Jo pavaduotojas Erikas Landigas dirbo fabrike buhalteriu. Ūkio dalies vedėjas buvo Vladas Raudonikis. 1939 m. sausio 1 d. klubui priklausė 52 nariai. Ypač jį garsino futbolo komanda. „Maisto“ sporto klube antra pagal populiarumą sporto šaka buvo lengvoji atletika. Klube buvo ir krepšinio komanda, propaguotas stalo ir lauko tenisas, buvo ir šachmatų entuziastų.

1939 m. „Maisto“ futbolo komanda vienintelė iš Panevėžio žaidė sritinėse Lietuvos futbolo čempionato pirmenybėse Pietų zonoje.

1939 m. iš šaulių sporto klubo į Panevėžio „Maisto“ sporto klubą perėjo garsiausia Panevėžio lengvaatletė, daugkartinė Lietuvos čempionė ir rekordininkė Ona Kurulytė-Šepaitienė. Tautinėje olimpiadoje 1938 m. ji pasiekė 4 Lietuvos rekordus: 200 m bėgimo (26,8 s), 100 m bėgimo (13,1 s), moterų šuolių į tolį (5,31 m), taip pat tapo Lietuvos rekordininke estafetėje 4×100 m ir 400 m bėgime. Iš viso O. Kurulytė-Šepaitienė iškovojo 5 aukso medalius. Ji vadinta lietuviškuoju Džesiu Ovensu (garsusis JAV lengvaatletis, triumfavęs Berlyno olimpiadoje 1936 m.).

1940 m. birželį prasidėjus vienai okupacijai, po metų kitai, nacių okupacijai, sportinis gyvenimas aprimo, bet ir karo metais buvo gana aktyvus. 1944 m. prasidėjus antrai sovietinei okupacijai, dalis buvusių futbolininkų pasitraukė į vakarus.

Futbolo ištakos Papilėje (1)
http://www.avienybe.lt/futbolo-istakos-papileje-1/
Igoris JAROŠEVAS

Į mano gimtąją Papilę futbolas atkeliavo dar smetoninės Lietuvos laikotarpyje. Kiek žinau iš tėvų kartos kraštiečių pasakojimų, papilėniškiai, užsikrėtę šios sporto šakos „virusu“, futbolą žaisdavo Rimšių kaimo Šležo lankoje, netoli tilto. Tėvas prasitarė, kad daubiškiečiai irgi buvo subūrę komandą ir išbandė jėgas su Papilės žydų „Makabi“ vienuolike Paunksnio lankoje. Kraštiečių komandoje žaidė net trys broliai Čupkovai – Miša, Vasia ir Sania. Jiems talkino T. Kondrotas, S. Kramenka, A. Šišovas ir kiti. Vartus saugojo dėdė Saša – Aleksas Katakinas. Kad papilėniškių žaidimo lygis gėdos nepadarė, liudija faktas, kad apsilankiusi Šiaulių „Sakalo“ ekipa gavo „į kaulus“ 2:1. Lemiamą įvartį įmušė Pranas Ramaška. Apie tas rungtynes rašyta ir tuometinėje spaudoje. Jaunystėje Pranas buvo gabus futbolininkas ir žaidė Šiaulių „Žinios“ ryšininkų komandoje, tad nenuostabu, kad nuskriaudė „sakaliukus“.

Vėliau, kai mano kartos bendraamžiai susipažino su Pelkelės „marakana“, dėdė Pranas man pasakojo apie šios aikštės užgimimą. Sakė, kad vieta šalia geležinkelio buvo apleista, išknista dykynė. Talkininkams reikėjo gerokai paplušėti, kol užvertė duobes. Darbams pasitelkti arkliukai su ratais…


Visas rašinys gegužės 15 d.

B. Puskunigio nuotraukoje: po rungtynių su Tryškių komanda, kurias papilėniškiai laimėjo 2:0. Priekyje išsitiesę vartininkai, dešinėje B. Statkus. Antroje eilėje sutūpę (iš kairės) sirgalius P. Novotorovas, greta jo tryškietis J. Karčiauskas (buvęs Papilės mokyklos vedėjas), trečias – L. Puskunigis, penktas – P. Melinis, septintas – R. Jankauskas (būsimasis radijo žurnalistas), už jo – A. Sinkevičius (būsimasis ELTA direktorius). Trečioje eilėje stovi (iš kairės) J. Jaučkojis, trečias – A. Velička, penktas – A. Abakanavičius, septintas – M. Stulpinas, devintas – O. Jaroševas, vienuoliktas – B. Puskunigis, tryliktas – M. Žukas.

Šioje nuotraukoje – mano bendraamžių „Kooperatininko“ komanda. Priekyje sutūpę (iš kairės) Januška, R. Žukas, V. Jarašiūnas, A. Muturas, už jo R, Veresovas. V. Zdanavičius. Stovi (iš kairės) P. Velička, P. Ramaška, I. Jaroševas, J. Žukas, A. Velička, A. Karvelis, L. Novotorovas. 1959 metai.

Aistringo futbolo mylėtojo dėdės Mišos Čupkovo šeimynėlė Pelkelės „marakanoje“. Iš dešinės: M. Čupkovas, dukra Ženia, žmona Eugenija, mokytoja R. Fert (vėliau Žukienė), sūnus Leonas, priekyje sūnus Kolia. 1959 m. rugsėjo 13 diena.